Kategorija: Mintys

Vaikystėje skaičiau pasakojimą apie tai, kaip mažas berniukas iškeitė savo naują mašinėlę į jonvabalį. Įdėjo jį į degtukų dėžutę ir parsinešė namo kaip didžiausią turtą. O kai jo paklausė, kodėl jis naują žaisliuką pakeitė į vabaliuką, jis atsakė: “Bet juk jis gyvas ir šviečia..“

Man buvo gaila to berniuko, nes tada man atrodė, kad jis, švelniai tariant, apsikvailino. O jo paaiškinimas man tada atrodė juokingas. Tuomet aš dar nežinojau, kad suaugusiųjų gyvenimas – tai didelis mainų punktas, kur keičiamas laikas į pinigus, asmeninis gyvenimas į karjerą, ir.. tuščias – į kiaurą..

Ir jau daug vėliau, kai jau dirbau žurnaliste, kartą gavau užsakymą parašyti straipsnį apie vieną VIP klientų parduotuvę, kuri greičiau priminė muziejų, nei suvenyrų krautuvėlę. Stiklinėse vitrinose auksu ir sidabru spindėjo keisti daiktai, ir pavadinimai jų buvo ne mažiau keisti: humidoras, giljotina cigarams pjauti..

Prisimenu, kaip ilgai ir atidžiai apžiūrinėjau visus tuos niekus, kurių gamybai buvo skiriamos tokios didelės pajėgos. O vėliau taip pat ilgai ir atidžiai klausiau pardavėjų, kurie visiškai rimtai man aiškino, kad kiekvienas save gerbiantis žmogus negali apsieiti be tų giljotinų ir humidorų.

Prieš rašydama aš bandžiau suprasti tų mažų daiktų būtinybę gyvenime. Ir man buvo labai įdomu pamatyti – kas gi visa tai perka? Juk bet koks niekniekis šioje parduotuvėje gerokai viršijo vidutinį statistinį pragyvenimo minimumą.

Ir štai kartą aš pamačiau televizijos laidą apie buvusį garsų laidų vedėją, buvusį gražuolį. Rodė jo namą, labai jau primenantį tą pačią parduotuvę su nereikalingais suvenyrais.. Šeimininkas įprastu judesiu oriai trumpino giljotina cigarą, su didinga povyza sėdosi į prabangų krėslą, užkėlė kojas ant stalo.

Aš neprisimenu, apie ką jis kalbėjo, bet tai ir ne taip jau svarbu, nes kamera tuo metu rodė jo įvairias brangias kolekcijas, nuotraukų galerijas su įžymybėmis, visą jo didžiulį namą, kuriuo jis labai didžiavosi ir kuriame niekada neskambėjo vaikų juokas.

Reporteris kalbėjo kažką apie šlovę, pripažinimą ir turtus. O aš mačiau senatvę ir vienatvę to viso antikvaro apsuptyje, kuris tik dar labiau stiprino tą senatvės ir vienatvės įspūdį. Ir tie humidorai, kaip beprasmiškumo ir nereikalingumo simboliai taip greitai praeinančiame gyvenime..

Ir tada aš kažkodėl prisiminiau tą mažą berniuką iš savo vaikystės, kuris padarė teisingą pasirinkimą, iškeitęs plastmasinę mašinėlę į gyvą šviečiantį jonvabalį.

Kartą aš pamačiau reklaminį skydą su užrašu: “Ieškau artimos sielos..“ ir telefono numerį. Ir žvelgdama į automobilių srautą, aš staiga aiškiai suvokiau, kad dauguma pakeistų savo tikras mašinas į artimą sielą, kaip tas berniukas iš mano vaikystės – į jonvabalį.

Pagal Elenos Rog pasakojimą, vertė ruvi.lt

Laiptinės kaimynai Mykolas ir Marija vienas kito nemėgo, švelniai tariant, jau seniai.

Tai Mykolo šuo garsiai lojo, vedamas į kiemą pasivaikščioti, tai šiukšlių paketas, lyg tyčia, suplyšdavo šalia kaimynės durų, tai triukšminga kaimyno draugų kompanija per klaidą paspausdavo Marijos durų skambutį..

Bet viena naujametinė naktis pakeitė viską.

Nutiko tai prieš keletą metų, gruodžio 31 dieną, likus nepilnai valandai iki Naujųjų metų. Taip jau sutapo, kad Mykolas ir Marija vienu metu įžengė į liftą su pilnais krepšiais šventinių pirkinių.

Pas Mariją turėjo ateiti draugės, ji net stalą iš anksto padengė, bet prieš tai ji dar susiruošė pasivaikščioti į šventinį miestą. O Mykolas skubėjo namo iš tėvų, nes netrukus turėjo atvažiuoti jo pasiimti draugai, ir visi kartu rengėsi važiuoti į miestą sutikti Naujųjų.

Ir.. kažkur ties ketvirtu ir penktu aukštais liftas su trenksmu netikėtai sustojo.. Maža to – šviesa iš pradžių sumirksėjo, o netrukus ir visai užgeso.. beliko blanki avarinė šviesa.. Abiems vienu metu paniškai ištrūko: “Įstrigome!“

Bet pasirodė, kad išsikviesti avarinę pagalbą Naujųjų metų naktį nėra taip jau paprasta..

Kol jie susiskambino su remonto tarnyba, kol surado lifto meistrą, praėjo.. daugiau nei keturios valandos! Dar kaimynai bandė kažkaip pagelbėti, bet galiausiai visi išsiskirstė švęsti, o nesutaikomi “priešai’ pasiliko šaltame lifte sutikti Naujųjų..

Bet per tą laiką jie suspėjo: pradžiai – išsiaiškinti santykius ir išsakyti abipuses pretenzijas, paskui – susipažinti ir atvirai pasikalbėti, o galiausiai – ir.. įsimylėti vienas kitą. Iš lifto jie išėjo draugiškai šnekučiuodamiesi..

O po dviejų mėnesių tokio neįtikėtino Naujųjų metų sutikimo lifte Marija ir Mykolas padavė pareiškimus santuokai ir netrukus atšventė vestuves.

Jie gyvena laimingai jau penkerius metus.. O kiekvieni Naujieji metai jiems – dviguba šventė 🙂 !

Pagal nežinomo autoriaus pasakojimą internete, vertė ruvi.lt

Stebuklingų, kūrybingų, vieningų, įkvepiančių artėjančių Naujųjų metų 🙂 ! Ir tegul jie bus laimingi mums visiems 🙂 !

 

Ir jei sulenksime mandarino žievelę, ištrykš lipnios, saldžios ir kvapnios sultys – tai gruodis.

Jei karšta arbata atvėsta greičiau, nors taip norisi gerti ją kuo ilgiau, besimėgaujant jazmino aromatu, jei kavą verdame dažniau ir šaukšteliu stipresnę, o kartais ir tikrą karštą šokoladą išsiverdame – tai gruodis.

Jei ausinėse vis dažniau groja rami ir melodinga muzika, jei visai pasimiršo vasaros dainos ir norisi kažko lyriško, švelnaus ar net kalėdinio – tai gruodis.

Jei šilti megztiniai paslėpė lengvus marškinėlius, o nešioti vilnones kojines jau tapo įpročiu, jei dedamės kapišonus ir aunamės šiltus batus – tai gruodis.

Jei taip norisi panirti į prisiminimus, sugrįžti mintimis į vaikystę, prisiminti mielas geras istorijas, peržvelgti senas nuotraukas – tai gruodis.

Jei saldumynų norisi dažniau, jei miegoti norisi ilgiau, jei dažniau pirštine uždengiame nosį, jei šaliką užsitraukiame iki pat akių, jei perkame naują arbatą, nors senoji dar nesibaigė, jei galvojame apie dovanas, jei jaučiame aplink augantį šventinį šurmulį – tai taip pat gruodis..

