Kategorija: Mintys

* Mums brangūs tėvai, brangūs vaikai, artimi giminaičiai; bet visi meilės vaizdiniai jungiasi viename žodyje “Tėvynė“. (Ciceronas)

* Doro žmogaus patriotizmas yra ne kas kita, kaip noras dirbti savo šalies labui, ir jis kyla ne iš ko kito, o tik iš noro daryti gera – kaip galima daugiau ir kaip galima geriau. (N. Dobroliubovas)

* Patriotizmas – ne išpūstos kalbos ir nuvalkioti posakiai, bet karšta tėvynės meilė, kuri išreiškiama be šūksmų ir reiškiasi ne vien džiaugiantis dėl to, kas gera, bet ir įveikiant tai, kas bloga. (V. Belinskis.)

* Didžiausia šiuolaikinės visuomenės bėda tame, kad viskas matuojama pinigais. Ir liūdniausia tai, kad žmonėms tai jau atrodo normalu. (Ramta)

* Yra žmonių, kurie į dorovę žiūri kaip architektai į namus: jiems svarbiausia patogumas. (L. Voverangas)

* Jeigu nėra tiesos, dorybė neįmanoma. Tiesa – laisvo žmogaus Dievas. Melas – vergų ir šeimininkų religija. (Ošo)

* Norite tautos klestėjimo? Tuomet visokeriopai gerinkite liaudies gyvenimą ir naikinkite bet kokį blogį, kenkiantį tėvynei. (I. Krylovas)

* Patriotas – tai žmogus, tarnaujantis tėvynei, o tėvynė – pirmiausia jos liaudis. (N. Černyševskis)

* Vienas pats žmogus silpnas kaip apleistas Robinzonas, tik bendraudamas su kitais jis gali daug nuveikti. (A. Šopenhaueris)

* Kiekvienas žmogus žino, kad jam dera daryti ne tai, kas jį atskirtų nuo kitų žmonių, o tai, kas su jais vienytų. (L Tolstojus)

* Neįmanoma visada būti didvyriu, bet visada galima išlikti doru žmogumi. (J. V. Gėtė)

* Visų žiauriausia tironija ta, kuri žengia po teisėtumo priedanga ir su teisumo vėliava. (Š. Monteskje)

* Žmonės, būkite žmoniški! Tai svarbiausia jūsų pareiga. (Ž. Ž. Ruso)

* Įstatymas – ne voratinklis, kad didelės musės išsiveržtų, o mažos – įstrigtų. (O. Balzakas)

* Gerų darbų darymas – visada kelias į didybę; jeigu jų nedarai, neišvengiamai sulauksi dienos, kai vietoj gera pradėsi daryti bloga. (Dž. Raskinas)

* Išgyventi dėl Tėvynės džiaugsmų ir sielvarto gali tik tas, kuris neabejingas atskiro žmogaus džiaugsmui ir sielvartui. (V. Suchomlinskis)

* Didingo žmogaus mintys – apie teisingumą, menko mintys – apie naudą. Didingas žmogus reiklus sau, menkas reiklus kitiems (Konfucijus)

* Žmonija nuolat evoliucionuoja, o nauja keičia sena – tai nenutrūkstamas procesas. Ten, kur sena neužleidžia vietos naujam, vyksta sukrėtimai. (Ramta)

* Įstatymų gausumas valstybėje yra tas pats, kas didelis gydytojų skaičius: ligos ir bejėgiškumo požymis. (Volteras)

* Tautos didybė nematuojama žmonių skaičiumi, kaip žmogaus didybė nematuojama jo ūgiu.; vienintelis matas yra jos išprusimas ir dorovė. (V. Hugo)

* Visada buvo ir bus svarbu tik tai, kas reikalinga ne vieno žmogaus, o visų žmonių gerovei. (L. Tolstojus)

* Mumyse gyvi darbai ir jėgos tų, kurie gyveno iki mūsų. Tegu savo ruožtu ateinančioms kartoms padės gyventi mūsų darbas, mūsų širdžių ir proto jėga. Tik taip deramai atliksime savo misiją. (D.Didro)

Originalus, įkvepiantis, kviečiantis susimąstyti socialinis filmukas “Aš atsisakau tikėti, kad…“

Nesuprantantiems rusų kalbos lietuviškas vertimas:

Aš esu prarastos kartos dalis
Ir aš atsisakau tikėti, kad
Aš galiu pakeisti šį pasaulį
Aš suprantu, kad galbūt jus šokiruoja, bet
“Laimė jau yra tavyje“ –
– tai melas, iš tiesų
“Pinigai padarys mane laimingu“
Ir būdamas trisdešimties aš pasakysiu savo vaikui, kad
Jis – ne pats svarbiausias mano gyvenime
Mano bosas žinos, kad
Mano principai:
Darbas
Svarbiau, nei
Šeima
Paklausykite:
Nuo senų laikų
Žmonės gyvena šeimomis
Bet dabar
Visuomenė niekuomet nebus tokia, kaip anksčiau
Ekspertai sako man:
Po trisdešimties metų aš švęsiu savo skyrybų dešimtmetį
Aš netikiu tuo, kad
Aš gyvensiu šalyje, kurią pats sukūriau
Ateityje
Gamtos naikinimas taps norma
Niekas netiki, kad
Mes išsaugosime mūsų nuostabią planetą
Ir, žinoma,
Mano karta jau prarasta
Kvaila teigti, kad
YRA VILTIS.

Visa tai taps realybe,
Jei mes nepasirinksime
atvirkštinio kelio.

(O dabar skaitykite tekstą nuo žodžių “YRA VILTIS“ – iš apačios į viršų)

Apie senį ir auksinę žuvelę kitaip

Sugavo auksinė žuvelė senį ir sako jam žmogaus balsu:

– Iki tol, kol tu turėsi norų, aš juos pildysiu. O kai tik norų nebeliks, aš tave paleisiu, ir tu tapsi Laisvas…

Skirtingas požiūris į pusę stiklinės vandens

Optimizmas: stiklinė pusiau pilna.

Pesimizmas: stiklinė pusiau tuščia.

Solipsizmas: stiklinę turiu tik aš, o visas pasaulis – mano proto kliedesiai.

Absurdizmas: stiklinė nepilna ir netuščia, tai visai ne stiklinė, ir ne tu į ją žiūri, o stiklinė žiūri į tavo minčių projekciją apie tai, kuo tu nori pasirodyti pats sau. Arba ne.

Froidizmas: vaikystėje jums nuolat nepakankamai įpildavo.

Stoicizmas: taip, stiklinė pusiau tuščia, taip man ir reikia!

Katalikybė: stiklinė pusiau tuščia tik blogiems žmonėms!

Provoslavizmas: stiklinė tuščia už mūsų nuodėmes!

Islamas: nėra stiklinės, išskyrus Stiklinę.

Budizmas: stiklinės iš tikrųjų nėra.

Krišnaitai: nupirkite šią knygą apie pilnas stiklines!

Jogai: tu esi ir stiklinė, ir jos turinys.

Astrofizikai: mes turime per mažai duomenų, reikia pagaminti didesnį teleskopą.

Komunizmas: kiekvienas turi teisę į pilną stiklinę!

Kapitalizmas: po kiek stiklinė?

Kūryba

Pažiūrėkite, kokia tobula Dievo Kūrinija: Žemė, oras, vanduo, kalnai, medžiai, gėlės, žmonės, gyvūnai, paukščiai, drugeliai…

O dabar pažiūrėkite, ką sukūrė žmogus: mašinos, betoniniai miestai, cheminis maistas, tankai, bombos, automatai, raketos, granatos…

Saulė pakyla be žmogaus valios, o jūros ir vandenynai, kalnai ir lygumos driekiasi be žmogaus leidimo. Ir tai nuostabu :)… Nes žmogaus kontrolės ši Kūrinija tikrai neištvertų…

Susitikimai

Susitiko du kvailiai. Pakalbėjo. Nieko nesuprato ir išsiskyrė.

Susitiko du užsispyrėliai. Pakalbėjo: susipyko, susipešė. Išsiskyrė.

Susitiko du mokslininkai. Pakalbėjo. Viską aptarė, kiekvienas liko su savo nuomone. Išsiskyrė.

Susitiko du išminčiai. Nusišypsojo vienas kitam 🙂 …

Visada laiku…

Kai mokinys pasiruošęs, ateina Mokytojas.
Kai mokinys pasiruošęs, Mokytojas išeina…

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Naujųjų išvakarėse įprasta planuoti pozityvius pokyčius, bet tai ir paskutinė besibaigiančių metų diena, todėl skirkime šiek tiek laiko prisiminti praėjusius metus.. Galbūt, juose ne viskas buvo taip, kaip tikėjomės, bet juk buvo juose ir gero, tiesa :)? Būtinai iš širdies tuo pasidžiaukime 🙂 ..

Atsisveikinkime su tuo, kas jau atliko savo vaidmenį, prarado prasmę ar pasikeitė. Padarykime išvadas, pasimokykime, padėkokime.. Būtinai pasiimkime viską, kas geriausia, ir – pirmyn į nuostabius Naujuosius metus! Atverkime savo širdis gyvenimui, žinokime, kad esame kūrėjai, todėl: svajokime, kurkime, planuokime, tobulėkime, būkime žingeidūs, atviri, laisvi ir drąsūs :)!

Ir dar – atsiribokime nuo negatyvios informacijos ir gąsdinimų apokalipsėmis. Tai skleidžiama tik tam, kad nukreipti dėmesį nuo realių problemų. Patikėkite – tai, kas dėsningai turi išeiti – išeis, o kas turi ateiti – būtinai ateis, ir jokie gąsdinimai to nesustabdys.

Net “baisusis“ Juodasis Drakonas, kuris “saugos“ ateinančius metus, tvirtina: metai bus dinamiški, bet kartu ir stebuklingi dėl naujų, neįtikėtinų atsiveriančių galimybių. Ir.. prasti metai tingiems ir nesąžiningiems, geri – doriems ir darbštiems, taigi, visuomet viskas mūsų pačių rankose 🙂 ..

Todėl sąmoningai rinkimės pozityvumą ir vienykimės darydami gerus darbus 🙂 . Skleiskime savo širdies šviesą, dovanokime, dalinkimės.. O padovanoti žmonėms galime labai daug: atleidimą, padėką, dėmesį, meilę, apkabinimą, pagalbą, gerumą, palaikymą, džiaugsmą, švelnumą, gerą nuotaiką, galiausiai priimti juos tokius, kokie jie yra..

Galvodami tik apie save, gražios ateities nesukursime.. Juk visi žinome, kad gėris auga tik nuoširdžiai darant gerus darbus, o visi dideli pokyčiai prasideda nuo mažų smulkių pokyčių. Tiesiog pradėkime.. dabar :)!

Aš linkiu visiems šviesių, kūrybingų, harmoningų 2012 metų! Dėkoju visiems už tai, kad užsukate į šią erdvę, dalinatės savo mintimis, idėjomis ir širdies šiluma 🙂 ! AČIŪ! Aš jūsų visada laukiu!

Laimingų visiems ateinančių metų! 😀

Kaip dažnai susidarome klaidingą nuomonę…

Lauke lyja. Nelynoja, bet ir nepliaupia, o tiesiog tolygiai lyja, ir lašai ritasi stogais, tuščiais suoliukais, skėčiais, lapais, automobilių stogais.., žodžiu, visur, kur tik pasiekia.

Gatve eina Jis. Vilki madingą kostiumą, avi brangius batus, virš galvos didžiulis juodas skėtis, o rankoje gražus odinis portfelis. Eina… keiksnodamas balas, kurios gali sugadinti jo batus; mintyse burnoja lietų, nes reikia nešti didelį skėtį; pyksta, kad negali miesto centre pasistatyti automobilį stovėjimo aikštelėje, todėl štai tenka kėblinti pėsčiomis iki tikslo; o ir pyksta ant savęs, kad jaučiasi dėl viso šito toks nelaimingas…

Priešais eina Ji. Basutės peršlapo, skėtis paliktas namuose. Šukuosena nuo lietaus jau niekam tikusi. Eina… šlepsėdama per balas savo džiaugsmui… Ji pakelia veidą į dangų ir mėgaujasi kiekvienu lietaus lašeliu. Nuo jos plaukų varva kutenančios vandens srovelės, ir ji nusijuokia. Ji ištiesia delnus lietui ir niūniuoja mėgiamos melodijos motyvą. Ji jaučiasi laiminga…

Jie prasilenkia ir nužvelgia vienas kitą…

“Gražus… Turbūt, laimingas“, – pagalvoja Ji.

“Sušlapusi, nelaiminga, beprotė“, – pagalvoja Jis.

O, kaip dažnai mes klystame, galvodami apie kitus :)…

Dvi sėklos (P. Chansen)

Ant derlingos pavasarinės žemės šalimais gulėjo dvi sėklos.

Pirmoji sėkla tarė: “ Aš noriu užaugti! Aš noriu suleisti šaknis giliai į žemę ir jos paviršiuje išleisti daigelius. Aš svajoju išsiskleisti švelniais pumpurais ir paskelbti pavasario atėjimą… Aš noriu pajusti šiltus saulės spindulius ir rasos lašelius ant savo lapų!“

Ir iš sėklos išaugo graži gėlė.

Antroji sėkla pasakė: “Aš bijau… Jei suleisiu šaknis į dirvą, tai visiškai neaišku, su kuo jos ten gali susidurti tamsoje. Jei aš išleisiu gležnus daigus, tai juos gali kas nors pažeisti… O jeigu pasirodys pumpurai, tai juos gali apgraužti kenkėjai. Jei iš pumpurų išsiskleis žiedai, tai juos nuskins arba sutryps kojomis… Ne jau, geriau aš palauksiu saugesnio laiko.“

Ir antroji sėkla ėmė laukti.

Ieškodama maisto, šalia klaidžiojo višta. Pamatė gulinčią ant žemės sėklą, ir.. akimirksniu ją sulesė.

Visiems linkiu gražiai užbaigti šiuos metus! 🙂 Apkabinu ir linkiu smagių artėjančių švenčių!!

* Kiek kartų mes norėjome pakeisti savo tėvus, mylimą, draugus? Manėme, kad pakeitę kitą patys pasijusime geriau. Tačiau netrukus paaiškėja, kad negalime jų pakeisti, pasikeisti galime tik mes patys. Kita vertus, negalime to padaryti per penkias minutes. Negalime vakare atsigulę miegoti, ryte pabusti tokiu žmogumi, kokiu svajojame tapti. Reikia pradėti palengva. Jei įsivaizduotume save kaip daugybę dėlionės detalių, kurias reikia sudėlioti, tuomet visą vaizdą pamatytume tik sujungę jas vieną su kita.

* Mes galime pakeisti savo atsakymą “aš negaliu“ į “aš galiu“. Galime žengti vieną žingsnį tolyn nuo savo baimės išbandydami ką nors naują. Mūsų kelyje nėra kliūčių – tik tos, kuriomis mes patys saugomės nuo to, ko bijome.

* Taip lengva atidėlioti darbus. Kuo ilgiau manysime, kad išauš rytojus, tuo ilgiau rytojumi ir gyvensime. Laikas veikti yra dabar. Laikas gyventi yra dabar. Jei nesuvoksime, kad šiandiena mums yra pati didžiausia dovana, niekada neišmoksime gyventi dabartyje. Viskas, ką norime pasiekti, ko išmokti, kuo pasidalinti, turi prasidėti šiandien. Jei ne dabar, tai kada gi?

* Liaukimės kreipę dėmesį į tai, ką turi kiti, ko neturime mes. Visada atsiras gražesnių, turtingesnių, aktyvesnių… Pažvelkime į save – ir į gerąsias savybes, ir į savo trūkumus. Pamatykime, kokie esame, būdami savimi. Gyvenimą kuria ne geri ar blogi, laimingi ar liūdni, turtingi ar vargšai, gražūs ar ne. Gyvenimą kuria žmonės, kurie yra savimi.

* Klaidos netrunka amžinai. Jos tik smulkūs įvykiai platesniame gyvenimo kontekste. Nors klaidos gali įskaudinti ar pakeisti situaciją, jos nėra tokios griaunančios, kad mes negalėtume iš jų pasimokyti ir sau atleisti.

* Sakoma, kad kai mes pasiekiame virvės galą, galime pasielgti trejopai: paleisti ją, užrišti mazgą ir laikytis arba sujungti galus ir pradėti nuo pradžių. Kai tik pajuntame, kad nėra kur eiti ir pasukti, galime viską pradėti iš naujo. Jei išmoktume pažvelgti, kas yra ten, už pabaigos, pamatytume jaudinančią, naują pradžią. Po kiekvienos audros ateina ramybė. Pasibaigus bet kokiam ginčui, stoja tyla. Nutrūkus vieniems santykius, atsiranda kiti. Gyvenimas sudėtas iš daugelio baigčių ir tiek pat pradžių.

* Tiesa, kad tamsiausios valandos – prieš aušrą, tačiau mes turime begalę žvakių, kad apšviestume savo naktį. Tai aplinkinių rūpestingumo ir atvirumo uždegtos žvakės, ir amžinos stiprybės bei vilties žvakės.

* Kas yra atleidimas? Tam tikra prasme tai sugebėjimas atsikratyti negatyvių jausmų savo ar kitų atžvilgiu ir pakeisti juos gerais, teigiamais jausmais. Atleidimas ir išsilaisvinimas nuo blogų jausmų yra geriausias būdas apvalyti save, paliekant daugiau vietos teigiamiems jausmams.

* Nėra tokio dalyko, kaip tobula diena. Ši diena tokia, kokia buvo laukiama. Jei ji prasta, tai dėl mūsų tokio įsitikinimo. Jei gera, tai todėl, kad mes tuo tikėjome, o ne todėl, kad švietė saulė ar kelyje nepasitaikė kamščių. Kiekviena diena – nauja pradžia, ir mes galime padaryti gerą pradžią.

* Gerumas panašus į nuostabų žydintį augalą. Būkime dėmesingi jam, palaistykime jį, prižiūrėkime jį, pasirūpinkime juo, ir jis sužydės. Išsiskleis vienas žiedas, po to kitas, apdovanodamas mus nuostabiomis spalvomis. O neprižiūrimas jis nuvys…

* Įsivaizduokime, koks būtų mūsų gyvenimas be neigiamų jausmų… Sakoma, kad patiriame tai, kuo tikime. Ar manome, kad norėdami būti laimingi šiame pasaulyje, turime kentėti? Pamėginkime atlaisvinti šiuos negatyvius varžančius saitus. Pakeiskime juos šiltomis ir pilnomis meilės mintimis, švelnia bei atlaidžia prigimtimi ir sugebėjimu įžvelgti gėrį. Gyvenimas neturi būti kova. Mums nereikia kentėti, kad būtume laimingi.

(Pagal A. E. Dean knygas)

Linkiu visiems gražių artėjančių švenčių :)! Būkime geri vieni kitiems 🙂 .. Linkiu, kad sugrįžtų viskas, ko taip nuoširdžiai ir su meile linkime kitiems 🙂 !

Viską, ko linki sau – atiduok kitam (N. D. Walsch)

Ko norėtum sau, atiduok kitam.
Jei nori būti laimingas, padaryk laimingu kitą.
Jei nori būti sėkmingas, padėk pasiekti sėkmę kitam.
Jei nori daugiau meilės savo gyvenime, mylėk taip, kad kitas jos turėtų daugiau.
Daryk tai nuoširdžiai. Ne dėl asmeninės naudos, bet todėl, kad iš tiesų nori, kad kitas žmogus visa tai turėtų. Tuomet viskas, ką tu atidavei, ateis pas tave.

Truputis sidabro

– Aš nesuprantu: ateini pas vargšą – jis geranoriškas, jis padeda kiek gali. Ateini pas turtuolį – jis nieko nemato ir nieko nenori girdėti. Nejaugi tai tik dėl pinigų?
– Žvilgtelk pro langą. Ką matai?
– Eina moteris su vaiku, vežimaitis į turgų važiuoja, vėjas gluosnį lenkia…
– Gerai, o dabar pažiūrėk į veidrodį. Ką matai?
– Na, ką aš ten galiu matyti? Tik save.
– Tai va: langas iš stiklo ir veidrodis iš stiklo. Bet pakanka įdėti truputį sidabro – ir jau matai tik save…

Du broliai (B. Kavano)

Du broliai dirbo kartu šeimos fermoje. Vienas buvo vedęs ir turėjo didelę šeimą. Kitas buvo viengungis. Kiekvienos dienos pabaigoje broliai dalinosi visą derlių ir pelną per pusę.

Bet kartą viengungis brolis pagalvojo: “Nesąžininga, kad mes dalinamės viską po lygiai. Aš vienas, ir mano poreikiai mažesni.“ Todėl kiekvieną naktį jis paimdavo maišą grūdų iš savo svirno ir nunešdavo į brolio svirną.

Tuo metu vedęs brolis pagalvojo: “Tai nesąžininga, kad mes dalinamės viską per pusę. Galų gale, aš turiu žmoną ir vaikų, kurie pasirūpins manimi senatvėje. O mano brolis vienas, ir niekas ateityje juo nepasirūpins“. Todėl kiekvieną naktį jis atnešdavo maišą grūdų į brolio svirną.

Metų metais broliai stebėjosi, kad jų grūdų atsargos nemažėja, kol vieną naktį jie nesusidūrė ir nesuprato, kame reikalas… Metę maišus, jie apsikabino…

Iš kokio molio?

Mokslo progresas toks galingas, kad mokslininkai vieną dieną nusprendė, kad jie gali gyventi ir be Dievo pagalbos. Pasiuntė patį protingiausią mokslininką pranešti apie tai:
– Brangusis Dieve, žinai, mes jau galime viską patys sukurti, todėl tu gali pailsėti…
– Gerai, – nusišypsojo Dievas, – bet aš abejoju ir siūlau tai patikrinti.
– Taip, žinoma! – išdidžiai atsakė mokslininkas.
– Sukurk žmogų, – pasiūlė Dievas.
– Cha! Mes jau seniai tai darome! Lengvai! – atsakė mokslininkas ir pasilenkė, kad paimtų gabalėlį molio.
Tačiau Dievas jį sustabdė:
– Ne iš mano molio, iš savo…

Dvasingumas ir turtai

– Kuo gali padėti dvasingumas tokiam pasauliečiui, kaip aš? – paklausė turtuolis Mokytojo.
– Jis gali tau padėti tapti dar turtingesniu, – atsakė Mokytojas.
– Bet kaip?..
– Išmokius tave mažiau norėti.

Stebuklai ateina patys

Vienas berniukas labai mėgo skaityti pasakas ir tikėjo viskuo, kas ten parašyta. Todėl jis ieškojo stebuklų ir gyvenime, bet negalėjo rasti nieko panašaus į savo mėgstamas pasakas. Šiek tiek nusivylęs savo paieškomis, berniukas paklausė savo mamos, ar teisingai jis elgiasi tikėdamas stebuklais. O gal jų nėra gyvenime?
– Mano mielas vaike, – atsakė mama, – jei tu užaugsi geru žmogumi, tai visi pasakiški stebuklai tavo gyvenime būtinai išsipildys. Atmink: stebuklų neieškoma, pas gerus žmones stebuklai ateina patys 🙂 …

Saulėto artėjančio savaitgalio! 🙂

Sielos akys

Viename gūdžiame miške gyveno atsiskyrėliai vienuoliai. Kai vienas iš jų eidavo į mišką uogauti ar grybauti, tuoj pulkelis žvėrių jį apsupdavo: vieni lyg šuniukai bėgdavo šalia jo, o smulkesni net užsiropšdavo jam ant pečių – taip jį mylėjo..
Kitas gi ir duoną į mišką nešė, ir kalbėjo su žvėreliais meiliai, tačiau šie ne tik nėjo artyn, bet ir už medžių slapstėsi.
– Kaip gi taip, broli? – stebėjosi vienuolis. – Aš jiems nieko pikta nedarau, o jie neina prie manęs taip, kaip prie tavęs!..
– O ką tu apie juos pagalvoji, kai jie neprieina?
– Na, pagalvoju, kad jie nedėkingi padarai! Maitinu, nuo savęs kąsnį atplėšiu, o jie, nenaudėliai, vis vien manęs nemyli!
– Neįmanoma, brolau, jokiomis dovanomis priversti save mylėti. Juk jei nuo vaikų ar žvėrių savo blogus poelgius dar gali nuslėpti, tai blogas mintis – ne. Žinai, kodėl? Jų sielos turi akis!

Tik tai, ko reikia

Prie savo namų sėdėjo Mokytojas ir jo mokinys. Prie jų priėjo žmogus ir ėmė bartis bei šaukti ant Mokytojo. O Mokytojas ramiai sėdėjo ir žvelgė į tolumą. Pusvalandį žvelgė į tolumą, valandą.. Pabodo svečiui tuščiai šūkauti, ir, numojęs ranka, jis išėjo.
Mokinį labai nustebino toks Mokytojo elgesys:
– Mokytojau! Kodėl jūs taip ramiai sėdėjote? Juk jūs vienu smūgiu galėjote pastatyti į vietą šį įžūlų žmogų!..
Mokytojas į tai tik šyptelėjo:
– Atsakyk man: ką tu darai, jei tau duoda kažką, bet tau to nereikia?
– Aš to neimu!
– Štai ir aš nepaėmiau, – atsakė Mokytojas.

Stebuklas

Ėjo sau keliu vaikinas. Žiūri – kapeikėlė guli. “Ką gi, – pagalvojo jis, – ir kapeika – pinigas!“ Pakėlė ją ir įsidėjo į piniginę. O mintys kad įsisuko: “O ką aš daryčiau, jei rasčiau tūkstantį rublių?.. Nupirkčiau dovanas motinai ir tėvui!“

Tik pagalvojo taip ir pajuto, kad piniginė lyg ir storesnė pasidarė.. Atvėrė ją, o ten – tūkstantis rublių! “ Keista! – pagalvojo vaikinas. – Buvo viena kapeika, o dabar – tūkstantis rublių!.. O ką aš daryčiau, jei rasčiau dešimt tūkstančių rublių?.. Nupirkčiau karvę ir girdyčiau tėvus pienu!“

Žvilgtelėjo į piniginę – ogi jis jau dešimt tūkstančių turi! “Stebuklas! – apsidžiaugė vaikinas, – o kas, jei šimtą tūkstančių rublių rasčiau?.. Nupirkčiau namą, vesčiau, ir pasiimčiau savo tėvus į naujus namus!“

Greitai atvėrė piniginę.. – o ten guli šimtas tūkstančių! Ir.. ėme jis svarstyti: “O gal neimti į naujus namus tėvo ir motinos? O kas, jeigu jie mano žmonai nepatiks? Tegul sename name gyvena.. Ir karvę laikyti sunku, geriau aš jiems ožką nupirksiu. O ir dovanų nepirksiu, nes ir taip daug išlaidų..“

Ir staiga čiupt už piniginės – pajuto, kad ji lengvut lengvutėlė pasidarė.. Išsigando vaikinas, atvėrė ją, žiū – o ten.. viso labo viena vienintelė kapeikėlė guli..

Mūsų mintys – mūsų likimas (M. Gandis)

Sekite savo mintis. Tegul jūsų mintys bus pozityvios, nes jūsų mintys tampa žodžiais.
Sekite savo žodžius. Tegul jūsų žodžiai bus pozityvūs, nes jūsų žodžiai tampa jūsų poelgiais.
Sekite savo poelgius. Tegul jūsų poelgiai bus pozityvūs, nes jūsų poelgiai tampa jūsų įpročiais.
Sekite savo įpročius. Tegul jūsų įpročiai bus pozityvūs, nes jūsų įpročiai tampa jūsų vertybėmis.
Sekite savo vertybes. Tegul jūsų vertybės bus pozityvios, nes jūsų vertybės tampa jūsų LIKIMU!

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

* Niekam netinkamas tas, kuris tinka tik sau pačiam. (Volteras)

* Žiūrėti į save veidrodyje – ne pats geriausias būdas mokytis gyvenimo išminties. (L. Beikol)

* Nė vienas žmogus, įsimylėjęs save, nemyli kitų. (P. Skaronas)

* Apskriti nuliai mėgsta pūstis. (U. Zybura)

* Nėra mikroskopo, kuris taip didintų, kaip savimi besižavinčio žmogaus akys. (A. Popas)

* Arogancija – orumo karikatūra. (E. Foichterslebenas)

* Pasipūtėlis tarsi apauga ledine žieve. Per tą žievę neprasimuša joks kitas jausmas. (L. Tolstojus)

* Įsimylėjęs save varžovų neturi. (Ciceronas)

* Akiplėšiškumas – kraštutinė savimeilė: savimyla vargina, įgrysta, atsibosta; akiplėša atstumia, pykdo, erzina, įžeidžia. (Z. de la Briujeras)

* Didelis garbės troškimas nuo seno protinguosius paversdavo pamišėliais. (I. Kantas)

* Kas negerbia savęs, tas nelaimingas; bet užtat tas, kuris pernelyg savimi patenkintas – kvailas. (G. de Mopasanas)

* Sveika savigarba dovanoja gyvenimą, liguista savimyla – lėtą žlugimą. (F. Bekonas)

* Pasipūtimas yra tik vidutinybės kaukė. (Volteras)

* Kelionė į puikybę primena vakaro šešėlius, kurie ištįsta per valandą ir tampa didesni už juos metančius daiktus; augdami jie tolydžio blanksta, o po sekundės jų jau nėra. (E. de Senankūras)

* Žiūrėk į tolumą – pamatysi tolumą; žiūrėk į dangų – pamatysi dangų; pažiūrėjęs į mažą veidrodėlį, pamatysi tik save. (K. Prutkovas)

* Girtis – reiškia tiesiogiai sakyti kitiems: aš geresnis už jus. (P. Buastas)

* Išpuikimas susideda iš pernelyg geros nuomonės apie save ir pernelyg menkos – apie kitus. (M. de Montenis)

* Žmogaus noras būti visuotinio dėmesio centre – pražūtingas, nes niekas taip greitai nenužudo sielos, kaip troškimas patikti žmonėms. (M. Gorkis)

* Išmintis laukia pritarimo tik norėdama įsitikinti, kad pasielgė teisingai; tuštybė reikalauja pagyrų. (P. Buastas)

* Išties kilnūs žmonės niekuomet niekuo nesipuikuoja. (F. de Larošfuko)

* Pagyrūnų, kaip ir paauksuotų ginklų, vidus neatitinka išorės. (Pitagoras)

* Nelaimingiausias žmogus yra tas, kuris visiškai atsiskiria nuo kitų ir gražiausius širdies lūkesčius skiria sau. (Ž. Ž. Ruso)

* Savimyla – tai kažkas tarp kvailio ir akiplėšos: turi ir vieno, ir kito bruožų. (Ž. de la Briujeras)

* Kuo mažiau žmogus galvoja arba žino apie savo privalumus, tuo labiau jis mums patinka. (R. V. Emersonas)

* Visų juokingiausias noras – noras visiems patikti. (J. V. Gėtė)

* Nė vienas pataikūnas napataikauja taip meistriškai, kaip savimeilė. (F. de Larošfuko)

* Savimeilė yra oro pripūstas balionas: bakstelėtas jis triukšmingai sprogsta. (Volteras)

Įsivaizduokite du kambarius.

Viename gyvena Šviesūs geri žmonės, kurie padeda vieni kitiems ir gyvena taikoje bei santarvėje. Viskuo dalinasi ir visuomet padeda tiems, kam labiausiai reikia pagalbos. Pavyzdžiui, jei vienas susirgo, jie visi kartu jį gydo, kad greičiau pasveiktų, ir kaip visi žmonės galėtų pilnaverčiai džiaugtis gyvenimu. Todėl, kad nuo kiekvieno būsenos priklauso visos jų šeimos gyvenimas.

Jie išdalina visą juos palaikančią energiją po lygiai. Ir tuo pačiu kiekvienas iš jų turi savo individualius norus ir savo kūrybinį kelią. Savo mintis. Ir kiekvienas iš jų daugiausiai galvoja apie tai, kaip toliau vystyti visą savo kambarį. Juk nuo šito vystymosi priklauso jų bendro gyvenimo kokybė. Gyvenimo, kurio visi vienodai verti. Jie tikrąja ta žodžio prasme rungtyniauja, kas greičiau sugalvos kažką naujo, kas padėtų jiems visiems. Tuo pačiu palaikydami vienas kitą ir išreikšdami rūpestį ir pagarbą.

Šis kambarys visuomet švarus. Susitvarkoma tokiame kambaryje praktiškai per sekundę, nes kiekvienas tame dalyvauja ir supranta, kad kitiems bus nemalonu, jei jis pradės šiukšlinti. Todėl tvarkomasi paprasčiausiai sudėliojant įvairius daiktus į savo vietas. Kiekvienas žino visų daiktų vietą, ir tai padaro šį procesą lengvu. Šiame kambaryje žmonės džiaugiasi vienas kitu ir gyvenimu vienybėje ir meilėje.

Antrasis kambarys. Jame taip pat gyvena geri žmonės, bet gyvena jie Tamsoje. Dėl šios tamsos jie negali pamatyti, kad jie yra viena šeima, turi vienodus poreikius, kurie užtikrintų jų tolimesnį gyvenimą. Jie galvoja, kad jie vieni šiame kambaryje, nors ir girdi kitų balsus ir net susidaužia kaktomis. Šie žmonės praktiškai nebendrauja ir nesikeičia jausmų energijomis. Todėl jie neturi jausmų. Jie turi tik šaltą protą ir savo įstatymus bei vertybes, kurie, kaip jie mano, leidžia orientuotis jiems šioje tamsoje.

Kiekvienas iš jų gyvena tik sau ir praktiškai niekuomet nepadeda kitiems. Kiekvienas tvarkosi tik aplink save, todėl šis kambarys visuomet perpildytas šiukšlėmis, kurios mėtosi visur, kur neužmato akys tamsoje. Kiekvienas galvoja, kad vystosi, bet iš tikrųjų stovi vietoje. Visas jo vystymasis apsiriboja tuo, kas liečia jį patį. Jis galvoja, kad jo išvaizda – ir yra jo gyvenimas, ir jam to pilnai pakanka tamsoje.

Be to, nematydami begalinio energijos šaltinio, jie minta vienas kitu, savo artimiausiu kaimynu. Atimdami vienas iš kito, išnaudodami kitus savo asmeniniams tikslams, o ne viso kambario tikslams… Šie geri žmonės kankinasi didžiąją savo gyvenimo dalį, bet prisipažinti apie tai sau ir kitiems bijo, nes galvoja, kad tuomet atrodys blogesni už kitus…

Viskas, ko jiems reikia – UŽDEGTI ŠVIESĄ! Šviesa ir bus tas Aukščiausias, kuris padės jiems suvokti, kad jie yra viena šeima, ir kad vienintelė išeitis jų visų labui tai gyventi taip, kaip Pirmasis Kambarys…

Dėkoju autoriui Jevgenij Stužuk už leidimą išversti ir publikuoti šį nuostabų kūrinį! 🙂

Visiems linkiu gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