Kategorija: Saviugda

Kartais per jėgą jau nesigauna. Viskas viduje priešinasi, protestuoja, pradeda lūžinėti.

Tai reiškia, kad atėjo laikas pauzei. Laikas pasakyti: “ne dabar“. Šiek tiek vėliau.

Laikas atsigauti. Laikas taisyti tai, kas sugedo.

Reikia viską suvokti ir pergyventi. Reikia atsigulėti, persirgti ir išsimiegoti. O po to – pasivaikščioti vienatvėje, pakvėpuoti, pastebėti kažką didesnio. Ir save tame didesniame.

Atleisti. Pamilti iš naujo. Arba galutinai išsiskirti.

Tylos laikas. Buvimo su savimi laikas. Jo visada nepakanka. O jis mums būtinas.

Kartais reikia tiesiog pasitikėti savo vidiniam “šiek tiek vėliau“.

Padėka autorei! Pagal Olia Majer esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Greiti laikai. Greita jausmų kaita. Nėra laiko pergyventi skausmą.

Žmonės eina pas psichologus dažnai su vieninteliu tikslu – kad nedelsiant užgesintų skausmą. Kad greičiau liautųsi jausti – ir vėl bėgte į gyvenimą į darbus, į šeimą. Kaip robotai. Kad gyventų ir nesijaudintų. Kad gyventų ir netrukdytų įkyrios mintys. Kad gyventų ir nieko nejaustų.

Todėl kad skausmas – tai apie jausmus. Tai rodiklis. Kur pažeista visuma, ten skauda. Kur žaizda, ten skauda. Kur žaizda, ten negali neskaudėti. Jei organizmas gyvas, jis reaguoja į traumą, į susirgimą, į veiklos sutrikimą.

Žaizda nesugyja akimirksniu. Patepkime ją nuskausminančiu tepalu. Perriškime ją. Bet žaizda neužgis anksčiau, nei suveiks visi apsauginiai ir atstatomieji mechanizmai. Kraujo negalima priversti krešėti greičiau, o ląstelių – greičiau regeneruotis. Viskas vyksta savo greičiu ir savo laiku.

Tas pats – ir su psichika. Ji turi praeiti visus etapus. Neslopinti specialiai (neliesti žaizdos), neskubinti (netepti vieną po kitos priemonių). Reikia leisti sau PERSIRGTI.

Netektis skaudina. Išsiskyrimas skaudina. Pranešimas su negatyviu turiniu skaudina. Neatsakytas laiškas skaudina. Grubus žodis skaudina. Nemeilė skaudina. Ignoravimas skaudina. Pavydas skaudina.

Reikia ne bėgti, ne gelbėtis, o pergyventi. Reikia persirgti. Kaip gripo metu, kai reikia gulėti lovoje ir gerti arbatą su citrina. Reikia priimti šį skausmą ir šią būseną. Pripažinti ir įvardinti tai, ką jauti. “Taip, aš pavydžiu“ . “Taip, aš bijau ją prarasti, labai bijau“. Ir pajusti. Verkti. Pykti. Išlieti jausmus. Ilgesingai vartyti nuotraukas. Rašyti kvailus laiškus. Galima neišsiųsti, tik parašyti. Skirti laiką tam, kad išgyventume skausmą dėl situacijos. Pabūti joje. Nepersijungti. Nesiblaškyti. Specialiai skirti laiką sąmoningam skausmo pergyvenimui.

Psichika pati įjungs apsauginius mechanizmus. Jei netrukdysite jai, įjungs. Praeis skausmas – ir ateis apatija, abejingumas. Paskui ateis ramus suvokimas to, kas įvyko. Po to – susitaikymas su situacija ir noras judėti toliau. Būtent tai, ką jūs norėjote gauti iš karto, nedelsiant, pačioje pradžioje.

Suprantu, tai keistas receptas. Bet jūs patys žinote: bet kokių nuskausminamųjų poveikis baigiasi, o žaizda nustoja skaudėti tik tada, kai užgyja.

Padėka autorei! Pagal Lilijos Achremčik tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Žmogus paprastai nemoka visiškai tylėti. Kai tavo lūpos tyli, tavo protas ir toliau plepa. 

Atrodytų, kad tu tiesiog tyli, bet tavo galvoje verda košė iš tavo minčių. Tavo protas, kaip ta stebuklinga puodynė iš pasakos, be perstojo verda minčių košę. 

Dauguma tavo minčių nemalonios tau pačiam, bet tu nežinai, kaip jų atsikratyti. Tavęs to nemokė.

Tave mokė tik pradėti galvoti, įjungti mąstymo procesą. Taip ir sakė: “Pradėk pagaliau galvoti. Įjunk galvą!“

Bet tie, kas išmokė tave įjungti šį procesą, nežino, kaip jį išjungti arba bent jau laikinai sustabdyti.

O tau reikia šito daugiau, nei tu pats dabar suvoki. Todėl kad dauguma žmonijos problemų ir konfliktų vyksta būtent dėl to.

Kad išmoktum pilnai tylėti be įkyrių minčių ir tiesiog ilsėtis nuo nereikalingos informacijos triukšmo, reikia išmokti sąmoningai kalbėti, girdėti, ką tu sakai ir suvokti, ar tai, ką tu kalbi, yra tiesa.

Išmok sakyti tiesą, išmok sąmoningai kalbėti, sakyti tai, ką tu jauti. Ir tuomet, laikui bėgant, tu išmoksi tylėti be įkyrių minčių galvoje.

Tai ir yra tikras poilsis nuo visokio šurmulio ir įtampos. Tai didžiausia dovana.

Padėka autoriui! Pagal A. Sita esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Patirtis – ne tuomet, kai žinai, kaip bus toliau. Bet kuomet žinai, kaip toliau jau tikrai nebus. 

Tu gali užlipti ant grėblio, bet laiku pagausi jį ranka. Galbūt, tu ir užlipsi ant jo būtent tam, kad nereikėtų lenktis, kad jį paimtum. Tačiau jis bus tavo rankoje, o ne smūgyje į kaktą.

Patirtis – tai gebėjimas išvengti praeities klaidų.

Patirtis gali būti asmeninė. Gali būti kitų patirtis. Bet jei klaidos nieko neišmoko – tai ne patirtis. Tai liapsusų kolekcionavimas.

Padėka autoriui! Pagal Said Šy esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Aš negaliu pakeisti to, kas buvo. Ir kokiu buvau aš.

Aš negaliu dėl to kaltinti savęs ir teisti (tai niekaip nepadės).

Tačiau aš galiu nuspręsti būti kitokiu ir daryti viską kitaip.

Aš galiu pabandyti skleisti daugiau meilės, nei skausmo. Daugiau supratimo ir atjautos, nei pamokslavimų.

Daugiau šilumos ir gerumo, nei kategoriškumo ir principingumo. Daugiau susitaikymo ir vienybės, nei egoizmo.

Daugiau Kūrėjo, nei manęs.

Aš galiu pabandyti dabar daryti viską kitaip, net jei tam prireiks pradėti viską iš pradžių (o būtent to ir prireiks).

Ir aš pasirengęs. 

Sugrįžti į pradžią ir pradėti viską nuo nulio.

Bet jau kitaip. Ir visai kitoks aš.

Padėka autoriui! Pagal Edvard Taraščiansky esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

…Kad suprastume save, nereikalingi padėjėjai, mokytojai, palydovai, tonos internetinio šlako ir guru, kurie geriau žino, kas jūs esate. Imti tai, kas reikalinga, atmesti, kas nereikalinga ir aklai nesekti niekuo – štai kas svarbu.

Kad taptume laisvi, nereikia iš visų jėgų stengtis pritapti prie tų, kurie galvoja, kad jau yra laisvi. Kur šaukia sekti paskui – ten viena nuomonė visiems.

Kad nesijaustume vieniši – nebūtinai reikalingi žmonės šalia. Vienatvė nuo to nepriklauso, vienišam galima jaustis ir tarp žmonių.

Keista, kad žmogų, kuris pamėgo tylą ir atsisakė tuščių kalbų, dažnai vadina atsiskyrėliu. Aš pavadinčiau jį stebėtoju ir kūrėju.

Aš ir pati tokia esu… Man prie širdies tyla, be nereikalingų žodžių, drumsčiančių erdvę. 

Aš įsitikinau, kad visi mano keliai veda į ramybės ir harmonijos būseną. Ką aš bedaryčiau ir kur bebūčiau, rodiklis, kad aš esu reikiamu metu reikiamoje vietoje – ir yra toji ramybės būsena. 

Ir jei atsitiktinai nuklystu ne ten – visa mano esybė įsitempia, tarsi indikatorius su ženklu “stop“. 

Kiekvienas iš mūsų turi savo “navigacijos sistemą“. 

Klausykite savęs…

Padėka autorei! Pagal A. Hofman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Žmogus sėja aplink save tai, kas sklinda iš jo vidaus…

Jis gali kaip įmanydamas įkalbinėti save mylėti aplinkinius ir kiekviename sutiktame žmoguje matyti draugą, bet jei jis nepatenkintas savimi ir savo gyvenimu, tuomet kiekvienam sutiktam “draugui“, jis išlies tai, kas yra jo vidiniame “inde“… Tereikia tik pirštu paliesti…

Gyventi meilėje – tai nereiškia vaidinti, kad viskas aplinkui – gėlės ir dainos. Ryšys iš širdies į širdį vyksta per atjautą, empatiją, palaikymą… 

Ir ne kiekvieną žmogų gali užjausti – labai sunku padėti tam, kas skleidžia aplink save neapykantos ir nusivylimo nuodus, išliedamas ant kitų skausmą, kurį nešiojasi viduje.

Tačiau jau žinojimas apie tai, kad toks žmogus skleidžia į išorę tai, kas kankina jį patį, suteikia galimybę neatsakyti jam tuo pačiu, ir kiekvieną kartą tokiu atveju pasimokyti transformuoti ir skausmą, ir vidinius nuodus, kurie sklinda iš vidaus.

Kartais mes neturime kitos išeities, tik transformuoti iš blogio gėrį… Ir tai tikrai verta daryti…

Padėka autorei! Pagal N. Rubštein esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Tikroji savivertė – išskirtinai vidinė būsena, kuri nepriklauso nuo vertinimų iš išorinio pasaulio. Nesvarbu – pozityvių ar negatyvių.

Jei žmogus yra, jis vertingas jau pagal savo gimimo faktą. Tai reiškia, kad jis svarbi bendros visumos dalis – žmogiškosios “ekosistemos“ dalis. Antraip jo čia tiesiog nebūtų.

Kiekvienas eina ne tik savo unikaliu Sielos keliu. Šio kelio praėjimo, savo vidinių pokyčių procesų metu žmogus per save keičia bendrą, kolektyvinę visumą.

Būtent kaip keičia – priklauso nuo Sielos siekių ir gebėjimų realizuoti šiuos siekius. O kad jie būtų realizuoti, reikia nuolat turėti ryšį su Siela, Dvasia, Aukštesniuoju Aš. Tai reiškia – jausti ir pažinti save tikrąjį.

Pajusti ir pažinti save nėra lengva, bet įmanoma. Sluoksnis po sluoksnio nusimetant svetimų ir savų klaidingų programų miglą, dėmesingai stebint save įvairiose aplinkybėse ir sąmonės lygmenyse. Atveriant savo gabumus, talentus, gebėjimus ir išreiškiant juos šiame pasaulyje. Be sekinančių lūkesčių: priims-nepriims. Tokie lūkesčiai byloja apie ego, bet ne apie Sielą.

O kas liečia Sielą – tai reikia tiesiog gyventi ir išreikšti, spinduliuoti giluminę savo esmę. Galbūt, kažkas mes į jus akmenį. O kažkam jūsų vidinės šviesos spindulėlis gali tapti išsigelbėjimu, kažkam – parodyti išeitį iš tamsos.

Manau, labai svarbu laikytis širdies kompaso, tiesiog daryti geriausia, ką mokame, galime, dėl ko Siela džiaugiasi. Tuomet ir pajusime savo tikrąjį vertingumą.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova Godard tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Nedėkingi žmonės – puikus testas visiems, kas su jais susiduria. Padarai kažką gero žmogui, o jis ne tik “ačiū“ nepasako, bet pradeda reikalauti daugiau.

Dauguma stebisi, piktinasi, kaltina. Ir tikrai, tokios situacijos nemalonios. Tačiau kiek juose informacijos apie geradarį…

Vienas dalykas – nustebti, kad tau nepadėkojo, tu pats juk visada dėkoji už pagalbą. Gūžtelėti pečiais ir pamiršti tai. Ir visai kitas dalykas – labai įsižeisti ir ilgai pykti, nepaleisti situacijos.

Dauguma aštrių emocinių reakcijų – dėl nepateisintų lūkesčių. Tai ko gi mes tikimės? Kad kiti patvirtintų mūsų reikšmingumą, vertingumą? Ar mums svarbu
patenkinti garbėtrošką, išdidumą, ego? Priversti žmogų, kuriam padėjai, pasijusti skolingu ir gauti tai, ko tau iš jo reikia?

Arba per gerus darbus pabandyti užsitarnauti konkretaus žmogaus dėmesį, meilę? Sociumo pritarimą?

O galbūt, geradaris nesugeba realiai įvertinti savo galimybių – laikinų, emocinių, fizinių resursų. Ir atiduoda iš aukos pozicijos, nuolat sekindamas save. Ir tos aukos ne tik neįvertino, bet apskritai nepastebėjo. Ir tokioje situacijoje – taip, tai drama. Todėl kad aukai visada reikalinga kompensacija.

Atiduoti kažką, dovanoti – puiku, jei tai nuoširdu ir pagal galimybes. Tau smagu dalintis su žmogumi, kuriam nori padėti. Ir, iš esmės, tai malonu pirmiausiai tau pačiam. Padėkojo – gerai, ne – tai ne. Ar padarysi kažką šiam žmogui dar kartą – kaip jau gausis. Bus vidinis poreikis, noras, galimybė – tuomet taip. Ne – tai ir nepadarysi.

Yra toks posakis: “Daryk gėrį – ir mesk jį į vandenį.“ Jei gaunasi mesti, padėkoti už tai, kad priėmė ir ramiai eiti toliau – tai ir yra gėris.

Jei ne – reiškia, verta pagalvoti, apie ką iš tikrųjų buvo ši istorija.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova – Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Vis labiau įsitikinu, kaip svarbu pasitikėti tuo, kaip vystosi situacijos. Ir jei ketinimas, planas reikšmingas, tuomet jis bus lengvai įgyvendinamas.

Prieini prie eilinio gyvenimo “šviesoforo“, o ten žalia šviesa. Netikėtai pasirodo nuostabūs žmonės, naujos galimybės…

Ir atvirkščiai. Kartais kažko labai norisi, ir, rodos, viskas tam yra, bet vos tik pradedi veikti – ir visur raudona šviesa, uždarytos durys.

Ir kiek kartų vėliau įsitikindavau, kad nereikėjo man ten eiti – tuo laiku, ta kryptimi, su tais žmonėmis… Durys uždarytos – reiškia, man ten tikrai nereikia. Apskritai nereikia, arba dar ne laikas.

Taip svarbu pasitikėti viskam, kas vyksta. Girdėti ir jausti Tėkmę, Gyvenimą, Kūrėją, Šaltinį, Aukštesnįjį Aš – kaip bepavadintum, esmė ta pati.

Pasitikėti, ir tuo pačiu daryti viską, ką gali.

Ir tuomet tu jau nekeliauji per gyvenimą sunkiu žingsniu, kovose ir nusivylimuose. Nesistengi spausti situacijų, kurios dar nepribrendo, arba kurios apskritai ne tau. Nesilauži į uždarytas duris.

Pasitikėjimas – ne apie tai, kad gyvenimas kaipmat pasidaro lengvas ir nerūpestingas. Tai apie sąveiką su savo Aukštesniuoju Aš, Kūrėjo dalele tavyje.

Padėka autorei! Pagal T. Gromova-Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !