Kategorija: Saviugda

Prisipažinsiu, man ši paskaita buvo labai vertinga, nes privertė atidžiau pasižiūrėti į savo vertybes ir būdo savybes. Informacijos gausybė kartais viską taip supainioja, kad nejučiomis sukeičiame vietomis panašius bruožus turinčias savybes. Dar keletas įdomių palyginimų, kad giliau suprastume, kokia plona riba tarp bendražmogiškų vertybių ir egoizmo, kuris galiausiai suvalgo mus pačius..

Panagrinėkime mūsų reakcijas. Dažniausiai pasitaikanti reakcija – susierzinimas. Tai kažkieno sukeltas nepasitenkinimo jausmas, nusivylimas. Tai proto reakcijos į nekomfortiškas žmogui situacijas, ir jei neišmokstame valdyti savo reakcijų ir jų nefiksuojame, susierzinimas perauga į nekontroliuojamą automatinę būseną. Kiekvienas randa paaiškinimą savo susierzinimui, kuris iš esmės yra egoistiška reakcija į tai, kas nepatinka ir noras, kad kiti elgtųsi taip, kaip mums patinka. Pasireiškia pykčiu, nekantrumu, neapykanta, kito spaudimu.

Ir – gimininga iš pažiūros reakcija – pasipiktinimas, apibūdinama kaip maištas, protestas. Riba tarp susierzinimo ir pasipiktinimo labai siaura. Jei nesugebame nusiraminti, ramiai sureaguoti, susierzinimas pereina į konfliktą. Na, o pasipiktinimas – tai protestas prieš kažką, turintis pozityvumo, tai reakcija į negatyvumą, asmens siekis iš negatyvumo pereiti į pozityvius pokyčius, asmens pretenzija pirmiausia sau pačiam. Proto reakcijas galime keisti tik sąmoningai ir kryptingai. Slopindami ar ignoruodami savo reakcijas, mes jas tik sustipriname.

Dar dvi nagrinėtos savybės – taupumas ir gobšumas. Logiškai skirtumas mažas ir priklausomas nuo požiūrio taško. Tarkim, elgetos atžvilgiu mes taupūs, jei neduodame jam pinigų, o iš jo pusės mes jam atrodome gobšūs, nes neduodame jam pinigų.. Bet.. čia požiūrio reikalas, pažiūrėkime, kaip visa tai nuspalvina egoizmas.. Egoistinis mąstymas – nauda tik sau. Be naudos sau gobšus nesiskirs su pinigais ar daiktais.

Kadangi dabar mūsų visuomenėje vyrauja egoistinis mąstymas, tai dauguma žmonių yra gobšūs, laikydami save taupiais. Egoisto sąmonė niekada neišvystys taupumo, nes negali atsikratyti gobšumo, nes jis gobšus net tam, ko jam nereikia.. taip pat iki gobšumo taupus, vengiantis išlaidų iš gobšumo.

Kas gi yra taupumas? Taupus – saugantis daiktus, ekonomiškas, apskaičiuojantis. Jis saugo ir savo, ir svetimą. Taupumas prasideda tik tada, kai dingsta gobšumas, nes ateina suvokimas, kad tikrosios vertybės yra ne materialios.. Tai ateities žmogaus mąstymas.

Ir kokios viso to išvados? Žmogaus sąmonė – švari ir daugelį įrašų joje padaro visuomenė. Šiuolaikinio žmogaus mąstymas ekstremalus, nes sudarytas iš kraštutinumų: gėris – blogis, kvailas – protingas ir t.t.. Tai primityvi sąmonės būklė, skatinanti kovoti. Poliarinė moralė jau seniai atgyveno ir tarnauja tik egoizmui. Tai vergo mąstymas, nes egoizmas žadina žemiausias žmogaus savybes.

Iki šiol pasaulyje niekas dėl nieko nesitarė, tik reikalavo, kariavo, atiminėjo, išnaudojo. Vėlgi – vedami to pačio egoizmo užaugintų ambicijų ir siauru susitapatinimu su materija. Žmogaus bendražmogiškos savybės, moralinės vertybės visada buvo palaikomos saujelės vienišų idealistų. Jų dėka ir išlikome, nes visada gyveno viltis, kad ateities žmonės sukurs šviesesnę ateitį.

Mielieji, man rodos, mes ir esame tie ateities žmonės, į kuriuos mūsų protėviai dėjo tokias viltis ir kurių dėka išliko aukšti moralės principai. Tikra viena: šioje Žemėje neįmanoma gyventi be visuomenės ir tam, kad išliktume, ateities visuomenėje turi vyrauti altruizmas. Turime išeiti iš siauro egoizmo rato ir sėti bendruomeniškumo idėjas, ugdyti orią visuomenę. Visos krizės akivaizdžiai rodo, kad žlunga senos valdymo sistemos ir esame ant pokyčių slenksčio.. Ar sugebėsime? Esu tikra, kad taip 🙂 ..

Dabar apie kitas užslėptas egoizmo atspalvius ir apraiškas, valdančius mūsų gyvenimą. Jos apėmusios visas gyvenimo sritis ir dažniausiai taip įauga į mūsų sąmonę, kad ilgainiui tampa “normaliomis“. Ir visgi – jei “normalios“, tai kodėl taip dažnai kelia nepaaiškinamą vidinį pasipriešinimą? Matyt, todėl, kad tai prieštarauja mūsų tikrąjai prigimčiai..

Kad ir dažniausiai daug ginčų sukeliančios moralinės savybės ir normos. Moralinės savybės perduodamos iš kartos į kartą. Laikmetis formuoja moralines savybes ir gimdamas vaikas perima šeimos ir tautos mentalitetą, tradicijas, papročius. Visuomenė vertinga ir kūrybinga tada, kai ji sudaryta iš orių žmonių. Todėl teigiama, kad asmenybę nuo mažens sąmoningai reikia formuoti oria. Kas gi yra orumas?

Orumas – tai aukštų moralinių savybių visuma ir pagarba šioms savo savybėms. Tai kuklumas, sąžiningumas, teisingumas, savigarba, savęs vertinimas, meilė sau. Tai savęs aukščiausias suvokimas, savo galimybių suvokimas, neturintis nieko bendra su daiktais ir materialumu. Juk nei mašina, nei pinigai ar turtai nėra asmenybės dalis. Ir kuklumas nėra menkumas, o supratimas, kad asmens savybės neleidžia jam kelti savęs virš kitų, kad ir kiti žmonės turi savo kelią ir saviraišką.

Orumas – tai garbė, vertos pagarbos žmogaus moralinės savybės ir atitinkami principai, geras vardas, gera reputacija. Taip pat kilnumas, teisingumas, tyrumas ir atvirumas. Išties, įspūdingas savybių derinys.. Dažnai pereinantis į .. puikybę ir išdidumą. Tai atsitinka tuomet, kai “įsijungia“ egoizmas, kai skaitome save vertingesniais už kitus, iškeliame save aukščiau kitų.

Puikybė (išdidumas) – tai požiūris iš aukšto, žeminantis kitus, suteikiant sau išskirtinę vertę. Puikybė atstūmia žmonės vieną nuo kito, skaldo ir supriešina visuomenę. Tai gerbėtroška, ambicingumas, puikavimasis savimi, reikalavimas ypatingo požiūrio į save, pasipūtimas. Taip pat visko matavimas materialumo matu.

Tokia pozicija gimdo didelės dalies visuomenės nepilnavertiškumą. Tų, kurie lygiuojasi į išdidžiuosius ir nusižemina savo vertingumą, pasijunta beverčiais tik dėl to, kad patys save taip vertina, lygindamiesi į “išdidžiųjų“ vertybes.. O juk kiekvieno žmogaus didžiausia vertybė – jo gyvybė ir unikalumas, nepriklausomai nuo jo materialinės padėties..

Susimąstykime – ar ugdomas mūsų visuomenėje žmogaus orumas? Menkai.. Nuo pat mažens skiepijamas lygiavimasis į kitus ir tai užgožia žmogaus unikalumą. Gerai, jei vaikas auga laisvų, kūrybingų tėvų šeimoje, kur visapusiškai ugdomas, nes tik išėjęs už šeimos ribų, jis pakliūna į lyginimo su kažkuo terpę.. Kol mažas – su kaimynų gerais vaikais, paaugęs su pažįstamų protingais ir klusniais šaunuoliais pirmūnais, vėliau su bendradarbiais, svetimais sutuoktiniais, galiausiai pasauliniais ar ES standartais..

Ar lieka tame bent plyšelis orumui ir aukštoms moralinėms savybėms išsiskleisti? Vargiai.. Išeitis? Kol ugdymo įstaigos persiorganizuos, maksimaliai savo vaikuose žadinti jų unikalumą ir skiepyti orumą. Ir patiems atsitiesti ir į nieką nesilygiuoti. Visi esame unikalūs ir orūs žmonės ir tik patys galime tą orumą pažeminti, įjungę klastingąjį egoizmą..

Paskaitos apibendrinimas – sekantį kartą..

Neseniai klausiau labai įdomios paskaitos, noriu pasidalinti įspūdžiais 🙂 . Paskaita buvo apie egoizmą, jo atspalvius, ir kaip kartais tam tikrus paslėpto egoizmo atspalvius priimame kaip vertybę savo gyvenime ir ja vadovaujamės. Ir.. tai neišvengiamai veda į nusivylimus, nes negalima pastatyti kažko tikro ant netikro pagrindo. Taigi, kas yra egoizmas ir kaip jo paslėptos apraiškos valdo mūsų gyvenimą?

Egoizmas iš esmės, daugelio autorių nuomone ir sutarimu, skaitomas elementariu savisaugos instinktu. Jis naudingas gyvūnams, naudingas ir mums, bet.. tik kaip pavojaus atpažinimo indikatorius. Jei jis pradeda mus valdyti, tai nuveda mus nuo aukštesnių savirealizacijos tikslų ir pajungia kūno poreikių tarnystei. Egoizmas būtų logiškas, jei planetoje gyventų tik vienas žmogus arba jei žmogus neturėtų mąstymo sugebėjimo.

Kadangi gyvename visuomenėje, esame bendruomeniški, tai ir turime ieškoti būdų tartis ir bendradarbiauti. Mūsų visuomenėje yra priimta ieškoti kompromisų ir tai laikoma geriausiu būdu išspręsti prieštaravimus. Bet ar taip jau nekaltas yra kompromisas, mūsų sąmonėje įsišaknijęs kaip vienintelis bendradarbiavimo modelis? Žiūrime kompromiso apibūdinimą žodyne: tai priešingų nuomonių ir interesų atstovų susitarimas su abipusėmis nuolaidomis ir siekiant abipusės naudos.

Lyg ir teisinga. Bet.. tai susitarimas tarp dviejų egoistų. Stipresnis ar turintis didesnės įtakos, žinoma, apgaus, arba išsiderės sau palankesnių sąlygų. Ten, kur yra egoizmas, susitarimo negali būti, tai abipusės pretenzijos ir nauda iš jų. Kompromisų pavyzdžiai – tarkim, kažkurios valstybės karys, kuris žino moralinį principą “nežudyk“, yra tikintis, bet kariauja, žudo “vardan taikos“. Arba pavyzdys iš gyvenimo – jauna graži moteris išteka už daug vyresnio turtingo vyro. Tai kompromisas, paremtas abipuse nauda: vienas gauna pinigus, kitas – jauną gražią moterį, kuri jam suteikia “svorio“ visuomenėje ir tenkina jo ambicijas.

Ir, kaip teigiama, vienintelis humaniško bendravimo būdas, ateities santykiai – susitarimas. Lyg ir sunku iš pirmo žvillgsnio atsekti skirtumą tarp kompromiso ir susitarimo, bet jis esminis. Susitarime nėra egoizmo, tai bendramintiškumas, bendri sąlyčio taškai, bendri požiūriai. Susitarime nėra spaudimo ir derėjimosi. Tai bendros vertybės, bendri tikslai, pasikeitimas savo sugebėjimais bendram labui, vienybė.

Susitarimo pavyzdžiai galėtų būti situacija, tarkim, politikoje ar Žemės ekologijos išsaugojimo srityje, kai visi žino, kas yra saugu, naudinga visapusiškai, visiems besąlygiškai, ir bendromis pastangomis to siekiama. Kai dedamos aukščiausios pastangos to pasiekti, kai nesiekiama egoistinės naudos. Gyvenime tai galėtų būti šeima, kurios pagrindas – besąlygiška meilė, geranoriškumas, draugiški santykiai kiekvieno ir abiejų labui. Kai auga kiekvienas, skleisdamasis pats ir sudarydamas sąlygas skleistis visiems šeimos nariams. Tai ateities santykiai.

Pripažinsiu, ne iš karto “pagavau“ skirtumą, bet supratus esmę suvokiau, kad taip ir yra. Egoizmas bet kokiam reiškiniui, gyvenimo sričiai suteikia klastingo siauro naudingumo prasmę ir tai pradeda atrodyti teisinga. Naudinga, reiškia, teisinga. Bet.. dažnai naudinga kažkieno egoistiniams poreikiams ir ambicijoms, bet ne bendram labui. Egoizmas nuvedė mus į tokias demagogines pinkles, kai praktiškai visos gyvenimo sritys yra pakeičiamos tariamomis vertybėmis, grįstomis egoizmu ir siaura nauda.

Iš čia ir daugelis mūsų laikmečio negandų, kurios jau apėmusios visas sritis – politines valdymo sistemas, ekologiją, žmonių bendravimą. Laimė, žmonės tai suprato ir didėjantis sąmoningumas ir atsakomybė už mūsų ateitį neišvengiamai atves mus į harmoningą sistemą, paremtą humanizmu ir bendruomeniškumu. Tam nereikia nieko griauti ir kariauti, o tiesiog išsivalyti nuo netikrų vertybių, skiepyti naują mąstymą ir vadovautis senomis kaip Žeme vertybėmis – Tiesa ir Sąžiningumu.

Tai tik dalis pagrindinės paskaitos idėjos, pratęsiu sekantį kartą. O ką jūs apie tai manote?

Paslaptinga savybė.. Įgimta ar įvaldoma? Graikiškai “charisma“ – malonė, dovana. Mes tai tapatiname su asmens trauka, patrauklumu. Tai vidinė savybė, nes išorinės savybės mažai vertos, jei žmogus neturi vidinio žavesio. Charizma dar vadinama asmeniniu magnetizmu. Žmonės seniai domėjosi šia savybe ir nustatė, kad kiekvienas ją turi ir gali atskleisti.

Kaip gi atrodo charizmatiškas žmogus? Visų pirma, kai šalia mūsų toks žmogus, mes jaučiame gilų nusiraminimą. Iš jo sklinda ypatinga vidinė jėga, kurios nepastebime šio žmogaus elgesyje ir lyg neaišku, kame ta jėga slypi. Ir visgi ji stipriai jaučiama.. Toks žmogus niekada nebūna nervingas, jis ramus ir gerai žino, ko nori, niekada neskuba. Šio žmogaus žvilgsnis labai atviras, jis lengvai įgyja palankumą, užmezga ryšį. Šalia jo gera tiesiog būti 🙂 ..

Ir, atvirkščiai, žmogaus, neturinčio tokių magnetinių savybių, draugija gali imti erzinti. Jis pagilina ir kito žmogaus nepasitenkinimą, liūdesį, gali apnuodyti džiaugsmą.. žodžiu, lengvai gali sugadinti nuotaiką 😦 .. Toks žmogus skaito save nepripažintu genijumi, keikia likimą, aplinkinius, orą ir apskritai viską. Jis nuolat nepatenkintas, įsitempęs, nelaimingas. Lengvai pasiduoda įspūdžiams, dažnai yra jų valdomas. Tai žmogus be pusiausvyros. Geriausias būdas apsisaugoti nuo tokio žmogaus įtakos – kuo mažiau bendrauti su juo.

Kas gi yra tas vidinis magnetizmas, kodėl vieni žmonės jį spinduliuoja, o kitiems jo aiškiai trūksta? Man patiko žmogaus energijos palyginimas su elektrine baterija: ji nuolat išskiria ir gauna energiją, joje be perstojo vystosi traukos ir atstūmimo srovės. Todėl žmonės ir veikia savo gyvenimus ir vienas kitą. Tai panašu į elektros srovę, kurią galėtume pavadinti dvasios srove. Kiekvienas gali išmokti naudotis šia jėga ir nukreipti ją norima linkme, valdyti.

Kodėl pritrūkstame vidinio magnetizmo? Pagrindinė priežastis – savarankiškumo stoka. Toks žmogus naudojasi kitais, kad lengviau pasiektų savo tikslus, nuolat viskuo nepatenkintas, nes iš esmės jo gyvenimas priklauso nuo kitų. Jis gali turėti daug idėjų ir planų, bet neturi energijos jiems įgyvendinti, todėl naudojasi kitais arba tik žodžiais planuoja. Dėl savo skundų ir tariamo silpnumo jis pats sau “pritraukia“ nesėkmes pagal priežasties – pasekmės dėsnį..

Kaip padidinti asmeninį magnetizmą? Pirmiausia – atkreipkime dėmesį į savo mąstymą. Mūsų mintys formuoja mūsų būdo bruožus ir, žinoma, gyvenimą. Stiprios, pozityvios mintys formuoja stiprią energiją. Labai svarbi vidinė pusiausvyra, taip pat nuoseklumas ir pasitikėjimas savimi. Kiekvienas iš mūsų – vienintelis toks ir unikalus šiame pasaulyje. Lygiavimasis į kitus atima daug energijos ir jėgų.

Taip pat labai svarbu išmokti suvaldyti savo norus, nesiblaškyti. Bet koks noras – tai jėga, energija. Ji gali turėti įvairią dvasios srovės išraišką – tai nekantrumas, nuolaidžiavimas, pataikavimas, tuščiagarbiškumas, palaidumas. Nevaldoma noro jėga gali vesti beprasmišku ratu per gyvenimą. Turime atskirti, kas išties svarbu ir kas yra tik užgaida ar silpnybė. Bet kurio noro įgyvendinimas atima magnetizmo jėgą, todėl turime aiškiai suvokti, kam verta tą jėgą atiduoti, kad nešvaistytume jos tuščiai.

Atpraskime tuščiai plepėti.. Tai atima daug gyvenimiškos energijos, kurią galime panaudoti tikslingai. Žodis – taip pat energija, ir skleisdami apkalbas ar visiems pasakodami apie savo planus, užsiėmimus, potraukius, švaistome savo energiją vėjais. Pagrindinė charizmatiško žmogaus taisyklė – kuo mažiau kalbėti apie save. Apie jį, jo pasiekimus kalba kiti 🙂 ..

Dar viena paslėpta energijos “nutekėjimo“ sritis – pritarimo troškimas. Kiekvienam būna akimirkų, kai savo kalbomis norime įtikinti aplinkinius savo nepaprastais sugebėjimais. Tai visiškai natūralus noras, slepiantis savyje didžiulę jėgą. Paklusę šiai jėgai, dažnai prarandame ir saiką, ir mandagumą.. Tokiu būdu taip pat tuščiai iššvaistome savo dvasinę srovę. Išmokime patys pasidžiaugti savo pasiekimais.. O pritarimas bus, jei tikrai darbuosimės iš širdies, nereikia jo “prašytis“ ..

Ir.. pozityvumas. Tai svarbi charizmatiško žmogaus taisyklė. Šviečia ir spinduliuoja tik šviesa 🙂 .. Patraukli tik harmonija. O ir pritraukiame į savo gyvenimą tik tai, ką patys spinduliuojame. Žadinkime, pajunkime šią stebuklingą jėgą savo ir visų labui. Mes visi tai galime. TIKRAI 🙂 ..

Visi žmonės yra skirtingi, ir ne tik savo charakterio savybėmis, bet ir dvasine branda. Rytų filosofai skiria žmonės į kūdikio, vaiko, paauglio, jaunuolio, brandaus žmogaus dvasią ir sieja tai su karma. Panašią išvadą, remdamasis savo praktika, padarė ir amerikiečių psichologas D.Stivensas. Man jo išvados ir pasvarstymai pasirodė įdomūs, aktualūs ir atitinkantys realybę, todėl sutrumpintai išdėstysiu esmę.

Būti suaugusiu žmogumi dar nereiškia būti subrendusia asmenybe. Lygiai taip pat nereiškia, kad visi jauni žmonės yra nesubrendę. Dažnai tenka matyti, kaip suaugę žmonės elgiasi lyg paaugliai. Ir, atvirkščiai – jauni žmonės rodo jų amžiui nebūdingą brandą ir išmintį. Kuo brandesnis žmogus, tuo jame daugiau atsakomybės, bendražmogiškų vertybių suvokimo. Didelis egoizmas rodo nebrandų charakterį. Pažiūrėkime, kaip psichologas suskirstė brandos etapus ir jiems būdingus teiginius. Suprantama, jie yra suaugusių žmonių.

Pirmasis sąlyginis brandos etapas – kūdikio sąmonė. Šio etapo pagrindiniai teiginiai: pasaulyje tiek daug naujo ir netikėto; gyvenime taip viskas supainiota – dažnai jame nesusigaudau; mano giminaičiai ir draugai man yra viskas pasaulyje, be jų tiesiog negalėčiau gyventi; aš dažnai jaučiuosi pasimetęs ir man reikalingas žmogus, kuris galėtų pamokyti, ką reikia daryti; kiekvienas gyvenime turi elgtis taip, kaip jam patinka; tik gąsdinimu galima pasiekti tai, ko norėtum; jeigu kas nors stojo tau skersai kelio – nusikratyk juo; esu labai prietaringas..

Antrasis brandos etapas – vaiko sąmonė. Jo pagrindiniai teiginiai: tik tarp panašių į mane žmonių jaučiuosi saugiai; žmonės turi žinoti savo vietą; paprastai aš elgiuosi taip, kaip man yra sakoma; papildomas atsargumas niekada nepakenks; neverta pasitikėti nepažįstamais žmonėmis; jeigu negyvensiu pagal Dievo įsakymus, jis tikrai mane nubaus; niekada negalima pamiršti, kad visur aplinkui pilna virusų ir mikrobų; tai, kas sena ir išbandyta – geriau už viską; velnio pagundos jėga yra labai didelė; man nepatinka nežinomi produktai..

Trečias brandos etapas – paauglio sąmonė. Šio etapo teiginiai: gyvenimas – kova, visuomet turi būti pirmas; svarbiausia gyvenime – sėkmė; aš žinau, kaip išgauti naudą iš vieno ar kito dalyko; man į galvą nuolat ateina puikių idėjų – žmonėms reikėtų pasimokyti iš manęs; nesigailiu netikėlių; biznyje laimi kieta politika – negerbiu minkštakūnių; ateis laikas, kai mes visiškai pažabosime gamtą; išgyvena stipriausi, nugalėję lieka; svarbiausia padaryti gerą įspūdį; man patinka padaryti geriau už kitus ir išsiveržti į priekį..

Ketvirtasis brandos etapas yra jaunuolio sąmonė. Jam būdingi teiginiai: aš noriu save pažinti; jaučiu būtinybę padėti nelaimingiems žmonėms; man patinka stebėti žmonių elgesį; mane domina įvairios pasaulio religijos; mėgstu ragauti naujus valgius; manau, kad gamta turėtų būti apsaugota nuo negailestingo plėšimo; aš dar nesuvokiau savo paskirties šiame gyvenime; mano širdis atvira žmonėms; dažnai gyvenimas – sudėtingas dalykas; kartais jaučiu, kad manęs daugelis nesupranta; manau, kad iš esmės visi mes – broliai ir seserys šiame pasaulyje..

Ir paskutinis žmogaus brandos etapas – suaugusio žmogaus sąmonė. Jam būdingi teiginiai: gamta – svarbiausias mūsų mokytojas; tikiu, kad tarp žmonių egzistuoja glaudus ryšys; jei įskaudinau kitą, jaučiu skausmą ir pats; aš turiu savo nuomonę, kuri dažnai kertasi su visuomenėje pripažinta; aš noriu būti toks, koks esu; jaučiu savyje gilų dvasingumą, kurio nebūtina sieti su religija; aš manau, kad daugeliu atveju ligų šaltinis – savos emocijos ir nuostatos; jaučiu gilų ryšį su gamta ir gyvūnais; išorė nėra svarbu – daug svarbesnis žmogaus vidus; aš lengvai bendrauju su įvairių visuomenės sluoksnių žmonėmis; į gyvenimą žiūriu filosofiškai..

Įdomus suskirstymas, tiesa? Yra tame logikos, o ir pavyzdžių gyvenime.. D.Stivensas teigia, kad pagrindinė žmogaus brandos tendencija yra nukreipta į asmeninės patirties įgijimą. Bręsdamas žmogus vis giliau sugeba įsisavinti ir analizuoti jam pateiktas gyvenimo situacijas. Subrendęs žmogus sugeba konfliktines situacijas išspręsti taikiai ir neskausmingai. Jo mintys ir sprendimai tampa vis labiau nepriklausomi. Kuo brandesnis žmogus, tuo mažesnę jis jaučia baimę kitų žmonių ir nežinomybės akivaizdoje. Jo principai – vis labiau bendražmogiški.

Brandos ribų nėra, branda beribė. Žinoma, tai sąmoningas augimas, kai nuo egoistinių apribojimų augama iki bendražmogiškų vertybių. Arba.. užstringama ties kažkuriuo etapu, lyg sugedusi plokštelė.. Priminsiu, kad tai sąlyginis suskirstymas, bet verčiantis susimąstyti.. ir vėl prie to paties: viskas mumyse, viskas mūsų valioje.. jei tik tai suprantame 🙂 ..

Dažniausiai menininkams priskiriame šią savybę, nesusimąstydami, kad ji yra kiekviename iš mūsų. Tai galinga gyvenimo jėga, dažnai lydima spontaniškumo ir glūdinti mūsų intuicijoje. Teigiama, kad mūsų protėviai išgyveno būtent intuicijos dėka. Intuicija pajungia aukščiausią žmogaus kūrybingumą, panaudodama ne tik vaizdinius, metaforas, simbolius ir archetipus, bet ir įjungia visas nestandartines pažinimo formas, kurias per visą savo gyvavimą sukaupė žmonija.

Valstybė, religija ir išsilavinimas kartu sukūrė priklausomybės atmosferą, laikančią žmogų intelektualinės vergovės būsenoje. Todėl dauguma žmonių nežino apie savo kūrybines galias ir išsivadavimo ieško išorėje. Tikisi pagalbos iš artimųjų, draugų, bažnyčios, valstybės.. Nesusimąstydami, kokią galingą kūrybinę jėgą ir gabumus nešiojasi kiekvienas savyje.

Daugelis žmonių mano, kad jie nėra kūrybiški. Mes esame patyrę tiek kritikos, kad bijome ką nors naujo ir pradėti. Dažniausiai negaudavome padrąsinimo ir paramos, todėl nusprendėme, kad esame nekūrybiški ir šitą savybę priskyrėm meno žmonėms, kažkam.. tik ne sau. Bet.. tai nėra tik menininkų privilegija, tai kiekvieno žmogaus savybė, tik kartais užgesinta ir giliai glūdinti.

Kūrybinė jėga atsiveria, kai drįstame peržengti mus ribojančias idėjas, įvairius blokus ir baimes. Visi dvasiniai mokymai pabrėžia: “Viskas, kas jums reikalinga, yra jūsų viduje.. Dangaus karalystė jumyse“. Kiekvienas žmogus turi pasirinkimo dovaną ir galimybę išreikšti save, pasiekti viską, ko trokšta. Būti kūrybiškam reiškia būti drąsiam, entuziastingam, lanksčiam. Tuomet atsiveria intuicija ir žmogus kūrybiškas visame, ką jis bedarytų.

Jis tampa kanalu, kuriuo laisvai teka kūrybinės jėgos, jo kūryba stimuliuojama iš išorės ir iš vidaus, jis turi ryšį su intuicija ir ja pasitiki. Intuicija – tarsi tiltas, kuriuo mūsų siela susisiekia su sąmone ir atveria aukščiausias kūrybiškumo išraiškas. Beje, didžioji dalis filosofijos, meno ir mokslinių atradimų vyksta būtent intuicijos plotmėje, tam reikalingos ne tik žinios, nes logika – tai ribotas mūsų mąstymo instrumentas. Ji apdoroja turimą informaciją, bet nekuria naujų žinių.

Loginis mąstymas daro nuoseklius žingsnius, o intuicija veikia žaibiškai, jos dėka žmogus pamato visą vaizdą ar mąstymo rezultatą, iki kurio logika negali atvesti. Senovės mąstytojai manė, kad intuicija yra žmogaus sugebėjimas pažinti tiesą visuose matmenyse: laike ir erdvėje, akimirkoje ir amžinybėje, dabartyje ir ateityje. Šiuolaikiniai mokslo žmonės intuicijai apibūdinti naudoja visuotinai priimtą terminą “ nušvitimas“.

Manoma, kad intuicija slypi mūsų pasąmonėje, jai subtiliai sąveikaujant su sąmone. Amerikiečių tyrinėtojas G.Volesas sukūrė kūrybinio mąstymo schemą, stebėdamas žymių mokslininkų kūrybinį procesą. Shemą jis suskirstė į keturias pakopas:
Pirmoji – pasirengimas. Renkama būtina informacija apie problemą ir bandoma loginiu keliu ją išspręsti.
Antroji – inkubacija. Tai problemos brandinimas, išnešiojimas, kuris išoriškai atrodo lyg sąstingis. Iš tiesų vyksta giluminiai pasąmoės veiklos procesai ties ta problema, prieš kurią bejėgė logika.
Trečioji – nušvitimas. Visada ateina staiga ir netikėtai. Sprendimas gimsta simbolio ar minties – vaizdinio forma, kurią nusakyti žodžiais labai sunku.
Ketvirtoji – patikrinimas. Vaizdinys “įgauna“ žodžių pavidalą, mintys išsirikiuoja nuoseklia, logiška grandine, atradimas moksliškai pagrindžiamas.

Žinoma, nušvitimas yra šio kūrybinio proceso kulminacija. Klasikinė nušvitimo iliustracija – iš vonios iššokęs ir šaukiantis “Eureka!“ Archimedas 🙂 . Psichologai ir filosofai sutaria: kelias, vedantis link nušvitimo, yra žinomas. Kaip tai pritaikyti kiekvienam žmogui? Pirmiausia – suprasti, kad tai sąmoningos ir nuoseklios veiklos rezultatas. Tam, kad būtume gyvenime kūrybingi, turime pirmiausia žinoti, ko norime, ko siekiame ir nesipriešinti tam, prie ko “širdis linksta“, kam esame imlūs ir gabūs.

Turime būti nuoseklūs, nepaskęsti smulkmenose. Kaip dailininkas piešia paveikslą savo vaizduotėje, taip ir mes turime turėti aiškų, detalų vaizdą to, ko siekiame. Mokėti išlaukti, nesiblaškyti. Nebijokime rizikuoti, nes būti kūrybiškam iš esmės reiškia prisiimti tam tikrą dalį rizikos ir mokytis iš klaidų. Mąstykime aukštomis kategorijomis, kūrybingai, atmeskime stereotipus. Būkime iniciatyvūs, entuziastingi, pozityvūs.

Ir.. nesilygiuokime į nieką, pasitikėkime savimi. Kiekviename iš mūsų egzistuoja jėga, žinanti geriausią mums kelią. Intuicija atvers aukščiausią kūrybingumą, suteiks idėjų, minčių, būtinų visiems gyvenimo klausimams išspręsti. Viskas mumyse 🙂 ..

Dėkoju už klausimus. Šį kartą Sandra klausė apie dvasinius Mokytojus, jų vaidmenį gyvenime. Aistė klausė – o kam tobulėti ir kažko mokytis, jei jaučiasi gyvenime ir taip gerai? Žinoma, Aiste, jei viskas sekasi puikiai, nėra prasmės keisti tai, kas gerai. Dvasinis tobulėjimas vyksta visą gyvenimą, o tai, kad gyvenimas džiugina tik įrodo, kad esate teisingame kelyje. Pozityvūs žmonės dažnai “nepastebi“ savo mąstymo ir veiksmų priežasčių, jiems atrodo, kad taip ir turi būti. Tai yra puiku ir labai norėtųsi, kad tokių laimingų žmonių būtų kuo daugiau 🙂 .

Sandrai galiu atsakyti remdamasi savo patirtimi. Išmintis iš įvairių šaltinių sako, kad visas mūsų gyvenimas, žmonės jame, įvykiai, aplinka, informacija yra mūsų mokytojai. Vienokiu ar kitokiu būdu visi mokomės, įgijame patirties ir išminties. Viskas priklauso nuo mūsų – mokomės sąmoningai ar ne. Gerai, jei turime šviesius tėvus ir aplinką, kuri išugdė geriausias mūsų savybes ir entuziazmą gyventi. Jei, ne, mokomės iš patirties, išgyvenimų, išvadų iš jų. Ir, žinoma, labai saugu ir gera, jei yra šalia žmogus, kuris savo pavyzdžiu ir išmintimi palaiko ir padrąsina..

Ar būtinai Mokytojas (ar Meistras) turi būti ir koks jis? Yra išskiriami tokie mokinystės keliai: pirmas – pasekėjo arba mokymo sekėjo. Toliau – mokinio, kuriam Mokytojas padeda atverti savo asmeninį kelią. Yra ir individualus, sąmoningas dvasinis augimas. Ir.. augimas per gyvenimišką patirtį, kuris dažnai atveda į tris pirmuosius. Visi keliai veda į augimą. Kuris geresnis? Geresnių nėra, jie visi kitokie.

Man atėjo poreikis išsiaiškinti, kame gyvenimo druska, kai patirtis atvedė į savotiškus pasikartojimus gyvenime. Supratau, kad kažką darau ne taip, jei keičiantis žmonėms, aplinkybėms, aš vis gaunu panašų rezultatą. Suvokiau, kad tai mano veiksmų pasekmės. Taip ir prasidėjo mano paieškos. Savo ieškojimus pavadinčiau individualiais, nors buvo periodų, kai mokiausi grupėje ir laikotarpiai, kai mokiausi iš žmonių, kurie man buvo tuo metu siekiamybės pavyzdžiai, juos tikrai galiu vadinti Mokytojais, nes daug iš jų išmokau, gavau taip reikalingą padrąsinimą.

Visuose mokymuose pabrėžiama, kad mokymai ir mokytojai tėra pakopos į asmeninį žmogaus dvasinio potencialo atsivėrimą. Bet koks mokymas, teorija ar prisirišimas prie šviesaus žmogaus yra rėmai, kurie riboja. Niekas žmogui negali suteikti, duoti išminties ar kažkokiu būdu jį padaryti šviesuoliu. Tai – asmeninis kiekvieno žmogaus darbas. Kaip jau ne kartą rašiau, viskas yra žmoguje ir reikia situacijų, “atpažinimo kodų“, kad informacija atsivertų. Visiems pažįstama situacija, kai skaitydami knygą, pagalvojam: “ir aš taip manau, aš tai žinojau“.. Kaip manote, iš kur?

Būdus tam atsivėrimui intuityviai jaučia pats žmogus ir visą jam reikalingą informaciją ir žmones “pritraukia“ į savo gyvenimą. Yra posakis: kai mokinys pasiruošęs, Mokytojas būtinai ateis. Dabar siūloma daug praktikų, seminarų, įvairių mokymų, kurie žada greitą žmogaus sąmonės transformaciją ir gyvenimo pagerėjimą. Ar tikėti tuo? Labai priklauso nuo rengėjų. Pažiūrėkime realiai: mokam pinigus ir tai vienintelė sąlyga gauti tokį sertifikatą..

Ar įmanoma per 3, 5 dienas, gal kelis mėnesius įgauti aukštesnį sąmoningumą? Gal ir įmanoma.. Žmogus visada gali pats nuspręsti, kokiu būdu jam augti. Tik.. turim suprasti, kad dvasinis augimas vyksta visą gyvenimą ir nėra veiksmo, kurį atlikę, įgausim stebuklingų savybių visam gyvenimui. Sakoma, kad tobulėjimui ribų nėra, todėl per gyvenimą galime mokytis daugybės dalykų, kurie mums įdomūs ir gali būti daug žmonių, iš kurių turėsime ko pasimokyti.

Labai džiaugiuosi, kad mano gyvenime buvo daug šviesių žmonių, iš kurių labai daug išmokau. Jų yra ir dabar. Kokiu būdu juos atrandu? Dabar informacijos – gausybė ir beveik visur yra autorių kontaktiniai duomenys. Jei mane sudomina mokymas ar žmogus, kuris tai parašė, visuomet susisiekiu su juo ir klausiu, kas man įdomu. Atsakymus visuomet gaunu, nes šviesūs žmonės noriai dalinasi savo išmintimi. Kartais susirašinėjimas užsitęsia, kartais pakanka kelių laiškų..

Svarbiausia, kuo mes tampame mokydamiesi.. Supratau, kad pažinimui ribų nėra. Pradėjus nagrinėti vieną sudominusią sritį, atsiveria klodai kitų įdomybių, ir taip be galo.. Vienas atsakytas klausimas iškelia dešimtis naujų.. Nuostabu 🙂 Tai padeda gyvenime, tai padeda pažinti save ir žmones, savo galimybes.. Ateina suvokimas, kad esame didingos Visumos tokios pat didingos dalys.. Tai įkvepia.. O šviesių žmonių, Mokytojų pavyzdžiai ypač 🙂 .. Jie parodo mums, kad mes taip pat galime išsiskleisti visa savo didybe. Juk visi esame tokie patys žmonės 🙂 ..

Pabaigai – pasakojimai iš E.de Mello knygos “Viena minutė išminties“ apie Mokytoją ir mokinystę. Autorius teigia, kad alegorinis pasakojimas – trumpiausias atstumas tarp išminties ir žmogaus. Giliausią tiesą galima suprasti paprasto pasakojimo pagalba.

BUDRUMAS
-Ar galiu padaryti kažką, kad greičiau tapčiau prašviesėjusiu?
-Taip pat mažai, kaip gali padaryti tam, kad ryte saulė patekėtų.
-Tai kam tada visos dvasinės praktikos?
-Kad nepramiegotum saulės patekėjimo..

AKLUMAS
-Ar galiu aš tapti tavo mokiniu?
-Tu ir esi mokinys, nes akys tavo užmerktos. Kai kartą atsimerksi, pamatysi, kad mokyti tavęs nėra ko – nei man, nei kažkam kitam.
-Tai kam tuomet Meistras?
-Tam, kad įsitikintum, kad jis nereikalingas.

PROJEKCIJA
-Kodėl čia visi tokie laimingi, išskyrus mane, Meistre?
-Todėl, kad jie išmoko matyti palaimą ir grožį.
-O kodėl aš nieko nematau?
-Todėl, kad negali išorėje pamatyti to, ko nematai viduje(savyje).

SAVARANKIŠKUMAS
Vienas mokinys nuolat užduodavo Mokytojui daugybę klausimų. Mokytojas kartą jam atsakė:
-Tavo širdyje visi atsakymai į visus tavo klausimus ir tik tu žinai, kaip juos atrasti. Tavo kelias į tiesą negali būti apšviestas kažkieno kito. Tu nori paimti mano žibintą. Aš noriu tave išmokyti, kaip uždegti tavąjį.

AUTENTIŠKUMAS
Mokytojas neteikė reikšmės diplomams ir moksliniams laipsniams. Jis vertino žmogų, o ne jo pažymėjimus.
Kartą jis pasakė: “Jei yra ausys, kad girdėtum paukščio dainavimą, ar reikia prašyti paukščio diplomo?“

DOKTRINA
Vienas vienuolyno lankytojas pasakė Meistrui, kad jam nereikia ieškoti tiesos, nes ją jis atrado savo religijoje. Į tai Meistras jam atsakė:
-Buvo studentas, taip niekada ir netapęs matematiku: jis pilnai pasitikėjo atsakymais uždavinyno gale – žinoma, jie visi buvo teisingi..

BEPROTYBĖ
Mokiniai dažnai klausdavo savo Mokytojo, kaip jis patyrė sąmonės prašviesėjimą. Jis nutylėdavo.. Ir tik savo jauniausiajam sūnui atsivėrė, kaip jis pasijuto praregėjęs: “Aš pasijutau visišku kvailiu.“ Sūnus paklausė, kodėl. Mokytojas atsakė:
-Žinai, sūneli, į ką tai panašu? Lyg iš visų jėgų stengtumeis įsilaužti į namus: ropštiesi kopėčiomis, išdauži langą, o paskui išaiškėja, kad durys buvo neužrakintos .. 🙂

Pirmiausia noriu padėkoti už laiškus ir atsiprašyti, jei negaliu visiems atsakyti.. Pasistengsiu atsakyti čia, jei nespėsiu asmeniškai 🙂 Gavau keletą laiškų, kuriuose tas pats klausimas – ką reiškia būti savimi? Jau rašiau apie tai, bet, matyt, verta parašyti apie tai plačiau. Parašysiu, kaip aš tai suprantu. Atsakymo ieškojau įvairiuose šaltiniuose.

Verta pradėti nuo pradžių pradžios – žmogaus gimimo. D.Chopra atkreipia dėmesį į tai, kad žmogaus kūdikis gimsta turėdamas sudėtingesnes smegenis, nei suaugę žmonės. Kūdikis nėra primityvus, jis atsineša didžiulį dvasinį ir fizinį potencialą. Siūlelius primenančių ataugų, atsišakojančių nuo kiekvieno neurono, vadinamų dendritais, naujagimio smegenyse žymiai daugiau, negu vėliau žmogui augant. Dendritai yra informacinės komunikacijos “pernešėjai“ tarp smegenų ląstelių.

Jų perteklius greičiausiai parodo, kad naujai gimusiam žmogui reikia didesnės apimties priemonių apdoroti jam naują vaizdų, garsų, skonių, faktūrų, kvapų pasaulį. Iš milijardų informacinių dulkelių kūdikis ima atsirinkti, atskirti, pažinti.. Kai realybės skalė susiaurėja, tarsi iš garsų jūros būtų išskirta viena radijo banga – tokia gausybė dendritų pasidaro nereikalinga. Realybė susiaurinama iki tiek, kad ją galima būtų suvokti racionaliai.

Šiuo laikotarpiu aplinkinių, artimiausių žmonių formuojama ir vaiko pasaulėžiūra. Vaikas dažniausiai atitraukiamas nuo savo pirmapradiškumo, kuris pajungiamas prisitaikymui. Jis beatodairiškai tiki savo artimiausiais žmonėmis, kurie formuoja jį taip, kaip jiems atrodo geriausia. Gerai, jei tėvai yra kūrybingi žmonės ir supranta vaiko vystymosi ypatumus.

Vedini geriausių norų, aplinkiniai formuoja iš vaiko žmogų, labiausiai atitinkantį to laikmečio, kuriame jis gyvena, dvasią. Arba tėvai per vaiką įgyvendina savo svajones.. Kiek lieka po tokio formavimo tikrosios asmenybės? Turbūt, nedaug.. Ir pirmasis suvokimas, kad “kažkas ne taip“, ir protestas prieš formavimą prasideda paauglystėje.

Bet.. dažniausiai paauglys yra užgesinamas arba pats padaro išvadą, kad naudingiau dėl šventos ramybės prisitaikyti. Paskui tokie protestai kartojasi įvairių žmogaus amžiaus laikotarpio krizėmis, nes ateina gilus suvokimas, kad atitikimas visuomenės standartams toli gražu nėra laimės garantas. Kodėl? Ogi todėl, kad dažnai iš žmogaus formuojama tai, kuo jis nėra. Peršama idėja, kad jis būtinai turi kažkuo tapti, paminant jo teisę tiesiog išlikti savimi ir pačiam spręsti – kuo jam būti.

Reikėtų ne formuoti iš žmogaus standartą, o nukreipti žmogų į tai, kam jis yra gabus.. Suprantama, kad vaikas neturi patirties ir gali nesuprasti saviraiškos galimybių ir formų. Bet tam ir yra tėvai, turintys gyvenimišką patirtį, išmintį ir kantrybę. Kartais vaikas labai anksti parodo, kam jis yra gabus, o kartais tam prireikia ne vieno bandymo.. Jei neužgesintas pasitikėjimas savimi – asmenybė atsiskleidžia..

Jei ne, tai turime daugybę žmonių, dirbančių nemėgiamą darbą, nuolat sekančių kažkieno sugalvotais standartais, besilygiuojančių į kažką, nerandančių “savo vietos“ gyvenime. Jie įsitempę, nusivylę, dažnai turi psichologinių problemų, o laimę suvokia tik kaip trumpus blykstelėjimus. Arba – laukia, kad kažkas padarys juos laimingais. Galima kaltinti dėl to visus iš eilės, bet kaltinimais nieko nepakeisime. Visada, kokio amžiaus bebūtume, galime atgauti pasitikėjimą savimi, atrasti saviraiškos būdą, atgauti autentiškumą, išsiskleisti kaip unikali asmenybė..

Kaip? Žinoma, reikia to labai norėti.. o paskui ramiai peržiūrėti savo gyvenimą. Pirmiausia atmesti lygiavimosi į kažką principą. Gyvenime daug pavyzdžių, kaip žmonės pasiekia visų įsivaizduojamų aukštumų. Bet.. tikrai ne tam, kad kažkas šalia pajustų menkumą, o tam, kad įkvėptų ir kitus siekti saviraiškos. Kiekvienam žmogui yra savo siekiamybių skalė, visiems ji skirtinga.

Svarbu suprasti, kad saviraiška – ne darymas to, ką norime, o darymas to, ką geriausiai sugebame ir vystymas to, kam esame gabūs. Kiekvienas žmogus turi talentą, gal net kelis, ir kiekvienas intuityviai prie to linksta. Tokie darbai paprastai lengvai sekasi ir yra mieli žmogui. Kai suprantame savo gabumus, turime išmokti pasitikėti savimi. Svarbiausia – nesižvalgyti, kas, ką, kaip daro, nesilygiuoti. Pasitikėti tuo, ką darome ir būti nuosekliais..

Rezultatai “pasirodo“ ne iš karto, o kartais ir ne visai tokie, kokius įsivaizdavome. Svarbu išmokti pasitikėti savimi ir nesustoti. Nuoseklumas visada duoda rezultatus, dažnai viršijančius mūsų drąsiausius lūkesčius. Buvimas savimi – pagrindų pagrindas laimingam gyvenimui šioje Žemėje. Jis atskleidžia visą žmogaus kūrybinį potencialą, jo dvasines jėgas, atveria neįtikėtinas galimybes gyvenime. Tam reikia drąsos, nes pabėgimas iš rėmų atrodo baugus, kol neatgaunam savo pirmapradiškumo..

Pirmapradiškumas yra žmogaus dvasinis potencialas. Tai yra laisvė, sąmoningumas, entuziazmas, kūrybiškumas, džiaugsmas, laimė, marios galimybių, pilnatvė, harmonija, santarvė, meilė.. – visa tai reiškia būti Savimi 🙂

Šįkart asmeninis susirašinėjimas paskatino pasvarstyti šia tema. Dėkui Vilmai 🙂 . Visi, kas gilinasi į savo vidinį pasaulį, yra su tuo susidūrę.. aš taip pat. Tai vadinamieji tuštumos arba ramybės periodai. Jie paprastai seka po entuziastingo ieškojimo impulso, kai imamės pokyčių, kurį laiką matome rezultatus, o paskui.. pššš.. lyg kas kaip orą išleistų tą entuziazmą ir ateina neįprasta ramybės būsena..

Dažną tai atbaido nuo tolimesnių ieškojimų, nes tai nėra malonus jausmas, neįprastas – mes įpratę blaškytis.. “Ech, visa tai nesąmonės, tauškalai, tuščias reikalas, gyvensiu kaip gyvenęs“ – nusprendžia. Buvo taip ir man, kol neišsiaiškinau, kas tai ir kodėl taip vyksta. Tam gali būti dvi priežastys: esam nenuoseklūs ir ta tuštuma labiau panaši į nusivylimą ir apatiją.. Arba tikrai pasiekėm neįprastą, bet savo natūralią ramybės būseną.

Tarkim, nusprendėm, kad kažkuri gyvenimo sritis netenkina, kankina, ir imamės konkrečių žingsnių pokyčiams. Arba nusibrėžiame tikslus ir nusprendžiam jų siekti.. Arba tiesiog tobulėjam, bandom pritaikyti kažkokią metodiką savo gyvenime. Ketinimas yra, informacija yra, gal ir grupė, kurioje dirbame.. entuziazmas – per kraštus – juk nauja, nepažinta, įdomu.. o ir viltis, kad viskas į gera.. Pirmoji pakopa paprastai teorinė, ji praeina lengvai, nes yra noras 🙂 ..

Paskui seka praktiniai žingsniai – be jų niekaip. Pirmieji paprastai sėkmingi ir įkvepiantys, o toliau gali prasidėti tokie.. pristabdymai ir entuziazmo išgaravimas, net apatija. Kodėl? Gali būti kelios priežastys. Pirmoji – pasirinkome ne tą būdą. Esame visi skirtingi, todėl net griežčiausiai aprašyta metodika gali būti lengvai individualiai koreguojama jos neiškreipiant, kad maksimaliai pritaikytume sau. Sunku išlikti motyvuotam, kai kažko siekiame per jėgą.. Gali būti, kad metodika apskritai mums netinka, gal savo patirtį galime įgyti iš kelių metodikų , o gal susikurti savąją..

Kita priežastis – nuoseklumo trūkumas. Dažniausia priežastis.. Yra tam labai taiklus pavadinimas – dvasingumas priešokomis.. Imamės vieno, kito, trečio būdo ir nieko nepadarom iki galo.. Ir atrodo, kad nesiseka, neveiksminga. Suprantama, veiksmingas ir duodantis konkrečius rezultatus gali būti tik veiksmas, atliktas nuosekliai ir iki galo.. Visų metodikų autoriai teigia, kad įvairiems tikslams pasiekti reikia laiko. Terminai įvairūs – nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių.. Galbūt, norime per greitų rezultatų.. Turime suprasti, kad plečiame savo sąmonę, suvokimą, tai greitai nevyksta.

Tai, apie ką rašė Vilma – atliekant žingsnius optimaliai ir nuosekliai, staiga ateina ramybės ar net tuštumos pojūtis. Išties įdomus efektas. Kai kažko tikslingai siekiame, dingsta blaškymasis ir chaotiški veiksmai. Į gyvenimą grįžta nuoseklumas ir ramybė, kuriuos daugelis priima už.. nuobodulį.. Mes taip įpratome blaškytis, kad natūrali mūsų ramybės būsena atrodo mums nuobodi..

Sakyčiau, reikia džiaugtis, kai pasiekiame tokią ramybės būseną, nes tai vienintelė būsena, kai esame gyvenimo tekmėje, kai esame atviri gyvenimui ir galime suprasti ir siekti to, ką esame užsibrėžę ir ką jis mums siūlo.. Be to, turim suprasti, kad negalime būti visada vienodi: yra informacijos kaupimo periodai, jos apdorojimo, įsisavinimo periodai, sąmonės plėtimosi, aktyvios veiklos, ramybės, tiesiog buvimo periodai.. Tikrai neturime nuolat blaškytis ar būti vienodai pakilūs. Gyvenimas turi fazes, periodus ir jei jį valdom, tai suprantam ir tai nekelia nerimo.. Entuziazmą keičia žinojimas, ką darome.

“Tuščia galva“ tereiškia, kad išsivadavome nuo chaotiškų minčių. Nereikia bijoti tokios būsenos, tai tik pirmas įspūdis. Tą “tuščią galvą“ galime pripildyti nuostabių kūrybingų minčių.. Nesibaiminkim ir ramybės, kuri, galbūt, po entuziastingų šuolių neįprasta, bet tai vienintelė būsena, kurioje galime būti kūrybingi. Tas blaškymasis pereis į būties džiaugsmą, kuris taps pastovus. Kaip atskirti, ar tai “tikroji“, natūrali būsena? Sunku tai apibrėžti.. Tiesiog džiaugsmingai ramu.. nedrąsko emocijos, kai aiškiai suprantame save, savo pojūčius, tikslus, o per tai ir aplinkinius žmonės.. Atsiranda Vienybės pojūtis, įkvėpimas.. Žodžiu, pradžioje neįprasta, o paskui nepaprastai lengva ir gera 🙂 Prisiminkime dvasiningus žmonės – visi jie spinduliuoja išskirtinę ramybę.

Ir dar.. Dvasinis augimas vyksta visą gyvenimą. Čia kaip tame pasakojime, kurį anksčiau užrašiau, kur vienuolis išskyrė du dvasinio augimo kelius: per patirtį arba per sąmoningą gyvenimo valdymą. Taigi, sąmoningai ar ne, mes dvasiškai augame nuolat. Man labai patiko mano Mokytojo posakis: “Jei gyveni reaguodamas, tai tavo įsitikinimus įtakoja patirtis. Jei gyveni sąmoningai, tuomet tavo įsitikinimai įtakoja tavo patirtį, tuomet esi Kūrėjas“. Nei vienas kelias nei geresnis, nei blogesnis, jie tiesiog kitokie, bet veda į vieną tikslą. Ir vienas, ir kitas turi savo ypatumus.. Ir, kaip visada – mūsų laisvė rinktis 🙂

Dėkui Vilmai už laišką ir klausimą. Ji klausia, kodėl šiais laikais taip sureikšminama pasąmonė – juk anksčiau apie tai mažai kas kalbėjo. Pirmiausia, matyt, todėl, kad vis daugiau tyrimų atliekama šioje srityje. Tyrinėtojai atrado daugiau sąsajų tarp sąmoningos veiklos ir pasąmonės. Atrasta įvairių tai patvirtinančių metodikų. O svarbiausia, manau, yra tai, kad labai suintensyvėjo informacinis srautas, gyvenimo tempas ir padaugėjo su tuo susijusių psichologinių sutrikimų.

Žmogus tiesiog nepajėgia suvokti ir apdoroti tokio didelio kiekio informacijos. Pasąmonė, mūsų informacinė sistema, nuolankiai viską “įrašinėja“. Rodos, nekalti dalykai – radijo stotis fone, nuolat įjungtas televizorius, reklama. Taip pat sąmoningai skaitoma informacija. Ar reikia šitiek? Tai pertempia nervų sistemą. Psichoterapeutai teigia, kad tik labai nedidelė viso tos informacijos dalis yra įsisamoninama. Kita didžioji dalis gali veikti mūsų gyvenimą, mums to nesuvokiant.

Dar didelis pasąmonės “klodas“ – užslopintos, nemalonios situacijos ir išgyvenimai. Vėlgi dėl tempo ar tiesiog nenoro pažiūrėti tiesiai į problemą, dažnai ją nustūmiam, stengiamės pamiršti ar negalvoti apie tai. Kiekviena neišgyventa ir iki galo nesuvokta emocija ar pojūtis gali sugrįžti, esant panašiai situacijai, tik su didesne jėga, ar tiesiog kelti nesuvokiamą įtampą ir nemalonią būseną.

Mano žinios šitoje srityje – asmeninių paieškų ir patirties pobūdžio. Kaip rašiau, bandžiau keletą metodikų. Man tai padėjo, bet nepatarčiau tuo užsiimti asmeniškai. Niekada negalime žinoti, ką ištrauksime iš pasąmonės klodų.. Geriau pokalbis su specialistu. Be to, girdėjau įvairių kitokių atsiliepimų – kad tai varginantis ir ne visuomet duodantis gerus rezultatus procesas. Žinoti, kad turime tokią sistemą, reikia, bet dirbti vistik daugelis pataria su sąmone, didinti sąmoningumą.

Jei būsime sąmoningi, formuosime savo mąstymą, suprasime, kad kiekvienas galime valdyti savo gyvenimą savo mintimis, tai ir pasąmonė mums tarnaus. Tam reikia būti maksimaliai sąmoningais nuolat, išgyventi “čia ir dabar“ akimirką, neįsisukti į chaotišką gyvenimo būdą, tiesiog lėtinti gyvenimo tempą. Nuolatinis informacijos srautas vargina, kuria nekontroliuojamą betvarkę mintyse.

Parašysiu keletą pavyzdžių, kaip pasąmonė gali veikti gyvenimą. Tai gali būti ir keisti spontaniški pirkiniai ar poelgiai, kurių sau niekaip paaiškinti paskui negalime. Arba toks įdomus pavyzdys iš paskaitos: žmogus sunegalavo ir kreipėsi į gydytoją. Liga buvo lengva, bet vyras įsisirgo ir nesveiko, nežiūrint gydytojos pastangų. Paskui paaiškėjo, kad vyrui labai patiko jauna gydytoja, su kuria buvo malonu susitikti.. Noras matyti gydytoją buvo stiprus, nors slopinamas (buvo vedęs), taigi pasąmonė jam “suteikė“ galimybę matyti gydytoją – paprasčiausias peršąlimas ilgai nepraėjo..

Panašių istorijų pateikė ir apie situacijas, kai kažko nenorime daryti gyvenime ir tam, kad to išvengtume, “organizuojame“ krūvas neatidėliotinų darbų, kad tik nedarytume to, ko nenorime. Įtampa auga, ir galų gale ta stūmiama į pasąmonę sritis pareikalauja sau išskirtinio dėmesio ir laiko.. Arba bendravimas su žmonėmis. Mūsų pasąmonė “įrašo“ absoliučiai visas mūsų mintis apie žmogų, su kuriuo bendraujame. Mes galime jas pamiršti, bet tos mintys gali įtakoti bendravimą, nors to ir nesuvokiame.. ir žmogus gali tai jausti, o paskui galime tik stebėtis, kad bendravimas nesiriša, nors tu ką..

Man darbas su pasąmone buvo įdomus, bet tik trumpas etapas mano ieškojimuose. Naudingesnis ir įdomesnis buvo sąmoningas darbas – naujos informacijos paieškos, pasitikėjimo savimi lavinimas, pozityvus mąstymas ir tiesiog.. džiaugsmas gyvenimu 🙂 Gal kažkas turi daugiau žinių ir kitokią nuomonę apie šią sritį? Būtų labai įdomu ir būčiau dėkinga 🙂 ..