Atrasti save, atverti save..

Kaip manote, ar daug žmonių mūsų laikais gali pasakyti, kad žino savo pašaukimą, kad užsiima mėgiama veikla? Ar daugelis gali būti savimi, išreikšti savo talentus, nuoširdžiai džiaugtis gyvenimu? Kiek žmonių gali bendrauti kūrybingai, geranoriškai, besąlygiškai?

Tokių žmonių yra nedaug. Kodėl? Pirmiausia – todėl, kad esame panardinti į iliuzijas, kurias pradedame laikyti tikrove ir kurios atitraukia žmones nuo jų tikrosios prigimties, kūrybingumo ir gabumų.

Mūsų laikais žmonės skatinami atitikti įvairiausius “gerovės šablonus ir standartus“, ir dauguma tuo ir užsiima. Todėl vietoje savo kūrybinio potencialo, savo unikalumo išskleidimo žmonės tiesiog mėgdžioja vienas kitą, nes “būti kaip visi“ tiesiog paprasčiau.

Tuo tarpu psichologai teigia, kad patys nelaimingiausi žmonės – tie, kurie lygina save su kitais, stengiasi atitikti primetamus standartus ir nuolat jaudinasi dėl kitų nuomonės. O rytuose toks veiksmas prilyginamas išdavystei – lygindami save su kažkuo, mes išduodame savo unikalumą..

Todėl atverti save reikia ne tik drąsos, nes tuoj pat tampama “balta varna“, bet reikia žinoti – kas yra unikalumas ir kaip jį atverti.

Pirmiausia turime suprasti, kad kiekvienas žmogus turi nepakartojamą kūrybinį potencialą – tai gebėjimai, savybės, talentai, kuriuos žmogus gali vystyti ir gerinti nuolat ir neribotai. Ir tai nereiškia “būti geriausiu iš visų“, tai reiškia – būti geriausiu, kokiu kiekvienas konkretus žmogus gali būti.

Maža to – atvertas žmogaus kūrybinis potencialas yra išreiškiamas ne tik toje srityje ar srityse, kurioms žmogus turi gabumų, bet ir kūrybiniu mąstymu visose gyvenimo situacijose: t.y., kai žmogus mąsto laisvai, kūrybiškai, gali priimti savarankiškus, nestandartinius sprendimus ir kažką pagerinti (patobulinti).

Pasinėrusiam į standartus žmogui tai neįveikiama misija – be instrukcijų ir šablonų jis jaučiasi bejėgis, o kiekviena situacija, kuri reikalauja savarankiško (nestandartinio) sprendimo, jį tiesiog sukausto.

Todėl atverdami savo vidinį kūrybingumą mes vaduojamės iš iliuzijų – iš standartizuoto, stereotipinio mąstymo, įtraukiančio į tam tikrus psichologinius “spąstus“, kurie nepastebimai pradeda reguliuoti mūsų gyvenimą.

O svarbiausia – atvėrę save mes pastebime, kad kūrybinė išraiška yra beribė ir įvairiapusiška, ir mes atrandame savyje daugybę gabumų: galime pradėti piešti, groti, kurti eiles, rašyti apsakymus, tapti išradėju, dekoruoti, užsiimti sodininkyste, susidomėti įvairiais mokslais, megzti, lipdyti, konstruoti ir t.t..

Atradęs ir atvėręs save, žmogus pradeda gyventi įdomų, pilnavertį, prasmingą gyvenimą – jis yra žingeidus ir atviras pažinimui, jis nuolat tobulėja ir vis atranda sritis, kur gali save išreikšti, o savo entuziazmu jis įkvepia ir kitus žmones.

Pabudęs kūrybinis potencialas atveria ne tik prigimtinius gabumus, bet ir intuiciją, jautrumą, vienybės pojūtį su visa gyvybe, Visata ir Kūrėju – žmogus pradeda matyti ir skleisti grožį ir harmoniją.

Kaip atverti save? Pirmiausia – žinoti, kad tai įmanoma bet kuriame gyvenimo tarpsnyje ir nenuvertinti, “nenurašyti“ savęs. Kūrybinio potencialo, unikalumo atvėrimas atneša labai daug tikro, tyro džiaugsmo, todėl – verta ir reikia jį atverti kiekvienam.

O tam reikia:

* Palengva atsisakyti įvairiausių kūrybingumą ribojančių elgesio ir mąstymo šablonų, inercijos, stereotipų, pasyvumo.
* Mokytis mąstyti laisvai, nestandartiškai, pasitikėti intuicija ir atminti: genialūs sprendimai visada yra paprasti.
* Skatinti savo žingeidumą – norą mokytis, pažinti, atrasti, išmokti, tobulėti.
* Ieškoti ne išorinės sėkmės, o prasmės – kad mokėtume atskirti prasmingus, dvasingus, bendražmogišką vertę turinčius dalykus nuo iliuzinių, vienadienių ir kenksmingų dalykų.
* Nuolat užduoti sau svarbius gyvenimo klausimus ir ieškoti atsakymų, žvelgiant į realybę (faktus) ir į asmeninę patirtį. Atsižvelgiant į tai, mokytis nustatyti gyvenimo prioritetus ir vertybes.
* Niekada nenuleisti rankų ir neprarasti vilties – tikėjimo savimi ir geriausiu bet kokios situacijos sprendimu.
* Branginti bendravimą su žmonėmis – iš kiekvieno galime kažko pasimokyti, pasidalinti patirtimi ir žiniomis, padėti, įkvėpti ir gauti pagalbą.
* Mokytis besąlygiškai mylėti, atverti širdį – meilė vienija, atveria geriausias žmonių savybes ir gabumus.
* Ne tik svajoti, bet ir stengtis įgyvendinti savo svajones, nelaukti iš kitų to, ką galime patys padaryti.
* Nustoti lyginti save su kitais žmonėmis. Unikalumui netaikomi nei rėmai, nei standartai. Ir jei jau lyginti – tai tik save dabartinį su savimi praeityje 😉 .

