Kategorija: Mintys

Vienas žmogus vaikščiojo jūros pakrante ir pamatė bangų išmestą žuvį: ji blaškėsi ant kranto, ir matėsi, kad jos jėgos senka.

Žmogus sustojo ir bandė suprasti – kame tokios kančios priežastys. Ir jam pasirodė, kad žuviai labai kieta gulėti ant pakrantės akmenų.

Jis pabandė įsivaizduoti – kaip pats jaustųsi, jei gulėtų ant drėgno, kieto kranto.. Žmogus ryžtingai nusiėmė šaliką, sulankstė minkštą pagalvėlę ir paguldė ant jos žuvį.

Tačiau kiek palaukęs pastebėjo, kad žuvis nepasijuto geriau, greičiau atvirkščiai: ji pradėjo dar labiau blaškytis, ir atrodė, kad vargšelė visai nebetenka jėgų..

Pasirodė dar vienas praeivis. Jis priėjo ir pasiteiravo, kas čia nutiko.

Žmogus paaiškino, kad žuvis blogai jaučiasi ir kad jis bando palengvinti jos kančias – net savo šaliką paaukojo, bet jai nuo to nė kiek nepagerėjo..

Praeivis pasakė, kad jaučiasi lygiai taip, kaip ši žuvis tuomet, kai neparūko porą valandų. Todėl, norėdamas palengvinti jos kančią, jis uždegė cigaretę ir įdėjo žuviai į burną.

Tačiau jai pasidarė dar blogiau..

Pro šalį ėjo trečias žmogus ir, pamatęs keistą vaizdą, sustojo: ant kranto, paguldyta ant šaliko, su cigarete burnoje.. blaškėsi žuvis!

Šis žmogus buvo turtingas ir pasakė, kad visas problemas visada išsprendžia tik pinigai. Jis išsiėmė šimto dolerių banknotą ir nusprendė paaukoti jį žuviai – pakišo pinigus jai po peleku.

Bet.. ir tai jai nepadėjo.

Pro šalį ėjo dar vienas žmogus. Jis pamatė būrelį žmonių, apspitusių besiblaškančią ant kranto žuvį, kuri buvo paguldyta ant šaliko su cigarete burnoje ir su šimto dolerių kupiūra po peleku..

Žmonės stovėjo ir nustebę svarstė: kodėl jai nieko nepadeda?.. Juk jie taip norėjo palengvinti vargšelės kančią ir pasiūlė pačius geriausius sprendimus!

Žmogus priėjo arčiau, tylėdamas pakėlė netekusią jėgų žuvį, grąžino šaliką, išėmė cigaretę, atidavė pinigus ir.. paleido žuvį į vandenį.

Ir visi “gelbėtojai“ aiktelėjo: kaip greitai ji atsigavo vandenyje!.. Be jų pasiūlytų šaliko, cigaretės ir pinigų!..

Moralė? Esmė tame, kad mums nereikia to, ką kiti siūlo – mums reikia tik to, kas atitinka mūsų prigimtį. Tai liečia ir auklėjimą: tėvai gali norėti savo vaikui to, kas visiškai priešinga jo prigimtiniams gabumams..

Laimė galima tik tada, kai žmogus realizuoja savo prigimtinius gabumus. Tuomet jis – kaip žuvis vandenyje.. 🙂

(Autorius nežinomas)

Visiems linkiu saulėtos nuotaikos ir gražių dienų :)!

Proto rėmai (Ošo)

Mūsų protas – tai tik langelis, atvertas į neaprėpiamą Visatą, bet kai jūs visą laiką žiūrite pro langą, jo rėmai apriboja dangų.
Ir nors danguje nėra rėmų – dangus beribis – jūsų suvokime lango rėmas tampa jūsų egzistencijos rėmais.

Sąžiningumas su savimi (Krišnamurti)

Tiesa ir yra sąžiningumas, kas netikra – nerealu, iliuzijos. Kuo realiau matome situaciją, tuo sėkmingiau galime ją išspręsti.
Neskubėkime: pradėkime nuo to, ką šiuo metu galime padaryti, ir tokiu būdu – palengva prie didesnių sprendimų.
Taip maži, bet nuoseklūs žingsniai išsprendžia didelę problemą.
Tik reikia realiai matyti situaciją. Ir sąžiningumo su savimi.

