Mylėdami ir su meile…

Mes sutinkame gyvenime giminingą sielą ne tam, kad išsigelbėtume nuo vienatvės, ne tam, kad bendrą gyvenimą paverstume nekenčiama buitine rutina, ir tikrai ne tam, kad skaudintume ar išnaudotume vieni kitus.

Mes susitinkame ne tam, kad papildytume žmonijos istoriją dar viena drama, intrigomis ir kančia, bet tam, kad sukurtume nuostabią meilės istoriją ir drauge nutiestume takelį į šviesų žmonijos tobulėjimo kelią.

Mes susitinkame, kad padėtume vienas kitam suprasti save ir šį pasaulį. Kad padėtume vienas kitam išsilaisvinti iš iliuzijų ir tamsos, kad išreikštume savo gražiausias savybes ir dovanotume žmonėms savo širdies šilumą, viltį ir įkvėpimą. 

Mes susitinkame, kad drauge skleistume ir didintume pasaulyje meilę, tiesą, išmintį, laisvę, sąžiningumą, vienybę, kūrybingumą, grožį… Kad dovanotume kitiems bendravimo ir bendradarbiavimo visų labui džiaugsmą.

Mes susitinkame, kad mylėdami vienas kitą, su meile kurtume savo gyvenimą.

Kad padarytume šį pasaulį geresniu 🙂 …

Parengė ruvi.lt

Jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Istorija iš gyvenimo “Mokytojai šalia“

Įlipu į taksi. Vairuotojas šypsosi… Aš taip pat, tik telefone sprendžiu įvairius darbo klausimus.

– Jums nepučia?

– Ne, ačiū, viskas gerai.

– Jūs nesušalote?

– Ne, tikrai viskas gerai.

– Norite saldainių? Aš juos ką tik nupirkau parduotuvėje. Tokie skanūs! Su žele. Labai juos mėgstu! Paprastai aš nesiūlau jų keleiviams, tai netaktiška. Bet jums noriu pasiūlyti. Aš suprasiu, jei atsisakysite. Norite?

– Noriu!

Padavė man visą dėžutę… Pajuokavau, kad suprantu, kodėl jo toks teigiamas reitingas “Uber“-yje.

Sustojame prie šviesoforo, šalia automobilių bėgioja jaunuoliai su gėlėmis.

Vairuotojas sako:

– Gėles mėgstate?

– Mėgstu.

Sustabdo jaunuolius, nuperka man gėlių. Aš tiesiog žado netekau. Važiuoju, šypsausi… malonu… Bandau suprasti, kas vyksta – rytas, aš vis dar mieguista…

Pradėjome kalbėtis apie vaikus. Jo duktė mokosi universitete Lenkijoje. Ir kai jis pradėjo apie ją pasakoti, aš vėl netekau žado…

“Žinote, aš toks laimingas, kad turiu dukterį. Žmoną, Darbą. Man viskas taip patinka… Štai skambina man dukra, prašo kažkam pinigų. Na, ji ten, Lenkijoje. Liūdi. O aš papildau jos kortelę, ir taaaip gera širdyje… Tiesiog nuostabu! Kad aš savo vaikui padariau kažką gero. Ir aš įsivaizduoju, kad ji kažką sau nusipirks, su draugais picą užsisakys, ir jai viskam užteks. Ir man tiesiog širdis sušyla…

Ir dar, žinote, kai aš vežu savo žmoną pas kirpėją, aš pats už viską sumoku. Ir taip džiaugiuosi! Juk ji po to dar kelias savaites mėgausis šukuosena ir šypsosis, ir man dėl to taip smagu, jūs net neįsivaizduojate. Aš juk šeimai kažką gero padariau! Ir man dėl to taip šilta širdyje…“

Šiame pasakojimo etape aš užmiršau ir apie telefoną, ir apie skambučius.

“O dar, žinote, pastebėjau, kad taip mažai laimingų žmonių gatvėse! Štai žiūriu į praeivius, ir praktiškai nematau “savų“, pozityvių. Visi tokie liūdni ir irzlūs. Ir apskritai, jūs pirma iš keleivių per pastarąsias dienas, kuri man nusišypsojo.

Va sutikau aš savo pažįstamus neseniai. Jie turi du vaikus – vienas pirmokas, kitas trečiokas. O tėvai skundžiasi man, kad sunku dabar vaikus į mokyklą suruošti, minučių 15 man pasakojo, kiek dabar problemų su vaikais…O aš pasiūliau jiems sprendimą.

Žinote, kokį? Sakau, jei jums vaikai vien tik problemos – atiduokite juos į vaikų namus. Ir tada neturėsite jokių problemų nei su mokykla, nei su vadovėliais, nei su mokslais. O jie man: “Na, ką tu… taip negalima… juk jie mūsų vaikai…“ Na, taip, jūsų vaikai – tuomet džiaukitės, kad jie gimė jūsų šeimoje, kad esate tėvai, kad jūsų vaikai sveiki ir gražūs. Kiek daug žmonių to neturi, o jūs gavote tokią gyvenimo dovaną! Mylėkite juos, rūpinkitės jais. Jūs esate tokie laimingi, ir net nepastebite to. Ir juk dauguma žmonių to nepastebi, tiesa?… “

Vairuotojas dar kažką pasakojo… O aš klausiausi ir tylėjau (nors retai taip būna), o mano galvoje sukosi jo pasakojimo nuotrupos “džiaugiuosi, kad kažką gero padariau savo vaikui…“, “laimingas, kad darau gera šeimai…“

Aš supratau, kad šis Vairuotojas iš “Uber“ – Vairuotojas, ne kažkoks veikėjas, ne investorius, ne politikas. Jo nėra žurnalų viršeliuose. Niekas neima iš jo interviu. Jis neuždirba milijonų.

Bet gyvenimo jame daugiau, nei kituose mano sutiktuose žmonėse! Meilės, šviesos – tikros šviesos, ne televizinės! – daugiau nei visuose žmonėse, kuriuos buvau iki šiol sutikus.

Aš stebėjau savo aplinkos vyrus ir galvojau, kad tai normalu – būti amžinai susiraukus (juk jie dideli veikėjai), arba nesišypsoti, būti amžinai užimtais ir nepatenkintais, nemokėti džiaugtis, arba nuolat reikšti pretenzijas moterims, arba žiūrėti į gyvenimą kaip į kovą ir varžybas.

Aš išėjau iš automobilio su gėlėmis, saldainiais ir lydima daugybės komplimentų. Įdomu, ar jo skleidžiamą šviesą pastebi visi žmonės 🙂 ? Aš ėjau ir jutau, kad širdyje taip šviesu! Štai koks žmogus. Kokia didelė pamoka. Ir koks kosminis požiūris į gyvenimą.

Šitiek išminties ir praregėjimų jokiuose seminaruose nesu gavusi.

Mokytojai – šalia 🙂 .

Pagal Zojos Torochovos pasakojimą, vertė ruvi.lt 

Pasaka “Grožio Meistras“

Gyveno kartą dailininkas, kuris buvo apdovanotas gebėjimu matyti ir atvaizduoti grožį, ir šis jo gebėjimas stebino žmones! Juk jie gyveno šalia, matė tą patį, ką ir dailininkas, bet neįžvelgė, kad tai – nuostabu… Jie to nematė, kol dailininkas nepaversdavo to grožio matomu visiems savo stebuklinguose paveiksluose.

Dailininkas buvo tikras Grožio Meistras. Jis paliesdavo savo sielos žvilgsniu tai, ką matė – ir pavaizduodavo nuostabią Amžinos Būties akimirką savo drobėse.

Kartą jis ėmėsi tapyti lieknutės ir neišvaizdžios merginos portretą, kurios niekas prieš tai nelaikė gražia. O ir ji pati drovėjosi savo išvaizdos, savo trapumo, todėl vengė aplinkinių žvilgsnių ir kukliai nuleisdavo akis…

“Kokia ji negraži, ir kaip tu sumanei ją nutapyti…“ – priekaištavo dailininkui žmonės. Bet dailininkas jų neklausė – ir piešė… Ir lieknumas ir grakštumas, ir švelnus veido ovalas, ir gilus drovių akių žvilgsnis – staiga atgijo nuostabiu atvaizdu ant drobės.

Ir mergina negalėjo atsistebėti: “Negali būti, kad tai aš… Koks puikus paveikslas!…“ O dailininkas šypsojosi: “Aš – tik veidrodis, aš tik parodžiau tau tavo sielos grožį! Gyvenk dabar ir neslėpk jo nuo pasaulio, skleisk visiems savo švelnumą ir meilę…“

Vėliau pradėjo dailininkas piešti senolės paveikslą, o žmonės vėl stebėjosi: ką gi jis joje pamatė? O dailininkas – jis kiekvieną raukšlelę ant jos rankų – tarsi metraštį rašė. Ir buvo tame metraštyje pasakojimai apie ilgą ir nelengvą gyvenimą, apie gerumą ir meilę, apie vaikus, užaugintus švelniu rūpesčiu, apie anūkus, gilia išmintimi išugdytus… Ir nušvito senolės akys, ir suspindėjo širdies gerumo spinduliukais…

Ir portrete tame – meilė, ir išmintis, ir ramybė – pasakojo žmonėms apie dorą gyvenimą, apie didelę sielą! Ir žmonės susižavėję sustodavo priešais tą paveikslą… Matė jie gyvenimo esmę, o nuostabios sielos meilė apkabindavo juos tarsi švelnios saulėlydžio spalvos. Dailininkas taip viską pavaizdavo, kad žmonės pajusdavo pagarbą senolei… 

Paskui dailininkas piešė rasos lašelį ant plonytės smilgos. Viso labo… lašelis vandens žvilga saulėje… Bet šis lašelis tarytum sako: “Aš – beribės Meilės lašelis! Manyje – saulės grožio atspindys. Ir mano meilėje, lyg veidrodėlyje – dabar spinduliuoja visas pasaulis ir Žemės grožis!“

Ir dar vieną Amžinos Būties akimirką dailininkas savo teptuku atkūrė. Virš jūros – saulė paskleidė savo spindulius… Ir – atsispindėjo debesyse… Ir paukščių skrydis – iš tolimų kraštų į gimtąjį kraštą… Ir jūros krantas su auksiniu smėliu… Susiliejo išvien drobėje –  Kūrėjo ir žmogaus kūriniai! Ir nušvietė sielas kylanti saulė – Beribis Kūrėjo Šviesos Vandenynas! Ir išryškėjo šioje Grožio didybėje – jos Kūrėjo Neregimi Bruožai…  

Stebuklingu žvilgsniu šis dailininkas buvo apdovanotas: juk Kūrinyje – Kūrėją viso to Grožio matė jis! Ir galėjo žmonėms dovanoti gebėjimą – matyti ir mylėti!

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Gyvenimas – lyg muzika tavyje…

Nekaltinkite savęs dėl neteisingo gyvenimo… atidėto… sujaukto… nelaimingo…

Dabar pasidarė madinga atsižadėti savęs, jei pasirodėte nepakankamai tinkami tam, kad vienu piršto spragtelėjimu išspręstumėte bet kokią problemą, spindėtumėte žurnaliniu grožiu, prisijungtumėte prie išsvajoto sėkmingųjų būrio…

Tarsi visa tai garantuotų kažką neįtikėtino…

Neskubėkite pakliūti į geriausias aplinkybes, nuvertinę savo šiandienines aplinkybes… bent jau todėl, kad jūs – jų dalis… gyvoji dalis…

Įveikėte jūs kažką, ar ne, bet jūs – esate… jūs esate ir būsite…

Tuomet ar verta sumenkinti savo skausmą, net jei jis vakarykštis?…

Ar verta kritikuoti savo netobulumą?…

Ar verta drovėtis to, kas vienaip ar kitaip, bet buvo jumyse, arba iki šiol yra?…

Ar, vis dėl to, verta padėkoti?…

Patiems sau…

Už tą muziką, kuri yra jūsų širdyje…

Aš tikrai žinau, kad ji skamba kiekviename iš mūsų… visą gyvenimą…

Ir nebūna jokios neteisingos, atidėtos, sujauktos, nelaimingos…

Tai įvairi muzika… kartais visai tyli, vos girdima… bet ir ji suteikia jėgų eiti į priekį…

Net trokštamos ir galimos permainos prasideda nuo dėkingumo sau už tai, kas jau praeita, o ne nuo neapykantos savo ilgoms dvejonėms ir savo pačių neryžtingumui…

Klausykite muzikos… šokite gyvenimą… ir saugokite save…prašau…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Svarbiausia sielos užduotis

Mokykimės žvelgti į žmogaus širdį, kaip į šventovę. Atvira ji ir skleidžia palaimą, ar primena neprieinamą niūrų bokštą, – viduje visada yra gyvas Šaltinis.

Ir tamsi ne ta širdis, kuri uždara kitiems iš baimės, arba pasimetusi tamsos pinklėse, o ta, kuri žinodama daugiau ir giliau – negerbia kitų žmonių sielos buveinės.

Lengva vesti paskui save patikliuosius. Sunkiau parodyti kelią neregintiems. Kelią ne į savo asmenines iškentėtas tiesas, o į gyvybės šaltinį to žmogaus širdyje, kuris atėjo prašyti pagalbos.

Kas koneveikia kitų neišmanymą – tas dar neįveikė savo išdidumo. Jo šaltinis skverbiasi gyvybine versme pro akmenis, kurių reikia atsikratyti.

Viena iš galutinių ir pačių sunkiausių sielos užduočių: pažinus išmintį – nejausti paniekos neišmanymui, pažinus savo vidinę jėgą – negriauti kitų žmonių širdžių šventovių.

Padėka autorei! Pagal Andželikos Hofman esė, vertė ruvi.lt

Dangaus akys

Kaip dažnai mes žiūrime vieni kitiems į akis? Kodėl kartais taip sudėtinga išlaikyti kažkieno atvirą žvilgsnį? Kas tame slypi? Karštligiškas noras nuslėpti savo mintis? Kas gi yra tame tokio svarbaus, jei trukdo žiūrėti tiesiai, sąžiningai, ramiai?

O kartais, atvirkščiai, norisi pagauti kažkieno mielą širdžiai žvilgsnį, kartais mes norime perskaityti mylimo žmogaus akyse tiesą, pajusti jo ketinimus, norus…

Akys – Sielos veidrodis.

O dangus? Kieno tai akys? Kieno tas įkvepiantis, užburiantis žvilgsnis? Kodėl ne visi žmonės žiūri į dangų, ne, ne tam, kad nuspėtų orą – bet pamatyti jame Visatos akis, Kūrėjo akis?

Taip, ko gero, čia tikrai yra ryšys – tarp to, ar nuoširdžiai mes žiūrime vienas kitam į akis, ir to, ar nors retkarčiais žvelgiame į dangaus grožybes – mums siunčiamą Meilės žinutę.

Štai rytas, žiema… Šešta valanda. Išeinu, ir, rodos, ne į kiemą išeinu, o tiesiog į dangų… Niekada anksčiau nemačiau tiek žvaigždžių, niekada, net vaikystėje… Atrodo, kad ne tik ten, dangaus aukštybėse, bet ir iš visų pusių čia, žemėje, sukosi savo mistiškame šokyje dangaus šviesuliai… Aš negalėjau pajudėti iš vietos. Taip ir stovėjau, žvelgdama pro ašaras į šį stebuklą – rytines Kūrėjo akis, rytines Visatos akis…

Vėliau, jau devintą valandą, aš pažiūrėjau pro langą, kad vėl pamatyčiau, koks dangaus stebuklas buvo paruoštas šį kartą.

Ir stebuklas buvo! Ir dar koks! Lengvi-lengvi, baltai-rausvi debesų pūkai plaukė švelniai melsvu dangumi. Štai vienas kerintis raštas susikūrė dangaus kaleidoskope, štai dar vienas. O štai čia debesys virto ilgais saulės spinduliais, tarsi norėjo pažaisti su saule, pakartoti jos formas, prisipažinti jai meilėje. Taip greitai keitėsi spalvos, ir neįmanoma buvo pasakyti – kas buvo geriau, kas gražiau ar originaliau… Viskas buvo nepakartojama. Viskas!

