Kategorija: Mintys

Gyveno kartą šiame pasaulyje žmogus, kurio gyvenime buvo daug įvairiausių sunkumų ir nemalonių nutikimų. Vieni pasibaigia – kiti prasideda..

Kada gi visos problemos ir sunkumai pasibaigs, kada pagaliau bus galima pradėti gyventi ramiai, nesibaiminant, kad jie vėl užgrius?

Taip besvarstant, prie jo priėjo sūnus su mokykliniu vadovėliu ir paklausė:

– Tėti, kai aš išmoksiu visas šias bjaurias raides, man juk po to nereikės jomis naudotis?

Tėvas smagiai nusijuokė ir paaiškino:

– Na ir prajuokinai mane.. Žinoma, reikės. Tu juk nemanai, kad mokykloje tave kankina, versdami, kaip tu sakai, mokytis šias bjaurias raides tik tam, kad paskui jomis nesinaudotum?
Kai išmoksi raides – mokysies skaityti ir rašyti.
Iš pradžių bus sunku, bet vėliau pasidarys įprasta, lengva ir smagu. Vėliau tu pamirši, kad buvo sunku mokytis raides, o skaitymas taps mėgiamu užsiėmimu, nuo kurio tavęs neįmanoma bus atitraukti.
Skaitydamas sužinosi daug įdomių ir naudingų dalykų ir būsi dėkingas, kad tave išmokė skaityti.
Tau tikrai pravers tai gyvenime, nors šiandien tai reikalauja tiek daug pastangų ir atrodo neįdomu ir nereikalinga..

Staiga tėvas nutilo ir susimąstė. Jis pasijuto lyg mažas vaikas ant Tėvo Gyvenimo rankų, kuris aiškina jam jo paties žodžiais, kad sunkumai jo gyvenime pasibaigs, kai tik jis išmoks juos įveikti.

Ir kad laikui bėgant tai, kas buvo taip sunku, taps vertinga patirtimi, kuri suteiks dvasinės stiprybės, kai tik jis išmoks savo gyvenimo pamokas.

O paskui jis su šypsena prisimins tas pamokas, kurių dėka jis įgijo meilės jėgą, ištvermę, išmintį, ir gali padėti kitiems žmonėms.

Tėvo veidą nušvietė šypsena. Jis viską suprato. Jo atsakymas sūnui buvo atsakymas sau pačiam į neseniai iškilusius klausimus.

Jis pažvelgė į sūnų, kurį sutrikdė tėvo tylėjimas.

– Kas tau, tėti? – paklausė sūnus.

– Viskas gerai, – linksmai atsakė tėvas. – Štai koks keistas gyvenimas: užduodi jam klausimus, o paskui pats sau į juos atsakai.

Jis mirktelėjo sūnui, kuris vargu ar suprato šią frazę, paskui pasodino jį sau ant pečių ir džiaugsmingai nušuoliavo į sūnaus kambarį kartu mokytis taip nepatikusių jam raidžių.

(Pagal S. Šepel alegoriją, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio! 🙂

Kartą į Žemę nusileido Kūrėjas, nes daugybė nelaimingų žmonių melste meldė jo pagalbos. Kūrėjas sutiko išklausyti jų ir išpildyti kiekvieno žmogaus didžiausią norą.

Žmonės išsirikiavo į eilutę. Tačiau, Kūrėjo nuostabai, visų jų norai buvo vienodi.

Dauguma žmonių norėjo materialios gerovės: naujausio modelio mašinos ar telefono, madingų daiktų ir drabužių, didelių namų.. Ir išorinės sėkmės: prestižinio darbo, atostogų madingame kurorte, turtingų sutuoktinių..

Kūrėjas išpildė visus jų norus. Žmonės pasijuto laimingi!

Tačiau praėjo labai nedaug laiko, ir žmonės vėl pasijuto nelaimingi, nors turėjo viską, ko prašė. Bet dar kartą kreiptis į Kūrėją jie nedrįso.

Kūrėjui buvo sunku matyti žmonių kančią, todėl paklausė jų:

– Kodėl jūs nesikreipiate į mane pagalbos?

– Bet juk tu jau įvykdei visus mūsų norus..

– Įvykdžiau? Tai kodėl jūs tokie nelaimingi? Ar tai tikrai buvo jūsų norai? Jūsų tikrieji norai?..

Žmonės nutilo, susimąstė. O Kūrėjas pasiūlė:

– Dabar aš įvykdysiu kiekvieno žmogaus norą. Bet – tikrą norą.

Jis paklausė arčiausiai stovinčio žmogaus:

– Ko tu iš tikrųjų nori?

Žmogus ilgai galvojo, bet nieko negalėjo atsakyti. Kiti susižvalgė nustebę – toks paprastas klausimas juos sutrikdė ir privertė ilgam susimąstyti.. Juk dažniausiai jie net nepagalvoja, iš kur tie norai: savo jie ar primesti iš išorės.

Gal todėl ir džiaugsmas buvo toks trumpalaikis, jei norai svetimi? Ne vienas staiga suprato, kad dažniausiai nori to, ko nori kiti. Ir retas susimąstydavo, ar jam tikrai to reikia.

Taip buvo užslopinamos svajonės, saviraiška, kūrybingumas.. Ir įgyvendinami išoriniai šablonai, kuriems baugu neatitikti, nes “kaip visi“ – tiesiog saugiau.

Bet jei norai svetimi, tuomet ir gyvenimas – tarsi ne savas? Šablonai, stereotipai, mados, kurie iš žmonių padaro beveidę minią, o ne kūrybingą, laimingą bendruomenę..

Niekas negalėjo Kūrėjui atsakyti.

Kiekvienas stengėsi prisiminti seniai pamirštas svajones, pajusti širdį šildančius, vienijančius žmones jausmus ir suprasti – ko gi iš tiesų nori?

Koks nepaprastas atsakymas į paprastą klausimą..

O jūs? Ar žinote savo tikruosius norus? Ko norite būtent jūs 🙂 ?

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !

Svarbus klausimas

Kartą mokinys paklausė Mokytojo:

– Ar gyvenime visada yra juodos ir baltos juostos?

Mokytojas nusišypsojo:

– Daugumai žmonių.. Bet kai kurie žmonės suvokė, kad yra kažkas daugiau ir sutelkė į tai savo dėmesį..

– O kaip suvokti ir pajusti tą “kažką“?

– Viskas paprasta. Jei tu nuliūdęs, reiškia, gyveni praeityje. Jei nerimauji, reiškia, gyveni ateityje. O jei patiri lengvumą ir palaimą – gyveni dabartyje.

Mokytojas pažvelgė į mokinį ir paklausė:

– O kur tu dabar esi?..

Komforto zona

Didžiulės dykumos viduryje stūksojo karščio išdžiovintas medis. Kiekvieną dieną prie jo atskrisdavo paukštis ir atrasdavo prieglobstį tarp sausų šakų.

Bet kartą atūžė uraganas ir išrovė sausą medį su šaknimis. Vargšui paukščiui teko skristi šimtus mylių, kad susirastų naują prieglobstį..

Vieną dieną jis pagaliau atskrido į sodą, kur čiurleno upelis ir vešėjo didžiuliai medžiai su įvairiausiais vaisiais!

Ir jei tas sausas medis būtų atlaikęs uraganą, jokia jėga nebūtų privertusi paukščio palikti įprastą vietą..

Esmė

Kartą nedideliame mieste sunkiai susirgo viena moteris. Kažkurią akimirką ji pajuto, kad siela palieka kūną ir lėtai kyla į viršų..

Staiga kažkas jos paklausė:

– Kas tu esi?

– Aš esu mero žmona, – atsakė moteris.

– Aš neklausiau tavęs, kas tavo vyras. Atsakyk man – kas tu esi?

– Aš esu keturių vaikų motina. Aš esu mokytoja.

– Argi aš klausiau tavęs, kiek turi vaikų ir kur dirbi?..

Ir taip tęsėsi tol, kol moteris atsakė:

– Aš esu ta, kuri pabunda kas rytą tam, kad padėtų savo šeimai, mokytų vaikus, skleistų meilę ir harmoniją šiame pasaulyje.

Po šių žodžių siela grįžo į kūną, moteris atsipeikėjo ir pradėjo sveikti.

Ji suprato esmę.

Mylėkite

Kartą jauni vienuoliai paklausė vieno seno vienuolio:

– Kai matome brolį, kuris miega bendros maldos metu, ar turėtume jį kumštelėti, kad prabustų?

Senasis vienuolis atsakė:

– Kai matau miegantį brolį, aš dedu jo galvą sau ant peties, kad jis pailsėtų.. Nekumščiuokite savo artimųjų priekaištais ir nurodymais, geriau priglauskite juos, apkabinkite širdimi ir sušildykite savo gerumo šiluma.
Širdis nepamokslauja – ji atjaučia ir myli. Tiesiog mylėkite 🙂 !

(Autorius nežinomas, parinko ir vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Vienas žmogus, norėdamas atkeršyti kitam, nusprendė nusipirkti gyvatę ir viską suplanuoti taip, kad šioji jam įgeltų.

Todėl naktį, paslapčiomis, kad niekas nepamatytų, jis nuskubėjo pas gyvačių gaudytoją.

Paskubomis pasičiupo pirmą pasitaikiusią gyvačiukę ir nusprendė paslėpti ją užantyje, kad niekas nesužinotų jo piktų kėslų.

Žmogus tikėjosi artimiausiu metu sutikti skriaudėją ir įvykdyti savo planą.

Bet likimas nulėmė kitaip, ir jis labai ilgai nesutiko to žmogaus.

Todėl jam teko nuolat nešiotis su savimi tą gyvatę, kad sutikęs jį, tuoj pat įvykdytų savo sumanymą.

Kai jie pagaliau susitiko, žmogus įvykdė savo kėslus. Sugeltasis riktelėjo iš skausmo.

– Ir ko tu dabar šauki? – paklausė žmogus. – Juk aš tyliai kenčiu ir neverkiu.

– O ko gi tau verkti? – trindamas skaudančią ranką, paklausė sugeltasis.

– Kaip tai – ko?.. Pažiūrėk į mano kūną: jį visą sugėlė šita bjaurybė! Turėjau ją visur nešiotis su savimi, tikėdamasis tave sutikti, – atsakė žmogus, rodydamas savo žaizdas. – Visa laimė, kad pasirodė, jog ji nenuodinga..

– Ir ką tu dabar pasakysi? Ar vertėjo?.. – paklausė sugeltas žmogus 🙂 .

(Pagal S. Šepel alegoriją, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio! 😀

Kartą į vienuolyno vartus pasibeldė valstietis. Kai brolis raktininkas atidarė duris, valstietis padavė jam gražią vynuogių kekę.

– Mielas broli raktininke, čia mano vynuogyno derlius. Tai mano dovana.

– Dėkoju. Nunešiu ją vienuolyno vyriausiajam. Jis labai apsidžiaugs.

– Ne, aš atnešiau vynuoges būtent tau!

– Man? Aš nevertas tokių nuostabių vynuogių.

– Bet tu atverdavai man duris kaskart, kai beldžiausi. Kai sausra pražudė mano derlių, tu kasdien duodavai man duonos. Aš noriu, kad ši kekė dovanotų tau gamtos meilės lašelį, saulės ir lietaus grožį.

Brolis raktininkas padėkojo, pasidėjo vynuogių kekę priešais save ir visą rytą grožėjosi – tokia ji buvo puiki..

Ir todėl jis nusprendė įteikti ją vienuolyno vyriausiajam, kurio išmintingi žodžiai suteikdavo jam žvalumo ir stiprybės.

Vienuolyno vyriausiąjį vienuolį labai nudžiugino vynuogės, bet jis prisiminė, kad vienuolyne yra sergantis vienuolis, ir pagalvojo: “Atiduosiu jam šią kekę. Galbūt, tai pralinksmins jį.“

Tačiau neilgai užsibuvo vynuogės ir pas ligonį. Jis pagalvojo: “Brolis virėjas rūpinasi manimi, stengiasi skaniai pamaitinti. Esu tikras, kad vynuogės jį nudžiugins.“

Ir kai virėjas atnešė pietus, ligonis atidavė jam vynuoges su tokiais žodžiais: “Tai – mano padėka tau už rūpestį..“

Brolis virėjas buvo pakerėtas vynuogių kekės grožiu. Kiek pasvarstęs, pakvietė savo pagalbininką ir padovanojo jam vynuoges už gerą darbą.

Pagalbininkas, savo ruožtu, padovanojo vynuoges jaunam naujokui vienuoliui, kad šis pajustų palaikymą ir vienybę.

Naujokas pasigrožėjo keke ir prisiminė brolį raktininką, kuris atvėrė jam duris, kai pirmą kartą atėjo į vienuolyną. Prieš pat pusiaunaktį naujokas nunešė vynuoges raktininkui ir pasakė:

– Valgyk į sveikatą. Juk didžiąją laiko dalį tu praleidi čia vienas. Su vynuogėmis bus linksmiau!

Tuomet brolis raktininkas suprato, kad ši nuostabi vynuogių kekė iš tiesų buvo skirta jam..

Jis suvalgė skanias sultingas uogas ir laimingas užmigo.

Taip gerumo ratas užsivėrė 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Vienas tiesos ieškotojas buvo nepatenkintas tuo, ką mato pasaulyje, todėl išvaikščiojo Žemę skersai ir išilgai, ieškodamas palaiminto krašto.

Jis tikėjosi, kad ten nekariauja, neatima paskutinio duonos kąsnio, nepalieka bėdoje, nevagia, neapgaudinėja.

Žingsniais jis išmatavo daug šalių, kol vieną dieną sutiko sėdintį prie kelio senolį.

Atsiklausęs leidimo, keliautojas prisėdo šalia ir pradėjo pokalbį. Žodis po žodžio, ir senolis sužinojo jo kelionių tikslą. O sužinojęs prisimerkė ir palingavo galvą:

– Neįtikėtina… ir aš tokios Palaimintos Žemės ieškojau.

– Tikrai? nustebo keliautojas. – Tai tiesa?

Keliautojas pažvelgė į jį ir atsakė:

– Kokia prasmė man meluoti, juk artimiausiomis dienomis aš ten keliausiu.

– Ach, štai apie ką jūs… – nusivylė keliautojas. – O aš tikiuosi atrasti tokį kraštą Žemėje.

– Nieko tau nesigaus, – atsakė senolis, – juk tu ieškai taikos ne savyje, bet išorėje.

Keliautojas bandė suvokti tai, ką išgirdo:

– Ieškau taikos ne savyje, bet išorėje?

Senolis paaiškino:

– Iš pradžių reikia atrasti taiką savyje. Juk tam, kad atliktum kažką išorėje, pirmiausiai turi tai turėti savyje. Jeigu nėra taikos tavo širdyje, kaip atrasi ją kažkur kitur? Ir tebūnie ten, kur nueisi, triskart rojus – bet kol tu neramus, tu neįvertinsi, nesuprasi to rojaus ir praeisi pro šalį.

Keliautojas nusiminė, nutilo. Reiškia, visi jo ieškojimai, visos kelionės buvo į niekur, gal net beprasmiškos?

– Bet jei širdyje išsiugdysi tai, ko ieškai kituose žmonėse, tuomet ir klajonių nereikės, ir net galėsi dalintis tuo su kitais, – užbaigė savo kalbą senolis 🙂 .

Autorius – A. Belly, vertė ruvi.lt

Visiems šiltų ir saulėtų dienų 🙂 !

Kartą pas vienuolį atėjo materialistas ir pradėjo pokalbį apie materiją ir dvasingumą.

Kai kalba užėjo apie Dievą, materialistas pasakė, kad netiki jo buvimu, kad visa tai pasakos ir praeities prietarai.

Vienuolis išklausė ir trumpai atsakė:

– Dievas yra.

– O tu ar matei jį nors kartą?.. – paklausė materialistas.

– Ne, – atsakė vienuolis.

– Tuomet iš kur tu ištraukei, kad jis yra? – paklausė materialistas.

– Leisk ir man tavęs paklausti. Pasakyk – ar yra meilė?

– Žinoma, yra!

– O tu ją matei?

– Ne..

– Tai gal girdėjai?

– Ne.

– Bet nežiūrint į tai, tu nesakai, kad jos nėra?

Materialistas susimąstė. Pagalvojęs atsakė:

– Ji yra, todėl.. kad aš ją jaučiu!

Vienuolis linktelėjo ir atsakė:

– Taip ir su Dievu: jo negalima pamatyti, galime tik pajusti jo poveikį mums. Saulės išraiška yra šviesa ir šiluma, o Dievo apraiška yra Meilė..

Jei žmogus yra neregys, jis negali pamatyti saulės šviesos, bet jis būtinai pajus jos šilumą, kai tik atsidurs jos spinduliuose.

Taip ir su Dievu: jei žmogus “aklas“ ir “nemato“ Dievo, tuomet būtinai pajus jo poveikį, kai jo širdį sušildys Meilė 🙂 ..

(Pagal S. Šepel alegoriją, vertė ruvi.lt)

Gražaus visiems savaitgalio 🙂 !

Kartą žmogaus organizmo ląstelė galvojo apie gyvenimą. Ji galvojo apie tai, kad gyvenimas ne toks jau ir geras, juk jame tiek daug kančios..

Ji matė, kad ją supa tokios pačios ląstelės, kad visos jos gimsta, gyvena, darbuojasi, jungiasi, dauginasi ir žūsta. Ir taip karta po kartos. O dar ir karai su bakterijomis ir mikrobais..

“Ir kam mes gyvename, kam toks gyvenimas, kuriame tiek daug kančios? Reiškia, nėra jokio Aukštesnės Sąmonės Žmogaus, kurio sąmonė užpildo mūsų pasaulį ir valdo mus, – padarė išvadą ląstelė. – Jei iš tiesų būtų Žmogus, tuomet būtų ir tikslas, ir prasmė gyvenime, ir nebūtų tiek kančios, nes viską valdytų ta išmintinga ir gera Būtybė“.

Šias mintis išgirdo žmogus, dalimi kurio buvo ta ląstelė, ir nusišypsojo. Juk jis žinojo, kad vaizdas iš vidaus skiriasi nuo vaizdo iš išorės..

Ląstelė žiūrėjo į žmogų ir nematė jo, gyveno jame ir net neįtarė, kad ji yra jo dalis. Ji žiūrėjo iš vidaus, todėl matė atskiras dalis, o žmogus nematė atskirų dalių, nors ir žinojo, iš ko sudarytas jo kūnas..

.. Gyveno sau žmogus ir vieną kartą pradėjo galvoti apie gyvenimą. Jis manė, kad gyvenimas ne toks jau ir geras, nes matė jame daug kančios..

Jis matė, kad jį supa tokie patys žmonės su savo mažais gyvenimo džiaugsmais ir vargais, kad visi jie gimsta, gyvena, darbuojasi, tuokiasi, gimdo vaikus ir miršta.

Ir taip karta po kartos. O dar ir ligos, katastrofos, karai tarp žmonių..

“Ir kam mes gyvename, kam toks gyvenimas, kuriame tiek kančios? Reiškia, nėra jokios Aukščiausios Sąmonės ir nėra jokio Dievo, kuris yra aukščiau viso šio pasaulio, – padarė išvadą žmogus. – Jei būtų Dievas, tuomet būtų ir tikslas, ir gyvenimo prasmė, ir nebūtų tiek kančios, nes viską valdytų ta Aukštesnioji išmintinga ir gera Esybė“.

Išgirdo šias mintis Dievas, dalimi kurio buvo žmogus, ir nusišypsojo. Juk Jis žinojo tiesą – kad vaizdas iš vidaus labai skiriasi nuo vaizdo iš išorės 🙂 ..

Autorius S. Šepel, vertė ruvi.lt

Gražaus visiems savaitgalio! 😀

Kartą kalbėjosi trys išminčiai ir susiginčijo dėl to, kas žmogaus gyvenime svarbiausia – praeitis, ateitis ar dabartis.

Vienas iš jų pasakė:

– Mano praeitis daro mane tuo, kas esu. Aš žinau tai, ką patyriau, aš mokausi iš praeities. Aš tikiu savimi todėl, kad man gerai sekasi tie darbai, kurių aš išmokau anksčiau.
Man patinka žmonės, su kuriais sieja gera praeitis. Aš žiūriu į jus, matau jūsų šypsenas ir laukiu jūsų prieštaravimų, bet žinau, kad galiausiai mes sutarsime, nes jau ne kartą taip buvo..

– Negaliu su tuo sutikti, – tarė kitas išminčius, – jei tu būtum teisus, tuomet žmogus būtų pasmerktas diena iš dienos, lyg koks voras, tūnoti savo įpročių voratinklyje.
Žmogų formuoja jo ateitis! Ir nesvarbu, ką aš moku ir žinau dabar, bet aš mokysiuosi to, ko man prireiks ateityje.
Mano mintys apie tai, koks noriu tapti po dviejų metų, daug realesnės, nei mano prisiminimai apie tai, koks aš buvau prieš dvejus metus.. Nes mano veiksmai priklauso ne nuo to, koks aš buvau, o nuo to, koks aš ketinu tapti.
Man patinka žmonės, nepanašūs į tuos, kuriuos aš anksčiau pažinojau. O pokalbis su jumis įdomus todėl, kad aš nujaučiu netikėtą minčių posūkį..

– Jūs visai pamiršote, – įsiterpė trečiasis išminčius, – kad praeitis ir ateitis gyvuoja tik mūsų mintyse!.. Praeities jau nėra. Ateities dar nėra.
Ir nepriklausomai nuo to, ar prisimenate praeitį, ar svajojate apie ateitį, bet gyvenate ir veikiate visada tik dabartyje. Ir tik joje galima kažką pakeisti savo gyvenime – nei praeitis, nei ateitis mums nepavaldžios.
Tik dabartyje galime būti laimingi, nes praeities prisiminimai kelia liūdesį, o ateities lūkesčiai – nerimą..
Man patinka sąmoningi žmonės – tie, kurie pilnai išgyvena kiekvieną akimirką. O kai kalbuosi su jumis, remiuosi argumentais, kurie aiškūs man šiuo momentu..

Išminčiai susižvalgė ir nutilo, nes suprato, kad ginčytis jau nėra prasmės: žmogaus gyvenime svarbus kiekvienas etapas.. O pokalbyje, kaip ir visada, kiekvienas išminčius išdėstė savo patirties dalelę į platesnį Tiesos suvokimą 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Saulėto visiems savaitgalio 🙂 !

Vieną rytą mokinys su Mokytoju vaikščiojo po sodą.

– Mokytojau, – paklausė jis, – kiek žmogus turi turėti draugų – vieną ar daug?

– Viskas labai paprasta, – atsakė Mokytojas ir priėjo prie obels, – nuskink, prašau, man štai tą obuolį nuo viršutinės šakos.

– Bet jis labai aukštai, Mokytojau! Aš jo nepasieksiu.

– Pasikviesk draugą, tegul jis tau padeda, – atsakė Mokytojas.

Mokinys pasikvietė kitą mokinį ir užlipo jam ant pečių, kad pasiektų obuolį.

– Vis vien negaliu jo pasiekti, Mokytojau, – nusiminė mokinys.

– Ar neturi daugiau draugų? – paklausė Mokytojas.

Mokinys nubėgo ir pakvietė daugiau draugų, kurie bandė lipti vienas kitam ant pečių, ketindami pastatyti gyvą piramidę.

Bet obuolys kabėjo labai aukštai, o gyvoji piramidė vis subyrėdavo.. Mokinys taip ir nepasiekė obuolio.

Tuomet Mokytojas pasikvietė jį ir paklausė:

– Na, ar supratai, kiek žmogui reikia draugų?

– Žinoma, Mokytojau, – atsakė mokinys, trindamas sumuštą šoną, – supratau, kad žmogui reikia daug draugų, kad kartu galėtų išspręsti bet kokią iškilusią problemą.

Mokytojas tik palingavo galvą ir nusišypsojęs ištarė:

– Taip.. Iš tiesų reikia turėti labai daug draugų, kad iš viso šito gimnastų būrio atsirastų nors vienas išmintingas žmogus, kuris susiprotėtų atnešti kopėčias!.. 🙂

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio! 😀