Svarbi pamoka

Kartą pas dvasinį Mokytoją atėjo keli jaunuoliai ir paprašė priimti juos mokytis.

Kad geriau pažintų būsimuosius mokinius, Mokytojas paklausė jų:

– Kas iš jūsų daugiau trokšta pasilinksminimų, nei dvasinio augimo?

Jaunuoliai nustebę susižvalgė, bet nieko neatsakė.

– Na, gerai, – šyptelėjo Mokytojas, – o kas iš jūsų nori daugiau duoti kitiems, nei imti? Pakelkite ranką..

Tačiau jaunuoliai nė nekrustelėjo ir toliau sutrikę tylėjo.

– Gerai, – pasakė Mokytojas, – na, o kas iš jūsų trokšta šlovės labiau, nei visų gerovės?

Ir šį kartą visi lyg sutarę tylėjo.

– Na, ką gi, o dabar aš jus kviečiu pas savo mokinius, kurie jau mokosi čia trečius metus.

Atėjęs pas juos, Mokytojas uždavė jiems tuos pačius klausimus, ir beveik visi mokiniai kaipmat pakėlė rankas.

– Matote, – kreipėsi Mokytojas į naujokus, – per tris metus šie mokiniai padarė didžiulę pažangą: jie atvirai pripažįsta savo trūkumus.. Taigi, jums iš tiesų yra ko pasimokyti 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !

Praregėjimai (59)

Dabar mums labiausiai trūksta nuoširdumo, ir pirmiausiai – su savimi. Mūsų gyvenimas perpintas dviveidiškumu, falšu ir dviprasmybėmis..

Ir kartais žmogus net nesuvokia, kad kalba viena, o galvoja – visai kita.. Kad kalba gražiai, o gyvena – pasibaisėtinai.. Nes jis kalba ir daro tai, ką daro visi, kas patogu ir saugu, ar tai, kam bus pritarta.

Ir dėl to žmogus jaučia gilų vidinį nepasitenkinimą ir kaltę, kad išduoda save. Kaltės jausmą pagilina ir aplinka: žmogų kaltina visur ir dėl visko, ir tai daro tie, kas kratosi atsakomybės už savo veiksmus.

Kodėl tampame dviveidžiais? Todėl, kad mums primetamos taisyklės, kurios prieštarauja žmogaus vidinei prigimčiai. O derinamės prie daugumos – net jei ji klysta – nes turime prigimtinį vienybės poreikį su kitais žmonėmis, su žmonija.

Tačiau mus turi vienyti  kilnūs tikslai visų labui, bendra kūryba ir bendri darbai, o ne absurdiškos taisyklės, kurios tarnauja savanaudiškiems interesams tų, kieno rankose visos poveikio žmonėms priemonės. Tokios taisyklės laužo žmogaus dvasinę prigimtį ir paverčia žmones lengvai valdoma minia.

Bet žmogus negali nuolat vaidinti, nešioti kaukes ir bandyti atitikti primetamus standartus – tai sukelia gilius vidinius prieštaravimus, įtampą ir pasipriešinimą. Todėl dabar tiek nevilties, depresijų, psichikos sutrikimų, agresijos.

Mums reikia atgauti nuoširdumą. Kad kiekvienas taptume Savimi Tikruoju. Kad kiekvienas išreikštume savo geriausias savybes ir susivienytume visos žmonijos gerovei.

************

Bet koks priešiškumas – destrukcija. Ir nesvarbu, kokia jo forma – ginčas, nesantaikos kurstymas ar “kova“ už idėjas. Visa tai įjungia visą gamą negatyvių jausmų, emocijų ir niekada gerai nesibaigia.

Priešiškume negimsta nei tiesa, nei joks kitas gėris, nes priešiškumas visada perauga į konfliktą ir generuoja tik negatyvumą. Konflikte žmonės valingai ar ne, bet didina negatyvumą ir skatina pačių žemiausių savybių išraišką – egoizmą, puikybę, neapykantą, agresiją, žiaurumą..

Jei norime taikos ir harmonijos – turime atsisakyti priešiškumo. O jei su tuo susiduriame – stabdykime pirmieji bet kokias priešiškumo apraiškas, nelaukime, kol kažkas kitas tai padarys. Kažkas turi imtis atsakomybės už situaciją pirmas, kitaip konfliktams nebus pabaigos.

Ir tai galioja visose gyvenimo situacijose, kur beiškiltų priešiškumo bacila – šeimoje, darbo kolektyve ar politikoje. Tik santarvėje ir būdami geranoriški galime atrasti teisingus sprendimus visų gerovei.

************

Mums reikia atrasti naujus energijos apykaitos būdus. Bet tam, kad tai padarytume, turime būti tokie sąmoningi, kad vadovautumės žmonijos gerovės principais, o ne egoistiniu savanaudiškumu.

Mūsų gyvenimą užnuodijo pinigų sistema, nes pinigai tapo didesne vertybe už žmogų.. Pinigų sistemoje žmogus turi ne gyventi, o išgyventi, nes turi sumokėti už savo būtinuosius poreikius, ir tuo pinigų sistema nuolat manipuliuoja, paversdama žmogų savo įkaitu ir vergu.

Maža to – žmogui dar primetama daugybė dirbtinų poreikių.. Mūsų dienų paradoksas: žmonės “pinga“, daiktai brangsta..

Tik aukštas sąmoningumas padės mums pamatyti žmogų, Žemę ir visą gyvybę joje.. Branginti tai ir tapti harmoningos realybės Kūrėjais.

************

Dauguma dvasiškai augančių žmonių neretai sutrinka, nes pradeda griūti tai, kas jiems buvo įprasta – senieji įsitikinimai, pasaulėžiūra, bendravimo ratas, įpročiai – ir nelabai aišku, kaip gyventi toliau..

Toks žmogus pradeda vadovautis savo širdimi, jis visus kasdieninius darbus atlieka su meile. Ir nors jam kartais atrodo, kad jis nedaro nieko ypatingo, bet iš tiesų jis skleidžia meilę visur, kur tik atsiduria, ir – harmonizuoja šį pasaulį..

Tyra meilė tyli ir kukli, bet labai galinga. Besąlygiška Meilė – Visatos kurianti jėga, kuri nekovoja, nespaudžia, todėl gali atrodyti, kad nieko nevyksta. Tačiau taip tik atrodo.. Dvasiniai procesai – tai mūsų realybės pagrindas.

Kuo daugiau bus Žemėje mylinčių, šviesių žmonių – tuo sparčiau nyks visas žmonijai primestas ir ją užvaldęs negatyvumas. Ir kuo daugiau bus meilės šviesos – tuo daugiau bus tyro džiaugsmo, noro keistis, tobulėti ir kurti naują harmoningą realybę 🙂 ..

Begalinės Meilės Šviesos mums visiems 🙂 !

************

Parengė ruvi.lt

Realybė – sąmonės išraiška

*Dvasinės transformacijos procesas vyksta palaipsniui ir daugeliui yra nepastebimas. Esmė tame, kad transformacija vyksta iš vidaus – į išorę, t.y., mūsų realybė – tai žmonijos, kiekvieno žmogaus sąmonės išraiška.

*Todėl evoliuciniai procesai Žemėje – tai visų pirma žmonių sąmonės transformacijos procesai: iš pradžių pavienių žmonių sąmonėje, vėliau – nedidelėse žmonių grupėse, o tik paskui – pasireiškia išorėje ir plinta visos žmonijos gyvenime.

*Pirmiausiai “bunda“ žmonės atvira širdimi – jautrūs, gebantys besąlygiškai mylėti ir užjausti kitus, jaučiantys ryšį su gamta, visa gyvybe, su žmonija ir Kūrėju. O pragmatiški, šalti, besiremiantys tik protu žmonės “bunda“ pokyčiams sunkiausiai.

*Kai dvasinė transformacija apima milijonus žmonių – natūraliai gimsta būtinybė įgyvendinti naujus evoliucinius tikslus, atitinkančius augančios žmonių sąmonės poreikius. Tuomet neišvengiamai pradeda keistis ir socialinė, kultūrinė, dvasinė, ekonominė, tarptautinė ir visos kitos sferos.

*Augantis žmonių sąmoningumas ir dvasingumas priverčia keistis ne tik atskiras struktūras, bet ir visą gyvenimo sistemą. Tai visaapimantis, gilus procesas, nepaliekantis naujoje realybėje nieko, kas buvo būdinga žemesnei sąmonei.

*Tam tiesiog ateina laikas – keičiasi evoliuciniai ciklai, ir žmonijas negali užsibūti jokiame cikle, tarsi išaugtuose rūbuose. Evoliucija – tai nepaliaujamas augimas ir judėjimas, o bandymai stabdyti evoliucinius procesus tik pagreitina senosios realybės degradaciją ir pabaigą.

*Kad senoji realybė išsigimsta ir reikalauja transformacijos, rodo daugybė požymių visuomenėje: tai bedvasiškumas, egoizmas, polinkis svaigintis, melas, iškrypimai, susvetimėjimas šeimose ir giminėje, palaidumas, kultūros išsigimimas, terorizmas ir karai, amoralūs žmonės valdžioje ir žlugdantys žmones įstatymai, skurdas, badas, bedarbystė, priešiškumas, išnaudojimas, totalinė nelygybė visuomenėje, vartotojiška ideologija ir t.t..

*Todėl dabar ne laikas filosofuoti, pranašauti ar spėlioti – dabar laikas aktyviai veikti bendram labui, užduoti sau svarbiausius klausimus: ką konkrečiai daryti ir kaip prisijungti prie dvasinės evoliucijos procesų. Kiekvienas žmogus gali ir turi prisidėti prie naujos realybės kūrimo, ir pirmiausiai – savo artimiausioje aplinkoje, savo kasdienybėje. Kiekvieno indėlis labai svarbus ir reikalingas bendriems procesams.

*O kaip kurti naują realybę savo aplinkoje, savo kasdienybėje? Tai reiškia – būti geru, dvasingu žmogumi ir patvirtinti tai savo gyvenimu. Reikia išvalyti savo sąmonę nuo egoizmo ir negatyvumo.. Juk tyros sąmonės žmogus skleidžia savo būseną į aplinką ir ją harmonizuoja, ištaiso bet kokią disharmoniją: įkvepia nusivylusį, padeda papuolusiam į bėdą, padrąsina ieškantį, paguodžia nusiminusį, suteikia viltį palūžusiam, žadina miegančius, padeda pakilti nupuolusiam.. Jis išveda iš tamsos į Šviesą.

*Koks bus Naujosios realybės žmogus? Pirmiausiai – laisvas. Žmogus gimsta laisvas, ir jam negali būti uždedami apribojimai, išnaudojimas ar prievarta, slopinami jo įgimti gabumai, negali būti primetama “būtinybė“ kovoti už išgyvenimą, kančia, baimė ar skausmas. Jis turi turėti pasirinkimo laisvę ir būti atsakingu už savo pasirinkimus.

*Žmogus turi būti laisvas realizuoti savo beribį kūrybinį potencialą ir savo prigimtinius gabumus. Jis gimė tam, kad patirtų kūrybos džiaugsmą, kad tobulėtų, pažintų kitų žmonių kūrybą ir vienytųsi su kitais kūrėjais bendrai visos žmonijos gerovei. Naujos realybės žmogus gyvens sveikoje sąveikoje su gamta, gražiose vietovėse, kurias pats prižiūrės, puoselės, ir kurios džiugins formų ir spalvų harmonija.

*Dvasinė transformacija – tai sąmonės tyrumas, išsilaisvinimas iš iliuzijų, nubudimas, nušvitimas.. Ši transformacija jau vyksta, ir pasaulis jau nebus toks, koks buvo, nes žmonijos sąmonės pokyčiai vis įgauna pagreitį. Viskas, kas svetima žmogaus dvasinei prigimčiai, jau daugeliui nepriimtina ir atgrasu..  Todėl žmonių gyvenime vis daugiau dvasingumo: Meilės, Tiesos, Atjautos, Vienybės, Harmonijos..

*Tačiau gyvendami gilių transformacijų laikais, žmonės taip aiškiai pamato visas atgyvenusio pasaulio degradacijos grimasas, kad nepastebi Naujojo pasaulio užgimimo. Ir todėl skendi niūriose abejonėse – ar apskritai įmanoma gyventi kitaip?..  Įmanoma, ir mes visi  tikrai tai pamatysime! Jaunas, laisvas, vieningas, kūrybingas, mylintis, klestintis, džiaugsmingas ir beribis – štai toks mūsų visų gimstantis Naujasis pasaulis 🙂 ..

Parengė ruvi.lt

Visiems geros savaitės 🙂 !

Kalba mažieji :)

Tėtis sako sūnui:

– Na, ir išlepinome mes tave! Ko gero, teks tave nubausti..

– Kaip taip?! – nustebo vaikas. – Išlepinote jūs, o bausite mane?..

************

Penkiametė aiškina mamai:

– Iš pradžių išauga pieniniai dantys, paskui krūminiai, o po to – auksiniai!

************

Tėtis nusiminė, nes sugedo jo automobilis. Mažasis sūnelis bando guosti tėtį:

– Užtat dabar benzino nereikės pirkti!

************

Šeima grįžta vakare namo ir pamato, kad nėra elektros. Jaunėlis kelis kartus spragteli jungtuką ir padaro išvadą:

– Taip, šviesos nėra, tik garsas nuo jos liko..

************

Penkiametis taupo pinigus – tai senelis įdeda pinigėlių į taupyklę, tai močiutė, tai mama ar tėtis. Kartą senelis paklausė – kam gi vaikas taupo pinigus.

– Na, žinai, seneli, štai sukaks man 18, ir eisiu aš sau žmonos ieškoti. O ji man pasakys: šito noriu, ano noriu.. Reikia pasiruošti.

************

Tėtis ruošiasi į darbą. Sūnus prieina ir klausia:

– Tėti, kur tu eini?

– Į darbą.

– O kam?

– Na, kaip tai – kam? Kad tave galėčiau maitinti.

– Tėveli, gali niekur neiti, aš jau pavalgiau..

************

Tėtis grįžo iš parduotuvės, dukrelė stebi, kaip mama išima prekes iš krepšio.

– Oi, mama, tėtis nupirko ir vandens, ir sulčių. Tu jam leidai?

– Tėčiui nereikalingas mano leidimas, jis gali daryti viską, ką nori.

– Tai tu jam leidai daryti viską, ką jis nori? – padarė netikėtą išvadą mažoji.

************

Dviejų metukų anūkė klausia močiutės:

– Močiute, ką tu darai?

– Košę verdu.

– Oi, močiutė, tu tikra mano padėjėja!

************

– Mamyte, ar nori Kinder-siurprizo?

– Ne.

– O dabar manęs paklausk..

************

Dukrelė sirguliuoja, mama įkalbinėja ją suvalgyti česnako skiltelę.

– Nenoriu, – atsisako dukra.

– Bet nuo česnako žūsta daug virusų ir mikrobų!

– Geriau jau jie nuo šokolado žūtų..

************

– Mamyte, o aš žinau, kodėl žuvys nekalba!

– Ir kodėl gi?

– Jos bijo išsižioti, kad vandens į burną nepribėgtų..

************

– Tėveli, nupirk man būgną..

– Na, ne, ir taip triukšmo pakanka.

– Nupirk, tėveli, prašau, aš juo grosiu tik tada, kai tu miegosi..

************

– Mamyte, ačiū tau labai už tai, kad tu esi mano mama. Nes jei turėčiau kitą mamą, aš nuo jos pabėgčiau ir eičiau tavęs ieškoti..

************

Penktokas aiškina mamai:

– Aš žinau, kodėl birželio 1 yra vaikų gynimo diena! Todėl, kad gegužės 31 visi moksleiviai parneša dienynus su metiniais pažymiais..

************

Mylėkime vaikus – besąlygiškai ir tyrai 🙂 ! Visiems nuostabios vasaros 🙂 !

Tiesiog būti šalia..

Gyvenime kartais tenka patirti sunkias situacijas, kuriose žmonės pasimeta, sutrinka, palūžta. Todėl labai svarbu, kaip elgiasi aplinkiniai – juk kartais vietoje supratimo ir palaikymo, ne iš piktos valios, bet tiesiog iš nežinojimo, jie tik apsunkina situaciją.

Apie tai – psichoterapeuto Timo Lourenso straipsnis, kuriame jis pasakoja apie tai, kaip realiai padėti žmogui, kuris atsidūrė bėdoje. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad reikia labai atidžiai rinktis paguodos žodžius, kad dar labiau neįskaudintume kenčiančio žmogaus.

Nelengva tema, bet manau, kad tai svarbu žinoti kiekvienam iš mūsų.

… “Aš klausiausi vieno savo kolegos pasakojimo apie jo pacientę, kuri pakliuvo į baisią avariją. Po avarijos jos kojos liko suparalyžiuotos, ji kentė didelius skausmus ir buvo prislėgta, todėl kreipėsi į jį pagalbos.

Ir mane šokiravo tai, ką mano kolega pasakė šiai vargšei moteriai…

“Gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai“ – štai jo žodžiai. Bet šie žodžiai žeidžia, ir žeidžia žiauriai.

Mane stebina, kaip giliai ši banalybė įsišaknijo net psichoterapeutų tarpe. Jis norėjo pasakyti, kad šis įvykis verčia moterį augti dvasiškai!

O aš skaitau, kad tai visiški kliedesiai.

Avarija sugriovė jos gyvenimą, sujaukė jos svajones – štai kas nutiko, ir tame nėra absoliučiai nieko gero. O svarbiausia – tokia nuostata trukdo padaryti tai, ką mes turime daryti nutikus bėdai – ją išgyventi.

Kažko gyvenime negalime pakeisti, tai reikia tik išgyventi. Negalima pakeisti netekties, išdavystės, rimtos ligos ar traumos – tai galima tik išgedėti, iškentėti, išgyventi, nes tai adekvati reakcija į ištikusią nelaimę.

Jei jūs pakliuvote į bėdą, ir kažkas jums sako šias nuvalkiotas frazes:

“Viskas tik į gera..“, “Tai padarys tave stipresniu ir geresniu..“, “Tai buvo nulemta..“, “Nieko šiaip sau nevyksta..“, “Reikia imtis atsakomybės už savo gyvenimą..“, “Viskas bus gerai..“

– galite drąsiai braukti tokį žmogų iš savo gyvenimo. Šios frazės, net ištartos su geriausiais ketinimais, tik dar labiau apsunkina kenčiančio žmogaus būseną, trukdydamos jam išgyventi liūdesį ir skausmą.

Aš pats patyriau didelę netektį, ir mane kasdien persekioja kaltė dėl to, kad aš iki šiol gyvenu, o mano artimųjų jau nėra… Mano skausmas niekur nedingo, aš tiesiog nukreipiau jį reikiama linkme – jis padeda man darbe, padeda geriau suprasti pacientus.

Bet man net mintis nekiltų pasakyti, kad ši tragedija tapo likimo dovana, kuri padėjo man augti dvasiškai ir profesionaliai… Kalbėti taip – reikštų trypti artimųjų atminimą, kurių taip anksti netekau, ir žlugdyti tuos, kurie susidūrė su panašia bėda, bet neįstengė jos įveikti.

Ir aš nenoriu apsimetinėti, kad man buvo lengva, nes aš stiprus, arba kad aš tapau “sėkmingas“, nes sugebėjau “imtis atsakomybės už savo gyvenimą“.

Šiuolaikinė visuomenė vertina kančią kaip problemą, kurią reikia ištaisyti, arba kaip ligą, kurią reikia gydyti. Mes darome viską, kad užslopintume, išstumtume savo skausmą arba kažkaip jį transformuotume. Ir kai staiga nutinka nelaimė – žmonės aplink tampa vaikščiojančiomis banalybėmis…

Tai ką gi pasakyti draugams ar artimiesiems, patekusiems į bėdą, vietoje “Gyvenime niekas nevyksta atsitiktinai“?

Atminkite, kad nelaimės prislėgtam žmogui mažiausiai reikia pamokymų ar patarimų. Pats svarbiausias dalykas jiems – supratimas. Tiesiog pasakykite:

“Žinau, kad tau skaudu. Aš čia, aš su tavimi.“

Tai reiškia, kad jūs pasiryžęs būti šalia, būti kartu su artimu žmogumi – ir tai yra neįtikėtinai stiprus palaikymas.

Žmonėms nėra nieko svarbesnio už supratimą. Tam nereikia kažkokių ypatingų sugebėjimų ar pasiruošimo, tai tiesiog pasiryžimas būti šalia tiek, kiek reikės.

Būkite šalia. Tiesiog būkite šalia, net jei jums nejauku ir atrodo, kad jūs nedarote nieko naudingo.

“Aš žinau, kad tau skaudu. Aš šalia“ – tai stebuklingi žodžiai, kurie paguodžia bet kokioje nelaimėje.

Mes niekaip nesiryžtame įeiti į tą pilką skausmo ir kančios zoną – bet būtent joje yra mūsų atsigavimo šaknys. Jis prasideda tuomet, kai šalia yra žmonės, kurie pasiryžę įeiti į ją kartu su mumis.

Padarykite tai dėl savo artimųjų. Galbūt, jūs niekada apie tai nesužinosite, bet jūsų pagalba jiems bus labai svarbi.

Nes didžiausia pagalba pakliuvusiam į bėdą žmogui – tai žmogus, kuris pasiryžęs būti šalia.“

Pagal T. Lourens pasakojimą, vertė ruvi.lt

Gražiausios akimirkos…

Naktį girdžiu mažų kojyčių trepsėjimą: dukrelė atėjo į mano kambarį. Guliu tyliai, klausausi. Galbūt, ji sugrįš į savo kambarį, ir aš galėsiu toliau miegoti..

– Mama! Mamyte! – šaukia ji užsimiegojusiu balseliu.

– Taip.. Kas nutiko? – vos ištariu, nenoriai atmerkdama akis.

Dukrelė nutyla, jos akys blizga blankioje šviesoje.

– Mamyte.. Aš myliu tave!..

– Ir aš tave..

– O aš labiau!..

Gulasi šalia ir tuoj pat užmiega. Bet jos ištarti žodžiai jaukiai pakimba kambaryje. O, kad aš galėčiau prisiliesti prie jų, aš paimčiau juos ir niekada nepaleisčiau.. Vis dar girdžiu tylų dukrelės balsą, kuris šnabžda pačius brangiausius pasaulyje žodžius: “Aš myliu tave..“

Šypsausi ir lėtai iškvepiu, baimindamasi išsklaidyti šias nuostabias akimirkas.. Juk vieną dieną ši maža mergaitė taps suaugusia mergina.. Vieną dieną aš galėsiu ramiai, be jokios skubos praustis duše..

Vieną dieną aš ramiai išgersiu rytinę arbatą ir paskaitysiu mėgiamą knygą.. Vieną dieną aš išeisiu iš namų viena, nesibaimindama, kad manęs kažkas laukia.. Vieną dieną aš grąžinsiu sau save..

Bet šiandien aš atiduodu save JAI. Aš pavargstu, kartais mano jėgos išsenka, bet aš žinau, kad mane TAIP myli ir aš esu TAIP reikalinga..

Ir patikėkite – tai Geriausios Mano Gyvenimo Akimirkos 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio, gėlėtos nuotaikos visiems 🙂 !

Vedos apie mitybą

*Vedos nevertina maisto taip, kaip šiuolaikiniai dietologai, kurie skaičiuoja įvairių produktų maistines medžiagas, vertingumą ir kalorijas. Vedos teigia, kad žmonių pomėgiai mityboje priklauso nuo jų sąmoningumo lygmens – gunų.

*Akivaizdu, kad žmonės maitinasi labai skirtingai: vieni negali nė dienos be mėsos, kiti mėgsta saldumynus, treti – pieno produktus ar grūdų košes. Vieni valgo daug, kiti – tenkinasi mažu. Ir visa tai – skirtingų gunų poveikis.

*Doros sąmonės lygmens, arba – satvagunos žmogus giliai suvokia, kad sveikata – kūno, dvasios ir sielos pusiausvyra ir harmonija, todėl žmogus sugeba ją išlaikyti, gyvena ir maitinasi sveikai. Jis renkasi grūdus, daržoves, vaisius, pieniškus produktus, riešutus, medų. Valgo saikingai, maistas lengvas, jo racione nėra mėsos. Kuo aukštesnis sąmoningumas – tuo paprastesnis, natūralesnis maistas. Toks žmogus sąmoningai laikosi principo “Nekenk“.

*Aistros sąmonės lygmens, arba – radžogunos žmogus gali rinktis tuos pačius maisto produktus, kaip ir satvagunos žmogus, bet jo racione yra mėsa ir žuvis, daug kepto ir virto, aštraus ir sūraus, saldaus maisto. Aistros lygmens sąmonė reikalauja stiprių skonių, pojūčių ir įspūdžių, todėl ir maistas egzotiškas, įmantrus, gurmaniškas ir dažnai nesuderinamai maišomas. Žmogus valgo daug, mėgsta užkandžiauti, dažnai laikosi įvairiausių dietų ir skaito, kad sveikata priklauso nuo medicinos. Radžogunos sąmonės lygmuo – pereinamasis į satvaguną, todėl žmogus palengva atsisako sunkaus maisto ir renkasi sveiką, natūralią mitybą.

*Neišmanymo lygmens, arba – tamogunos žmogui grūdiniai ir pieniški produktai ar vaisiai – apskritai ne maistas. Jam reikia mėsos. Jis valgo ją visokią: keptą, virtą, vytintą, troškintą, rūkytą, sūdytą, žalią – tai pagrindinis jo maistas, o visa kita yra tik priedas. Žmogus valgo daug ir dažnai, jis linkęs persivalgyti, turi žalingų įpročių, todėl dažnai patiria virškinimo sistemos ir kitokius negalavimus. Jis nesieja jų su gyvenimo būdu, mityba, žalingais įpročiais, jis mano, kad žmogus suserga “atsitiktinai“. Toks žmogus nesuvokia principo “Nekenk“.

*Kodėl skirtingas sąmonės lygmuo “reikalauja“ skirtingo maisto? Todėl, kad kuo aukštesnis žmogaus sąmoningumas – tuo tyresni, subtilesni jo jausmai, pojūčiai, būsena ir jo sąveika su aplinka ir pasauliu, tuo lengvesnio maisto jam reikia. Tuo tarpu žemos, arba miegančios sąmonės žmogų valdo grubūs, egoistiniai jausmai ir emocijos, todėl jo sąmonės būsena reikalauja sunkaus maisto.

*Satvagunos, doros sąmonės žmogaus esminiai bruožai – dvasingumas, meilė, vienybė, harmonija, pusiausvyra, teisingumas, sąžiningumas, bendradarbiavimas, kūryba, pagarba, dora. Natūralu, kad tokiam žmogui svetima bet kokia prievarta, o jo tyrai būsenai palaikyti pilnai pakanka daržovių, vaisių, grūdų, medaus ar pieno produktų.

*Radžogunos, aistros sąmonės žmogaus pagrindiniai bruožai – godumas, savanaudiškumas, puikybė, konkurencija, priešiškumas. Jiems palaikyti reikia jau sunkesnio, ilgai virškinamo maisto – mėsos, kažko troškinto, kepto, virto, aštraus – kad visi tokio žmogaus jausmai, pojūčiai ir emocijos įgautų jėgos.

*Tamogunos, neišmanymo sąmonės žmogaus pagrindiniai bruožai – inertiškumas, egoizmas, tinginystė, pasileidimas, priklausomybės, agresija, žiaurumas. Akivaizdu, kad tai sunkūs, negatyvūs bruožai. Todėl pagrindinis jų maistas – mėsa. Tokie žmonės neįsivaizduoja gyvenimo be mėsos, tačiau valgydami mėsą, jie kaupia savyje prievartos ir agresijos energiją. O užterštas žiaurumo energija protas nesugeba suprasti, kas yra tyrumas ir dvasingumas.

*Taigi – kalbos apie sveiką mitybą, apie baltymų, riebalų ir angliavandenių santykį organizme, apie šarmų ir rūgščių pusiausvyrą, apie žalingus įpročius, apie vitaminų ir mineralų būtiną kiekį arba apie vegetarizmo naudą yra beprasmiškos, jei žmogus yra žemo sąmoningumo. Jei jis tuo susidomės – tai tik kaip “madinga“ tendencija ir labai trumpam.

*Tačiau kai tik žmogaus sąmoningumas pradeda augti – jis pats pradeda aktyviai ieškoti informacijos apie sveiką gyvenseną, dvasingumą ir lengvai atsisako visko, kas palaiko žemą sąmoningumą. Jis natūraliai, be didelių pastangų, pradeda gyventi dorai ir dvasingai.

*Viskas šioje Žemėje vystosi iš žemesnės būsenos į aukštesnę, todėl ir pavieniai žmonės, ir visa žmonija palaipsniui vystosi iš žemesnių gunų – į aukštesnes. O vis didėjantis žmonių susidomėjimas dvasingumu, sveika gyvensena, vegetarizmu – tai ryškus ženklas, kad žmonijos sąmoningumas sparčiai auga.

 Iš paskaitų apie Vedų tradicijas šiuolaikiniame gyvenime, parengė ruvi.lt

Geros savaitės visiems 🙂 !

Jaukūs žmonės

Kiekvieno žmogaus gyvenime kartą būtinai pasirodo labai nuoširdūs, geranoriški ir atviri – jaukūs žmonės. Bendraujant su jais norisi nuolat šypsotis, ir, apskritai – laimės pojūtis kažkaip nepastebimai užlieja tave nuo galvos iki kojų.

Susitikimai su tokiais žmonėmis prabėga pernelyg greitai, todėl kad tu prarandi laiko nuovoką, neskaičiuoji išgertų arbatos puodelių ir besikeičiančių pokalbių temų. Tu kažkaip staiga suvoki, kad šis žmogus tau brangus ir artimas.

Ir nesvarbu net tai, kad nuo jūsų pažinties praėjo vos kelios savaitės, dienos ar minutės. Tiesiog tokių žmonių draugijoje tu tarsi pats tampi geresnis, nuoširdesnis, harmoningesnis.

Išsiskyrimo akimirką norisi labai stipriai apkabinti šį stebuklingą žmogų, juk tik su juo tu gali būti savimi, tik jam gali papasakoti viską, kas taip ilgai kaupėsi tavo širdyje. Ir, rodos, net galėtum eiti su juo į neištirtus tolius, plaukti jūromis ir vandenynais, galėtum eiti bet kur, kad tik jaustum tą nenusakomą jaukumą.

O vieną dieną tau staiga norisi tapti tokiu, kaip jis. Norisi skleisti šilumą ir šviesą, dovanoti kitiems žmonėms džiaugsmą ir daryti gerus darbus. Tuomet tu atitrunki nuo visų savo itin svarbių reikalų ir ruoši savo tėvams, kurie sugrįžta namo po darbo, skanią vakarienę, tuomet tu rašai draugams, kurie seniai neturėjo iš tavęs jokių žinių, kad pasiilgai jų ir nori susitikti, tuomet tu atsiveri pats sau visai iš kitos pusės.

Būti jaukiu žmogumi – labai smagu, nors, žinoma, neįtikėtinai sunku, juk šiuolaikiniame pasaulyje žmonės įprato imti ir labai retai dalinasi..

Bet juk verta pabandyti? Tiesa 🙂 ?

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gražaus visiems savaitgalio 🙂 !