Pagal Elinos Bajunkinos novelę, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio ir gražių artėjančių švenčių 🙂 !

Man ne tiek svarbu, KĄ žmogus padarė, kiek tai, ko jis NEPADARĖ…

Aš niekada neskaičiavau, kiek esu dėl savęs padariusi, ir niekada nemaniau, kad kažkas “tylėdamas turi padaryti mane laiminga“… visa tai vienaląsčio vartotojo svajonės…

Bet aš ypatingai vertinu tai, kad manęs neapgavo, nepažadėjo neįvykdomų dalykų, neišdavė, nelygino su kitais, nepažemino…

Man nereikalingos dovanos po to, kai mane pažemino…

Nereikalingi atsiprašymai po nuolatinio skaudinimo…

Nereikalingi sugrįžimai po išėjimų…

Man neturi prasmės žodžiai ir pažadai po apgaulės…

Su manimi nereikia pasilikti po išdavystės…

Ir mėnulio nuo dangaus man nereikia po to, kai purvinais batais sutrypė mano sielą…

Todėl neskubėkite, žmonės, galvoti apie tai, kaip jus myli, stebėdami gražius gestus ir poelgius… dažniausiai taip elgiamasi dėl savęs, o ne dėl jūsų.. žmonės taip mėgsta susireikšminti, vaidindami Kalėdų Senelį…

Geriau pažvelkite truputį giliau ir supraskite, kad JŪSŲ žmogus gali būti pats paprasčiausias… ne supermenas… ne “myliu-nupirksiu-nuvešiu“… ne puošnių puokščių dovanotojas… bet tas, kuris greičiau pats iškentės bet kokį skausmą, nei suteiks jį jums…

Meilė – tai kuomet saugo ir brangina, o ne glaisto kaltę tris kartus per savaitę…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Kartais atrodo, kad pasaulis yra persunktas negatyvumu.. Oficialioje informacinėje erdvėje niekas nerašo gerų naujienų: antraštės šaukia apie įvairius skandalus, intrigas, korupciją, krizes, bėdas ir nelaimes.

Tačiau Gerumas pasaulyje yra! Galbūt, jis tylus ir kuklus, bet kiekvienas iš mūsų savo gyvenime tikrai su juo susiduria 🙂 . Ir tai suteikia Viltį ir pažadina mumyse Gerumą 🙂 ..

Paskaitom – tai tikros istorijos iš mūsų gyvenimo.

************

Dirbu laiškaneše mūsų miestelio pašte. Kartą pavasarį buvo labai šalta, žvarbi ir vėjuota diena. Įbėgau į laiptinę ir sušalusiomis rankomis dėliojau paštą į dėžutes. Tuo metu iš pirmo aukšto buto išėjo nepažįstama moteris ir pakvietė mane arbatos..

Sunku apsakyti, kaip buvau jai dėkinga už tą gerumą ir šilumą tokią niūrią dieną!

************

Atvažiavau į degalinę ir pastebėjau tarp automobilių vaikščiojantį vyrą, kuris kažko prašė vairuotojų. Priėjo ir prie mano automobilio ir paaiškino, kad paliko rankinę su telefonu ir pinigine namuose ir paprašė, kad įpilčiau nors kelis litrus benzino, kad galėtų nuvažiuoti iki namų.

Įpyliau 7 litrus į jo automobilį, nes daugiau tiesiog neturėjau pinigų. Jis labai dėkojo, prašė telefono numerio, kad galėtų grąžinti pinigus, bet aš skubėjau, todėl atsisveikinau ir išvažiavau.

O po kelių dienų toje pačioje degalinėje aš vėl sutikau tą vyrą. Jis labai apsidžiaugė, kai pamatė mane ir atsidėkodamas įpylė į mano automobilį.. pilną baką benzino! Sakė, kad laukė čia manęs kelias dienas..

Jaučiausi nejaukiai taip gausiai apdovanota, bet jis pasakė, kad visi vairuotojai tada atsisakė jam padėti.. išskyrus mane.

************

Kai mokiausi pradinėse klasėse, draugavau su viena mergaite iš nesėkmingos šeimos.

Kartą jos mama paliko ją pas mus savaitgaliui, bet neatsiėmė daugiau nei savaitę. Mano draugė labai nuliūdo, nes artėjo jos gimtadienis.

Tačiau mano tėvai surengė jai šaunią gimtadienio šventę su tortu, balionais ir dovanomis..

Aš iki šiol prisimenu jos nuostabą, šypseną ir laimingas akis.

************

Važiuoju šiandien metro ir matau merginą su standžiai aptempiančia pilvuką striuke. Pagalvojau, kad ji nėščia, todėl užleidau jai vietą.

O ji.. atsisėdo, pradėjo atsiseginėti striukę, žiūri į mane ir kažkaip gudriai šypsosi.. O iš striukės netikėtai pasirodo didelio katino galva, ir dabar jau abu linksmai žiūri į mane. Šypsausi ir aš..

************

Šią savaitę mūsų laiptinėje pakabino skolininkų už komunalines paslaugas sąrašą. Tarp jų buvo ir močiutė, gyvenanti virš manęs – skurdžiai gyvenanti veteranė pensininkė. Namo gyventojų susirinkime ją dėl to gėdino, o ji tyliai teisinosi, kad žiemą neužtenka pensijos visiems mokesčiams.. Bet jų tai nejaudino.

Po kelių dienų aš surinkau jos sąskaitas iš pašto dėžutės ir už viską sumokėjau. Išleidau ir stipendiją, ir beveik visą atlyginimą, bet aš dėl to nesigailiu. Tegul bent kelis mėnesius močiutė pagyvens ramiai.

************

Vakar mano tėtis grįžo iš darbo ir padovanojo mamai gražią puokštę raudonų rožių. Tiesiog taip, be progos.. Mamai tai buvo labai malonu, bet netikėta, todėl ji pasitikslino – kokia proga gėlės.

O tėtis tik nusišypsojo ir papasakojo, kad šiandien darbe vyrai gerą pusdienį skundėsi savo žmonomis, o jis jų beklausydamas suprato, koks jis yra laimingas, kad po 35 santuokos metų neturi kuo pasiskųsti!

Tėvų meilė mane sušildo ir įkvepia..

************

Istorijos iš interneto, parengė ir vertė ruvi.lt

Būkime geri vieni kitiems 🙂 ! Geros savaitės 🙂 !

Lapkritis – gamtos nuogumo metas. Lengvumas, trapumas ir tylus drovumas dėl gamtos nusimesto rūbo..

Šviežiu šaltuku kvepia šalčio sukaustyti paskutiniai krentantys medžio lapai. Gamta nusiima pavargusias ryškias spalvas. Žvarbu..

Tai gamtos grafikos metas. Mono metas. Solo metas.

Perregimi pilki medžiai tyliai stovi ir laukia balto sniego rūbo. Melsvų debesų fone gamta atrodo bespalvė ir sustingusi. Šąla..

Ir žmonės autobusų stotelėje, ir skubantys praeiviai siaučiasi šiltus šalikus, segasi iki viršaus paltų ir striukių sagas, maunasi pirštines, slepiasi po šiltomis kepurėmis ir skėčiais. Žmonės tarsi futliaruose..

Išeinantis rudens žvarbumas užleidžia vietą artėjančiam žiemos gaivumui. Vėjai ir reti saulės šypsniai pro debesis.. Šalti lietūs, besikeičiantys su šlapdriba.

Tyla ir ramybė palengva užpildo ne tik kiekvieną gamtos kampelį, bet ir kiekvieno žmogaus širdį..

Tai taikos su savimi ir apsivalymo metas. Tylių apmąstymų ir nebylaus žavesio metas.

O su pirmuoju sniegu širdyje suskamba krištoliniai džiaugsmo varpeliai, ir namų šiluma apgaubia taip švelniai, tarsi rūpestingos mamos rankos..

Ir taip jauku gerti vasaros žolynėlių arbatą iš mėgiamo puodelio! Vakaroti su artimiausiais žmonėmis.. Kepti pyragus, skaityti knygas, eiti pasivaikščioti žibintų šviesoje.. Taip iki ašarų jauku ir gera širdyje..

Tai metas, kai gniaužia kvapą nuo švelnumo, kai širdyje ilgam apsigyvena mažas, geras ir švelnus angelas, kai brangini tai, ko nepastebi vasaros šurmulyje.

Tai santarvės, ramybės ir gerosios vilties metas 🙂 ..

Visiems šilto ir jaukaus savaitgalio 🙂 !

Kažkas važiuos į pokylį, o kažkas – ne, nes reikia pasilikti namuose su sergančiu vaiku arba su senyvu tėvu. Arba eiti į nemėgiamą sunkų darbą ir uždirbti pinigų maistui ir drabužiams šeimai. Ir reikia sukasti lysves, plauti grindis, ruošti maistą, perrengti gulintį senelį arba važiuoti su mama į ligoninę.

Fi, kaip tai nuobodu ir beviltiška.. Ir visai neįdomu. Juk moko visai kitko: kaip geriau atrodyti pokylyje, kaip teisingai apsirengti, kaip nustumti varžovę ir suvilioti princą. Arba gauti geras pareigas rūmuose.

O tą, kuris nevažiuoja į pokylį, dar ir moko, ir kritikuoja, ir sako: “reikia gyventi kuo plačiau! Reikia gyventi dėl savęs! Juk pokylis greitai pasibaigs!“

Tyli tarnystė, kasdieninis pasiaukojimas – to niekas nevertina. Vertina sėkmę, šlovę ir turtus. Ir niekina tuos, kas negali į pokylį važiuoti. O patys gyvena taip, tarsi jų pokylis niekada nesibaigs.

Tačiau pokylis baigiasi, ateina senatvė ir negalios. Ir tada taip reikalingas pasidaro tas, kuris nevažiuos į pokylį, tas, kuris pasiliks kartu ir neišeis, nepaliks. Ir atsigerti paduos, ir atsisės šalia, ir pasikalbės. Arba plušės virtuvėje ir tvirtins, kad niekur nenori eiti – nuoširdžiai tvirtins.

Štai tokių žmonių dėka ir laikosi šis pasaulis. O visai ne tų, kurie rūpinasi tik savimi ir geriau už visus šoka ir linksminasi..

Pagal Anos Kirjanovos tekstą, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Brandus žmogus – tai kaip prisirpęs vaisius. Pavyzdžiui, kriaušė.

Kriaušė nėra ideali, bet ji nenori tapti kažkuo kitu. Nebando asmeninio tobulėjimo treningų dėka iš kriaušės pavirsti persiku.

Ji neapsimeta bananu, kuris šiandien tiesiog yra prastos formos. Nekankina savęs madingomis dietomis, kad pasiektų trešnės dydį. Nepasakoja nebūtų dalykų apie tai, kad vaikystėje ji buvo panaši į mažą mandariną.

Ji priima save kaip kriaušę. Kažkur su įtrūkimu, kažkur su kieta odele, o kažkur su itin apvaliu šoneliu. Ir, žinoma, su charakteringa kriaušės forma.

Taip ir brandus žmogus. Jis nėra idealus. Jis tiesiog jau pakovojo su savo prigimtimi, pavargo, nusivylė, priėmė, ištyrinėjo ir pradėjo naudotis tuo, kas jame įdėta.

Todėl ir atrodo harmoningai, įvairiapusiškai save išreikšdamas.

Ir tai ne tik patirties rezultatas, bet ir pasirinkimas.

Pagal Aglajos Datešidzės tekstą, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !

.. Kartą tapau vienos labai geros istorijos liudininku.

Tą dieną ėjau gatve ir pamačiau nuošalėje gulintį didelį šunį, stebintį praeivius. Jis, matyt, gyveno gatvėje. Pro šalį kažkur skubėjo jaunas vyras, stabtelėjo pamatęs šunį ir pakvietė jį: “Sveikas, bičiuli, ar gyvensi su manimi?“

Šuo pakėlė galvą ir pažvelgė į vyrą, o šis nuskubėjo toliau, tik dar kartą atsisukęs šūktelėjo: “Aš rimtai, einam su manim!“

Ir šuo atsistojo! Bet nė nekrustelėjo iš vietos, ir, tarsi negalėdamas patikėti savo ausimis, stebėjo tolstantį vyrą.. Vyras tuo tarpu priėjo prie savo automobilio, atidarė dureles ir pašaukė šunį: “Ar ilgai dar tavęs reikės laukti?“

Šuo pasileido link automobilio ir per kelias sekundes atsidūrė ant galinės automobilio sėdynės. Vyras paglostė jį, uždarė dureles, sėdo už vairo ir nuvažiavo.

Štai tokia netikėta abipusė laimė..

************

Esu vyriausias iš trijų vaikų šeimoje. Turiu jaunesnį brolį ir jaunėlę seserį.

Kai buvau paauglys, dažnokai kivirčijausi su broliu ir seserimi. Vieną dieną tėvas, kuris taip pat buvo vyriausias iš vaikų savo tėvų šeimoje, pasikvietė mane pokalbiui.

Jis pasakė man: “Aš norėčiau, kad tu suprastum vieną svarbų dalyką – tu esi pavyzdys jaunėliams. Kiekvieną savo sprendimą tu priimi tris kartus: pirmą kartą už save, antrą – už brolį, kuris pasielgs lygiai taip pat, kaip tu, o trečią kartą – už seserį, kuri seks judviejų pavyzdžiu. Tavo brolis elgsis su seserimi taip pat, kaip tu elgiesi su juo, o jūsų abiejų elgesys su ja įtakos jos elgesį, kai ji bus suaugusi.“

Šis pokalbis privertė mane susimąstyti apie vyresniojo brolio vaidmenį šeimoje ir jo veiksmų įtaką mažesniems vaikams. Dabar aš suprantu savo atsakomybę – turiu būti geru pavyzdžiu savo jaunesniems broliui ir sesei!

************

Ryte skubėjau į darbą ir pamačiau tarp praeivių vyrą, kuris kažko klausinėjo žmonių, bet jie nesustodami ėjo pro šalį.. Nusprendžiau prieiti prie jo ir paklausti – kuo galėčiau jam padėti.

Pasirodė, kad tiek nedaug tereikia: jis paklausė, kaip pasiekti autobusų stotį. Tačiau kai jis pradėjo kalbėti, aš supratau, kodėl praeiviai nesustodavo – žmogus labai stipriai mikčiojo.. Bet aš kantriai išklausiau ir nurodžiau jam trumpiausią kelią.

Atvirai prisipažinsiu – kai jis nuėjo, aš pajutau vienu metu ir džiaugsmą, ir liūdesį. Džiaugiausi, kad jam padėjau, nes man patinka padėti žmonėms. Tačiau nuliūdino tai, kad niekas nesustojo jam padėti.

Bet, kita vertus, juk jis nenuleido rankų ir klausinėjo toliau, nes žinojo, kad galiausiai sutiks žmogų, kuris jam pagelbės. Jis tuo tikėjo! O tai suteikia viltį man, kad mūsų visuomenė galutinai nepaskendo cinizme ir abejingume.

************

Paauglystėje su draugais turėjome tokią tradiciją: sausio 1 dieną skambindavome atsitiktinai sugalvotais numeriais, prisistatydavome sveikinimų įmonės darbuotojais ir sveikindavome visiškai mums nepažįstamus žmones su Naujaisiais metais, linkėjome jiems gražiausių dalykų ir sakėme šilčiausius žodžius.

Žmones stebino ir džiugino tie mūsų netikėti skambučiai.. O kai jie paklausdavo mūsų, nuo ko tie sveikinimai, atsakydavome, kad pagal galiojančias vidaus taisykles negalime įvardinti sveikintojo vardo. Kaip smagu tuomet buvo suvokti, kad darome gerą darbą ir pakeliame nuotaiką žmonėms!

************

Šešioliktojo gimtadienio proga draugai padovanojo man daugybę oro balionų.. O kai gimtadienis praėjo, mes su drauge paėmėme visus tuos balionus ir nusprendėme padovanoti juos vaikams gatvėje.

Kiek džiaugsmo buvo! Ir mums, ir jiems.. Dauguma vaikučių netikėjo, kad taip paprastai gaus dovanų balioną.. Todėl drovėjosi prieiti, kol mes pačios jų neįteikdavome.

O eidamos atgal į namus mes vis sutikdavome “saviškius“ su balionėliais ir vėl džiaugėmės tos nepaprastos dienos įspūdžiais..

************

Istorijos iš interneto, parengė ir vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Kartais žmonės net neįtaria – kas gi ten yra jų viduje, kas sušildo jų širdį? Taip, tai toks pojūtis širdimi, panašus į tą, kurį jaučiame rankomis, kai jas laikome virš karšto laužo.

Tai va – tai mūsų vidinė saulė! Ji – gimti namai visoms pačioms geriausioms mūsų savybėms, mūsų talentams, stebuklų stebuklams, nuostabioms akimirkoms, sielos dainoms, pačioms drąsiausioms svajonėms.. Ir tai mums – kaip stipriausia ašis, kaip vilties gijos.

Ir kai visa tai ažūru perpinama mūsų mintimis, kūrybiniu polėkiu ir poelgiais, tuomet supinamas saulės rezginys, kuriame, lyg jaukioje Galaktikoje, gyvena kiekvieno asmeninė saulė…

O kokia tos asmeninės vidinės saulės spalva?

Paprastai ji būna šiltos geltonos spalvos, tarsi pirmieji vasaros ryto spinduliai, arba oranžinė, kaip gintaras, medus, apelsinas… O ypatingai gerų ir šviesių žmonių vidinės saulės spalva būna vaivorykštinė, kaip dangus po lietaus, kaip krištolinės vazos atšvaitai, kaip vaiko piešinys…

Tik gaila, kad tokie sutinkami vis rečiau… Tokie žmonės braidžioja rasa, džiaugiasi pirmuoju sniegu, apkabina medžius, nešiojasi kišenėje saują grūdų paukščiams, o rankinėje – šokoladą…

Jie augina ant palangės mandarinus, granatus ir citrinas, šypsosi atsitiktiniams praeiviams taip, kad jie net neabejoja, jog diena bus puiki. Kiemo katės, pamačiusios juos, pradeda murkti, o šunys – vizginti uodegas…

Bet kartais nutinka taip, kad vidinė saulė ima blankti… Kada? Kai žmogus nustoja mylėti ir tikėti stebuklais. Štai tuomet vidinis šilumos ir šviesos šaltinis vos rusena, bet jau nešildo. Jis gali užgęsti po sunkios netekties, dėl ilgalaikio liūdesio, dėl išdavystės, pavydo, pykčio, neapykantos…

Bet tai – pataisoma! Reikia tiesiog labai atsargiai įpūsti rusenančią vidinę saulę – rudeniniu vėju, žarstančiu lapų auksą ir rubiną; pavasariniais gelsvais pavasario žiedais; švelnia melodija; pasaka iš knygos, filmo ar gyvenimo; karšta kvapnia žolelių arbata; draugo apkabinimu; geru žodžiu; pagalba tam, kam dar sunkiau…

Vidine saule reikia rūpintis, neleisti jai užgęsti, ir ne tik savajai, bet ir tų, kurie šalia… Nes be vidinės saulės žmonės tampa abejingais, ciniškais, žiauriais ir godžiais.

Todėl tie, kas jaučia savo vidinę saulę, ne tik ją saugo, bet ir mato ją aplinkiniuose… Jie savo vidine šviesa sugeba įžiebti kitų vidinę šviesą.

Pagal Ijos Latan novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !