Kategorija: Vaikai

Pavydas – negatyvus jausmas, kurį lydi neapykanta, pyktis, polinkis daryti bloga, nepilnavertiškumas. Pavydo užuomazgos gali pradėti vystytis dar vaikystėje, todėl labai svarbu jas pastebėti, kad neišsivystytų į gyvenimą griaunantį psichologinį kompleksą.

Tėvai turėtų stabdyti bet kokias savo vaikų pavydo apraiškas ir suprantamai, pagal vaikų amžių, aiškinti tokio elgesio pasekmes bei skatinti geras vaikų savybes. Labai dažnai į tokias apraiškas neatkreipiame dėmesio, galvodami, kad tai su amžiumi praeis.

Vaikų pavydas gali pasireikšti labai įvairiai: kai vaikas lygina savo daiktus ar žaislus su kitų vaikų daiktais; kai giriasi kitiems vaikams; kai skuba pirmas gauti maisto porciją, bijodamas, kad jam neliks geriausių kąsnelių, kai nuolat varžosi.

Tėvai turi mokyti savo vaikus džiaugtis tuo, ką gauna ir vertinti tai, ką turi. Suprantamai paaiškinti vaikams, kad ne visi turi vienodas galimybes ir dėl to negali turėti vienodų daiktų. Mokyti vaikus draugauti, dalintis, o ne varžytis.

Vaikų pavydas gali pasireikšti ir kaip piktdžiuga: jei vaikai džiaugiasi ar šaiposi, kai kažką iš brolių ar seserų baudžia suaugusieji; kai melagingai skundžiasi ar verčia kaltę kitam; kai pasakoja apie draugų išdaigas tam, kad jie būtų nubausti.

Dažnai tėvai nesupranta, kad vaikų pavydas ar piktdžiuga gali kilti dėl pačių tėvų elgesio. Taip nutinka tuomet, kai tėvai teikia pirmenybę kažkuriam iš vaikų (dažniausiai – mažesniam).

Šeimoje neturi būti numylėtinių, tėvų dėmesys ir meilė turi būti visiems vienoda – priešingu atveju kiti vaikai pasijus nemylimi, nereikalingi, pavydės ir keršys numylėtiniam.

Tėvai turi sekti, kad nei vienam iš vaikui nebūtų teikiama pirmenybė ar privilegijos, kad vaikai nesivaržytų tarpusavyje. Pagyrimai, paskatinimai ar bausmės taip pat turi būti vienodi: negalima palikti be dėmesio vieno vaiko elgesio, jei už tai giriamas ar baudžiamas kitas vaikas.

Tėvai turėtų atkreipti dėmesį ir į savo elgesį – juk auklėjame vaikus ne kalbomis, o pirmiausiai asmeniniu pavyzdžiu. Vaikai viską mato ir girdi, ir ne tik: jie įsisavina tam tikrus tėvų elgesio šablonus.

Ir jei namuose tėvai nuolat pavydžiai kalba apie draugus, gimines ar bendradarbius, piktdžiugiškai pašiepia ir apkalba juos – vaikai taip pat išmoks pavydėti, apkalbinėti ir piktdžiugiškai pašiepti, o suaugus jiems bus nelengva šio elgesio šablono atsikratyti.

Pavydas – negatyvus, destruktyvus jausmas – nėra nei balto, nei juodo pavydo – visa tai bandymai “pagražinti“, paslėpti negatyvumą. Pavydas kenkia ir tam, kuris pavydi (jį pažemina), ir tam, kuriam pavydi (jį slegia kitų neapykanta).

Todėl nuo mažų ugdykime savo vaikuose dorovę, dvasingumą, t.y., priešingas pavydui savybes – gerumą, supratingumą, nuoširdumą, geranoriškumą, pagarbą žmonėms ir visai gyvybei.

Tėvai ir žodžiu, ir asmeniniu pavyzdžiu turi mokyti vaikus būti geraširdiškais, mylinčiais, rūpestingais. Mokyti juos būti dėmesingais kitiems žmonėms: pasidžiaugti jų gerove ar užjausti ir pagelbėti bėdoje.

Vaikystėje įdiegtos dvasinės vertybės yra stipri atsvara išoriniam negatyviam poveikiui – tuomet pavydas ar kitokie negatyvūs jausmai tampa svetimi. Toks žmogus yra dvasiškai stiprus ir orus, savo gyvenime jis skleidžia meilę ir harmoniją 🙂 .

(Pagal paskaitas apie vaikų auklėjimą, parengė ruvi.lt)

Vaikystė – nuostabus metas 🙂 . Turi būti nuostabus – kad vaikas turėtų sąlygas išskleisti geriausias savo savybes ir užaugtų tikras Žmogus – ateities Kūrėjas.

Prisiminimai apie vaikystę visada sukelia šypseną.. Tai metas, kai buvome tyri ir tikri 🙂 .. Atsimenate, vaikystėje:

* Į klausimą apie amžių atsakydavome rankos pirštais..

* Švarūs drabužiai jau po pusvalandžio būdavo su dėmėmis nuo visokiausių skanėstų (kiškio kopūstų, obuolių, uogų..) ir lauko žaidimų, o kišenėse – akmenukai, spalvoto stiklo šukės, žolės lapai ir visokios labai reikalingos smulkmenos..

* Naktimis ant lovos krašto rinkdavosi gerosios fėjos, nykštukai ir angelai, kurie saugodavo ir išvydavo pabaisas iš palovio. O miegodavome su visais savo žaislais, kad nei vienas nesupyktų..

* Apsimesdavome miegančiais, kad nuneštų į lovą..

* Sunkiausia užduotis būdavo – nuspręsti, kokį žaidimą žaisti, O kai nesisekdavo laimėti – siūlydavome žaisti iš naujo..

* Galvojome, kad saulė arba mėnulis seka paskui automobilį arba autobusą, kuriuo važiuojame..

* Šratinuke, kuriame buvo daug spalvų, bandydavome nuspausti visas spalvas iš karto. Ir visus mygtukus, bet kur esančius, visada knietėjo nuspausti (ir nuspausdavome 🙂 ) vienu metu..

* Kiekvienas išėjimas už durų buvo nuostabi kelionė su nuotykiais, o palangė – įdomiausia vieta namuose: juk pro langą matomas ne tik kiemas, bet ir dangus, saulė, sniegas ar lietus, visi paukščiai ir medžiai..

* Ilgai ilgai laukdavome Naujųjų Metų sutikimo, bet pusvalandį iki jų užmigdavome..

* Popieriniu lėktuvėliu nuskrisdavome žymiai toliau, nei suaugusieji tikrais lėktuvais, o traukiniu iš kėdžių nuvažiuodavome į bet kurią pasaulio šalį..

* Matydavome stebuklus paprastuose dalykuose, ir viskas skendėjo ypatingoje gyvenimo džiaugsmo šviesoje – net apniukęs oras atrodydavo greičiau paslaptingas, nei niūrus, o lietus būdavo tikra šventė..

* Kalbėdavomės su gyvūnais, vabalėliais, medžiais ir labai gerai suprasdavome juos. O suvalgę netyčia obuolio sėklą, bijojome, kad pilve užaugs medis..

* Buvo įdomu viskas ir visada. Buvome žingeidūs, smalsūs, kūrybingi, nuoširdūs, betarpiški ir tyri. Ir kvepėjome tikrų tikriausia Laime: pienu, rytmečio rasa, vėju, jūros gaiva, gėlėmis ir žole..

* Mylėjome visus besąlygiškai ir svajojome greičiau užaugti, kad padarytume šį pasaulį geresniu. Ir tikrai žinojome, kad viskas įmanoma. O nuliūdindavo labiausiai suaugusių žmonių pyktis ar agresija..

.. Todėl suaugę suprantame – kaip stipriai vaiko laimė priklauso nuo suaugusiųjų. Tik nuo suaugusiųjų. Kurie taip pat kadaise buvo vaikais.

Ir taip pat svajojo padaryti šį pasaulį geresniu – ypač kai susidurdavo su neteisybe, kurią tyra vaiko širdis kaipmat atpažindavo ir norėjo ištaisyti.

Nes mylėjo šį pasaulį besąlygiškai ir žinojo, kad visi žmonės turi būti laimingi. Nes laimingi žmonės – geri.. O geri žmonės daro gerus darbus visų labui.

O suaugusiųjų širdis? Ar dar jaučia neteisybę, ar nori ją ištaisyti, ar jaučia atsakomybę už savo veiksmus, už vaikus, už jų ateitį?

Vaikų gynimo dienos proga kviečiu susimąstyti visus suaugusius žmones – ypač tuos, kurie sprendžia daugelio likimus – ar tikrai padarėte, ar darote viską, kad vaikams perduotumėte geresnį pasaulį ir šviesios ateities perspektyvą?

Ar laimingi mūsų vaikai šeimose, bendruomenėse, visuomenėje? Mes galime padaryti taip, kad vaikų nereikėtų nuo nieko ginti – juk nuskriausti arba labiausiai paveikti savo sprendimais jų gyvenimą gali tik suaugusieji..

Bet juk vaikų saugumas suaugusiems žmonėms turi būti savaime suprantamas dalykas – vaikai maži, jie silpnesni. Patraukime savo ambicijas į šalį ir pažvelkime vaikams į akis – ir pamatysime save vaikystėje, prisiminsime, kas mums tuomet buvo svarbu.

Mes galime padaryti taip, kad vaikai augtų mylimi ir saugūs, kad jų vaikystės netemdytų neatsakingi suaugusiųjų veiksmai. Kad vaikystė visiems vaikams būtų nuostabus savęs ir pasaulio pažinimo metas.

Tam reikia nedaug: meilės, atsakomybės, gero asmeninio pavyzdžio ir nuoširdaus rūpesčio. Tuomet vaikai augs laimingi – taikoje, santarvėje, dorovėje ir vienybėje. Laimingi, reiškia – Geri Žmonės – būsimi visų mūsų ateities Kūrėjai 🙂 .

Vedybos

Kai žmonės myli vienas kitą, jie visą laiką bučiuojasi. O kai nusibosta bučiuotis, tada ir apsiveda.

Kaip žmonės išsirenka vyrą arba žmoną

Reikia, kad žmogus mėgtų tą patį, kaip ir tu. Pavyzdžiui – tu mėgsti futbolą, o žmona rūpinasi, kad namuose rungtynių metu prie televizoriaus būtų užkandėlė.

Koks geriausias amžius vedyboms?

Apie 75 metus. Kai jums tiek metų, galima jau nedirbti ir visą laiką mylėti vienas kitą.

Laimingos šeimos paslaptis

Vyras turi sakyti žmonai, kad ji gražuolė, net jei ryte ji atrodo taip, lyg ją bitės būtų sugėlusios. O moteris turi visada dalintis maistu su vyru, o iš jo maisto neprašyti.

Seneliai

Močiutė – tai moteris, kuri neturi vaikų, todėl myli kitų žmonių vaikus. Senelis – taip pat močiutė, tik vyriškos giminės. Seneliams nereikia nieko daryti, tik vaikščioti į svečius pas anūkus. Jie pagyvenę, todėl negali daug šokinėti ir bėgioti, bet gali daug kalbėtis, žaisti su vaikais ir skaityti jiems knygas. Kiekvienam reikia stengtis turėti senelius, nes tai vieninteliai suaugę žmonės, kurie turi laiko vaikams.

Kalėdų senelis

Keista, kad iki šiol niekas nematė, kaip jis dovanas po egle padeda.. Juk yra paslėptos kameros ir visokiausi spąstai..

Gyvenimo patirtis

Tėvelis, mama, seneliai ir kiti suaugę žmonės turi labai daug gyvenimo patirties, todėl žymiai geriau už vaikus tvarko žaislus.

Kas yra bankas

Iš pradžių atiduodi bankui savo kamuoliuką. Paskui moki jam pinigėlius kiekvieną kartą, kai nori su kamuoliuku pažaisti. O jei nori kažkam kitam duoti su juo pažaisti – taip pat teks bankui mokėti. Ir dar kiekvieną mėnesį turėsi mokėti už tai, kad jis saugo tavo kamuoliuką. Bankui daug daug kartų.., visą laiką mokėti reikia, supranti?

Kam reikalingi drabužiai

Jie reikalingi žmonėms, kad žiemą nesušaltų, o vasarą – kad nebūtų gėda (t.y., pridengti nuogumą).

Apie Raudonkepuraitę

Įdomu, koks bus jos vardas, kai ji nusiims savo raudoną kepuraitę?

Kodėl reikia plauti rankas

Rankas prieš valgį plauname tam, kad neišteptume šakutės ar šaukšto!

(Vaikučių mintys iš interneto, parinko – ruvi.lt)

Visiems smagios juokų dienos! 😀

Prieš ateidamas į Žemę, savo gimimo išvakarėse, mažas kūdikėlis paklausė Kūrėjo:

– Angelai man sakė, kad netrukus mane siųs į Žemę. Kaip aš ten gyvensiu, juk aš toks mažas, toks bejėgis?.

Kūrėjas atsakė:

– Tavęs lauks ir tavimi rūpinsis ypatingas Angelas.

Vaikas pagalvojo ir paklausė:

– Čia, Danguje man taip gera, aš toks laimingas: aš žaidžiu, dainuoju, kuriu, draugauju.. O kaip bus ten?

Kūrėjas atsakė:

– Tavo Angelas bus visada šalia: jis šypsosis tau, jis tau dainuos ir žais su tavimi. Tu jį pamilsi ir būsi laimingas.

– Bet kaip aš suprasiu žmonių kalbą, juk aš jos nemoku?. – nerimavo mažylis.

Kūrėjas nusišypsojo ir atsakė:

– Tavo Angelas kalbės tau gražiausius ir švelniausius žodžius ir kantriai mokys tave savo kalbos.

Mažylis susimąstė ir vėl paklausė:

– Aš girdėjau,, kad Žemėje yra blogis.. Ar būsiu aš ten saugus?

– Tavo Angelas saugos tave, ir jei reikės – apgins net rizikuodamas savo gyvybe. Nebijok..

– Bet man bus labai liūdna be tavęs..

Kūrėjas paglostė mažylio galvelę ir tarė:

– Aš taip pat visada būsiu šalia. O tavo Angelas nurodys, kaip atrasti mane. Tu prisiminsi..

Dangus nušvito, o iš Žemės jau pasigirdo balsai: laikas!.

Prieš išeidamas į Žemę vaikas dar suspėjo atsigręžti ir paklausti:

– Kūrėjau, sakyk, o kaip aš atpažinsiu savo Angelą? Koks jo vardas?

Kūrėjas palaimino vaiką į Kelionę ir padrąsindamas atsakė:

– Tu jį tikrai atpažinsi.. Ir nesvarbu, koks jo vardas. Tu jį vadinsi MAMA..

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio 🙂 !

Didžioji dauguma tėvų draudimų – nepagrįsti, emocingi ir dažniausiai skirti tam, kad vaikas būtų paklusnus, lengvai tėvų valdomas ir kontroliuojamas. Mes tiesiog tęsiame mums perduotą auklėjimo būdą, kurį jau reikia keisti: iš kontrolės – į kūrybinį bendradarbiavimą 🙂 .

Ko gi mes siekiame draudimu? Drausdami mes kažką nutraukiame, ribojame, stabdome. Jis labai reikalingas, bet – tik kritiniu atveju. Visais kitais atvejais tėvai turi tiesiog supažindinti vaiką (kuris dar neturi gyvenimo patirties..) su visomis gyvenime pasitaikančiomis situacijomis.

Draudimai tampa pavojingi, kai svaidomi neapgalvotai, bet kada ir kaip papuola, nes gali sustabdyti tai, ką reikia vystyti: vaiko iniciatyvą, kūrybingumą, talentus, galimybes.. Todėl pagalvokime – ar visada jie pagrįsti, ar tikrai reikalingi?

Pažvelkime į kai kuriuos dažniausiai ištariamus tėvų draudimus.

Negalima verkti, šaukti, triukšmauti. Balsas – pirmoji vaiko “priemonė“, padedanti išreikšti savo jausmus, emocijas, nuotaikas. Todėl vaikai ją visaip bando – šaukia, dainuoja, skanduoja, bamba, šnabžda, rėkia, cypia.. Žinoma, reikia vaikui ramiai paaiškinti, kada tai nedera, jei jis pradeda šaukti ne vietoje ir ne laiku.

Tačiau jei ši vaiko išraiška nuolat stabdoma – jam suaugus tai gali turėti pasekmių: žmogus tyli ten kur reikia kalbėti, negali pradėti pokalbio, bijo kalbėti didesnei auditorijai, nedrįsta šauktis pagalbos ir pan.

Negalima išsitepti ar kažką ištepti. Mažam vaikui tai sunkiai suvokiamas draudimas – jis tiesiog neturi patirties ir todėl nesupranta, kas yra tvarka ir švara.. O noras tyrinėti, viską bandyti, liesti, apčiuopti yra stipresnis, nei nesuprantamas draudimas, kurį jis priima kaip draudimą tyrinėti..

Todėl būkime kantrūs – vaikas tikrai išmoks ir švaros, ir tvarkos, bet tam reikia laiko. Jei vaikas dažais vis išteplioja sieną ar grindis – pakabinkite arba patieskite didelį popieriaus lapą, ant kurio jis galės piešti. O drabužėlius dabar lengvai skalbia skalbyklė.. Auginant mažus vaikus naivu tikėtis idealios tvarkos 🙂 ..

Tokie nuolatiniai draudimai suaugus gali išugdyti neurotiškas reakcijas ir būsenas, kurios pasireiškia kaip liguistas tvarkos siekis ar liguista baimė išsitepti.

Negalima nepasidalinti tuo, ką turi. Geranoriškas, motyvuotas dosnumas pradeda vystytis tuomet, kai vaikas pradeda daugiau bendrauti su kitais vaikais – apie 3-4 metus. Reikėtų palaukti, kol vaikas pats norės dalintis, skatinti asmeniniu pavyzdžiu.

Kitaip gali susijaukti vaiko suvokimas apie jo asmeninius daiktus ir kitų žmonių nuosavybę. Juk ir suaugę nesidalina viskuo ir su visais – jie tai daro pagal situaciją, galimybes ir tuomet, kai to tikrai reikia.

Negalima ginčytis, prieštarauti ar priešintis tėvų valiai. Tokie draudimai ugdo gebėjimą paklusti ir būti lengvai valdomu. Tai labai klastinga: iš pradžių valdys tėvai, o vėliau – kas?..

Negalima išbarstyti, išmėtyti, sugriauti. Ir tai normalu vystymosi eigoje, nes susiję su vaiko siekiu viską tyrinėti: jis gali ilgai statyti smėlio pilis, o paskui (kad pažiūrėtų, kaip tai atrodys) viską sugriauti.. Arba – turėti mėgiamą žaislą ir vieną dieną jį sulaužyti (o kas ten viduje, kaip jis padarytas?..)

Tėvų akimis tai griovimas ir laužymas, o vaikui tai – aktyvus tyrinėjimas. O išbertas ant grindų kruopų pakelis ne tik patenkina vaiko smalsumą, bet ir vysto smulkiąją motoriką.

Negalima bėgioti, šokinėti, nukristi. Bet koks judėjimas labai svarbus vaiko vystymuisi, augimui ir sveikatai. Jam tai gyvybiškai reikalinga, o kai tiek daug judėjimo – kritimai neišvengiami..

Vaikai dažniau išsigąsta tėvų reakcijos į kritimą, o pačiam vaikui kritimas – patirtis, kuri išmoko būti atsargesniu.

Draudimai, liečiantys pavojingus daiktus. Paprasčiau organizuoti gyvenamą vietą ir vaiko žaidimo zoną taip, kad juose nebūtų pavojingų daiktų ir prietaisų. Juk paprasta padėti vaistus, adatas vaikui nepasiekiamoje vietoje, rozetes užsandarinti plastmasiniais kištukais, nupirkti vaikui žirkles užapvalintais galais ir t.t..

Ir vaikui augant, pagal jo amžių ir supratimą kantriai aiškinti – kuo koks daiktas ar prietaisas yra pavojingi. O draudimai tik paskatins vaiko smalsumą ištyrinėti tai, kas draudžiama.

Tėveliams taip svarbu kartais mokėti į viską pažiūrėti vaiko akimis.. Geriausia, jei šeimoje yra visiems aiškios taisyklės, kurios reguliuoja kasdieninį šeimos gyvenimą. O vietoje begalinių draudimų – geranoriški paaiškinimai, draugiški pokalbiai, susitarimai ir meilė 🙂 ..

(Iš paskaitų ir knygų apie vaikų auklėjimą, parinko ir išvertė – ruvi.lt)

Vaikus auklėjame ne žodžiais, bet asmeniniu pavyzdžiu – savo kasdieniniais poelgiais, kuriems kartais nesuteikiame didelės reikšmės, o ir dažniausiai galvojame, kad vaikai ne viską pastebi..

O jie – viską mato ir kartoja.. Būkime savo vaikams geru pavyzdžiu, kad užaugę jie galėtų mums pasakyti:

“Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs pakabinote mano pirmą piešinį ant šaldytuvo, ir aš tuoj pat panorau nupiešti dar vieną.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs pamaitinote benamę katę, ir aš sužinojau, kad turime būti geri gyvūnams.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs iškepėte man mėgstamiausią pyragą, ir aš supratau, kad nedideli dalykai gali tapti ypatingais mūsų gyvenime.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš išgirdau, kaip Jūs meldėtės, ir aš sužinojau, kad yra Dievas, su kuriuo galiu visada kalbėtis ir mokiausi pasitikėti Juo.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs gaminote maistą ir nunešėte jį sergančiam draugui, ir aš sužinojau, kad visi mes turime rūpintis vieni kitais.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs aukojate savo laiką ir pinigus, kad padėtumėte skurstantiems žmonėms, ir aš supratau, kad pasiturintys turi padėti tiems, kas patiria nepriteklių.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs rūpinatės mūsų namais ir visais jo gyventojais, ir aš sužinojau, kad mes turime branginti tai, ką turime gyvenime.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs atliekate tai, už ką jaučiatės atsakingi – net tuomet, kai prastai jaučiatės, ir aš supratau, kad užaugęs turiu būti atsakingas žmogus.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip Jūs verkėte, ir aš supratau, kad gyvenime kartais būna skaudžių dalykų ir išreikšti savo skausmą ašaromis yra normalu.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš mačiau, kaip nuoširdžiai Jūs rūpinatės manimi, ir todėl aš norėjau tapti geriausiu, kokiu tik aš galiu būti.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš dariau daugybę išvadų iš gyvenimo – kurias turėjau padaryti, kad užaugęs tapčiau geru žmogumi.

Kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu, aš žiūrėjau į Jus ir noriu pasakyti: “Ačiū už viską, ką aš mačiau, kai Jūs galvojote, kad aš nežiūriu!“

Viskas paprasta: geri vaikų bruožai ugdomi gerais suaugusiųjų darbais.. Būkime jiems geru pavyzdžiu 🙂 !

(Dėkoju Mildai už atsiųstą nežinomo autoriaus tekstą, vertimas – ruvi.lt)

Vaikai tokie betarpiški, tokie tikri – net sudėtingus žodžius jie paaiškina trumpai, šmaikščiai. Ir.. suprantamai – to tikrai verta pasimokyti suaugusiems 😉 .

Pažiūrėkime, kaip vaikai supranta įvairius žodžius 🙂 ..

Gurmanas. Šis žmogus gali pagal skonį suprasti, ko neužtenka maiste. Pavyzdžiui, pavaišino jį pyragu, o jis – ragauja ir klausia: “O kur iš pyrago avietės dingo?..“

Maistas. Skaniausiai gamina močiutė, mamai taip pat neblogai gaunasi. O tėtis – duoną labai gerai raiko!

Pilvas. Tai labai svarbi vieta žmoguje. Ten yra makaronai, kompotas, sriuba.. O šalia šito visko ten dar ir širdis kažkur telpa.

Avižos. Košę iš avižų labiausiai mėgsta anglai. Kaip jie valgo tokią bjaurastį – neįsivaizduoju..

Elektrinis virdulys. Į žygį jo niekas neima, nes miške sunku surasti rozetę.

Skalbimo milteliai. Paprastai juos beria į skalbimo mašiną. O kas bus, jei jų įbersime į sriubą – aš nežinau.. Todėl, kad dar nebandžiau.

Džentelmenas. Tai tas pats, kas yra “ledi“. Tik vyras.

Aristokratai. Jei jiems pasiūlysi nešviežią mėsą, prarūgusį pieną ar sudžiuvusią duoną – jie paprastai atsisako. Sako, kad šito jie nemėgsta. Štai kokie jie inteligentiški žmonės..

Stiuardesė. Ji būtinai turi būti liekna. Nes jei bus stora, gali užstrigti tarp keleivių kėdžių. Tada pilotui teks ateiti ir stumti ją link išėjimo. O tai nelabai patogu.

Manekenė. Labai sunki profesija, nes reikia visą laiką laikytis dietos ir mokėti greitai nusirengti rūbus.

Pseudonimas. Tai aktoriai sugalvoja sau kažkokį gražų vardą, kad jį programėlėse įrašytų. O jų pačių vardas – negražus. Būna, kad ir poetai kuria eilėraščius, o pasirašo kito rašytojo vardu.

Poetas. Jį aplanko mūza, o paskui išeina. Ir jis pusiau laimingas, o pusiau – liūdnas. Laimingas – todėl, kad mūza buvo atėjusi, o liūdnas – nes dabar vėl visus metus teks jos laukti..

Žmona. Tai mergina, kuri skalbia, tvarko namus, gamina vyrui maistą ir prižiūri jo vaiką.

Vyras. Su juo labai sudėtinga. Todėl, kad jis kelia daug rūpesčių. Išlaidos didelės.. Ir nuvilti jis gali: pavyzdžiui, iš pradžių jis buvo gražus ir geras, o po to, kai jis veda – pasidaro storas ir piktas.

Jaunikis. Taip dėdę vadina iki vestuvių. O po vestuvių jį jau vadina visokiais kitokiais žodžiais.

Įsimylėjęs. Tai, pavyzdžiui, kai vyras paskui žmoną vaikšto-vaikšto ir akių visą dieną nuo jos nenuleidžia. Va tada ji pradeda suprasti, kad jis, ko gero, ją įsimylėjęs..

Būrimas. Kai iš pradžių mergina ruošiasi ištekėti už vieno vaikino, bet paskui nusprendžia pasiburti apie kitą, o gaunasi, kad geriau tekėti už trečio.

Uodega. Ji pritvirtinta gyvūnams prie pabaigos. Pavyzdžiui: karvė baigiasi, ir ten prasideda uodega.

Laimė. Pas vaikus ji banguoja į dvi puses. Todėl, kad mama tai bara, tai ledus perka 🙂 ..

(pagal informaciją iš interneto, vertimas – ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !