Pasaka apie stebuklingą stiklinę :)

Kartą gyveno turtuolis. Jis turėjo daug pinigų, nes skolino juos žmonėms už procentus. Kai ateidavo laikas atsiimti pinigus, jis pasiimdavo jų du-tris kartus daugiau, nei paskolino. Ir labai tuo džiaugėsi: “Štai koks aš protingas – nieko nedarau, o turtų vis daugėja…“

Žmonės verkė, atiduodami jam paskutinius pinigus, nes pasilikdavo gyventi skurde ir be jokios vilties į geresnę ateitį. Tačiau turtuolio tai negraudino: “Patys kalti, reikėjo anksčiau galvoti! Aš čia ne prie ko, aš tik noriu savo pinigėlių!“

Turtuolis labai mylėjo savo pinigus ir saugojo juos didelėje skrynioje.

Bet kartą atėjo plėšikai, kurie taip pat mylėjo pinigus ir taip pat nieko nenorėjo daryti, kad juos uždirbtų. Plėšikų buvo daug, todėl ir pinigų jiems daug reikėjo. Jie atėmė visus turtuolio pinigus, o jį patį leisgyvį pamiškėje paleido.

Ilgai gulėjo turtuolis ant upelio kranto, keikė plėšikus ir nusisukusią sėkmę. Paskui pradėjo galvoti apie savo likimą – už ką jį taip nubaudė, juk jis tenorėjo padėti žmonėms, o jei jiems kažkas nesigaudavo, tai ne jo kaltė… Ilgai jis galvojo… ir staiga pamatė po krūmu purviną stiklinę.

Turtuolis labai norėjo gerti, bet paimti stiklinės nesiryžo, nes nebuvo įpratęs dirbti net dėl savęs. Jis pabandė atsigerti iš rieškučių, bet vanduo nesilaikė delnuose ir vis išbėgdavo, nespėjus net gurkštelėti.

Ką gi, nieko nepadarysi – įveikęs savo pasišlykštėjimą ir tinginystę, turtuolis pakėlė stiklinę ir pradėjo ją plauti. Ilgai jis trynė stiklinę rankomis ir smėliuku, skalavo ją vandenyje, kol pagaliau ši sužibėjo saulėje lyg krištolinė.

Jis taip įsitraukė į šį darbą, kad net dainą užtraukė, pamiršęs visas savo bėdas… Vanduo stiklinėje buvo toks tyras, tokio malonaus skonio, kokio jam dar neteko ragauti. Ir nors jau sočiai atsigėrė, bet vis norėjosi pildyti stiklinę, ir jis tiesiog stebėjo vandens ir šviesos žaismą švarioje stiklinėje.

Pro šalį ėjo pakeleivis. Jis buvo labai pavargęs, todėl sustojo ir paprašė: “Gerasis žmogau, duok atsigerti vandens iš tavo stiklinės“. “Mielai“ – atsakė turtuolis ir padavė žmogui vandens. Ir – o stebuklas: dar niekada ir niekas taip nuoširdžiai turtuoliui nedėkojo, o ir jis pats dar niekada nejautė tokios palaimos dėl padaryto nors ir nedidelio, bet gero darbo :)..!

“Ko gero, tu stebuklinga – man taip smagu žiūrėti per tave į šviesą, dainuoti ir daryti žmonėms gera!..“ – pagalvojo turtuolis, žiūrėdamas į stiklinę.

“Visai ne – netikėtai atsakė stiklinė, – esu pati paprasčiausia, bet savo darbu ir meile tu išvalei mane ir įkvėpei gyvenimui. Dabar ir aš noriu tave išvalyti – kad tyra energija sužibėtų tavyje taip, kaip manyje vanduo.

Tu susitepei gobšumu ir tinginyste, todėl sėkme nusisuko nuo tavęs. Tavo gyvybės indas susipurvino ir ištuštėjo, todėl buvai išmestas į gyvenimo pakraštį. Tau teks praeiti didelį apsivalymą – kuris jau prasidėjo, ir kuriam pasibaigus tu sužibėsi ir sužaižaruosi lyg naujutėlis…

Ir visi mylės tave, ir kviesis tave, nes tavyje nebus purvo. Tyrumas suteikia gyvenimui gaivumą ir gerovę – tuomet tave užpildo Šviesa. Ir kuo daugiau dovanosi pasauliui Meilės ir Gerumo – tuo daugiau Šviesos srovelių tekės į tave :)…“

(Autorius nežinomas)

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio!! 🙂

Reklama

2 mintys apie „Pasaka apie stebuklingą stiklinę :)“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s