Kategorija: Saviugda

Šis metodas labai efektingas, nes tai liečia erdvės variantus. Mūsų tolimesnis gyvenimas gali vystytis trimis kryptimis: pagal “senas vėžes“, pagal negatyvų scenarijų ir pagal geresnę, pozityvią versiją.

Ir jei mes jau dabar parašysime sau laišką iš to varianto, kur jau viskas įvyko palankiai, tuomet mes padėsime vystytis savo ateities modeliavimo projektui.

Datą galima nustatyti metams į priekį, galima ir tokiam laikui, kuris gali padėti išspręsti situaciją, svarbiausia, kad tam būtų pakankamai laiko.

“Labas, tai aš, aš iš ateities, ir aš labai noriu pasakyti tau, kad mano gyvenime viskas labai gerai, o tai reiškia, kad greitai, labai greitai, viskas bus gerai tavo gyvenime. Aš noriu tave palaikyti, noriu padėti tau, papasakojus, kas man padėjo išspręsti sunkumus, su kuriais aš susidūriau. Man padėjo (tas ir tas…), aš kreipiausi pagalbos (į tą ir tą…), išsprendžiau savarankiškai (tą ir tą…), aš sužinojau (tą ir tą…), mane įkvėpė (tai ir tai…), aš dėkoju (tam ir tam..)“. Ir taip toliau… Taip galime pradėti laišką. Tačiau kiekvienas parašys kažką savo, kažką iš širdies.

Parašytą laišką svarbu išsaugoti, retkarčiais perskaityti ir pasimokyti iš jo, sekant nurodymams iš ateities!

Linkiu visiems laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Skirkime kažkiek laiko ir kitiems.

Praktiškai visas mūsų laikas užimtas mintimis, jausmais, darbais, veiksmais, kurie liečia mus pačius: “Aš, aš, aš, man mano…“

Pabandykime, pradėkime dabar – skirkime pradžiai kelioliką minučių kasdien kitiems žmonėms. Skirkime laiko pagyvenusiam kaimynui, savo draugams, savo pažįstamiems.., žmonėms, kuriems reikalinga pagalba, palaikykime geru žodžiu sergančius ar vienišus žmones…

Jei tai neįmanoma, dovanokime savo palaikymą nors mintimis. Nukreipkime savo mintis ir gerus palinkėjimus kažkokiam žmogui, situacijai, arba – visam pasauliui…

Jei mes savo kasdienybėje, savo šeimoje būsime geranoriški, palaikysime ir nuoširdžiai rūpinsimės vieni kitais, tuomet mūsų visų tikrovė iš tiesų pradės keistis į gerąją pusę – kardinaliai…

Nes žmogus be gerumo, be šilto bendravimo su kitais  – kaip be deguonies – negali gyventi…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Galima viską suprasti, viską jausti, nebėgti net nuo pačios karčiausios realybės, bet tuo pačiu kartais žengti ryžtingą žingsnį į šalį, kad būtų kuo kvėpuoti…

Nes kitaip neliks nieko gyvo tavyje, nieko šviesaus, nieko, kas gali tęstis ir tęsti; nesibaigiantis tikrovės skausmas išdegins viską be likučių.

O tai reiškia, kad turi prasmę leisti sau didžiulį puodelį garuojančios arbatos su citrinos griežinėliu, tylų vakarą be naujienų, laimingą abejingumą svetimų gyvenimų inspektorių nuomonei šiuo klausimu, beribį laiką savo nuožiūrai… ir galimybę tiesiog ramiai pasvajoti visiems svajokliams, kaip dainuojama vienoje senoje dainoje, kuri niekada nepasens.

Saugokite save, mielieji… Saugokite ne tik save.

Ir visada pasilikite nors kruopelytę laiko sau, kad praleistumėte ją kiek atokiau nuo didžiulio neramaus pasaulio su jo sekinančiais žiauriais žaidimais.

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės, ramybės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Neseniai klausiausi paskaitos apie tai, kad dažniausiai mes kalbame apie užslopintas negatyvias emocijas, kurias reikia savyje atrasti, pajusti, patirti, ekologiškai išlaisvinti, apsivalyti.

Bet, pasirodo, kad mes slopiname taip pat ir pozityvias emocijas, geranoriškus širdies polėkius.

Ir ši energija mumyse taip pat gali kauptis, “slėgti“ sąžinę, sveikatą, gadinti santykius.

Mes kažką savyje užslopinome: laiku nepasakėme, nepadėjome, nepasidalinome žiniomis, kažko gero drovėjomės, nepadarėme gero darbo, neišreiškėme savo meilės. O vėliau, galbūt, labai-labai gailėjomės…

Aš susimąsčiau… Bandžiau prisiminti, būtent kada užslopinau šias pačias pozityviausias emocijas ir ketinimus. 

Pirmiausiai prisiminiau, kaip draudžiau sau išreikšti džiaugsmą. Kažkas iš draugų man pasakė: tu garsiai, pernelyg dažnai juokiesi, tu juk ne kokia kvailelė? Na ir ko gi tu taip mojuoji rankomis, šokinėji, juk tu jau ne vaikas? Ir ko gi čia džiaugtis?

