Kategorija: Saviugda

Daugelis žmonių mūsų laikais gyvena bėgimu: būsenoje, kuri yra tarp praeities ir ateities. Kažkur.. tarp nerimo, nuoskaudų, lūkesčių ir planų. Tuo tarpu buvimas “čia ir dabar“ yra aukščiausias sąmoningumas, dvasinė pusiausvyra ir laimės pagrindas. Kaip sako išmintingieji budistai: esminė laimės sąlyga – suvokti, kad esi laimingas.. Kaip išlaikyti dvasinę pusiausvyrą? Kas “ryja“ mūsų sąmoningumą, o kartu ir tokį brangų gyvenimo laiką?

Čia labai pritinka dar Senekos pasakyti žodžiai: “dalį laiko iš mūsų išplėšia, dalį atima, dalis dingsta savaime.. didžiausia gyvenimo dalis praeina mums darant klaidas, didelė – nieko neveikiant, o visas gyvenimas – darant ne tai, ko reikia.. Tuo tarpu TIK laikas – mūsų.. jis yra vienintelis dalykas, kurio, net ir labai norėdamas, negali grąžinti..“ Savo laiką galime valdyti tik mes patys. Ir tik mes patys atsakingi už tai, kam atiduodame savo dėmesį ir sąmoningumą.

Galime sakyti, kad gyvenimas įtraukia, įstato į rėmus, kad paklustame miniai, bet.. ir tokiu atveju tai mūsų pačių pasirinkimas. Mes pernelyg nereiklūs, tingūs, prisitaikę spoksoti į bet ką, leidžiamės vadovauti bet kam.. O juk jei nesame savimi, mums visas gyvenimas slysta iš rankų.. Minia užburia, suvienodina. Mėgavimasis sambrūzdžiu tėra netvirtos sielos blaškymasis, bėgimas nuo savęs.

Vėl įterpsiu Senekos žodžius: “stumdytis minioje kenksminga: čia mokys arba kokios nors ydos, arba ją brukte įbruks, arba apkrės ja, mums nežinant. Nieko nėra pražūtingesnio doriems įpročiams, kaip renginiai. Mat per malonumus ydos lengviau įsigauna į mūsų sielas.. Nebūk panašus į bloguosius tik todėl, kad jų tiek daug.. Kiek galėdamas pasinerk į save. Bendrauk su tais, kurie padarys tave geresnį, prisileisk tuos, kuriuos tu gali padaryti geresniais.. Tuščia viskas, kas daroma vargstant, norint papuošti ar parodyti.. Niekas, išskyrus sielą, nėra vertas nuostabos“..

Laimė neateina iš išorės, jos niekas nesuteikia ir nepadovanoja. Laimės raktas – pati laimė, jos pagrindas – išlavėjusi sąmonė, dvasinė pusiausvyra. Kiekvienas mūsų veiksmas tampa kūrybiniu aktu, jei atliekame jį, sutelkę savo sąmonę. Į sąmoningą visuomenę kiekvienas ateina pavienio žmogaus raidos keliu ir šis kelias yra vienintelis.. Per asmeninį sąmoningumą į visuotinį sąmoningumą.

Taigi, gerai pagalvokime, prieš atiduodami savo dėmesį ir sąmoningumą mėgėjams pelnytis iš sensacijų, šou darymo, gandų skleidimo. Mes labai linkę greitai ir nemąstydami perimti viešąją nuomonę. Ji, deja, išmuša iš dvasinės pusiausvyros, įneša nerimą, abejones savimi ir.. priklausomybę nuo minios, nes tai, ką deklaruoja daugelis, atrodo teisinga.. Kaip išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, gyvenant visuomenėje, ir išlikti savimi?

Esame bendruomeniški iš prigimties ir būti tarp panašių į save – labai natūralus kiekvieno mūsų poreikis. Ne visi visuomenės primetami idealai yra priimtini.. Pasirodo, yra surinkta iš įvairių mokymų dvasinio valymosi ir pusiausvyros atgavimo metodika. Tam, kad išliktume savimi, išsaugotume aiškią sąmonę ir nepasijungtume į minios ar negatyvų mąstymą. Metodika labai paprasta, kiekvienas iš jos galime atsirinkti tai, kas priimtina ir, išsimušus iš pusiausvyros, jas atlikti.

Pirmuoju iš dvasios pusiausvyros atgavimo būdų yra.. oras. Siūloma padaryti dvidešimt gilių įkvėpimų ir iškvėpimų kiekvieną dieną ryte. Praradus pusiausvyrą, siūloma rasti ramią vietą ir “sąmoningai“ pakvėpuoti: įkvėpiant galvoti “įkvėpiu“, iškvėpiant – “iškvėpiu“. Išbandyta – dešimt, kartais daugiau tokių įkvėpimų greitai nuramina ir sutelkia, išvalo sąmonę, nuramina įsiaudrinusias emocijas.

Toliau – ugnis. Žiūrėjimas į liepsną – žvakę, laužo ar židinio liepsną – išvalo dvasinį, mentalinį ir fizinį kūną. Beje, gerina ir regėjimą.. Trečiasis būdas – vanduo. Dušas, maudynės, apsipylimas vandeniu išlygina emocijas, “išvalo“ nuo negatyvių minčių ir įtakų, suteikia žvalumo ir entuziazmo. Labai svarbus ir ryšys su Žeme – tai lyg sąmoningas ryšys su Visata. Vaikščiojimas basomis, miegojimas palapinėje, darbas sode – nuostabūs pusiausvyros atstatymo būdai.

Penktasis būdas – saikingumas maiste, susilaikymas nuo maisto kartą į savaitę. Sutikite, kad į mitybą dažnai žiūrime lengvabūdiškai, todėl apkrauname savo organizmą nereikalingu papildomu darbu. Atiduodame savo energiją primesto lyg į šiukšliadėžę baląsto (dažnai su kenksmingais priedais) virškinimui ir nukenksminimui.. Yra paskaičiavimai, kad tokia netvarkinga ir neatsakinga mityba “suėda“ iki 70 % mūsų dienos energijos..

Šeštasis, svarbiausias būdas – mūsų mintys. Tai vienas iš svarbiausių ir galingiausių dvasinio išsivalymo būdų. Visi žinome, kad savo mintimis mes kuriame savo realybę, nepriklausomai nuo to, suvokiame tai ar ne. Neįsileiskime ilgam negatyvių minčių, tegul jos mūsų gyvenime bus tik kaip reagavimo priemonė į nemalonias aplinkybes. Jei papuolėme į nemalonias aplinkybes, įvertinkime jas, padarykime išvadas, sprendimus ir – į priekį su pozityviu mąstymu 🙂 ..

Ir.. MEILĖ 🙂 .. Besąlygiška, harmonizuojanti, sujungianti. Sau, savo artimiesiems, žmonijai, Žemei, Visatai. Visas gyvenimo situacijas meilė pasiekia ir keičia į gerąją pusę.. Tai beribės būties pagrindas 🙂 ..

Taigi, dvasinis valymasis, susibalansavimas turi didžiulę jėgą. Dvasinė pusiausvyra – sąmoningos būties pagrindas. Jei pajutome, kad įsijungėme į bėgimą, “autopilotą“, sustokime, tai – gyvenimo imitavimas.. Tik būdami sąmoningi, galime būti laimingi 🙂 . Iš širdies visiems to linkiu 🙂 ..

Mokslininkai, tyrinėdami šviesos poveikį gyvam organizmui, jau seniai įrodė, kad spalvos tam tikru būdu gali veikti mūsų pojūčius ir visą organizmą: kelti nuotaiką, slopinti arba žadinti jausmus. Spalvos – tai tam tikro ilgio elektromagnetinės bangos, turinčios tam tikrą energetinę informaciją. Ilgiausios – raudonos šviesos bangos. Melsvai violetinės šviesos bangos – trumpiausios. Kuo trumpesnis kvanto spinduliuojamos energijos bangos ilgis, tuo stipresnė jo skleidžiama energija.

Spalvos skleidžiamą energetinę informaciją žmogaus organizmas priima labai įvairiai: per akis, per odą ir per.. virškinamąjį traktą. Jau rašiau, kad tam tikros spalvos produktai turi skirtingą poveikį organizmui. Pagal fiziologinį ir psichologinį poveikį spalvos skiriamos į penkias svarbiausias grupes.

Pirmoji – Simpatinės nervų sistemos grupė. Jai priklauso jaudinančios, stimuliuojančios, didinančios įtampą spalvos. Tai raudona, raudonai oranžinė, auksinė, geltona, žalsvai geltona. Šios spalvos veikia nugaros ir viduriniųjų smegenų nervines ląsteles. Raudoni spinduliai sklaido druskos kristalus kūne, skatina hemoglobino gamybą. Geltona stimuliuoja tulžies latakų veiklą ir nervų ląstelių gamybą, padeda įveikti prislėgtą nuotaiką. Oranžinė stimuliuoja skydliaukės veiklą, kvėpavimą, padeda įsisavinti kalcį, stiprina plaučius.

Antroji grupė – Vaguso (kaukolės smegenų klajojančio nervo) grupė. Šios grupės spalvos turi savybę sumažinti organizmo įtampą. Tai ultramarino, mėlyna, žalsvai melsva, žalia, gelsvai žalia. Jos veikia raminančiai viduriniąsias smegenis, kontroliuojančias ir koordinuojančias įvairias kūno judėjimo funkcijas. Mėlyna spalva tonizuoja kraują, sutraukia arterijas, venas ir kapiliarus, didina kraujospūdį, turi antiseptinį, bektericidinį, antikancerogeninį poveikį. Ji malšina nervų jaudrumą, teigiamai veikia organizmą esant tachikardijai. Tačiau.. vien mėlyni, be kitų spalvų grabužiai ir baldai vargina, sukelia depresiją. Tamsiai mėlyna (indigo) spalva padeda pakylėti sąmonę į aukštesnį vibracijos lygį.

Trečioji spalvų grupė – Susivienijimo grupė. Šios grupės spalvos turi savybę nukreipti energiją į vidinius išgyvenimus, dvasios gilumą. Yra du šios grupės pogrupiai: statiškai bipoliarinės spalvos – purpurinė ir rožinė. Purpurinė mažina kraujospūdį, stimuliuoja venas, pasižymi dėmesį pritraukiančia, hipnotizuojančia savybe. Antrasis pogrupis – dinamiškai poliarinės spavos – violetinė ir alyvinė. Violetinė stimuliuoja blužnį, teigiamai veikia kraują, padeda leukocitų gamybai, skatina kaulų augimą, valo smegenų centrus. Tai įkvepianti dvasios spalva.

Ketvirtoji spalvų grupė – Mišrioji, diferencijuojanti. Šiai grupei priklausančios spalvos turi stabilizuojantį poveikį dvasiniu požiūriu. Tai geltona ochros, ruda, tamsiai ruda, žalsva spalvos, taip pat visos pastelinės spalvos.

Penktoji grupė – Spalvos, neatliekančios spalvai būdingos gyvybinės jėgos funkcijos. Tai juoda, balta ir pilka spalvos. Jos turi labai specifinį emocinį poveikį. Juoda – neigimo, suabsoliutinimo, gyvenimo schematizavimo spalva. Balta – užsimiršimo, atitrūkimo spalva. Pilka – ramybės, išstūmimo, slėpimo spalva.

Tai energetinis spalvų poveikis, ištirtas mokslo. Dažniausiai organizmas pats intuityviai “jaučia“, kokių spalvų energijos jam trūksta, o kokių – per daug. Žmogaus kūno ląstelės labai selektyviai reaguoja į įvairias spalvines vibracijas. Jei spalvų poveikis nepageidautinas, ląstelės jų nepriima – keičia savo vibracijas ir elektromagnetinio lauko stiprumą. Tokie pakitimai organizmą vargina ir žmogus tiesiog negali pakęsti tos spalvos. O jeigu kurios nors spalvos vibracijų trūksta, mums atrodo, kad labai mėgstame tą spalvą.

Yra sukurta ir spalvų terapija – Aurosoma (aura – lotyniškai reiškia šviesą, o gr.soma – kūnas arba gyvybinė energija). Ši terapija dar vadinama spalvų kalba ir ji teigia, kad jei traukia, patinka ir ilgai dominuoja gyvenime kažkuri spalva, tai nusako ir būdo bruožus.

Raudona – gyvybingas, kūrybingas, valingas, ryžtingas ir aktyvus žmogus. Gali būti ir agresyvus. Tai ir erotinės energijos spalva. Jei patinka rožinė – jaučiatės saugus, kitiems norite dovanoti švelnumą ir meilę, bet galite būti naivus ir pažeidžiamas. Oranžinė spalva – sugebėjimas džiaugtis gyvenimu, žavėtis, bet kartais prasiveržia ir pesimizmo gaidelės.

Auksinė – žinių ir išminties, dvasiškai tobulėjančio žmogaus, bet kartais pasiduodančio baimėms, spalva. Geltona – greita orientacija, vidinė ramybė, džiaugsmas. Kartais pasireiškia cinizmas.

Alyvuogių žalia – humoro jausmas, ramybė ir harmonija, polinkis į savimylą. Žalia – pasitikėjimas savimi, drąsa, ramybė, sugebėjimas greitai apsispręsti ir polinkis į vidines baimes. Turkio spalva – kūrybiškas, mėgstantis bendrauti, laisvas žmogus, linkęs įsimylėti.

Mėlyna rašalo spalva – globėjiškumas, rūpestingumas, taikingumas, diplomatiškumas. Šios spalvos perteklius simbolizuoja susilpnėjusį lytinį potraukį. Mėlyna indigo spalva – ramybės, aiškumo, geros intuicijos spalva. Violetinė – dvasingumo, pasiaukojimo, laisvės spalva, polinkis į liūdesį ir kančią.

Balta – aiškumas, skaidrumas, grynumas, gilinimasis į save, atlaidumas. Juoda – individualumas, nepriklausomybė, subtilumas, uždarumas, liūdesys. Aurosomoje akcentuojamas dėmesys į kelių pasirinktų spalvų derinį, ir spalvų, kristalų ir augalų energijų pagalba atstatoma dvasinė pusiausvyra.

Kaip matote, tai ne magija, o tyrinėjimais pagrįstos išvados.. O kokią spalvą šiandien renkatės jūs? 🙂

Kuo jos skiriasi nuo baimės? Baimė – reakcija į įvykį, o fobija – sisteminė, varginanti ir nekontroliuojama reakcija į reiškinį ar situaciją. Verčiant terminą iš graikų kalbos, tai stipri, nepaliaujama ir nepagrįsta daiktų, veiksmų, žmonių ar situacijų stipri baimė. Tai liguista būsena ir šio nerimo pagrindinis simptomas – perdėtos pastangos išvengti situacijos, kurios bijomasi. Dažniausiai fobija nepagrįsta, nes iš tiesų situacija ar veikla nekelia realaus pavojaus. Tai psichikos sutrikimas, kuris diagnozuojamas, kai nevaldoma baimė trukdo gyventi.

Kaip atsiranda fobijos? Mokslininkų versijų yra daug. Viena iš jų – kai reguliariai pasireiškia tam tikri refleksai, o smegenys dėl kažkokių priežasčių nesugeba atskirti tikro pavojaus ir juos užfiksuoja pasąmonėje. Kai tos aplinkybės pasikartoja, automatiškai suveikia baimės refleksas ir pamažu tos neigiamos emocijos gali plėtotis, įsitvirtinti ir tapti fobija. Taip pat teigiama, kad tokie sutrikimai dažniausiai išsivysto lakios vaizduotės ir itin emocingiems žmonėms.

Kiekvieno žmogaus fobijos atsiradimo priežastis labai skirtinga. Tai gali būti koks nors neigiamas įvykis mūsų arba pažįstamų gyvenime, kuris paliko gilų ispūdį -avarija, liga, vagystė.. Galbūt, žmogus savo gyvenime matė kitų panišką kažko baimę ir tai paliko gilų įspūdį. Fobijų taip pat atsiranda dėl nuolatinių stresų ir psichologinio krūvio. Jautriems žmonėms fobijos priežastis gali būti net siaubo filmo peržiūra..

Dažniausia fobijų priežastys slypi pamirštose vaikystės situacijose, nes vaikystėje esame itin imlūs bet kokiai informacijai. Mes galime vėliau pamiršti tai, kas nutiko ir mus išgąsdino ar paliko gilų ispūdį, bet po daugelio metų ar net dešimtmečių tam tikrose situacijose gali pasireikšti tokia pati baimė ar nesuvokiamas nerimas, kaip ir pirmąjį kartą.

Žmogui, neturinčiam fobijų, sunku įsivaizduoti, ką jaučia turintis fobijas žmogus. Tai išties liguista būsena: smarkiai padažnėja širdies plakimas, svaigsta galva, apima drebulys, stipriai prakaituojama, gali sutrikti regėjimas ir klausa, juntama skausminga baimė ir panika. Taigi, natūralu, kad žmogus vengia tokių išgyvenimų, tuo pačiu juos dar stipriau užtvirtindamas, ir fobija jau tampa varginančia gyvenimo dalimi.

Prieš kelis dešimtmečius fobijų buvo priskaičiuojama apie tris šimtus, mūsų dienomis šis skaičius jau viršija tūkstantį.. Tokį staigų fobijų padidėjimą ekspertai sieja su progresu ir visuomenės, žiniasklaidos poveikiu. Tai laikmečių fobijos – dėl peršamo įvaizdžio susergame dismorfobija (baimė dėl savo nepatrauklumo), dėl reklamos įgyjame verminofobiją (mikrobų baimę), dėl valstybių ginklavimosi turime nukleonitofobiją (atomonio ginklo baimė), dėl kompiuterizacijos – kiberfobija (kompiuterių baimė).. galų gale fobofobiją (baimė viskam) ..

Psichoanalitikai suskirstė fobijas į tris pagrindines grupes. Pirmoji: bendros fobijos, kai žmogus bijo kokio nors daikto arba objekto (vorai, automobilis, aukštas pastatas ir pan.). Antroji grupė – situacinės fobijos, kai bijama įvairių situacijų (uždara arba atvira erdvė ir pan.). Trečioji grupė – socialinė, kai bijomasi kažką padaryti viešai (auditorijos baimė ar baimė būti išjuoktam už veiksmus).

Kaip gydomos fobijos? Žinoma, savarankiškai to daryti nepatariama, nes stengiantis surasti fobijų atsiradimo šaltinį, žmogus gali susipainioti ir dar labiau paaštrinti problemą. Specialistai kiekvienam žmogui taiko individualią metodiką – tai subtilu. Tai gali būti laisvų asociacijų metodas, hipnozė, neurolingvistinio programavimo metodika. Visada siūloma pažvelgti savo baimėms į akis, jų nevengti, ir tai vykdoma palengva, metodiškai.

Dažniausios fobijos yra: klaustrofobija (uždarų patalpų baimė), agorafobija (atvirų, didelių erdvių baimė), nozofobija (baimė susirgti įvairiomis ligomis), sociofobija (žmonių, bendravimo baimė), ksenofobija (nepažįstamo, neįprasto, nepažinto baimė), akrofobija (aukščio baimė), hidrofobija (vandens baimė), neofobija (naujovių baimė), anginofobija (ankštumo baimė), monofobija (vienatvės baimė)..

Ir.. keistesnės: nefofobija (debesų baimė), eupofobija (baimė išgirsti gerą naujieną), eisoptrofobija (savo atvaizdo veidrodyje baimė), nostofobija (baimė grįžti namo), pteronofobija (paukščių plunksnų baimė), hedonofobija (džiaugsmo baimė), kaliginefobija (gražių moterų baimė), erotofobija (meilės baimė), sitofobija (maisto baimė), aurofobija (aukso baimė), chrometofobija (pinigų baimė)..

Prisipažinsiu, turiu vieną fobiją.. palengva įveikiu – tai aukščio baimė. O ką jūs apie tai manote? Ar turite fobijų?

Prisipažinsiu, visoje paskaitoje apie asertyvumą įdomiausia ir netikėčiausia dalis man buvo apie visų mūsų teises. Ir ne todėl, kad daugelio jų nesu girdėjusi, bet todėl, kad tai dar giliau privertė susimąstyti apie mūsų visų gyvenimo būdą. Asertyvus elgesys – pirmiausia elgesys, pripažįstant ir gerbiant savo ir aplinkinių teisės. Visiems jos vienodos. Bet.. kaip dažnai tai, kas liečia mus, mums yra šventa, o tai, kas liečia kitus.. nesvarbu, neįdomu, o priešinga nuomonė apskritai erzina.. ir ją turinčiam klijuojame daugumos ar savo sugalvotą etiketę.

Bandžiau įžvelgti asertyvaus elgesio pavyzdžius gyvenime, visuomenėje.. Beveik visur tas pats: viskas per egoizmo prizmę – tai, kas liečia patį žmogų, tai šventa, o apie kitus retas galvoja.. Netgi ginčuose apie visiems aktualius klausimus – kažkodėl kažkas nusprendžia, kad visiems reikia būti tokiems, galvoti štai taip, tuomet bus gerai. Kam? Tam, kas taip nusprendė? O kaip su teise turėti savo nuomonę bet kokiu klausimu? Ar būtinai daugumos nuomonė yra teisinga ir privaloma?

Pagrindinė teisė, iš kurios išplaukia visos kitos teisės, labai paprasta: visi mes turime teisę galutiniam sprendimui, kas liečia mus asmeniškai – kokie mes ir ką mes darome. Kaip ir kiekvienas kitas žmogus. Ir santykis labai paprastas: mano elgesys neturi kenkti kitam žmogui, kenkti tiesiogiai ir riboti jo teises. Dabar gi prisidengus įvairiomis teisėmis, laisvėmis, pasaulinėmis praktikomis, labai dažnai daromas tiesioginis spaudimas, norint pasiekti kažkieno siaurų interesų. Štai ir pradedam žaisti žaidimus, kurie kiršina, skaldo visuomenę.. vardan laisvės.. prisidengus humanistiniais lozungais. Kova dėl kovos, paminant, pamirštant ir laisvę, ir humanizmą.

Ar žinome savo pagrindines teises? Priminsiu kiekvieno žmogaus teises, kurias savo knygoje apie asertyvumą surinko ir surašė Sjuzan Bišop. Perskaičius pagalvojau, kad tai turėtų būti kažkaip plačiau skelbiama, o ne tik psichologiniuose vadovėliuose.

Pagrindinių žmogaus teisų yra 40:

1. Visi mes esame lygūs, nepriklausomai nuo lyties, rasės, tautybės, amžiaus ir fizinės būklės.
2. Teisė jausti pagarbą sau.
3. Teisė priimti sprendimą apie tai, kaip praleisti laiką.
4. Prašyti to, kas yra būtinybė.
5. Klausti nuomonės apie savo darbo rodiklius, elgesį, išvaizdą.
6. Teisė būti išklausytam ir rimtai traktuojamam.
7. Turėti savo nuomonę.
8. Laikytis tam tikrų politinių pažiūrų.
9. Teisė verkti.
10. Teisė daryti klaidas.
11. Teisė sakyti “ne“ be kaltės jausmo.
12. Teisė ginti savo interesus.
13. Nusistatyti savo prioritetus.
14. Teisė išreikšti savo jausmus.
15. Sakyti “taip“ sau be kaltės jausmo.
16. Keisti savo nuomonę.
17. Teisė kartais patirti nesėkmę.
18. Teisė pasakyti: “aš nesuprantu“.
19. Daryti pareiškimus, nereikalaujančius įrodymų.
20. Teisė gauti informaciją.
21. Teisė sėkmei.
22. Teisė ginti savo tikėjimą.
23. Laikytis savo vertybių sistemos.
24. Teisė turėti laiko priimti sprendimus.
25. Teisė imtis atsakomybės už savo sprendimus.
26. Turėti asmeninį gyvenimą.
27. Teisė prisipažinti nežinojimą.
28. Keistis/vystytis.
29. Rinktis: dalyvauti ar ne kitų žmonių problemų sprendime.
30. Teisė nejausti atsakomybės už kitų žmonių veiksmus.
31. Teisė rūpintis savimi.
32. Turėti laiko ir vietą pabūti vienam.
33. Teisė būti individualybe.
34. Teisė prašyti informacijos pas profesionalus.
35. Teisė nepriklausyti nuo kitų žmonių pritarimo.
36. Teisė pačiam spręsti apie savo vertingumą.
37. Rinktis, kaip elgtis besiklostančioje situacijoje.
38. Teisė būti nepriklausomu.
39. Būti savimi, o ne tokiu, kokiu nori matyti aplinkiniai.
40. Teisė nesiteisinti.

Štai taip. Tai mūsų visų ir kiekvieno teisės. Ir vėl pagalvojau – turbūt, lengviausia yra reikalauti sau teisių, o pripažinti kitų.. nelengva. Vėl mūsų egoizmas.. Ir dar – paskaitę apie savo teises, kiekvienas lengviau atgausime orumą ir savigarbą, tiesa? Tik nepamirškime, kad ir kiekvienas kitas žmogus turi tokias pačias teises. Jos prigimtinės, o ne suteikiamos ar dovanojamos. Gerbkime jas, kaip ir savąsias 🙂 ..

Psichologijoje naudojama sąvoka, apibrėžianti savęs suvokimą ir pasitikėjimą savimi, mokėjimas išreikšti savo poziciją, pasakyti “ne“, kai to reikia. Tai buvimas savimi tikruoju, be pašalinių įtakos veiksmams ir be manipuliavimo kitais dėl savo tikslų, gerbiant kitų teises. Rašiau apie tai savo rašinyje “Būti Savimi“. Išklausiau platesnę paskaitą ir norisi pasidalinti, nes tai taip svarbu – būti harmoninga asmenybe.. ir suprasti, kad ir kiekvienas kitas žmogus taip pat yra asmenybė.

Būdami asertyvūs, galime sąmoningai augti, suprasti save ir nepasiduoti kitų žmonių manipuliacijoms, nes kuo geriau suprantame save, tuo geriau suprantame ir kitus žmones. Suprasdami save, taip pat aiškiau matome savo elgesio motyvus ir galime atsisakyti manipuliavimo kitais žmonėmis. Jei savo mintimis ar elgesiu žeminame save ar kitus žmones, niekada nesukursime pozityvaus bendravimo. Tam, kad suprastume, kas formuoja žmogaus savimonę, turime pažvelgti į vaikystę.

Vaikui yra natūralu būti įvairių nuotaikų, būsenų ir atvirai reikšti savo jausmus ir emocijas, sakyti “ne“ be kaltės jausmo. Vaiką valdo aplinka ir artimi žmonės, kurie ir formuoja palengva tolimesnį vaiko elgesį. Už sakymą “ne“, už nepaklusimą dažniausiai jis yra baudžiamas. Vaikas gana greitai adaptuojasi prie aplinkybių ir suaugusiųjų reikalavimų ir išmoksta manipuliuoti. Juk “geras“ elgesys apdovanojamas šypsenomis ir naudingu vaikui suaugusiųjų elgesiu..

Taip formuojamas elgesys, kurio dėka galima pasiekti norimų rezultatų, išsaugoti taikius santykius ir patenkinti aplinkinių poreikius, kartais aukojant savo ramybę ir poreikius – tai manipuliavimas. Jis pasireiškia, panaudojant pasyvų arba agresyvų elgesio modelį. Pasyvus – nuolaidos, nutylėjimai, prisitaikymas, o agresyvus – spaudimas, verksmas, rėkimas. Ilgainiui toks elgesys tampa spontanišku, nekontroliuojamu, instinktyviu.

Tuo tarpu sąmoningas elgesys ir sąmoningi sprendimai reikalauja sąmoningumo, o ne instinktyvios reakcijos. Taigi, tam, kad pasiektume asertyvios būsenos, turime atsisakyti bet kokio manipuliatyvaus elgesio, įtakoto reakcijos. Manipuliuojame todėl, kad nepakankamai pasitikime savo jėgomis ir toks elgesys kenkia pačiam žmogui, nes jis yra nuolatinėje įtampos būsenoje, nes yra priklausomas nuo kitų žmonių elgesio. Tai negatyvi būsena, nukreipta prieš patį žmogų.

Asertyvus elgesys – pozityvus iš esmės, nes jo pagrindas – pozityvus mąstymas. Kai mąstome ir elgiamės pozityviai, mažesnė tikimybė sulaukti pasipriešinimo savo veiksmams. Geranoriškumas skatina atsakomąjį geranoriškumą.. Pozityvus mąstymas taip pat kelia savimonę ir orumą, nes mes patys dažnai savo mintimis jį žeminame. Tokios mintys, kaip: “ o ką pagalvos; o kas, jei manęs nesupras; man atsakys; negaliu; nemoku; nesugebėsiu..“ ir panašios, išreiškia ir sutvirtina nepasitikėjimą savimi ir parodo, kad nesame savo gyvenimo šeimininkais..

Dar vienas žlugdantis asmenybę veiksnys – gailestis sau. Tai jausmai, vedantys į niekur, nes tai, kas įskaudino ar sužeidė, jau yra praeitis. Pozityvus elgesys tokioje situacijoje – padaryti išvadas iš patirties ir eiti į priekį. Savimonę žemina ir klaidingas pareigos ir įsipareigojimo supratimas. Žodžiais “privalau, teks“ galima bet kurį žmogų pribaigti, nes pareiga – primestas veiksmas, tai našta. Visiškai priešingai jaučiamės, kai įsipareigojame, prisiimame atsakomybę. Tai sąmoningas veiksmas, aiškiai suvokiant jo pasekmes, tai brandaus žmogaus poelgis.

Jei jau priėmėme sprendimą kažką nuveikti ar prisiėmėme atsakomybę, tai žiūrėkime į tai kaip į galimybę, o ne kaip į problemą ar naštą. Mes patys kuriame savo realybę ir galime ją kurti pozityvia linkme. Tyrimais patvirtinta, kad beveik kiekvienas suaugęs žmogus vidutiniškai 80% savo laiko skiria negatyviems vidiniams monologams! Ir kokio gyvenimo galime tikėtis, jei tiek laiko skiriame savęs žeminimui?.. Tokios mintys išsekina energiją ir jėgas – juk tiek ties tuo “darbuojamės“!

Todėl mokykimės “atsekti“ negatyvias mintis, išmeskime jas iš savo mąstymo, galvokime pozityviai. Į kitą žmogų mokykimės žiūrėti kaip į partnerį, o ne kaip į oponentą. Ieškokime bendradarbiavimo galimybių su žmonėmis, to, kas mus jungia, o ne to, kas skiria. Ir.. visuomet prisiminkime, kad jei mes turime kažkokias teises, lygiai taip pat ir kitas žmogus turi tokias pačias teises.

Asertyvus elgesys – tai elgesys be manipuliavimo, spaudimo, įtakos darymo. Tai harmoningas atitikimas, sąlyčio taškų ieškojimas, pagarba. Tam, kad elgesys būtų asertyvus, turime tapti oria asmenybe. Tam turime išmokti pamatyti savo negatyvias emocijas ir neleisti joms mūsų valdyti. Kaip jau rašiau savo ankstesniuose rašiniuose – mes gimstame harmoningomis asmenybėmis ir gyvenimo eigoje, įtakoti aplinkos, o paskui jau ir patys, dažnai suardome tą harmoniją iki pamatų..

Visada turime prisiminti, kad iš bet kokio gyvenimo taško kiekvienas turime galimybę iš naujo kurti save ir tobulinti. Visada atskaitos taškas – dabartinis momentas, kuris apsprendžia mūsų kryptį.. Kokia ji bus, priklauso tik nuo mūsų.

Ir.. jauskime atsakomybę už tuos, kurie šalia, už mūsų vaikus 🙂 .. Žmogaus būdo, charakterio užuomazgos – vaikystėje. Leiskime savo vaikams išsiskleisti visa pilnatve ir grožiu, ugdykime jų orumą.. Šiandien naujų mokslo metų pradžia – linkiu sėkmingų mokslo metų vaikams, mokytojams ir tėvams.. Kantrybės ir meilės visiems 🙂 !

Tai neatsiejamas procesas nuo asmeninių tikslų, vertės ir identiteto. Žodynas tai aiškina kaip tam tikro elgesio veiksmų, tikslingos veiklos skatinimą, kurį sukelia įvairūs motyvai. Priminsiu, kad motyvas – veiksnys, skatinantis kokią nors veiklą. Motyvuoti – tai paversti motyvus motyvacija. Motyvai ir motyvacija yra labai svarbūs, nes tai – mūsų veiklos variklis – kokia ji bebūtų. Kai turime aiškius motyvus, lengvai įgyvendiname įvairius gyvenimo projektus.

Svarbu suprasti motyvus, kai norime suprasti kai kuriuos savo poelgius. Tai gali pasirodyti keista, bet mums žinomi ne visi mūsų pačių motyvai. Kasdienybė jų neatspindi. Daugelį motyvų skatina poreikiai, kad ir biologiniai – troškulys, alkis, miegas ir seksualumas. Toks motyvas praranda savo poveikį iškart po to, kai yra patenkinamas. Net patys svarbiausi mūsų poreikiai ilgainiui gali keistis, veikiami kultūrinės aplinkos ir tapti individualiais poreikiais.

Motyvuotai ar ne elgiasi žmogus, priklauso nuo asmenybės bruožų. Kuo daugiau mūsų veiksmai atitiks asmeninę vertybių sistemą ir savęs pačių suvokimą, tuo stipresnė bus motyvacija. Skirtumas tarp motyvų turinčių ir jų neturinčių (ar nesuvokiančių savo motyvų) žmonių glūdi ne tik nevienodose objektyvios tikrovės sąlygose, bet ir skirtingose tos pačios tikrovės interpretacijose. Kokių motyvų turi kiekvienas, tampa aišku tuomet, kai išaiškėja – kas vienoje ar kitoje situacijoje skatina žmogų.

Pagrindinis ir esminis motyvacijų skirtumas – jos būna vidinės ir išorinės. Vidinė motyvacija remiasi asmeniniais faktoriais. Kiekvienas žmogus kažką laiko svarbiu, turi individualių gabumų ir, norėdamas tai pasiekti ar tobulinti, nukreipia į tai sąmoningus veiksmus. Išorinė motyvacija yra veikiama išskirtinai aplinkos. Ji remiasi tuo, kad yra siekiama naudos, prestižo arba norima išvengti nuostolių.

Visuotinai pripažinta, kad vidinė motyvacija stipresnė ir patvaresnė, nei išorinė. Elgesys, kuris remiasi vidine motyvacija, mažiau priklauso nuo išorinių sąlygų. Ir, atvirkščiai – veikiant išorinei motyvacijai, elgesys kontroliuojamas išorinių priežasčių ir visiškai nuo jų priklausomas. Taigi – vidines motyvacijas galime veikti, išorinių – ne. Vidinės motyvacijos esmė ir pagrindinis skirtumas nuo išorinės motyvacijos – išgyventi patį veiksmą, o ne mėgautis jo pasekmėmis, teikiančiomis malonumą.

Kad susidarytume platesnį vaizdą, galime peržiūrėti pagrindines motyvacijos teorijas (pagal G.Felser). Viena iš jų – poreikių teorija. Ji grindžiama tuo, kad nepatenkinti poreikiai sukelia neigiamą būseną ir individas tam tikru elgesiu stengiasi šią problemą pašalinti. Ši teorija suskirsto poreikius pagal kategorijas ir suskirsto juos tarp nepatenkinimo vengimo ir patenkinimo.

Kita teorija – lūkesčių teorija – kai motyvacijos priežastis yra lūkesčiai. Kai žmogus supranta tam tikro elgesio pasekmes ir įvertina patirtį. Ryšium su tuo ateities perspektyvoje matomos teigiamos pasekmės jį motyvuoja, jei jos gali būti elgesio, kurį reikia motyvuoti, priežastis. Dar viena motyvacijos teorija – tikslų teorija – kai motyvuoja suderinti arba pačio žmogaus pasirinkti tikslai.

Kita teorija – lygybės – teigia, kad motyvacija stiprėja tada, kai žmogus jaučiasi vertinamas taip pat, kaip kiti, ir silpnėja, kai tas asmuo įvertinamas nepakankamai. Čia turima omeny ne sulygiavimas ar absoliuti lygybė, bet aplinkybes atitinkantis, vienodai sąžiningas vertinimas. Ir paskutinė – reakcijos teorija – remiasi tuo, kad žmogus elgiasi sąmoningai, o tam tikrose situacijose, skatinamas savo vertės suvokimo, veikia motyvuotai.

Tokios motyvacijos teorijos, o štai gyvenime motyvai formuojami individualiai. Asmeniniame gyvenime veiksmai nukreipiami į laimę, o kai motyvuojame iš ekonominių pozicijų, svarbiausiu motyvu laikomi pasiekimai ir priteklius. Mūsų elgesį gali motyvuoti ne tik noras kažko pasiekti, bet ir tikslas dominuoti (valdžios motyvas). Labai svarbus gyvenime yra partnerystės motyvas, kuris parodo, koks vaidmuo mūsų gyvenime tenka šeimai ir poros santykiams, norą palaikyti artimus ryšius su kitais žmonėmis, bendrumo jausmą.

Kaip suprasti, sustiprinti savo motyvus? Motyvacija mums asocijuojasi su entuziazmu, energija, aktyvumu. Jie neišblėsta, jei esame kryptingi ir nuoseklūs. Kryptingumas parodo, į ką iš tikrųjų nukreiptas mūsų elgesys. Kryptingumas yra tikslingas ir pagrįstas veiksmų, kuriuos lemia koks nors motyvas, atlikimas. Taigi, motyvacija lemia tam tikrą mūsų veiksmų trukmę ir intensyvumą.

Tam, kad tai būtų sąmoningas ir valdomas procesas, turime atpažinti savo ir kitų žmonių motyvus, atskirti juos. Jau minėjau, kad vidinė, asmeninė motyvacija yra stipriausia ir patvariausia, todėl, norėdami laimingo gyvenimo, turime turėti aiškius asmeninius motyvus. Kad juos turėtume, reikia skirti dėmesio savo vertybių sistemai ir panaudoti motyvus savo elgesiui skatinti.

Taip pat nepainiokime motyvų su pažiūromis. Pažiūros dažnai yra tvirtai nusistovėjusios ir daro mums nuolatinę įtaką. Ir pažiūros, ir motyvai įtakoja žmogaus elgesį ir teikia atsparos taškus motyvacijai. Tam, kad motyvacija būtų stipri, būtina suderinti pažiūras ir motyvus. Nepamirškime, kad paskatinimas, nuveiktų darbų įvertinimas taip pat aktyvuoja motyvus. Būkime lankstūs – veiklos pradžioje motyvus skatina vienokie veiksniai, įpusėjus ar pabaigoje – kitokie. Motyvai ne vienodai aktualūs – situacijos formuoja mūsų motyvų paskatas.

Nepamirškime taip pat, kad yra trumpalaikė ir ilgalaikė veikla ir projektai. Dideliems darbams turime turėti kantrybės ir nuoseklumo. Psichologai teigia, kad optimistai renkasi rizikingas, bet gerai ištirtas situacijas, tuo tarpu ekstremalūs pasirinkimai būdingi žmonėms, netikintiems sėkme ir bijantiems pralaimėti. Motyvacijai kartais būdingas blaškymasis tarp tikėjimo sėkme ir nesėkmės baime. Bet.. tik neturintys motyvacijos nesusiduria su šia problema 🙂 ..

O ką apie tai manote jūs?

Prisipažinsiu, man ši paskaita buvo labai vertinga, nes privertė atidžiau pasižiūrėti į savo vertybes ir būdo savybes. Informacijos gausybė kartais viską taip supainioja, kad nejučiomis sukeičiame vietomis panašius bruožus turinčias savybes. Dar keletas įdomių palyginimų, kad giliau suprastume, kokia plona riba tarp bendražmogiškų vertybių ir egoizmo, kuris galiausiai suvalgo mus pačius..

Panagrinėkime mūsų reakcijas. Dažniausiai pasitaikanti reakcija – susierzinimas. Tai kažkieno sukeltas nepasitenkinimo jausmas, nusivylimas. Tai proto reakcijos į nekomfortiškas žmogui situacijas, ir jei neišmokstame valdyti savo reakcijų ir jų nefiksuojame, susierzinimas perauga į nekontroliuojamą automatinę būseną. Kiekvienas randa paaiškinimą savo susierzinimui, kuris iš esmės yra egoistiška reakcija į tai, kas nepatinka ir noras, kad kiti elgtųsi taip, kaip mums patinka. Pasireiškia pykčiu, nekantrumu, neapykanta, kito spaudimu.

Ir – gimininga iš pažiūros reakcija – pasipiktinimas, apibūdinama kaip maištas, protestas. Riba tarp susierzinimo ir pasipiktinimo labai siaura. Jei nesugebame nusiraminti, ramiai sureaguoti, susierzinimas pereina į konfliktą. Na, o pasipiktinimas – tai protestas prieš kažką, turintis pozityvumo, tai reakcija į negatyvumą, asmens siekis iš negatyvumo pereiti į pozityvius pokyčius, asmens pretenzija pirmiausia sau pačiam. Proto reakcijas galime keisti tik sąmoningai ir kryptingai. Slopindami ar ignoruodami savo reakcijas, mes jas tik sustipriname.

Dar dvi nagrinėtos savybės – taupumas ir gobšumas. Logiškai skirtumas mažas ir priklausomas nuo požiūrio taško. Tarkim, elgetos atžvilgiu mes taupūs, jei neduodame jam pinigų, o iš jo pusės mes jam atrodome gobšūs, nes neduodame jam pinigų.. Bet.. čia požiūrio reikalas, pažiūrėkime, kaip visa tai nuspalvina egoizmas.. Egoistinis mąstymas – nauda tik sau. Be naudos sau gobšus nesiskirs su pinigais ar daiktais.

Kadangi dabar mūsų visuomenėje vyrauja egoistinis mąstymas, tai dauguma žmonių yra gobšūs, laikydami save taupiais. Egoisto sąmonė niekada neišvystys taupumo, nes negali atsikratyti gobšumo, nes jis gobšus net tam, ko jam nereikia.. taip pat iki gobšumo taupus, vengiantis išlaidų iš gobšumo.

Kas gi yra taupumas? Taupus – saugantis daiktus, ekonomiškas, apskaičiuojantis. Jis saugo ir savo, ir svetimą. Taupumas prasideda tik tada, kai dingsta gobšumas, nes ateina suvokimas, kad tikrosios vertybės yra ne materialios.. Tai ateities žmogaus mąstymas.

Ir kokios viso to išvados? Žmogaus sąmonė – švari ir daugelį įrašų joje padaro visuomenė. Šiuolaikinio žmogaus mąstymas ekstremalus, nes sudarytas iš kraštutinumų: gėris – blogis, kvailas – protingas ir t.t.. Tai primityvi sąmonės būklė, skatinanti kovoti. Poliarinė moralė jau seniai atgyveno ir tarnauja tik egoizmui. Tai vergo mąstymas, nes egoizmas žadina žemiausias žmogaus savybes.

Iki šiol pasaulyje niekas dėl nieko nesitarė, tik reikalavo, kariavo, atiminėjo, išnaudojo. Vėlgi – vedami to pačio egoizmo užaugintų ambicijų ir siauru susitapatinimu su materija. Žmogaus bendražmogiškos savybės, moralinės vertybės visada buvo palaikomos saujelės vienišų idealistų. Jų dėka ir išlikome, nes visada gyveno viltis, kad ateities žmonės sukurs šviesesnę ateitį.

Mielieji, man rodos, mes ir esame tie ateities žmonės, į kuriuos mūsų protėviai dėjo tokias viltis ir kurių dėka išliko aukšti moralės principai. Tikra viena: šioje Žemėje neįmanoma gyventi be visuomenės ir tam, kad išliktume, ateities visuomenėje turi vyrauti altruizmas. Turime išeiti iš siauro egoizmo rato ir sėti bendruomeniškumo idėjas, ugdyti orią visuomenę. Visos krizės akivaizdžiai rodo, kad žlunga senos valdymo sistemos ir esame ant pokyčių slenksčio.. Ar sugebėsime? Esu tikra, kad taip 🙂 ..

Dabar apie kitas užslėptas egoizmo atspalvius ir apraiškas, valdančius mūsų gyvenimą. Jos apėmusios visas gyvenimo sritis ir dažniausiai taip įauga į mūsų sąmonę, kad ilgainiui tampa “normaliomis“. Ir visgi – jei “normalios“, tai kodėl taip dažnai kelia nepaaiškinamą vidinį pasipriešinimą? Matyt, todėl, kad tai prieštarauja mūsų tikrąjai prigimčiai..

Kad ir dažniausiai daug ginčų sukeliančios moralinės savybės ir normos. Moralinės savybės perduodamos iš kartos į kartą. Laikmetis formuoja moralines savybes ir gimdamas vaikas perima šeimos ir tautos mentalitetą, tradicijas, papročius. Visuomenė vertinga ir kūrybinga tada, kai ji sudaryta iš orių žmonių. Todėl teigiama, kad asmenybę nuo mažens sąmoningai reikia formuoti oria. Kas gi yra orumas?

Orumas – tai aukštų moralinių savybių visuma ir pagarba šioms savo savybėms. Tai kuklumas, sąžiningumas, teisingumas, savigarba, savęs vertinimas, meilė sau. Tai savęs aukščiausias suvokimas, savo galimybių suvokimas, neturintis nieko bendra su daiktais ir materialumu. Juk nei mašina, nei pinigai ar turtai nėra asmenybės dalis. Ir kuklumas nėra menkumas, o supratimas, kad asmens savybės neleidžia jam kelti savęs virš kitų, kad ir kiti žmonės turi savo kelią ir saviraišką.

Orumas – tai garbė, vertos pagarbos žmogaus moralinės savybės ir atitinkami principai, geras vardas, gera reputacija. Taip pat kilnumas, teisingumas, tyrumas ir atvirumas. Išties, įspūdingas savybių derinys.. Dažnai pereinantis į .. puikybę ir išdidumą. Tai atsitinka tuomet, kai “įsijungia“ egoizmas, kai skaitome save vertingesniais už kitus, iškeliame save aukščiau kitų.

Puikybė (išdidumas) – tai požiūris iš aukšto, žeminantis kitus, suteikiant sau išskirtinę vertę. Puikybė atstūmia žmonės vieną nuo kito, skaldo ir supriešina visuomenę. Tai gerbėtroška, ambicingumas, puikavimasis savimi, reikalavimas ypatingo požiūrio į save, pasipūtimas. Taip pat visko matavimas materialumo matu.

Tokia pozicija gimdo didelės dalies visuomenės nepilnavertiškumą. Tų, kurie lygiuojasi į išdidžiuosius ir nusižemina savo vertingumą, pasijunta beverčiais tik dėl to, kad patys save taip vertina, lygindamiesi į “išdidžiųjų“ vertybes.. O juk kiekvieno žmogaus didžiausia vertybė – jo gyvybė ir unikalumas, nepriklausomai nuo jo materialinės padėties..

Susimąstykime – ar ugdomas mūsų visuomenėje žmogaus orumas? Menkai.. Nuo pat mažens skiepijamas lygiavimasis į kitus ir tai užgožia žmogaus unikalumą. Gerai, jei vaikas auga laisvų, kūrybingų tėvų šeimoje, kur visapusiškai ugdomas, nes tik išėjęs už šeimos ribų, jis pakliūna į lyginimo su kažkuo terpę.. Kol mažas – su kaimynų gerais vaikais, paaugęs su pažįstamų protingais ir klusniais šaunuoliais pirmūnais, vėliau su bendradarbiais, svetimais sutuoktiniais, galiausiai pasauliniais ar ES standartais..

Ar lieka tame bent plyšelis orumui ir aukštoms moralinėms savybėms išsiskleisti? Vargiai.. Išeitis? Kol ugdymo įstaigos persiorganizuos, maksimaliai savo vaikuose žadinti jų unikalumą ir skiepyti orumą. Ir patiems atsitiesti ir į nieką nesilygiuoti. Visi esame unikalūs ir orūs žmonės ir tik patys galime tą orumą pažeminti, įjungę klastingąjį egoizmą..

Paskaitos apibendrinimas – sekantį kartą..

Neseniai klausiau labai įdomios paskaitos, noriu pasidalinti įspūdžiais 🙂 . Paskaita buvo apie egoizmą, jo atspalvius, ir kaip kartais tam tikrus paslėpto egoizmo atspalvius priimame kaip vertybę savo gyvenime ir ja vadovaujamės. Ir.. tai neišvengiamai veda į nusivylimus, nes negalima pastatyti kažko tikro ant netikro pagrindo. Taigi, kas yra egoizmas ir kaip jo paslėptos apraiškos valdo mūsų gyvenimą?

Egoizmas iš esmės, daugelio autorių nuomone ir sutarimu, skaitomas elementariu savisaugos instinktu. Jis naudingas gyvūnams, naudingas ir mums, bet.. tik kaip pavojaus atpažinimo indikatorius. Jei jis pradeda mus valdyti, tai nuveda mus nuo aukštesnių savirealizacijos tikslų ir pajungia kūno poreikių tarnystei. Egoizmas būtų logiškas, jei planetoje gyventų tik vienas žmogus arba jei žmogus neturėtų mąstymo sugebėjimo.

Kadangi gyvename visuomenėje, esame bendruomeniški, tai ir turime ieškoti būdų tartis ir bendradarbiauti. Mūsų visuomenėje yra priimta ieškoti kompromisų ir tai laikoma geriausiu būdu išspręsti prieštaravimus. Bet ar taip jau nekaltas yra kompromisas, mūsų sąmonėje įsišaknijęs kaip vienintelis bendradarbiavimo modelis? Žiūrime kompromiso apibūdinimą žodyne: tai priešingų nuomonių ir interesų atstovų susitarimas su abipusėmis nuolaidomis ir siekiant abipusės naudos.

Lyg ir teisinga. Bet.. tai susitarimas tarp dviejų egoistų. Stipresnis ar turintis didesnės įtakos, žinoma, apgaus, arba išsiderės sau palankesnių sąlygų. Ten, kur yra egoizmas, susitarimo negali būti, tai abipusės pretenzijos ir nauda iš jų. Kompromisų pavyzdžiai – tarkim, kažkurios valstybės karys, kuris žino moralinį principą “nežudyk“, yra tikintis, bet kariauja, žudo “vardan taikos“. Arba pavyzdys iš gyvenimo – jauna graži moteris išteka už daug vyresnio turtingo vyro. Tai kompromisas, paremtas abipuse nauda: vienas gauna pinigus, kitas – jauną gražią moterį, kuri jam suteikia “svorio“ visuomenėje ir tenkina jo ambicijas.

Ir, kaip teigiama, vienintelis humaniško bendravimo būdas, ateities santykiai – susitarimas. Lyg ir sunku iš pirmo žvillgsnio atsekti skirtumą tarp kompromiso ir susitarimo, bet jis esminis. Susitarime nėra egoizmo, tai bendramintiškumas, bendri sąlyčio taškai, bendri požiūriai. Susitarime nėra spaudimo ir derėjimosi. Tai bendros vertybės, bendri tikslai, pasikeitimas savo sugebėjimais bendram labui, vienybė.

Susitarimo pavyzdžiai galėtų būti situacija, tarkim, politikoje ar Žemės ekologijos išsaugojimo srityje, kai visi žino, kas yra saugu, naudinga visapusiškai, visiems besąlygiškai, ir bendromis pastangomis to siekiama. Kai dedamos aukščiausios pastangos to pasiekti, kai nesiekiama egoistinės naudos. Gyvenime tai galėtų būti šeima, kurios pagrindas – besąlygiška meilė, geranoriškumas, draugiški santykiai kiekvieno ir abiejų labui. Kai auga kiekvienas, skleisdamasis pats ir sudarydamas sąlygas skleistis visiems šeimos nariams. Tai ateities santykiai.

Pripažinsiu, ne iš karto “pagavau“ skirtumą, bet supratus esmę suvokiau, kad taip ir yra. Egoizmas bet kokiam reiškiniui, gyvenimo sričiai suteikia klastingo siauro naudingumo prasmę ir tai pradeda atrodyti teisinga. Naudinga, reiškia, teisinga. Bet.. dažnai naudinga kažkieno egoistiniams poreikiams ir ambicijoms, bet ne bendram labui. Egoizmas nuvedė mus į tokias demagogines pinkles, kai praktiškai visos gyvenimo sritys yra pakeičiamos tariamomis vertybėmis, grįstomis egoizmu ir siaura nauda.

Iš čia ir daugelis mūsų laikmečio negandų, kurios jau apėmusios visas sritis – politines valdymo sistemas, ekologiją, žmonių bendravimą. Laimė, žmonės tai suprato ir didėjantis sąmoningumas ir atsakomybė už mūsų ateitį neišvengiamai atves mus į harmoningą sistemą, paremtą humanizmu ir bendruomeniškumu. Tam nereikia nieko griauti ir kariauti, o tiesiog išsivalyti nuo netikrų vertybių, skiepyti naują mąstymą ir vadovautis senomis kaip Žeme vertybėmis – Tiesa ir Sąžiningumu.

Tai tik dalis pagrindinės paskaitos idėjos, pratęsiu sekantį kartą. O ką jūs apie tai manote?

Paslaptinga savybė.. Įgimta ar įvaldoma? Graikiškai “charisma“ – malonė, dovana. Mes tai tapatiname su asmens trauka, patrauklumu. Tai vidinė savybė, nes išorinės savybės mažai vertos, jei žmogus neturi vidinio žavesio. Charizma dar vadinama asmeniniu magnetizmu. Žmonės seniai domėjosi šia savybe ir nustatė, kad kiekvienas ją turi ir gali atskleisti.

Kaip gi atrodo charizmatiškas žmogus? Visų pirma, kai šalia mūsų toks žmogus, mes jaučiame gilų nusiraminimą. Iš jo sklinda ypatinga vidinė jėga, kurios nepastebime šio žmogaus elgesyje ir lyg neaišku, kame ta jėga slypi. Ir visgi ji stipriai jaučiama.. Toks žmogus niekada nebūna nervingas, jis ramus ir gerai žino, ko nori, niekada neskuba. Šio žmogaus žvilgsnis labai atviras, jis lengvai įgyja palankumą, užmezga ryšį. Šalia jo gera tiesiog būti 🙂 ..

Ir, atvirkščiai, žmogaus, neturinčio tokių magnetinių savybių, draugija gali imti erzinti. Jis pagilina ir kito žmogaus nepasitenkinimą, liūdesį, gali apnuodyti džiaugsmą.. žodžiu, lengvai gali sugadinti nuotaiką 😦 .. Toks žmogus skaito save nepripažintu genijumi, keikia likimą, aplinkinius, orą ir apskritai viską. Jis nuolat nepatenkintas, įsitempęs, nelaimingas. Lengvai pasiduoda įspūdžiams, dažnai yra jų valdomas. Tai žmogus be pusiausvyros. Geriausias būdas apsisaugoti nuo tokio žmogaus įtakos – kuo mažiau bendrauti su juo.

Kas gi yra tas vidinis magnetizmas, kodėl vieni žmonės jį spinduliuoja, o kitiems jo aiškiai trūksta? Man patiko žmogaus energijos palyginimas su elektrine baterija: ji nuolat išskiria ir gauna energiją, joje be perstojo vystosi traukos ir atstūmimo srovės. Todėl žmonės ir veikia savo gyvenimus ir vienas kitą. Tai panašu į elektros srovę, kurią galėtume pavadinti dvasios srove. Kiekvienas gali išmokti naudotis šia jėga ir nukreipti ją norima linkme, valdyti.

Kodėl pritrūkstame vidinio magnetizmo? Pagrindinė priežastis – savarankiškumo stoka. Toks žmogus naudojasi kitais, kad lengviau pasiektų savo tikslus, nuolat viskuo nepatenkintas, nes iš esmės jo gyvenimas priklauso nuo kitų. Jis gali turėti daug idėjų ir planų, bet neturi energijos jiems įgyvendinti, todėl naudojasi kitais arba tik žodžiais planuoja. Dėl savo skundų ir tariamo silpnumo jis pats sau “pritraukia“ nesėkmes pagal priežasties – pasekmės dėsnį..

Kaip padidinti asmeninį magnetizmą? Pirmiausia – atkreipkime dėmesį į savo mąstymą. Mūsų mintys formuoja mūsų būdo bruožus ir, žinoma, gyvenimą. Stiprios, pozityvios mintys formuoja stiprią energiją. Labai svarbi vidinė pusiausvyra, taip pat nuoseklumas ir pasitikėjimas savimi. Kiekvienas iš mūsų – vienintelis toks ir unikalus šiame pasaulyje. Lygiavimasis į kitus atima daug energijos ir jėgų.

Taip pat labai svarbu išmokti suvaldyti savo norus, nesiblaškyti. Bet koks noras – tai jėga, energija. Ji gali turėti įvairią dvasios srovės išraišką – tai nekantrumas, nuolaidžiavimas, pataikavimas, tuščiagarbiškumas, palaidumas. Nevaldoma noro jėga gali vesti beprasmišku ratu per gyvenimą. Turime atskirti, kas išties svarbu ir kas yra tik užgaida ar silpnybė. Bet kurio noro įgyvendinimas atima magnetizmo jėgą, todėl turime aiškiai suvokti, kam verta tą jėgą atiduoti, kad nešvaistytume jos tuščiai.

Atpraskime tuščiai plepėti.. Tai atima daug gyvenimiškos energijos, kurią galime panaudoti tikslingai. Žodis – taip pat energija, ir skleisdami apkalbas ar visiems pasakodami apie savo planus, užsiėmimus, potraukius, švaistome savo energiją vėjais. Pagrindinė charizmatiško žmogaus taisyklė – kuo mažiau kalbėti apie save. Apie jį, jo pasiekimus kalba kiti 🙂 ..

Dar viena paslėpta energijos “nutekėjimo“ sritis – pritarimo troškimas. Kiekvienam būna akimirkų, kai savo kalbomis norime įtikinti aplinkinius savo nepaprastais sugebėjimais. Tai visiškai natūralus noras, slepiantis savyje didžiulę jėgą. Paklusę šiai jėgai, dažnai prarandame ir saiką, ir mandagumą.. Tokiu būdu taip pat tuščiai iššvaistome savo dvasinę srovę. Išmokime patys pasidžiaugti savo pasiekimais.. O pritarimas bus, jei tikrai darbuosimės iš širdies, nereikia jo “prašytis“ ..

Ir.. pozityvumas. Tai svarbi charizmatiško žmogaus taisyklė. Šviečia ir spinduliuoja tik šviesa 🙂 .. Patraukli tik harmonija. O ir pritraukiame į savo gyvenimą tik tai, ką patys spinduliuojame. Žadinkime, pajunkime šią stebuklingą jėgą savo ir visų labui. Mes visi tai galime. TIKRAI 🙂 ..