Kategorija: Vyras ir moteris

Kodėl dabar tiek painiavos vyriškumo ir moteriškumo sąvokose? Pasirodo, viskas prasidėjo nuo labai gražios idėjos – lygių teisių siekimo. Tai lietė pirmiausia žmonių pilietines teises, o mūsų laikais peraugo į lyčių kovas ir konkurenciją. Kai kurie sociologai ir istorikai emancipaciją ir feminizmą vadina kultūrine katastrofa: graži idėja virto atvira destrukcine jėga, paminusi ne tik moters, bet ir vyro prigimtį, o kartu ir šeimos vertybes.

Pakanka žvilgtelėti į žiniasklaidą, kuri mirga patarimais, kaip priversti vyrą ką nors daryti, kaip suvilioti, manipuliuoti, pasiekti tikslų, juo pasinaudojus.. Tai turi ir atvirkštinį efektą: moteris tampa sekso objektu. Na, o motinystė piešiama lyg prievolė, sunkumas, našta, trukdanti “dvasiniam išsilaisvinimui“ ir karjerai. Ugdoma karta be idealų, pareigos jausmo, gyvenanti siauro “aš“ egoizmo rėmuose. Prigimtinis lyčių skirtumas ignoruojamas, vietoje to, kad papildytų vienas kitą, vyras ir moteris kovoja.

Kas tai – laikmečio ypatumai? Tarsi labai baisu būtų grįžti prie žmogiškosios prigimties ir gyventi taip, kaip esame sukurti gyventi. Lyg prigimtinės mūsų savybės būtų keičiamos, bet į ką? Mes negalime ignoruoti savo prigimties, negalime jos kažkuo pakeisti. Lygios teisės jau pasiektos, o iš švelnios ir mylinčios moteris tampa tvirta ir tiesmukiška, ir.. tuo pačiu konkurente vyrui.

Mūsų laikais moteriškumas ir vyriškumas labai iškreipti. Tuo tarpu tvirta šeima gali būti sukurta tik žmonių, kurie turi visas vyriškas ir moteriškas prigimtines savybes. Jei mes žiūrime į vyrą ar žmoną kaip į pasitenkinimo ar norų pildymo objektą, tai mes nuolat turėsime jam tik nesibaigiančias pretenzijas ir jausime nepasitenkinimą. Atrodytų – užburtas ratas, bet išeitį iš jo randa žmonės, supratę prigimties svarbą.

Juk sekimas savo prigimtimi nereiškia atsilikimo, atvirkščiai – tai harmonijos paieškos. Laikmetis įneša pataisas į šeimos gyvenimą, ir tai yra normalu. Emancipacija ir užguitumas – dvi kraštutinės moters liguistos būsenos, tuo tarpu tiesa yra.. kažkur per vidurį, ir labai džiugu, kad vis daugiau jaunų žmonių tai supranta. Todėl pirmiausia siekiama savarankiškumo, išsilavinimo, specialybės, o paskui kuriama šeima.

Žmonės dabar aiškiai nusistato prioritetus, todėl viskam sąmoningai skiriamas laikas. Palyginus su praeitomis kartomis, moterys yra aktyvesnės, laisvesnės, kūrybiškesnės. Tai netrukdo moteriai išlikti moteriška – ji gali stipriasias savybes išreikšti visuomenėje, o savo namuose ji gali pilnai išreikšti savo moteriškas savybes, kurdama jaukius namus.

Vyro protas – ramus, atsiribojęs nuo emocijų, orientuotas į tikslo siekimą, todėl jis gali priimti sprendimus. Jis lyderis šeimoje. Moters protas – emocionalus, jausmingas, paslankus – ji sugeba matyti detales, yra kantresnė. Tik moteris gali sukurti šiltą emocinę atmosferą šeimoje. Ji yra vyro įkvėpėja ir tuo pačiu palaiko vyro autoritetą. Tai nereiškia paklusti ar žemintis, tai reiškia dalintis atsakomybe: kiekvienas atlieka tai, ką geriausiai sugeba pagal savo prigimtį.

Vyras, savo ruožtu, realizuodamas savo prigimtines savybes, yra stiprus dvasiškai ir vyriškas. Kaip ir moteris, realizuodama savo prigimtines savybes – moteriška.. Jiedu harmoningai papildo vienas kitą. Šeima yra sąjunga, jos dvasinė prasmė – pagalba vienas kitam dvasiniame augime ir išraiškoje. Tai sakralinė sąjunga, kurioje gimsta ir yra ugdomi tėvų pavyzdžiu vaikai.. ateities žmonės.

Kokias vertybes mes perduosime savo vaikams – priklauso nuo mūsų. Visi savo vaikus norime matyti laimingais.. Prisiminkime žaidžiančius vaikus: savo pasirinkimais jie parodo mums, kas jiems yra svarbu. Jei puoselėsime vaikų prigimtines savybes, jie susikurs laimingą gyvenimą užaugę ir bus laimingi 🙂 .

Čia ir vėl svarbi išmintinga sintezė: turime sekti savo prigimtimi, pritaikę jos savybes šiuolaikiniam gyvenimui. Mūsų prigimtis – vyriška arba moteriška – yra kiekvieno mūsų duotybė. Jei gyvename prieš ją, kuriame įtampą ir esame nelaimingi, jei harmonijoje su savo prigimtimi – esame laimingi. Ką jūs apie tai manote?

Moters laimė, vyro laimė, emancipacija, lygybė, partnerystė.. Tiek dabar sąvokų, laimės formulių ir teorijų, kad sunku suprasti: kodėl tiek daug informacijos, o prieštaravimų vyrų ir moterų santykiuose tik daugėja? Tarsi vyrai ir moterys atsiskyrė į dvi priešiškas grupes ir bando vieni kitiems įrodyti, kieno tiesa teisingesnė. “Visi jie tokie“, “visos jos tokios“ – jau tarsi diagnozė.. O kokie mes iš tikrųjų?

Žinoma, mes esame skirtingi – pačios gamtos taip apspręsta. Priešybės tai ar kitoniškumas, ir ar įmanoma tų priešybių vienybė? Ne tik įmanoma, bet ir apspręsta tos pačios gamtos, tik.. tam turime suprasti, kaip tos mūsų priešybės turi harmoningai sąveikauti. Mes pamirštame savo prigimtį ir vis dažniau veliamės į ambicijų kovas, kurios tik dar labiau supriešina.

Visais laikais buvo atsižvelgiama į vaiko lytį – buvo puoselėjamos tam tikros prigimtinės vaiko savybės. Tas prigimtines vaiko savybes visi pastebime, augant vaikams: mergaitės – nors niekas jų to nemoko – žaidžia su lėlytėmis, kaspinėliais, gėlytėmis.. Berniukai anksti pradeda domėtis visai kitais dalykais: mašinytėmis, konstruktoriais, detalių surinkimu-išrinkimu ir derinimu, judriais žaidimais..

Ir žaidžia vaikai skirtingai. Mergaitė, puošdama lėlę, mėgaujasi pačiu procesu: ji gali dešimtis kartų aprengti, nurengti, perrengti, derinti rūbelius be galo, visiškai nesifiksuodama į galutinį rezultatą.. Berniukas, atvirkščiai – orientuotas į rezultatą, tikslą, laimėjimą. Jam svarbu pasiektas tikslas: nepasiektas rezultatas jį labai nuliūdina.

Auklėjami berniukai ir mergaitės taip pat buvo skirtingai. Gal todėl anksčiau buvo daugiau tikrų vyrų, kurių taip pasigendama, ir.. tikrų moterų? Berniukams buvo padedama išreikšti prigimtines vyriškas savybes, mergaitėms – moteriškas. Yra tik moterims būdingos ir tik vyrams būdingos savybės, apspręstos pačios prigimties – moteriškas arba vyriškas pradas. Kai žmonės gyvena pagal savo prigimtines savybes, tuomet vyrai yra vyriški, moterys – moteriškos.

Berniukams buvo skiepijamas sugebėjimas valdyti savo jausmus. Ne tramdyti, o valdyti – tai liečia pirmiausia savidiscipliną. Jei vyras nevaldo savo jausmų, jam sunku siekti užsibrėžtų tikslų. Toks vyras silpnas dvasiškai, jam sunku būti lyderiu šeimoje ir pelnyti pagarbą. Antroji svarbi vyriška savybė – tai rūpestis kitais – sugebėjimas būti atsakingu už šeimą.

Mergaitėms buvo skiepijamas dorybingumas, kuklumas. Tai reiškė, kad mergaitė, o vėliau mergina, buvo mokoma pastovumo ir ištikimybės. Jei merginos galvoje sumaištis, tuomet ji nesugeba būti pastovi jausmuose ir dovanoti laimės. Antroji moters savybė – saiko jausmas, sugebėjimas džiaugtis tuo, kas yra jos gyvenime. Pasaka apie auksinę žuvelę – moters pavyzdys, kuriai niekada negana..

Auklėjant berniuką, labai svarbu nežeminti jo vyriškumo pojūčio, savigarbos (ypač to neturėtų daryti mamos) – juk iš jo turi išaugti žmogus, kuris imsis atsakomybės. Berniukui svarbu parodyti jo veiksmų pasekmes, mokyti pasitikėjimo savimi – to turėjo išmokyti tėvas. Dukrai tėvas taip pat turėjo parodyti vyriškumo pavyzdį – per sprendimus ir lyderystę šeimoje.

Motina – visada buvo ir yra dvasinė savo vaikų mokytoja. Ji – išmintis, palaikymas, švelnumas, gerumas ir supratimas. Abu tėvai – pavyzdys savo vaikams. Jei moteris ambicinga, agresyvi, o vyras silpnas ir neveiklus, vaikai gauna iškreiptą vyriškumo ir moteriškumo pavyzdį. Jei žmogus išauga su neišvystytomis prigimtinėmis savo lyties savybėmis, jis yra nebrandus. Nebrandžiam žmogui nelengva kurti santykius.

Kaip harmoningai išreiškiamos vyriškos ir moteriškos savybės šeimoje, kaip jos papildo viena kitą? Moteris – švelni, gera, kantri, įkvepėja. Namai – jos karalystė, ji organizuoja šeimos gyvenimą taip, kad namuose būtų šilumos ir meilės atmosfera. Ji palaiko vyro autoritetą. Vyras – lyderis, jis prisiima atsakomybę už savo žmones, globoja ir veda juos paskui save. Jo misija – veikti kitų labui, tuomet jis laimingas. Svarbiausias šeimos principai – partnerystė ir vienybė, grįstos meile ir pasitikėjimu.

Mes primiršome šiuos svarbius prigimtinius principus, o gal sąmoningai išbraukiam, kaip kažką archaiško ir senamadiško. Nors.. širdyje visi ilgimės tikrų vyriškų ir moteriškų savybių.. Apie tai, kodėl taip įvyko ir kaip tai atgimsta – sekantį kartą 🙂 ..

Daugelis žmonių mano, kad jei jau mylime, tai nuostabūs santykiai turi klostytis savaime, o bet kokios pastangos išlaikyti gerus santykius yra nenatūralios. Gal ir būtų taip, jei susitiktų du idealūs žmonės rojuje 🙂 .. Realiame žemiškame gyvenime, visi žinome, kad yra kitaip. Žmones jungia meilė, bet.. abu yra iš skirtingų šeimų, skirtingai išauklėti, su savo nuostatomis ir įpročiais. Todėl, žinoma, gyventi kartu reikia mokytis.. tai menas būti kartu..

Jausmų svyravimai prasideda, kai atslūgsta euforija ir prasideda kasdieninis gyvenimas: reikia tvarkyti buitį, priimti sprendimus, imtis atsakomybės.. Iškyla nesusipratimai, priekaištavimai, reikalavimai, susierzinimas.. Visa tai ardo santykių pilnatvę, o jausmai tarsi lieka kažkur gilumoje. Atsiranda pojūtis, kad kažkas ne taip, ateina pirmosios abejonės ir nusivylimai, santykių paviršutiniškumas.

Ir tai, pasirodo, yra neatsiejama gyvenimo realybė ir tik nuo mūsų priklauso, kokia ji bus toliau. Žmonių tarpusavio santykiai yra kuriami visą gyvenimą, tai nėra kažkas statiško. Žinoma, galima gyventi santykių paviršutiniškume arba nuolaidžiauti, bet tai tik didina beviltiškumo ir nuobodulio jausmą. Tereikia suprasti, kad kylantys prieštaravimai ar sunkumai nėra griaunantys, jie daug ko išmoko: susitarimo, palaikymo, supratimo, partnerystės.. Geriausiai to galime išmokti būtent poroje.

Harmoningos partnerystės pamatas – besąlygiška meilė. Iš tikrųjų daugelis mylime su sąlyga, sąlygiškai – kai keliame tam tikras sąlygas, kai mylime už kažką. Besąlygiška meilė – kai mylime ir visiškai priimame save ir mus supančius žmonės tokiais, kokie jie yra, o ne tokius, kokius mes norėtume juos matyti. Jei norime pokyčių, tobulinkime ir gerinkime pirmiausia savo savybes, tada ims kažkas keistis ir tarpusavio santykiuose.

Taip pat labai subtilus ir svarbus pojūtis šeimoje – buvimo kartu ir atskirai ritmas. Kiekvienam žmogui reikalinga tam tikra fizinė ir psichologinė erdvė, o mylimieji, to nesuvokdami, ima pernelyg kabintis ir kištis į kiekvieną smulkmeną vienas kito gyvenime. Toks dalyvavimas viskame gali veikti kaip atstumiantis barjeras ir ardyti gražiausius jausmus. Meilė tampa įkalinimu, prisirišimu ir.. pradedama ilgėtis laisvės pojūčio.

Todėl labai svarbu suteikti vienas kitam tą asmeninę erdvę. Kai sprendžiame svarbius klausimus ar esame pakylėti – būkime drauge, o kai atsiranda poreikis pabūti vienam ar susierzinimas – pabūkime atskirai. Tam pakaks pabūti kitame kambaryje ar pasivaikščioti, užsiimti mėgiama veikla ar susitikti su draugais. Tokie, kad ir trumpi pabuvimai atskirai labai svarbūs: žmonės pasijunta laisvi, nesuvaržyti ir.. išsiilgę bendravimo su mylimu žmogumi. Gali pasirodyti keista, bet kuo daugiau laisvės tarp sutuoktinių, tuo stipresni ir gilesni santykiai, nes pats stipriausias yra laisva valia priimtas įsipareigojimas, o ne priverstinė pareiga.

Tai du svarbiausi laimingo gyvenimo kartu kertiniai akmenys: besąlygiška meilė ir laisvė. Jei tai yra, drauge kuriami harmoningi santykiai, kuriuos tikrai galime pavadinti menu: todėl, kad yra nuolat kuriama. Keičiasi gyvenimo sąlygos, keičiasi žmonių savybės, auga vaikai, ir visa tai reikalauja lankstumo ir kūrybiškumo. Kuriama, pasitelkus geranoriškumą, supratimą, švelnumą, atleidimą, sąžiningumą, pakantumą, orumą. Kuriamos unikalios, vienijančios šeimos tradicijos. Tokiose šeimose auga laimingi vaikai 🙂 ..

Mes esame čia tam, kad mylėtume, dovanotume meilę, darytume vienas kitą laimingesniais, o ne atvirkščiai. Meilė ir partnerystė suteikia žmogui saugumo ir pilnatvės pojūtį, galimybę kurti save ir dovanoti galimybę skleistis mylimam žmogui. Meilę pražudo ne kažkokie dideli dalykai, o iš pažiūros nereikšmingi smulkūs epizodai, trunkantys metų metus: neapgalvoti komentarai, smulkios egoizmo apraiškos, orumo nepaisymas, neatidumas, neišsakyti žodžiai, nuolat atidėliojami geri darbai..

Kurkime savo nuostabius santykius, kurkime nuolat. Pradėkime nuo savęs, laikydamiesi auksinės taisyklės: jei nori turėti puikų partnerį, iš pradžių tokiu tapk pats. Mylėkime.. mylėkime besąlygiškai ir būsime mylimi 🙂 ..

Visų porų santykiai patiria svyravimus. Gyvenimas kartu nėra amžina šventė, o meilė – ne pramoga. Tai šviesi atsinaujinimo kūrybinė energija, suteikianti mums daugybę išraiškos formų. Mes esame skirtingi su savo įpročiais, nuotaikų kaitomis ir charakterio ypatumais. Kaip neįsitraukti į egoistines principų ir ambicijų kovas? Ar įmanoma taikiai susitarti, kai yra priešingos nuomonės? Žinoma, galima ir psichologai siūlo tam veiksmingus būdus.

Pirma ir pagrindinė sąlyga – niekada negalvokime apie sutuoktinį blogai. Jeigu pradėjome fiksuoti blogybes ir trūkumus, tai reiškia, kad keičiasi ne pats žmogus, o.. mūsų požiūris į jį. Juk santykių pradžioje tie “trūkumai“ netrukdė. Pažvelkime į tai kaip į mylimo žmogaus asmenybės dalį. Išmokime su tuo gyventi: dėl smulkmenų nusileiskime, o dėl esminių klausimų mokykimės susitarti.

Dažniau pažvelkime ir į save – pagalvokime, ką duos mūsų meilė kitam žmogui, ar įstengsim jam padėti išsiskleisti, žengti į priekį, ar tiesiog sukomplikuosim jam gyvenimą. Neteisinga reikalauti iš kito žmogaus be galo daug, kai patys manome galintys daryti viską, kas tik šauna į galvą. Meilė daro mus geresniais, taurina, apšviečia, o egoizmas griauna, pyksta, pavydi, ir tik nuo mūsų priklauso, ar pasiduosime egoizmui.

Kiekvienas patiriame nuotaikų svyravimus, nesėkmes, nuovargį. Ir.. visi tas nuotaikas parsinešame į namus – tai vieta, kur esame savimi. Kartais nesusivaldome, pratrūkstame ar užsiraukiame, kaip atrodo namiškiams – be priežasties. Juk artimi žmonės – vieninteliai, kuriais besąlygiškai pasitikime ir kuriems galime tokiu būdu parodyti savo būseną. Tai lyg savotiška iškrova ir labai svarbu, kad tai neperaugtų į konfliktą ar bendravimo būdą.

Konfliktų priežasčių gali būti įvairių – vidinė žmogaus įtampa, nuomonių skirtumas, nesusikalbėjimas, sunkios gyvenimo situacijos.. Jeigu kilo konfliktas, labai svarbu iš ginčo lygmens perkelti jį į pokalbio lygmenį – tam reikia pirmiausia nuleisti intonacijas. Susivaldyti – neįžeidinėti, nežeminti. Teigiama, kad įžeidžiantys keiksnojimai yra smūgio ekvivalentas, jie pažeidžia giluminius pasąmonės sluoksnius ir išprovokuoja agresiją.

Netraukime iš praeities visų blogybių, kurias patyrėme kartu, nežeminkime tarpusavio ryšių. Išmokime baigti barnį, jei matome, kad nesusitarsime. Jei konflikto metu sutuoktinis nori išeiti, nestabdykime jo – kartais naudinga pabūti atskirai, kad atvėstume. Nereikalaukime atsakymų ir problemos sprendimo tuoj pat – duokime laiko apmąstymams.

Būkime atidūs sau ir savo artimiesiems – išmokime neperkelti ant jų savo nuotaikų svyravimų. Jei nuotaika prasta, atvirai pasakykime, kaip jaučiamės. Jei matome, kad artimas žmogus paniuręs – palaikykime jį, o kartais ir suteikime asmeninę erdvę pabūti su savo mintimis. Nekonfliktuokime, tuomet ir nebus konfliktų – juk vienpusio konflikto nebūna..

Ugdykime savo šeimoje geranoriškumo dvasią 🙂 . Kol nesugebame suprasti, kartais prisitaikyti, o gal ir kažko atsisakyti, tai dar nėra meilė. Kai mylime žmogų, visuomet galvojame, kaip suteikti jam laimės. Tikra meilė pirmiausia mąsto apie kito žmogaus gerovę. Kurkime meilės energiją, o nesutarimus draugiškai išspręskime 🙂 .. Puoselėkime nuoširdžiai savo santykių “dalį“, tuomet nuoširdumas paveiks ir sutuoktinio elgesį.

Ch.Silva savo “Išminties palinkėjimuose“ vyrams linki: “Vyre, prisimink, kad buvai sukurtas tam, kad padarytum viską, kas yra tavo galioje, kad pirmiausia būtų laiminga tavo žmona, o paskui – jau tu pats“. Palinkėjimas moteriai: “Žmona, prisimink, kad buvai sukurta tam, kad padarytum viską, kas yra tavo galioje, kad pirmiausia būtų laimingas tavo vyras, o paskui – jau tu pati“. Jis teigia, kad tai vienintelis laimės šeimoje receptas 🙂 ..

Gavau keletą laiškų dėl praeitos temos. Klausimai panašūs – ar tuomet, kai rodomas dėmesys vienas kitam, sukuriama “savo kalba“ poroje, ar tiesiog gera dviese ir nesinori su kitais bendrauti, tai jau prisirišimas? Tikrai ne, jei tai yra nuoširdu ir tokiais veiksmais nesiekiame manipuliuoti vienas kitu ar kažkaip apriboti vienas kitą ar vadovauti. Meilė – pirmiausia dvasinis ryšys, kurį aiškiausiai jaučiame įsimylėjimo būsenoje.

Yra kelios įsimylėjimo fazės: tai trauka, susižavėjimas, viliojimas ir artumas. Būtent šiose fazėse mes “jaučiame“ vienas kito dvasią ir todėl jaučiamės pakylėti ir laimingi. Šios fazės vyksta natūralia seka ir turėtų peraugti į tolesnę meilės santykių raidą. Bet.. labai dažnai ties šiomis fazėmis besąlygiška meilė, dvasinis ryšys ir pasibaigia. Todėl, kad, norėdami kuo ilgiau būti tokioje būsenoje, pradedame stengtis ją dirbtinai išlaikyti. Arba “savinamės“ žmogų, pradedame juo manipuliuoti tam, kad pasijustume laimingi.

Ir vienu, ir kitu atveju tai netikra, tai prisirišimas, siekiant tam tikrų tikslų. Psichologų teigimu, pirmieji dešimt santuokos metų yra praleidžiami stengiantis suderinti mąstymo, įpročių skirtumus, smulkius kasdieninius įpročius: kas ką mėgsta, kas ko nemėgsta, kas ką įpratęs daryti. Visame šiame chaose dvasinis santuokos pagrindas pakrinka, sakralinio ryšio didingumas sudūžta į primityviausių egoizmo apraiškų konfliktus.

Tokiu atveju gimsta ambicijos, reikalavimai, pareigos.. vietoje nuoširdumo, susitarimo, supratimo, geranoriškų įsipareigojimų. Jei sugebame neįsivelti į ego žaidimus, tuomet laikiną romantišką įsimylėjimą ir sakrališkumo būseną šeima paverčia pastovia būsena. Tuomet nekyla net mintis manipuliuoti ar reikalauti, nes gimsta gilus dvasinis santykis. Tada ir dėmesys, ir elgesys yra natūralūs ir nuoširdūs, ir pasireiškia jie veiksmais, stiprinančiais tokią sąjungą.

Tai yra žengimas į aukštesniąją santykių sferą, kai gimsta ypatingas artimumas – kai jaučiame vienas kitą ir kai nereikia jokių dirbtinų stimulų tam artimumui išlaikyti – jis tiesiog yra ir reiškiasi natūraliai. Niekas neperkels į šią aukštesniąją santykių sferą, tai procesas. Šiam žengimo procesui tereikia tik išsilaisvinimo ir išlaisvinimo, tai prisirišimo keitimas neprisirišimu. Kaip sakė E.Fromas: “Meilėje įmanomas paradoksas, kai du žmonės tampa vienu ir visdėlto išlieka abu savimi“. Meilė – vienijanti jėga, tuo pat metu leidžianti susivienyti ir išlikti savimi, išsaugoti savo orumą.

Meilė yra veikla, o ne pasyvus išgyvenimas. Tai yra veikimas, o ne buvimas paveiktu. Pačia plačiausia prasme meilė gali būti apibūdinama kaip davimas. Paplitęs klaidingas požiūris, kad duodami netenkame, aukojamės. Tuo tarpu davimas yra aukščiausia pajėgumo išraiška. Ką žmogus atiduoda kitam? Jis atiduoda save, vertingiausia, ką turi – savo gyvenimą.

Atiduodamas save, žmogus praturtina kitą žmogų, sustiprina jo gyvybingumo jausmą, tuo pačiu stiprindamas ir savąjį. Ir duoda ne tam, kad gautų – davimas jau pats savaime yra džiaugsmas. Taip besąlygiškai dalindamiesi, abu dalijasi ir džiaugsmu dėl to, ką pažadino vienas kitame gyvenimui, nes meilė yra jėga, kuri gimdo meilę.. Besąlygiška, subrendusi meilė orientuota į principą: “Aš esu mylimas, nes pats myliu“.

Tuo tarpu infantili meilė grindžiama principu: Aš myliu, nes esu mylimas“, nesubrendusi meilė teigia: “Aš myliu, nes tu man esi reikalingas“. Kad subrandintume savo meilę iki besąlygiškos, turime augti dvasiškai – tam, kad jaustume mylimo žmogaus dvasią. Jei su žmogumi bendraujame paviršutiniškai, išoriškai, tai matome tik skirtumus ir tai, kas mus skiria. Teigiama, kad su savo galia mylėti vystosi ir meilės objektas.

Žmogus apdovanotas protu, jis yra gyvenimas, suvokiantis pats save ir gali žengti į priekį, ugdydamas ir ieškodamas žmogiškosios harmonijos. Ar tikrai, anot E.Fromo, verta mokytis tik tų dalykų, kuriais uždirbami pinigai ar prestižas, o meilė, kuri naudinga “tik“ sielai, šiuolaikine prasme atrodo nenaudinga prabanga?.

Kiekvienas jaučiame, kas yra tikrosios vertybės – branginkime ir auginkime jas, nes tik mes patys atsakingi už savo veiksmus ir savo.. neveiklumą. Visi esame unikalūs, todėl ir meilės išraiška kiekvienai porai yra unikali. Viskas nuostabu, jei tai nuoširdu ir kuria harmoniją 🙂 . Tik ten, kur meilė nesiekia jokios naudos, ji ima skleistis ir tampa galinga kūrybine jėga 🙂 ..

Dažniausiai tapatiname prisirišimą su meile. Skirtumo paprastai neįžvelgiame, nes trokštame būtent prisirišimo. Jis vilioja tuo, kad suteikia saugumo jausmą, izoliuodamas mus nuo išorinio pasaulio. Mažybiniai vardai, savo sukurta kalba, ritualai ir nuostatos suteikia žmonėms “neįveikiamos tvirtovės“ jausmą. Bet.. šis meilės stiprinimo būdas yra itin apgaulingas, nes pagrįstas reikme, todėl tėra išplėtotas ego.

Švelniausia prisirišimo forma – troškimas būti su tuo žmogumi, kuris yra mums ypatingas. Kraštutinė forma – visapusiškas savinimasis, kai žmonės stengiasi visiškai užvaldyti vienas kito kūną ir sielą. Jei pajėgiame suvienyti savo ir kito žmogaus egoizmą, tai suteikia saugumo jausmą ir pateisina savanaudiškumą, nes tuomet egoizmas yra kaip tik tai, kuo dalijamės. Tai egoistų sąjunga, kur prisirišimas laikomas normaliu reiškiniu.

Jei prisirišimas sutvirtintų meilę ir santykius, žmonės būtų laimingi vien dėl to, kad susituokė. Tačiau tai neįvyksta, nes vien prisirišimas nėra tikrasis ryšys. Tam tikru požiūriu santuoka gali suteikti saugumo, bet dažniausiai žmonės pasijunta priešingai – suvokia, kad santuoka teatnešė dvigubą rūpesčių naštą vietoj išsvajotos nesibaigiančios meilės ir harmoningų santykių.

Kaip išsaugoti meilę sutuoktiniams, nepasiduodant vien tik reikmėms ir prisirišimui? Tam reikia išsaugoti būseną, vadinamą neprisirišimu. Tai gali pasirodyti kaip abejingumo sinonimas, tačiau iš tiesų neprisirišimas yra laisvės būsena, kuri išsaugo ir stiprina mūsų meilę vienas kitam. Mes leidžiame vienas kitam tiesiog būti savimi, kas parodo didžiausią rūpestį.

D.Chopra teigia: “Prisirišimas yra priklausomybės forma, atsiremianti į ego; meilė – tai neprisirišimas, kurios šaltinis yra dvasia. Kuo labiau jūs neprisirišęs, tuo nuoširdžiau galite mylėti. Elgesys, kuris nesusaisto, kyla tiesiogiai iš meilės“. Šeimos santykių nepagerinsime ir nesustiprinsime vien manipuliuodami emocijomis, vaidindami paviršutinišką meilės spektaklį.

Malonumas, kurį suteikia bet koks išoriškas prisirišimas – prie pinigų, galios, kito žmogaus – gali ilgainiui virsti skausmu. Dvasiškai mus sukausto tiek malonumas, tiek skausmas. Šalia prisirišimo visada eina kontrolė, kuri yra spaudimas. Mes visi esame laisvi ir mūsų širdyje kyla maištingi impulsai, kai kas nors mėgina mus kontroliuoti. Sąvoka “kontroliuoti“ yra prisirišimo sinonimas, tuo tarpu “leisti“ – neprisirišimo sinonimas..

Jei mes leidžiame, mes paleidžiame kitą žmogų būti laisvu su meile. Jei kontroliuojame – užuot išlaisvinę, supančiojame kitą žmogų savo įpročiais, įsitikinimais ir lūkesčiais. Ar galima laimė ir meilė, būnant supančiotu? Žinoma, ne. Kontroliuodamas ego išsprendžia baimės problemą. Anot D.Chopros, jeigu mes savo elgesiu linkstame kontroliuoti, vadinasi, mūsų pasąmonę veikia vienas iš scenarijų: mes bijome, kad mus atstums; arba baiminamės, kad nepasiseks; arba mes bijome, nes manome, kad esame neteisūs; ar bijome pasirodyti bejėgiai; ar net bijome, kad mūsų nesunaikintų..

Nė vienas iš šių nuogąstavimu nereiškia, kad esame silpni ar blogi. Tokios baimės apima dažną, tačiau tik tie, kurie atsisako pripažinti savo vidinius nuogąstavimus, stengiasi įveikti savo baimes, griebdamiesi kontroliuoti kitus. Deja, bet kontrolė neišsprendžia giliai po ja slypinčio nesaugumo jausmo. Priešingai, kontrolė baimes tik sustiprina. Taigi, prisidengę meilės vardu, tokiu atveju griebiamės elgesio, kuris neturi nieko bendro su meile.

Klinikinėje psichologijoje kontrolei priskiriama nemažai elgesio stereotipų. Tai perfekcionizmas, užsispyrėliškas savo nuomonės laikymasis, netolerancija, įkyrus rūpinimasis kito poreikiais, nusivylimas neišsipildžiusiais lūkesčiais, nerealistiškų lūkesčių puoselėjimas, savininkiškumas, godumas, polinkis pykti, kai nepritaria arba prieštarauja. Kaip matome, tai ištisas spektras tokių elgesio modelių, kurie daugeliui atrodo normalūs..

Todėl dauguma asmeninių santykių klostosi būtent pagal tokį modelį. Tarsi iš meilės vienas žmogus prisiima galią, o kitas jos atsižada. Bet, užuot tapę artimesni, žmonės ima jausti, kad tarp jų atsiveria dar didesnė praraja, nes tas, kurios valdo, jaučiasi kaltas. O tas, kuris paklūsta – piktinasi, kol pagaliau pradeda maištauti.. Ar tai gali būti grįsta meile?..

D.Chopra sako: “Meilė palieka laisvę jūsų mylimam būti savimi, skirtis nuo jūsų. Prisirišimui reikia, kad būtų prisiderinama prie jūsų poreikių ir troškimų. Meilė nekelia jokių reikalavimų. Prisirišimas reikalaute reikalauja.. Meilė nusidriekia už dviejų žmonių ribų. Prisirišimas stengiasi išskirti du žmonės iš viso pasaulio“ .. Meilę slopina troškimas savintis ir kabintis į kitą žmogų. Įžvelkime skirtumą tarp gilaus dvasinio ryšio – besąlygiškos meilės ir ego žaidimų 🙂 ..

Ką jūs apie tai manote? 🙂

Skaitydama mano mėgiamo autoriaus K.Tepperweino knygą, aptikau įdomų apibūdinimą apie meilę. Jis nagrinėjo šią temą iš kitos pusės – kas nėra meilė, kad suprastume, kas yra meilė. Gal ir gera mintis – pažiūrėti į reiškinį iš visų pusių, kad susidarytume pilną vaizdą.. Niekada taip negalvojau, todėl buvo įdomu 🙂 .

Taigi – kas nėra meilė? Tai ne vien gražus jausmas, geranoriškos mintys ar tam tikras elgesys. Tai ne auka. Ji neturi nieko bendra su noru padaryti kitą savo nuosavybe, jį keisti ar turėti tik sau. Meilė nėra poreikis, kad kitas žmogus būtų šalia ir be jo negalime gyventi, taip pat ne mūsų pačių poreikių tenkinimas. Tai nėra situacija, kai kitas žmogus elgiasi tik taip, kaip to norime mes.

Meilė nesiejama su išoriniais dalykais ar išvaizda – juk mylime žmogų, o ne jo “pakuotę“.. Jei domina tik išorė, į turinį nesigilinama ir lengvai keičiama į naują, patraukusią akį “pakuotę“. Meilės negalima “padaryti“. Tai nėra ir aistra, kai jungia tik intymus ryšys. Nėra meilės, kai kitas žmogus “padaro“ kitą laimingu ar pildo norus. Meilė nepriklauso nuo “objekto“. Meilė nepavydi, nekontroliuoja ir nekomanduoja.

Ir.. kas gi yra meilė? Pirmasis impulsas – įsimylėjimas – tėra tik kelio pradžia meilės link. Dažnai žmonės šį impulsą ir laiko meile, o jam praėjus, ieško naujo impulso. Jie nori tik tos ypatingos būsenos, kuri tėra meilės preliudija. Esmė tame, kad dauguma žmonių domisi tik ta meilės dalimi, kurią jie patys gauna: jie nori būti mylimi, nori švelnumo ir dėmesio. Bet.. laimę teikia ne iš partnerio gaunama didelė meilė, o pačio žmogaus gebėjimas patirti meilę ir dovanoti ją kitam.

Meilė didėja tada, kai kuo daugiau jos dovanoji – tuomet ji nuolat auga. Išmintis teigia: “Meilė kaip ta vieniša trobelė kalnuose, joje rasi tik tai, ką pats atsineši“. Žmogaus gebėjimas mylėti byloja apie jo brandą. Kad ir kokia nuostabi būtų pradžia, tolesnė eiga yra mūsų rankose. Meilė yra santykis, partnerystė, kelias, kuriuo keliaujama drauge, kad galiausiai kiekvienas nukeliautume į savo “aš“ giliausią supratimą. Tai partnerystė abiejų ir kiekvieno labui, kai per santykius pažįstame save ir kitą žmogų, išmokstame bendradarbiauti.

Partnerystės prasmė nėra ta, kad, padedami kito žmogaus, susikuriame patogų gyvenimą. Kad partnerystė iš tiesų teiktų laimę, labai svarbu, kad gyvenimas iš sąvokų “aš ir tu“ taptų “mes“. Deja, dauguma porų , gyvendami kartu, išlieka viengungiais.. Labai svarbu, kokie žmonės kuria santykius – jei žmonės harmonijoje su savimi, tai ir santykiai poroje bus darnūs.

Meilės ir partnerystės pagrindas yra tarpusavio ryšys ir pagarba. Tai santykis, kurį turime nuolat vystyti. Turi būti bendri uždaviniai ir tikslai – tai entuziazmo ir šiltų santykių šaltinis. Taip pat labai svarbus geras savitarpio supratimas ir geranoriškumas. Meile reikia rūpintis ir puoselėti kaip vertybę. Juk kam nereikia jokių pastangų, dėl to dažniausiai neverta ir stengtis, nes to nevertiname..

Taigi, meilėje augame ir tobulėjame kartu. Prieiname ir krizes, kurios yra kiekvieno žmogaus, o ir santykių tobulėjimo dalis. Krizės iškyla, kai į pakitusią situaciją žengiame su senomis pažiūromis. Paradoksas, bet krizė jau yra dalis sprendimo. Tereikia pakeisti požiūrį ir krizė baigiasi. Dažnai iš baimės nesiryžtame keisti požiūrio ar situacijos. Bet.. baimė niekada negali būti santykių pagrindu, todėl būtina apie iškilusią situaciją atvirai pasikalbėti ir ją spręsti.

Jei nenorime ar bijome pažiūrėti tiesiai į santykių krizę ir stengiamės ją nustumti, atidėti, pamiršti, ji gal ir laikinai užsislopins, bet tikrai iškils viena dieną nenuspėjama lavina. Tai, ką stūmiame ir slepiame, tik sustipriname, nes nesprendžiame. To, ką paslepiame savo pasąmonėje, neįmanoma kontroliuoti, o tuo labiau – išspręsti. Tik konkrečiais sprendimais ir žingsniais galime keisti situaciją, pradžioje, aišku, pripažinę, kad problema yra.

Kas tai bebūtų – nesusikalbėjimas, netinkamas elgesys ar neištikimybė – tai uždavinys, kurį reikia spręsti abiems. Kaip teigia K.Tepperweinas, dažniausia šeimyninių krizių priežastis – vieno ar abiejų sutuoktinių savybės, kurių prieš santuoką nenorėjome pastebėti. Todėl dažnai tai, kas skaudina vieną, kitam tėra “normalus elgesys“ ir jis nemato tame jokių problemų. Neištikimybę ar laisvą požiūrį į seksualinį ryšį psichologas vertina kaip nebrandumą – paauglio egoizmą, kai koncentruojamasi tik į savo interesus.

Išeitis? Kalbėtis, tartis. Visada galima susitarti dėl naujų taisyklių, tobulinti ir keisti bendravimą. Žmonėms būdinga klysti ir visuomet turime atsiminti, kad tik taisydami klaidas, mes tobulėjame. Nusprendę keisti taisykles, nepriminkime praeito elgesio “nuodėmių“ – tai žlugdo bet kokius pasikeitimus. Būkime geranoriški ir supraskime, kad pasikeitimai nevyksta žaibiškai – mokėkime išlaukti savo veiklos rezultatų.

Taigi – ar jausmai sužlugdo, ar uždeda karūną, priklauso tik nuo mūsų pačių. Vienas išminčius sakė: “Išmokite mylėti, ir jums nieko daugiau nereikės mokytis“. Kaip pasiūlė K.Tapperweinas – viskas paprasta: atmeskime viską, kas nėra meilė ir liks tik MEILĖ 🙂 (arba nieko)..

Išnagrinėję visas psichologines subtilybes, lyg galėtume, jomis remiantis, kurti laimingus santykius. Supratę klaidingus lūkesčius, prigimtinius lyčių poreikius dar neturėsime pilno vaizdo. Yra dar aspektai, be kurių supratimo bus sunku. Pirmas – tai vidinė kiekvieno mūsų motyvacija kuriant santykius.

Dažnas atvejas, kai sutuoktinis yra priemonė nuo vienatvės, kai dėl nepilnavertiškumo jausmo yra poreikis nuolat su kažkuo būti. Tuomet ir ieškodami meilės, žmonės ieško žmogaus, kuriuo tikisi užpildyti save. Iš to kyla savininkiškumas, noras valdyti, nepaleisti, nes sunku skirtis su tuo, kas suteikia pilnatvę. Tokiu motyvu grįsti santykiai visada sunkūs, nes neįmanoma pasisavinti žmogaus, o ir žmoguje, kurį siekiama savintis, tai natūraliai gimdo pasipriešinimą.

Dar vienos pinklės, vedančios į nusivylimus – lygiavimasis į kitus. Tai užgesina gražiausius jausmus. Kiekviena šeima sukuria savo bendravimo modelį. Neatkartosime kitos šeimos modelio, koks mielas jis mums beatrodytų. Be to, visada matome išorinę žmonių santykių pusę – tai, kas mus žavi, gali būti gražus fasadas.. Psichologinis šeimos modelis – tai tarsi trečias “asmuo“ šeimoje, dviejų žmonių unikalus kūrinys, ir kas tai bus – harmonijos siekimas ar mūšio laukas, priklausys tik nuo sutuoktinių.

Ir.. pagrindų pagrindas – visuomenės poveikis. Gyvename visuomenėje ir jos poveikis mums yra – suvokiame tai ar ne. Šiuolaikinė visuomenė persmelkta abiems pusėms naudingų mainų idėjos. Kultūroje, kur vyrauja rinkos orientacija, kur materialinė sėkmė yra išskirtinė savybė, žmonių meilės ryšiai dažnai atkartoja tuos pačius mainų modelius, kurie valdo ekonominę rinką.

Savo knygoje “Menas mylėti“ E.Fromas visapusiškai išnagrinėja šitą klausimą – tai tikrai vertinga informacija šiuolaikiniam žmogui. Jis padeda suprasti, kad vartotojiškas modelis persmelkia ir žmonių bendravimą ir santykius. Kiekvienas trokštame meilės, bet šiandien beveik viskas pasaulyje laikoma svarbiau už meilę – prestižas, pinigai, valdžia.. ir didelę dalį savo energijos išeikvojame siekiant šitų tikslų, o meilei paliekama “atsitiktinumo ar pasisekimo“ dalia.

Gyvenimas pagal turėjimo principą – tai ramstis tiems, kurie nori būti tikri, nori turėti paruoštus atsakymus į visus gyvenimo klausimus, bet nedrįsta jų ieškoti savarankiškai. Tai rėmai ir priklausomybė nuo išorinių aplinkybių, siekimas jiems atitikti. Ir sutuoktinis su tokiu požiūriu ieškomas toks, kuris patrauklus pagal to laiko madą – fizine ir dvasine prasme. Santykiai taip pat orientuoti į turėjimą, atitikimą “standartui“.

Kadangi norima gauti, tai ir meilė suvokiama kaip “tapti mylimu“, o ne mylinčiu, gebančiu mylėti. Prieš santuoką mylinčių žmonių energija nukreipta į buvimą, t.y., savęs atidavimą kitam žmogui ir jo stimuliavimui. Po vestuvių santuokos liudijimas kiekvienam partneriui suteikia išskirtinę teisę valdyti savo sutuoktinio kūną, jausmus ir dėmesį. Atpuola reikalas stengtis, nes meilė virto tuo, ką žmogus turi – nuosavybe.

Toks įtakotas vartotojiškas požiūris neša nusivylimus.. Nė vienas nesistengia, nes jau “turi“, bet stengiasi įžvelgti tokios permainos priežastį savo partneryje ir jaučiasi apgautas. Nė vienas nepastebi, kad neteisingas požiūris – kad meilę galima turėti – atvedė prie to, kad jie nustoja mylėti. Dabar, užuot mylėję vienas kitą, jie tenkinasi bendra nuosavybe: pinigais, visuomenine padėtimi, namais, vaikais.

Taip kartais santuoka, kuri iš pradžių buvo grįsta meile, virsta bendro turto valdymu, tam tikra korporacija, kurioje vieno egoizmas susijungia su kito egoizmu ir sukuria “šeimą“. Iš nusivylimo gali kilti iliuzija, kad naujas partneris ar partneriai patenkins meilės troškimą, suteiks meilę. Tokie žmonės nuolat jaučia meilės ilgesį ir supranta, kad viskas, ko jiems trūksta, yra meilė..

Ką gi daryti, jei suvokiam, kad daugiau ar mažiau įkliuvom į vartotojiško požiūrio į meilę pinkles? Pirmiausia – sąžiningai tai sau pripažinti. Antra, aiškiai suprasti ir įsisąmoninti, kad MEILĖ YRA MENAS. Tai veikla, o ne įspūdis. Žodis “įsimylėjimas“ prieštarauja pats sau. Kadangi meilė yra produktyvi veikla, tai ji yra pastovi būsena, o ne pasyvus afektas.

Jei mes norime sužinoti, kaip mylėti, turime parodyti tokį patį ryžtą, kaip panorę išmokti bet kurio kito meno – muzikos, tapybos.. Taip pat suprasti, kad visi mokame mylėti – tai natūrali mums būsena, tereikia tai atgaivinti ir išsilaisvinti nuo primestų stereotipų. Gal pradžioje pritrūks žinių – pasieškokime jų ir būtinai taikykime savo gyvenime – taip atgausime savo natūralų sugebėjimą mylėti.

Ir.. nepamirškime, kad bet kokios srities Meistru galime tapti tik po didelės praktikos – kai teorinės žinios ir praktiniai rezultatai susilies intuicijoje – bet kurio meninio meistriškumo esmėje. Tai reiškia, kad sukūrę šeimą, turime tam visą gyvenimą. Meilė išlaisvina ir suteikia sparnus, ji įkvepia ir padaro gyvenimą nuostabų.. Mylėdami sukuriame ypatingą erdvę, kurioje gera ir ramu, kurioje auga laimingi vaikai, kurioje esame kartu ir kiekvienas turime galimybę asmeniniam augimui 🙂 E.Fromas tai vadina menu, aš pridurčiau: tai aukščiausias menas, tai mus vienijanti stebuklinga energija 🙂 ..

Gavau prašymą diskusiją perkelti čia ir paklausti jūsų nuomonės. Klausimai buvo tokie: kodėl, laikui bėgant, santuoka vis labiau įgauna kasdieniškumo, o sutuoktinis.. neįdomus ar net erzina? Bet.. kai tik santuokai iškyla grėsmė, norima jį susigrąžinti bet kokia kaina? Kaip išsaugoti santuoką ir jausmus? Ir nuo ko priklauso laiminga santuoka?

Pažiūrėkime, kaip į tai žiūri psichologai. Kas pirmiausia mus nuvilia, kai pradedame rimtus santykius? Tai iliuzijos ir fantazijos, kurios dažnai neturi nieko bendra su realiu gyvenimu. Yra surinkti pagrindiniai mitai apie idealią santuoką, kurie neatitinka realybės ir atneša daug nusivylimų:

1. Laimingoje santuokoje romantiški santykiai tęsiasi amžinai.
2. Mano sutuoktinis turi suprasti ko aš noriu ir kas man reikalinga be žodžių.
3. Geras intymus gyvenimas turi būti spontaniškas, lydimas audringų emocijų.
4. Mano išrinktasis turi priimti visus mano trūkumus ir turi padėti man juos įveikti.
5. Mano sutuoktinis visada bus mano pusėje visuose ginčuose ir konfliktuose.
6. Jei intymus gyvenimas nėra audringas, tai rodo, kad meilės nėra.
7. Sėkmingoje santuokoje sutuoktiniai nesiginčija.
8. Santuoka savaime pagerins mano gyvenimą visomis prasmėmis be mano pastangų.

Pripažinkime, kad daugelis turime tokių įsitikinimų prieš kurdami santuoką. Iš kur jie? Iš mūsų nežinojimoč Iliuzijos, kad antspaudas pase jau yra laimės garantija visam gyvenimui. Realybė skiriasi nuo mūsų fantazijų. Kiekvienas žmogus ir kiekviena pora išgyvena savo vystymosi etapus. Pora prisitaiko vienas prie kito, mokosi derinti bendrus ir asmeninius planus. Sėkmingas poros gyvenimas priklauso nuo noro ir sugebėjimo susitarti, atrasti bendrus sąlyčio taškus.. tuo pačiu paliekant kiekvienam ir asmeninę erdvę augimui. Tai kūrybinis procesas, vykstantis visą poros gyvenimą kartu.

Neatitikimas tarp to, ką įsivaizdavome, ir to, kas vyksta realybėje, gimdo nusivylimą santuoka ar sutuoktiniu. Bet.. retas susimąstome, kad yra svarbi mūsų gyvenimo realybė – mūsų natūralūs prigimtiniai poreikiai. Psichologai skiria pagrindinius moteriškus ir vyriškus poreikius, susijusius su šeima. Supratę juos, turime daugiau šansų sukurti laimingą santuoką. Moters poreikiai šeimoje pagrindiniai yra šie:

1. Meilė, prisirišimas, dėmesys – daugumai moterų gyvybiškai svarbūs. Tai joms reiškia patikimumą, pritarimą, saugumą. Moterims reikalingi prisilietimai, apkabinimai, bučiniai, gėlės, skambučiai, laisvalaikis kartu. Tai tolygu meilės prisipažinimui ir patvirtinimui.
2. Pokalbis. Vyrai dažnai nesupranta, kaip tai moteriai svarbu. Nuoširdus pokalbis sutvirtina santykius, jis moteriai svarbus, nes per jį yra palaikomas emocinis ryšys.
3. Sąžiningumas ir atvirumas. Moteriai būtina pasitikėti savo vyru. Pasitikėjimas jai – santykių pagrindas. Jei moteris nepasitiki vyru, sunku tikėtis gerų santykių.
4. Finansiniai įsipareigojimai. Tai siejama su patikimumu ir vyriškumu. Moters gyvenime yra etapai, kai jai tai ypač svarbu – tai vaikų gimimas ir auginimas.
5. Šeimyniniai įsipareigojimai. Moterys svajoja, kad vyrai būtų šeimos lyderiai. Kad vyras būtų šeimos galva ir geras tėvas. Jos nori jausti moralinį palaikymą auginant vaikus.

Vyrai taip pat turi savo poreikius, susijusius su šeima. Pagrindiniai poreikiai tokie:

1. Įvertinimas. Vyras pilnavertis jaučiasi tuomet, kai jo pastangos, pasiekimai yra įvertinti. Tai didžiulis motyvuojantis vyrą faktorius.
2. Intymūs poreikiai. Dažnai moterys nesupranta šio poreikio, lygiai kaip ir vyrai neįvertina moterų poreikio švelnumui ir dėmesiui. Suderinus šiuos du vyro ir moters poreikius, galima natūraliai sukurti šiltus ir gražius intymius santykius.
3. Partnerystė pomėgiuose ir laisvalaikyje. Vyrai nori, kad moterys suprastų jų pomėgius ir pagal galimybes juose dalyvautų – tiesiogiai ar palaikydamos ir pritardamos.
4. Patraukli žmona. Vyrui svarbu, kad jo žmona jį žavėtų ir būtų jam patraukli. Neveltui sakoma, kad vyrai myli akimis, todėl dvasinį savo žmonos grožį vyras turi ir “matyti“.. ( neapsileiskime, mielosios..)
5. Namų jaukumas. Vyrai nori ramybės ir “namų“ atmosferos. Jam gyvybiškai svarbi savo jaukumo ir ramybės oazė gyvenime.

Tai baziniai sutuoktinių poreikiai santuokoje, išskirti, remiantis ilgalaikiais tyrimais. Yra asmeninių subtilybių, bet jie esmės neapsprendžia. Jei pagrindiniai sutuoktinių poreikiai yra patenkinami, santuoka yra stipri. Tai pagrindas meilei, pasitikėjimui, ištikimybei, pagarbai ir tiesiog.. laimingam gyvenimui. Jei pagrindiniai sutuoktinių poreikiai nepatenkinami, jie anksčiau ar vėliau bus patenkinami už šeimos ribų.

Psichologai siūlo vienintelį būdą stiprinti šeimą: kuo dažniau atvirai ir nuoširdžiai kalbėtis apie abiejų poreikius, derinti ir gerbti juos. Taip pat kalbėtis apie jausmus, emocijas, išgyvenimus. Tai “skiepas“ prieš visas blogybes laimingai santuokai 🙂 .. Taigi, jei “pasisekė“ santuoka, tai reiškia, kad žmonės deda pastangas, kad ji būtų laiminga. O kaip jūs manote?

Yra didžiulis skirtumas tarp vyriškų ir moteriškų darbų. Vyriškas darbas – tai toks darbas, kurį vyras daro lengvai, o moteriai jis per sunkus. Ir atvirkščiai. Taigi prie vyriškų darbų priskiriamas ir fizinis, ir strateginio mąstymo reikalaujantis darbas. Prie moteriškų – kruopštūs, reikalaujantys kantrybės, taktinio mąstymo. Ir vieni, ir kiti dirba kūrybinį darbą, dėl individualių ypatumų gali kartais ir “apsikeisti“ darbais, bet dėl lyties ypatumų apspręsta būtent taip.

Čia ir prieiname prie buities darbų, dėl kurių kyla daugiausia ginčų. Juokaujama, kad, norėdamas išvengti buities darbų, vyras išrado buitinę techniką 🙂 . O grynai moteriški darbai niekur neišnyko, todėl moterys ir pyksta, reikalaudamos pagalbos.. Na, o vyrai visa savo esybe ne darbui, o reikalavimams priešinasi.. Nė vienam vyrui pasaulyje nekyla mintis reikalauti, kad žmona suremontuotų jo automobilį 🙂 .. Paprašyti pagalbos galima, bet ne reikalauti.. Va čia ir vėl atsiveria erdvė moters išminčiai: nei vienas vyras neatsisakys, ramiai paprašytas, beje, kaip ir moteris 🙂 . Reikia įsisąmoninti, kad niekas niekam nieko neprivalo. Santuoka – geranoriška sąjunga ir dėl visko turime susitarti. Dar viena klaida iš buitinių nesutarimų – įsivaizdavimas, kad vyras moteriškus buitinius darbus gali atlikti taip pat kruopščiai, kaip moteris. Prisimenate – vyras nereiklus detalėms, todėl suplovęs indus, nebūtinai juos sudėlios į vietą ar nuvalys pritaškymus aplink kriauklę ar išvalys pačią kriauklę. Jis atliko konkretų darbą – išplovė indus ir laukia to darbo įvertinimo (būtinai) 🙂 ..

Dar viena nesusišnekėjimų sritis – vaikų auklėjimas. Iš senesnių laikų buvo įprasta, kad lemiamas žodis vaikų auklėjime buvo tėvo, o pas motiną vaikai ieškodavo paguodos, švelnumo, užtarimo. Šiuolaikinėse šeimose dėl vyrų užimtumo ir buities ypatumų (neliko bendrų darbų su vaikais, auklėjimo per bendrą darbą), vaikai daugiau bendrauja su mama. Paauglystėje, kai jau mama sunkiau sutaria su vaiku, tėvas įtraukiamas į auklėjimą, dažniau dėl žodžio svarumo.. Pasirodo, ir čia tėvų meilė pasireiškia skirtingai. Motina myli savo vaikus besąlygiškai, visada. Tėvas savo šiltus jausmus išreiškia tik tada, kai vaikas gerai elgiasi ir baudžia, jei elgiasi netinkamai. Ir kas gi gaunasi? Kai tėvas baudžia vaiką, dažnai mama puola jį ginti. O vyrui nėra didesnio pažeminimo už pažeminimą savo vaiko akyse.. Tai žeidžia jo savigarbą ir iš auklėjimo gaunasi konfliktas.. Sekantį kartą paprašytas prisidėti prie vaikų auklėjimo, jis ryžtingai atsisakys..

Išgirdau ir man seniai rūpėjusį klausimą – kodėl vyrai po skyrybų nebendrauja su savo vaikais? Sutikite: retas vyras ( ir tai rodo gyvenimas) po skyrybų skiria dėmesį savo vaikams. Ir čia “suveikia“ prigimtinės vyro savybės. Vyras dėl savo fiziologinio poligamiškumo myli savo vaikus netiesiogiai, o per moterį. Myli moterį – myli ir vaikus. Jei santykiai nutrūksta, dažnai nutrūksta santykiai ir su vaikais.. Tai ypač skausminga, jei jis, sukūręs naują šeimą su moterimi, turinčia vaikų, tuos vaikus myli ir augina kaip savus, o savų nė neprisimena. Manyčiau, čia pasireiškia ir žmogaus dvasinės savybės..

Nenorėčiau, kad iš mano rašinių susidarytų įspūdis, kad teisinu vyrus ir skatinu moteris prisitaikyti ar manipuliuoti. Esmė tame, kad moteriškumo, vyriškumo sąvokos dabar labai iškreiptos. Klaidingai suprantama ir emancipacija. Tai teisinga juridiniu požiūriu – kai yra lygūs atlyginimai už vienodą darbą, lygios teisės. Tačiau emancipacijos suvokimas kaip darymas to paties, kaip vyras.. atleiskite, yra keistas. Ne konkuravimui su vyrais moterys sukurtos. Kaip pliusas ir minusas, kaip priešybių vienybė, vyras ir moteris sudaro visumą, papildydami vienas kitą savo unikaliomis savybėmis. Dabartinės “stiprios“ moterys apsiima visas vyriškas pareigas, na, o vyrai prisitaiko, aptingsta, moteriškėja ar gyvena vien biologiniais poreikiais..

Moteriai gamtos ir Kūrėjo labai daug padovanota. Ji – pagrindas gyvybei ir vyro vyriškumui, įkvėpėja. Negali būti tikro vyro be tikros moters. Būdamas stiprus fiziškai, galėdamas įveikti kitą vyrą, vyras negali atsispirti moters dvasinei jėgai.. Karo metais, visokių politinių peripetijų metais vadinami “medaus spąstai“ suveikdavo beveik šimtu procentų: įvairių žvalgybų kiečiausi agentai neatsilaikydavo moters kerams ir išduodavo valstybines paslaptis.. Vyras valdyti moters negali – vėlgi dėl savo psichinių ypatumų – nes tiesiog negali suvokti moteriškos logikos. Tai vienintelė vyrą įveikianti, itakojanti jėga. 

Labai norėtųsi, kad kuo daugiau moterų suprastų savo prigimtinę galią. Nekovotų, lyg tos karžygės, o išmintingai vadovautųsi savo galimybėmis. Savo ir savo šeimos labui. Neveltui sakoma, kad kai atgims tikrasis moteriškumas, pasaulis sužydės 🙂 .. Stumkime į šalį ambicijas ir tapkime tuo, kuo ir esame, padėkime vyrams tapti tikrais vyrais.. Kaip ten patarlės sako? – vyras galva, moteris – kaklas.. Man labai graži dar ir šita: vyras karalius, moteris – jo valdovė 🙂 .. Tai tiesa, bet mes tai baigiame pamiršti ir kovojame, kovojame.. su vėjo malūnais  🙂 ..