Kategorija: Mintys

Visi mes norime gyventi unikalų gyvenimą, būti unikaliais.

Pabėgti nuo to, kas įprasta.

Tačiau klasta yra tame, kad apie unikalumą ar įprastumą mes dažnai sprendžiame tik pagal išorinius požymius.

Tai reikštų, kad namų šeimininkė jau negali gyventi unikalaus gyvenimo 🙂 .

O žmogus, kuris daug keliauja ir rašo, būtinai turi būti ypatingas…

Dėl tokio sąvokų supainiojimo mes dažnai siekiame svetimų tikslų. Atsisakome Savo gyvenimo vardan to, kad atrodytume unikalūs…

Tačiau šis mūsų siekis būti ypatingais, gyventi ypatingą gyvenimą – yra ne kas kita, o tik baimė, bandymas kompensuoti vidinę tuštumą.

Kiekvienas iš mūsų jau yra unikalus.

Kiekvienas iš mūsų jau gyvena savo unikalų gyvenimą.

Unikalumas, jis – viduje…

Jis – niuansuose, detalėse, būsenose.

Jis – ne tame, ką tu darai, o tame, kaip tu tai išreiški. Kokioje būsenoje.

Galima būti visiškai eiliniu blogeriu, arba – instagramo žvaigžde su milijonu prenumeratorių.

Išorinė sėkmė – toli gražu ne unikalumo patvirtinimas, greičiau atvirkščiai…

Ir galima būti iš tiesų unikalia mama dekretinėse atostogose.., pardavėja, valytoja.., galima kepti unikalius tortus arba unikaliai išreikšti savo meilę…

Galima, šluojant laiptinę, tiesiog daryti mūsų planetą švaresne…

Dažnai unikalumas slypi įprastuose dalykuose…

Tame, kas mums atrodo įprasta ir kasdieniška…

Esminis skirtumas – mūsų vidinėje būsenoje. Tame, kuo pripildome savo veiksmus. Savo darbus. Savo gyvenimą…

Unikalumas yra kiekviename iš mūsų – tai gebėjimas skleisti meilę šiame pasaulyje…

Savo unikaliu būdu…

Padėka autorei! Pagal Alinos Petuškovos esė, vertė ruvi. lt

Meilės ir gerovės mums visiems 🙂 !

Sausio beveik niekas nesutinka…

Jis visada atkeliauja į neįtikėtinai ištuštėjusį, be žmonių, rytą, o paskui ilgai žingsniuoja  tyliomis miesto gatvėmis, svajodamas apie karštą kavą ir apie kažką, kas, galbūt, laukia būtent jo.

Kartais aš galvoju, kad visas šis pasaulis laikosi ne ant triukšmingų ambicijų, o ant paprasto žmogiško ketinimo ateiti ten, kur tavęs laukia…

Ir vis dažniau pagalvoju apie tai, kad pačios didžiausios griūtys įvyksta ten, kur yra viskas, išskyrus šilumą ir tyrą džiaugsmą… ten, kur daug parodomosios laimės ir sėkmės atributų, lyg paradinių vėliavų, bet viduje – šalta ir tuščia… ten, kur labai skaudu dėl to, kad, pasirodo, daugybę metų buvo bėgama visai ne ten.

Todėl aš nuoširdžiai džiaugiuosi sausiu.

Aš laukiu jo vos girdimų žingsnių ant užsnigtos palangės ir skubu užkaisti virdulį.

Aš noriu kalbėtis su juo taip, kaip kalbasi artimi žmonės: be etiketo grožybių, be kruopščių filtrų, be baimės nepataikyti ar būti išjuoktam.

Aš noriu prisiminti kiekvieną jo dieną ir niekur neskubėti. Ir po to taip pat gyventi savo įprastu ritmu.

Mane vakar dažnai sveikino klasikiniu tekstu apie norų išsipildymą, o aš staiga suvokiau, kad peraugau, pagaliau, totalinę priklausomybę nuo būtinybės sugalvoti norus ir laukti jų išsipildymo.

Man dabar svarbiau tiesiog jausti gyvenimą, tiesiog įsilieti į jo nenuspėjamus maršrutus, tiesiog stengtis suprasti, kas vyksta, vietoje to, kad akimirksniu pulti į stuporą, jei kažkas įvyksta ne taip, ir jei išsipildymas atskrenda visai ne tam norui, kurio labiausiai laukta.

Be sąlygų. Be pretenzijų sau ir žmonėms. Be įsijautimo į aukos vaidmenį. Be apsėdimo pernelyg stipriai kažko norėti.

O gal tai taip pat noras?

Ne. Tiesiog džiaugsmas gyventi be nubraižytų grafikų ir mistinių “pardavimų bumų“ to, kas už pinigus neparduodama.

Todėl, sveikas atvykęs, sausi.

Man gera su tavimi…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

************
Pamenu, kaip vaikystėje puošėme su artimaisiais eglutę…

Žaisliukai buvo laikomi kartoninėje dėžėje, kurią atnešdavo tėtis. Kai ją atidarydavo, apimdavo kažkoks nenusakomas džiaugsmas, pasklisdavo stebuklinga šventės atmosfera.

Tarp įvairiausių žaisliukų buvo didžiulis mėlynas burbulas, ant kurio šviečiančiais dažais buvo nupieštos snaigės. Tam buvo skiriama ypatinga ceremonija: išimti burbulą, “pakrauti“ fosforinius dažus po lempa, kad snaigės šviestų tamsoje ta paslaptinga žalia šviesa… Tai buvo patikima vaikams.

Mes visada kabindavome tą stebuklingą burbulą taip, kad jis būtų gerai matomas. O kai sutemdavo, eidavome pažiūrėti, kaip jis šviečia. Nuo tos akimirkos mūsų namuose prasidėdavo šventė 🙂 .

Praėjo daug metų, o tas stebuklingas šviečiantis burbulas pas mus yra iki šiol 🙂 …

************

Draugas pakvietė mus švęsti Naujus metus į užmiesčio sodą. Mes ten dar nebuvome, todėl kartu su adresu jis nurodė papildomą orientyrą – raudoną savo namo stogą.

Atvažiavome į gyvenvietę, pamatėme namą, o ten jau žmonės švenčia – kieme kažką kepa ant laužo. Užėjome, susipažinome, paklausėme, kur šeimininkas. Mums atsakė, kad trumpam išvažiavo ir kad greitai bus. Aš jam paskambinau, bet jo telefonas buvo ne ryšio zonoje.

Mus pakvietė sėstis už stalo, pradėjome visi švęsti, jau ruošėmės eiti į pirtį. O netrukus sugrįžo ir šeimininkas… bet, pasirodo, tai buvo ne mūsų draugas!

Mes supainiojome gatves, bet ir stogas namo juk buvo raudonas, o ir šeimininko vardas toks pat, kaip ir mūsų draugo!

Pasijuokėme iš širdies.., susipažinome, ir – turime dabar dar vienus draugus 🙂 ! 

************

Dažnai prisimenu, koks sniegas buvo mano vaikystėje, kokios pusnys! Sniego buvo tiek daug, kad iš jo galima buvo lipdyti, statyti, mėtytis gniūžtėmis. O dabar kas?.. Lyg ir pasninga, bet ne taip ir ne tiek, kaip anksčiau…

Ir štai vieną rytą, eidama į darbą, pamačiau mažylį vaiką su mama, kuris džiaugsmingai kvietė ją pažiūrėti, kiek daug prisnigo, ir kokios didžiulės pusnys.

Žvilgtelėjau – na, kokios gi čia pusnys: vos dengia mano batus! Paskui pažiūrėjau į vaiką ir viską supratau – jam sniegas siekė jo aulinukų viršų…

Pasirodo, vaikystėje ne tik medžiai dideli, bet ir sniego pusnys – milžiniškos 🙂 …

************

Studijuoju Berlyne. Nusprendžiau padaryti staigmeną savo artimiesiems – mamai ir tėčiui – paskambinau ir pranešiau jiems, kad parvažiuosiu namo sausio 2 dieną.

Bet atvykau gruodžio 31, likus vos kelioms valandoms iki Naujųjų metų… Niekada nepamiršiu jų laimingų veidų 🙂 …

Dovanokime savo šeimai meilę ir džiaugsmą!

************

Pagalvojau, kaip šventiška būtų, ir kaip smagu būtų vaikams, jei pasiruošimas žiemos šventėms taip pat būtų ypatingas – miesto tarnybų darbuotojai puoštų egles ir pastatus ne su darbiniais rūbais, o su pasakų personažų kostiumais.

Įsivaizduokite – aplink eglutes plušėtų nykštukai, o kiškučiai jungtų ir kabintų šviečiančias girliandas. Na, ar ne žiemos pasaka, ar ne šventinė atmosfera 🙂 ?..

************

Mes gyvename daugiabutyje, penktame aukšte. Su kaimynais puikiai sutariame, todėl sprendžiame drauge įvairius mūsų mažos bendruomenės klausimus, ir jau turime savo tradicijas. 

Pavyzdžiui, žiemos šventėms iš anksto puošiame laiptinę – mažos eglutės ant palangių, girliandos ant laiptų turėklų, įvairiaspalvės lemputės. Papuošimus nuimame tik besibaigiant žiemai – tai sukuria jaukią šventinę atmosferą.

Ypač draugiški mūsų aukšto gyventojai – jei tik švenčiame Naujuosius metus namuose, tuomet jau iš ryto lankome vieni kitus, vaišiname įvairiais savo paruoštais patiekalais, dovanojame kaimynų vaikams nedideles dovanėles.

Tokia draugiška atmosfera labai gerai nuteikia, nes žinai, kad gyveni tarp geranoriškų žmonių, kurie čia pat, visada šalia.

Tiesiog gera tai žinoti, ir kaip gera taip gyventi 🙂 !..

************

Istorijos iš interneto, parinko ir vertė ruvi.lt

************

Su Artėjančiais Naujaisiais metais mus visus 🙂 ! Girdėjau, kad sveikina dabar su praėjusiais – kad atlaikėme juos… Pritariu: tegul visos negandos lieka praeityje.

O mes tvirtai tikėkime: su mumis viskas bus gerai! Ir tai vienintelis mūsų visų ateities variantas. Todėl viskas pasikeis tik į gera. O gaivus permainų vėjas įkvėps mus gyventi, mylėti, draugauti ir kurti visų gerovei 🙂 …

Su Nauja Pradžia mus visus! Ir tegul tai bus Gera Pradžia 🙂 !

Pasaulis netikėtai susitraukė, pasidarė baltas, purus. Tarsi Šaltukas būtų išskleidęs savo plačius kailinius, o po jais ir jauku, ir – net šilta. “Ar šilta tau, mergele?“ klausia Šaltukas ir pučia man į veidą šaltą, gaivų, šviežią orą. O medžius visus jis gausiai apibėrė baltais sniego pūkais, lyg cukraus pudra. Persipynė medžiai šakomis, tarsi šokyje, gera jiems, puskailiniai jų balti ir žėrintys, šventiniai.

O aš einu tarp medžių ir neatpažįstu jų, lyg būčiau į kažkokį pasakišką mišką papuolus. Ir, rodos, kad ten, gilumoje, klaidžioja žiemos elniai ir tupi ant eglių poliarinės pelėdos. Ir Gerda tęsia savo kelionę – liko visai nedaug iki Laplandijos. Ir visa tai – vardan Meilės ir Ištikimybės.

Kažkur nekantriai laukia sniego, perpindami tuo ilgesiu savo sapnus ir prisiminimus. O sniegas užgimsta aukštai, rausvuose debesyse, iš lėto bręsta. O paskui jis ateina – su tyru džiaugsmu, dosnumu ir stebuklais, tūkstančiais skrendančių snaigių bučinių, pūgos dainomis.

Ir su tyla. Tokia, kad pradedi joje girdėti savo sielą. Labai aiškiai. Ir dar – girdi užmigusio miško sielą ir Gruodžio sielą. Ir jau atrodo, kad visa tai – vieninga pilnatvė.

Padėka autorei! Pagal Julijos Prozorovos esė, vertė ruvi.lt

Jaukių švenčių ir artimųjų širdžių šilumos mums visiems 🙂 !

************

Mes susitinkame ir negalime susitikti, todėl kad mes ieškome tik sau.

Mes žiūrime ir negalime pamatyti, todėl kad mums svarbiau, kad pamatytų mus.

Mes klausome ir negalime išgirsti, todėl kad norime kalbėti, o ne klausyti.

Mes įsimylime ir nesugebame mylėti, todėl kad mums reikia, kad mylėtų mus.

O iš tiesų viskas labai paprasta: žiūrėk, klausyk ir mylėk pats.

Ir tada įvyksta vienas didžiausių Stebuklų: žmogus priešais tave atsiveria neįtikėtinu savo Širdies Grožiu.

Tada ir tavo Širdis skleidžia šviesą…

Ir va tik tuomet ir įvyksta Susitikimas.

Padėka autoriui! Pagal A. Surožskij esė, vertė ruvi.lt

************

Tapęs pilnaverčiu suaugusiu žmogumi, kuris nesikabina į kitą žmogų tik tam, kad išgyventų, aš, be abejo, sutiksiu kitą tokį pat pilnavertį žmogų, su kuriuo pasidalinsiu tuo, ką aš turiu, o jis – tuo, ką jis turi.

Iš tikrųjų, tame ir yra poros santykių prasmė: tai ne išsigelbėjimas, o “susitikimas“. Arba, tiksliau tariant – “susitikimai“.

Mano su tavimi.

Tavo su manimi.

Mano su manimi.

Tavo su tavimi.

Mūsų – su pasauliu.

Padėka autoriui! Pagal Chorche Bukaj esė, vertė ruvi.lt

************

Meilės ir bendravimo džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Gruodis – tyros sielos svajoklis, geranoriškas linksmuolis, sukuriantis pasaką visiems, kas jos laukia. Visiems, kas trokšta gėrio, stebuklų ir permainų. Net jei jie nekalba apie tai. Net jei slepia tai, prisidengdami cinizmu, rimtumu ir nepasitikėjimu.

Gruodis – geraširdis rausvaskruostis senolis, nusivylusių ir pasiklydusių guodėjas. Dovanojantis viltį paliktiems ir pasimetusiems. Tyliais žingsniais jis įeina į savo valdas. Juokiasi žemu skardžiu balsu, kuris suvirpina iki pat sielos gelmių:

– O štai ir aš! Ar laukėte?

Amžina šventė. Amžinas stebuklo laukimas. Jis kaip niekas kitas žino, kad tik tiek širdžiai tereikia. Jeigu nieko daugiau nepadeda, tuomet net lašelis tikėjimo daro stebuklus. Ir net gramas vilties gali viską pakeisti.

Švelniai apgaubia medžius baltais sniego pūkų kailiniais.

– Kaip gi jie pliki stovės?

Patys stipriausi pripažino savo trapumą ir pažeidžiamumą. Dabar galima ir naujas dovanas priimti. Galima užsikloti šiluma ir jaukumu. Galima ant rankų pasiprašyti. Galima paverkti į pagalvę. Senolis nuramins. Įpils karštos arbatos pilną puodelį. Imbierinių sausainių iškeps. O jei pavyks, padovanos žiemos pasaką. Bet jo ir prašyti nereikia. Dovanoti – tai jo prigimtis. Džiuginti visus įrašyta jo širdyje.

Geraširdis senolis žino, kad su jo atėjimu visi truputį tampa vaikais. Ir net tie, kurie tai slepia, vis vien svajoja, viliasi, laukia. Jei ne stebuklo, tai meilės. Jei ne meilės, tai džiaugsmo. Jei ne džiaugsmo, tai bent puraus sniego, į kurį vien pažvelgus akimirksniu atsiduri tuose nuostabiuose laikuose, kur viskas buvo lengva ir paprasta. Kai medžiai atrodė didžiuliai, o mamos rankos jaunatviškos, be mažiausios raukšlelės. Kai tėvai savaitgaliais gamino skaniausius pasaulyje pusryčius, o sekmadienį visa šeima žiūrėjo filmus, įsitaisę ant sofos. Kai viskas atrodė įmanoma, tik panorėk. Tik panorėk.

Šnabžda senolis į ausį su sniego pūga: prašau, panorėk vėl. Panorėk dėl savęs. Tegul ir vėl tau viskas taps įmanoma. Tu tiesiog leisk sau tai.

Jis gerai žino, ką teko išgyventi visiems, kas susidūrė su Lapkričiu. Todėl ir stengiasi būti dar geresnis ir atidesnis kiekvienam. Juk svarbi pamoka įsisavinta. Daug kas suprasta. Daug kas pripažinta. Apverkta. Atleista. Patirta. Galbūt, tai buvo skausminga. Todėl tuo labiau laikas pailsėti. Prieš naujus iššūkius, naujus tikslus, svajones ir siekius.

Gruodis kloja švelnią pūkų antklodę. Medžiams, laukams ir tau. Tegul visi žiemkenčiai subręsta. Tegul visoms idėjoms atsiras vieta ir laikas. Tegul visi daigai prisipildys jėga ir syvais.

Tegul kiekvienas pasijunta namuose. Namuose su pačiais artimiausiais per Kalėdas. Namuose, kur yra santarvė ir meilė. Kur galima nebijoti būti savimi. Ir visai nesvarbu, kokios bus dovanos. Todėl kad svarbiausia dovana – mylinčių rankų ir širdžių šiluma. Šypsenos, apkabinimai ir nuoširdus juokas. Ir kažkas nenusakomo, kas visada būna ten, kur susirenka mylintys vienas kitą žmonės. Kur niekas nevertina ir nesmerkia. Nesigiria ir nesididžiuoja. Kur pakanka tiesiog būti. Būti. Drauge. Tegul gal tik kartą per metus. Bet iš tikrųjų drauge. Kur kiekvienas atveria savo širdį. Ir kol už lango lėtai sukasi snaigės, širdyje įsižiebia neblėstanti šviesa.

Švelniai pūsdamas šaltu vėju į pečius, Gruodis tau primena, kad tavo širdyje visada yra vieta, kurioje tu kaip namuose. Vieta, kur tu visada mylimas. Laukiamas ir brangus. Besąlygiškai. Tiesiog todėl, kad tu esi. Ir gali ten atsidurti bet kada, vos tik panorėsi. Kur tu pasilikai mažu vaiku, kuriam reikia meilės. Dabar pats laikas pamatyti tą vaiką, apkabinti ir padovanoti jam savo meilę. Tegul tai bus geriausia dovana, kurią tu sau kada nors dovanojai.

Na, o mylintis ir dosnus Gruodis pasirūpins visais kitais 🙂 . 

Padėka autorei! Pagal Marijos Kamenskajos novelę, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Arbata – tai ne šiaip sau užsiėmimas.

Arbata – tai leidimas sau sustoti, mėgautis garuojančio puodelio aromatu ir ramiai gėrėtis supančia aplinka.

Juk jei žmogus tiesiog žiūri į vieną tašką arba susimąstęs žvelgia kažkur į tolį, tai paprastai sukelia įtarimą ir klausimus: “Kažkas atsitiko?“, “Ar gerai jautiesi?“ ir pan..

O žmogus su arbatos puodeliu nekelia jokių įtarimų. Todėl kad – arbata… Ir kelios minutės ramios palaimos, kurios nevalia trikdyti… Net minčių šurmulys palengva nutyla ir prisėda šalia ant suolelio.

O jei puodelyje dar ir kvapnios žolelės, primenančios vasarą, šilumą ir pievos gėlių žydėjimą… Mmmm…

Ir tegul visas pasaulis palauks… Nors ne, tegul pasaulis skuba su savo reikalais, tai aš palauksiu, kol pajusiu, kad vėl esu pasirengusi pasinerti į jo begalinį sūkurį.

O dabar… arbata…

Padėka autorei! Pagal I. Kiričenko esė, vertė ruvi,lt

Gerumo ir tyro džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Kartais taip nedaug reikia, kad padarytume savo dieną geresne. Kad padėtume sau dabar, šią akimirką. Pastebėjote?

Paimti medinį šaukštą vietoje metalinio ir suvalgyti sriubą.
Padėti sau po nugara pagalvę.
Pakabinti pagaliau užuolaidas (tai užtrunka kiek ilgiau, bet kartais rezultatas įkvepia!)..
Arba, atvirkščiai – atitraukti užuolaidas.

Atidaryti langą.
Įleisti į kambarį saulę. Arba lietaus garsus. Gaivumą. Gyvo pasaulio kvapus.
Taip, tiesiog dabar.
Pasėdėti, sutelkti dėmesį į juos. Tik į juos.

Nusiimti ankštus drabužius, persirengti į laisvus ir patogius.
Smagiai pasirąžyti.
Atsigerti vandens.
Atsistoti ir pavaikštinėti.

Apglėbti save abiem rankom.
Paklausti savęs: “Ko norėčiau tiesiog dabar?“ – ir išgirsti atsakymą. Ir padaryti tai dabar – juk mes ne visada paisome tai, ko iš tiesų norėtume.

Tokie maži, prieinami, ir tokie svarbūs būdai – padaryti savo dieną geresne.
Savo gyvenimą geresniu.
Palaikant ryšį su savimi – jautriai, subtiliai ir su pagarba.

Padėka autorei! Pagal Aleksandros Sneg esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tai, kas iš tiesų yra tavo – niekur iš tavo gyvenimo nedings. Tai visada kažkokiu būdu bus tavo gyvenime. Nepriklausomai nuo to, lauki to ar ne, pripažįsti tai ar nelabai.

Tai, kas tikrai yra tavo – už tai nereikia kovoti ar grumtis, bandyti atimti ar išplėšti iš kažkieno rankų. Tai tavo – ir todėl priklauso tau. Ir tau nereikia įrodinėti savo teisę tai turėti. Tai tiesiog tave papildanti dalis: tu ir tai, kas iš tiesų tavo.

Tu gali būti nepasiruošęs priimti tai, kas tikrai yra tavo. Bet dėl to tai niekur nedingsta. Tai tiesiog bus kažkur šalia. Lauks tavęs.

O kai būsi pasiruošęs priimti – tai labai lengvai ateis į tavo gyvenimą. Stebėtinai lengvai. Kai šitai suvoki, pasidaro taip džiugu, pasijunti toks laisvas, kad norisi šypsotis.

Kai esi pasiruošęs priimti tai, kas iš tiesų yra tavo – tai tiesiog atsiduria savo vietoje. Tarsi visada ten buvo. Ir tu stebiesi, kodėl neįsileidai to anksčiau.

Tai, kas iš tiesų tavo – reikia saugoti. Bet nepririšti. Nes tai vis vien niekur nedings. Todėl kad – tavo. O jei išėjo, reiškia, buvo ne tavo ir ne tau. Reiškia, tai buvo kažkokiam kitam žmogui. Neimk to, kas ne tavo. Brangink ir saugok tai, kas tavo.

Kai esi šalia to, kas tavo, tau nereikia dėti jokių pastangų. Tu tiesiog gyveni. Toks, koks esi. Ir nekeli beprasmiško šurmulio. Ir neturi abejonių.

Tau nereikia mokėti už tai, kas tikrai yra tavo. Arba aukotis, arba kažko atsisakyti… Tai tavo tiesiog todėl, kad taip yra.

Būna ir taip, kad kažkas duodama mums tam tikram laikui. Kad prisiliestume arba susipažintume. Bet tai, kas tikrai tavo – visada bus šalia. Net jei nepripažinsi to ar visomis išgalėmis bandysi to atsisakyti. Tai vis vien bus visada šalia.

Tu niekada neprarasi to, kas yra tikrai tavo. Tiesiog negalėsi prarasti. Negalėsi savęs apgauti.

Nes tai, kas yra tikrai tavo – gyvena tavo širdyje.

P.S. Tu gali ir pats kai ką padaryti dėl to, kas iš tiesų yra tavo. Pakviesti tai. Ir sulaukti.

Padėka autorei! Pagal O. Leščenko esė, vertė ruvi.lt

Gerumo ir tyro džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Jūsų gyvenimas turi sugriūti, prieš tai, kai jis pasikeis.

Jūs turite apsivalyti, prieš tai, kai Užsipildysite.

Sena sutrūnys, kad Nauja užgimtų.

Tamsa apgaubs, kada galėtų atskirti Šviesą.

Ir tą akimirką, kai viskas byra ir griūna, kai siaučia audra ir juda žemė po kojomis –

Laukite Aušros, ji ne už kalnų.

Pagal Amu Mom miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Ramaus ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !