Kategorija: Mintys

Aš žiūriu pro langą, aš matau žmones.

Aš matau, kaip gatvėmis plaukia tokie nepaprastai skirtingi pasauliai, susidurdami tarpusavyje savo pačių pasistatytomis sienomis.

Aš žinau, kad kiekvienas iš jų savaip teisus. Bet savo teisume, savo nepajudinamoje teisybėje jie prarado gebėjimą girdėti ir suprasti kitus.

O aplink tiek vienatvės, tiek skausmo, kivirčų, pykčio, barnių, ginčų, neapykantos…

Ir niekas, niekas nenori girdėti ir suprasti, bet kiekvienas yra pasiruošęs įrodinėti būtent savo vienintelę įmanomą teisybę.

Ne, tai ne tikėjimų karas, tai netekčių netektis. Supratimo netektis.

Todėl kad už savo mažo pasaulėlio sienų viskas jau svetima ir priešiška.

Mes negirdime vieni kitų.

Mes nenorime girdėti, mes jau ir taip viską žinome.

Bet ar žinome?..

(Pagal Al Kvotiono novelę, vertė ruvi.lt)

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !

Vieną dieną mes išjungsime smartfonus ir išeisime į pasaulį.

Ten bus pavasaris, skaisčiai švies saulė, ir mes pagaliau atsuksime veidus saulei ir vėjui, o ne kompiuterio ekranui. Ir visu savo kūnu pajusime malonią saulės šilumą ir gaivų vėjo dvelksmą.

Vieną dieną mums nusibos bendrauti Feisbuke, ir mes nuvažiuosime su draugais prie jūros. Viskas bus tikra: sidabrinės žuvelės, grakščios žuvėdros ir pilys iš smėlio. Jūros bangos plaus mūsų pėdas, mes eisime pajūriu, žvelgsime į jūrą, dangų, smėlį, o paskui maudysimės ir džiaugsimės pamirštų pojūčių lavina.

Vieną dieną mes pašalinsime visas fotografijas iš Instagramo ir nė karto dėl to nepasigailėsime. Maistas bus toks skanus, kad niekas nespės jo nufotografuoti.. Mes vaikščiosime po pajūrio turgelį ir vaišinsimės uogomis, ūkininkų pagamintu sūriu, kvėpsime paprikos ir kardamono kvapą.. Ir mums nė karto neateis mintis į galvą įjungti kamerą, nė karto. Todėl kad.. kam?

Vieną dieną dirbtina serialų realybė pasirodys mums pernelyg ankšta ir tvanki. Aštuoniolikto sezono viduryje mes nutrauksime serialo peržiūrą, todėl, kad pajusime norą tiesiog gyventi. Žiūrėti, kaip žiemą plaukia ledas upe, lesinti balandžius, gaudyti snaiges ir džiaugtis gyvenimu. O paskui sugrįžti į šiltus jaukius namus ir gerti kvapnią žolelių arbatą..

– Kuo tu norėtum būti? – klausė Peliuko dėdės ir tetos.

– Drambliu! – nedvejodamas atsakydavo Peliukas.

– Šaunuolis! – gyrė jį dėdės ir tetos. – Mes taip ir likome pelėmis, o tau visi keliai atviri, tik mokykis!

Ir Peliukas mokėsi. Pavyzdingai mokėsi.

– Visada reikia siekti kažko didingo ir šviesaus, – sakė Peliukui mokytojas Kurmis. – Tu dar tapsi drambliu, viskas dar tau priešakyje.

Peliukas baigė mokyklą ir įstojo į dramblių kursus. Pabaigė juos ir gavo Didžiojo Dramblio diplomą.

Bet drambliu jis niekaip negalėjo įsidarbinti, o dirbti pele nenorėjo..

– Neliūdėk, – sakė Peliukui dėdės ir tetos, – tu dar jaunas, viskas tau prieš akis, dar būsi drambliu. O jei nebūsi – ne bėda. Juk mes ne drambliai, bet gyvename ir vargo nematome..

Ėjo laikas. Peliukas pavydžiai žiūrėjo į sėkmingas peles, kurios buvo tiesiog pelėmis. Ir laukė, kada gi pagaliau jis taps drambliu.

– Man dar viskas prieš akis, – ramino save Peliukas, žvilgčiodamas į savo diplomą. – Man dar viskas prieš akis..

Ir štai kartą jis sutiko didelį Dramblį ir paklausė jo:

– Kaip tu tapai dideliu drambliu?

– Tai kad aš gimiau drambliu.. – atsakė Dramblys.

– O kuo tu svajojai tapti vaikystėje? – pasidomėjo Peliukas.

– Svajojau tapti žmogumi.. – atsakė Dramblys.

– Tai kodėl juo netapai?

– Netapau.. Bet žinai, kartą, kai  išgelbėjau skęstantį vaiką, mane pavadino žmogumi!

– Bet tu gi dramblys, – nustebo Peliukas. – Štai koks tu didžiulis, su straubliu..

– Žinai, aš supratau vieną dalyką, – atsakė Dramblys, – svarbiausia ne tai, kaip tu atrodai ar į ką sieki būti panašus..

– O kas, kas gi tuomet?.. – Nustebo Peliukas.

Dramblys atsakė:

– Svarbiausia tai, kas yra tavo širdyje ir kokie yra tavo darbai 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus visiems savaitgalio 🙂 !

Kažkas dar negali suprasti, kas vyksta, o kažkas jau aiškiai pradeda suvokti, kad taip, kaip buvo anksčiau – jau nebus. Niekada.

Kur Tiesa?.. Ką daryti?.. Koks bus pasaulis?.. Kokia mūsų visų ateitis?.. Klausimai, klausimai, klausimai… Ir ore sklandanti permainų dvasia…

Gyventi taip, kaip anksčiau, jau nesigaus. Ir beprasmiška bandyti priversti veikti senuosius metodus. Jie jau neveikia.

Ir mums sunku suprasti, kodėl jie neveikia. Juk anksčiau, kai atlikdavome tam tikrus veiksmus, mums gaudavosi viskas taip, kaip buvome įpratę, o dabar tų pačių veiksmų rezultatai vis dažniau tampa nenuspėjami ir net priešingi mūsų lūkesčiams…

Tiesiog kažkas jau pasiekė ribą, skiriančią senąją realybę nuo naujos, o kažkas dar tik eina prie šios ribos. Ir tai vyksta ne tik su atskirais žmonėmis, bet su visomis tautomis ir valstybėmis, su visu pasauliu.

Taip vyksta todėl, kad pasikeitė žmonių sąmonė.

Ir vienas ryškiausių to įrodymų yra tame, kad neįmanoma kažko įrodyti kitiems jėga. Agresija. Pykčiu. Spaudimu. Kodėl anksčiau tai veikė, o dabar – ne?

Todėl, kad pykčio, neapykantos, agresijos energijos neveikia tose naujose sąlygose, kurios formuojasi Žemėje.

Mums belieka keisti savo mąstymą: kažkas pakeis jį palaipsniui, stebėdamas besikeičiančią aplinką, o kažkas bus priverstas jį keisti, nes nuo to priklausys jo tolimesnis gyvenimas, jo gebėjimas prisitaikyti prie naujų sąlygų.

Ir tai nelengva – keisti mąstymą.. Juk tai reiškia, kad reikia keisti ir savo įpročius, ir savo pasaulėžiūrą, ir savo požiūrį į daugybę klausimų. Reikia keistis pačiam žmogui. Ir pradėti veikti gyvenime kitaip.

Šis sąmonės šuolis toks didžiulis, kad daugelį tai gąsdina, bet kartu ir traukia atsivėrusi nežinomybė, vilioja žmonijos beribio vystymosi ir augimo perspektyva.

Tačiau yra ir tai, kas žymiai palengvina žmonių mąstymo pokyčius – žmogus išmoks girdėti savo širdį, įsiklausyti į jos tylų balsą…

Tik protas nuolat abejoja ir vis svarsto, o širdis žino atsakymus į visus klausimus. Tyroje, mylinčioje širdyje nėra jokių abejonių, nes ji žino Tiesą.

Įsiklausykime į savo širdies balsą – ir tai bus pirmas žingsnis į naująjį mąstymą. Į meilę, į vienybę, į kitokį –  šviesų ir harmoningą žmonijos gyvenimą.

Tik neabejokime… Ir įvyks Stebuklas 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !

Kas yra laimė?

Tai kuomet be priežasties norisi juoktis, dainuoti ir šokti. Kai nežiūrint į nieką viskas atrodo lengva ir įmanoma. Kai visi žmonės atrodo geri ir gražūs.

Kai paprastutė melodija sukelia emocijų škvalą. Kai myli gyvenimą ir jis atsako tau tuo pačiu.

O juk kai esame laimingi, kai laimė yra mūsų gyvenime, mes dažniausiai jos nepastebime.. Bet kai jos nėra, visa kita netenka prasmės.

Laimės negalima išsikovoti, užsisakyti ar išpranašauti. Laimingu galima tik tapti. Negalima ir už turtus nusipirkti laimės.

Nes būna ir taip: nusipirkai rūmus, įrengei pagal paskutinę madą, o laimė.. įsikūrė trobelėje priešais arba liko senajame bute, iš kurio išsikėlei.

Turbūt, ji pati renkasi, kur jai gyventi ir su kuo.

Kai per daug vandens – tai potvynis. Per daug  ugnies – gaisras. Per daug darbo – katorga. Per daug maisto – nutukimas. Perteklius dažnai sukelia problemas.

O ko nebūna per daug? Tik laimės..

Šiandien madingi įvairūs reitingai: “Šimtas turtingiausių“, “Šimtas įtakingiausių“, “Šimtas įžymiausių“.. Nėra tik laimingiausių žmonių reitingo.

Todėl, kad nėra laimės kriterijų.

Ir todėl, kad laime, kaip taisyklė, niekas nesigiria ir nestato visuotinei parodai. Laimę brangina ir saugo.

Nes vertina ją labiau už visus pasaulio turtus 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Gyveno kartą burtininkas. Jis viską galėjo, bet niekas jo nedžiugino, niekas neteikė laimės: mosteli ranka – didžiulis namas iškyla, mosteli kita – jūra atsiranda arba žydintis sodas..

Pažiūri į visa tai burtininkas ir sako: “Na ir kas?..“

Ir nusprendė jis vieną dieną išeiti į pasaulį pasižvalgyti ir sužinoti, ką žmonės ten apie laimę galvoja. Juk jie neturi tokių galių kaip jis, bet kodėl tada jaučiasi laimingi?

Ėjo jis ėjo ir sutiko žmogų, kuris nešė sunkų maišą.

– Sunku? – paklausė burtininkas.

– Nelengva.. – atsakė žmogus.

– O nori, aš tau palengvinsiu gyvenimą? Nori, kad viskas savaime pasidarytų? – pasiūlė burtininkas.

– Nee, nereikia, – atsakė žmogus, – darbas man teikia džiaugsmą. Kartais sunku, bet kokia laimė, kad viską, ko man reikia, moku pats padaryti.

Burtininkas susimąstė.

– Ko gero, tu teisus.. Juk tik ranka mosteliu – ir viskas atsiranda, o džiaugsmo nejaučiu..

– Ir namą gali priburti? – nedrąsiai paklausė žmogus.

Burtininkas mostelėjo ranka – ir priešais juos atsirado didžiulis namas, paskui tvora ir sodas.

– Čia tai bent! – nusistebėjo žmogus. – Tik geriau, kai savo rankomis visa tai padarai.

Burtininkas mostelėjo ranka, ir namas pradingo.

– Duok man savo maišą – pasisiūlė jis, – padėsiu tau jį nešti.

Kelias buvo ilgas.

– Ar dar toli? – paklausė burtininkas.

– Toloka.. – atsakė žmogus.

Pavargo burtininkas nuo neįprasto darbo, bet tyliai nešė sunkų maišą toliau. Nors.. jam taip knietėjo mostelėti ranka, kad tas maišas jau atsidurtų vietoje! Bet jis kantriai ėjo, nes labai norėjo nors kartą gyvenime patirti tikrą džiaugsmą..

Pagaliau žmogus pasakė:

– Atėjome.

Burtininkas numetė maišą ant žemės, nubraukė prakaitą, atsisėdo ant žolės, o jo veidą nušvietė plati šypsena.

– Rodos, pradedu suprasti.. Ačiū, tau, žmogau, už pamoką.

– Ir tau, burtininke, ačiū, – pasakė žmogus, – padėjai man maišą atsinešti.

Nuo tos dienos burtininkas metė savo burtus, pasiliko pas žmogų ir išmoko įvairių darbų. Savo rankomis pasistatė namą, užaugino sodą ir kas rytą su saule ėjo dirbti į laukus.

O dirbo jis su džiaugsmu ir dainavo.. Ir su žmonėmis buvo geranoriškas ir draugiškas. Nes dabar nebuvo jo gyvenime nei dienos be džiaugsmo.

Jis buvo laimingas, nes tapo Burtininku, kuris viską moka pats 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Šiandien aš dovanoju tau vėlyvą rudenį.

Atsigerk jo kartaus lietaus, įkvėpk auksines paskutinių lapų žiedadulkes, apglėbk plačiai atmerktomis akimis sujauktą dangų, įsileisk į save žiemos nuojautą – aš vaišinu.

Todėl, kad tikrai žinau viena: tas ruduo, stebuklingas rudas lapinas, svaiginantis lapų sūkuriais, pažadinantis pragmatiškoje sieloje poezijos žodžius – jis ne drumzlinose balose, ne peršlapusiuose batuose, ne lapų lašuose ant langų ir veidų, ne išskrendančių paukščių klegesyje, ne…

Ruduo – žmogaus sieloje. Kaip ir pavasaris, vasara, bet koks metų laikas ir bet koks oras.

Ir todėl tam pačiam lietui kažkas su džiaugsmu ir apsivalymo pojūčiu išties savo rankas, o kitas niūriai susirauks, nubrauks kartu su savo liūdesiu lietaus lašus ir stipriau susiverš lietpaltį.

Metų laikai mumyse, o lietus… tiesiog lyja. Jame nėra gėrio ir blogio atspalvių, nėra džiaugsmo ar liūdesio. Lyja ir mūsų sielose, bet to nemoko mokykloje, apie tai nepasakoja tėvai.

Šiandien aš dovanoju tau rudenį, suvyniotą į žodžius.

Imk ir atmink, kad tai, kokia taps ši keista dovana, kuo ji taps – lengva šypsena ar ilgesingu žvilgsniu pro langą – priklauso tik nuo tavęs.

Pagal Al Kvotiono novelę, vertė ruvi.lt

Saulėtos visiems nuotaikos 🙂 !

Stiprus žmogus – tai ne titulas, ne ženklas ar apdovanojimas.

Tai gyvenimo būdas. Savotiška skalė.. Tai tas kiekis gyvenimo smūgių, kuriuos žmogus galėjo ištverti. Ir kiekis kartų, kai jis sugebėjo atsikelti, atsigauti, pakilti.

Jėga matuojama ne fiziniais rodikliais. Bet ją visada galima atpažinti pagal tai, kaip žmogus sugebėjo išgyventi sunkias gyvenimo situacijas, neprarasdamas orumo ir žmoniškumo.

Stiprus žmogus nebijo savo silpnybių, neteisina jų, o jas pripažįsta ir padaro viską, kad jas įveiktų. Jis niekada netampa silpnybių vergu.

Stiprus nebijo suklysti. Jis tiesiog imasi atsakomybės už savo klaidas, daro išvadas ir pradeda viską iš naujo. Vėl ir vėl..

Stiprus žmogus visada padeda silpnesniam ar pakliuvusiam į bėdą. Jis negali kitaip, nes jaučia vienybę su visu pasauliu ir gerai žino – koks svarbus, o kartais lemiantis yra palaikymas sunkią akimirką.

Jis nepraranda tikėjimo. Atvirkščiai – jo tikėjimas ir ryžtas nuolat stiprėja, nes visų jo veiksmų paskata – ne egoistiniai siekiai, o žmonių gerovė. Jis žino, kad atėjo pagerinti šį pasaulį ir tam daro viską, ką gali.

Ir.. stiprus žmogus taip pat kartais verkia.. Jis gali sutrikti, jį gali nuvilti ir išduoti, jis gali kentėti.. Bet jis supranta, atleidžia, užjaučia.. ir niekada nepasiduoda.

Ir klysta tie, kas tvirtina, kad stiprus yra tas, kas sugebėjo įveikti savo jausmus ir išmoko gyventi protu. Iš tiesų viskas yra atvirkščiai: stiprus tas, kas išmoko gyventi širdimi, nes kai protas paklūsta širdžiai – gimsta gili išmintis.

Stiprus žmogus myli besąlygiškai ir vadovaujasi meile savo gyvenime. Kas, jei ne jis, puikiai žino, kad tik meilė gali išgelbėti ten, kur visa kita yra beprasmiška.

Nes meilėje – žmogaus stiprybė.. Ir tik mylint galima pažinti visą savo jėgos galią ir didybę 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !

Šiandien prisimename ir pagerbiame išėjusius.

O šis trumpas pasakojimas – apie tai, kaip svarbu mylėti žmones, kurie dabar šalia.

Mes turime viską, bet mes nežinome apie tai

Mes stovėjime su mano vyru kavinėje ir gėrėme kavą. Mano vyras buvo jaunas ir gražus, ir aš jį mylėjau.

Aš vilkėjau seną paltą, kuris gadino man nuotaiką. Mane kankino nepilnavertiškumo kompleksas ir aš nekenčiau to palto, kuris nešildė, bet darkė mane.

Kavinė buvo nedidukė, o kava neskani. Ir aš svajojau, kad kada nors mes gersime skanią kavą gražiame restorane, ir aš būsiu madingai apsirengusi.

O vyras žiūrėjo į mane švytinčiomis akimis, jis mane mylėjo ir nežinojo, dėl ko aš taip liūdžiu…

Jis mirė jaunas, o aš likau. Ir mano gyvenime buvo daug įvairių kavinių ir kavos, ir daug madingų paltų. O jo nebuvo.

Aš labai dažnai prisimenu tą epizodą, kai aš turėjau viską, o aš apie tai nežinojau…

Autorė Elena Rog, vertė ruvi.lt

Šviesios atminties išėjusiems.. Ir.. branginkime tuos, kurie šalia..

Aš stovėjau ant scenos ir žiūrėjau į salę.

Kiek veidų joje, kiek bruožų – platūs žandikauliai, siauros nosys, įkritę žandai, aukštos kaktos. Akys, akys, kiek akių! Ir iš tamsos girdisi balsai, ir tamsoje banguoja žmonių vandenynas. Kiek veidų, kiek mūsų, kiek žmonių!

Aš daug galėčiau pasakyti, bet aš stovėjau ir žiūrėjau.

Moterys trečioje eilėje barasi. Nesutapo požiūriai, nepanoro išgirsti ir suprasti viena kitos, įsikabino kiekviena į savo, ir pasklido virš galvų “Ooaš, ooaš..“ Tarsi varnos šaižiai kranksi, negera pranašaudamos.

Vyras penktoje eilėje glostinėja savo marškinius, plačiai šypsosi ir giria merginą kaimyniniame krėsle. O pats žiūri priešais save tuščiu žvilgsniu, ji jam nerūpi, bet pats labai laukia atsakomosios pagyros, taip laukia, kad visa kita pamiršo, nieko aplink nepastebi. Jau seniai jis žiūri tik į save, seniai, net akys išbluko, tarsi siela jose būtų į visus nugara nusigręžusi.

Aš daug galėčiau pasakyti, bet aš stovėjau ir žiūrėjau.

Chuliganas su kandžia pašaipa veide vaikšto tarp eilių, tai smeigtuką pakiša, tai stumteli, tai nusikeikia. Visi aplink raukosi, o jam tai patinka, jam nuo to gera. Jis jaučiasi svarbus ir didelis, tarsi prieš tai jo ir nebuvo, bet kai tik pradėjo kenkti – tuomet ir atsirado, tapo apčiuopiamas, gyvas, tikras. Ir jei tik nustos kenkti – vėl išnyks, ištirps tarsi šešėlis, pavirs bekūniu vaiduokliu. Todėl jis ir nenustoja – tai nusikeikia, tai koja įspiria. O pats – šešėlių šešėlis.

Moteris sėdi ir kalba, kalba be perstojo, tarsi kažko klausia, ir tuoj pat pati sau atsako. Aplink ją tuščios vietos, seniai jau ten niekas nesėdi, nieko nėra, visi išėjo. O ji vis kalba ir kalba. Nereikia jai trukdyti, ji užsimerkia ir mato žmones tose tuščiose kėdėse, ji su jais kalbasi, ji iki smulkmenų sugalvojo kiekvieną pašnekovą, bet jai jau seniai niekas nereikalingas, tik ji pati ir jos sugalvoti miražai.

Aš daug galėčiau pasakyti, bet aš stovėjau ir žiūrėjau.

Kiek veidų salėje, nuostabių veidų, dabar perkreiptų pykčiu, savimeile ir puikybe, kiek jautrių sielų ir širdžių, dabar girdinčių tik save, kiek švelnių šiltų rankų, dabar pakeltų smūgiui, kiek didžių protų, dabar svaidančių piktą sarkazmą silpnesniems, kiek rausvų bučiuojančių lūpų, dabar spjaudančių karčius nuodus į savo artimuosius, kiek mūsų, žmonių, ir kiek mūsų klaidų..

Aš daug galėčiau pasakyti, bet sakau tik viena:

Saugokite save. Ir dar, kas žymiai svarbiau – saugokite vieni kitus.

Autorius – Al Kvotionas, vertė ruvi.lt

Visiems gražaus savaitgalio 🙂 !