Kategorija: Vaikai

Svarbiausia – būti Žmogumi

* Kiekvienas žmogus nori būti laimingas, sveikas ir sėkmingas. Kiekvienas žmogus nori, kad jo vaikai būtų laimingesni už jį. Ir nuo to dažnai prasideda tėvų ir vaikų problemos..

* Visi mes atėjome į šį pasaulį augti dvasiškai ir vystytis kaip Žmonės. Deja, tėvai ne visada supranta, kad vaikai turi vystytis ir kad jiems reikalingas palaikymas.

* Jei tėvai suteiktų palaikymą savo vaikams – viskas būtų kitaip. Dabar gi vaikai dažniausiai auginami naudojant prievartą – tėvai reikalauja to, kas vaikui nereikalinga, nes nori to, ko nepasiekė patys arba kas jiems asmeniškai atrodo gėris.

* Tėvams reikėtų dažniau savęs paklausti: ar tikrai jiems reikalinga tai, ko jie reikalauja iš vaiko, ir – ar tikrai vaikui to reikia?

* Vaikas jaučiasi kaltas, jei negali padaryti tai, ko reikalauja iš jo tėvai. Su kaltės jausmu jis jaučiasi blogas ir nuolat stengiasi užsitarnauti gero vaiko vardą.

* Kai vaikas nuolat verčiamas kažką daryti, jis atpranta savarankiškai mąstyti ir praranda iniciatyvą. Galiausiai vaikas taip pripranta prie komandų, kad be jų jau negali gyventi.

* Kai auklėjime naudojama prievarta, slopinama vaiko laisva valia ir pasirinkimo laisvė – o tai tas pats, kas gyventi be oro.. Toks slopinimas automatiškai įjungia vidinį protestą.

* Protestas negali būti ilgai slopinamas, todėl prasiveržia aktyvia forma – tokiu atveju tėvai pavadina vaiką blogu žmogumi. Tai palieka tokį gilų antspaudą, kad kartais žmogus visą gyvenimą stengiasi nuo jo apsivalyti..

* Vyresnioji karta dažnai sako, kad jaunimas ir vaikai blogi. Tačiau taip nėra: reikia žiūrėti į save, nes suaugusieji – lyg šaknys, o jaunoji karta – nauji vaisiai, kuriuos maitina tos šaknys.

* Didžiausi mokytojai gyvenime – mūsų artimieji, ypač mūsų vaikai, nes viskas, kas vyksta su jais, skaudina arba džiugina mus labiausiai.

* Žmonių gyvenime dabar labai daug streso. Todėl žmonės neramūs, vis blaškosi, bėga, kovoja su gyvenimu.. O juk kovoti su gyvenimu – reiškia jo nekęsti.

* Gyvenimas visada grąžina žmonėms tai, kas jam siunčiama – tai dėsnis – ir tuo pačiu suteikia progą savo klaidas ištaisyti. Klaidas reikia taisyti, o ne kaltinti save.

* Dvasiniai dėsniai veikia materialų pasaulį. Jei nesilaikome šių dėsnių – kenčiame, nes negalime jų nei pakeisti, nei pažeidinėti be pasekmių.

* Šeimoje moteris – dvasinio pasaulio kūrėja, vyras – materialaus kūrėjas.

* Tas, kuris moka būti Žmogumi (žmonišku, o ne geru ar blogu) – yra harmoningas: jo gyvenime pusiausvyra, laimė, sveikata, sėkmė.

* Jei tėvai yra Žmonės (žmoniški, o ne geri ar blogi) – tuomet ir jų vaikams žmoniškumas yra savaime suprantamas dalykas.

* Vaikas – tėvų suma. Viskas, ką turi tėvai, išreiškia ir vaikas. Vaikas – tėvų veidrodinis atspindys. Tai, kas vyksta su tėvais, visada turi poveikį vaikui. Kai tėvai gerina savo gyvenimą ir gyvena darniai, jie gerina ir savo vaiko dvasinę būseną.

* Svarbiausia – tai, kas žmonių širdyje, o ne tai, ką demonstruojame bendraudami. Mes galime vaidinti mandagumą, gražų bendravimą, o širdyje nešiotis pyktį..

* Visos problemos ir negatyvumas – dėl meilės trūkumo. Viską gyvenime turime daryti tik iš meilės, o ne iš pykčio ar baimės.

* Tarnauti žmonijai – pirmiausiai reiškia būti Žmogumi.

* Nėra pasaulyje stebuklų. Vienintelis stebuklas – kasdieninis dvasinis darbas. Ir didelė laimė, kad jis niekada nesibaigia! Visiems linkiu būtent tokios laimės!

Mintys iš Luule Viilma paskaitos, visa paskaita čia.

Visuomenė ir šeima

Gyvenimas nuolat juda į priekį, keičiasi, todėl keičiasi ir vaikų auklėjimo principai. Senųjų auklėjimo principų pagrindas – besąlygiškas paklusnumas ir totalinė kontrolė: “aš tave išlaikau, todėl turi paklusti“, “suaugęs visada teisus“, mane taip auklėjo, ir aš taip auklėsiu“, “su vaikais vien problemos“ ir pan..

Šios atgyvenusios nuostatos palengva keičiasi, ir tėvai jau supranta, kad su vaikais reikia elgtis pagarbiai, nes jie, kaip ir visi žmonės, turi lygias su visais teises. Svarbiausia, ką turi suteikti tėvai savo vaikui – besąlygiška meilė, saugumas, palaikymas, sąlygos augimui ir saviraiškai – visa tai nulemia tolimesnį vaiko gyvenimą.

Tačiau socialiniai procesai taip pat veikia šeimą: ji, kaip mikropasaulis, atkartoja visuomenėje priimtus stereotipus. Todėl šiuolaikiniai tėvai pirmiausiai siekia finansinio stabilumo ir statuso visuomenėje, kuris suteiktų tą stabilumą. Dauguma šeimų taip įtrauktos į socialinį gyvenimą, kad bendravimui ir laisvalaikiui su artimaisiais nelieka nei jėgų, nei laiko..

Žmonės tampa darboholikais ne iš didelės meilės savo darbui, o todėl, kad bijo prarasti savo darbo vietą. Socialinė nelygybė, visuomenės moralinis nuosmukis, nerimas dėl rytojaus, priklausomybė nuo išorinių pokyčių – pastovaus streso fono priežastis, kuris jau taip pat tapo šiuolaikinio gyvenimo “norma“.

Todėl vaikai kartais gali augti aplinkoje, kur netrūksta materialių daiktų, kelionių, pramogų, tačiau.. labai trūksta nuoširdumo ir teigiamų emocijų, o bendravimas šeimoje – paviršutiniškas, skubotas, formalus ( “ar valgei“, “kokį pažymį gavai“, “atsisėsk tiesiai“, “plauk rankas“ ir t.t.)

Paviršutiniškumas ir formalumas – tiesus kelias į susvetimėjimą ir emocinį šaltumą. Todėl – sustokime ir būtinai atraskime laiko savo vaikams. Tegul tai bus laikas tik jiems – kai nuoširdžiai bendrausite, žaisite ir aptarsite viską, kas jam rūpi. Vaikui labai svarbu žinoti, kad yra mylimas, palaikomas ir kad gali pasitikėti savo tėvais.

O kad nepasiklystume informacinėje gausoje, senuose auklėjimo stereotipuose ir kartais primetamuose klaidinguose šablonuose ar “naujovėse“ iš visuomenės, atminkime kelis paprastus dalykus:

* Vaikas – toks pat žmogus, kaip ir suaugęs, tik dar mažas ir labai smalsus. Gerbkime jį, niekada nežeminkime.

* Mylėkime savo vaiką tokį, koks jis yra. Vadovaukimės meile auklėjime – tuomet niekada nesuklysime.

* Kartais įsivaizduokime save vaiko vietoje, pamatykime save vaikuose – tai padės juos suprasti ir atrasti daugybę atsakymų auklėjimo klausimuose.

* Bendraujant su vaikais labai svarbu suteikti vaikui pasirinkimą ir galimybę aptarti jam rūpimą klausimą aiškiai ir suprantamai.

* Visada kantriai paaiškinkime vaikams – kodėl prašome jų pasielgti vienaip, o ne kitaip. Sąžiningumas – pasitikėjimo pagrindas.

* Jei matome, kad kažkas ne taip su mūsų vaikais, atsakymų pirmiausiai ieškokime savyje – savo ir sutuoktinio elgesyje.

* Būkime lankstūs: jei nepavyksta su vaiku susitarti vienu būdu – bandykime kitą. Visada ieškokime taikaus būdo sutarti.

* Skatinkime už pasiekimus – žodžiais, gestais, prisilietimu. Švelniai nukreipkime, bet visada suteikime galimybę vaikui pačiam spręsti. Venkime negatyvaus kritiškumo.

* Mokykimės suprasti psichologinius vaiko amžiaus ypatumus. Aukime kartu su savo vaikais :).

* Visuomet atminkime, kad mes esame suaugę ir esame atsakingi už vaiko auklėjimą. Nenurašykime savo klaidų ar aplaidumo “nesuvaldomam“ vaikui.

* Vaikai, kaip ir suaugę – klysta.. Būkime atlaidūs ir kantrūs.

Visi mes veikiame vieni kitus: dideli procesai veikia mažus, o maži – didelius. Visuomenė veikia šeimos gyvenimą, bet ir šeima veikia visuomenę. Kuo daugiau bus darnių, gražiai auklėjančių savo vaikučius (o iš esmės – formuojančių geresnę ateitį) šeimų – tuo greičiau keisis ir visa visuomenė.

Nuoširdžiausi sveikinimai ir linkėjimai visiems, pradėjusiems naujuosius mokslo metus! 🙂

Alkoholikų vaikai

Daugybė suaugusių žmonių užaugo šeimose, kur gyvenimą “valdė“ alkoholis – gėrė vienas arba abu tėvai. Ir šiandien daugybė vaikų auga tokiose šeimose.. Kartais jos išoriškai atrodo normalios, tačiau jų vidinis gyvenimas tampa vaikams nepakeliama psichologine trauma.

Tik augdamas harmoningoje šeimoje, kur tėvai skiria vaikui pakankamai dėmesio ir nuoširdžiai juo rūpinasi, vaikas gali išskleisti geriausias savo savybes ir talentus. Alkoholikų šeimoje tokių sąlygų nėra, ir dėl to vaikas patiria visą gamą neigiamų išgyvenimų.

Visi neigiami išgyvenimai ne tik trukdo vaiko vystymuisi, bet ir padaro poveikį asmenybės formavimuisi. Todėl nenuostabu, kad psichologai gyvenimą tokioje šeimoje prilygina psichologiniam mūšio laukui – kur santykiai nenatūralūs, nenormalūs, žlugdantys.

Alkoholikų šeimoje dažniausiai vaikų patiriami išgyvenimai:

Psichologinė įtampa. Vaikas nėra užtikrintas ne tik dėl rytojaus, bet ir dėl šios dienos vakaro.. Tokie vaikai lyg maži sargybiniai, stovintys savo poste – pasiruošę problemoms dėl tėvų alkoholizmo ir pasirengę apsiginti patys.

Neigimas, vidiniai prieštaravimai. Visi alkoholikai neigia savo priklausomybę. Tėvai neigia tai, ką vaikas mato savo akimis. Taip gimsta vidiniai prieštaravimai, nepasitikėjimas realybe, neigimas to, kas vyksta gyvenime, melas.

Sąlygiškumas. Pagyrimus ir paskatinimus vaikas gauna priklausomai nuo tėvų nuotaikos ir jų išgerto alkoholio kiekio (“myliu tave“, “nesipainiok po kojom“ ir pan.). Vyrauja kritiškumas, bausmės, o ne pritarimas ar palaikymas. Vaikui trūksta tėvų nuoširdumo ir dėmesio.

Pyktis. Dažniausia vaikų reakcija į tėvų alkoholizmą – pyktis: juk jie elgiasi agresyviai išgėrę, pamiršta savo pažadus, gali skaudžiai įžeisti vaiką, nepelnytai nubausti..

Prislėgta nuotaika. Alkoholikų vaikai jaučiasi nelaimingi, matydami sveikas, darnias šeimas. Jie nuolat pergyvena dėl netinkamo savo tėvų elgesio.

Baimė. Bloga nuojauta ir baimė tampa alkoholikų vaikams įprastos. Neprognozuojamas tėvų elgesys gimdo nežinomybės baimę: ar tėtis blaivas pareis, ar bars jį mama šiandien?.. Chaotiškame alkoholikų gyvenime nieko negalima numatyti, nieko negalima prognozuoti.

Kaltės jausmas. Alkoholikų vaikai dažnai jaučiasi kalti dėl tėvų girtuoklysčių: jiems atrodo, kad jie gali sustabdyti tėvų alkoholizmą, jei bus geri ir klausys tėvų.

Sutrikimas, užsidarymas. Alkoholikų vaikai slepia, kad jų tėvai geria, ypatingai gėdijasi girtų tėvų, todėl vengia kviesti draugus į namus. Dėl to dažnai užsidaro savo vidiniame pasaulėlyje su fantazijomis apie gražų gyvenimą.

Visi šie stiprūs neigiami išgyvenimai žaloja jautrią vaiko psichiką ir įtakoja jo tolimesnį gyvenimą. Iš tokios vaikystės žmogus atsineša daugybę negatyvių įsitikinimų apie save: “manęs niekas nemyli, aš sukeliu tik problemas visiems, aš niekam nereikalingas, negaliu niekuo pasitikėti“..

O tokius neigiamus įsitikinimus lydi nepasitikėjimas savimi, nuotaikų svyravimai, sunkumai bendravime, poreikis gauti pritarimą ar palaikymą, polinkis kritikuoti ir teisti, poreikis kontroliuoti kitus, priklausomybės, impulsyvumas, kraštutinumai ir t.t.

Net ir tie, kurie mano, kad geria alkoholį saikingai, kultūringai, bet sistemingai (per šventes, jubiliejus, vestuves, gimtadienius, savaitgaliais..) – rodo savo vaikams alkoholio paveiktų žmonių elgesį ir tai, kad alkoholis – neatsiejama ir privaloma jų šeimos gyvenimo dalis.

Todėl – prieš ruošiant šventes, kviečiu suaugusius susimąstyti: ar tikrai būtinas alkoholis, ar tikrai negalite jo atsisakyti: dėl vaikų, dėl jų pilnavertės ateities?

(Pagal psichiatrės-narkologės V. D. Moskalenko knygą “Priklausomybė: šeimos liga“, vertė ruvi.lt)

Mažieji išminčiai :)

– Mamyte, ar žinai, kiek dantų pastos yra tūtelėje?
– Ne…
– O aš žinau: nuo sofos iki durų!

*****

Mama – vaikui:
– Greitai aukis šlepetes, nes kosėji!
– O aš ir su šlepetėmis kosėju…

*****

– Strutis – tai paukštinė žirafa!

*****
Vaiko monologas automobilyje:
– Visi žmonės kaip žmonės… autobusais važinėja. O mes tik automobiliu ten-šen, ten-šen… Na, kiek galima?.. O ten, autobuse, teta bilietėlius visiems parduoda.. Vaikučiai autobusu važinėja, močiutės ten visokios… Linksma! O mes? O čia?.. Čia net pasikalbėti nėra su kuo… Mama, nusipirkime autobusą, ką?..

*****

– Berniukai mėgsta piešti ant sienų, o mergaitės – ant savo veidų!..

*****

Mažylis mokosi apsimauti kelnes. Bando vieną kartą, ir dar, ir dar kartą… Ir vis atvirkščiai, vis užpakaliu į priekį. Galiausiai netenka kantrybės, meta jas ant grindų ir pro ašaras šaukia mamai:
– Daugiau NIE-KA-DA neduok man šitų kelnių!! Jose iš visų pusių tik užpakalis!..

*****

Po vizito pas stomatologą tėtis klausia dukrelės:
– Na, kaip – ar vis dar skauda dantuką?
– Nežinau, gydytojas jį sau pasiliko…

*****

Mergaitė nenori, kad atėję į svečius vaikai žaistų su jos žaislais:
– Lėlės liesti negalima: ji serga. Meškiuko taip pat: jis kandžiojasi!

*****

Anūkė klausia močiutės:
– Močiute, kiek tau metų?
– Šešiasdešimt.
– Parodyk man ant pirštukų!

*****

– Mamyte, o kam kauliukus į vyšnias deda? Juk juos vis vien išmesti reikia…

*****

Mama ramina dukrelę:
– Na, nusiramink, neverk…
– O aš ne tau verkiu, o tėčiui!

*****

Šešiametis labai norėjo šuns, ir pagaliau jam padovanojo didžiulį senbernarą. Susirūpinęs vaikas apėjo aplink šunį ir paklausė:
– Tai JĮ man padovanojo, ar MANE jam?..

*****

– Koks taškus vanduo!

*****

– Tėti, žmonės iš beždžionių kilo?
– Na taip…
– O mūsų giminėje buvo beždžionių?.. Gal tai močiutės tėveliai?
– Ne…
– Tai gal senelio?
– Ne…
– Senelių seneliai?..
– Ne!
– Aa…, tėveli, supratau! Tai kitų senelių giminės!
– …

*****

– Ką gi tu padarei… Sudaužei vazą, kuriai buvo 200 metų!
– Oi, kaip gerai, mamyte, o aš galvojau, kad ji visai nauja!

*****

Mama su sūneliu ruošiasi pasivaikščioti. Vaikas aunasi batus, ir mama nusprendžia jam padėti:
– Duok kojytę.
Sūnus pakelia, bet mamai pasirodo, kad ne ta.
– Duok kitą!
Berniukas pakelia kitą, bet pasirodo, kad pirmąjį kartą jis buvo teisus, ir ji vėl paprašo:
– Duok kitą!
Sūnus nustebęs pažiūri į mamą ir skėsteli rankomis:
– O daugiau aš neturiu!

*****

– Vaikučius mamytės gimdo. O suaugusius – kas?..

(Vaikučių mintys – iš interneto)

Su artėjančia Vaikų Gynimo diena! Kurkime vaikams saugų ir gražų pasaulį! 🙂

Kasdieninės mielos smulkmenos :)

Kažkodėl dažniau pastebime tas smulkmenas, kurios ilgam sugadina nuotaiką: vis sugrįžtame ir sugrįžtame prie jų mintimis, kol galiausiai įsisukame į negatyvių minčių srautą.. Ir tuomet jau nepastebime daugybės mielų kasdieninių smulkmenų, kurios ne tik pakelia nuotaiką, bet ir “įjungia“ pozityvumą, mūsų gyvenimo džiaugsmą :)..

Vaikams to stebuklingo “jungiklio“ priminti nereikia: jie džiaugiasi kiekviena akimirka, juos džiugina viskas: snaigės ant pirštinės, vaivorykštė po lietaus, pienių pūkai, sraigė ant sodo takelio, rasos lašelis ant gėlės lapo, mamos ar tėčio šypsena, šlepsėjimas per balas, nematytas vabaliukas..

O kas džiugina suaugusius? Pasirodo – labai daug kas :). Internetinėje erdvėje atradau daugybę mielų kasdieninių smulkmenų, kurias vien perskaičius pradedi šypsotis :).. Paskaitom? Gal kažkas ir jums primins tai, kas jus džiugina :)?

Taigi: visada smagu..

* Įkvėpti pirmųjų gėlių aromato;
* Netikėtai sulaukti kažko, ko ilgai laukei;
* Svajoti!
* Pabusti naktį ir suprasti, kad dar labai anksti ir galima pamiegoti;
* Žiūrėti į: degantį laužą, židinį, žvakę;
* Pajusti, kaip pašiurpsta oda nuo išgirstos muzikos;
* Verkti iš juoko;
* Apsimauti švarias kojines;
* Vaikščioti basomis po žolę;
* Glostyti murkiančią katę;
* Stebėti saulėtekį arba saulėlydį;
* Ragauti pirmus: braškes, ridikus, salotas, pomidorus..
* Išgirsti mylimą melodiją;
* Pajusti nušienautos žolės kvapą;
* Anksti ryte klausytis paukščių čiulbėjimo;
* Atsigulti sniego pusnyje ir rankomis bei kojomis daryti “drugelį“;
* Matyti žaidžiančius vaikus;
* Sugrįžti namo po ilgos išvykos;
* Atsibusti ryte išsimiegojus!
* Stebėti tikro meistro darbą;
* Atsisėsti ant sofos vakare, kai visą dieną praleidai ant kojų;
* Jaukiai apsigaubus minkštu pledu klausytis, kaip sunkūs lietaus lašai barbena į palangę arba stogą;
* Jausti šilumą rankose nuo arbatos puodelio;
* Gulėti pievoje ir pro šiaudinės kepurės skylutes žiūrėti į saulę;
* Gauti laiškus;
* Išeiti į sodą, nusiskinti braškę (arba slyvą, pomidorą, avietę..) ir suvalgyti čia pat, neplautą!
* Miške stebėti skruzdėlyną;
* Daryti artimiesiems malonias staigmenas ir matyti jų reakciją;
* Atsigulti miegoti į švariai pervilktą patalynę;
* Eiti pajūriu, paežere, paupiu..
* Apkabinti vaiką, mylimą, artimą, draugą :)..

O taip pat mus džiugina:

* Šaltas arbūzas karštą vasaros popietę;
* Naujos atverstos knygos kvapas;
* Kūrybinis įkvėpimas;
* Gaivus vėjelis karštą vasaros dieną;
* Pavasaris, vasara, žiema, rudeniniai lapai..
* Vaiko plaukų kvapas;
* Šaltas dušas po treniruotės;
* Mylimo žmogaus šypsena;
* Kvapas prieš perkūniją ir po lietaus;
* Nuoširdus pokalbis, padrąsinimas, geri darbai.. ir dar daug daug kas :).

Kartais reikia tiek nedaug, kad diena būtų šviesi ir pozityvi: tiesiog pastebėti tai, kas jau yra mūsų gyvenime :). Sutinkate? O kas džiugina jus :)?

Motinos Meilė

* Motina yra namai, iš kurių mes visi išėjome, ji yra gamta, žemė, vandenynas…

* Nieko nuostabaus, kad mes visi – vaikai ir suaugę – ilgimės motiniškos meilės.

* Tai, kad meilė neįmanoma be rūpinimosi, akivaizdžiausia motinos meilėje savo vaikui. Mes labai suabejotume jos meilės nuoširdumu, matydami, kad ji nesirūpina laiku pavalgydinti, išmaudyti kūdikį, sukurti fizinį komfortą; ir priešingai – kai matome, kaip motina rūpinasi vaiku, tai liudija jos meilę.

* Motinos meilė yra palaima, ramybė, jos nereikia išsikovoti, užsitarnauti.

* Pirmaisiais mėnesiais ir metais vaikas labiausiai yra prisirišęs prie motinos. Šis prisirišimas atsiranda dar prieš gimimą, kai motina ir vaikas vis dar yra viena, nors kartu yra du.

* Motinos meilė iš prigimties yra besąlygiška. Motina myli savo naujagimį ne dėl to, kad jis patenkino kokią nors ypatingą sąlygą ar pateisino jos lūkesčius, o todėl, kad tai jos vaikas.

* Vaiko gyvenimo įtvirtinimas turi du aspektus: pirmasis – rūpinimasis ir atsakomybė, kurie yra absoliučiai būtini, norint išsaugoti vaiko gyvybę ir jį auginti. Antrasis aspektas siekia toliau nei globa. Tai nuostata, skiepijanti vaikui meilę gyvenimui, diegianti jam jausmą: gyventi yra puiku, nuostabu būti mažu berniuku ar mergaite, gera gyventi šioje žemėje!

* Motinos poveikis vaikui labai didelis. Jos meilė gyvenimui tokia pat užkrečianti, kaip ir jos nerimas.

* Yra daug būdų pasiekti kūrybinį pasitenkinimą; natūraliausias ir lengviausias – tai motinos rūpinimasis ir meilė savo kūriniui. Ji perkelia save į kūdikį, ši meilė įprasmina ir sureikšmina jos gyvenimą.

* Geriausias jautrumo kitam žmogui pavyzdys – motinos jautrumas ir atsakomybė už savo kūdikį. Ji pastebi menkiausius kūno pasikeitimus, reikmes, nerimą dar prieš tai, kai šie pasireiškia. Pravirkus vaikui, ji prabunda, nors kitas, gal ir gerokai stipresnis garsas jos neprikeltų. Visa tai rodo, kad ji jautri vaiko gyvenimo apraiškoms; ji nei nerimauja, nei susirūpinusi, bet yra budri ir, išsaugodama pusiausvyrą, atsiliepia į bet kurį reikšmingesnį vaiko ženklą.

* Motina myli savo vaikus dėl to, kad tai jos vaikai, o ne todėl, kad jie „geri“, paklusnūs ir vykdo jos norus ar nurodymus – taigi, motinos meilė remiasi lygybe.

* Vaiko gebėjimas mylėti, būti laimingu, mąstyti, jo meniniai gabumai – tai sėklos, kurių daigai auga tik tam tikromis sąlygomis ir gali nunykti, jei pastarųjų nebus. Viena iš svarbiausių šių sąlygų yra tai, kad vaiko gebėjimais tikėtų reikšmingas jam asmuo. Motinos tikėjimas savo vaiku sudaro geriausias sąlygas realizuoti vaiko sugebėjimus. Šis tikėjimas skiria auklėjimą nuo manipuliacijos.

* Motinos meilė yra besąlygiška, visa apsauganti, visa aprėpianti, nes negali būti kontroliuojama ar įgyjama.

* Motinos širdis sako: „Nėra tokio blogio, tokio nusikaltimo, kuris galėtų atimti mano meilę, geriausius mano linkėjimus tau“.

* Dėl savo altruizmo ir nesavanaudiškumo motinos meilė gali būti laikoma aukščiausia meilės išraiška ir švenčiausiu emociniu ryšiu.

Mintys iš E. Fromo knygos “Menas mylėti“

Gražaus ir šilto artėjančio savaitgalio! 🙂

Kaip apsaugoti vaiką nuo žalingų įpročių?

Nei vieni tėvai nenori, kad jų vaikas būtų alkoholikas, narkomanas ar griautų savo sveikatą rūkydamas. Jei tėvai gyvena be žalingų įpročių – vaikui lengviau paaiškinti apie svaigalų daromą žalą. Tačiau jei tėvai turi žalingų įpročių – vaikui bus sunku suprasti ir aiškinimus, ir draudimus.

Visuomenėje, kur gilios alkoholio vartojimo tradicijos, o tabakas ir alkoholis lengvai prieinami – apsaugoti vaikus ir paauglius nuo žalingų įpročių nėra lengva. Todėl svarbiausias – asmeninis tėvų pavyzdys, kad nebūtų prieštaravimų ir vaikams būtų aišku: žalingi įpročiai kenkia visiems.

Tėvai turėtų suprantamai, be gąsdinimų, pagal vaiko amžių, papasakoti apie žalingus įpročius. Galima parodyti socialinių filmukų ar papasakoti istorijų iš aplinkinių gyvenimo apie žalingų įpročių pasekmes. Antraip vaikas gali pats ieškoti paaiškinimų, kurie gali būti dezinformacija, ir pasiduoti aplinkos įtakai.

Tyrimai parodė, kad Lietuvoje alkoholį vartoja beveik 40% 13-14 metų paauglių, o rūko – apie 30%. Be to, rūkantys moksleiviai 3 kartus dažniau vartoja alkoholį, lyginant su nerūkančiais. Tai nerimą keliantys rodikliai, juk vaikai – mūsų visų ateitis.

Todėl tėvai turėtų aiškiai suprasti žalingų įpročių atsiradimo priežastis bei pasekmes, jų daromą žalą, ir, svarbiausia – būti pavyzdžiu savo vaikams. Pirmiausia tėvų elgesyje neturi būti jokių prieštaravimų, kai iš vienos pusės draudžia, iš kitos – daro tai, ką draudžia savo vaikams.

Dar sunkiau suvokiamas tėvų leidimas vartoti paaugliams alkoholį švenčių metu.. Tokiu savo elgesiu tėvai patys didina šansus, kad jų vaikas taps alkoholiku. Moksliškai įrodyta: jaunų žmonių alkoholizmas išsivysto dėl to, kad jie labai anksti paragauja alkoholio.

Jei norite apsaugoti savo vaiką nuo žalingų įpročių – turite žinoti tiesą apie jų daromą žalą. Augančiam ir besivystančiam organizmui svaigalai ypač pražūtingi: visi žalojantys poveikiai greitesni, sustoja fizinis ir intelektualinis paauglio vystymasis.

Nustatyti faktoriai, skatinantys vaikus svaigintis:

– Visuomenės tradicijos, šeimos tradicijos;
– Alkoholio ir tabako reklama; filmai ir laidos, kur populiarūs herojai rūko ir geria alkoholį;
– Bendraamžių spaudimas;
– Prastos socialinės sąlygos (asocialūs tėvai, nepriežiūra ir pan.);
– Smalsumas ir mėgdžiojimas.

Vaikų ir paauglių alkoholizmui būdingas greitas pripratimas – abstinencijos (pagrindinis alkoholizmo požymis) sindromas atsiranda jau po 1-3 metų nuo alkoholio vartojimo pradžios.

Yra keli pagrindiniai paauglių alkoholizmo etapai:

1. Adaptacija. Pradžia nemaloni: ir skonis, ir kvapas, ir apgirtimas sukelia nemalonius pojūčius. Alkoholis vartojamas retai ir geriamas tuomet, kai paauglys negali atsisakyti. Gali trukti nuo 3 iki 6 mėnesių, per kuriuos paauglio organizmas adaptuojasi prie alkoholio. Adaptacijos greitis priklauso nuo paauglio aplinkos – šeimos, draugų.

2. Pripratimas. Šis etapas gali tęstis iki metų. Paauglys sistemingai vartoja alkoholį, norėdamas pasijusti suaugusiu, savarankišku, o taip pat kopijuodamas savo draugų elgesį. Didinamas suvartojamo alkoholio kiekis ir vartojimo dažnumas.

3. Psichinė priklausomybė. Tai pradinė alkoholizmo stadija. Potraukis alkoholiui stiprėja, paauglys nekontroliuoja išgeriamo kiekio. Tolerancija alkoholiui išauga 3-4 kartus, todėl išgeriama vis daugiau.

4. Psichofizinė priklausomybė. Atsiranda abstinencijos sindromas, silpnėja savikontrolė. Atsiranda depresijos, astenija (liguista būsena, pasireiškianti greitu fiziniu ir psichiniu nuovargiu, padidėjusiu jautrumu, dėmesio nepastovumu), nemiga. Gali išsivystyti alkoholinė psichozė, haliucinacijos.

5. Degradacija. Ūmėja chroniškas alkoholizmas. Sutrinka paauglio socialinė adaptacija, jis pradeda elgtis asocialiai. Pagrindinis skirtumas nuo suaugusiųjų alkoholizmo – paaugliams greičiau išsivysto silpnaprotystė.

Specialistai perspėja, kad sustoti paauglys gali tik pirmame alkoholizmo etape, kituose etapuose jau reikia specialistų pagalbos. Negydomo paauglių alkoholizmo pasekmės liūdnos – jaunas, dažnai nė pilnametystės nesulaukęs alkoholikas.

Todėl tėvai turėtų atkreipti dėmesį, jei keičiasi paauglio elgesys: jis pradeda ignoruoti anksčiau reikšmingą jam veiklą; pasidaro uždaras ir irzlus, o į pastabas reaguoja agresyviai; keičiasi jo artimiausio bendravimo aplinka; ir, žinoma, jei pareina vis dažniau apsvaigęs.

Būkime savo vaikams geru pavyzdžiu, tuomet aplinkos poveikis bus ne toks stiprus. Tuomet vaikas mato realų blaivybės pavyzdį ir supranta, kad jūsų žodžiai nesiskiria nuo darbų. Ir atminkime: lengviau užkirsti kelią, nei gydyti pasekmes. Saugokime savo vaikus.

(Informacija iš monografijos “Sobriologija“, vertė ruvi.lt)

Gerbkime, pirmiausiai – gerbkime vaikus!

Vaikų gynimo dienos minėjimas – ne pramoga, o priminimas suaugusiems gerbti vaikų teises. Tai teisė į gyvenimą; teisė į ugdymą, fizinį ir dvasinį lavinimą bei išsilavinimą; laisvė turėti savo nuomonę; teisė į socialinį aprūpinimą ir sveikatos apsaugą; teisė į poilsį ir laisvalaikį; lygybę nepriklausomai nuo tautybės, socialinės padėties ir religinių įsitikinimų; apsaugą nuo fizinio bei psichologinio smurto ir t.t..

Vaikai turi tokias pačias teises, kaip ir suaugę. Jie – tokie patys žmonės kaip ir suaugę, tik dar maži, todėl yra globojamų ir saugomų pozicijoje. Deja, iki šiol vaikų teisės dažnai pažeidžiamos. Jiems netaikomos tokios pat teisės, kaip suaugusiems, o elgiamasi su jais kartais pasibaisėtinai: nuo melo, falšo ir manipuliacijų – iki psichologinio spaudimo ir net smurto.

Dėl to vaikų gyvenimas gali tapti visišku beteisiškumu – juk suaugusiems dėl jų “viršesnės“ pozicijos “viskas galima“! Smurtas ir prievarta prieš vaikus – baisus nusikaltimas prieš pačią žmoniją. Tie, kas už tai atsakingi, jokiomis aplinkybėmis negali turėti jokio pasiteisinimo – toks elgesys nežmoniškas ir niekingas. Paradoksalu, bet vaikus pirmiausiai turime saugoti nuo tų, kurie atsakingi už juos, nuo.. suaugusiųjų.

Suaugęs žmogus vaikui – elgesio etalonas, net jei jis ir netikęs ar net blogas. Todėl kartais pakanka ir vieno karto, kai tėvai ar kiti svarbūs vaikui žmonės elgiasi netinkamai – ir jau didžiulė tikimybė, kad vaikas tai anksčiau ar vėliau pakartos. Suaugusiųjų pasaulis – vaiko būsimo elgesio ir gyvenimo būdo mokykla.

Vaikai pasitiki suaugusiais, jiems reikalingi suaugusieji – kaip globėjai, mokytojai ir vyresnieji draugai. Vaikai dar negali analizuoti gyvenimo situacijų ir numatyti savo veiksmų pasekmių, jie dar neturi žinių, patirties, pasaulėžiūros – visa tai padeda ugdyti suaugusieji, ir pirmiausiai – savo asmeniniu pavyzdžiu.

Todėl – gerbkime vaikus ir rodykime jiems deramą pavyzdį. Nuoširdžiai rūpindamiesi vaikais, mes rūpinamės visų mūsų ateitimi. Vaikai visuomet yra tokie, kokie yra suaugę, kokia visuomenė, kurioje jie auga, nes vaikai atkartoja suaugusių žmonių elgesį. Kaltinti vaikus tuo, kad jie blogi – reiškia vengti atsakomybės už suaugusiųjų poveikį arba neveiklumą.

Pažiūrėkime sąžiningai į savo gyvenimą – visi mylime savo vaikus, bet ar deramą pavyzdį rodome, ar gerbiame juos, ar pakankamai skiriame jiems laiko, ar esame nuoširdūs su jais?.. Vaikai turi augti žinodami, kad jų gyvenimas yra saugus ir laimingas – tik tuomet jie išskleis savo unikalumą, kūrybingumą ir geriausias savo savybes.

Kuo daugiau šeimų gyvena sutarime ir harmonijoje, kuo stipriau jos susietos bendrais tikslais ir moralinėmis vertybėmis, tuo humaniškesnė visa visuomenė. Būtent požiūris į vaikus yra visuomenės moralumo rodiklis ir būtina sąlyga kurti humanišką visuomenę.

Todėl pirmiausiai – gerbkime vaikus!

Apie mūsų mažuosius

Ar pagalvojote apie tai?(Ošo)

Užeikite į vaikų darželį ir pažiūrėkite į vaikų veidus: koks džiaugsmas, paprastumas, nuoširdumas…

O paskui nueikite į mokyklą ir pažiūrėkite į vaikų veidus – į pradines klases, po to į vidurines klases, o po to į vyresnes…

Ir jūs pamatysite didžiulį skirtumą.

Ir štai tokiam lavinimui mes skiriame energiją, laiką, pinigus – kuomet vaikai tampa vis labiau užsidarę, nelaimingi, įsitempę.

Ir palengva praranda viską, kas jiems duota nuo gimimo.

Pagalvokite apie tai…

Kuo vaikai skiriasi nuo suaugusiųjų?

Jie tokie patys kaip suaugusieji! Nesutinkate? Kodėl? Todėl, kad elgiatės su jais kitaip, nei su kitais žmonėmis? Būtent!

Paimkite popieriaus lapą ir padalinkite į dvi dalis. Kairėje užrašykite, ko jūs sau neleistumėte kitų žmonių atžvilgiu:

– komanduoti, elgtis grubiai;
– įžeidinėti, mušti (?!);
– drausti;
– reikalauti paklusnumo;
– prie žmonių pabrėžti jų trūkumus;
– netesėti pažadų;
– spręsti už juos: ką daryti, su kuo draugauti;
– nuolat priekaištauti;
– elgtis pagal nuotaiką, ir t.t…

O dabar dešinėje popieriaus lapo pusėje užrašykite tai, ką sau leidžiate su savo vaikais.

Jei būsite sąžiningi, tai, ko gero, daug ką tiesiog perrašysite iš kairiojo stulpelio. Gerai, jei nedaug, jei labai retai…

Aišku viena: taip elgtis su žmonėmis negalima – juk nuolat tai primenate savo vaikams…

Vaikai – tokie patys Žmonės, kaip ir suaugusieji, nors ir mažyčiai. Prisiminkite tai.

Svarbiausia – meilė

Vaikas – ne tironas, užvaldęs tėvų gyvenimą. Vaikas – tai naujas ryšys su pasauliu, su Visata. Tai pražydusi tėvų Meilė.

Vaikas – tai brangenybė, kurią Gyvenimas patikėjo tėvams saugoti, tobulinti ir vystyti.

Tik asmeninis tėvų pavyzdys gali sudominti ir pažadinti troškimą juo sekti. Beprasmiška “ugdyti“ tai, ko pats žmogus neturi.

Tik besąlygiška tėvų meilė dovanoja vaikui laisvę vystytis ir būti savimi.

Vaikas gali būti laimingas tik tuomet, kai tampa tuo, kuo jis turi tapti.

Svarbiausia vaikui – tėvų meilė.

Didžiausia tėvų laimė – kai jie mato, kad padėjo vaikui išsaugoti smalsumą, tyrumą ir džiaugsmą, kuriuos jis atsinešė gimdamas į šį pasaulį.

Gražiausias reginys tėvams – jų laimingas vaikas, tvirtai žengiantis pasirinktu gyvenimo keliu :).

Saulėto artėjančio savaitgalio! 😀