Atrasti save, atverti save – svarbiausia žmogaus misija šioje Žemėje. Tik iš kiekvieno žmogaus unikalios kūrybinės saviraiškos gali gimti įvairovės vienybė – begalinė evoliucija, harmoninga sąveika, tobulėjimas visų labui 🙂 .

Pasaka apie svečius namuose

Atėjo kartą Kūrėjas su Meile, Taika, Džiaugsmu, Geraširdiškumu ir Tiesa – savo amžinais palydovais – pas žmogų ir pabeldė į jo namų duris.

Žmogus atidarė duris, įleido brangius svečius ir pradėjo vaišinti juos vakariene. O Kūrėjas išėmė iš savo krepšio dubenėlį, padovanojo jį žmogui ir paaiškino, kad, gerdamas iš jo, žmogus papildys savo dvasines jėgas.

Žmogus padėkojo, atsigėrė iš dubenėlio vandens ir pastatė jį indaujoje, pačioje matomiausioje vietoje.

Netrukus į duris vėl pabeldė. Tai buvo Nuoskauda su savo palyda: Smerkimu, Pykčiu, Išdidumu, Neapykanta, Melu ir Pavydu. Žmogui buvo nepatogu jų neįleisti, juk yra sakoma: “Svečias į namus – gerovė į namus“.

Juolab, kad naujieji svečiai žadėjo gerajam šeimininkui nubausti visus jo skriaudikus, pagelbėti užimti gerą padėtį visuomenėje, apdovanoti valdžia ir šlove..

Apsidžiaugė žmogus ir pakvietė juos į vidų. Bet jie nepanoro sėdėti už vieno stalo su Kūrėju, tad Kūrėjui su jo draugija teko išeiti, nes labai jau žmogui patiko naujųjų svečių pažadai.

Kūrėjas išėjo, o likę svečiai pradėjo puotauti, vaišinti šeimininką svaiginančiu neišmanymo vynu. Žmogus greitai tapo priklausomas nuo šio gėrimo ir jam norėjosi, kad svečiai būtų kuo ilgiau – juk tik jie turėjo tokio vyno.

Be to, jie ir pažadus savo įvykdė: padėjo nubausti skriaudėjus, o su Melo pagalba žmogus įgijo aukštą padėti visuomenėje.

Ilgai svečiavosi šie gyventojai pas žmogų. Jis tapo turtingas ir viską turėjo, rodos – gyvenk ir džiaukis, bet širdyje buvo nyku ir tuščia..

Jis prisiminė laikus, kai pas jį svečiavosi Kūrėjas, ir kiek džiaugsmo tuomet patyrė, o nuo dabartinių svečių buvimo beliko tik liūdesys.

Priėjo žmogus prie indaujos, kur buvo paslėpęs Kūrėjo dovanotą dubenėlį, pripylė į jį šaltinio vandens ir atsigėrė.. Svaigulys nuo neišmanymo vyno kaipmat praėjo, ir jis nusprendė išprašyti užsibuvusius svečius.

Pažadino juos, palydėjo iki durų ir atsisveikino. Apsižvalgė – o namuose tiek šiukšlių, kad žingsnio nėra kur žengti! Puolė žmogus tvarkytis, o mintys vis sukasi apie Kūrėją ir jo bendražygius.

“Kaip aš galėjo juos taip įžeisti, kodėl taip lengvai išprašiau dėl kitų atėjūnų?.. Ko gero, neatleis Kūrėjas man ir daugiau nei jo, nei jo palydovų nepamatysiu“ – galvojo žmogus.

Staiga pasigirdo beldimas į duris. Atvėrė jas žmogus, o ten – Kūrėjas ir jo amžini bendražygiai stovi.

– Negali būti! Kokia laimė jus matyti! – apsidžiaugė žmogus. – Atleiskite man, jei galite.

Priėjo prie žmogaus Geraširdiškumas, apkabino jį.

– Tu prašai atleidimo? – paklausė Kūrėjas. – Bet ar matai tarp mano palydovų Nuoskaudą ar Pyktį? O jei jų nėra, tuomet ir atleisti tau nėra ko – juk įsileisdamas tuos svečius, tu pats save nubaudei..

Pažvelgė žmogus į Kūrėją ir pakvietė jį su savo bendražygiais į savo namus. Įėjo Kūrėjas ir buvo šalia žmogaus visą jo gyvenimą. O kartu į žmogaus gyvenimą atėjo ir Meilė, Taika, Džiaugsmas, Geraširdiškumas ir Tiesa.

Ir nors ne vieną kartą beldėsi į namus neprašyti svečiai su neišmanymo vynu, bet žmogus jau turėjo karčią patirtį, todėl vos išgirdęs jų balsus, jis tvirtai užrakindavo duris..

Autorius S. Šepel, vetė ruvi.lt

Visiems saulėto ir šilto savaitgalio 🙂 !

Iliuzijos, kurias laikome tikrove

Kiekvienas žmogus, susidūręs su rytų filosofija, yra girdėjęs teiginį, kad šiuolaikinės civilizacijos žmonės gyvena iliuzijose. Dažniausiai tai sukelia nuostabą: kaip taip gali būti – juk viską galime pamatyti ir paliesti, o ir matome visi tuos pačius vaizdus?.

Tačiau rytiečiai kalba ne apie materiją, o apie žmogaus psichikos kuriamas iliuzijas: minčių ir mąstymo šablonus, kurie reguliuoja mūsų gyvenimą, mūsų veiklą, ir tuo pačiu, žinoma, veikia ir materiją.

O iliuzijomis juos vadina todėl, kad jie atitraukia žmones nuo jų tikrosios prigimties, ir dėl to žmonės pradeda vadovautis netikromis (iliuzinėmis) nuostatomis ir vertybėmis.

Rezultatas: vietoje tobulėjimo – sąmoningumo nuopolis, griovimas ir degradacija – tereikia pažiūrėti į bet kurią mūsų gyvenimo sritį: ekologiją, visuomeninius santykius, bendravimą šeimoje, ekonomiką, politiką ir t.t..

Bet žmonės labai nemėgsta pripažinti, kad klysta arba kad yra sąmoningai klaidinami, todėl retas išdrįsta pažvelgti į gyvenimo realybę tokią, kokia ji yra ir ieškoti visų negerovių priežasčių – paprasčiau viską nurašyti į įvairias “sąmokslo teorijas“..

Juolab, kad įvairūs mąstymo šablonai buvo ir tebėra diegiami nuo seniausių laikų, todėl kiekvienas žmogus jau nuo vaikystės yra panardinamas į tradicijomis tapusias iliuzijas, kuriomis vėliau ir pats pradeda vadovautis gyvenime.

Mes dažnai net nepastebime, kad tikime tik žodžiais ir neieškome tų žodžių patvirtinimo – faktų. O kad nekiltų noras ieškoti tiesos, raminamės žodžiais: “Kaip buvo, taip ir bus“, “Nieko čia nepakeisi“, “Turiu būti kaip visi“, “Jei kažkas negerai – pats kaltas“..

Ir jei kyla mintis, kad “kažkas ne taip“ (o taip dažniausiai nutinka skausmingai susidūrus akis į akį su realybe), šalia iškyla logiškas klausimas – kam reikalinga ta visa apgaulė? Rytietis gudriai šyptelėjęs atsakytų: žiūrėk, kam tai naudinga..

Tai galime palyginti su fokusų rodymu: jei fokusininkas nori apgauti, jis sukurs iliuziją, kad atitrauktų dėmesį nuo realybės. Ir kol žmonės susižavėję žiūri į nieko vertus triukus, fokusininkas pasinaudoja galimybe juos apgauti.

Jei norime išsivaduoti iš iliuzijų – turime pamatyti realybę tokią, kokia ji yra. Ir jei kadaise tiesa apie mūsų realybę buvo pasiekiama tik pašvęstiesiems adeptams – mūsų informaciniais laikais tai tik noro ir asmeninių pastangų klausimas.

Tiesa išlaisvina, o noras augti ir tobulėti – prigimtinis kiekvienam iš mūsų. Juk iliuzijos sukausto, apriboja, nukreipia “pramintais takais“ į šalį nuo įgimtų, individualių kiekvieno gebėjimų, todėl vadovaudamasis jomis, žmogus negali nei gerai jaustis, nei būti laimingas – jį tiesiog perpildo gilūs vidiniai prieštaravimai.

Mes iš tiesų gyvename iliuzijų pasaulyje, kur daugybė problemų iškyla tik todėl, kad yra mums primetamos, ir dėl to mes praradome realybės pojūtį, pasitikėjimą savimi, orumo jausmą ir tikėjimą ateitimi.

Bet iliuzijos negali gyvuoti amžinai – anksčiau ar vėliau, kaip tuos fokusininko triukus, jas pamato visi. Mes gyvename įdomiais laikais, kai visos “fokusininkų“ apgaulės kyla į paviršių, ir jau negalime jų nematyti.

Pažvelkime į tai, kas jau akivaizdu.

Gerovės ir laimės iliuzija. Ji skatinama ir palaikoma vartojimo filosofija, tapatinama su klestėjimu, laime ir gerove. Tai gali būti pasiekiama vieninteliu būdu – daugybe pramogų ir daiktų, kuriuos kiekvienas “privalo“ turėti.

Tam, kad visa tai įsigytų, dažnas įlenda į nesibaigiančias skolas – tam sukurta bankų sistema, kuri iš to pelnosi. Tačiau laimės sutapatinimas su daiktais iš tiesų nesuteikia laimės.

Tačiau tikroji laimė – tai vidinė būsena, dalykai, kurių negalima nupirkti už jokius pinigus: tai sveikata, meilė, draugystė, nuoširdus bendravimas, kūrybingumas, harmoninga sąveika su gamta ir visa gyvybe, vienybė..

Pasirinkimo laisvės iliuzija. Mums teigiama, kad mes turime pasirinkimo laisvę. Bet iš tiesų mums siūlo tik tam tikrus pasirinkimų variantus – galime ribotai rinktis tik iš to, ką mums siūlo, ir bet kuris pasirinkimas bus iš esmės blogas.

Kodėl? Todėl, kad tą pasirinkimą reguliuos įstatymai ir mokesčiai, kurie galės būti keičiami be jūsų valios t.y., bus griežta kontrolė ir jūsų “laisvės“ valdymas. Pasirinkimo laisvės iliuzija – galinga poveikio priemonė, nes žmogus galiausiai patiki, kad laisvė gali būti tik tam tikruose nustatytuose rėmuose.

Tiesos iliuzija. Šiuolaikiniam žmogui įteigta, kad jis pats nieko nenusimano ir negali žinoti, kad visa tiesa – tik žiniasklaidos priemonėse, todėl tiesą galima sužinoti tik iš oficialios spaudos, radijo ir televizijos.

Dauguma žmonių aklai tiki tuo, ką skleidžia masinės informacijos priemonės. Tokiu būdu žmogus atpratinamas net nuo minties, kad jis gali savarankiškai mąstyti, tikrinti informaciją ir daryti savo išvadas. O kartu – užslopinamas ir gebėjimas atskirti melą nuo tiesos.

Iliuzija, kad įstatymai palaiko tvarką. Daugumai mūsų įstatymų laikymasis – moralinė pareiga. Tačiau korupcija, politiniai skandalai, turtingųjų nebaudžiamumas, teismų šališkumas, kišimasis į kitų valstybių reikalus ir net suvereniteto pažeidimai rodo, kad įstatymai – lankstus reikalas.

Todėl tiek karų ir chaoso pasaulyje. Kad įstatymai veiktų, jie turi būti pamatiniai, nekintami (neperrašomi ar nemanipuliuojami “pagal situaciją“), skaidrūs (neslapti, visiems žinomi) ir visiems vienodai taikomi. Teisūs rytų filosofai: “Kuo daugiau įstatymų, tuo daugiau betvarkės“..

Iliuzija “Laikas – pinigai“. Pinigams mūsų laikais suteikiama išskirtinė reikšmė – jais matuojama viskas, net mūsų gyvenimo laikas.

Tuo tarpu laikas – tai ir yra mūsų gyvenimas. Nematuokime savo gyvenimo pinigais, tai didelė iliuzija, kuri paverčia mus pinigų įkaitais ir vergais. Skirkime savo laiką tam, kas iš tiesų vertinga ir prasminga.

Susiskaldymo iliuzija. Tai garsi strategija “Skaldyk ir valdyk“, kai žmonėms diegiama mintis, kad visada yra priešai, su kuriais reikia kovoti arba konkuruoti, kad yra “savi“ ir “svetimi“, “geri“ ir “blogi“.

Toks mąstymas skatina agresiją žmonėms, kurių kartais net nesame matę.. O juk nepagrįsta agresija – ne tik neadekvatus elgesys, bet ir skaitoma psichiniu sutrikimu. Todėl turime tokio mastymo ryžtingai atsisakyti – tai baisi iliuzija.

Juk žmonija – tarsi vienas kūnas, vieningas organizmas, kur nėra ir negali būti gerų ir blogų, nes bet kokia priešprieša kenkia visiems ir kiekvienam. Mes negalime būti laimingi, kol kenčia nors nedidelė žmonijos dalis – ta kančia slėgs mus visus.

Turime pradėti bendradarbiauti ir veikti išvien visų labui. Nuo to priklausys visų mūsų ateitis. Tik vienybė gali pagaliau suteikti visai žmonijai geros ateities perspektyvą.

Tokių iliuzijų, kurias laikome tiesa ir nepajudinama tikrove, yra ir daugiau. Kad jas išsklaidytume – turime liautis aklai tikėti tuo, ką mums sako ir pradėti savarankiškai mąstyti, išmokti palyginti kalbas ir faktus.

Tik tuomet atgausime savo žmogiškąjį orumą ir pradėsime vadovautis tiesa savo gyvenime. O žinančius tiesą jau neapgausi – tai reiškia, kad iliuzijos neteks ne tik prasmės, bet ir savo jėgos, ir.. tiesiog išnyks 🙂 .

Pamokantys pasakojimai

Svajonė

Jauna, veržli, šviesi Svajonė atėjo pas žmogų ir paprašė:

– Įgyvendink mane!..

– Dar ne laikas, – atsakė žmogus, – aš pernelyg jaunas tokiai Svajonei.

Bėgo laikas. Svajonė vėl atėjo pas žmogų:

– Dabar tu suaugęs, prašau, įgyvendink mane!

– Dar ne laikas, – pakraipė galvą žmogus, – pirmiausiai reikia tvirtai atsistoti ant kojų.

– Na, kaip, ar jau laikas? – skubino žmogų Svajonė, kai jis jau tvirtai stovėjo ant kojų.

– Dar ne laikas, – atsakė jis, – reikia vaikus užauginti, o tik po to..

– Gal jau dabar?.. – paklausė Svajonė žmogaus jo dukters vestuvėse.

– Ne, ne.. dar ne laikas, – papurtė galvą žmogus, – tiek rūpesčių: vaikai, anūkai, atidedam vėlesniam laikui.

– Gerai, vėliau.. – atsiduso Svajonė.

Ir štai žmogus išėjo į pensiją ir.. prisiminė savo Svajonę.

– Svajone, kur tu? Manau, dabar jau pats laikas!

– Jau ne laikas.. – atsiduso suvargusi, išblukusi ir beveik ištirpusi Svajonė. – Jau per vėlu..

Paprasčiausias gyvenimas..

Kartą mokytojas pasakė Mokytojui:

– Aš gyvenu vienuolyne jau keletą metų.. Klausau jūsų išmintingų kalbų, atlieku įvairias praktikas. Ir dar vaikštau į turgų, nešioju malkas ir vandenį, dirbu ūkyje..

Ir nusiminęs pridūrė:

– Bet juk tai paprasčiausias gyvenimas!.. Kame mano mokymosi prasmė?

– Tame ir yra Kelio prasmė: daryti paprastus darbus ir būti sąmoningu, kai juos darai.

– Bet juk tame nėra nieko ypatingo! – nerimo mokinys.

– Tame ir esmė: tiesiog gyventi ir būti sąmoningu kiekvieną akimirką. – atsakė Mokytojas.

Ir nusišypsojęs pridūrė:

– O “kažko ypatingo“ nori ta tavo dalis, kurios ir siekiame atsikratyti 🙂 ..

Atverkite langą

Kartą Mokytojas paklausė savo mokinių:

– Kodėl sudūžta langas, kai į jį meta akmenį?

– Todėl, kad akmuo sunkus, – atsakė vienas iš mokinių.

– Todėl, kad stiklas trapus, – atsakė kitas.

– Todėl, kad metimas taiklus, – atsakė trečiasis.

Mokytojas pakraipė galvą ir tarė:

– Niekas iš jūsų neatsakė teisingai. Langas sudužo, nes.. buvo uždarytas 😉 !

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Praregėjimai (7)

Darna – tai pirmiausiai prigimties suvokimas. Kai mes suprantame prigimtį – savo, kitų žmonių, mus supančios aplinkos – mes elgiamės pagal ją, o tai reiškia – elgiamės teisingai, darniai.

Sąmonės nuopolio (Kali-jugos) epochoje žmonės nusigręžia nuo savo prigimties ir pradeda mėgdžioti vienas kitą. Mėgdžiodami kitus, jie galvoja, kad atlieka savo misiją, o iš tiesų – dėl sąmonės užtemimo daro tai, kas jiems nebūdinga.

Šioje epochoje nelieka praktiškai nei vieno, kas suvoktų savo prigimtį. Ir kai žmogus daro tai, kas jam nebūdinga – jo gyvenime laimės lieka vis mažiau ir mažiau.. Maža to – nesekdamas savo prigimtimi, žmogus automatiškai pradeda eiti prieš savo prigimtį.

Todėl Vedos sako: “Bandyti tapti laimingu nesuvokiant savo prigimties – tai tas pats, kas bandyti perplaukti vandenyną valtimi, padaryta iš akmens.“

Kai žmogus gyvena pagal savo prigimtį, jis suvokia savo gebėjimus, vysto ir tobulina juos, o tai reiškia – atlieka savo misiją, todėl jaučiasi laimingas.

O jei kiekvienas žmogus atlieka savo misiją – visa žmonija yra laiminga, todėl nėra nesantaikos, priešiškumo, eksploatacijos, konkurencijos ir karų. (Vedos)

*******

Vartotojiška psichologija su šiuolaikinėmis technologijomis pagimdė šių laikų fenomeną – augimo maniją: vartojimo augimas prilyginamas gyvenimo lygio augimui. Todėl žmonėms labai sunku suprasti, kad “daugiau“ toli gražu nereiškia “geriau“.

Žmonėms nuolat tvirtinama, kad reikia daugiau prekių, daugiau pramogų, daugiau daiktų – o tam reikia vis daugiau dirbti.. Tuo tarpu ir įvairių prekių jau gaminama daugiau, nei reikia, ir dirba žmonės žymiai daugiau, nei būtina.

Toks neatsakingas vartojimo augimas iš tiesų tik pagreitina visų Žemės resursų sekinimą ir ekologines problemas. Turime tai stabdyti, kitaip pati Gamta mus sustabdys. (Ž. Fresko)

*******

Laisvė – ne tai, ką mums suteikė. Laisvė – tai, ko iš mūsų negalima atimti. Laisvė – tai ne savivaliavimas, o atsakomybė. Ir jei mes patys už save neatsakome – būtinai atsiras kažkas, kas imsis už mus atsakomybės, o tai jau bus vergystė. (Ošo)

*******

Yra dėsniai, kuriems paklūsta visa būtis. Šių dėsnių nežinojimas ar nesupratimas nesustabdo jų veikimo. Mes gyvename uždaroje sistemoje, kur visos jos dalys susietos viena su kita ir veikia viena kitą, todėl nieko atsitiktinio joje nėra.

Ką skleidi – tą ir gauni, ką sėji – tą ir pjauni. Tai liaudies išmintis, kuri atspindi pagrindinį sąveikos ir rezonanso, arba – priežasties-pasekmės dėsnį.

Jo veikimą gyvenime nėra paprasta pamatyti, nes nuo veiksmo iki jo pasekmės praeina tam tikras laiko tarpas. Tai tarsi paleistas bumerangas: reikia laiko, kad jis sugrįžtų, apsukęs ratą. O per tą laiką gali sugrįžti anksčiau paleisti bumerangai, kuriuos jau seniai pamiršome..

Todėl turime suprasti, kad gyvenime nėra atsitiktinumų ar Dievo bausmių. Viskas, kas vyksta mūsų gyvenime – tai mūsų harmoningų veiksmų arba Kūrinijos dėsnių pažeidimų pasekmė.

Jei tai suprantame – sudarome galimybes dvasiniam augimui: pripažįstame ir taisome klaidas, mokomės harmoningos sąveikos ir bendravimo, tobulėjame. Jei nesuprantame – “lipame ant to pačio grėblio“, kol skausmas priverčia pažvelgti į savo elgesį..

Todėl visos situacijos ar žmonės mūsų gyvenime yra ne gerų ar blogų veiksmų šaltiniai – jie yra tarsi laidininkai, per kuriuos gyvenimas nurodo mūsų harmoniją arba klaidas.

Ir tik mūsų egoizmas trukdo tai suprasti – juk dažniausiai negatyviose situacijose kaltiname kitus, o pozityviose situacijose esame nedėkingi, priimame jas kaip savaime suprantamą dalyką.. (Dž. Krišnamurtis)

*******

Visada ir viskam sakykite – AČIŪ! Tai paprasta dėkingumo išraiška, gimstanti iš širdies ir turinti didžiulį poveikį.. Ji apsaugo sielą nuo smerkimo, nusistatymo, baimių, susipriešinimo ir liūdesio, sugrąžindama protą į jo natūralią būseną – tyrą Sąmoningumą.

Nereikia analizuoti ir racionalizuoti, tiesiog.. leiskite dėkingumui lietis iš jūsų Širdies! (Mudži)

*******

(Parinko ir vertė – ruvi.lt)

Senieji mokymai apie dvasinį Mokytoją

* Dvasinės žinios negali būti piniginių-prekinių santykių objektu. Dvasinių žinių negalima pardavinėti, t.y., negali būti nustatyta jų “kaina“. Jos turi būti perduodamos besąlygiškai, kaip dovana – tik taip išsaugojamas jų tyrumas. Vienintelis galimas atsidėkojimo būdas – tai laisvanoriška auka.

* Tikras dvasinis Mokytojas niekada neprašo pinigų už mokymą. Jo misija absoliučiai nesavanaudiška, nes dvasinės žinios negali būti matuojamos ir vertinamos materialiu matu. Juk Mokytojas – tarsi gyvas laidininkas, per kurį perduodama Kūrėjo išmintis.

* Todėl Mokytojas gyvena kukliai, sąžiningai uždirbdamas pragyvenimui kažkokiu žemišku darbu. Kalbos apie energijų apykaitą, apie būtinybę imti pinigus už dvasines žinias – spekuliacijos ir pasiteisinimų ieškojimas. Pinigai – tai žemų vibracijų energija, nes susijusi su negatyvumo apraiškomis (savanaudiškumu, godumu..). todėl negali būti prilyginta dvasingumui (aukštų vibracijų energijai).

* Aukštų vibracijų energijų apykaita vyksta kitaip, nei piešia žemiškas protas: “aš-tau, tu-man“. Tai apykaita, kai dovanojamas gėris auga geometrine progresija: kiekvienas gavęs tokią dovaną žmogus kelia savo energijų vibracijas ir sąmoningai skleidžia, didina harmoniją toliau. Tai apykaita ne savo naudai, o visų labui.

* Tik nesavanaudiškas žmogus gali perduoti ir skleisti dvasines žinias – tai pagrindinis tikro dvasinio Mokytojo požymis. Jei tai tampa bizniu, Mokytojas puola į visas žemas sąmones būsenas: godumą, savanaudiškumą, egoizmą, susireikšminimą, priklausomybę nuo mokinių kiekio, pinigų kiekio ir pan., – jis tiesiog praranda dvasines savybes, kurios būtinos dvasiniam Mokytojui, todėl pradeda skleisti informaciją, atitinkančią jo sąmonęs lygmenį.

* Netikras mokytojas – didelis pavojus dvasinių žinių ieškotojui. Geriau jokio Mokytojo, nei netikras: jo nutiesti klystkeliai gali nuvesti labai toli nuo tiesos, įnešti sumaištį į žmogaus sąmonę ir nusivylimą dvasinėmis paieškomis. Tačiau kartais susitikimas su netikru “guru“ yra gera pamoka, galinti išmokyti atskirti tiesą nuo melo.

* Pagrindinis skirtumas tarp tikro Mokytojo ir netikro tame, kad tikrasis yra jo skleidžiamų dvasinių savybių pavyzdys: jis gyvena taip, kaip moko. Jis niekada nesigiria, nesiekia šokiruoti įvairiais fokusais. Jis siekia išlaisvinti iš melo, iliuzijų ir atveria pačio žmogaus dvasinį potencialą. Tuo tarpu netikras “guru“ stengiasi pririšti prie savęs (siekia naudos), sureikšmina save, suteikia sau nebūtų savybių, siekia aklo paklusnumo, manipuliuoja, žada mokiniams įvairių žemiškų “gėrybių“ (turtus, šlovę, sėkmę).

* Tikras Mokytojas nemanipuliuoja savo gebėjimais, kad paveiktų savo naudai kitus žmones. Jis niekada nemoko savo mokinių manipuliuoti kitų žmonių sąmone, psichika ar valia. Neskatina priešiškumo, nemenkina kitų.

* Jis atviras ir nuoširdus, šalia jo visada juntama ramybė. Jis geros širdies ir kilnus, tačiau gali būti ir griežtas, jei to reikia: jis daro viską, kad mokiniai išsivalytų nuo egoizmo apraiškų.

* Tikras Mokytojas duoda žmogui “raktus“, kurie “atrakina“ jo vidinį žinojimą, jo dvasinę jėgą, jis nieko nedaro už mokinį. Tai gali būti pokalbiai, praktikos, bet pagrindinis mokymas yra labai subtilus – iš širdies į širdį, kuris greičiau pajuntamas, o ne išgirstamas.

* Jis atsižvelgia į kiekvieno mokinio sąmonės būseną, unikalius gebėjimus ir skatina juos vystyti. Jis niekada nemoko to, kam mokinys nepasiruošęs.

* Dvasinis Mokytojas moko būtinų savybių dvasiniame kelyje: nuoseklumo, drausmės ir kantrybės, o užduotis skiria, atsižvelgdamas į augimo rezultatus. Tobulėjimas apima visas gyvenimo sritis, todėl visos jos palaipsniui harmonizuojamos, atsisakant visko, kas nutraukia į žemas sąmonės būsenas.

* Mokytojas padeda suvokti tam tikrų norų ir įpročių žalą, todėl būtina mokinystės sąlyga – doras gyvenimas ir žalingų įpročių atsisakymas.

* Tikras Mokytojas išaiškina mokiniui dvasinės evoliucijos dėsnį, priežasties-pasekmės dėsnio veikimo principą, žmonijos vienybės, sąveikos ir nekenkimo principus, Kūrinijos dėsnius. Tai atveria kelią į sąmoningą būtį ir sąveiką su aplinka, ugdo atsakomybę už savo veiksmus ir bendrą visų ateitį.

* Didelė laimė yra sutikti tikrą dvasinį Mokytoją! Jis padrąsina, įkvepia ir palengvina mokinio dvasinį augimą. Svarbiausia – Mokytojas parodo ir padeda atverti mokiniui jo vidinę dvasinę šviesą, kurią jis pradeda skleisti ir didinti harmoniją Žemėje 🙂 ..

(Iš paskaitų ir knygų parinko – ruvi.lt)

Širdies šviesa..

Vieno daugiabučio namo pirmame aukšte name gyveno močiutė. Jai buvo 97 metai. Miela, geraširdė senučiukė, visada geros nuotaikos, besišypsanti ir draugiškai nusiteikusi.

Iš pradžių močiutė papuošė palanges gėlių vazonais savo aukšto laiptinėje. Gražu.. Bet sekančią dieną gražiausias gėles pavogė.

Kaimynai nusprendė įtaisyti užraktą įėjimo duryse. O močiutė laiptinėje ant sienų pakabino rėmelius su išmintingais posakiais ir citatomis, kurie žadino dvasingumą. Ir ant palangių vėl pastatė gėlių. Jauku.

Laiptinėje pradėjo burtis jaunimas. Močiutė išėjo, pasisveikino ir.. pasiūlė jiems vandens ar arbatos. Jie ilgai juokėsi. Išskynė gėles, apvertė rėmelius.

Sekančią dieną močiutė vėl pastatė gėlių, pataisė rėmelius ir padėjo ant palangės knygų. Klasiką. Atėjo paaugliai. Triukšmavo, šurmuliavo.

Močiutė išėjo ir.. pasiūlė jiems arbatos ir pačios keptų kvapnių spurgų. Jaunuoliai tiesiog negalėjo atsisakyti.. Ir net pasiėmė nuo palangės knygų paskaityti. Gėlių nelietė, rėmelių taip pat.

Sekančią dieną močiutė išnešė į laiptinę plastikinį butelį su vandeniu, kad kiekvienas, panorėjęs pasirūpinti gėlėmis, galėtų jas palaistyti. Ir.. naujų knygų.

Vakare atėjo paaugliai, pradėjo triukšmauti ir laistytis vandeniu. Močiutė vėl išėjo į laiptinę, pasiūlė jiems arbatos ir spurgų, pripylė vandens į butelį ir paprašė palaistyti gėles.

Paaugliai pradėjo lankytis laiptinėje kiekvieną dieną, kaimynai pyko ir net iškvietė policiją, bet močiutė pasakė, kad jie atėjo pas ją pasiskolinti knygų, išdalino jas sutrikusiems paaugliams ir palydėjo policiją iki lauko durų.

Laiptinėje atsirado knygų spinta. O šalia skelbimas: “Prašymas! Jei turite namuose įdomių perskaitytų knygų – būkite geri, pasidalinkite. O tie, kas paėmė knygas paskaityti – grąžinkite, kad ir kiti galėtų jas perskaityti.“

Spinta buvo užpildyta knygomis. Gėlės ant palangių atsirado jau visuose aukštuose. Gražūs rėmeliai su citatomis taip pat. O lauko durys vakarais buvo atviros.

Vakare laiptinėje galima buvo pamatyti paauglius, vartančius knygas. Močiutė padėjo ant palangės žibintuvėlius, kad būtų patogiau skaityti. Vaikai susirinkdavo laiptinėje ir uždegdavo žibintuvėlius, todėl laiptinėje buvo šviesiau, nei įprasta…

.. Močiutės jau nėra. Jos bute, pirmame aukšte, įkurtas vaikų ir paauglių klubas. Laiptinėje – biblioteka ir daug gėlių ant palangių. O klubo simboliu tapo žibintuvėlis.. lyg priminimas apie močiutės širdies šviesą, kuri įžiebdavo kitų žmonių širdžių šviesą 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Praktika sąmoningam tobulėjimui

Dvasiniam augimui reikalingas sąmoningumas. Tačiau kaip dažnai gyvename inertiškai ir svarbiausius dalykus gyvenime paliekame be dėmesio: daug ką priimame kaip savaime suprantamą dalyką, neįvertiname aplinkos ir savo elgesio poveikio, o nesėkmes priskiriame lemčiai.

Todėl gyvenimas galiausiai pradeda atrodyti neįdomus, monotoniškas ir nevaldomas, o mes jaučiamės vieniši ir nesuprasti, imame kaltinti aplinkinius žmonės ir gyvenimą. Ir jei taip pasijuntame – reiškia, pats laikas pažvelgti į savo gyvenimą atidžiau.

Tam gali padėti japonų praktika “Naikan“, šis žodis reiškia “žvilgsns į savo vidų“, arba “savęs matymas sąmonės akimis“. Jos autorius – Ishin Yoshimoto. Praktikos esmė – savęs ir gyvenimo pažinimas: tai minčių, jausmų, emocijų, įpročių, veiksmų priežasčių ir pasekmių suvokimas bei sąmoningas valdymas.

Jei nuolat taikome šią praktiką, išsiugdome sąmoningumą, dėkingumą gyvenimui ir žmonėms, pajuntame vienybę su Gamta ir žmonėmis. O svarbiausia – išmokstame valdyti savo gyvenimą, sąmoningai sąveikauti su aplinka ir suvokti įvairių reiškinių priežastis ir pasekmes.

Šiai praktikai pakanka skirti keliolika minučių per dieną – geriausia prieš miegą. Reikia patogiai įsitaisyti: atsisėsti arba atsigulti, užsimerkti, atsipalaiduoti ir užduoti sau kelis klausimus.

Pirmasis klausimas: Ką gero šiandien padarė man žmonės?

Prisiminkite dienos įvykius nuo pat ryto, pasistenkite prisiminti kuo daugiau detalių. Tai gali būti šypsena, kuri gerai nuteikė, geras žodis, išvirtas jums arbatos puodelis, mylimo žmogaus dėmesingumas, draugo pagalba, netikėta dovana.

Atsiminkite, ar išreiškėte už visa tai dėkingumą ir kaip jį išreiškėte. Ar visus gerus darbus pastebėjote?

Tokie apmąstymai padeda pajusti vienybę su žmonėmis, su gyvenimu, ir jei suvoksite šių gerų darbų-gyvenimo dovanų reikšmingumą jums – būtinai pajusite širdį užliejantį ir sušildantį dėkingumą.

Antrasis klausimas: Ką gero šiandien aš padariau kitiems?

Ir vėl peržvelkite praėjusią dieną nuo pat ryto. Atkreipkite dėmesį į tuos savo poelgius, kurie dovanojo gerumą ir harmonizavo kažkokią situaciją. Galbūt, jūs padrąsinote nusiminusį draugą ar savo šypsena padovanojote kažkam gerą nuotaiką?

O gal padėjote senolei nešti sunkius krepšius, buvote mandagūs kelyje? Aplankėte sergantį giminaitį, padrąsinote abejojantį savo gebėjimais vaiką, ir visa tai darėte besąlygiškai, negalvodami apie atsidėkojimą?

Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti nereikšmingos smulkmenos, bet būtent tokie nuoširdūs, besąlygiški veiksmai ir yra jūsų indėlis į pasaulio harmoniją: jūs padarėte gerus darbus ir kažkam padėjote, o tai reiškia, kad padarėte pasaulį geresniu!

Ir prisiminti tai reikia ne dėl ovacijų, bet tam, kad pajustumėte sąveiką, vienybę su gyvenimu ir žmonėmis, kad pajustumėte savo veiksmų, savo gyvenimo prasmingumą.

Trečiasis klausimas: Kokias problemas savo poelgiais suteikiau kitiems žmonėms?

Dar kartą peržvelkite praėjusią dieną ir prisiminkite savo poelgius, kuriais suteikėte nemalonumų kitiems žmonėms. Šis klausimas yra sunkiausias, nes esame linkę nepastebėti savo negatyvaus elgesio.

Prisiminę savo negatyvų elgesį, galime pajusti sąžinės graužatį, kaltę. Stabdykite tai, nes šios praktikos tikslas – ne smerkimas, o realus požiūris į savo elgesį ir sąmoningas elgesio taisymas ir tobulinimas.

Atsakymai į šį klausimą labai greitai pastato į vietą mūsų “ego“, nurodydami jam, kad gyvenimas šioje Žemėje neįmanomas be meilės, gerumo ir vienybės.

Štai ir visa praktika.. Atkreipkite dėmesį, kad klausimas “ Kokias problemas man sukėlė kiti žmonės?“ neužduodamas. Kodėl? Dėl vienos paprastos priežasties – mes ir be jo esame linkę kaltinti kitus ir kaupti pretenzijas bei nuoskaudas.

Pernelyg didelis dėmesys tokiam klausimui – viena iš didžiausių mūsų nerimo ir įtampos priežasčių. Tai tiesus kelias į problemas: kitų žmonių mes pakeisti negalime, tačiau keisdamiesi patys, mes galime paveikti ir kitų žmonių elgesį.

Šią praktiką galima taikyti ir norint išnagrinėti mūsų santykius su aplinkiniais – draugais, sutuoktiniais, tėvais, giminėmis. Jei su kažkuo yra blogi santykiai, mes dažnai net nepastebime, kad ir patys esame negatyvumo šaltiniai su begalinėmis pretenzijomis, priekaištais ir kaltinimais..

Juk mes patys vengiame bendrauti su žmonėmis, kurie negatyviai nusiteikę mūsų atžvilgiu.. Ir jei turime su žmogumi blogus santykius, neužduodame sau klausimo – kokias problemas mes jam sukeliame, o ypač klausimo: “ką gero aš padariau šiam žmogui?..“

Atliekant šią praktiką, labai svarbu nepasiduoti kaltės jausmui – tam, kad pasikeistume, turime paleisti praeitį, nekartoti klaidų, tobulinti savo elgesį.

Vertingiausia, ką įgyjame praktikuodami “Naikan“ – tai sąmoningumas: mes atgauname dvasinę pusiausvyrą ir pasijuntame ne tik savo gyvenimo šeimininkais, bet ir atsakingais šio pasaulio bendrakūrėjais. Gyvenimas įgauna prasmę!

Mes pradedame mylėti šį pasaulį, pajuntame vienybę su viskuo: esame dėkingi Žemei, saulei, gamtai už tai, kad palaiko mūsų gyvybę, pajuntame dėkingumą artimiems žmonėms, pasijuntame vieningi su žmonija.

Mes pradedame linkėti visiems ir viskam gero, mes tampame gėrio šaltiniais, o tai reiškia – tampame sąmoningais harmonijos skleidėjais 🙂 .