Tavo vidinė šviesa

Tave brangina už tavo vidinę šviesą.

Patikėk, tai tiesa.

Kai tu kaltini save už skubotus žodžius, sunkiai slepiamą sumaištį, užsiliepsnojusią raudoniu skruostuose; kai pyksti ant savęs už neryžtingumą arba pernelyg didelį atvirumą…  Prašau, sustok. Tu net neįtari, koks iš tiesų esi, juk žvelgi į save per smerkimo prizmę.

O kažkas myli tavo šypseną ir betarpiškumą. Kažkas pastebi tavo nuotaikų permainas. Kažkas maudosi tavo vidinės šviesos spinduliuose.

Kiekviena šypsena, džiaugsmas, ašaros, tylėjimas – tai tavo esybės išraiška.

Neišsižadėk savo nuoširdumo, juk būtent tai paverčia tave sraunia upe, tyliu lietumi, skaisčia saule… Tavo prigimtis, išsiskleidžianti jausmais – tai tikrų tikriausias sodas, skendintis gėlių begalybėje…

Žydėk savo betarpišku savitumu 🙂 !

Pagal Anos Čiulanovos esė, vertė ruvi.lt

Šilto savaitgalio, saulėtos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Mažų žingsnių galia

Aš tikiu mažų, nepastebimų, kasdieninių žingsnių jėga.

Misija, motyvacija, didingas tikslas – visos šios magiškos sąvokos iš pirmo žvilgsnio atrodo tokios nuostabios! Bet kai tik turime reikalą su nuobodžia kasdienybe, šie žodžiai kaipmat netenka savo žavesio.

Ir žmogus, kuris buvo pakerėtas tokių žodžių spindesiu, nusivylęs atsitraukia arba laukia sekančios “stebuklo dozės“.

Išorinis pasaulis – greitai besikeičiančių įspūdžių virtinė. Ir mes matome tik baigtinį rezultatą: koncertas, paroda, knyga, paveikslas, daina, namas, mokslinis atradimas – visa tai mes galime pavadinti žmogaus pastangų ir darbų suma, rezultatu. Kad ir tekstas internete – tai autoriaus patirties išvados, kurias jis gali išreikšti keliais svariais sakiniais.

Bet kaip dažnai mes kaip vaikai žavimės būtent to ryškaus išorinio įspūdžio akimirka! Ir todėl tikimės to iš bet kokios savo veiklos – vis laukiame “gyvenimo šventės“, amžino “draivo“, nenutrūkstamo motyvacijos srauto iš išorės.

O jei to nėra, galvojame: “Kažkodėl neturiu tam įkvėpimo“, “Manęs tai nemotyvuoja, matyt, suklydau rinkdamasis tikslą“, “Kame mano didinga misija? Na, jau tikrai ne nuobodžioje kasdienybėje“…

Tai mažas kaprizingas vaikas sėdi mumyse ir reikalauja nuolatinių pramogų. Ir tas vaikas tikrai puikus, jei prabyla laiku ir vietoje – pavyzdžiui, kai mes patys pradedame kažką naujo. Mūsų vidinis vaikas įkvepia mus, todėl mes pamirštame laiką ir kliūtis, mes tiesiog užsidegame ta nauja veikla.

Tačiau tą vaiką sekančiame etape turi pakeisti suaugęs žmogus – ramus ir nuoseklus, kantrus ir išmintingas. Kuris gali išsaugoti tą įžiebtą liepsną ir nešti ją toliau, kad įgyvendintų tai, ką su tokiu įkvėpimu pradėjo.

Ir tai ne visada lengva, o kartais ir nuobodu. Kartais tenka įkalbinėti save tęsti, net “imti save už pakarpos“… Prisiversti padaryti dar žingsnelį. Nepasiduoti abejonėms. Pakelti nuleistas rankas ir vėl nešti tą vidinę įkvėpimo šviesą.

Ir šis etapas dažnai nepastebimas aplinkiniams, todėl jiems gali atrodyti, kad viskas einasi lengvai ir paprastai. Gali būti, kad šalia yra žmonės, kurie palaiko ir padeda, bet gali būti ir tokių, kurie numuša ūpą negailestinga kritika, palyginimais su kitais, neprašytais patarimais, ir priverčia suabejoti savo jėgomis.

Todėl tik suaugęs gali įgyvendinti tai, ką su tokiu įkvėpimu pradėjo mūsų vidinis vaikas. Suaugęs sugeba nesustoti dėl nevykusių tarpinių rezultatų. Jis gali bandyti vėl ir vėl. Kantriai, nuosekliai, darydamas išvadas. Savo mažais kasdieniniais žingsneliais jis visada pasiekia rezultatą.

O paskui, žinoma, ateina ir džiaugsmas…  Vidinės pilnatvės, kūrybinės saviraiškos džiaugsmas, kuris labai jau skiriasi nuo ryškių, bet tokių trumpalaikių išorinių įspūdžių 🙂 .

Pagal L. Ulitinos tekstą, vertė ruvi.lt

Kuo galiu tau padėti?

Dauguma žmonių nemėgsta frazės “Kuo galiu tau padėti?“

Kodėl? Na, įsivaizduokite, jūs su kažkuo dalinatės savo pergyvenimais, savo skausmu… O jums į tai atsako – “Pasakyk, kuo dabar galiu tau padėti?“

Ir toks įspūdis, kad dabar jums vėl reikia kažką sugalvoti pačiam ir bandyti suprasti, kokia pagalba jums dabar bus geriausia, ir apie tai pasakyti kitam žmogui.

O jėgų dabar pas jus ir taip – arti nulio…

Pagalvojate: na, ar jis pats nemato? Negali susiprotėti, ką dabar daryti? Tiesiog išklausyti, nuraminti ir paguosti, neužduodant jokių klausimų?

Daugumai iš mūsų pažįstama tokia situacija, daug kas tai patyrė.

Bet pabandykime pažvelgti į klausimą “Kuo dabar galiu tau padėti?“ iš kitos pusės.

Mano manymu, tai žmogaus sąžiningumas, pagarba ir nuoširdus noras padėti kitam žmogui sunkią akimirką.

Na, jūs gi žinote, kad kartais būna ir kitaip – žmogus tarsi ir daro kažką gero, bet tai, pagrinde, ritualai, kurie padeda jam pačiam sumažinti savo vidinį nerimą: pasirodyti kitiems geru, pasijusti gelbėtoju.

Tai lyg ir pagalba, bet ne ta, kurios reikia kenčiančiam žmogui, nors padedantysis ir tvirtina, kad daro tai dėl jo. Taip, jis padeda, bet pirmiausiai – sau pačiam.

Todėl sunkioje situacijoje klausimas “Kuo galiu tau padėti?“, mano manymu reiškia, kad žmogus sąžiningai pripažįsta, jog nesupranta situacijos taip gerai, kad galėtų pasikliauti savo intuicija.

Galbūt, jis nėra nieko panašaus patyręs. Ir jis neiškelia savęs aukščiau jūsų, nevaidina visažinančio “guru“, nedalina iš aukšto neprašytų patarimų, bet nori sužinoti, kaip realiai jums padėti tokioje situacijoje.

Jis gerbia jūsų jausmus, jaučia jūsų būseną ir supranta, kad reikia padaryti viską, kad situacija būtų išspręsta kuo geriausiu būdu, subtiliai, kad nesužeistų dar labiau jūsų kenčiančios trapios sielos.

Klausdamas žmogus parodo, kad jis iš tikrųjų nori padėti būtent jums. Nevaidinti gelbėtojo ir nekalbėti tuščiai, bet – išgirsti jūsų parašymą ir padėti būtent taip, kad pagalba būtų kuo veiksmingesnė.

Ir jei klausimas “Kuo galiu dabar tau padėti?“ užduodamas nuoširdžiai, ir jei jums žmogus padeda taip, kaip jūs paprašėte (o šito jūs nesužinosite, jei nepaprašysite) – tuomet šiame klausime tikrai labai daug meilės ir geranoriškumo.

Galbūt, kažkam padės šie mano pamąstymai. Taip, gyvenime daug sunkumų, bet – nepamirškime, kad jame taip pat yra labai daug gerų žmonių, meilės ir nuoširdaus bendravimo. Branginkime tai.

Mylėkime ir palaikykime vieni kitus!

Pagal A. Sneg pamąstymus, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Draugystės stebuklas

Draugystė… tai kažkas labai ypatingo.

Kai absoliučiai nesvarbu, kiek kilometrų jus skiria. Jūs galite nesimatyti mėnesių mėnesius, galite retai skambinti vienas kitam, bet jūsų susitikimai visada labai ryškūs.

Jūs galite juokauti, kalbėtis valandų valandas apie viską ir žinoti, kad viskas, ką jūs pasakysite, liks tik tarp jūsų, ir jūsų nepažemins, bet būtinai palaikys. Ir tikės jumis net labiau, nei jūs patys.

Draugystė palaipsniui auga iš smulkmenų, kai jūs prisimenate, kiek šaukštelių cukraus draugas deda į arbatą ir kokį šokoladą labiausiai mėgsta. Ir jūs iš karto suprantate, kokia šiandien jūsų draugo nuotaika ir sugebate prisitaikyti prie jo.

Sako, draugą bėdoje atpažinsi, ir tai tikra tiesa, bet dar yra sakoma, kad draugą vis dėl to galima atpažinti ir džiaugsme. Todėl jei jūsų gyvenime yra bent vienas žmogus, kuris visada šalia ir bėdoje, ir džiaugsme – branginkite ir saugokite jį!

Draugystė – tai kuomet jūs lyg ir visiškai skirtingi, bet tuo pačiu ir visiškai panašūs. Jūs galite nesutarti kažkokiais klausimais, bet vis dėl to priimate savo draugo požiūrį.

Jūs priimate žmogų su visais jo pliusais ir minusais, charakterio ypatumais, ir jus tiesiog žavi jo šypsena.

Mielas mano drauge, aš myliu tave, ar girdi 🙂 ?

Pagal Olios Syčevos esė, vertė ruvi.lt

Gražaus ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Surasti save…

Jei aktyviai ieškoti, tai pirmiausiai savęs…

Pasiklydusio svetimuose koridoriuose… palikto ant nereikalingų slenksčių… sušalusio neįveiktų aukštumų papėdėse…

Surasti, nuplauti nusivylimus, nuimti blankias marškas ir perrengti švariais naujai pradėto gyvenimo rūbais…

Ne to gyvenimo, kuris metų metais atidedamas kiekvieną pirmadienį… Bet to paprasto gyvenimo, kurį tiesiog pradedi gyventi, palikęs praeityje niūrius skausmo ir vienatvės prisiminimų šešėlius…

Surasti save, kad liautumeis drovėtis savo netobulumo, kurį pats sau įsikalbėjai…

Kad liautumeis galvoti, kad apkabina tik idealius… Kad paragautum paprastos laimės vaišių, kurios, iš tiesų, ruošiamos be pompastiško žvaigždiškumo…

Surasti save, pagaliau…

Nes mes, mielieji, ko tik neieškome gyvenime, išskyrus tuos nepažįstamuosius, kuriuos kasdien vos įžvelgiame net veidrodyje…

Mes pradedame aktyvias kitų žmonių paieškas, galvodami, kad jie supras mus geriau, kad jie viską pakeis mūsų sujauktame, niekur nepritampančiame gyvenime…

Mes bandome gauti iš kitų žmonių leidimą mylėti, bet tampame meilės iliuzijų aukomis… Nes tie, kas nesurado savęs, neturi kuo pasidalinti, išskyrus savo aukas…

O tai reiškia, kad į mūsų gyvenimą ateis arba pirkliai, pigiai superkantys kitų nusivylimus, arba tokie patys nusivylę žmonės, kurie galvoja, kad susiėmę už rankų, jie pasislėps ten, kur šilta ir saugu…

Surasti save…

Suprasti save…

Atsiprašyti savęs už ilgametę išdavystę, kurioje iliuzijos atrodė tokios tikros ir gražios…

Suvokti, kad pripažinti savo prigimtinius poreikius – tai pirmas žingsnis iš aukos kalėjimo, kurioje tu už viską atsiskaitai savimi… Bet juk tu ne prekė…

Suteikti sau šansą… daug šansų…

Ir gyventi…

Pradėti gyventi pilna krūtine, atmetus visus lūkesčių režimus…

Pakaks galvoti, kad būti auka – garbinga… Ne, negarbinga…

Garbinga, kai yra sąveika, kai yra lygiavertis ryšys… o ne eilė išmaldai, ne žaidimas į vienus vartus…

Neieškokite kitų… suraskite pirmiausiai save!…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

“Savo žmogaus“ pojūtis

Neseniai manęs paklausė, kaip atpažinti savo žmogų. Ir pirma mintis, kuri atėjo į galvą – džiaugsmas. Ne ta euforija, kurią santykių pradžioje patiria įsimylėję žmonės, nes džiaugsmas sutikus savo žmogų visai kitoks – tai džiaugsmas dėl to, kad šis žmogus yra Žemėje.

Ir jis toks, koks yra, su visomis savo savybėmis, gebėjimais ir charakteriu. Tai džiaugsmas ne tik dėl savęs: “Kaip man gerai su juo“, tai džiaugsmas dėl to, kad jis apskritai yra.

Su savo žmogumi, žinoma, norisi kuo daugiau bendrauti, bet tu nesi prie jo liguistai prisirišęs. Tau gerai tuomet, kai jam gerai. Net jei neįmanoma ar nesigauna būti drauge, tu laimingas, kad jis tiesiog gyvena ir kad jis gali būti laimingas.

Su savo žmogumi tu jauti tokį savitarpio supratimą, kurio, ko gero, niekuomet gyvenime nebuvai patyręs. Tave priima bet kokioje būsenoje, nesvarbu, esi piktas, tave ištiko isterija, esi nelabai gražus, nusišneki, droviesi, esi egoistiškas.. žodžiu, esi gyvas ir netobulas. Tačiau savas žmogus, kaip niekas kitas, nuoširdžiai ir giliai mylėdamas, gali tau pasakyti, kur tu klysti ar skaudini.

Su savo žmogumi tu nuolat augi dvasiškai. Ir tas augimas vyksta visomis kryptimis. Su savo žmogumi drąsiau atveri savo gabumus, išryškini savo tikslus ir planus, išplėti interesų ir pomėgių sferą, o jūs abu pilnai išreiškiate moteriškumą ir vyriškumą. Su savo žmogumi jauti pilnavertiškumą, pilnatvę, pasitikėjimą.

Su savo žmogumi ramu. Tai nereiškia, kad negali kilti nesutarimų ar nesusipratimų, bet tai reiškia, kad yra gilus ramybės pojūtis, tarsi tavo siela būtų atradusi namus. Juk nesutarimai artimų žmonių neišskiria, bet pamoko atrasti vis daugiau sąlyčio taškų.

Su savo žmogumi nėra tradicinių vyro-moters žaidimų net suartėjimo etape. Simpatija, geranoriškumas – taip, yra, bet nėra jokių manipuliacijų ar savanaudiškumo. Bendravimas vyksta su giliu tarpusavio pagarbos ir lygiavertiškumo pojūčiu.

Su savo žmogumi auga sąmoningumas. Subtiliau jauti ir aiškiau suvoki gyvenimą. Geriau supranti save, atveri tai, kas skausminga ir nesuvokta, supratingai žvelgi į jo ir savo traumas. Iš esmės, žmonės tokiuose santykiuose psichologiškai palaiko ir gydo vienas kitą.

Sutikti savo žmogų – didelė laimė ir nemažas išbandymas. Kad viską, kas aprašyta, gautume iš kito žmogaus – turime išmokti visa tai jam duoti. Priešingu atveju, net jei labai norėsime sutikti savo žmogų, mes nebūsime tokiam susitikimui pasirengę.

Susitikimas su savo žmogumi ardo įprastas schemas ir modelius, skatina mus keistis, augti ir plėsti savo pasaulėžiūrą. Bet laimė, kurią suteikia bendravimas su savo žmogumi – su niekuo nepalyginama, todėl verta visų mūsų dvasinių pastangų.

Mylėkime ir būkime mylimi.

Pagal Lilijos Achremčik esė, vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir bendravimo džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Spontaniškumas

Tai, kas nuostabiausia mūsų gyvenime, visada vyksta spontaniškai.

Geriausi dailininkų paveikslai sukuriami tuomet, kai netikėtai, lyg iš niekur, ateina įkvėpimas.. Ir dailininkas tapo savo kūrinius jau ne tik spalvomis, bet ir jausmais, todėl paveikslai gaunasi gyvi ir šviesūs.

Geriausios nuotraukos gaunasi tuomet, kai niekas nepozuoja.. Kai nelauki, kol dangų nuspalvins saulėlydžio spalvos, bet spėji pagauti mylimo žmogaus džiaugsmo išraišką, jo mielą betarpišką šypseną. Arba nufotografuoji momentą, kai vieversys pakyla nuo alyvos šakelės, ir nuotraukoje matomas sujudintų lapų šešėlis.

Geriausi rašytojų kūriniai gimsta taip pat spontaniškai.. Kai autorius nesikankina dėl būsimo kūrinio temos ir formos, kai tekstas rašomas lengvai, tarsi savaime, iš visos širdies.. Tokie kūriniai visada įdomūs, nes paliečia ir kitų žmonių širdis.

Geriausi žmonės ateina į mūsų gyvenimą tuomet, kai mes nesistengiame jų surasti. Ir tai taip pat įvyksta taip natūraliai ir betarpiškai, tarsi pats gyvenimas sujungia giminingas sielas, kad būtų pilnatvė.

Tai, kas nuostabiausia mūsų gyvenime, visada vyksta spontaniškai..

Reikia tik gebėti sulaukti 🙂 ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Saulėtos pavasariškos nuotaikos mums visiems 🙂 !

Tiesiog būkime vieningi

Pasirodo, tarpusavio santykiuose mums dabar sudėtingiausia leisti vienas kitam išgyventi tai, kas vyksta, būtent taip, kaip kiekvienas iš mūsų supranta ir sugeba.

O ypač, jei mūsų artimieji pergyvena tai kardinaliai kitaip, nei mes patys.

Bet juk žmonės pasitiki savimi lygiai tiek, kiek gali, ir patiria tiek abejonių, kiek jiems asmeniškai sukelia sudėtingos aplinkybės. Jie savaip išgyvena ir jaučia realybę, savaip bando gintis nuo negandų.

Taip, kartais į kito žmogaus elgesį ar emocijas mes reaguojame skausmingai. Ir taip norisi kažką patarti, pataisyti, paaiškinti… Ir kartais tai gaunasi.

Bet kartais nesigauna, ir tuomet tenka pagarbiai atsitraukti. Ir mes dėl to galime pasijusti nesuprasti, nereikalingi, vieniši…

O dar šiuo metu pats laikas kreiptis į artimuosius pagalbos – nesidrovint, aiškiai ir tiesiai. Net jei atrodo, kad mes jiems nerūpime, kad jiems dabar ne iki mūsų…

Bet juk mus su artimaisiais sieja šilti jausmai, kurie tikrai nepraeina staiga, vos užpuolus negandoms. Tačiau kartais žmonės būna taip sutrikę ir pasimetę, kad tiesiog nepastebi tų, kas yra šalia…

Todėl branginkime vieni kitus, džiaukimės, kad turime artimus žmones! Būkime dėmesingi ir geranoriški, nežiūrint į nieką – tai sutelkia ir padeda mums išgyventi bet kokias situacijas.

Neįsileiskime priešiškumo, niekam neleiskime griauti mūsų santykių. Juk sunkumai vieną dieną pasibaigs, o kokie mes iš jų išeisime – priklauso tik nuo mūsų…

Tiesiog – būkime vieningi.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gyvenimo spalvos

Šį kartą – vėl istorijos iš gyvenimo, kuriomis dalinasi žmonės internete. Įkvėpkime, palaikykime vieni kitus savo gerumu ir nuoširdumu – dabar mums visiems to labai reikia 🙂 ..

************

Seneliui su močiute dabar virš 70 metų. Kalbėjomės kartą mes su seneliu apie jo jaunystę, ir staiga užėjo močiutė į kambarį. Senelis nusišypsojo ir ištarė: “ O, štai ir mano saulutė!“ Jis visada suranda jai gražių žodžių, ir nesvarbu, tuo metu jie tik dviese, ar yra kažkas dar šalia.

Visada stebėjausi tokiais nuoširdžiais ir šiltais senelių jausmais, ir kartą paklausiau močiutės, kaip jie sugeba išsaugoti tokią meilę. Močiutė su šypsena atsakė: “Tai labai paprasta: svarbu išlaikyti pusiausvyrą..“

“Kaip tai?“ susidomėjau aš. Močiutė atsakė: “Žiūrėk, kartais aš jaučiu, kad galiu prisidėti prie dienos darbų tik 10 procentų, tokiu atveju senelis atlieka kitus 90, ir, atvirkščiai – būna, kad mano darbų 80, o senelio – 20 procentų, o kartais ir po lygiai.. Bet visada tai 100 procentų meilės, todėl nėra priežasčių jokiems nesutarimams 🙂 !“

************

Būna merginos – stiprios, pasitikinčios savimi, žinančios, ko nori ir ryžtingai siekiančios užsibrėžtų tikslų.

O būna, eina mergina pieno į parduotuvę, o pakeliui pamato drugelį, nuseka paskui jį, užsisvajoja.., po to pastebi mažą šuniuką prie vaikų žaidimų aikštelės, paglosto jį, pasišnekučiuoja su vaikais.., paskui atsisėda ant suolelio po gluosniu, pasiklauso paukščių balsų, po to išsiima knygą, skaito..

Ir grįžta namo laiminga, su lauko gėlių puokštele.. Ir be pieno 🙂 ..

************

Yra toks testas vaikams ikimokyklinukams: vaikui parodomas paveiksliukas iš dviejų dalių. Abiejuose pavaizduotas berniukas ir suolas, bet pirmame paveikslėlyje berniukas bėga, o antrame – užkliūna už suolo ir pargriūna.

Vaiko klausia: kas kaltas? Trejų metų vaikai dažniausiai atsako, kad kaltas suolas. Penkerių metų vaikai jau atsako, kad berniukas nežiūrėjo, kur bėga, todėl pats ir kaltas, kad pargriuvo.

Atsakymai skiriasi todėl, kad trejų metų vaikams dar neišsivystė kritinis mąstymas, o štai penkerių metų vaikas jau sugeba kritiškai įvertinti savo elgesį ir situaciją.

Bet.. yra ir suaugę žmonės, kurie iki šiol kaltina suolą 😉 ..

************

Kartą stebėjau įdomų vaizdą gatvėje.

Šuo rengėsi pereiti gatvę per pėsčiųjų perėją, bet mašinų buvo daug, todėl jam nepavyko. Stovėjo kantriai minutę, kitą, laukė… Ir.. staiga apsisuko, ir pradėjo ieškoti sau pakeleivio! Ir surado – prisišliejo prie vienos moters, ir vizgindamas uodegą, kartu su ja pasiekė kitą gatvės pusę..

Koks šaunuolis 🙂 !

************

Dabar gauname tiek daug įvairiausių elektroninių laiškų, žinučių, pranešimų.. Ir atstumas neturi reikšmės – viskas greitai, akimirksniu, ir tai jau nieko nestebina.

Ir štai vieną rytą netikėtai pašto dėžutėje aptinku paprastą popierinį voką! Tikrų tikriausią laišką man, kurį parašė draugė iš užsienio. Prisipažinsiu, kad tai nutinka dabar taip retai, kad net šiurpuliai kūnu perbėgo iš netikėtumo..

Parėjęs namo džiaugiausi kaip vaikas, skaitydamas tą mielą laišką, rašytą ranka.. Taip, šiuolaikinės technologijos, žinoma, yra puiku, bet kaip malonu kartais patirti tą nenusakomą šilumą, tą nuoširdų atgarsį iš praeities 🙂 !

************

Kartais pagalvoju – kaip gerai būtų sukurti viešbučių tinklą “Močiutė“!..

Su kilimais ant sienų, lovomis su gausybe megztų pagalvėlių, siuvinėtomis staltiesėlėmis, jaukia švara ir spengiančia tyla: ša, anūkėlis miega!..

Nuvyksti ten savaitgaliui, ryte vos pramerki akis, o tau tuoj šnibžda: “miegok, miegok, dar nė 10 valandos nėra..“ Ir kojinės šalia ant radiatoriaus padėtos – kad šiltos būtų, kai anūkėlis prabus.. Ir antklodę apkamšo, kad nesušaltum.

O kai tik pabundi, močiutė tyliai prisėda ant lovos krašto, paglosto galvą: “Visai nuvargino tave tie darbai, vaikeli, sublogęs, suvargęs.. Gal dar pagulėk? Jau kelsies? Gerai, tada tuoj pusryčius paruošiu..“

Keliuosi, einu į virtuvę. Mmm.. kvepia varškėčiais. Skanumėlis! Su vyšnių uogiene. Ir arbata, kokią tik močiutė moka užvirti.

Šnekučiuojamės, geriame arbatą.. Už lango lietus arba sniegas, o krosnyje jaukiai traška malkos, ir namuose šilta, kvepia močiutės pyragais 🙂 ..

************

Parengė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Gyvenimo banga

Sudėtinga sugriauti kažkieno smėlio pilis anksčiau, nei jas turi nuplauti paties gyvenimo banga.

Juk kiekviena iliuzija gyvuoja tam tikrą laiko tarpą, ji turi savotišką “galiojimo terminą“. Kiekviena iliuzija, ir visos mūsų iliuzijos.

Ir net jei tu turi panašią patirtį, kaip ir žmogus, kuris dabar gyvena iliuzijomis, ir gali padėti jam išvengti klaidų, bet.. kartais tam žmogui reikalingas ne tu, o būtent ta gyvenimo banga.

Ir labai sunku tokiu atveju ramiai viską stebėti, ypač jei tavo siekis padėti, palaikyti ir suprasti kitus yra tau toks pat natūralus, kaip kvėpavimas.

Todėl jei padarei viską, ką gali, bet jauti, kad tavęs nemato ir negirdi – pasitrauk.

Tai padės žmogui pačiam praeiti savo kelią ir imtis atsakomybės už kiekvieną savo žodį, veiksmą ir pasirinkimą.

Ir, galbūt, tik po to jis prisimins, kad tiesa jam jau buvo atverta, ir buvo čia pat, ant su meile ištiestų jam delnų..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gerumo ir meilės mums visiems 🙂 !