Bet paskui aš vis dėl to išmokau džiaugtis. Savaip. Įvairiai, nežiūrint į nieką.

Džiaugsmas… Tegul džiaugsmas įkvepia, o ne erzina.

Prisiminiau, kaip sunku man buvo išmokti dėkoti balsu. Labai sudėtinga. Mano šeimoje tai nebuvo priimta. “Ačiū“ skambėjo mūsų namuose retai, ir dažniausiai formaliai, ne tarpusavyje, ne tarp giminaičių. Dėkoti reikėjo tik “svetimiems“ (bet ne visiems) už dovanas, už pagalbą.

Ir kaip gi sunku man buvo pasakyti “dėkoju“ sutuoktiniui. Ne, aš ne iš tų moterų, kurios bijo, kad vyras dėl to išpuiks. Aš manau kitaip: mes nesidrovime smerkti, bet drovimės padėkoti. Man tai atrodo nenormalu.

Ne, dėkoti (balsu) aš drovėjausi dėl kitko. Aš bijojau grįžtamojo ryšio. Todėl kad labai dažnai į mano padėką man atsakydavo: na, ką tu, neverta, nėra už ką; tavo “ačiū“ ant duonos neužtepsi; kas man tas tavo “ačiū“; oi, pamiršk; skamba kažkaip nenatūraliai.  

Bet aš vis vien pradėjau mokytis. Iš pradžių – mintimis, raštu. Paskui ir balsu.

Iš pradžių dėkojau “didelėmis“ progomis, vėliau ir “smulkiomis“, už smulkmenas. Nors tai buvo visai ne smulkmenos.

Ir, žinote, gyvenimas pradėjo keistis į gerąją pusę, į palankių permainų pusę, kai aš pradėjau:

– dažniau šypsotis, žavėtis, su nuostaba stebėti;

– dažniau sakyti “dėkoju“ įvairiems žmonėms, giminėje ir šeimoje;

– pasimelsti tą pačią akimirką už kažką, kai širdis to prašo;

– daryti gerus darbus, kai turiu energijos būtent jiems;

– dažniau apkabinti artimuosius, sakyti jiems šiltus žodžius.

Neslopinti savyje džiaugsmo.

Nesidrovėti sielos polėkių.

Neslopinti savyje meilės ir gerumo.

Skleisti visa tai pasauliui.., pasauliui, kuris dar nepriprato prie gėrio. Bet tai įvyks, būtinai įvyks!

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 ! 

Galbūt, tu tiesiog pavargai?

Tu jautei susierzinimą ir galvojai, kad tu turi problemų santykiuose. Bet tu tiesiog pavargai. O susierzinimas – kaip apsauga, kaip bandymas išsaugoti savo energiją. Tiesiog tu praleidai pirmuosius nuovargio požymius, laiku nepailsėjai, ir įsijungė pyktis, įžeidumas ir irzlumas.

Tu jautei kaltę dėl to, kad skundiesi ir “bambi“. O tai buvo pagalbos prašymas: aš neturiu jėgų, padėkite, bent jau supraskite, prašau. Tu ne bambeklis. Tu tiesiog pavargai. Tai normalu – kai pavargsti, pasakyti apie tai kitiems, sau. Svarbiausia – išgirsk, padėk, suprask save.

Tu praradai įkvėpimą ir vis dar bandai kažką daryti, kurti, priverti save. Motyvuoji, drausmini. Tai ne įkvėpimo praradimas, tai energijos išsekimas. Atgausi jėgas – sugrįš ir įkvėpimas daryti viską be prievartos, iš meilės.

Todėl jei visa tai apie tave, tuomet su tavimi viskas “taip“, su tavimi viskas tvarkoje. Tu tiesiog pavargai. Leisk sau pailsėti. Leisk sau “nieko nedaryti“ be kaltės jausmo ir pasiteisinimų, be pažadų vėliau “nuarti“ dar daugiau.

Pailsėk. Tiesiog pailsėk pirmai progai pasitaikius. Tau galima. Tau to reikia. Viskas gerai. Ilsėkis… Apkabinu…

Linkiu jums laimės!

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Niekas negali prilygti vidinei ramybei.

Nėra tokių pramogų, tokių laimės atributų, tokių išorinių pripažintos sėkmės paveikslų, kurie galėtų išsklaidyti chronišką vidinę įtampą, negebėjimą atsijungti nuo neramios sąmonės ir nuo pastovaus nepasitenkinimo gyvenimu…

Ramybė sieloje – ne nuolankus susitaikymas su bet kuo, o sąmoningas pasirinkimas neleisti bauginti savęs realybe… Bet kokiose aplinkybėse.

Taip subrandinama laisva valia. Būtent ji, o ne iš piršto laužtos pranašystės nulemia gyvenimą.

Nebijokite…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Pro langą šviečia saulė. Aš tyliai džiaugiuosi, aš vėl liečiu klaviatūros klavišus. Toks jausmas, lyg gročiau melodiją. Ir melodija ši begalinė, ji sklinda į visas puses ir dovanoja šilumą. Kaip tai nuostabu – tiesiog rašyti, tiesiog gyventi, tiesiog matyti!

Pasaulis man atrodo labai sudėtingas ir didžiulis, todėl aš kuriu savąjį, kuriame viskas paprasta. Aš gyvenu šiame mažame pasaulyje ir jaučiuosi neapsakomai laiminga.

Žinote, kažkada aš pati priėmiau daugybę apribojimų laimei. Galvojau, kad būtinai reikia kažką turėti ir kažkuo būti. O iš tiesų viskas jau yra, ir bet kokiose aplinkybėse geriausia – būti savimi.

Reikia gyventi paprasčiau: maitintis paprasčiau, reikšti jausmus paprasčiau, bendrauti paprasčiau, negalvojant apie tai, ką apie tave pagalvos, paprasčiau žiūrėti į šį sudėtingą pasaulį – vis vien visko neaprėpsi.

Džiaugtis tuo, kas yra, ir mažais žingsniais eiti į priekį, neribojant savęs galutiniais tikslais. Svarbiausia – pats kelias. Juk kokia tai laimė – džiaugtis kelione!

Padėka autorei! Pagal N. Paukonen esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems !

Reikia rasti laiko bendravimui su gerais žmonėmis. Jis neatsiras savaime.

Laikas – tokia keista substancija… Jis linkęs persipildyti darbu, buitimi, skubėjimu ir šurmuliu. Jis – amžinas. O žmonės – ne.

Todėl reikia mokytis praplėsti savo laiką ir įterpti bendravimo momentus su tais, kas tau artimas ir brangus.

Dar kartą paskambinti tėvams. Paklausti, kaip sekasi vaikams. Pakviesti kaimynus arbatos arba kavos. Surasti laiko pasivaikščiojimui su drauge arba draugu po darbo. Pakviesti arbatos puodeliui seserį arba brolį…

Mums gali atrodyti, kad tokios akimirkos visai nereikšmingos. O iš tiesų tai jų dėka viskas mūsų gyvenime ir laikosi…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Yra trys sveikos stabilizacijos inkarai, jeigu jūs jaučiate, kad žemė slysta iš po kojų, kad jus įtraukia į slogius pergyvenimus ir košmarus.

* Jūs priimate sprendimą, kad kiekvienas sekantis jūsų gyvenimo momentas yra geresnis už praėjusį.

* Jūs remiatės tik į artimiausias aplinkybes ir žingsnius.

* Jūs bendraujate su žmonėmis, su kuriais jums lengviau, paprasčiau ir šilčiau, nei vienatvėje su savo chaosu.

Įkvėpimas.

Iškvėpimas.

Žemė po kojomis, kosmosas virš galvos, pasaulis gyvuoja, ir jūs gyvenate.

Jūs esate.

Padėka autorei! Pagal Ninos Rubštein tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Dažnas iš mūsų pastebėjo, kad kitų nuotaika veikia mus, jei mes atsiduriame šalia tam tikro žmogaus.

Pavyzdžiui, jūsų kaimynas geros nuotaikos ir jums šypsosi, ir tai persiduoda ir jums. O jei šalia jūsų žmogus, kuris išgyvena depresiją ir kuris gali būti agresyvus – ir jūsų nuotaika kaipmat sugenda.

Šis reiškinys vadinamas vieno objekto vidinių būsenų perdavimu kitam objektui.

Beje, ir negyvi objektai taip pat ilgai išsaugo buvusio savininko energiją  (tai pravartu turėti omenyje, kai paveldimi giminės papuošalai arba tiesiog superkami seni daiktai).

Ypač jei jūs (pabrėžiu!) esate labai jautrus, todėl nemokate atskirti savo būsenų nuo kitų ir pilnai įsitraukiate į kitų žmonių gyvenimo situacijas ir pergyvenimus…

Tarkime, jūs turite ištekėjusią draugę arba vedusį draugą, kurio šeimoje ne viskas sklandu, ir šis žmogus nuolatos skundžiasi jums, išlieja savo emocijas arba depresyvias nuotaikas.

Ir tuomet palaipsniui, jei tik jūs neatseksite savo minčių ir nuotaikų eigos, kurios susietos tik su šiuo žmogumi, gali nutikti taip, kad ir jūsų šeimoje prasidės bendravimo problemos.

O tuo tarpu to žmogaus santykiai pagerės. Todėl, kad jis pajuto, jog gali išlieti jums savo negatyvias būsenas.

Jūs nuoširdžiai užjautėte arba pergyvenote (įsijautėte į jo skausmą kaip į savo), o tai reiškia, kad savo vidine būsena priėmėte jo energijas…

Jūsų nenužiūrėjo, kaip pagalvotų daugelis. Ne.

Įvyko energijų apykaita.

Padėka autoriui! Pagal M. Markus tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Keiskimės tyromis ir šviesiomis energijomis 🙂 !