Kategorija: Mintys

Į tamsos karaliaus rūmų menę įbėgo susirūpinęs pasiuntinys ir pranešė:

– Jūsų didenybe, mes jau negalime kontroliuoti situacijos!
– Kas? Kas nutiko?! – paklausė karalius.
– Žmonės pradėjo džiaugtis..
– Tai neįmanoma!
– Bet tai tikrai vyksta! Jų nuotaika darosi pakili!
– Jūs gerai patikrinote faktus?
– Tikrai taip, jūsų didenybe.
– O kaip gi masinio informavimo priemonės? Juk ten tik blogos naujienos?..
– Taip! Blogesnių jau negali būti!
– Ir žmonių nuotaika vis vien pakili?
– Nuolatos kyla..
– O karas?
– Kalbame apie tai pastoviai, kaip tik galime visus priešiname ir kiršiname.
– O kainos?
– Keliame visą laiką.
– O atlyginimas?
– Minimalus.
– Ir ką?.. Žmonės šypsosi?
– Įsivaizduokite, taip!
– Neįtikėtina!
– Maža to, jie pradeda kažką kurti savarankiškai!
– Kaip tai??

Stojo nejauki tyla. Pasiuntinys mindžikavo, nenustygo vietoje, jis buvo akivaizdžiai sutrikęs.

– Jie kuria savo mokyklas, – tęsė pasiuntinys nedrąsiai.
– Ką?? Tai reiškia, kad jie nori pakeisti mūsų švietimo sistemą, kuri mums taip ilgai tarnavo? – sušuko karalius.
– Ne, nekeisti, o sukurti vietoje jos naują!
– Ir ką jie sako, kas jiems nepatinka mūsų švietimo sistemoje?
– Trūksta kūrybinės minties laisvės, slopinama iniciatyva, neugdomas dvasingumas..

Vėl stojo nejauki tyla, bet įtampa vis augo.

– Gal jiems atlyginimus sumažinti? – paklausė karalius.
– Anksčiau tai padėdavo.. – pritarė pasiuntinys.
– Arba visus priversti kariauti?
– Taip pat variantas..
– O gal tegul visi rašo ataskaitas kas mėnesį apie tai, ką daro gyvenime?
– Ne, ne visi paklūsta.
– Tuomet nežinau, ką daryti..

Į karališkąją menę įbėgo antrasis pasiuntinys.

– Jūsų didenybe, mes prarandame kontrolę žmonėmis! Jie darosi sąmoningesni, atgauna entuziazmą, imasi atsakomybės už savo gyvenimą, palaiko vieni kitus, vienijasi bendrai gerovei!.. Ir ši atgimimo nuotaika užkrečia visus ir sparčiai plinta po visą Žemę.. – išpyškino greitakalbe jis.
– O kokios pasekmės?.. – paklausė sunerimęs karalius.
– Auga sąmoningumas ir žmonės atveria savyje visas užslopintas savybes!
– Pavyzdžiui?..
– Jie gali kurti savo gyvenimą.
– Ir ką?
– Jie kuria.. gyvenimą.. jie supranta, kad jie tai gali!..
– Ir?
– Išgirskite: jie pradėjo apie tai galvoti!
– Tuomet sakyk tiesiai, kas dar vyksta.
– Įsižiebia vis nauji sąmoningumo židiniai. Žmonės pradėjo vienytis ir kurti kažką naujo ir naudingo visiems..
– Naujo?! O kaip gi mūsų liaupsinama sena, gera, pilka ir tokia įprasta realybė?
– Sena pilka realybė jau nepopuliari.. nes darosi neįdomi..

Įėjo trečiasis pasiuntinys.

– Turime didelių problemų, jūsų didenybe..
– Kas dar?? Gal vaikai pradėjo skraidyti?
– Beveik. Žmonės išmoko gyventi sveikai ir be vaistų.
– O-o-o..
– Taip pat jie pradėjo sekti savo mitybą ir daugiau dėmesio skiria augaliniam maistui.
– Nejaugi dar liko natūralaus maisto? Juk aš prašiau tavęs reguliuoti šį klausimą!
– Deja, visko jau nesureguliuosi, jūsų didenybe.
– Kas dar??
– Vaikai dalyvauja naujos realybės kūrime kartu su suaugusiais..
– Kas juos to moko?
– Jie patys, nes jų iniciatyvos niekas negesina.. Jie jaučiasi kūrėjais..
– O kaip vaikų darželis?
– Vaikų darželių nėra, yra kūrybos ir lavinimo centrai, jie kitokie.
– Tik nesakyk, kad “nauji“..

Vėl stojo nejauki tyla. Įėjo ketvirtasis pasiuntinys.

– Jūsų didenybe..
– Na, sakyk jau tiesiai, kaip yra..
– Žmonės tapo visiškai nekontroliuojami, mes juos prarandame..
– O mėsą jie ar valgo? Juk tiek gurmaniškų patiekalų iš jos sugalvojome!
– Kažkodėl jie nenori jos valgyti..
– O filmai?? O propaganda??
– Niekas jų nežiūri.
– O garsenybės kulinarijos laidose?
– Tai kad dauguma iš jų jau tapo vegetarais..
– Kas gi čia darosi??

Karalius ilgai tylėjo, galvojo.. Galiausiai nusprendė, ką toliau daryti.

– Reikia didinti cigarečių gamybą ir reklamą.
– Tai kad niekas jau nerūko.
– Kodėl??
– Tai nepopuliaru, nes visi žino jų daromą žalą, o be to, žmonės turi ką veikti.
– Kaip tai?
– Visi kuria..
– Kuria be cigarečių? O alkoholis?
– Negeria jau jo.. Pripažįsta tyrą vandenį.
– Aha.. Štai kaip.

Visi vėl nutilo. Staiga gaivus oro gūsis atvėrė menės langą, ir iš gatvės pasigirdo muzikos garsai.. Visi sukluso.

– Kas tai? – paklausė karalius.
– Šventė..
– Kokia šventė?
– Sąmoningų, vieningų, kūrybingų žmonių šventė.
– Tai ko gi mes čia sėdime?..
– Kaip tai?? O kaip gi mūsų darbas?!
– Viskas. Baigėsi mūsų darbas. Nauja Šviesos epocha užgimė! Tamsa traukiasi.. O mums tai – taip pat galimybė pradėti šviesėti.. Junkimės 🙂 !

(pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt)

Pavasarinės nuotaikos ir gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Aš sutinku begalę šviesių žmonių..

Būtent šviesių, o ne idealių, ne pavyzdingai gyvenančių, ne paklūstančių suplėkusioms taisyklėms, ne atitinkančių liūdnus stereotipus..

Mielieji, šviesą skleidžia tie žmonės, kurie nepraleido tamsos toliau savęs..

Nekeršijo kerštingiems, nejautė neapykantos nekenčiantiems, nebuvo godūs su godžiais, nepavydėjo pavydiems, nemušė žiaurių..

Jiems pavyko nepriimti to, ką jiems taip įnirtingai bandė primesti griūties nešėjai..

Ir tai neatėjo pas juos su motinos pienu..

Tai atėjo su išbandymų išmintimi, kurie buvo sutikti akis į akį, o ne pasislėpus už kitų nugarų..

Paprasta išmintis, įgyta iš paties gyvenimo, o ne iš tų, kas moko valdyti Visatą, išnaudodami ją pasipelnymo tikslais, ši išmintis daug vertingesnė, nei visi madingiausių praktikų metodai, sugalvoti tiems, kas nori visko, nedarant nieko.

Šviesūs žmonės neturi poreikio ieškoti kituose trūkumų tam, kad pasijustų geriau kažkieno fone..

Žinote, kodėl?

Todėl, kad jie ir taip gerai jaučiasi.

Gyvenkite šviesioje pusėje!

Pagal Lilios Grad tekstą, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Tegul kiekvienas iš mūsų patirs tą laimę, kuri mums iš tiesų reikalinga, o ne tą, kurios mes norime, nes ji atitinka laikmečio nuotaikas.

Tegul kiekvienas iš mūsų nepraranda žmoniškumo minioje, persunktoje egoizmu ir abejingumu.

Kad mūsų artimieji šypsotųsi kartu su mumis, kad nebūtų benamių žmonių ir gyvūnų, – tai įmanoma, jei kiekvienas iš mūsų apkabins artimą žmogų ir priglaus beglobį šuniuką.

Tegul apmaudas, nusivylimas, kaltės jausmas paliks mūsų širdis ir jų vietoje įsižiebs Šviesa.

Šviesa, kuria mes dalinsimės. Tai labai svarbu – mokėti dalintis.

Tegul kiekvienas iš mūsų saugo savo kūną – stiprina jį, o ne griauna dėl trumpalaikių malonumų, tikėdamiesi, kad tai neišsenkantis resursas. Kad mes atsisakytume nuo visko, kas mums kenkia, mus atbukina ir lėtai griauna.

Tegul kiekvienas iš mūsų išmoksta neskubėti. Šurmulyje prarandama tiesa.

Tegul mūsų poelgiai prasideda nuo mažų žingsnių, o ne nuo staigių šuolių.

O dar aš meldžiuosi už tai, kad mes nesiliautume mylėti. Kūrėją, gyvenimą, draugus, gamtą, vaikus, senolius. Tai yra svarbiausia, tikriausia, reikalingiausia.

Nes tik mylintis žmogus gali būti laimingas.

Pagal E. Safarli tekstą, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Turbūt, didžiausia laimė – tuomet, kai turi asmeninę savo gyvenimo vertinimo sistemą.

Kai žvelgi į gyvenimą ir džiaugiesi tuo, kad viskas keičiasi į gerąją pusę, ir tu pats šiandien žymiai geresnis, nei prieš mėnesį, metus ar penkerius metus.

Kai gėriesi savo gyvenimu, kiekviena savo diena ir negalvoji apie tai, kad kažkas tokį gyvenimą pavadintų neefektyviu ir nuobodžiu. Ir toliau džiaugiesi savo įpročiais žiūrėti filmą šeštadieniais ir vaikštinėti snieguotomis gatvelėmis trečiadieniais.

Nepaaiškinamą palaimą dėl savo likimo pajunti tuomet, kai aiškiai suvoki, kad savo sėkmingumą gyvenime gali vertinti tik tu pats.

Juk kažkam sėkmė – tai gerai apmokamos pareigos, prabangus biuras dvidešimtame aukšte ir brangūs patiekalai vakarienei.

O kitiems sėkmė – pirmą kartą užaugintas batatas, ilgai ieškota nauja knyga, slidinėjimas slidėmis su visa šeima ar pavykęs šokoladinis pyragas.

Vertinti savo gyvenimą iš tikrųjų sąžiningai ir teisingai galime tik mes patys.

Ir, todėl – būkite laimingi savo nepakartojama laime ir į nieką nesižvalgykite.

Autorė – Anna Čiulanova, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio visiems 🙂 !

Tiesiog kartais norisi atsikvėpti.

Nusispjauti į šio pasaulio apribojimus, reikalavimus, įjungti girliandas visame bute ir karpyti popierines snaiges, žiūrint kažkokį nostalgišką filmą.

Tiesiog kartais žmonės perdega.

Pasiilgsta patys savęs. Šluostydami ašaras prisimena, kad gerai būtų patepti rankas kremu, anksčiau atsigulti, vėliau atsikelti ir paruošti savo mėgiamus pusryčius, o ne tokius, kuriems laiko užteks.

Tiesiog kartais nuovargis persveria kūrybingumą. Ir atsisėdus rašyti, piešti, žaisti, skaityti, nuleidžia rankas, staiga suvokę, kaip tuščia viduje.

Tiesiog kartais reikalinga pabaiga. Lapkričio pabaiga, rudens pabaiga, begalinių lenktynių pabaiga.

Tiesiog kartais sniegas ir tyla – geriausias vaistas.

Pagal Annos Čiulanovos novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Jai visada atrodė, kad ji galėjo gyventi kitokį, daug geresnį gyvenimą. Ji mėgo kartoti sau ir kitiems: “Gerai ten, kur mūsų nėra“. Ir dažnai galvojo apie tai, kodėl gi ji taip nepatenkinta savo likimu? Ir kas būtų, jei ji pasuktų kitu keliu, priimtų kitą sprendimą ar padarytų kitą pasirinkimą?

Per visą jos gyvenimą susikaupė tiek neįgyvendintų svajonių ir norų.. Nejaugi viso to jau nebus? Nejaugi ji jau niekada nepatirs kažko naujo, nejaugi jau nepabuvos pačiose paslaptingiausiose Žemės vietose, nejaugi jos gyvenimo pasaka taip ir užsibaigs, vos prasidėjusi?

Ji vaikštinėjo po miestą, kuris buvo visai ne tas miestas, kuriame ji norėjo būti. Gerai ten, kur mūsų nėra.. Ir jos gyvenime dabar nevyksta tie patys nuostabiausi, visiškai neįtikėtini ir kerintys įvykiai, apie kuriuos ji tiek kartų svajojo prieš miegą..

Ir staiga visa erdvė prieš ją pradėjo plaukti, ir ji kelioms akimirkoms tarsi išnyko.. Galbūt, jai tiesiog galva susvaigo, o gal kažkas negero nutiko? Gal jos siela atsiskyrė nuo kūno ir netrukus iškeliaus į “geresnį pasaulį“?

Bet ne. Ji tiesiog atsidūrė Kitokių Likimų Mieste, jos neįgyvendintų norų mieste. Kaip nuostabu čia buvo.. Kaip neįprasta. Čia stovėjo tokie žavūs ir nepakartojamo grožio nameliai! Likimo nameliai. Ir ant kiekvieno buvo užrašyta: štai kas būtų, jei būtų.. Ir toliau buvo įvardinta išsipildžiusi tame paraleliniame pasaulyje svajonė, jau įgyvendintas jos noras. Kaip įdomu..

Ji užėjo į pirmąjį namelį ir atsidūrė Kitame Likime, kur ji tapo tuo, kuo seniai norėjo tapti, kur ji išsirinko kitą profesiją. Bet, stop, laiminga ji toli gražu nepasijuto, atvirkščiai, ji pajuto, kad čia būtų pragyvenusi ne savo gyvenimą, nes tiesiog būtų atkartojusi savo draugės gyvenimą, kuri kaip tik ir pasirinko savo kelią ir buvo labai laiminga. Kaip keista.. Ir kaip gerai, kad ji netapo svetimo gyvenimo kopija!

Jai labai parūpo pabuvoti antrame likimo namelyje. Čia ji būtų pasirinkusi pavydo ir konkurencijos kelią. Tai taip pat būtų ne jos gyvenimas, tai būtų lenktynės dėl pranašumo, dėl “geriausio“ iš “geriausių“ vardo. Ir gyvenimas pralėktų tarp triumfo sekundžių po pergalių ir valandų kartaus nusivylimo po pralaimėjimų.

Trečiasis namelis buvo kupinas baimių. Kas būtų, jei ji būtų priėmusi sprendimus iš baimės, jei bijotų gyventi savo tikru gyvenimu? Chm.., Pasirodo, jos gyvenime viskas gerai, ir ji dažnai buvo drąsi, laisva ir ryžtinga!

Ketvirtasis namelis rodė visas negatyvias galimų sprendimų pasekmes, kurie būtų priimami impulsyviai, neapgalvotai ar kitų įtakoje. Čia tai bent! Pasirodo, savo gyvenime ji labai dažnai buvo Išmintinga Moteris, todėl jai pavyko išvengti daugybės nemalonumų..

Penktasis namelis parodė jai likimą, kurį galima būtų pavadinti “čiuožimu paviršiumi“, kai ji galėjo nuolat nusigręžti nuo svarbiausių gyvenimo vertybių ir nukreipti savo dėmesį į antraeilius arba visai neesminius dalykus. Ir tai galėjo atimti visas jos gyvenimo jėgas ir visą laiką, ir daugiau niekam tikram ir geram jėgų tiesiog nebeliktų! Ir, reikia pripažinti, kad ji vos nepradėjo gyventi šiuo likimu!

Šeštame namelyje ji atsidūrė savo idealaus gyvenimo centre, kur ji nepadarė nei vienos klaidos, kur dėl nieko neapgailestavo, niekada neliūdėjo, kur gyveno “teisingą“ šabloninį gyvenimą. Bet štai ką ji pagalvojo: jei ji netaisytų savo klaidų, jei nesigilintų į jų priežastis, ji negalėtų suprasti kitų žmonių skausmo, neišmoktų mylėti ir atleisti, netaptų tokia, kokia ji dabar yra.

Ir staiga vėl viskas išnyko.. Ji atsidūrė savo mieste, tame mieste, kur jai buvo gera. Gera ten, kur ji dabar yra. Ir gera su tais, kurie šalia būtent dabar. Ir gerai tai, kas su ja vyksta būtent dabar.

Branginkite savo gyvenimą, jis jūsų, ir, patikėkite, jis pats geriausias!

Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Vaikystėje skaičiau pasakojimą apie tai, kaip mažas berniukas iškeitė savo naują mašinėlę į jonvabalį. Įdėjo jį į degtukų dėžutę ir parsinešė namo kaip didžiausią turtą. O kai jo paklausė, kodėl jis naują žaisliuką pakeitė į vabaliuką, jis atsakė: “Bet juk jis gyvas ir šviečia..“

Man buvo gaila to berniuko, nes tada man atrodė, kad jis, švelniai tariant, apsikvailino. O jo paaiškinimas man tada atrodė juokingas. Tuomet aš dar nežinojau, kad suaugusiųjų gyvenimas – tai didelis mainų punktas, kur keičiamas laikas į pinigus, asmeninis gyvenimas į karjerą, ir.. tuščias – į kiaurą..

Ir jau daug vėliau, kai jau dirbau žurnaliste, kartą gavau užsakymą parašyti straipsnį apie vieną VIP klientų parduotuvę, kuri greičiau priminė muziejų, nei suvenyrų krautuvėlę. Stiklinėse vitrinose auksu ir sidabru spindėjo keisti daiktai, ir pavadinimai jų buvo ne mažiau keisti: humidoras, giljotina cigarams pjauti..

Prisimenu, kaip ilgai ir atidžiai apžiūrinėjau visus tuos niekus, kurių gamybai buvo skiriamos tokios didelės pajėgos. O vėliau taip pat ilgai ir atidžiai klausiau pardavėjų, kurie visiškai rimtai man aiškino, kad kiekvienas save gerbiantis žmogus negali apsieiti be tų giljotinų ir humidorų.

Prieš rašydama aš bandžiau suprasti tų mažų daiktų būtinybę gyvenime. Ir man buvo labai įdomu pamatyti – kas gi visa tai perka? Juk bet koks niekniekis šioje parduotuvėje gerokai viršijo vidutinį statistinį pragyvenimo minimumą.

Ir štai kartą aš pamačiau televizijos laidą apie buvusį garsų laidų vedėją, buvusį gražuolį. Rodė jo namą, labai jau primenantį tą pačią parduotuvę su nereikalingais suvenyrais.. Šeimininkas įprastu judesiu oriai trumpino giljotina cigarą, su didinga povyza sėdosi į prabangų krėslą, užkėlė kojas ant stalo.

Aš neprisimenu, apie ką jis kalbėjo, bet tai ir ne taip jau svarbu, nes kamera tuo metu rodė jo įvairias brangias kolekcijas, nuotraukų galerijas su įžymybėmis, visą jo didžiulį namą, kuriuo jis labai didžiavosi ir kuriame niekada neskambėjo vaikų juokas.

Reporteris kalbėjo kažką apie šlovę, pripažinimą ir turtus. O aš mačiau senatvę ir vienatvę to viso antikvaro apsuptyje, kuris tik dar labiau stiprino tą senatvės ir vienatvės įspūdį. Ir tie humidorai, kaip beprasmiškumo ir nereikalingumo simboliai taip greitai praeinančiame gyvenime..

Ir tada aš kažkodėl prisiminiau tą mažą berniuką iš savo vaikystės, kuris padarė teisingą pasirinkimą, iškeitęs plastmasinę mašinėlę į gyvą šviečiantį jonvabalį.

Kartą aš pamačiau reklaminį skydą su užrašu: “Ieškau artimos sielos..“ ir telefono numerį. Ir žvelgdama į automobilių srautą, aš staiga aiškiai suvokiau, kad dauguma pakeistų savo tikras mašinas į artimą sielą, kaip tas berniukas iš mano vaikystės – į jonvabalį.

Pagal Elenos Rog pasakojimą, vertė ruvi.lt

Laiptinės kaimynai Mykolas ir Marija vienas kito nemėgo, švelniai tariant, jau seniai.

Tai Mykolo šuo garsiai lojo, vedamas į kiemą pasivaikščioti, tai šiukšlių paketas, lyg tyčia, suplyšdavo šalia kaimynės durų, tai triukšminga kaimyno draugų kompanija per klaidą paspausdavo Marijos durų skambutį..

Bet viena naujametinė naktis pakeitė viską.

Nutiko tai prieš keletą metų, gruodžio 31 dieną, likus nepilnai valandai iki Naujųjų metų. Taip jau sutapo, kad Mykolas ir Marija vienu metu įžengė į liftą su pilnais krepšiais šventinių pirkinių.

Pas Mariją turėjo ateiti draugės, ji net stalą iš anksto padengė, bet prieš tai ji dar susiruošė pasivaikščioti į šventinį miestą. O Mykolas skubėjo namo iš tėvų, nes netrukus turėjo atvažiuoti jo pasiimti draugai, ir visi kartu rengėsi važiuoti į miestą sutikti Naujųjų.

Ir.. kažkur ties ketvirtu ir penktu aukštais liftas su trenksmu netikėtai sustojo.. Maža to – šviesa iš pradžių sumirksėjo, o netrukus ir visai užgeso.. beliko blanki avarinė šviesa.. Abiems vienu metu paniškai ištrūko: “Įstrigome!“

Bet pasirodė, kad išsikviesti avarinę pagalbą Naujųjų metų naktį nėra taip jau paprasta..

Kol jie susiskambino su remonto tarnyba, kol surado lifto meistrą, praėjo.. daugiau nei keturios valandos! Dar kaimynai bandė kažkaip pagelbėti, bet galiausiai visi išsiskirstė švęsti, o nesutaikomi “priešai’ pasiliko šaltame lifte sutikti Naujųjų..

Bet per tą laiką jie suspėjo: pradžiai – išsiaiškinti santykius ir išsakyti abipuses pretenzijas, paskui – susipažinti ir atvirai pasikalbėti, o galiausiai – ir.. įsimylėti vienas kitą. Iš lifto jie išėjo draugiškai šnekučiuodamiesi..

O po dviejų mėnesių tokio neįtikėtino Naujųjų metų sutikimo lifte Marija ir Mykolas padavė pareiškimus santuokai ir netrukus atšventė vestuves.

Jie gyvena laimingai jau penkerius metus.. O kiekvieni Naujieji metai jiems – dviguba šventė 🙂 !

Pagal nežinomo autoriaus pasakojimą internete, vertė ruvi.lt

Stebuklingų, kūrybingų, vieningų, įkvepiančių artėjančių Naujųjų metų 🙂 ! Ir tegul jie bus laimingi mums visiems 🙂 !

 

Ir jei sulenksime mandarino žievelę, ištrykš lipnios, saldžios ir kvapnios sultys – tai gruodis.

Jei karšta arbata atvėsta greičiau, nors taip norisi gerti ją kuo ilgiau, besimėgaujant jazmino aromatu, jei kavą verdame dažniau ir šaukšteliu stipresnę, o kartais ir tikrą karštą šokoladą išsiverdame – tai gruodis.

Jei ausinėse vis dažniau groja rami ir melodinga muzika, jei visai pasimiršo vasaros dainos ir norisi kažko lyriško, švelnaus ar net kalėdinio – tai gruodis.

Jei šilti megztiniai paslėpė lengvus marškinėlius, o nešioti vilnones kojines jau tapo įpročiu, jei dedamės kapišonus ir aunamės šiltus batus – tai gruodis.

Jei taip norisi panirti į prisiminimus, sugrįžti mintimis į vaikystę, prisiminti mielas geras istorijas, peržvelgti senas nuotraukas – tai gruodis.

Jei saldumynų norisi dažniau, jei miegoti norisi ilgiau, jei dažniau pirštine uždengiame nosį, jei šaliką užsitraukiame iki pat akių, jei perkame naują arbatą, nors senoji dar nesibaigė, jei galvojame apie dovanas, jei jaučiame aplink augantį šventinį šurmulį – tai taip pat gruodis..

Pagal Elinos Bajunkinos novelę, vertė ruvi.lt

Visiems gero savaitgalio ir gražių artėjančių švenčių 🙂 !

Man ne tiek svarbu, KĄ žmogus padarė, kiek tai, ko jis NEPADARĖ…

Aš niekada neskaičiavau, kiek esu dėl savęs padariusi, ir niekada nemaniau, kad kažkas “tylėdamas turi padaryti mane laiminga“… visa tai vienaląsčio vartotojo svajonės…

Bet aš ypatingai vertinu tai, kad manęs neapgavo, nepažadėjo neįvykdomų dalykų, neišdavė, nelygino su kitais, nepažemino…

Man nereikalingos dovanos po to, kai mane pažemino…

Nereikalingi atsiprašymai po nuolatinio skaudinimo…

Nereikalingi sugrįžimai po išėjimų…

Man neturi prasmės žodžiai ir pažadai po apgaulės…

Su manimi nereikia pasilikti po išdavystės…

Ir mėnulio nuo dangaus man nereikia po to, kai purvinais batais sutrypė mano sielą…

Todėl neskubėkite, žmonės, galvoti apie tai, kaip jus myli, stebėdami gražius gestus ir poelgius… dažniausiai taip elgiamasi dėl savęs, o ne dėl jūsų.. žmonės taip mėgsta susireikšminti, vaidindami Kalėdų Senelį…

Geriau pažvelkite truputį giliau ir supraskite, kad JŪSŲ žmogus gali būti pats paprasčiausias… ne supermenas… ne “myliu-nupirksiu-nuvešiu“… ne puošnių puokščių dovanotojas… bet tas, kuris greičiau pats iškentės bet kokį skausmą, nei suteiks jį jums…

Meilė – tai kuomet saugo ir brangina, o ne glaisto kaltę tris kartus per savaitę…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio visiems 🙂 !