Šviesa (Šri Šri Ravi Šankaras)

Žinokite, Šviesa niekada nekovoja su tamsa.
Tuo pačiu momentu, kai tik ateina Šviesa – tamsa išnyksta.
Taigi, nėra jokios realios kovos tarp Šviesos ir tamsos.
Jei yra tamsa – reiškia, tiesiog nėra Šviesos.
Jūs atnešate Šviesą – ir konfliktas išnyksta.

Tikroji Jėga (Papadži)

Uždekite Šviesą savyje.
Po to uždekite Šviesą aplinkiniuose: vieną po kitos..
Lygiai taip pat, kaip degdama lempa sudegina aliejų,
Taip ir Šviesa sudegins neveiklumą, tinginystę ir godumą.

Tik optimizmas! (H. Keler)

Dar nei vienas pesimistas neįminė žvaigždžių paslapčių, neatrado neištirtų žemių ir neatvėrė naujų žmogaus dvasios paslapčių koridorių.

Ant kelių (D. Foster)

Kartais gyvenimas parklupdo.
Arba tu klūpėdamas keiksi visatą ir melsies dėl geresnio gyvenimo..,
arba tave parklupdys dėkingumas ir palaima, gilus palankumas tau dovanotam gyvenimui, ir tu būsi taip pakerėtas viso šito grožio, kad neturėsi jėgų ištarti nė žodžio..
Bet kuriuo atveju klūpėsi ant tų pačių kelių.

Žmoniškumas (Papadži)

Svarbi žinia visiems: pats svarbiausias dalykas pasaulyje – žmoniškumas.
Dėl jo mes turime paaukoti savo komfortą. Negalvokite vien apie savo komfortą – galvokite apie kitus.
Tai esminis žmoniškumo principas.

Būkime atidūs (Radchanatcha Svami)

Nesidrovėkite transliuoti kuo daugiau išminties ir gerų minčių savo tinklapiuose.
Tegul bus kuo mažiau kvailysčių tinkle – tuomet skaitydami išmintį mes pradėsime daugiau apie ją galvoti.
Juk tai, apie ką galvojame, palengva tampa mūsų gyvenimu.
Kalbėdami nereikšmingomis temomis, mes turime nereikšmingas mintis, idėjas ir.. tokį patį nereikšmingą gyvenimą.
Bendravimas gali įtikinti mus bet kuo, gali priversti bet kuo patikėti, todėl – būkime atidūs, rinkdamiesi bendravimo ratą!

Linkiu visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

* Eiti į parduotuvę tuščiu skrandžiu – blogas ženklas: pinigų nebus. Dar vienas blogas ženklas – ginčytis su viršininku: pinigų taip pat nebus.

* Godumas – kai kažko visiškai nereikia, bet labai trūksta.

* Idealiai sutvarkytas butas ir skani vakarienė – du sugedusio kompiuterio požymiai.

* Net kalėjime tiek nesėdi, kiek žmonės internete!

* Geriausiai klausytis moka tie žmonės, šalia kurių geriau apskritai patylėti.

* Mano charakteris geras, tik aplinkinių nervai labai jau silpni!

* Man visada 18, visa kita – gyvenimo stažas…

* Valdžia vykdo tokias reformas, tarsi turėtų dar vieną atsarginę liaudį…

* Niekas taip nepriartina valdžios prie liaudies, kaip televizorius.

* Sąžininga nelygybė – kai gabūs, darbštūs ir sąžiningi žmonės gyvena geriau, nei tingūs ir apsileidę.

* Neklaidžiokite praeityje – tai atima jūsų laiką!

* Nepakeičiamų nėra. Yra nepamirštami…

* Baltos varnos būriais neskraido.

* Jei jūsų žvilgsnis protingas ir jūs paslaptingai šypsotės – reiškia, jūs fotografuojatės…

* Rezonansas:
Tėtis apšaukė mamą.
Mama apšaukė sūnų.
Sūnus apšaukė katę.
Katė pridirbo visiems į šlepetes.
Moralė: beteisis – nereiškia, kad nepavojingas!

* Geriausias keturkojis draugas – lova!

* Depresija – aštrus laimės būtinybės poreikio periodas.

* Svajonės – laimės šauklės…

* Jei reikalai eina ne taip, kaip reikia – leiskite jiems praeiti pro šalį… ne jūsų jie.

* Mielos moterys, atminkite: pingvinai – tai kregždutės, kurios valgė po 6 valandos vakaro…

* Moterys – kaip bitės: kažkam gelia, o kažkam medų neša.

* Kelias į moters šaldytuvą eina per jos širdį.

* Pabandė moteris vyriškus darbus namie atlikti: atsigulė ant sofos, žiūri televizorių… sunku, niekas neginčija, bet… reikia!

* Šypsokitės dažniau, tuomet ir jums dažniau šypsosis!

* Jei jūs nusišypsojote – jūs pasikeitėte, o kartu pasikeitė ir jūsų pasaulis :)!

(mintys iš interneto)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio!! 😀

* Nusivylimų prieblandoje gimsta drovios vilties kibirkštis, perauganti į didžią būties džiaugsmo liepsną. Niekas negali paaiškinti, iš kur ateina šis neišsenkantis neregėtos šviesos srautas. Tačiau kiekviena širdis, atradusi jame paguodą, patvirtins tai.

* Džiaugsmas, vienijantis pačias subtiliausias ir aukščiausias kosmoso sroves, yra viena iš galingiausių evoliucijos jėgų. Jei nebūtų džiaugsmo – tamsa užslopintų užgimstančią tikėjimo, vilties ir meilės kibirkštį.

* Senųjų nuostatų voratinklis dar stipriai laiko, bet ateities fakelas jau degina senųjų prietarų draiskanas. Žmogaus pažeminimas iki materijos vergo neatitinka visatos dėsnių ir kosminio kodekso.

* Kali Jugos pabaigai būdingas amoralumas. Visuotinė neatsakingumo ir palaidumo inercija įtraukia ir geras, bet silpnas sielas.

* Taip, pasaulis sunkiai serga. Bet be tikėjimo į gerą ateitį negali pasveikti nei vienas ligonis. Viltis visada buvo laikoma paskutine instancija. Mintis apie išsilaisvinimą gali viską.

* Gyvename ateities šešėlyje – kaip gėlė, auganti ant praeities pelenų.

* Dvasios jėga pakeis išsigimusią, seniai atgyvenusią technokratiją, kuri dominuoja ir stabdo sąmonės progresą. O “pelno bet kuria kaina“ filosofija išbraukia bet kokias žmoniškumo ir nuoširdumo apraiškas.

* Motina Gamta nesutvėrė iš prigimties piktų būtybių. Blogis atneštas į Žemę sąmoningai, kaip užkratas, kaip būdas pririšti prie materialumo. Tačiau visuomenės ydos, kurios atnešdavo naudą ir pelną, nepastebimai tapo spąstais patiems blogio sumanytojams.

* Žmonijos evoliucinis procesas yra žemiausiame sąstingio taške. Leistis nėra kur, galima tik kilti. Ir evoliucijos ratas, girgždėdamas ir sustodamas, vis tik kyla į viršų.

* Visata atiduoda mums dalį savo kūrybinės jėgos. Tai ta šventa ugnis, kuri palaiko pasaulio pusiausvyrą eonus metų. Prieš šią jėgą neatsilaikys jokie tamsos židiniai, kurie tiesiog ištirpsta akinančioje šviesos srovėje.

* Didžiojo dangiškojo Architekto projektus įgyvendina Žemėje žmogaus rankos.

* Saugokite savo Šviesą. Neleiskite jai užgęsti klampiame abejingumo ir tinginystės rūke. Tapkite ir jūs kažkam kelrodžiu, žinančiu kelią net tamsoje.

* Ne iš neturėjimo ką veikti žmonės kalbasi apie sakralinius dalykus – taip klojamas pamatas tūkstantmečiams į priekį.

* Bet koks tekstas rašomas iš atskirų raidžių. Naujo pasaulio kūrimas susideda iš mažų, beveik nepastebimų širdžių pastangų, kurios gali tapti organiška didelės ateities dalimi.

* Sunku keliauti tiems, kas žengia pralenkdamas laiką. Vedlio širdies ugnyje sudega iliuzinio pasaulio šiukšlės. Todėl vedlys kenčia neišmatuojamai. Tačiau ir aukščiausiojo gėrio impulsai veikia ne tik jo gyvenimą, bet ir jį supančios aplinkos įvykius.

* Tikėjimo džiaugsmu įkvepiame didelę viltį gerų pokyčių galimybei. Kūrybos džiaugsmas gali pakeisti ne tik vieno, bet ir daugelio žmonių bei šalių gyvenimą.

* Kai sodininkas sėja sėklą, jis jau žino, kokį derlių ji subrandins, kai išaugs. Šviesos Žodis – tarsi sėkla, pasodinta į derlinga žemę, gali išaugti ir atnešti neįtikėtiną gėrį visiems, kas ją sodino. Vertinkite gero žodžio jėgą.

* Išmintis dažnai rėdosi smagios pasakos ar alegorijos rūbu. Taip lengviau atverti sielos duris ir nusiųsti jai drovų šviesos spindulį.

* Džiaugsmas nutiesia sidabrinį taką iš beviltiškumo požemių.

* Priimkime kiekvieną gyvenimo dieną kaip dovaną iš Dievo rankų. Atiduokime jam dalį savo širdies maldos, oraus elgesio ir sąmoningos būties. Begalybėje nėra ir negali būti ribų dvasios tobulėjimui, išminties ir gėrio siekiui.

* Aukso Amžius tikrai ateis – kaip saulėtekis ryte. Ir tegul kartais diena apsiniaukusi, ir per rūką nematome viršūnės, bet ryški Šviesa būtinai išsklaidys sau kelią.

Mintys iš V. Pavlušino knygos “Raido, arba džiaugsmo kelias“

Kartą gyveno turtuolis. Jis turėjo daug pinigų, nes skolino juos žmonėms už procentus. Kai ateidavo laikas atsiimti pinigus, jis pasiimdavo jų du-tris kartus daugiau, nei paskolino. Ir labai tuo džiaugėsi: “Štai koks aš protingas – nieko nedarau, o turtų vis daugėja…“

Žmonės verkė, atiduodami jam paskutinius pinigus, nes pasilikdavo gyventi skurde ir be jokios vilties į geresnę ateitį. Tačiau turtuolio tai negraudino: “Patys kalti, reikėjo anksčiau galvoti! Aš čia ne prie ko, aš tik noriu savo pinigėlių!“

Turtuolis labai mylėjo savo pinigus ir saugojo juos didelėje skrynioje.

Bet kartą atėjo plėšikai, kurie taip pat mylėjo pinigus ir taip pat nieko nenorėjo daryti, kad juos uždirbtų. Plėšikų buvo daug, todėl ir pinigų jiems daug reikėjo. Jie atėmė visus turtuolio pinigus, o jį patį leisgyvį pamiškėje paleido.

Ilgai gulėjo turtuolis ant upelio kranto, keikė plėšikus ir nusisukusią sėkmę. Paskui pradėjo galvoti apie savo likimą – už ką jį taip nubaudė, juk jis tenorėjo padėti žmonėms, o jei jiems kažkas nesigaudavo, tai ne jo kaltė… Ilgai jis galvojo… ir staiga pamatė po krūmu purviną stiklinę.

Turtuolis labai norėjo gerti, bet paimti stiklinės nesiryžo, nes nebuvo įpratęs dirbti net dėl savęs. Jis pabandė atsigerti iš rieškučių, bet vanduo nesilaikė delnuose ir vis išbėgdavo, nespėjus net gurkštelėti.

Ką gi, nieko nepadarysi – įveikęs savo pasišlykštėjimą ir tinginystę, turtuolis pakėlė stiklinę ir pradėjo ją plauti. Ilgai jis trynė stiklinę rankomis ir smėliuku, skalavo ją vandenyje, kol pagaliau ši sužibėjo saulėje lyg krištolinė.

Jis taip įsitraukė į šį darbą, kad net dainą užtraukė, pamiršęs visas savo bėdas… Vanduo stiklinėje buvo toks tyras, tokio malonaus skonio, kokio jam dar neteko ragauti. Ir nors jau sočiai atsigėrė, bet vis norėjosi pildyti stiklinę, ir jis tiesiog stebėjo vandens ir šviesos žaismą švarioje stiklinėje.

Pro šalį ėjo pakeleivis. Jis buvo labai pavargęs, todėl sustojo ir paprašė: “Gerasis žmogau, duok atsigerti vandens iš tavo stiklinės“. “Mielai“ – atsakė turtuolis ir padavė žmogui vandens. Ir – o stebuklas: dar niekada ir niekas taip nuoširdžiai turtuoliui nedėkojo, o ir jis pats dar niekada nejautė tokios palaimos dėl padaryto nors ir nedidelio, bet gero darbo :)..!

“Ko gero, tu stebuklinga – man taip smagu žiūrėti per tave į šviesą, dainuoti ir daryti žmonėms gera!..“ – pagalvojo turtuolis, žiūrėdamas į stiklinę.

“Visai ne – netikėtai atsakė stiklinė, – esu pati paprasčiausia, bet savo darbu ir meile tu išvalei mane ir įkvėpei gyvenimui. Dabar ir aš noriu tave išvalyti – kad tyra energija sužibėtų tavyje taip, kaip manyje vanduo.

Tu susitepei gobšumu ir tinginyste, todėl sėkme nusisuko nuo tavęs. Tavo gyvybės indas susipurvino ir ištuštėjo, todėl buvai išmestas į gyvenimo pakraštį. Tau teks praeiti didelį apsivalymą – kuris jau prasidėjo, ir kuriam pasibaigus tu sužibėsi ir sužaižaruosi lyg naujutėlis…

Ir visi mylės tave, ir kviesis tave, nes tavyje nebus purvo. Tyrumas suteikia gyvenimui gaivumą ir gerovę – tuomet tave užpildo Šviesa. Ir kuo daugiau dovanosi pasauliui Meilės ir Gerumo – tuo daugiau Šviesos srovelių tekės į tave :)…“

(Autorius nežinomas)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio!! 🙂

Įsivaizduokite akimirkai gyvenimo upę ir jos tėkmę.

Taigi – gyvenimo tėkmė kunkuliuoja ir verda, suveja sūkurį arba nurimsta. Tai audra, tai štilis, tai šalta, tai karšta, tai seklu, tai potvynis… Šioje mirgančioje tėkmėje susimaišo viskas: žmonės, darbai, metai, orai, linksmybės, siaubas, skausmas, juokas, sėkmė, pastangos… Ir būdamas joje – nesvarbu, kurioje vietoje – nuolat blaškaisi, net jei to nepastebi.

Gyvenimo tėkmė panaši į upę, o tai reiškia, kad yra ir krantai. Ji turi pradžią ir pabaigą. O kur esu aš? Pačioje tėkmėje ar ant kranto, upės pradžioje ar pabaigoje, blaškausi ar ramiai plaukiu? O jei pakilčiau virš jos – gal galėčiau aiškiau viską matyti?

O dabar įsivaizduokite, kad pridėjęs visas savo pastangas, žmogus išlipa į krantą. Nuo tėkmės šėlsmo jis vis dar sutrikęs. Jis žiūri į ramų krantą, į kunkuliuojančią upę, ir suvokia, kad yra ir kitoks gyvenimas – be nuolatinės kovos su vėjo malūnais. Kad nebūtina taip blaškytis.

Netoliese jis pamato gelbėjimosi ratus su taisyklėmis: kaip išsigelbėti, kaip išplaukti, kaip nenuskęsti… Jį apima didelis noras padėti nelaimingiems – jis meta tuos ratus į upę ir šaukia: “Gelbėkitės!..“

Bet žmogus pamato, kad per ginčus, riksmus, skundus ir aimanas jo niekas negirdi… Jis pastebi, kad upėje jau yra daugybė tokių gelbėjimosi ratų, bet žmonės stumia juos nuo savęs šaukdami: “Tai ne pinigai“, “Tai ne degtinė“, “Tai ne linksmybės“, “Tai ne…“

Kiti, pažiūrėję į ratą, netiki, kad jis gali pagelbėti. Žmonės ir toliau blaškosi, barasi, skęsta… ir skaito tai gyvenimu. Jie net neįtaria, kad blaškydamiesi išsilaiko paviršiuje tik todėl, kad lipa kitiems ant pečių… Jie nemato, kad plaukia tiesiai į aistrų jūrą, iš kurios vargiai besugrįš…

Rūpestis antraeiliais dalykais ir gyvenimo smulkmenomis užtemdė svarbiausius dalykus: “Koks mano gyvenimo tikslas?“, “Kurlink mane neša?“, “Kas aš esu?“, “Ką aš veikiu?“, “Kur aš?“, “Su kuo aš?“, “Kas teisinga ir svarbu?“…

Ir staiga žmogus pamato, kad maža žmonių grupelė sumeistravo pakabinamą tiltą ir padeda žmonėms išlipti iš kunkuliuojančios tėkmės. Jie veikia draugiškai ir vieningai, o išgelbėtieji, nors ir išvarginti tėkmės, kiek atsipeikėję taip pat jungiasi į grupės darbą. Ir visų jų gyvenimas keičiasi…

O Jūs (tik sąžiningai ;)) – kurioje gyvenimo upės vietoje esate dabar?

(Autorius nežinomas)

Visiems jaukaus ir šilto artėjančio savaitgalio! 🙂

Meilė (Ošo)

Meilė – pirmasis patvirtinimas, kad gyvenimas turi prasmę.

Žmonės, kurie sako, kad gyvenimas beprasmiškas – nepažino meilės. Taip sakydami jie tiesiog patvirtina, kad jų gyvenime nepakanka meilės…

Atsakymas – akyse (B. Grebenščikovas)

Pažiūrėkite man į akis. Tas, kas žiūri iš mano akių į jus – Tas pats, Kas žiūri iš jūsų akių į mane.

Ir Tas, kas žiūri iš visų žmonių akių – visa tai yra vienas Dievas. Mes visi gimėme su šituo žinojimu.

Tačiau mes darome viską, ką tik galime, kad tai pamirštume, nes su šiuo žinojimu labai nepatogu apgaudinėti ir prekiauti.

Bet šis žinojimas yra – ir jį turi visi žmonės…

Paradoksas

Įsivaizduokite, kad medžiai yra Wi-Fi skleidėjai – tuomet mes pasodintume tiek daug medžių, kad jie galėtų išgelbėti planetą!

Kaip gaila, kad jie gamina tik deguonį, kuriuo mes visi kvėpuojame…

Jei nežinai… (Č. Palanik)

Jei tu nežinai – ko nori, tai galų gale pasiliksi su tuo, ko tikrai nenori!

Sąmonės liga (A. Archipova)

Kur nukreipta sąmonė – tuo užpildyta ir žmogaus galva, ir visas gyvenimas.

Mas-media sukurpė naują žmonių rūšį – “homo-medium“: tai žmogus, išvargintas nesibaigiančiais reginiais – lyg neišsiblaivantis alkoholikas.

Tai žmogus, turintis dvasiškai pakrikusią nervų sistemą, kuri negali nubrėžti ribų išorinei informacijai ir negali jos filtruoti, todėl priima ją “nesuvirškintą“ – be kritikos, be skirstymo – pajungdamas tik žemesnę mechaninę atmintį…

Suvokimo ir supratimo lygis tokiu atveju itin žemas… Kūrybinės jėgos nusilpusios… Ir kažkuriuo momentu įvyksta aštrus sąmonės apnuodijimas, kuris reikalauja gydymo…

O kas, jeigu..?

Niekas, net Kūrėjas nežino – “kaip būtų, jeigu“… Nes visada yra taip, kaip yra, o ne taip, “kaip būtų, jeigu“…

Laimė

Nesivaikyk laimės… ji visada yra tavyje!

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Vienas žmogus labai norėjo įgauti jėgą, kuri padėtų jam viską gyvenime įveikti. Žmogus Kūrėjo prašė tos stiprybės ir jau įsivaizdavo, kaip tampa bebaimis, stiprus ir galingas! Toks… kad nėra jam lygių pasaulyje!

Kūrėjas išgirdo žmogaus prašymą ir sapne pasiuntė jam Angelą, kuris atnešė ilgai lauktą žinią:

– Stiprybė – Meilėje! Kad ją įgautum – keliauk į dykumą, į gūdų mišką ir visada veik tik iš Meilės, iš pačios širdies!

Ryte žmogus pabudo, pasvarstė, bet sapno nesuprato. Tačiau vedamas smalsumo vis gi susiruošė į dykumą: juk reikia pabandyti! Ir vis galvojo: kaip jam meilė galėtų padėti?

Keliauja žmogus per dykumą, aplink nė gyvos dvasios. Saulė aukštai, vandens šaltinio nesimato, karštis kankina, prakaitas liejasi… Nėra jėgų toliau eiti. Ką daryti?..

Kai jau visiškai nepajėgė paeiti, žmogus prisiminė Meilės Jėgą ir pagalvojo: “Daugiau neištversiu, todėl paskutines savo jėgas sukaupsiu tam, kad paskutinį kartą pasiųsčiau pasauliui Meilę ir dėkingumą už tai, kad gyvenau ir mylėjau gyvenimą. Be reikalo užsimaniau tos stiprybės, reikėjo tiesiog džiaugtis gyvenimu, o aš… vis man kažko trūksta.“

Žmogus atsiduso ir paskutinį kartą iš širdies, su Meile padėkojo gyvenimui, dykumai, saulei. Ir… stebuklas: Meilė taip užkaitino jo sielą, kad žmogus jau nebejautė dykumos karščio, o ir jėgos palengva sugrįžo! Žmogus labai nustebo, apsidžiaugė ir dainą užtraukė: Meilę visam pasauliui siuntė. Jis suprato, kad Meilė padėjo jam dykumą įveikti.

Keliaudamas pagaliau tolumoje mišką pamatė. Priėjo, bet nė neįtarė, kad pamiškėje už krūmo vėl pavojus tyko: ten susirangė gyvatė ir taikėsi įgelti. O žmogus eina, dainuoja, ir staiga – kažkas lyg žaibas šalia jo ore šastelėjo: žmogus net susigaudyti nespėjo, tačiau širdis tebeskleidė Meilę. Ir vėl nutiko stebuklas: gyvatė negėlė žmogui, ir jis nukeliavo toliau.

Jis pasijuto dar žvaliau, nes pradėjo suprasti Meilės Jėgą: Meilės ne sau, ne dėl savęs, o kiekvienam sutiktam kelyje. Beeinant mišku sutemo. Baugoka: tai kažkas suūkia, tai virš galvos praskrenda, tai šalia sušnara… O kai priešais pamatė kažkieno akių žiburėlius, apėmė siaubas: “Viskas, galas…“

Bet žmogus vėl prisiminė Meilės Jėgą ir pagalvojo: “ Vis vien nieko neprarasiu, bus kai buvę“, ir pradėjo iš širdies siųsti Meilę miškui ir visiems jo gyventojams… Baimė praėjo, ir žmogus pasijuto lyg namuose, pajuto vienybę su viskuo, kas gyva.

Jis praėjo visą mišką, niekas jo nelietė. O švintant žmogus suprato, kokia galinga Meilės Jėga, kad nėra nieko stipresnio už ją: ji pyktį lyg bumerangą grąžina, jos kalbą net gyvūnai supranta, ir visa Gamta Meilę jaučia ir į ją atliepia…

Žmogus padėkojo Kūrėjui už Jėgą, kurią Jis jam padovanojo ir pasuko namo – su Meile ir džiaugsmu širdyje :)…

(Autorius nežinomas)

Gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Jei jūs teisingame kelyje (Ošo)

Labai paprasta atpažinti, kad esate teisingame kelyje: jūsų vidinė įtampa pradeda mažėti ir nykti, jūs darotės vis ramesnis ir vis mažiau pažeidžiamas, jūs pradedate atrasti grožį ten, kur niekuomet jo neįžvelgdavote.

Patys mažiausi dalykai pradeda įgyti reikšmę. Jūs tampate vis tyresnis – visai kaip vaikas, bėgantis paskui drugelį arba renkantis akmenukus prie jūros kranto.

Jūs pajuntate, kad gyvenimas – ne problema, o dovana: kaip palaima ir palaiminimas.

Jei esate teisingame kelyje – aptiksite vis daugiau tokių įrodymų. O jei nuklydote nuo savo kelio – viskas vyks atvirkščiai.

Nepraraskite ryšio su savo gyvybės šaltiniu!

Žmonės, kurie prarado ryšį su amžinu gyvybės šaltiniu savyje, yra panašūs į medį, praradusį ryšį su savo šaknimis.

Tokie medžiai nelapoja ir nežydi. Jie meta lapus, o nauji jau neatauga. Gyvybės syvai nustoja tekėti kamienu, todėl energija senka. Gyvybė palieka tokį medį. Jis pamažu nyksta.

Ir tada medis pradeda filosofuoti egzistenciniais klausimais ir imasi tvirtinti, kad gyvenime nėra spalvų, nėra gėlių ir kvapų, nėra nei paukščių.

Medis gali net pareikšti, kad taip buvo visada, o protėviai tiesiog klydo dėl spalvų, gėlių ir kvapų – visa tai tėra jų vaizduotė.

“Taip buvo visada, jokio pavasario nebuvo, žmonės viską išsigalvojo. Tai jų fantazijos apie gėles, džiaugsmą, paukščius ir šviesą. Iš tiesų viso šito nėra. Viskas – migla, atsitiktinumas.. viskas beprasmiška.“ Štai ką tegali pasakyti toks medis.

Bet juk tiesa ne tame, ką sako šis medis, bet tame, kad jis prarado ryšį su savo šaknimis..

Vaikai – pats nuostabiausias stebuklas Žemėje (Selma Lagerfeld)

Pasirodo, vaikai – tai pats nuostabiausias stebuklas Žemėje.

Tik pagalvokite, kad pasaulyje yra maži žmogučiai, kurie kiekvienam ištiesia savo rankutes ir apie kiekvieną galvoja, kad jis puikus ir geras.

Žmogučiai, kuriems nesvarbu, gražus tavo veidas ar ne, jie visus pasiryžę su džiaugsmu pabučiuoti, myli visokį – seną ir jauną, turtuolį ir vargšą :)!

Saulėtos visiems nuotaikos ir puikaus artėjančio savaitgalio! 😀

Kartą, kasdamas savo nedidelį daržą, vienas valstietis surado nepaprasto grožio akmenėlį.

Šis akmenėlis spindėjo visomis vaivorykštės spalvomis, ir valstietis pagalvojo, kad akmenėlis, ko gero, labai patiks jo vaikams. Galės per dienas su juo žaisti – juk jis toks gražus!

Valstietis įsidėjo akmenėlį į kišenę, parsinešė jį namo ir atidavė vaikams.

Na, o vaikai, kaip ir vaikai: pažaidė su tėvo atneštu akmenėliu kol nepabodo, paskui padėjo ant palangės ir pamiršo…

Vieną vakarą nakvynės pas valstietį pasiprašė keliaujantis vienuolis.

Valstietis pavaišino jį vakariene, o paskui jie pradėjo kalbėtis apie vienuolio keliones po pasaulį, apie jūras ir kalnus, apie žmonių papročius.

Vėliau kalba pasisuko apie brangakmenių kasyklas. Vienuolis paklausė valstiečio:

– Tavo darbas su žeme labai sunkus. O kodėl tau nepabandžius laimės deimantų kasykloje? Aš galiu papasakoti, kaip iki jos nukeliauti.

Valstietis pritilo, susimąstė… bet negalėjo taip greitai apsispręsti iš pagrindų keisti savo gyvenimą. Todėl ir nepaklausė vienuolio – kur ta kasykla.

O ankstų rytmetį vienuolis jau buvo išėjęs.

Valstietį gi užvaldė nenumaldomas troškimas padirbėti kasykloje ir uždirbti šeimai pinigų. Pasvarstęs, galiausiai jis pasiryžo leistis į kelionę ieškoti tos brangakmenių kasyklos.

Atsisveikindamas viltingai pasakė žmonai ir vaikams:

– Kai grįšiu, pasibaigs mūsų vargai ir pagaliau gyvensime nieko nestokodami!

Valstietis ilgokai klajojo, dirbo įvairiose brangakmenių kasyklose, bet nerado deimantų tiek, kad galėtų gyventi be vargo. O štai atpažinti deimantus išmoko kuo puikiausiai!

Pagaliau valstietis nusprendė grįžti namo ir dirbti įprastus žemės darbus…

Sugrįžęs prisėdo pailsėti ir papasakoti šeimai apie savo keliones ir darbus. Ir staiga… jo žvilgsnį patraukė akmenėlis ant palangės – tas pats, kurį jis kadaise atrado ir atidavė vaikams pažaisti.

Valstietis negalėjo patikėti savo akimis: tai buvo labai retas, didžiulis deimantas! Ir gulėjo jis tiek metų visų pamirštas ant palangės, jo paties namuose!..

(Autorius nežinomas)

Visiems linkiu saulėto artėjančio savaitgalio! 🙂