Kategorija: Mintys

Vienas tiesos ieškotojas buvo nepatenkintas tuo, ką mato pasaulyje, todėl išvaikščiojo Žemę skersai ir išilgai, ieškodamas palaiminto krašto.

Jis tikėjosi, kad ten nekariauja, neatima paskutinio duonos kąsnio, nepalieka bėdoje, nevagia, neapgaudinėja.

Žingsniais jis išmatavo daug šalių, kol vieną dieną sutiko sėdintį prie kelio senolį.

Atsiklausęs leidimo, keliautojas prisėdo šalia ir pradėjo pokalbį. Žodis po žodžio, ir senolis sužinojo jo kelionių tikslą. O sužinojęs prisimerkė ir palingavo galvą:

– Neįtikėtina… ir aš tokios Palaimintos Žemės ieškojau.

– Tikrai? nustebo keliautojas. – Tai tiesa?

Keliautojas pažvelgė į jį ir atsakė:

– Kokia prasmė man meluoti, juk artimiausiomis dienomis aš ten keliausiu.

– Ach, štai apie ką jūs… – nusivylė keliautojas. – O aš tikiuosi atrasti tokį kraštą Žemėje.

– Nieko tau nesigaus, – atsakė senolis, – juk tu ieškai taikos ne savyje, bet išorėje.

Keliautojas bandė suvokti tai, ką išgirdo:

– Ieškau taikos ne savyje, bet išorėje?

Senolis paaiškino:

– Iš pradžių reikia atrasti taiką savyje. Juk tam, kad atliktum kažką išorėje, pirmiausiai turi tai turėti savyje. Jeigu nėra taikos tavo širdyje, kaip atrasi ją kažkur kitur? Ir tebūnie ten, kur nueisi, triskart rojus – bet kol tu neramus, tu neįvertinsi, nesuprasi to rojaus ir praeisi pro šalį.

Keliautojas nusiminė, nutilo. Reiškia, visi jo ieškojimai, visos kelionės buvo į niekur, gal net beprasmiškos?

– Bet jei širdyje išsiugdysi tai, ko ieškai kituose žmonėse, tuomet ir klajonių nereikės, ir net galėsi dalintis tuo su kitais, – užbaigė savo kalbą senolis 🙂 .

Autorius – A. Belly, vertė ruvi.lt

Visiems šiltų ir saulėtų dienų 🙂 !

Kartą pas vienuolį atėjo materialistas ir pradėjo pokalbį apie materiją ir dvasingumą.

Kai kalba užėjo apie Dievą, materialistas pasakė, kad netiki jo buvimu, kad visa tai pasakos ir praeities prietarai.

Vienuolis išklausė ir trumpai atsakė:

– Dievas yra.

– O tu ar matei jį nors kartą?.. – paklausė materialistas.

– Ne, – atsakė vienuolis.

– Tuomet iš kur tu ištraukei, kad jis yra? – paklausė materialistas.

– Leisk ir man tavęs paklausti. Pasakyk – ar yra meilė?

– Žinoma, yra!

– O tu ją matei?

– Ne..

– Tai gal girdėjai?

– Ne.

– Bet nežiūrint į tai, tu nesakai, kad jos nėra?

Materialistas susimąstė. Pagalvojęs atsakė:

– Ji yra, todėl.. kad aš ją jaučiu!

Vienuolis linktelėjo ir atsakė:

– Taip ir su Dievu: jo negalima pamatyti, galime tik pajusti jo poveikį mums. Saulės išraiška yra šviesa ir šiluma, o Dievo apraiška yra Meilė..

Jei žmogus yra neregys, jis negali pamatyti saulės šviesos, bet jis būtinai pajus jos šilumą, kai tik atsidurs jos spinduliuose.

Taip ir su Dievu: jei žmogus “aklas“ ir “nemato“ Dievo, tuomet būtinai pajus jo poveikį, kai jo širdį sušildys Meilė 🙂 ..

(Pagal S. Šepel alegoriją, vertė ruvi.lt)

Gražaus visiems savaitgalio 🙂 !

Kartą žmogaus organizmo ląstelė galvojo apie gyvenimą. Ji galvojo apie tai, kad gyvenimas ne toks jau ir geras, juk jame tiek daug kančios..

Ji matė, kad ją supa tokios pačios ląstelės, kad visos jos gimsta, gyvena, darbuojasi, jungiasi, dauginasi ir žūsta. Ir taip karta po kartos. O dar ir karai su bakterijomis ir mikrobais..

“Ir kam mes gyvename, kam toks gyvenimas, kuriame tiek daug kančios? Reiškia, nėra jokio Aukštesnės Sąmonės Žmogaus, kurio sąmonė užpildo mūsų pasaulį ir valdo mus, – padarė išvadą ląstelė. – Jei iš tiesų būtų Žmogus, tuomet būtų ir tikslas, ir prasmė gyvenime, ir nebūtų tiek kančios, nes viską valdytų ta išmintinga ir gera Būtybė“.

Šias mintis išgirdo žmogus, dalimi kurio buvo ta ląstelė, ir nusišypsojo. Juk jis žinojo, kad vaizdas iš vidaus skiriasi nuo vaizdo iš išorės..

Ląstelė žiūrėjo į žmogų ir nematė jo, gyveno jame ir net neįtarė, kad ji yra jo dalis. Ji žiūrėjo iš vidaus, todėl matė atskiras dalis, o žmogus nematė atskirų dalių, nors ir žinojo, iš ko sudarytas jo kūnas..

.. Gyveno sau žmogus ir vieną kartą pradėjo galvoti apie gyvenimą. Jis manė, kad gyvenimas ne toks jau ir geras, nes matė jame daug kančios..

Jis matė, kad jį supa tokie patys žmonės su savo mažais gyvenimo džiaugsmais ir vargais, kad visi jie gimsta, gyvena, darbuojasi, tuokiasi, gimdo vaikus ir miršta.

Ir taip karta po kartos. O dar ir ligos, katastrofos, karai tarp žmonių..

“Ir kam mes gyvename, kam toks gyvenimas, kuriame tiek kančios? Reiškia, nėra jokios Aukščiausios Sąmonės ir nėra jokio Dievo, kuris yra aukščiau viso šio pasaulio, – padarė išvadą žmogus. – Jei būtų Dievas, tuomet būtų ir tikslas, ir gyvenimo prasmė, ir nebūtų tiek kančios, nes viską valdytų ta Aukštesnioji išmintinga ir gera Esybė“.

Išgirdo šias mintis Dievas, dalimi kurio buvo žmogus, ir nusišypsojo. Juk Jis žinojo tiesą – kad vaizdas iš vidaus labai skiriasi nuo vaizdo iš išorės 🙂 ..

Autorius S. Šepel, vertė ruvi.lt

Gražaus visiems savaitgalio! 😀

Kartą kalbėjosi trys išminčiai ir susiginčijo dėl to, kas žmogaus gyvenime svarbiausia – praeitis, ateitis ar dabartis.

Vienas iš jų pasakė:

– Mano praeitis daro mane tuo, kas esu. Aš žinau tai, ką patyriau, aš mokausi iš praeities. Aš tikiu savimi todėl, kad man gerai sekasi tie darbai, kurių aš išmokau anksčiau.
Man patinka žmonės, su kuriais sieja gera praeitis. Aš žiūriu į jus, matau jūsų šypsenas ir laukiu jūsų prieštaravimų, bet žinau, kad galiausiai mes sutarsime, nes jau ne kartą taip buvo..

– Negaliu su tuo sutikti, – tarė kitas išminčius, – jei tu būtum teisus, tuomet žmogus būtų pasmerktas diena iš dienos, lyg koks voras, tūnoti savo įpročių voratinklyje.
Žmogų formuoja jo ateitis! Ir nesvarbu, ką aš moku ir žinau dabar, bet aš mokysiuosi to, ko man prireiks ateityje.
Mano mintys apie tai, koks noriu tapti po dviejų metų, daug realesnės, nei mano prisiminimai apie tai, koks aš buvau prieš dvejus metus.. Nes mano veiksmai priklauso ne nuo to, koks aš buvau, o nuo to, koks aš ketinu tapti.
Man patinka žmonės, nepanašūs į tuos, kuriuos aš anksčiau pažinojau. O pokalbis su jumis įdomus todėl, kad aš nujaučiu netikėtą minčių posūkį..

– Jūs visai pamiršote, – įsiterpė trečiasis išminčius, – kad praeitis ir ateitis gyvuoja tik mūsų mintyse!.. Praeities jau nėra. Ateities dar nėra.
Ir nepriklausomai nuo to, ar prisimenate praeitį, ar svajojate apie ateitį, bet gyvenate ir veikiate visada tik dabartyje. Ir tik joje galima kažką pakeisti savo gyvenime – nei praeitis, nei ateitis mums nepavaldžios.
Tik dabartyje galime būti laimingi, nes praeities prisiminimai kelia liūdesį, o ateities lūkesčiai – nerimą..
Man patinka sąmoningi žmonės – tie, kurie pilnai išgyvena kiekvieną akimirką. O kai kalbuosi su jumis, remiuosi argumentais, kurie aiškūs man šiuo momentu..

Išminčiai susižvalgė ir nutilo, nes suprato, kad ginčytis jau nėra prasmės: žmogaus gyvenime svarbus kiekvienas etapas.. O pokalbyje, kaip ir visada, kiekvienas išminčius išdėstė savo patirties dalelę į platesnį Tiesos suvokimą 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Saulėto visiems savaitgalio 🙂 !

Vieną rytą mokinys su Mokytoju vaikščiojo po sodą.

– Mokytojau, – paklausė jis, – kiek žmogus turi turėti draugų – vieną ar daug?

– Viskas labai paprasta, – atsakė Mokytojas ir priėjo prie obels, – nuskink, prašau, man štai tą obuolį nuo viršutinės šakos.

– Bet jis labai aukštai, Mokytojau! Aš jo nepasieksiu.

– Pasikviesk draugą, tegul jis tau padeda, – atsakė Mokytojas.

Mokinys pasikvietė kitą mokinį ir užlipo jam ant pečių, kad pasiektų obuolį.

– Vis vien negaliu jo pasiekti, Mokytojau, – nusiminė mokinys.

– Ar neturi daugiau draugų? – paklausė Mokytojas.

Mokinys nubėgo ir pakvietė daugiau draugų, kurie bandė lipti vienas kitam ant pečių, ketindami pastatyti gyvą piramidę.

Bet obuolys kabėjo labai aukštai, o gyvoji piramidė vis subyrėdavo.. Mokinys taip ir nepasiekė obuolio.

Tuomet Mokytojas pasikvietė jį ir paklausė:

– Na, ar supratai, kiek žmogui reikia draugų?

– Žinoma, Mokytojau, – atsakė mokinys, trindamas sumuštą šoną, – supratau, kad žmogui reikia daug draugų, kad kartu galėtų išspręsti bet kokią iškilusią problemą.

Mokytojas tik palingavo galvą ir nusišypsojęs ištarė:

– Taip.. Iš tiesų reikia turėti labai daug draugų, kad iš viso šito gimnastų būrio atsirastų nors vienas išmintingas žmogus, kuris susiprotėtų atnešti kopėčias!.. 🙂

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio! 😀

Kartą pakeliui į Pietus kregždutės prisėdo pailsėti ant medžio, po kuriuo buvo vištidė.

Kregždutės pradėjo kalbėtis apie tai, kaip gera Pietuose, kaip ten gražu ir šilta..

Šio pokalbio įdėmiai klausėsi viena višta. O kai kregždutės išskrido, ji pagalvojo: “Ir aš noriu į Pietus! Juk ir aš turiu sparnus, reiškia, galiu ten nuskristi! Kuo aš prastesnė už kitus?..“

Ji tvirtai nusprendė skristi į Pietus ir papasakojo apie tai kitoms vištoms. Šios sudarė palaikymo grupę, ir kiekviena stengėsi duoti vertingų patarimų drąsiai vištai, ją padrąsinti – juk to vištų gyvenime dar nebuvo!

Drąsioji višta išklausė patarimų, susikaupė ir užšoko ant tvoros. Ji pasisuko į Pietų pusę, išskleidė sparnus ir sušuko:

– Skrendu!..

Ir, pagavusi vėjo gūsį, suplasnojo, kiek turi jėgų.. Ji labai norėjo į Pietus, todėl labai stengėsi plasnoti, nuskristi kuo toliau.

Štai ji perskrido savo, paskui ir kaimynų kiemą, paskui pievą ir kelią – taip toli nei viena višta dar nebuvo nuskridusi! Ir galiausiai pavargusi nutūpė kaimo obelų sode.

Čia ji pamatė tikrą rojų žemėje! Vešlios išsišakojusios obelys, sultingi rausvašoniai obuoliai, pažirę po visą sodą.. Paskui pamatė kaliausę ir net sodo sargą.

Pasigrožėjusi ir atgavusi jėgas, višta sugrįžo namo ir pasidalino savo kelionės įspūdžiais su kitomis vištomis.

Tuo tarpu pro vėl šalį skrido kregždučių pulkelis ir prisėdo pailsėti ant medžio. Ir šios pradėjo kalbėti apie Pietus.

Tačiau šį kartą vištos netylėjo – jos turėjo ką pasakyti! O kai išgirdo pasakojimus apie jūrą, uolas ir smėlį, pradėjo piktintis:

– Palaukite, palaukite.. Kokios uolos?.. Koks smėlis? Ką jūs čia tauškiate?.. Mes turime savo autoritetingą nuomonę! Mūsų žymi lakūnė buvo Pietuose ir viską mums papasakojo: apie sodą, kelią, pievą, obuolius ir net sodo sargą! Tai ir yra Pietūs! O jūsų pasakojimai – apgaulė, kliedesiai, kuriais kvaršinate mums galvas. Dabar mes viską žinome!

Kregždutės nieko neatsakė, tik susižvalgė, kažkaip paslaptingai nusišypsojo, ir.. nuskrido į “savo“ Pietus 😉
..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio 🙂 !

– Sakykite, Mokytojau, kodėl visi Didieji Mokytojai ragino neteisti kitų? Nejaugi tai taip svarbu, ir kodėl?

Mokytojas, kaip įprasta, į klausimą tiesiai neatsakė, o vietoje to padavė mokiniui oro balioną, kurio dugne buvo šiek tiek purvo. Mokytojas paprašė mokinį atsistoti priešais jį ir pripūsti balioną. Mokinys pradėjo pūsti.

– Ką tu dabar matai? – paklausė Mokytojas.

– Matau jus ir balioną.

– Pripūsk dar truputį, – paprašė Mokytojas.

Mokinys dar kelis kartus įpūtė oro. Balionas padidėjo.

– Ką tu dabar matai? –

– Jūsų beveik nematau, bet aiškiai matau balioną, kurio kraštuose telkiasi purvas, – atsakė mokinys.

– Pripūsk balioną dar daugiau.

Po to, kai balionas gerokai padidėjo, Mokytojas paklausė:

– Ką tu matai?

– Tik purviną balioną ir daugiau nieko.

– Pūsk toliau, – pasakė Mokytojas ir atsitraukė atokiau.

Mokinys vėl pakluso ir ėmė pūsti balioną. Tačiau balionas negalėjo daugiau plėstis ir… Bum! Jis susprogo, o buvęs jame purvas ištiško į visas puses. Mokinys nustėro ir ėmė apžiūrinėti jį aptaškiusį purvą.

– Būtent taip nutinka, kai tu sutelki savo dėmesį į kitų žmonių trūkumus, silpnybes ir nuodėmes. Kai pradedi teisti kitą, tu jau nebematai pačio žmogaus, o matai tik savo smerkiančias piktas mintis ir jausmus, kurie bet kurią akimirką gali sprogti ir sutepti purvu ne tik tave, bet ir aplinkinius. Jei, žinoma, tu nenustosi “pūsti“ savo nešvarių minčių apie kitus.., – pasakė Mokytojas ir išėjo, palikęs mokinį vieną su savo mintimis..

(Autorius – S. Šepel, vertė – ruvi.lt)

Saulėto visiems savaitgalio 🙂 !

Mokytojas dažnai kartojo savo mokiniams:

– Būkite sąmoningi!

– Bet ką gi tai reiškia?.. – klausė jie.

Vieną dieną Mokytojas nusivedė savo mokinius prie upės, per kurią buvo nutiestas labai siauras tiltelis.

– Kad suprastumėte, kas yra sąmoningumas, jums teks pereiti šiuo tiltu į kitą upės pusę, – pasakė Mokytojas.

Mokiniai priėjo arčiau tilto ir įsitikino, kad jis labai jau siauras..

– Tai pavojinga, tiltas pernelyg siauras! – nusprendė mokiniai.

Mokytojas atsakė:

– O kokio pločio tako jums reikia, kad vaikščiotumėte žeme? Juk labai dažnai jūs einate žeme lygiai tokia pačia siaura juosta, ir net nesusimąstote apie tai.. Kodėl gi jūs manote, kad negalite eiti šiuo tiltu?..

Keli mokiniai vis dėl to ryžosi pabandyti, tačiau išsigandę sugrįžo atgal į krantą.

Tuomet Mokytojas pats žengė ant tilto ir pradėjo juo eiti.. Kai kurie mokiniai nusekė paskui jį.

O pasiekę krantą, mokiniai su įkvėpimu dalinosi savo įspūdžiais:

– Ėjimas tokiu siauru tiltu reikalavo didelio susikaupimo, dėmesingumo ir buvimo šioje akimirkoje.. Mokytojau, dėkojame už šią pamoką! Mes dabar supratome, kas yra sąmoningumas 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Gražaus artėjančio savaitgalio 🙂 !

Yra šiame pasaulyje Meilė, kurios neveikia nei laikas, nei gyvenimo aplinkybės, nei poelgiai.

Tai Motinos Meilė.

Ji lydi mus nuo pirmos gyvenimo akimirkos.. Mama – gyvenimo pradžia ir pats švelniausias žvilgsnis, labiausiai mylinti širdis, geriausios ir švelniausios rankos.

Mama – pirmas ištartas žodis. Ir visomis kalbomis šis žodis skamba vienodai švelniai. Nes tariame jį širdimi..

Tapusi motina, moteris atveria geriausias savo savybes: gebėjimą besąlygiškai mylėti, rūpestingumą, supratingumą, kantrybę, dėmesingumą, kūrybingumą, gerumą..

Jos dovanojama Meilė beribė.. Vos tik užsiminsite mamai, kad jums blogai – ji visada atskubės į pagalbą. Ji visada jūsų pusėje.. O tai labai svarbu kiekvienam žmogui.

..Kartą vienos mamos paklausė, kurį iš savo vaikų ji labiausiai myli. Ji tik nusišypsojo ir net nesusimąsčiusi atsakė:

– Mylimiausias vaikas tas, kuriam atiduodu savo meilę ir širdį:
Tas, kuris serga – kol pasveiks;
Tas, kuris kelyje – kol sugrįš;
Tas, kuris pavargo – kol pailsės;
Tas kuris alkanas – kol bus sotus;
Tas, kuris siekia savo tikslo – kol pasieks;
Tas, kuris mokosi – kol išmoks;
Tas, kuris verkia – kol nusiramins;
Tas, kuris turi rūpesčių – kol juos išspręs.
Tas, kuriam reikia pagalbos – kol nereikės..

Ir liūdnai pridūrė:

– Ir tas, kuris mane pamiršo ir paliko – kol prisimins ir sugrįš..

Tame Motinos Meilės Esmė – besąlygiškai dovanoti savo meilę, nežiūrint į nieką.. Dėl savo vaikų mama gali padaryti net tai, kas skaitoma neįmanomu!

Jos šventa meilė – mūsų nuoširdžiausias palydovas ir sergėtojas gyvenime. Kol turite mamą – turite savo mylintį Angelą-sargą..

Artėjančios Motinos dienos proga – gražiausi sveikinimai visoms moterims, kurios patyrė nuostabią motinystės laimę 🙂 !

Saulėtų dienų, gražių švenčių 😀 !

– Kodėl išeina Meilė? Ir kur ji išeina? – kartą paklausė savo tėvo mažoji Laimė.

– Ji tiesiog išnyksta, – atsakė tėvas, – jei žmonės nemoka mylėti.

Mažoji Laimė susimąstė: kai ji užaugs – būtinai padės žmonėms būti laimingais!

Ėjo laikas. Laimė užaugo, tapo didelė. Ji prisiminė savo pažadą ir kiek įstengė, padėdavo žmonėms, bet žmonės jos nevertino..

Todėl palaipsniui Laimė iš didelės pavirto į mažą ir silpną. Ji labai išsigando, kad neišnyktų, ir patraukė į kelionę ieškoti būdų pasveikti nuo savo negalios.

Ilgai keliavo Laimė, kol galiausiai visai pasiligojo.. Todėl sustojo pailsėti vešlaus medžio pavėsyje. Nuovargis buvo didžiulis, ir ji užmigo.

Ją pažadino artėjančių žingsnių šnaresys. Laimė atsimerkė ir pamatė varganą sulinkusią senutę – basą, sudriskusiais rūbais, su lazda rankoje.

Laimei pagailo jos, ji kaipmat priėjo prie senutės ir pasiūlė:

– Prisėskite. Jūs, turbūt, pavargote? Jums reikia pailsėti ir atgauti jėgas.

Senutė iš nuovargio smukte susmuko ant žolės šalia medžio.. Kiek pailsėjusi, ji papasakojo Laimei savo istoriją.

– Apmaudu, kai žmonės laiko mane senute.. O juk aš jauna. Mano vardas Meilė.

– Tai tu ir esi Meilė?.. – nustebo Laimė. – Bet man sakė, kad Meilė yra pati nuostabiausia pasaulyje!..

Meilė tik liūdnai pažvelgė į Laimę ir paklausė:

– O koks tavo vardas?

– Laimė..

– Šit kaip.. Man taip pat pasakojo, kad Laimė turi būti nuostabi.

Meilė ištraukė iš savo apiplyšusių rūbų veidrodį ir parodė Laimei jos atvaizdą. Toji, pamačiusi save veidrodyje, graudžiai pravirko..

Meilė atsisėdo šalia ir paguosdama švelniai apkabino Laimę.

– Matai, ką su mumis padarė beširdžiai žmonės.., – kūkčiojo Laimė.

– Žinai, o aš kai ką supratau, – nusišypsojo Meilė, – turime susivienyti: jei būsime drauge ir palaikysime viena kitą, tuomet greitai atgausime savo jėgas ir harmoniją.

Laimė pritardama linktelėjo, nurimo.. Jos sutarė laikytis drauge ir niekada nesiskirti.

Todėl nuo tos dienos ir žmonių gyvenime – jei ateina Meilė, tuomet kartu atkeliauja ir Laimė. O jei išeina – tai taip pat abi drauge..

Ir jei žmonės tai supranta – brangina abi: myli žmones besąlygiškai ir džiaugiasi tuo, ką turi gyvenime.

Nes po vieną jos niekada nevaikšto 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė – ruvi.lt)

Visiems gražaus savaitgalio 😀 !