O mūsų artimųjų akys? Kokios jos? Ne, aš ne apie spalvą ar formą… Ne. Kokios jos buvo šiandien ryte, ką norėjo pasakyti? Juk akys – Visatos paslaptis, atsispindinti žmogaus Meilėje. Kiek daug galima sužinoti apie savo artimą, užvertus madingą knygą apie santykių psichologiją, priėjus prie jo, švelniai pažvelgus jam į akis, be žodžių perdavus jam pačią svarbiausią širdies žinią… Tiek daug galima suprasti, išgirsti, pajusti… Tiek daug…

Dangaus akys, mylimųjų akys – sakralinė būties knyga, kuri moko gyventi širdimi.

Autorė Nina Sumire (ištrauka iš knygos “Penktas Meilės sezonas“), vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !

Einam?…

Man jau seniai nepatinka gyventi su devizu VAROM…

Iš esmės, kur?…

Viską suspėti?…

Bet tai neįmanoma, o ir vargiai ar reikalinga…

Varyti… žodis, panašus į botago pliaukštelėjimą… Kietos priebalsės, kaip tvora, per kurią peršoksi, lyg pabaidytas žirgas, kuris žino, kad tas pliaukštelėjimas teks jam, jei suklups…

Varyti… tarsi bijoti pavėluoti nežinia kur… tarsi tikėti, kad audringas aktyvumas identiškas pilnavertiškumui… tarsi apskritai apie nieką negalvoti, bet stengtis neatsilikti nuo prabėgančių šalimais…

Nenoriu…

Visiems laikams pamėgau neskubumą…

Sustoti ir įsižiūrėti… sustoti ir suprasti… sustoti ir pajusti… sustoti ir priimti sprendimą… sustoti ir pasirinkti…

Visiems laikams pamėgau žinoti, ką ir kodėl aš darau, ir ar tikrai man to reikia… nes kai varai, tam nelieka jėgų…

Visiems laikams pamėgau nuoširdų bendravimą, minios nebuvimą, nedalyvavimą garsiame, triukšmingame, masiniame…

Visiems laikams pamėgau lėtą gyvenimą…

Ne, aš nesiekiu nieko įtikinti, kad tai tinka visiems…

Rašau apie džiaugsmą susiderinti su savo tikruoju ritmu…

Ir kažkam jis yra būtent toks, greitas gyvenimas – toks jam labiausiai tinka…

Tik reikia suprasti, kad greitis greičiui nelygus… Varyti – tai ne apie gerą sveiką greitį… greičiau apie greitį, kuris išsekina…

Nereikia iki išsekimo, mielieji…

Vėl įsiklausykite į žodį… Išsekimas… Aš visada įsiklausau į žodžius, myliu juos ir pasitikiu jais, jie nemeluoja…

Tai štai, išsekimas, reiškia, negailestingai… Reiškia, iki skylių… kad paskui tuoj pat išmesti…

Negalima gyventi, išsekinus save iki skylių… Nėra nieko, kas tai pateisintų…

Būti vergijoje blogai net pas save pačius…

Nenoriu VAROM… noriu EINAM…

Į ilgą pasivaikščiojimą po žiemą, pavasarį, vasarą, rudenį…

Į ilgą pasivaikščiojimą po įvairiaspalvį gyvenimą, suspėjant pastebėti jį, pragyventi, suverti įspūdžių karolius ant begalinio atminties siūlo…

Į ilgą pasivaikščiojimą su tais, su kuo ne taip svarbu, kur… bet svarbu, kad DRAUGE…

Į ilgą pasivaikščiojimą su savimi… kad turėtum save… ne išsekusį iki skylių, o apgaubtą švelnumu, rūpesčiu, meile…

Einam?…

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Nauja Pradžia

Pirmosios metų dienos – vidinė tyla ir vis užplūstanti ateities nuojauta, tarsi stovėtum ant kažko labai svarbaus slenksčio.. Tarsi atsisveikini su senuoju pasauliu, kad žengtum į naują realybę.

Ir taip norisi pasiųsti savo meilę ir širdies šilumą visiems, kam to dabar labai reikia.. Kiekvienam. Su kaupu. Kad sušildytų ir padrąsintų: nenuleiskime rankų, greitai nušvis, nes kaip tik prieš aušrą ir būna tamsiausia..

O mes.. mes visi drauge pirmosiomis metų dienomis atverkime švarų gyvenimo lapą ir nupieškime visiems pasaulio žmonėms laimę 🙂 ..

Mes įveiksime visas negandas, mes iš pradžių nedrąsiai, bet būtinai pakeisime baimę į Meilę. Meilę artimiems ir tolimiems. Nes tik Meilė suvienija, suteikia pilnatvę ir veda į didingą ir nuostabų tikslą – visuomenę, kur kiekvienas palaiko ir brangina kiekvieną.

Tai pabudimas. Atsinaujinimas. Nauja Pradžia, kuriai labai reikalingas mūsų tikėjimas šviesia ir laiminga ateitimi. Būtent tikėjimas – tai tarsi kelrodis, inkaras į ateitį, mūsų visų ateities projektas, mūsų visų išreikštas troškimas Kūrėjui ir Visatai.

Mes turime tvirtai tikėti: su mumis viskas bus gerai. Ir tai vienintelis mūsų visų ateities variantas. Todėl viskas pasikeis tik į gera. Tamsa pasitrauks. Saulė pakils. O gaivus permainų vėjas įkvėps mus gyventi, mylėti, draugauti ir kurti visų gerovei..

Su Nauja Pradžia mus visus! Su Gera Pradžia 🙂 !

Mažosios Vilties istorija

Mažoji Viltis gimė tarp baimės, tamsos, nevilties ir bejėgiškumo, kai gyvenimas atrodo nepakeliamas, rankos nusvyra, gniaužia gerklę, o širdį spaudžia nuo blogų nuojautų.

Nedraugiškas ir nesvetingas buvo tas pasaulis, ir dauguma pasiduodavo, manydami, kad gyventi tokiose sąlygose neįmanoma. Bet buvo ir kiti – tie, kas norėjo gyventi kitaip ir ieškojo būdų išgyventi net ir tokiame niūriame ir kupiname pavojų pasaulyje. Būtent jie ieškojo ir atrasdavo nors menkiausią atramą Gerojoje Viltyje.

Viltis buvo labai mažytė ir neįtikėtinai trapi, ir kaip ji sugebėjo atlaikyti siaučiančius aplink audras ir uraganus, ir stingdančią darganą, kuri sukaustydavo visą gyvybę, buvo visai neaišku. Bet Mažoji Viltis pasirodė esanti tvirta. Ji ne tik išgyveno – ji užaugo ir sustiprėjo. Pamiršdama save, kad padėtų kitiems, Mažoji Viltis vis labiau augo, skleidė savo šviesą vis ryškiau.

Dabar ji galėjo padėti ir nušviesti kelią tiems, kas buvo silpnesni, galėjo palaikyti juos ir neleisti palūžti. Ir Mažosios Vilties dėka pakildavo suklupę žmonės, ištiesdavo pečius ir pasiryždavo pagaliau pažvelgti į akis savo baimei. “Nepraraskite vilties, – nepaliaujamai kuždėjo ji. – Niekada nesustokite. Išeitis tikrai yra, tik reikia jos ieškoti“.

Ir tie, kas girdėjo jos kuždesį, užsidegdavo viltimi ir ėjo – klupdami, krisdami ir vėl kildami – bet vis dėl to ėjo į priekį. “Mes viliamės, kad vieną kartą baigsis kreivi takeliai ir niūrūs tarpekliai, kad nutils atšiaurūs vėjai… kad ateis diena, ir mes ateisime ten, kur šviesu ir šilta, kur liausimės pagaliau kovoti dėl gyvenimo ir pradėsime tiesiog gyventi“, – svajojo jie. Taip viltis palaikė juos, suteikdama jėgų.

Šiame kelyje Mažoji Viltis užaugo ir įgavo Tvirtą Tikėjimą. Ji buvo dabar visai kitokia – tapo galinga, šviesi ir rami, išmoko surasti reikiamus žodžius. “Nėra nieko neįmanomo. Tiesiog tikėkite! Tikėkite savimi! Tikėkite gera ateitimi!“, – tikino Viltis. Tvirto Tikėjimo dėka išnykdavo abejonės, užgimdavo drąsios idėjos, buvo įgyvendinami didingiausi planai. Dauguma patikėjo, kad gali pakeisti pasaulį, padaryti jį šviesesniu, geresniu, ir pasaulis palengva būtent toks ir tapo. Juk kuo mes tikime – tuo ir tampa mūsų realybė.

Žinoma, atsirasdavo ir tie, kas neturėjo jėgų tuo patikėti – jie atsilikdavo, pasimesdavo kažkur, ir einantiems į priekį šaukdavo pavymui: “Juos veda aklas tikėjimas… nuves nežinia kur… gal net ir pražudys…“ Galbūt, tikėjimas ir buvo aklas – nagi pabandykite eiti per uraganą atviromis akimis! Bet Viltis galėjo matyti širdimi, o tai žymiai patikimiau, nei akimis! Todėl Viltis su Tikėjimu tvirtai žinojo, kad anksčiau ar vėliau jie pasieks tikslą. Juk kelią įveikia tik einantis, ir niekada tas, kas stovi vietoje. Ir jie ėjo toliau, ir tikėjo.

Tas, kas turi Viltį ir Tikėjimą, būtinai sutinka Meilę. Taip ir Žmonėms nutiko – Meilė suvienijo juos, su Meile eiti buvo lengviau ir smagiau. Meilė įkvėpė juos geriems darbams, jos dėka atsivėrė širdys, išsiskleidė sielos, o dienos įgavo pilnatvę. Dabar Viltis, Tikėjimas ir Meilė buvo visada šalia žmogaus ir vedė jį į priekį. Visi drauge jie dovanojo įkvėpimą naujiems didingiems siekiams!

Pasikeitė pasaulis, pasikeitė Žmonės, o kartu su jais pasikeitė ir Tvirtas Tikėjimas. Dabar jis pasidarė daug sąmoningesnis ir aiškesnis, ir atėjo diena, kai Tvirtas Tikėjimas virto Tvirtu Žinojimu. “Žinokite, kad jūs – Kūrėjai, – štai ką girdėjo dabar žmonės. – Žinokite, kad kiekvienas iš jūsų – Didžiulės Visumos dalelė ir gali įtakoti Kūriniją lygiai taip pat, kaip ir ji įtakoja savo daleles. Žinokite, kad atsitiktinumų nebūna – tai dėsningumai, kurie sudaro Kūrinijos Vaizdo dalį. Žinokite, kad jūs patys, visi kartu ir po vieną, kuriate šį Vaizdą“.

Ir kartą Žmogus, gražus ir stiprus, kaip Pati Visata, apsižvalgė ir pamatė savo veiksmų rezultatus, visą savo kelią, kurį jam teko nueiti prieš tai, kai jis suvokė save kaip Kūrėją. Jis buvo nepaprastas ir nelengvas, tas kelias, bet jis jau praeityje. O pasaulis dabar visai kitoks – klestintis ir žydintis, šviesus ir džiaugsmingas, kupinas Meilės – lygiai toks pats, kaip ir Žmogaus mintys.

Jis su Meile žiūrėjo į visą būtį. O iš praeities Žmogui šypsojosi Mažoji Viltis, Tvirtas Tikėjimas ir Tvirtas Žinojimas.

– Aš dėjau viltis į tave, – tyliai ištarė Viltis.

– Aš tikėjau tavimi, – ryžtingai linktelėjo Tikėjimas.

– Aš žinau, kad tu – Kūrėjas, – tvirtai pareiškė Žinojimas.

– Aš myliu tave, – švelniai sukuždėjo Meilė.

– Aš dėkingas jums už tai, kad jūs niekada manęs nepalikote, – atsakė jiems Žmogus. – Su jumis aš iš tiesų visagalis!

– Tebūnie taip! – plačiai atvėrė glėbį naujas, gaivus Pasaulis, draugiškas ir geranoriškas, laimingas ir besišypsantis. Meilės pasaulis, kuris užaugo iš Mažosios Vilties.

Padėka autorei! Pagal Elfikos pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės, tikėjimo ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Maži gyvenimo stebuklai

Susitikime su skaitytojais aš parašiau autografą nepažįstamai moteriai savo knygoje “Pora batų“. Paprastai šiai knygai aš rašau frazę: “Meilė gyvena tavyje“. Todėl, kad knyga apie meilę…

Moteris paėmė knygą ir pravirko…

Ir aš nesupratau, kas atsitiko, galbūt, aš kažką ne taip parašiau… Bet ten visa eilė laukė autografų, ir bėgti paskui moterį, aiškintis, nebuvo galimybės.

O vėliau ji man parašė laišką. Kad ji laukiasi kūdikio, vyro nėra, gimdyti bijo, ir buvo užsiregistravusi pas gydytoją (nėštumo nutraukimui) sekančią dieną. Ir jai buvo taip sunku, taip liūdna. Ir ji išėjo pasivaikščioti, ir užėjo į knygyną, o ten mano knygos pristatymas.

Ji neturėjo supratimo, kas aš tokia. Prisėdo ant kėdės, pasiklausė, nusprendė įsigyti knygą. Pasiėmė pirmą pasitaikiusią ir priėjo autografo, ir čia aš su savo įprastiniu “Meilė gyvena tavyje“. Ir ji suprato, kad tai Visatos žinutė jai. Ir pravirko.

Ir sekančią dieną nenuėjo pas gydytoją. Tiksliau, nuėjo, bet tam, kad užsiregistruotų dėl nėštumo.

Turbūt, jau gimė mažas žmogutis… Ir jos “dėkoju“ – tai ištisas vandenynas. Aš juk nežinojau, kad viena fraze išgelbėjau visą mažą gyvybę ir padovanojau žmogui viltį.

Todėl negalima tokiu atveju atsakyti “nėra už ką“ – tai būtų dėkingumo ir nuoširdumo sumenkinimas. Žmogų perpildo palaima, o tu – tos palaimos priežastis. Ir jis iš visos širdies nori apkabinti tave savo dėkingumu. Priimk jį. Priimk tą “dėkoju“ su atsakomąja palaima.

Dabar aš atsakau “dėkoju už dėkingumą“, arba “aš tai labai branginu“. Ir tai absoliuti tiesa.

O štai mano dukrelė kiekvieną rytą atsibunda ir klausia:

– Kokia šiandien šventė?

Ir jei tai ne Naujieji metai, ne Kalėdos, ne koks jubiliejus, aš sąžiningai atsakau:

– Jokia…

– Kaip tai – jokia? – stebisi dukrelė ir tuoj pat sugalvoja. – O miško eglutės Gimimo diena 🙂 ?

Ir mes švenčiame miško eglutės Gimimo dieną. Ir atskridusio į balkoną linksmo balandžio dieną. Iškritusio sniego dieną. Skanaus sumuštinio dieną.

Taip ir gyvename – kiekvieną dieną sugalvojame naują šventę…

O vakar, kai ėjome pasivaikščioti, mano dukrelė užsimanė į žaidimų aikštelę. Ir užsispyrė: “Na, einame, na, juk aš myliu vaikučius…“

Bet aš pavargau ir atsakiau jai:

– Ne, mes ten neisime. Ten juk nieko naujo nėra.

– Bet ten yra ką! – atsako duktė.

Aš nusijuokiau: “Ką reiškia “yra ką“, mieloji?

– Yra ką mylėti…

Na, ar ne nuostabu…

Štai jums ir gyvenimo išmintis nuo mano keturmečio išminčiaus.

Visada yra už ką padėkoti!

Visada yra priežastis šventei!

Visada yra… ką mylėti…!

Padėka autorei! Pagal Olgos Saveljevos pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !