Visi geri žmonės panašūs

Skirtingi žmonės. Taip viena sutuoktinių pora nusprendė. Ir padavė pareiškimą skyryboms. Ir laukdami skyrybų, pažėrė vienas kitam daugybę pretenzijų ir priekaištų, prisiminę seniai kauptas nuoskaudas ir nesupratimo momentus.

Ir kalbėjo apie tuščiai prarastą laiką. Ir turtą aršiai dalinosi. Ir, aišku, giminės prisijungė ir iš vienos, ir iš kitos pusės, dalindami patarimus ir kurstydami nesutarimų ugnį.

Ir šitie skirtingi žmonės eilinį kartą važiavo pas juristą kovoti dėl namo ir sklypo. O pakeliui jų automobilis sugedo; ir, kol vyras kažką taisė, prie jų mašinos priėjo šunelis taksiukas, visas purvinas ir išsekęs. Ir labai liesas. Jis, matyt, pasimetė. Ir šlubčiojo viena letenėle. O gal jį išvarė – juk būna pikti žmonės pasaulyje.

Ir sutuoktiniai, toliau besibardami, paėmė taksiuką ir nuvažiavo pas veterinarą. Ir ten atliko tyrimus ir rentgeną; ilgai ten buvo, pas juristą pavėlavo. Gydytojas pasakė, kad letenėlės lūžio nėra, bet šuneliui reikalinga ramybė ir gera mityba. Ir vyras su žmona nuvažiavo namo, įtaisė taksiukui gultą ir pradėjo jį gydyti.

Geras šunelis pasitaikė, tik labai kažkuo išgąsdintas ir nervingas. Tereikėjo pakelti balsą – ir taksiukas pradėdavo inkšti ir susigūždavo. Ir slėpėsi. Taip kad sutuoktiniai baigė barnius ir užsiėmė šunelio gydymu.

Ir, žinote, nieko, susitaikė. Pamiršo nesutarimus ir nuoskaudas. Galbūt, suprato, kodėl jie dvidešimt metų kartu pragyveno – ne tokie jau jie skirtingi žmonės. Geri žmonės labai panašūs, kaip štai šitie vyras ir žmona. Ir putlutis taksiukas taip pat dabar į juos panašus.

Taip kad bartis ir pyktis visi gali, visko būna. O nuvežti šunelį pas veterinarą – ne visi. Ir su tokiais gerais žmonėmis galima gyventi. Ir susitaikyti. Ir daug ką atleisti. Viskas praeina, o gerumas lieka.

Ir meilė sugrįžta… Iš tiesų ne tokie jau mes skirtingi.

Pagal Annos Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Prašau, tikėkite savo Vyrais!

Tikėkite savo Vyrais. Sūnumis, broliais, tėvais, seneliais, draugais, sutuoktiniais ir mylimaisiais. Tikėkite taip, kaip tai moka tik Moterys: su šiluma ir meile, su didele kantrybe ir jautria širdimi.

Įkvėpkite juos dideliems darbams. Sugrąžinkite jiems tikėjimą savimi, kai palaužti sunkumų, jie jį praras. Tikėkite savo Vyrais ir, prašau, atminkite, kad “tikėjimas“ ir “ištikimybė“ – tai tas pats. Saugokite ištikimybę jiems, laukite ir tikėkitės geriausio.

Nelyginkite savo Vyrų su kažkuo kitu. Kiekvienas iš jų yra unikalus, o palyginimas dažnai žeidžia savigarbą. Pasakykite jiems, kad jie – patys-patys. Patvirtinkite tai savo meile ir darbais.

Atminkite, kad net atsitiktinai ištartas aštrus Moters žodis gali įkristi į Vyro širdį abejonės sėkla, kuri vieną dieną subujos nepasitikėjimo ūgliu. Jie apie tai jums nieko nepasakys, bet kaskart mintimis sugrįš prie to pokalbio, o vėliau tyliai įrodinės sau ir visam pasauliui, kad yra verti meilės ir pagarbos. O jie yra verti. Ir be jokių įrodymų.

Nežeiskite Vyrų savo netikėjimu jų jėgomis. Nežeminkite jų orumo nuolatine kritika ir nenurodinėkite, ką jiems daryti. Atsakomybė gimsta per pasitikėjimą, o ne per kontrolę. Noras kurti gimsta iš įkvėpimo.

Lengva mylėti pasitikintį savimi ir brandų Vyrą. Bet net patiems stipriausiems ir drąsiausiems kažkada buvo reikalingi tie, kas jais tikėjo.

Tikėkite savo Vyrais tuomet, kai jie negali atrasti savęs. Tikėkite jais ir tada, kai jie neuždirba pinigų. Tikėkite, kai jie paklydo savam Kelyje. Tikėkite, kai jie negali būti stiprūs. Aplinkybės nesvarbios. Tiesiog tikėkite.

Argi ne jautrios mylinčių Moterų širdys tūkstančius kartų sugrąžindavo gyvenimui Vyrus, kurie palūždavo, įgyvendindami didingą idėją? Argi ne graži Moters širdis moka mylėti taip kantriai ir pasiaukojančiai, kad Vyrai patiki, jog visko pasiekia savo jėgomis?

Argi ne mūsų misija būti jiems ir Motina, ir Seserimi, ir Dukra, ir Mylimąja, ir Bendražyge? Argi ne Moteris, pagimdžiusi Vyrą, tampa ta, su kuria jis lygina visas vėliau jo gyvenime sutiktas moteris?

Jūs sakote, kad tai ne tas vyras, kuriuo norisi tikėti? O jūs pabandykite. Pabandykite tapti TA, kuri TIKI.

Pagal Dinos Ričards tekstą, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Mama tiesiog kalba..

Kai žmonės pirmą kartą ateina pas psichologą, jie dažnai pasakoja apie savo tėvus, kaip apie du keistus monstrus. Iki šiol juos skriaudžiančius, nesuprantančius, neduodančius gyventi, kontroliuojančius kiekvieną žingsnį ir primetančius savo nuomonę.

Ir toks požiūris į tėvus nepriklauso nuo to, kiek žmogui metų ir kur gyvena jo tėvai. Kartais jie gyvena kitame mieste arba net jau yra mirę. Galbūt, jie sukūrė kitą šeimą arba yra išvykę, bet neregimai vis vien dalyvauja savo vaikų gyvenime.

Ir vos tik jau pakankamai suaugęs žmogus ateina į savo tėvų namus arba išgirsta porą mamos frazių telefonu, jis akimirksniu virsta mažu įsižeidusiu vaiku, kuris tesugeba rėkti ir trankyti durimis. Pažįstama?

Bet kai žmogus suauga, ateina suvokimas, kad kova vyksta ne išorėje, o viduje. Ir jei kova vyksta viduje, tuomet ją galima suvaldyti. Priimti kitų nuomonę ir sutikti kitus reikšmingus žmones.

Sukurti savyje atramą ir ribas. Peržvelgti ir pabaigti vidines kovas. Susitaikyti, išklausyti, atleisti, pripažinti. Daug ką galima padaryti. Svarbiausia, kad galiausiai iš to gimsta vidinio pasirinkimo laisvė.

Ir vieną dieną žmonės suvokia, kad jų tėvai tiesiog kalba. Įsivaizduojate, jie tiesiog išsako savo nuomonę. Kaip ir visi kiti žmonės.

Ir kadangi jie kitaip nemoka, tai ir išreiškia ją pamokymais, patarimais, primygtinais prašymais ar kažkaip panašiai. Kaip gi jiems dar kalbėti, jei jie moka tik taip?

Nuo pasisakymo formos nuomonė nesikeičia, ji išlieka tik nuomone. Ir mamos “aš tik pasakiau“, arba “aš tik paklausiau“, tampa būtent paprastu klausimu. Kartais forma keičiasi ir darosi atsargesnė ar mandagesnė, bet mes turime išmokti išgirsti nuomonę, o ne reaguoti į formą.

Kai viduje atsiranda vidinė ramybė ir laisvė, pasidaro lengviau kvėpuoti. Ir sprendimas, kaip reaguoti, ateina iš vidaus. Kaip sakoma apie suaugusius žmones? Kad jie patys sugeba užsidėti kepurę kai šalta, nežiūrint į tai, kad būtent taip jiems ir pataria mama.

O mama tiesiog kalba 🙂 . Ar jai jau ir pasakyti nieko negalima?

Pagal Aglajos Datešidžės tekstą, vertė ruvi.lt

Gražios vasariškos savaitės mums visiems 🙂 !

Jei bijai prarasti

Jei bijai prarasti – tuomet tu tiesiog dar neatradai savęs.

Kai atrasi – nusiraminsi, nes gyvenimas taip jau sutvarkytas, kad mums nepriklauso nieko, ką galima prarasti.

Vagis lenda į kišenę, senatvė savinasi grožį, ligos – žmones, net žvaigždės slepiasi už debesų, o mes esame tokie bejėgiai su visais savo kalėjimais, įstatymais, kremais, mikstūromis ir teleskopais.

Būna ir taip, kad turtai sugrįžta, žmonės vėl atveria akis, o dangus giedrėja, bet teisė į nuosavybę yra iliuzinė.

Gyvenimas yra paprastas ir nuostabus – jis nedalina jokių prievolių ir neturi skolų.

Bet tu čia ne tuščiomis rankomis, jose gyvas nešulys – Meilė.

Ji, kaip vaikystėje pririštos pirštinės, niekada nepasimeta, nepraeina, neišsenka, net jei visos pranašystės pasibaigs, ir kalbos nutils, ir žinios išblės.

Pagal B. Grebenščikovo tekstą, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Praregėjimai (69)

Dažnai krizę suprantame kaip laikinus nesklandumus, kuriuos galima vienaip ar kitaip išspręsti, pašalinus nepageidaujamas pasekmes senais įprastais būdais. Tačiau krizės, ypač besikartojančios, atskleidžia gilias, vidines sistemines disproporcijas ir konfliktus.

Tai ribinių, kraštutinių, aštriausių prieštaravimų išryškėjimas sistemoje (valstybėje, šeimoje, organizacijoje, organizme..), kurie kelia grėsmę jos funkcionavimui. Kitaip tariant – krizė parodo, kad sistema veikia neteisingai, žalingai, pražūtingai.

Krizė – tai lūžio taškas, nurodantis, kad pribrendo būtinybė keisti esamos sistemos veikimo principus. Tai būsena, kai esami tikslai ir jų siekimo priemonės tampa neadekvatūs, ir dėl to nuolat iškyla nenuspėjamos negatyvios pasekmės.

Todėl tam, kad būtų įveikta krizė, reikia iš esmės keisti sistemos veikimą, ir pirmiausiai – pašalinti visas priežastis, kurios žlugdo harmoningą sistemos funkcionavimą.

Tokiu atveju reikalingi teisingi, ryžtingi globalūs veiksmai, kurie taps pagrindu harmoningam gyvavimui. Ir tai ne pasekmių gesinimas senais būdais, o esminiai, kardinalūs pokyčiai ir kokybinis evoliucinis šuolis.

************

Kažkaip nepastebimai virtualios technologijos užvaldė žmonių gyvenimą.. Todėl, deja, vienas iš skaudžiausių išsiskyrimų šiuolaikiniam žmogui – tai išsiskyrimas su mobiliuoju telefonu.

Virtualumas dabar tvirtai laiko žmones – jie nepaleidžia iš rankų mobiliųjų telefonų nei namuose, nei darbe. Net valgo ir miega su jais. Ir realiuose susitikimuose žmonės vis žvilgčioja į telefoną arba laiko jį netoliese.

Ir žmogui gali atrodyti, kad jis labai daug bendrauja, tačiau toks virtualus bendravimas iš tiesų vis labiau atitolina žmones. Paradoksalu, bet didžiulė mūsų dienų problema, turint tiek ryšio priemonių – vienatvė ir susvetimėjimas..

Žinote, kodėl? Todėl, kad virtualus bendravimas negali pakeisti realių susitikimų, gyvo bendravimo ir tikrų jausmų, nes tik sukuria bendravimo iliuziją – juk “bendrauja“ žmonės dažniausiai neišeidami už namų. Ir vis daugiau šeimų, kur kiekvienas užsidaro savo kambaryje ir pasineria į virtualumą, retai persimesdami gyvu žodžiu..

Virtualus pasaulis jiems tampa toks įprastas, kad susitikimams realybėje ir pokalbiams jau nesinori gaišti laiko. Ir terminas “gyvas bendravimas“ atsirado, kai jo vietą tvirtai užėmė virtualus. Bet.. juk jei dingtų elektra ar išsijungtų technika – kartu dingtų ir virtualus pasaulis..

Ko gero, mums jau atėjo laikas atsipeikėti, sugrįžti į realų gyvenimą, o virtualioms technologijoms sugrąžinti ryšio priemonių statusą. Pavyzdžiui, pradžiai paskelbkime savo gyvenime nors dieną per mėnesį be mobiliojo.. ar – dieną per savaitę? Labai daug kam net ši mintis sukeltų paniką, o tai reiškia, kad turime liguistą priklausomybę..

Bet turime bandyti, mokytis naudotis ryšio priemonėmis tik tada, kai tikrai nėra kito būdo susisiekti ar gauti informaciją. O bendraudami realiai su artimaisiais ir draugais išjungti mobiliuosius telefonus – kaip pagarbos žmonėms ženklą.

Esame gyvi žmonės, todėl bendraukime gyvai – dažniau susitikime, dažniau išeikime į gamtą, kad nevirstume galutinai technologijų vergais ar.. priedais.

************

“Aukso amžius“ – ne mistika, bet tikro, dvasingo, harmoningo gyvenimo apibūdinimas, kai žmonių gyvenimo pagrindas – Meilė, Tiesa, Sąžinė, Taika, Laisvė, Vienybė, Bendra Gerovė.. Kai nėra kovos už išgyvenimą, egoizmo, skurdo, priešiškumo, išnaudojimo, neapykantos, baimės, kančios, nelygybės.

Kiekvieno žmogaus širdyje yra intuityvus žinojimas apie harmoniją, apie savo dvasinę prigimtį, todėl dažnas to ilgisi, ir savo gyvenime, savo artimiausioje aplinkoje kuria Meilės ir Gėrio oazę.

Tokių žmonių dėka sėjami harmonijos daigai  mūsų pasaulyje. Jų vis daugiau, jie auga, plinta ir vieną dieną suvešės, skelbdami žmonijai Aukso amžiaus pradžią.

Nes harmonijos siekis kiekvieno žmogaus širdyje yra daug stipresnis už tamsą, melą ir iliuzijas..

************

Parengė ruvi.lt

Ką aš dabar jaučiu?

Viena iš vertingiausių žmogaus savybių – tai gebėjimas pajusti tiesą tuomet, kai kažkokios informacijos jis suprasti, įvertinti ar patikrinti negali.

Todėl, atrodytų, paprastas, bet iš tiesų – stebuklingas klausimas: “Ką aš dabar jaučiu?“ – padeda žmogui atsiriboti nuo emocijų, reakcijų ar stiprių įspūdžių ir išlikti sąmoningu bei ramiai įvertinti situaciją ar informaciją.

“Nežinau ir nesuprantu, iš kur, bet aš jaučiu ir žinau!“ – tai būsena, kuri niekuomet neapgauna.

Tiesiog žmogus giliai intuityviai pajunta tiesą – tai aiškios, tyros sąmonės būsena, kai jis gali priimti teisingą sprendimą ir pamatyti melą, iliuzijas, klaidas.

Klausimas “Ką aš dabar jaučiu?“ sugrąžina žmogų į save ir į tikrovę. Jis atsiriboja nuo proto išvedžiojimų ir nieko nevaidina, jis nusimeta kaukes ir tampa savimi tikruoju.

Galime tai vadinti akistata su tiesa, širdies balsu, intuicija, nuojauta, vidiniu žinojimu ar nušvitimu, bet ši būsena, tarsi gyvenimo kelrodis, visada mums atveria tiesą ir teisingus sprendimus.

Todėl dažniau užduokime sau šį paprastą, bet tokį stebuklingą klausimą..

.. O ką jūs dabar jaučiate?

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Harmonija – tai laisvė..

Jei atsikratysime susireikšminimo ir liausimės komanduoti kitiems, tuomet iš gyvenimo savaime išnyks viena iš labiausiai slegiančių būsenų – nusivylimas kitais žmonėmis…

Nes niekas taip negadina gyvenimo, kaip noras vadovauti kitais, mielieji…

Kai nepriimi nei svetimų, nei savų… Kai net mylimus žmones sieki kankinančiai perauklėti… Kai visi santykiai yra grįsti poreikiu primesti savo taisykles ir reikalavimu jas vykdyti…

Ir tada ateina nusivylimas, nes net myli mus ne taip, kaip mes norime, o taip, kaip gaunasi kiekvienam konkrečiam žmogui…

Harmonija – tai laisvė…

Ir savo, vidinė, ir pagarba kito laisvei… Laisvė į teisę kiekvienam būti savimi…

Jei ji yra, tuomet galima patirti daugybę nuostabių istorijų – pačių įvairiausių…

Ir, pavyzdžiui, sužinoti, kokia tai laimė – kalbėtis su vaiku, domėtis jo asmenine nuomone, o ne valdyti jį, kaip savo nuosavybę…

Kokia laimė – ateiti pas mamą ne su ilgu sąrašu, kuo ji dar turi padėti, o tiesiog apkabinti ją, atsigerti su ja arbatos, ir pamatyti joje gyvą žmogų, o ne nuolatinę budinčiąją, kuri vos pašaukus privalo bėgti mums į pagalbą…

Kokia laimė draugauti su bendraminčiais, o ne varžytis dėl pirkinių ir kelionių su tokiais pačiais nuolat “besivaržančiais“…

Kokia laimė gerbti tuos, kuriuos pats ir pasirinkai, o ne įžūliai brautis į bet kurią jų erdvę, versti juos be galo teisintis, ir nurodinėti, kokie jie turi būti…

Kokia laimė, kai ir kiti tau taip pat geranoriškai atsako, ir tau nereikia gintis ar su nerimu laukti – už ką šiandien peiks, dėl ko priekaištaus, o kur pažers kandžios kritikos…

Gyvenimas – augimo, pažinimo, atsivėrimo, kūrybinio džiaugsmo procesas… Ir, pirmiausiai – asmeninis procesas… Todėl reikia jį vystyti…

Nes apsileidimas ir degradacija startuoja tuomet, kai mes galvojame, jog pradėti reikia ne nuo savęs, o nuo efektyvaus kitų žmonių valdymo…

Būtent taip ir atsiranda isteriški tėvai, kurie įgyvendina savo ambicijas, pamindami vaikų teises… Despotiški vyrai ir žmonos, įvedantys šeimose diktatą… Draugai, manipuliuojantys kaltės jausmu net dėl to, kad negalėjai su jais nueiti apsipirkti į parduotuves…

Visiems jiems atrodo, kad laimė – tai kuomet jie gauna iš kitų tai, ko nedaro patys… Ir visi jie galvoja, kad su jais viskas tvarkoje, belieka tik pasiekti tokios pat tvarkos kitų galvose…

Taip prasideda gyvenimas su neurozėmis, kurio galėtų ir nebūti, jei kiekvienas iš mūsų pagaliau suvoktų, kad turi teises tik į save patį…

Aš linkiu jums džiaugtis savo gyvenimu, mielieji…

Nes jei išmoksite džiaugtis patys, tuomet ir su kitais žmonėmis dalinsitės išskirtinai viskuo geriausiu, o ne nuoskaudomis, nusivylimu ir NEmeile…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt