Kategorija: Mintys

Kartą gyveno turtuolis. Jis turėjo daug pinigų, nes skolino juos žmonėms už procentus. Kai ateidavo laikas atsiimti pinigus, jis pasiimdavo jų du-tris kartus daugiau, nei paskolino. Ir labai tuo džiaugėsi: “Štai koks aš protingas – nieko nedarau, o turtų vis daugėja…“

Žmonės verkė, atiduodami jam paskutinius pinigus, nes pasilikdavo gyventi skurde ir be jokios vilties į geresnę ateitį. Tačiau turtuolio tai negraudino: “Patys kalti, reikėjo anksčiau galvoti! Aš čia ne prie ko, aš tik noriu savo pinigėlių!“

Turtuolis labai mylėjo savo pinigus ir saugojo juos didelėje skrynioje.

Bet kartą atėjo plėšikai, kurie taip pat mylėjo pinigus ir taip pat nieko nenorėjo daryti, kad juos uždirbtų. Plėšikų buvo daug, todėl ir pinigų jiems daug reikėjo. Jie atėmė visus turtuolio pinigus, o jį patį leisgyvį pamiškėje paleido.

Ilgai gulėjo turtuolis ant upelio kranto, keikė plėšikus ir nusisukusią sėkmę. Paskui pradėjo galvoti apie savo likimą – už ką jį taip nubaudė, juk jis tenorėjo padėti žmonėms, o jei jiems kažkas nesigaudavo, tai ne jo kaltė… Ilgai jis galvojo… ir staiga pamatė po krūmu purviną stiklinę.

Turtuolis labai norėjo gerti, bet paimti stiklinės nesiryžo, nes nebuvo įpratęs dirbti net dėl savęs. Jis pabandė atsigerti iš rieškučių, bet vanduo nesilaikė delnuose ir vis išbėgdavo, nespėjus net gurkštelėti.

Ką gi, nieko nepadarysi – įveikęs savo pasišlykštėjimą ir tinginystę, turtuolis pakėlė stiklinę ir pradėjo ją plauti. Ilgai jis trynė stiklinę rankomis ir smėliuku, skalavo ją vandenyje, kol pagaliau ši sužibėjo saulėje lyg krištolinė.

Jis taip įsitraukė į šį darbą, kad net dainą užtraukė, pamiršęs visas savo bėdas… Vanduo stiklinėje buvo toks tyras, tokio malonaus skonio, kokio jam dar neteko ragauti. Ir nors jau sočiai atsigėrė, bet vis norėjosi pildyti stiklinę, ir jis tiesiog stebėjo vandens ir šviesos žaismą švarioje stiklinėje.

Pro šalį ėjo pakeleivis. Jis buvo labai pavargęs, todėl sustojo ir paprašė: “Gerasis žmogau, duok atsigerti vandens iš tavo stiklinės“. “Mielai“ – atsakė turtuolis ir padavė žmogui vandens. Ir – o stebuklas: dar niekada ir niekas taip nuoširdžiai turtuoliui nedėkojo, o ir jis pats dar niekada nejautė tokios palaimos dėl padaryto nors ir nedidelio, bet gero darbo :)..!

“Ko gero, tu stebuklinga – man taip smagu žiūrėti per tave į šviesą, dainuoti ir daryti žmonėms gera!..“ – pagalvojo turtuolis, žiūrėdamas į stiklinę.

“Visai ne – netikėtai atsakė stiklinė, – esu pati paprasčiausia, bet savo darbu ir meile tu išvalei mane ir įkvėpei gyvenimui. Dabar ir aš noriu tave išvalyti – kad tyra energija sužibėtų tavyje taip, kaip manyje vanduo.

Tu susitepei gobšumu ir tinginyste, todėl sėkme nusisuko nuo tavęs. Tavo gyvybės indas susipurvino ir ištuštėjo, todėl buvai išmestas į gyvenimo pakraštį. Tau teks praeiti didelį apsivalymą – kuris jau prasidėjo, ir kuriam pasibaigus tu sužibėsi ir sužaižaruosi lyg naujutėlis…

Ir visi mylės tave, ir kviesis tave, nes tavyje nebus purvo. Tyrumas suteikia gyvenimui gaivumą ir gerovę – tuomet tave užpildo Šviesa. Ir kuo daugiau dovanosi pasauliui Meilės ir Gerumo – tuo daugiau Šviesos srovelių tekės į tave :)…“

(Autorius nežinomas)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio!! 🙂

Įsivaizduokite akimirkai gyvenimo upę ir jos tėkmę.

Taigi – gyvenimo tėkmė kunkuliuoja ir verda, suveja sūkurį arba nurimsta. Tai audra, tai štilis, tai šalta, tai karšta, tai seklu, tai potvynis… Šioje mirgančioje tėkmėje susimaišo viskas: žmonės, darbai, metai, orai, linksmybės, siaubas, skausmas, juokas, sėkmė, pastangos… Ir būdamas joje – nesvarbu, kurioje vietoje – nuolat blaškaisi, net jei to nepastebi.

Gyvenimo tėkmė panaši į upę, o tai reiškia, kad yra ir krantai. Ji turi pradžią ir pabaigą. O kur esu aš? Pačioje tėkmėje ar ant kranto, upės pradžioje ar pabaigoje, blaškausi ar ramiai plaukiu? O jei pakilčiau virš jos – gal galėčiau aiškiau viską matyti?

O dabar įsivaizduokite, kad pridėjęs visas savo pastangas, žmogus išlipa į krantą. Nuo tėkmės šėlsmo jis vis dar sutrikęs. Jis žiūri į ramų krantą, į kunkuliuojančią upę, ir suvokia, kad yra ir kitoks gyvenimas – be nuolatinės kovos su vėjo malūnais. Kad nebūtina taip blaškytis.

Netoliese jis pamato gelbėjimosi ratus su taisyklėmis: kaip išsigelbėti, kaip išplaukti, kaip nenuskęsti… Jį apima didelis noras padėti nelaimingiems – jis meta tuos ratus į upę ir šaukia: “Gelbėkitės!..“

Bet žmogus pamato, kad per ginčus, riksmus, skundus ir aimanas jo niekas negirdi… Jis pastebi, kad upėje jau yra daugybė tokių gelbėjimosi ratų, bet žmonės stumia juos nuo savęs šaukdami: “Tai ne pinigai“, “Tai ne degtinė“, “Tai ne linksmybės“, “Tai ne…“

Kiti, pažiūrėję į ratą, netiki, kad jis gali pagelbėti. Žmonės ir toliau blaškosi, barasi, skęsta… ir skaito tai gyvenimu. Jie net neįtaria, kad blaškydamiesi išsilaiko paviršiuje tik todėl, kad lipa kitiems ant pečių… Jie nemato, kad plaukia tiesiai į aistrų jūrą, iš kurios vargiai besugrįš…

Rūpestis antraeiliais dalykais ir gyvenimo smulkmenomis užtemdė svarbiausius dalykus: “Koks mano gyvenimo tikslas?“, “Kurlink mane neša?“, “Kas aš esu?“, “Ką aš veikiu?“, “Kur aš?“, “Su kuo aš?“, “Kas teisinga ir svarbu?“…

Ir staiga žmogus pamato, kad maža žmonių grupelė sumeistravo pakabinamą tiltą ir padeda žmonėms išlipti iš kunkuliuojančios tėkmės. Jie veikia draugiškai ir vieningai, o išgelbėtieji, nors ir išvarginti tėkmės, kiek atsipeikėję taip pat jungiasi į grupės darbą. Ir visų jų gyvenimas keičiasi…

O Jūs (tik sąžiningai ;)) – kurioje gyvenimo upės vietoje esate dabar?

(Autorius nežinomas)

Visiems jaukaus ir šilto artėjančio savaitgalio! 🙂

Meilė (Ošo)

Meilė – pirmasis patvirtinimas, kad gyvenimas turi prasmę.

Žmonės, kurie sako, kad gyvenimas beprasmiškas – nepažino meilės. Taip sakydami jie tiesiog patvirtina, kad jų gyvenime nepakanka meilės…

Atsakymas – akyse (B. Grebenščikovas)

Pažiūrėkite man į akis. Tas, kas žiūri iš mano akių į jus – Tas pats, Kas žiūri iš jūsų akių į mane.

Ir Tas, kas žiūri iš visų žmonių akių – visa tai yra vienas Dievas. Mes visi gimėme su šituo žinojimu.

Tačiau mes darome viską, ką tik galime, kad tai pamirštume, nes su šiuo žinojimu labai nepatogu apgaudinėti ir prekiauti.

Bet šis žinojimas yra – ir jį turi visi žmonės…

Paradoksas

Įsivaizduokite, kad medžiai yra Wi-Fi skleidėjai – tuomet mes pasodintume tiek daug medžių, kad jie galėtų išgelbėti planetą!

Kaip gaila, kad jie gamina tik deguonį, kuriuo mes visi kvėpuojame…

Jei nežinai… (Č. Palanik)

Jei tu nežinai – ko nori, tai galų gale pasiliksi su tuo, ko tikrai nenori!

Sąmonės liga (A. Archipova)

Kur nukreipta sąmonė – tuo užpildyta ir žmogaus galva, ir visas gyvenimas.

Mas-media sukurpė naują žmonių rūšį – “homo-medium“: tai žmogus, išvargintas nesibaigiančiais reginiais – lyg neišsiblaivantis alkoholikas.

Tai žmogus, turintis dvasiškai pakrikusią nervų sistemą, kuri negali nubrėžti ribų išorinei informacijai ir negali jos filtruoti, todėl priima ją “nesuvirškintą“ – be kritikos, be skirstymo – pajungdamas tik žemesnę mechaninę atmintį…

Suvokimo ir supratimo lygis tokiu atveju itin žemas… Kūrybinės jėgos nusilpusios… Ir kažkuriuo momentu įvyksta aštrus sąmonės apnuodijimas, kuris reikalauja gydymo…

O kas, jeigu..?

Niekas, net Kūrėjas nežino – “kaip būtų, jeigu“… Nes visada yra taip, kaip yra, o ne taip, “kaip būtų, jeigu“…

Laimė

Nesivaikyk laimės… ji visada yra tavyje!

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Vienas žmogus labai norėjo įgauti jėgą, kuri padėtų jam viską gyvenime įveikti. Žmogus Kūrėjo prašė tos stiprybės ir jau įsivaizdavo, kaip tampa bebaimis, stiprus ir galingas! Toks… kad nėra jam lygių pasaulyje!

Kūrėjas išgirdo žmogaus prašymą ir sapne pasiuntė jam Angelą, kuris atnešė ilgai lauktą žinią:

– Stiprybė – Meilėje! Kad ją įgautum – keliauk į dykumą, į gūdų mišką ir visada veik tik iš Meilės, iš pačios širdies!

Ryte žmogus pabudo, pasvarstė, bet sapno nesuprato. Tačiau vedamas smalsumo vis gi susiruošė į dykumą: juk reikia pabandyti! Ir vis galvojo: kaip jam meilė galėtų padėti?

Keliauja žmogus per dykumą, aplink nė gyvos dvasios. Saulė aukštai, vandens šaltinio nesimato, karštis kankina, prakaitas liejasi… Nėra jėgų toliau eiti. Ką daryti?..

Kai jau visiškai nepajėgė paeiti, žmogus prisiminė Meilės Jėgą ir pagalvojo: “Daugiau neištversiu, todėl paskutines savo jėgas sukaupsiu tam, kad paskutinį kartą pasiųsčiau pasauliui Meilę ir dėkingumą už tai, kad gyvenau ir mylėjau gyvenimą. Be reikalo užsimaniau tos stiprybės, reikėjo tiesiog džiaugtis gyvenimu, o aš… vis man kažko trūksta.“

Žmogus atsiduso ir paskutinį kartą iš širdies, su Meile padėkojo gyvenimui, dykumai, saulei. Ir… stebuklas: Meilė taip užkaitino jo sielą, kad žmogus jau nebejautė dykumos karščio, o ir jėgos palengva sugrįžo! Žmogus labai nustebo, apsidžiaugė ir dainą užtraukė: Meilę visam pasauliui siuntė. Jis suprato, kad Meilė padėjo jam dykumą įveikti.

Keliaudamas pagaliau tolumoje mišką pamatė. Priėjo, bet nė neįtarė, kad pamiškėje už krūmo vėl pavojus tyko: ten susirangė gyvatė ir taikėsi įgelti. O žmogus eina, dainuoja, ir staiga – kažkas lyg žaibas šalia jo ore šastelėjo: žmogus net susigaudyti nespėjo, tačiau širdis tebeskleidė Meilę. Ir vėl nutiko stebuklas: gyvatė negėlė žmogui, ir jis nukeliavo toliau.

Jis pasijuto dar žvaliau, nes pradėjo suprasti Meilės Jėgą: Meilės ne sau, ne dėl savęs, o kiekvienam sutiktam kelyje. Beeinant mišku sutemo. Baugoka: tai kažkas suūkia, tai virš galvos praskrenda, tai šalia sušnara… O kai priešais pamatė kažkieno akių žiburėlius, apėmė siaubas: “Viskas, galas…“

Bet žmogus vėl prisiminė Meilės Jėgą ir pagalvojo: “ Vis vien nieko neprarasiu, bus kai buvę“, ir pradėjo iš širdies siųsti Meilę miškui ir visiems jo gyventojams… Baimė praėjo, ir žmogus pasijuto lyg namuose, pajuto vienybę su viskuo, kas gyva.

Jis praėjo visą mišką, niekas jo nelietė. O švintant žmogus suprato, kokia galinga Meilės Jėga, kad nėra nieko stipresnio už ją: ji pyktį lyg bumerangą grąžina, jos kalbą net gyvūnai supranta, ir visa Gamta Meilę jaučia ir į ją atliepia…

Žmogus padėkojo Kūrėjui už Jėgą, kurią Jis jam padovanojo ir pasuko namo – su Meile ir džiaugsmu širdyje :)…

(Autorius nežinomas)

Gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Jei jūs teisingame kelyje (Ošo)

Labai paprasta atpažinti, kad esate teisingame kelyje: jūsų vidinė įtampa pradeda mažėti ir nykti, jūs darotės vis ramesnis ir vis mažiau pažeidžiamas, jūs pradedate atrasti grožį ten, kur niekuomet jo neįžvelgdavote.

Patys mažiausi dalykai pradeda įgyti reikšmę. Jūs tampate vis tyresnis – visai kaip vaikas, bėgantis paskui drugelį arba renkantis akmenukus prie jūros kranto.

Jūs pajuntate, kad gyvenimas – ne problema, o dovana: kaip palaima ir palaiminimas.

Jei esate teisingame kelyje – aptiksite vis daugiau tokių įrodymų. O jei nuklydote nuo savo kelio – viskas vyks atvirkščiai.

Nepraraskite ryšio su savo gyvybės šaltiniu!

Žmonės, kurie prarado ryšį su amžinu gyvybės šaltiniu savyje, yra panašūs į medį, praradusį ryšį su savo šaknimis.

Tokie medžiai nelapoja ir nežydi. Jie meta lapus, o nauji jau neatauga. Gyvybės syvai nustoja tekėti kamienu, todėl energija senka. Gyvybė palieka tokį medį. Jis pamažu nyksta.

Ir tada medis pradeda filosofuoti egzistenciniais klausimais ir imasi tvirtinti, kad gyvenime nėra spalvų, nėra gėlių ir kvapų, nėra nei paukščių.

Medis gali net pareikšti, kad taip buvo visada, o protėviai tiesiog klydo dėl spalvų, gėlių ir kvapų – visa tai tėra jų vaizduotė.

“Taip buvo visada, jokio pavasario nebuvo, žmonės viską išsigalvojo. Tai jų fantazijos apie gėles, džiaugsmą, paukščius ir šviesą. Iš tiesų viso šito nėra. Viskas – migla, atsitiktinumas.. viskas beprasmiška.“ Štai ką tegali pasakyti toks medis.

Bet juk tiesa ne tame, ką sako šis medis, bet tame, kad jis prarado ryšį su savo šaknimis..

Vaikai – pats nuostabiausias stebuklas Žemėje (Selma Lagerfeld)

Pasirodo, vaikai – tai pats nuostabiausias stebuklas Žemėje.

Tik pagalvokite, kad pasaulyje yra maži žmogučiai, kurie kiekvienam ištiesia savo rankutes ir apie kiekvieną galvoja, kad jis puikus ir geras.

Žmogučiai, kuriems nesvarbu, gražus tavo veidas ar ne, jie visus pasiryžę su džiaugsmu pabučiuoti, myli visokį – seną ir jauną, turtuolį ir vargšą :)!

Saulėtos visiems nuotaikos ir puikaus artėjančio savaitgalio! 😀

Kartą, kasdamas savo nedidelį daržą, vienas valstietis surado nepaprasto grožio akmenėlį.

Šis akmenėlis spindėjo visomis vaivorykštės spalvomis, ir valstietis pagalvojo, kad akmenėlis, ko gero, labai patiks jo vaikams. Galės per dienas su juo žaisti – juk jis toks gražus!

Valstietis įsidėjo akmenėlį į kišenę, parsinešė jį namo ir atidavė vaikams.

Na, o vaikai, kaip ir vaikai: pažaidė su tėvo atneštu akmenėliu kol nepabodo, paskui padėjo ant palangės ir pamiršo…

Vieną vakarą nakvynės pas valstietį pasiprašė keliaujantis vienuolis.

Valstietis pavaišino jį vakariene, o paskui jie pradėjo kalbėtis apie vienuolio keliones po pasaulį, apie jūras ir kalnus, apie žmonių papročius.

Vėliau kalba pasisuko apie brangakmenių kasyklas. Vienuolis paklausė valstiečio:

– Tavo darbas su žeme labai sunkus. O kodėl tau nepabandžius laimės deimantų kasykloje? Aš galiu papasakoti, kaip iki jos nukeliauti.

Valstietis pritilo, susimąstė… bet negalėjo taip greitai apsispręsti iš pagrindų keisti savo gyvenimą. Todėl ir nepaklausė vienuolio – kur ta kasykla.

O ankstų rytmetį vienuolis jau buvo išėjęs.

Valstietį gi užvaldė nenumaldomas troškimas padirbėti kasykloje ir uždirbti šeimai pinigų. Pasvarstęs, galiausiai jis pasiryžo leistis į kelionę ieškoti tos brangakmenių kasyklos.

Atsisveikindamas viltingai pasakė žmonai ir vaikams:

– Kai grįšiu, pasibaigs mūsų vargai ir pagaliau gyvensime nieko nestokodami!

Valstietis ilgokai klajojo, dirbo įvairiose brangakmenių kasyklose, bet nerado deimantų tiek, kad galėtų gyventi be vargo. O štai atpažinti deimantus išmoko kuo puikiausiai!

Pagaliau valstietis nusprendė grįžti namo ir dirbti įprastus žemės darbus…

Sugrįžęs prisėdo pailsėti ir papasakoti šeimai apie savo keliones ir darbus. Ir staiga… jo žvilgsnį patraukė akmenėlis ant palangės – tas pats, kurį jis kadaise atrado ir atidavė vaikams pažaisti.

Valstietis negalėjo patikėti savo akimis: tai buvo labai retas, didžiulis deimantas! Ir gulėjo jis tiek metų visų pamirštas ant palangės, jo paties namuose!..

(Autorius nežinomas)

Visiems linkiu saulėto artėjančio savaitgalio! 🙂

Keista… (Macuo Monro)

Keista, bet mažai kas domisi iš tiesų svarbiais dalykais.

“Kuo dirbi? Kiek uždirbi? Kur važiuoji atostogauti? Koks tavo automobilis ir kada keitei jį paskutinį kartą?“ Štai ir viskas, kas domina kitus žmones.

Na, gal dar “Koks tavo mėgiamas patiekalas?“ ir “Ar turi šeimą?“…

Ir net jei aš geranoriškai ir smulkiai atsakysiu į šiuos klausimus – ką jūs apie mane sužinosite?

Ir niekam į galvą neateis paklausti: ką aš jaučiu, kai vasaros naktį žiūriu į švytinčius jonvabalius? Arba kai klausausi vėjo šlamesio nendryne ūkanotą rudens rytą?..

Išgirskite melodiją… (Ani Čoing Dolma)

Ar Jūs kada nors stebėjote besisupančius karuselėje vaikus? Ar girdėjote barbenantį į žemę lietų? Grožėjotės skrendančiu drugeliu? Ar matėte saulę išnykstančioje naktyje?

Pradėkite gyventi šiek tiek lėčiau, nebėkite taip greitai.

Jūs pragyvenate kiekvieną dieną bėgdami? O klausdami “Kaip laikaisi?“, ar girdite atsakymą?

O dienos pabaigoje, kai gulite savo lovoje, Jūsų galvoje jau sukasi šimtai minčių apie neatliktus darbus?..

Jūs kada nors sakėte savo vaikui: “Mes padarysime tai rytoj“? Ir patys per skubėjimą nepastebėdavote jo problemų?

Kadaise apleistas ryšys gali užgesinti draugystę. O priežastis tame, kad Jūs niekada neturite laiko. Net tam, kad paskambintumėte ir paprasčiausiai pasakytumėte: “Sveikas!“

Kai greitai bėgate, kad kažkur patektumėte, Jūs praleidžiate pusę visų gyvenimo Žemėje grožybių.

Jūs nerimaujate ir visą dieną skubate – ir visa tai galima palyginti su nuostabia, bet neišpakuota dovana.

Gyvenimas – ne lenktynės. Pabandykite gyventi lėčiau.

Išgirskite melodiją anksčiau, nei pasibaigs daina.

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Apkabinimas (D. Kenfild)

Apkabinimas yra naudingas sveikatai. Jis stiprina imuninę sistemą, gydo depresiją, mažina stresą ir gerina miegą. Jis jaunina, teikia jėgų ir neturi jokių nepageidaujamų šalutinių poveikių. Apkabinimas – iš tiesų stebuklinga priemonė nuo visų ligų.

Apkabinimas yra visiškai natūralus žmogui. Jis organiškas, su būdingu prigimtiniu saldumu, neturi dirbtinių komponentų, neteršia oro, nekenkia aplinkai ir daro šimtaprocentinį gerą poveikį.

Apkabinimas – ideali dovana. Puikiai tinka visiems atvejams, jį malonu ir gauti, ir dovanoti. Jis išreiškia jūsų rūpestį, nereikalauja papildomo įpakavimo, ir, žinoma, pilnai atsiperka.

Apkabinimas praktiškai neturi jokių trūkumų. Nereikalauja maitinimo elementų keitimo, nepavaldus infliacijai, negadina figūros, nesusietas su mėnesinėmis įmokomis, apsaugotas nuo grobikų ir neapmokestintas.

Apkabinimas – nepakankamai išnaudotas resursas, turintis stebuklingą galią. Kai mes atveriame savo širdis ir rankas, mes paskatiname kitus sekti savo pavyzdžiu.

Prisiminkite jums brangius žmones. Ar norėtumėte jiems kažką pasakyti? Arba apkabinti juos? Ar jūs tiesiog laukiate ir viliatės, kad jie pirmieji tai padarys?

Prašau, nelaukite! Geriau pradėkite patys! 🙂

* Tylėjimas – vienintelis dalykas iš aukso, kurio nepripažįsta moterys.

* Nebijokite pasilikti akis į akį su savimi: jūs gi nesikandžiojate ;).

* Anksčiau aš gyvenau labai aktyviai: žaidžiau tenisą, futbolą, biliardą, rungiausi šachmatais, dalyvavau automobilių lenktynėse. Bet.. viskas baigėsi, kai sugedo mano kompiuteris.

* Žmonės sako: “Laimė būtinai tave suras!“ O aš negaliu suprasti: ar aš taip gerai slepiuosi, ar ji taip blogai ieško?..

* Paprastai laimė ateina pas laimingą, o nelaimė – pas nelaimingą..

* Atostogos – tai dvasios būsena!

* Mąstyti taip sunku.., todėl dauguma žmonių miega.

* Neieškokite Meilės – kurkite ją!

* Štai jūs einate į sporto salę ir uoliai treniruojatės, atsikratydami nereikalingų kilogramų.. Bet! Jūs net neįtariate, kad visi tie kilogramai kantriai laukia jūsų namie, pasislėpę.. šaldytuve!

* Pats geriausias draugas – katinas! Jis niekada tavęs neklausia, kodėl tu valgai naktimis. Jis.. ėda kartu su tavimi!

* Kelias į tvarką daiktuose – per tvarką mintyse.

* Dauguma – ne visada rodiklis. Pavyzdžiui, psichiatrinėje ligoninėje ligonių daugiau, nei gydytojų..

* Niekuomet nesigręžiokite į praeitį – ten nieko nesikeičia!

* Televiziją žmonės žiūri ne todėl, kad įdomu, o todėl, kad tikisi pamatyti kažką įdomaus.

* Senatvė – kai jau negali nusiplauti kojų kriauklėje..

* Nevairuokite automobilio greičiau, nei skrenda jūsų angelas-sargas.

* Kalbasi dvi karvės:
– Žinai, man atrodo, kad mus laiko tik dėl pieno ir mėsos..
– Baik skleisti tas savo kvailas sąmokslo teorijas! Visa banda iš tavęs juoksis!..

* Paryčiais kvailos mintys virsta protingomis. Bet, deja, dienos bėgyje jos vėl sukvailėja..

* Mes galime nuslopinti pyktį, ašaras, kančią.. Bet spontaniško juoko nuslopinti neįmanoma!

* Kiekviename žmoguje yra kažkas gero – matome tai ar ne, priklauso tik nuo mūsų.

* Kas žmogui stebuklas, Kūrėjui – kasdienybė :)..

(Mintys iš interneto)

Visiems linkiu smagaus ir šilto savaitgalio! 🙂

Kartą gyveno maža žuvelė. Vieną dieną ji išgirdo kitų žuvelių pasakojimus apie nuostabųjį Vandenyną ir nusprendė žūtbūt jį pasiekti.

Žuvelė kreipėsi patarimo pas įvairius išminčius. Dauguma iš jų nieko negalėjo patarti, bet daug ir įmantriai kalbėjo, kad atrodytų didžiais mokytojais.

Viena tokių žuvų-guru pasakė žuvelei, kad pasiekti Vandenyną galima tik praktikuojant aštuonių pakopų kelio pirmo lygio tobulos žuvies pozas.

Kita žuvis-guru mokė, kad į Vandenyną galima patekti tik per ilgametes ir kruopščias nušvitusių žuvų pasaulio studijas.

Trečioji guru tvirtino:

– Vienintelė galimybė pasiekti Vandenyną – visą laiką kartoti mantrą “ram-ram-ram…“ Tokiu ir tik tokiu atveju atsivers kelias!

Galiausiai… pavargusi nuo įvairiausių mokymų ir patarimų, žuvelė nuplaukė į gelmes pailsėti.

Ten ji sutiko žuvį-senolę. Žuvelė labai apsidžiaugė, nes buvo girdėjusi apie šios kuklios senolės išmintį ir apie tai, kad nėra lengva ją sutikti.

Išgirdusi žuvelės klausimą apie Vandenyną, žuvis-senolė švelniai nusišypsojo ir atsakė:

– Miela naivuole žuvele… Vandenynas, kurio tu taip uoliai ieškai – aplink tave! Ir tu esi to Vandenyno dalis, nors ir nepastebi to… Maža to – kaip ir kiekviena jo dalis, esi labai svarbi ir mylima. Apsižvalgyk: jis tavyje, jis aplink tave! Jo nereikia ieškoti, jį reikia tiesiog pamatyti ir pajusti!.. 🙂

(Autorius nežinomas)

Visiems linkiu saulėtos nuotaikos! 😀