Ieškau artimos sielos..

Vaikystėje skaičiau pasakojimą apie tai, kaip mažas berniukas iškeitė savo naują mašinėlę į jonvabalį. Įdėjo jį į degtukų dėžutę ir parsinešė namo kaip didžiausią turtą. O kai jo paklausė, kodėl jis naują žaisliuką pakeitė į vabaliuką, jis atsakė: “Bet juk jis gyvas ir šviečia..“

Man buvo gaila to berniuko, nes tada man atrodė, kad jis, švelniai tariant, apsikvailino. O jo paaiškinimas man tada atrodė juokingas. Tuomet aš dar nežinojau, kad suaugusiųjų gyvenimas – tai didelis mainų punktas, kur keičiamas laikas į pinigus, asmeninis gyvenimas į karjerą, ir.. tuščias – į kiaurą..

Ir jau daug vėliau, kai jau dirbau žurnaliste, kartą gavau užsakymą parašyti straipsnį apie vieną VIP klientų parduotuvę, kuri greičiau priminė muziejų, nei suvenyrų krautuvėlę. Stiklinėse vitrinose auksu ir sidabru spindėjo keisti daiktai, ir pavadinimai jų buvo ne mažiau keisti: humidoras, giljotina cigarams pjauti..

Prisimenu, kaip ilgai ir atidžiai apžiūrinėjau visus tuos niekus, kurių gamybai buvo skiriamos tokios didelės pajėgos. O vėliau taip pat ilgai ir atidžiai klausiau pardavėjų, kurie visiškai rimtai man aiškino, kad kiekvienas save gerbiantis žmogus negali apsieiti be tų giljotinų ir humidorų.

Prieš rašydama aš bandžiau suprasti tų mažų daiktų būtinybę gyvenime. Ir man buvo labai įdomu pamatyti – kas gi visa tai perka? Juk bet koks niekniekis šioje parduotuvėje gerokai viršijo vidutinį statistinį pragyvenimo minimumą.

Ir štai kartą aš pamačiau televizijos laidą apie buvusį garsų laidų vedėją, buvusį gražuolį. Rodė jo namą, labai jau primenantį tą pačią parduotuvę su nereikalingais suvenyrais.. Šeimininkas įprastu judesiu oriai trumpino giljotina cigarą, su didinga povyza sėdosi į prabangų krėslą, užkėlė kojas ant stalo.

Aš neprisimenu, apie ką jis kalbėjo, bet tai ir ne taip jau svarbu, nes kamera tuo metu rodė jo įvairias brangias kolekcijas, nuotraukų galerijas su įžymybėmis, visą jo didžiulį namą, kuriuo jis labai didžiavosi ir kuriame niekada neskambėjo vaikų juokas.

Reporteris kalbėjo kažką apie šlovę, pripažinimą ir turtus. O aš mačiau senatvę ir vienatvę to viso antikvaro apsuptyje, kuris tik dar labiau stiprino tą senatvės ir vienatvės įspūdį. Ir tie humidorai, kaip beprasmiškumo ir nereikalingumo simboliai taip greitai praeinančiame gyvenime..

Ir tada aš kažkodėl prisiminiau tą mažą berniuką iš savo vaikystės, kuris padarė teisingą pasirinkimą, iškeitęs plastmasinę mašinėlę į gyvą šviečiantį jonvabalį.

Kartą aš pamačiau reklaminį skydą su užrašu: “Ieškau artimos sielos..“ ir telefono numerį. Ir žvelgdama į automobilių srautą, aš staiga aiškiai suvokiau, kad dauguma pakeistų savo tikras mašinas į artimą sielą, kaip tas berniukas iš mano vaikystės – į jonvabalį.

Pagal Elenos Rog pasakojimą, vertė ruvi.lt

Reklama

4 mintys apie „Ieškau artimos sielos..“

  1. Su Naujaisiais metais, Rūta Jus, ir visus Jūsų minčių skaitytojus! Linkiu mums visiems surasti kuo daugiau artimų sielų, bendraminčių, bendrasiekių, kad galėtume dalintis savomis patirtimis, pasiekimais, atradimais!

    Paspaudė "Patinka": 1 person

    1. AČIŪ, miela Rūta, už Jūsų širdies šilumą 🙂 !

      Būkime ir toliau drauge, dalinkimės savo patirtimi, palaikykime ir įkvėpkime vieni kitus, kurkime bendrą gerovę 🙂 !

      Paspaudė "Patinka": 1 person

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s