Harmonija – meilėje..

Ne, mums nereikalingi aukso rūmai, kad būtume laimingi. Rūmai reikalingi mūsų protams, kad išaukštintų save prieš kitus protus ir tame susireikšminime pajustų piktdžiugą.

Ne, mums nereikalingi nesuskaičiuojami turtai ir prabanga. Tai mūsų puikybė ir gobšumas siekia kaupti, nes skaito žemiškus turtus pagrindiniu tikslu, gyvenimo prasme ir didžiausia vertybe.

Ne, mes neturime dirbti nemėgiamo darbo, siekdami patenkinti savo būtiniausius poreikius ir išgyventi. Tai mums primetama iškreipta pasaulėžiūra skiepija mums vergišką mąstymą, paminant prigimtinius kūrybinius gebėjimus.

Ne, mes neturime atsisakyti savo svajonių, teisindamiesi tuo, kad jos neneša pelno. Tai vartotojiškos filosofijos pinklės, kuri viską matuoja tik pinigais.

Ne, mes neturime atsisakyti bendravimo ir draugystės, jei tai neatneša mums jokios naudos. Tai klastinga savanaudiškumo “tu-man, aš – tau“ formulė, kuri griauna geranoriškumą ir nuoširdumą tarp žmonių.

Ne, mums nereikalingos aukštos tvoros, pikti sarginiai šunys ir ginklai. Tai priešiškumo, nepasitikėjimo, baimės, susvetimėjimo, neapykantos ir susiskaldymo pasekmė.

Apsižvalgykime aplink..

Jau dauguma žmonių pastebi, kad tai, ką mes vadiname progresu, iš tiesų veda mus vis toliau nuo tikrųjų bendražmogiškų dvasinių vertybių.

Mūsų pasaulis egocentriškas ir agresyvus, o aistra pinigams ir valdžiai baigia išstumti iš mūsų gyvenimo žmoniškumą. Mes nemylime vieni kitų, todėl nekenčiame, meluojame, kariaujame.

Bet pažvelkime į save tikruosius, įsiklausykime į savo širdis..

Mes taip gyvename šiandien tik todėl, kad nežinome, jog galime gyventi kitaip.

Visos mūsų negerovės – tik dėl meilės trūkumo. Visų mūsų gyvenimą, kiekvieną jo sritį gali harmonizuoti meilė.

Meilė – harmonijos pagrindas. Ten, kur meilė – viskas savo vietose, viskas sveikai sąveikauja, vystosi ir tobulėja. Ten taika ir santarvė, ten kūryba, įkvėpimas ir gyvenimo pilnatvė.

Ten, kur meilė – bendraminčių sandrauga ir dovanojimo džiaugsmas bendrai gerovei. Ten kiekvienas svarbus ir reikalingas, ten draugystė, atsakomybė ir savitarpio supratimas.

Ten, kur meilė – vienybė, gerovė, laimė..

Susimąstykime.. Mes galime taip gyventi 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (48)

Tik tobulindami santykius tarp žmonių ir supančio pasaulio mes galime evoliucionuoti. Harmoningo bendravimo turi mokyti švietimo sistema nuo mažiausių vaikų ugdymo įstaigų iki aukštųjų mokyklų – tai turi tapti prioritetu.

Masinio informavimo priemonės, menas – visa tai turi ugdyti geranoriškumą, santarvę, taikumą. Dabar ne tik vaikai, bet ir suaugusieji nežino, kaip kurti sveikus tarpusavio santykius, kaip gerbti kitus žmones, kaip kurti gerus santykius šeimoje. Todėl visuomenėje tiek susvetimėjimo, neapykantos, priešiškumo, agresijos.

Vietoje harmoningo bendravimo – konkurencija, egoizmas, susiskaldymas. Kovoja visi: vaikai, šeimos nariai, bendradarbiai, politikai, valstybės.. Ir tokiose sąlygose klesti tie, kas pelnosi iš tokių nesveikų santykių.

Kai pradėsime gerbti ir mylėti vieni kitus, kai išmoksime harmoningai bendrauti – žengsime didžiulį žingsnį žmonijos evoliucijos kelyje.

************

Meilė – vienijanti ir harmonizuojanti jėga. Kuo mažiau meilės žmonių santykiuose – tuo mažiau sveikos nuovokos, natūralumo ir betarpiškumo, bet daugiau dirbtinumo, melo ir vaidybos.

Kuo mažiau meilės – tuo mažiau dvasingumo, bet daugiau dirbtinų taisyklių, reguliuojančių žmonių santykius.

Gebėjimas besąlygiškai mylėti – tai sveikos psichikos būsena. Tik mylintis žmogus jaučia vienybę su žmonija ir pasauliu, tik mylėdamas jis gali kurti ir tobulėti.

Tuo tarpu orientacija tik į pinigus, tik į materialius daiktus žaloja žmogaus psichiką, todėl dabar tiek daug žmonių su psichikos sutrikimais.

************

Pasaulyje, kuriame mes dabar gyvename, viskas perkama ir parduodama. Ir visa tai skleidžia žemas vibracijas, nes viskas – net žmogaus “vertingumas“ ar žmonių tarpusavio santykiai – matuojami pinigais.

Vienintelis šviesus, dvasingas veiksmas, išlikęs šiame pasaulyje – tai besąlygiškas dovanojimas, kai dovanojame kažką kitiems žmonėms iš visos širdies, kai dovanojame ne todėl, kad reikia, bet todėl, kad tai mūsų širdies polėkis ir tyras noras suteikti kitiems džiaugsmą.

Juk noras dalintis, dovanoti džiaugsmą, meilę ir šviesą kitiems – tai esminė sielos savybė ir dvasingumo išraiška. Visa tai matome ir gamtoje: ji laisvai ir besąlygiškai dovanoja mums saulės šviesą ir šilumą, švarų vandenį ir gryną orą, gėlių grožį ir aromatą, vaisių ir daržovių gausą, nuostabų gyvūnijos pasaulį..

Dovanodami besąlygiškai, mes kuriame kitokį – šviesų ir harmoningą pasaulį. Dovanoti galime viską, svarbiausia, kad dovanojimas būtų nuoširdus ir besąlygiškas – tai savotiškas žmogaus nuoširdumo, tyrumo ir atvirumo egzaminas.

Ir egzaminas ne tik tam, kas dovanoja, bet ir tam, kas priima dovaną..

************

Harmoningi pasikeitimai vyksta lėtai, bet giliai ir visiems laikams. Tai, kas tikra, teisinga ir tikslinga visiems, transformuojama visose lygmenyse ir srityse, o tam reikia laiko.

Harmonija su niekuo nekovoja, nesiblaško, niekam nieko neįrodinėja, nieko nespaudžia ir su niekuo nesivaržo. Ji tarsi lauko gėlė: tyliai auga, skleidžiasi, žydi ir sėja aplink vis naujus daigelius, bet jos taikios ir švelnios vibracijos palengva išsklaido šio pasaulio tamsą, o agresiją paverčia dulkėmis.

Harmonijos išraiškos paprastume slypi gili išmintis ir didžiulė jėga. Skubantiems, bėgantiems ir besiblaškantiems sunku ją pamatyti. Kelias į harmoniją – tai evoliucijos kelias, kuriam reikia didelės kantrybės, meilės, nuoseklumo ir išminties.

************

Parengė ruvi.lt

Visų gerovei..

*Kad žmonija vystytųsi ir tobulėtų, reikalingos visus vienijančios idėjos, kurių įgyvendinimas ne tik suburtų žmones, bet ir pagerintų visos žmonijos gyvenimą bei sudarytų sąlygas tolimesniam vystymuisi.

*Turime pripažinti, kad visos šiuolaikinės visuomenės problemos – tai neteisingų visuomenės vystymosi vertinimų kriterijų pasekmė. Dabar vertiname progresą tik pagal ekonominius rodiklius: vartojimo augimą, investicijų kiekį ir pan. Prioritetas – ne bendra visuomenės gerovė, o komercinė nauda.

*Būtent tai, kad dabar laikomasi materialių, ekonominių kriterijų, šalys balansuoja ant socialinių, ekonominių ir politinių katastrofų ribos. Tuo tarpu tobulėjimas turi būti vertinamas bendražmogiškais dvasiniais kriterijais, ir visų pirma – pagal tarpusavio santykius visose srityse: žmonių bendravimą, santykius tarp tautų, santykius tarp žmonių ir gamtos bei visos gyvybės Žemėje.

*Ekonominiai rodikliai neatskleidžia realios socialinės padėties. Ją parodo žmonių tarpusavio santykių rodikliai: santuokų ir skyrybų kiekis, vaikų skaičius vaikų namuose, nusikalstamumo lygis, bedarbių ir benamių skaičius, korupcija, socialiniai konfliktai, psichiniai susirgimai, bendras sergamumas, savižudybės, stresai, ekologija ir pan.

*Kai sukeičiamos vertybės, žmonės praranda nuovoką, kas iš tiesų yra svarbu gyvenime – jie pradeda mylėti pinigus ir daiktus, o ne žmones. Bet juk didžiausia vertybė pasaulyje – ne pinigai, o žmonės. Tik žmonės savo darbu gali sukurti gerovę visiems ir būtent jie (o ne pinigai, nafta ar daiktai) gali sukurti stiprią ir klestinčią visuomenę.

*Pinigai – tai tik mainų priemonė. Kai pinigai paverčiami tikslu, o ne priemone – visuomenės progresas sustoja, nes prasideda kova ir intrigos dėl pinigų, resursų, įtakos ir dominavimo. Ir šioje kovoja klesti visos įmanomos ydos ir nusikaltimai.

*Šiuolaikinis žmogus vertinamas kaip prekė, o jo gyvenimiška jėga – kaip kapitalas, kuris turi atnešti maksimalų pelną. Kuo daugiau žmogus galvoja tik apie save ir naudą sau, tuo agresyvesnis jis kitų atžvilgiu ir tuo abejingesnis kitų žmonių pergyvenimams ir bėdoms.

*Kai žmogus orientuotas į ekonominius rodiklius, jis pradeda gyventi nenatūralų, primetamą jam gyvenimą ir stengiasi atitikti turto, prestižo, padėties visuomenėje ir mados standartus. Visa tai verčia jį slopinti šviesius, tyrus jausmus ir elgtis nedorai, o į žmones žiūrėti iš savanaudiškumo pozicijos. Dėl tokio gyvenimo jis galiausiai patiria nusivylimą, nes visa tai neatneša nei laimės, nei gyvenimo pilnatvės.

*Dabar labai daug žmonių dėl pinigų daro tai, ko nemėgsta ar net nekenčia. Todėl orientacija į materialią naudą iškreipia žmogaus psichiką, sukelia gilų pasipriešinimą ir vidinius prieštaravimus. Kai žmogų vertins ne dėl pinigų, bet už tai, kas jis yra, tuomet kiekvienas žmogus galės išreikšti savo gabumus ir kiekvienas bus savo vietoje.

*Kiekvienas žmogus gimsta su unikaliais gebėjimas ir talentais, kuriuos turi išreikšti tarnaudamas bendram labui ir gerovei. Tai darnos ir sveikos sąveikos principas. Tame – kiekvieno žmogaus misija ir laimė. Kai žmogus dirba tai, kam turi gabumų – jis įgija aukščiausią meistriškumą, jaučia pilnatvę ir yra laimingas.

*Tam, kad visuomenė pasveiktų ir pradėtų vystytis, reikia iškelti sveikus prioritetus ir pakeisti vertinimo kriterijus: ekonominius – į evoliucinius. Visuomenės klestėjimas įmanomas tuomet, kai nuolat gerinami santykiai tarp žmonių, tautų ir valstybių, kai visi rūpinasi ekologija, kai žmonės turi vienijančius ir gerinančius visos žmonijos gyvenimą tikslus.

*Visuomenė griaunama, kai griaunami nematomi meilės, vienybės ir pasitikėjimo saitai tarp žmonių – būtent tai, kas juos vienija ir stiprina. Mus žlugdo melagingos laisvės ir nepriklausomybės nuo kitų žmonių idėjos. Tačiau kaip vieningos visumos dalys, mes negalime būti atskirti vieni nuo kitų, nes esame tampriai susieti. Meilėje ir vienybėje – mūsų jėga ir laimė.

*Kai pradėsime mylėti ir gerbti vieni kitus, kai nuolat vystysime harmoningą bendravimą, kai vienysimės ir kursime visų gerovei – visos mūsų problemos išnyks savaime. Juk rūpestis visų gerove ir nuolatinis tobulėjimas – tai mūsų natūrali žmogiška prigimtis. O laimingi ir kūrybingi žmonės linki gero visiems ir turi puikias ateities perspektyvas 🙂 .

Parengė ruvi.lt

Visiems geros savaitės 🙂 !

Žiūrovų salė

Aš stovėjau ant scenos ir žiūrėjau į salę.

Kiek veidų joje, kiek bruožų – platūs žandikauliai, siauros nosys, įkritę žandai, aukštos kaktos. Akys, akys, kiek akių! Ir iš tamsos girdisi balsai, ir tamsoje banguoja žmonių vandenynas. Kiek veidų, kiek mūsų, kiek žmonių!

Aš daug galėčiau pasakyti, bet aš stovėjau ir žiūrėjau.

Moterys trečioje eilėje barasi. Nesutapo požiūriai, nepanoro išgirsti ir suprasti viena kitos, įsikabino kiekviena į savo, ir pasklido virš galvų “Ooaš, ooaš..“ Tarsi varnos šaižiai kranksi, negera pranašaudamos.

Vyras penktoje eilėje glostinėja savo marškinius, plačiai šypsosi ir giria merginą kaimyniniame krėsle. O pats žiūri priešais save tuščiu žvilgsniu, ji jam nerūpi, bet pats labai laukia atsakomosios pagyros, taip laukia, kad visa kita pamiršo, nieko aplink nepastebi. Jau seniai jis žiūri tik į save, seniai, net akys išbluko, tarsi siela jose būtų į visus nugara nusigręžusi.

Aš daug galėčiau pasakyti, bet aš stovėjau ir žiūrėjau.

Chuliganas su kandžia pašaipa veide vaikšto tarp eilių, tai smeigtuką pakiša, tai stumteli, tai nusikeikia. Visi aplink raukosi, o jam tai patinka, jam nuo to gera. Jis jaučiasi svarbus ir didelis, tarsi prieš tai jo ir nebuvo, bet kai tik pradėjo kenkti – tuomet ir atsirado, tapo apčiuopiamas, gyvas, tikras. Ir jei tik nustos kenkti – vėl išnyks, ištirps tarsi šešėlis, pavirs bekūniu vaiduokliu. Todėl jis ir nenustoja – tai nusikeikia, tai koja įspiria. O pats – šešėlių šešėlis.

Moteris sėdi ir kalba, kalba be perstojo, tarsi kažko klausia, ir tuoj pat pati sau atsako. Aplink ją tuščios vietos, seniai jau ten niekas nesėdi, nieko nėra, visi išėjo. O ji vis kalba ir kalba. Nereikia jai trukdyti, ji užsimerkia ir mato žmones tose tuščiose kėdėse, ji su jais kalbasi, ji iki smulkmenų sugalvojo kiekvieną pašnekovą, bet jai jau seniai niekas nereikalingas, tik ji pati ir jos sugalvoti miražai.

Aš daug galėčiau pasakyti, bet aš stovėjau ir žiūrėjau.

Kiek veidų salėje, nuostabių veidų, dabar perkreiptų pykčiu, savimeile ir puikybe, kiek jautrių sielų ir širdžių, dabar girdinčių tik save, kiek švelnių šiltų rankų, dabar pakeltų smūgiui, kiek didžių protų, dabar svaidančių piktą sarkazmą silpnesniems, kiek rausvų bučiuojančių lūpų, dabar spjaudančių karčius nuodus į savo artimuosius, kiek mūsų, žmonių, ir kiek mūsų klaidų..

Aš daug galėčiau pasakyti, bet sakau tik viena:

Saugokite save. Ir dar, kas žymiai svarbiau – saugokite vieni kitus.

Autorius – Al Kvotionas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Harmonijos paieškos

*Viskam reikalingas pagrindas: harmonijos pagrindas – tyra, besąlygiška meilė. Tai kurianti ir vienijanti jėga, be jos – griūtis ir degradacija. Žmonijos evoliucinė užduotis – saugoti ir puoselėti meilę ir perduoti šią patirtį sekančioms kartoms.

*Žmonija – tarsi vienas organizmas, jos stiprybė – meilėje ir vienybėje. Kai meilė yra pirmoje vietoje, visa kita atsistoja į savo vietas.. Mus skaldo ir priešina susvetimėjimas ir miegančios sąmonės žmonių būsena.

*Kai susvetimėjame – mums darosi sudėtinga bendrauti, todėl pradedame konfliktuoti, nors bendravimas yra vienas svarbiausių žmogaus poreikių. O su miegančia sąmone žmogus yra lengvai valdomas ir įtakojamas, dėl to jis nesuvokia nei savo prigimties, nei evoliucinių tikslų.

*Visi mes esame viena, todėl ginčytis, kovoti ar kariauti nėra prieš ką. Kai suvokiame vienybės principą, mes pradedame suprasti, kad kiekvienas negatyvus veiksmas, kuriuo kenkiame kitiems, galiausiai atsigręžia prieš mus pačius. Tai liečia ir pozityvius veiksmus: esant visumos dalimi, neįmanoma atlikti veiksmą ir nepatirti jo pasekmių sau ir visiems.

*Mes mokomės ir dvasiškai augame šioje Žemėje. Visos gyvenimo pamokos vyksta pagal tam tikrą eiliškumą ir pagal mūsų galimybes – mes neišmoksime to, kam nesame pasiruošę. Viskas vyksta savo laiku: sekantis etapas prasideda tik įsisavinus reikiamus įgūdžius.

*Jei žmogus yra sąmoningas –  jis mato gyvenimo pamokas, ieško geriausių sprendimų ir daro išvadas, tuomet mokymosi procesas duoda teigiamus rezultatus. Jei žmogaus sąmonė miega, arba jis kovoja ar kenkia kitiems, tuomet jis įsitraukia į negatyvumą ir kartoja pamokas tol, kol jų neįsisavina.

*Gyvenimo pamokos mums duodamos tam, kad įgytume tam tikrą patirtį ir taptume geresni, kad pasidalintume tuo su kitais ir tuo pačiu pagerintume visą visumą. Ir būtent pozityvios emocijos yra patvirtinimas, kad einame teisingu keliu.

*Negatyvios emocijos – tai ženklas, kad kažką darome ne taip, neteisingai. Ir kuo jos stipresnės – tuo labiau esame nuklydę nuo tiesos kelio. Kiekvieną kartą, kai patiriame neigiamas emocijas – mes didiname negatyvumą Žemėje ir ardome harmoniją.

*Mūsų emocijos – tai raktas į gilų savęs supratimą ir savo gyvenimo valdymą. Emocijos – tai ne mintys ir ne logika, jos gimsta saulės rezginyje, o ne galvoje. Ir eiliškumas visada toks: iš pradžių emocijos, o tik po to mintys, ir niekaip kitaip. Jei pasiduodame savo emocinėms reakcijoms – tampame jų valdomi arba arba per jas mus gali lengvai valdyti kiti.

*Negatyvumas ardo harmoniją, bet tam, kad tai suprastume, kartais reikia iki koktumo persisotinti negatyvia patirtimi. Tuomet žmogus sąmoningai, tvirtai ir be jokių abejonių renkasi meilės, tiesos ir harmonijos kelią. Tai ir yra šuolis į aukštesnę sąmonę, pakilimo ar nušvitimo akimirka.

*Bet kokia gyva esybė, turinti sąmonę, negali norėti negatyvumo – tai prieštarauja pačiai gyvybei, nes gyventi negatyvume reiškia griovimą. Tuo tarpu gyvybė – tai nuolatinis vystymasis, meilė, kūryba ir harmoninga tarpusavio sąveika.

*Kūrybinė mintis – tai bendra sąmonė, kurioje yra visos žinios apie viską, ir kiekvienas žmogus yra su ja susietas. Viskas yra mumyse, todėl ieškoti atsakymų reikia savyje – išorėje atsakymų nėra, ten yra tik ženklai, kurie nukreipia mus į save. Nuo savęs nepabėgsime, galime tik sugrįžti į save.

*Tikėjimas – tai abejonių nebuvimas. Netikėjimas savimi, savo jėgomis (“ką aš vienas galiu..“) stabdo daugelį. Tačiau reikia atminti, kad kiekvienas iš mūsų veikia visumą – žmoniją. Todėl kiekvienas geras darbas, kiekviena pozityvi mintis būtinai paveikia mūsų visų gyvenimą. O tikėjimas, paremtas meile, daro tikrus stebuklus..

*Meilę atpažįstame pagal jos išraišką: gerumą, džiaugsmą, stiprybę, tiesą, įkvėpimą, empatiją, draugystę, kūrybą, altruizmą, supratimą, atjautą, palaikymą, santarvę, nuoširdumą, atvirumą, pasitikėjimą, vienybę, pilnatvę..

*Jei mūsų širdyse nėra meilės, jos vietą užima baimė. Baimės griaunančią išraišką atpažįstame per abejones, neapykantą, pyktį, egoizmą, beviltiškumą, vienatvę, kančią, liūdesį, melą, kovą, bejėgiškumą, abejingumą, pavydą..

*Meilės kelias nėra lengvas, nes žmonija iki šiol didino ir daugino jos priešingybę. Todėl mums reikia ištaisyti visus nuklydimus, iškreipimus ir sugrįžti į esmių esmę, į ištakas, į pradinį tyrumą.. Ir mes visi tikrai tai padarysime – mes atkursime harmoniją.. Visų mūsų labui 🙂 .

Parengė ruvi.lt

Visiems šviesios ir darnios savaitės 🙂 !

Apie tai, kaip gerumas sugrįžta..

Kartą vienos jaunos moters bute pražydo kaktusas.

Prieš tai jis ketverius metus stovėjo ant palangės, panašus į rūstų nesiskutusį kiemsargį, ir staiga toks siurprizas! “Keista, kad mane skaito beširde ir pikta, – pagalvojo moteris, – tai netiesa, juk pas beširdžius ir piktus žmones kaktusai nežydi.“

Panirusi į malonius apmąstymus apie žydintį kaktusą, ji netyčia užmynė ant kojos vienam niūriam vyrui autobuse. Į jo pastabą ji nepradėjo, kaip įprasta, šaukti įsižeidusi: “Ach, jei jūs toks ponas, tai važinėkite taksi!“ Dabar ji tik nusišypsojo:

– Nepykite, prašau, ant manęs, aš neturiu už ko laikytis, jei norite – užminkite man koją ir būsime atsiskaitę..

Niūrusis vyras taip pat nepasakė to, ką rengėsi atsakyti. Paskui jis išlipo savo stotelėje ir, pirkdamas laikraštį, vietoje grubių žodžių pardavėjai, kuri neteisingai paskaičiavo grąžą, pasakė jai:

– Nieko baisaus, paskaičiuokite dar kartą, aš taip pat iš ryto ne itin stiprus matematikoje..

Pardavėja nesitikėjo tokio atsakymo ir, įkvėpimo pagauta, atidavė nemokamai du senus žurnalus ir šūsnį senų laikraščių pensininkui – vienam pastoviam pirkėjui, kuris labai mėgo skaityti spaudą, bet galėjo kasdien nusipirkti tik vieną patį pigiausią laikraštį. Žinoma, neparduotas prekes derėjo nurašyti, bet šį kartą pardavėja jas padovanojo.

Laimingas senolis su šūsnimi laikraščių ir žurnalų patraukė namo. Sutikęs kaimynę iš viršutinio aukšto, jis nepradėjo kasdieninio skandalo tema: “Jūsų vaikas kaip dramblys laksto po butą ir trukdo ilsėtis, reikia jį geriau auklėti!“ Jis pasisveikino ir nusistebėjo:

– Kaip užaugo jūsų dukrelė! Niekaip nesuprantu, į ką labiau ji panaši – į jus ar į tėtį, bet matau, kad auga tikra gražuolė.

Kaimynė nuvedė dukrą į darželį, atėjo į darbą poliklinikos registratūroje ir nepuolė barti išsiblaškiusios močiutės, kuri užsiregistravo pas gydytoją vakar dienai, bet atėjo šiandien, ji jai pasakė:

– Nieko baisaus, nepergyvenkite, aš taip pat kartais kažką pamirštu. Palaukite minutėlę, aš pasitikslinsiu pas gydytoją, kada jis galės jus priimti.

Močiutė, pakliuvusi pas gydytoją, nepradėjo reikalauti išrašyti stebuklingų, bet nebrangių vaistų recepto, kurie gali akimirksniu išgydyti visas ligas, o atsisakymo atveju grasinti rašyti skundus į visas instancijas, bet tiesiog atsiduso ir pasakė:

– Aš dar neišprotėjau ir suprantu, kad senatvė yra nepagydoma, jūs, gydytojau, atleiskite man, kad vaikštau pas jus kaip į darbą..

O gydytojas, važiuodamas vakare namo, staiga prisiminė močiutę, ir jam jos pagailo. Tą akimirką jis suprato, kad gyvenimo sumaištyje praleidžia daug svarbių dalykų, sustojo prie parduotuvės, nupirko gėlių ir tortą, ir patraukė visai į kitą pusę. Privažiavo prie namo, pakilo į trečią aukštą ir paskambino į duris.

– Aš čia pagalvojau, na, kodėl mes nuolat ginčijamės tarsi vaikai smėlio dėžėje. Žinai, aš tau tortą nupirkau, bet netyčia padėjau ant jo portfelį, ir jis susispaudė. Bet tai nebaisu, skonis dėl to nepasikeitė. Aš dar gėlių tau nupirkau, gal pamerksi jas, nes kol važiavau pas tave, jos apvyto?

– Žinoma, pamerksiu, – atsakė moteris, –  ir jos tuoj pat atsigaus. O aš turiu naujieną. Įsivaizduoji, šiandien prabudau, pažiūrėjau į langą, o ten kaktusas pražydo.. Matai?

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Praregėjimai (47)

Jei nesuvokiame subtilaus dvasinio pasaulio egzistavimo ir jo poveikio materialiam pasauliui – suprasti egzistencijos esmę yra neįmanoma.

Jei vadovaujamės vien materialiais interesais – mes palaipsniui visapusiškai degraduojame.

Žmonių negali suvienyti pinigai – jie skaldo ir supriešina, nes atsiranda socialinė nelygybė, sąlygos korupcijai, priešiškumas.

Žmones gali suvienyti dvasinės vertybės: kilnios idėjos visos žmonijos labui, kūrybinis bendradarbiavimas, tobulėjimas.

Žmonijos gerovė – tik meilėje ir vienybėje.

************

Kas mes esame be brangių daiktų, be įvaizdžio, be statuso ir be kitų pripažinimo?

Kas mes esame be savo mylimų “žaisliukų“ – mobiliųjų telefonų, planšetų, kompiuterių, automobilių, papuošalų ir kosmetikos?

Kas  mes esame, kai vakare nuovargis traukia mus į lovą, nuplėšdamas visas kaukes?

Kas mes – patirtis, prigimtis, žinios, silpnybės, prisirišimai, polinkiai, o gal kūnas?

Ko iš mūsų negalima atimti?..

Tai ir yra mūsų esmių esmė: mes esame tai, ko iš mūsų negalima atimti.

************

Ko verti gabumai, jei žmogus dirba nenoriai? Kas iš to, jei gydytojas žino, kaip gydyti ligonius, o mokytoja pavyzdingai studijavo ir įsiminė, ką mokslininkai rašo apie vaikus, jei gydytojas nemyli ligonių, o mokytoja nemyli vaikų?

Pašaukimas yra svarbus, bet svarbiausia yra tai, kaip žmogus dirba – su meile, įkvėpimu, kūrybingai ir sąžiningai, ar – abejingai, mechaniškai, besirūpindamas tik savo karjeros reikalais.

Tik mylintis žmogus gali kurti ir tobulinti šį pasaulį. Jo darbas – tai meilė, tapusi regima.

************

Bizniui dvasingumas neįdomus, nes neneša pelno, kapitalistai tikina, kad vienintelis laimės šaltinis – pinigai. Todėl dvasingumo tema jiems – tuščias laiko gaišinimas.

Kapitalizme žmogus reikalingas, kad dirbtų kaip vergas. Tuo tarpu tikroji žmogaus prigimtis – kurti ir dvasiškai tobulėti. Skirtumas akivaizdus..

************

Meno paskirtis – būti gėrio, tiesos, grožio, dvasingumo, tobulumo orientyru.

Menas turi rodyti žmonėms, koks turi būti tobulas, siektinas gyvenimas, kad įkvėptų žmones tobulėti ir augti dvasiškai. Tuo tarpu šiandienines menines išraiškas sunku pavadinti menu, tiek juose negatyvumo, nešvankumo, baisybių, o geriausiu atveju – tuščio kvailiojimo.

Todėl kaskart, kai žmogus stebi tą negatyvumo srautą, vietoje įkvėpimo jis patiria sumaištį, vidinius prieštaravimus, įtampą, o kartais ir psichologinę traumą, ir visa tai formuoja chaosą jo mintyse, pasaulėžiūroje ir veiksmuose.

************

Dvasinio augimo kelias nėra paprastas: net pozityvūs pokyčiai ne visada lengvai einasi, nes turime keisti tai, prie ko esame įpratę. Būtent nuo senųjų įpročių stiprumo priklauso, kaip keisimės.

Kažką savyje keisdami, mes turime kažko atsisakyti ar net paaukoti, bet tam kartais pritrūksta kantrybės ir nuoseklumo. O kantrybės trūkumas – dažniausiai pasitaikanti kliūtis dvasinio augimo kelyje.

Todėl yra sakoma: kantrybė – didelė dorybė..

************

Savo kalboje labai naudinga laikytis sufijų principų.

Ši senoji tradicija teigia, kad sakyti kažką kitiems verta tik tada, jei:

  • tai – tiesa;
  • tai būtina;
  • tai geri žodžiai.

Visais kitais atvejais geriau patylėti..

************

Kad apsaugotume žmogų nuo blogo – sudominkime jį geru, matykime jame gera..

Kai tik mes pradedame ieškoti kažko blogo žmonėse – mūsų širdyse atsiveria ertmė, pro kurią įeina piktavališkumas. Jei mes varžomės, kritikuojame, apkalbame kitus – mūsų gyvenimo energija senka ir mes nusilpstame.

Visada pastebėkime žmoguje gerąsias jo puses, nes žmogaus esmė ir yra jo gerosios pusės. O matydami gėrį ir patys daromės geresni 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Vedos apie vaikų auklėjimą

*Vedų tradicija teigia, kad vaikai ugdosi patys, jei tėvai neslopina jų ir padeda jiems išskleisti geriausias savo charakterio savybes ir unikalius įgimtus gabumus.

*Vaikų auklėjimas – ne prievarta, ne muštravimas ar kažkokių elgesio šablonų primetimas. Tėvų ir auklėtojų užduotis – suteikti palankias sąlygas vaikui natūraliai vystytis, stebėti jo būdo ypatumus, jo asmenybės tipą ir skatinti geriausias vaiko savybes.

*Jei tėvai nesupranta vaiko charakterio ir nuslopina jo prigimtinius gebėjimus –  vaikas auga nepasitikintis savimi, jis neranda savo pašaukimo, nuolat ieško gyvenimo prasmės.

*Vedos skiria 4 asmenybės tipus, kurie pasireiškia nuo pat ankstyvos vaikystės.

  • Pirmasis – “moksliukų“, mokytojų tipas. Tai vaikai, gabūs įvairiems mokslams ir mėgstantys mokytis. Jie daug kuo domisi ir nuolat siekia viską išnagrinėti, pažinti, suprasti, išsiaiškinti. Pagrindinė jų savybė – sąžiningumas.
  • Antrasis tipas – vadovai. Jau ankstyvoje vaikystėje jie sugeba sutelkti kitus, siekia tvarkos ir sąžiningumo, gali apginti kitus. Jų pagrindinė savybė – atsakomybė, pareigos jausmas.
  • Trečiasis asmenybės tipas – organizatoriai, prekeiviai. Nuo pat vaikystės jie kažką renka, kolekcionuoja ir keičiasi su kitais. Pagrindinė jų savybė – praktiškumas.
  • Ketvirtasis tipas – meistrai, kūrėjai. Jie mėgsta kažką kurti patys ar meistrauti savo rankomis. Pagrindinė jų savybė – darbštumas.

*Todėl labai svarbu nuo pat ankstyvos vaikystės stebėti vaiką ir skatinti jo stipriausias ir geriausias savybės – tuomet vaikas auga pasitikintis savimi, iniciatyvus, kūrybingas ir lengvai suranda savo gyvenimo kelią.

*Tėvai taip pat turi suprasti, koks reikšmingas ir jų pačių asmeninis pavyzdys vaikų auklėjime. Tėvų žodžiai neturi skirtis nuo veiksmų, nes vaikai labai gerai jaučia bet kokį neatitikimą, ir tai žlugdo pasitikėjimą tėvais. Be to, vaikai įsisavina viską, ką pastebi ir nuolat mato savo tėvų ir kitų artimų žmonių gyvenime.

*Juk be prigimtinių vaiko savybių vystymo tėvai savo pavyzdžiu moko ir elgesio, ir tvarkos, ir buitinių darbų. Pavyzdžiui, jei mama reikalaus iš dukters tvarkos namuose, bet pati nekęs tvarkymosi ir nuolat stengsis kažkam iš namiškių permesti namų buities darbus – duktė iš tokio “auklėjimo“ išmoks egoizmo ir manipuliacijų.

*Tėvų atsakomybė vaikų auklėjime didžiulė – jiems reikia daug kantrybės, meilės, išminties, kad būtų deramu pavyzdžiu savo vaikams, kad nesužeistų jautrios vaiko sielos ir nesulaužytų jo likimo. Patys tėvai turi nuolat dvasiškai augti ir tobulėti.

*Norite, kad vaikas būtų geras ir mylintis – padėkite žmonėms, būkite geranoriški, gerbkite savo tėvus, mylėkite gamtą ir visą gyvybę.

*Norite, kad vaikas būtų kūrybingas – kurkite: pieškite, grokite, dainuokite, rašykite, auginkite ir puoselėkite sodą, meistraukite..

*Norite, kad vaikas būtų sveikas ir aktyvus – sveikai maitinkitės, renkite žygius į gamtą, sportuokite.

*Norite, kad vaikas būtų laimingas šeimoje – mylėkite sutuoktinį, gyvenkite santarvėje, rūpinkitės visais šeimos nariais, būkite nuoširdūs ir geranoriški.

*Kas bevyktų išoriniame pasaulyje – tėvų namai turi būti doros, išminties, ramybės ir atgaivos oaze, o tėvų elgesys – sektinu orientyru ir deramu pavyzdžiu. Darna ir meilė namuose – darna ir meilė šeimos narių širdyse, kurią jie skleidžia ir išoriniame pasaulyje.

*Vaikai – tarsi gležni daigeliai, iš kurių turi užaugti gražūs, tvirti medžiai. Tėvų rankose – ne tik jų vaikų, bet ir žmonijos ateitis, juk vaikai – tai rytojaus suaugusieji, nuo kurių priklausys visos žmonijos gyvenimas.

Iš paskaitų apie Vedų tradicijas šiuolaikiniame gyvenime, parengė ruvi.lt

Visiems darnios ir gražios savaitės 🙂 !