Rugsėjis..

Jo saulėtos dienos išeinančios vasaros bučiniu švelniai paglosto plaukus, apkabina ir kviečia paskui save į rudens grožio, tylos, auksinių spalvų ir išminties gilumą..

Naktimis iš dangaus dar vis žyra žvaigždės, savo sidabriniu blykčiojimu primindamos papuoštos naujametinės eglės blizgesį.

Rugsėjis..

Rytais ir vakarais jau šalta. Todėl rengiamės striukes ar lietpalčius, bet vis dar ant vasarinių rūbų, nes vidurdienį oras pasikeičia ir apgaubia jaukia vasarine šiluma.

O virš vandens rytais jau tvyro kruopščiai nunertas rūkas, kuris pasklinda vis plačiau ir užkloja viską balta migla taip tirštai, kad net kaimynų namo visai nesimato.

Danguje – pirmoji šiais metais išskrendančių paukščių virtinė. Jie pajunta rudenį anksčiau nei visi, todėl skuba į šiltuosius kraštus, kad suspėtų išvengti susitikimo su kaustančiu šalčiu.

Rugsėjis..

Laikas surinkti paskutinius obuolius. Spausti sultis žiemai. Kad vėliau, kai įsigalės pilka dargana ir šaltis, atsidarytume perregimą indą su gintarinės spalvos skysčiu ir gertume koncentruotą vasarą iš mėgiamo puodelio.

Jaukūs rudens vakarai namuose, kai už lango barbena lietus.. Iki ašarų jauku ir šilta širdyje.. Ir norisi sustingti šioje akimirkoje, lyg gintaro gabalėlyje. Tylaus žavesio metas. Taikos su savimi metas.

Rugsėjis..

Laikas, kai užmieganti gamta švelniai apgaubia ramybe, kai širdyje apsigyvena mažas tyras angelas ir sušildo ją gerumu ir meile. Ir taip norisi tuo gerumu apkabinti visą pasaulį..

Autorė Ija Latan, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Reklama

Toks gaivus ruduo..

Ankstyvas ruduo – tai tikrų tikriausia psichoterapija, mielieji…

Kiekviena diena – kaip rankos, kurios apkabina tave tyliai ir švelniai, nekankindamos spiginančia saule ir gaivaus oro trūkumu…

Pakanka kvėpuoti rudeniu ir matyti jį, kad paleistume visą liūdesį, nustotume blaškytis ir liautumės laikyti svarbiu tai, kas jau seniai nesvarbu…

Slogi nuotaika ir depresija – tai niūri stereotipinė nuostata, kurią priima dauguma žmonių… Nesusimąstydami apie tai, kad visiškai nebūtina ją priimti…

Kai aš tiesiai klausiu žmonių, kurie jau pasirengę rudeninei depresijai, kodėl jie ruošiasi ją patirti, niekas iš jų nieko konkretaus man taip ir nesugeba atsakyti, išskyrus kažkieno sugalvotus argumentus apie lietų ir pilką dangų…

Bet joks lietus ir joks pilkas dangus dar niekam savaime nepakenkė, mielieji…

Tai tiesiog lietus ir tiesiog pilkas dangus…

Visa kita – mūsų pačių emocinis pasirinkimas…

Tai mes patys sprendžiame, kaip žvelgiame į orus, į gamtą, į gyvenimo aplinkybes, į kitus žmones, į pačius save…

Ir, todėl, nelaimingais, liūdinčiais, niekuo nesidžiaugiančiais mes galime būti ir gražiausiame pasaulio kampelyje…

O laimingais – bet kur, reikia tik noro…

Todėl mokykimės pilnavertiškai gyventi kiekvieną dieną, be svetimų šabloninių instrukcijų… Jų amžinai laukia ir reikalauja gyvenantys “autopilotu“žmonės, kurie niekada nebando mąstyti savarankiškai… Reikalauja svetimų, jau paruoštų… ir pyksta, jei jų negauna…

O kam gi, jei ne mums patiems, reikia išmokti girdėti save, ugdyti savo vidinę stiprybę ir nebijoti jokių metų laikų?…

Gyvenkime ryškų rudenį, įpindami oranžinius nukritusių lapų siūlus į pilkas lietaus kasas…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Saulėto ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Žmogus žmogui švyturys

Jei jums dabar tenka dažnai bendrauti, o gal ir gyventi po vienu stogu su žmonėmis, kurių žodynas kupinas toksiškų formuluočių, ir dauguma tų formuluočių yra skirtos būtent jums – prašau, pasirūpinkite savimi.

Žinoma, būtų idealu, jei galima būtų tą toksišką grandinę nutraukti ir atsiriboti nuo tokių žmonių. Bet mes suprantame, kad tai ne visada įmanoma, o gyventi ir neleisti savęs žlugdyti svarbu jau dabar.

Vienas iš veiksmingų būdų nuo to apsisaugoti – atsvara. Arba patikimas užnugaris.

Jei tėvų mes nesirenkame, o išsiskyrimo procesas su viršininkais-kolegomis-partneriais, kurie atakuoja jūsų orumą nuodingomis replikomis, kartais užsitęsia, tai bent jau draugus mes tikrai galime pasirinkti sau patys.

Labai gerai, jei jūsų draugų tarpe yra žmonės, kurie tiki jumis. Mato jūsų vidinį grožį. Nepavydi ir džiaugiasi jūsų pasiekimais. Pasiryžę padėti, bet ne iš “stipresnio ir galingesnio“ pozicijos, o kaip lygus lygiam. Bet jūs ir patys suprantate, kad jei norite sukurti sveikus santykius, visa tai turi būti nuoširdu ir iš abiejų pusių 🙂 .

Ir tegul į kiekvieną repliką, skambančią namuose arba darbe: “ Tu nemokša“, “Tu kažkoks keistas“, “Nevykėlis“, “Darai nesąmones“, “Atrodai kaip kaliausė“, “Visai sukvailėjai“.., – kaip atsvara nuskamba tris kartus daugiau draugiškų: “Kaip puikiai tau tai gaunasi!“,  “Tu geras žmogus“, “Tegul gal ir lėtai eini, bet reikiama linkme“, “Oho, kaip gerai šiandien atrodai!“, “Klausyk, su tavimi taip lengva bendrauti, su tavimi galima apie viską pasikalbėti, ir apskritai, ar žinai, kad tu labai įkvėpi?.“

Žmonės, kurie sugeba pamatyti mus tikruosius ir apie tai pasakyti, sugeba palaikyti ir neleidžia išblėsti mūsų vidinei stiprybei, mūsų savęs-tikrojo suvokimui, kuris yra toks savaime suprantamas vaikystėje, bet su amžiumi dažnai ne vienerius metus yra traukiamas iš traumų ir skaudžių prisiminimų kabinete pas psichologą.

Lygiai taip pat ir mes patys kažką gelbėjame, tiesiog nuoširdžiai mylėdami ir savo buvimu šalia ir palaikymu patvirtindami draugystės tyrumą ir tvirtumą.

Žmogus žmogui švyturys.

Todėl nesidrovėkime šviesti. Tai svarbu.

Pagal Aleksandros Sneg novelę, vertė ruvi.lt

Jaukumas tavyje svarbiausias..

Vieną dieną tu nustoji blaškytis ir kažkam kažką įrodinėti, su šypsena žiūri į supantį pasaulį su visomis jo beprotybėmis, nesistengi patikti žmonėms, neskubi dalinti patarimų ir kažką teisti ar gelbėti, neatsakai į nuvylusių ar įskaudinusių tave žmonių skambučius, dažniau žiūri į dangų, o ne į tai, kas kuo užsiima ir kaip gyvena, prisimeni tai, kas tave įkvepia bet kokiose aplinkybėse, neatsiprašinėji, neaiškini, nesiginčiji, negaišti laiko tam, kas laikina ir neįdomu, ir pajunti neįtikėtiną ramybę ir daugybę dalykų, kurių anksčiau nepastebėjai bėgdamas paskui tai, kas atitinka kažkieno lūkesčius ir standartus.

Jaukumas tavyje – brangesnis už bet kokias laikinų malonumų pagundas. Brangesnis, nei bet kokie laikini santykiai ir laikini daiktai.

Viskas, kas tau artima – tai tavo, o tai, kas tavo – priklauso tik tam žmogui, kurį tu matai veidrodyje. Visa kita – tušti prasimanymai ir fantazijos tų, kas nori pamatyti tavyje kažką kitko.

Tu – geriausias bendramintis pačiam sau tame, kaip šiame beprotiškame pasaulyje būti savimi ir būti laimingu.

Pagal Tatjanos Marač esė, vertė ruvi.lt

Gero savaitgalio mums visiems 🙂 !

Grožis – tai unikalumas ir žavesys

Trečdalį gyvenimo nesupratau, kas yra grožis.

Mūsų šeimoje verdiktai buvo dalinami akimirksniu. Šitas strazdanotas. Šitas mažo ūgio. Šito kojos trumpos, o jos pernelyg masyvus žandikaulis.

Tai buvo laikoma tiesa ir iki tam tikro laiko aš buvau įsitikinus, kad taip ir yra. Žinoma, remiantis tokiais kriterijais surasti gražų žmogų buvo sudėtinga. Net televizoriuje. Nekalbant jau apie veidrodį.

Bet 15 metų aš įsimylėjau berniuką. Anksčiau aš buvau įsitikinusi – man patinka brunetai rudomis akimis. O šitas buvo rausvaplaukis ir mėlynakis.

Didelių pastangų dėka gavau jo nuotrauką pasui ir atsargiai klausinėjau draugių: “Ar jis gražus?“ Niekaip negalėjau šito suprasti. Žinojau viena – jo šypsena mane veikia tiesiog kerinčiai.

Pamenu, kartą pliaže viena mamytė šnekino savo kūdikėlį vežimėlyje: “Ak, tu mano gražuoliukas!“ Iš smalsumo akies krašteliu žvilgtelėjau į jį ir nustebau. Mažiukas, strazdanotas, didelėmis atlėpusiomis ausimis kūdikis toli gražu nepriminė dailių vaikučių iš reklamos.

Bet jo mama žiūrėjo į jį su tokiu susižavėjimu, kad ir aš nejučiomis ėmiau juo gėrėtis.

O kai buvau dvidešimties, pasiėmiau į namus kačiuką iš gatvės. Po kelių mėnesių jis ūgtelėjo ir atrodė kaip ir visi neproporcingai išsitempę paaugliai. Mano dėdė, pažvelgęs į mano augintinio nuotrauką, neiškentęs išpyškino: “ Na ir baisus gi tas tavo katinas…“

Baisus? “Keista“, – pagalvojau aš. “Argi jis nemato, kokios gražios jo įkypos žalios akys, koks pūkuotas snukutis ir akinančiai balta pakaklė?“ Jis buvo gražuolis – aš buvau tuo įsitikinus. Dėdė tiesiog nieko nenusimanė apie katinus.

Prisimenu, devintoje klasėje mokiausi su viena mergaite. Tuo metu, kai dauguma mergaičių virto gražuolėmis merginomis, ji tarsi liko šio stebuklingo proceso nuošalyje.

Aukšta, laiba, su ilgomis rankomis, kurios atrodė lyg virvės, prikabintos prie kūno, su ilgais retais plaukais, kuriuos ji surišdavo už nugaros, ši mergaitė atrodė tarsi kažkokio animacinio filmuko herojė. Strazdanotas veidas ir atlapos ausys vainikavo šį vaizdinį.

Ir štai vieną dieną per pertrauką, kai mes su mergaitėmis aptarinėjome lūpdažių spalvas, ji atsegė savo kuprinę, išsiėmė sudedamą veidrodėlį, atvėrė jį ir pareiškė: “Na, ar aš ne gražuolė?“

Mes visos stačiai nustėrome.

O ji, matyt, tam, kad sustiprintų efektą, kilstelėjo smakrą ir pirštu perbraukė dešinįjį antakį. Niekas nesuprato, ką tai reiškia, bet šį triuką mergaitė pradėjo kartoti reguliariai.

Iš pradžių mes tyliai juokėmės, paskui sukiojome pirštą ties smilkiniu, bet paskui prie to pripratome.

O laikui bėgant ji jau mums neatrodė tokia jau balta varna. Aš atkreipiau dėmesį, kad nepastebiu jos strazdanų, bet matau jos šaunią riestą nosytę. Ir antakiai jos, nors ir bespalviai, bet idealios formos. Ir kad matau ne jos laibas rankas, bet gražius pianistės pirštus.

Grožis – daug sudėtingesnė sąvoka, nei harmonija.

Idealios proporcijos – tai simetrija. Grožis – tai unikalumas ir žavesys.

Bėgant metams aš supratau, kad grožis – subjektyvi sąvoka ir dažniausiai, kai mes manome, kad žmogus yra nepatrauklus, tai tereiškia, kad jo išvaizda neatitinka MŪSŲ nuomonės apie grožį.

Socialiniuose tinkluose merginos dažnai įdeda savo mylimųjų nuotraukas su užrašais – “juk jis gražuolis, tiesa?“, arba “sutikite, jis panašus į aktorių.., dainininką..“ ir pan.

Aš žiūriu į tas nuotraukas ir suprantu, kad panašus jis į tas įžymybes gal tik savo kairės rankos smiliumi, bet taip pat suvokiu, kad tai merginai, kuri šalia jo, viskas būtent taip ir yra.

Ji žiūri į jį kitomis akimis. Mylinčiomis akimis. Su meile.

Todėl nesuprantu, kai sako: “Na, objektyviai jis negražus.“ Ką reiškia – objektyviai? Man tai reiškia viena: į tą žmogų žiūrima be meilės.

Jei atmetame visus standartus ir nuomones apie grožį, įvyksta stebuklas.

Kiekvienas žmogus tampa patrauklus.

Vienas užkrečiančiai juokiasi. Kito labai grakšti eisena. Trečio žvilgsnis toks išraiškingas. O šalia ketvirtojo pajuntame ypatingą ramybę. Penktas…

Ir pasidaro visai nesvarbu, kad kažkieno sąkandis neteisingas, arba šiek tiek, o gal ir ne šiek tiek, kreivos kojos.

Ir jei harmonija pasiekiama dėka sudėtingo kokteilio iš sporto, mados ir kosmetologijos, tai gražiu galima tapti labai lengvai.

Pakanka, kad į tave pažvelgtų mylinčiomis akimis.

Pagal Darjos Isačenko novelę, vertė ruvi.lt

Aš myliu tave..

Gyveno kartą viena Moteris, kuri jautėsi visų nemylima: tėvų, vyro, vaikų, draugių.. Jai taip trūko dvasinės šilumos, dėmesio, rūpesčio, apkabinimų, švelnių žodžių. Ne taip ji įsivaizdavo savo laimingą gyvenimą, nežinojo ji, kad gyvenime gali būti taip nyku ir vieniša.

Ir kartą, kai praėjo jau gana daug laiko po vestuvių, ją aplankė Krikštamotė-Fėja, kuriai visada rūpėjo nors jau ir suaugusios, bet vis tik jos globotinės likimas. Išsipasakojusi jai savo bėdas, Moteris pajuto palengvėjimą, bet liko tiek daug klausimų..

Fėja, švelniai sūpuodama savo glėbyje globotinę, štai ką jai pasakė:

– Meilė gali būti išreiškiama labai įvairiai. Tu supranti tą išraišką vienaip, o kitas žmogus kitaip. Kažkas drovisi atvirai kalbėti apie meilę, todėl išreiškia savo jausmus taip, kaip gali. Tavo užduotis – pamatyti užslėptas frazes “aš myliu tave“. Gal einame ir pasimokome dabar kartu?

Moteris pritardama linktelėjo ir kartu su Fėja patraukė ieškoti meilės, kuri, pasirodo, būna užslėpta, užkoduota, užmaskuota, užburta..

Ir Moteris jau buvo beišeinanti į lauką, bet išgirdo mamos balsą pavymui:

– Apsirenk šilčiau!

Fėja atkreipė Moters dėmesį: štai pirmasis jų atrastas “aš tave myliu!“. Ir tai visai ne kontrolė ar įkyrumas, o nuoširdus rūpestis artimu žmogumi.

Visą dieną Moteris girdėjo daugybę panašių frazių iš savo tėvų, vyro, anytos, vaikų, draugių ir net iš bendradarbės ir kaimynės:

– Jei grįši vėlai, paskambink, aš pasitiksiu (aš myliu tave ir rūpinuosi tavo saugumu);

– Tu pavargai, tau reikia gerai išsimiegoti (aš myliu tave ir rūpinuosi tavo sveikata);

– Aš padėsiu tau paruošti vakarienę.. Aš tau nupirkau.., ir t.t…

Štai taip “aš myliu tave“ yra išreiškiama rūpesčiu, dėmesiu, atvirais pasakojimais apie tai, kas svarbu, vertinga ar apmaudu; o taip pat poelgiais, bendrais pietumis, nuoširdžiais pokalbiais, ilgais pasivaikščiojimais.

Ir dar:

– Kai tau dovanoja savo laiką;

– Kai pastebi, kaip tu atrodai, kad pavargai arba sergi, o kada esi geros nuotaikos;

– Kai tavęs išklauso ir supranta;

– Kai pasitiki tavimi ir kai tu gali pasitikėti;

– Kai yra šalia, kai to labai reikia, kai palaiko sunkią minutę;

– Kai pasirinko tave, o ne barnius ir skyrybas;

– Kai nesako to, kas gali tave įžeisti, nuliūdinti, išmušti iš vėžių (arba atsargiai parenka žodžius);

– Kai renka dovaną būtent tau;

– Kai žino, ko tau dabar labiausiai reikia;

– Kai palaiko tai, kas tau svarbu ir nesišaipo iš tavo gabumų, pomėgių ar pasiekimų; kai nenori, kad tu išduotum pačią save;

– Kai džiaugiasi tavo pasiekimais, kai tiki tavimi.

Tą stebuklingą dieną Moteris pagaliau pasijuto mylima. Ji niekada ir nebuvo nemylima, bet tiesiog nepastebėjo dėmesio, gerų žodžių ir poelgių. Ji meilę suvokė labai ribotai. O juk meilė tokia graži ir spalvinga..

Bet mūsų pasaka tęsiasi.. Sekančią stebuklingą dieną jau pati Moteris panoro tapti mylinčia ir išmokti savo meilę išreikšti taip, kad kiti žmonės pajustų jos švelnumą, dėmesį ir rūpestį. Buvo tiek atradimų, tiek malonių netikėtumų! Juk laimingi mes jaučiamės tik tuomet, kai mylime ir esame mylimi..

O kaip šiandien jums prisipažino meilėje? Ir kaip savo meilę išreiškiate jūs?

Aš linkiu visiems laimės 🙂 !

Pagal Ninos Sumire pasaką, vertė ruvi.lt

Sugrįžimas namo

Ar jums kada nors teko būti apleistame name? Sudaužyti stiklai, pakrypusios langinės, plačiai atvertos arba aklinai užkaltos durys, sutrūkinėjusios sienos, išlinkusios lubos, daug dulkių ir šiukšlių, o svarbiausia – toks slegiantis apleistos ir tuščios erdvės pojūtis, neišvengiamai apimantis kiekvieną, kas atsiduria tokioje vietoje..

Daugumos mūsų gyvenimas, deja, primena tokius namus, tačiau retas išdrįsta sąžiningai pažiūrėti į savo gyvenimą ir pripažinti, kad taip ir yra. Apleistas namas – tai namas, kuriame nėra šeimininko, tiksliau, tai namas, kuriame nejuntamas šeimininko buvimas. Jo nėra name, nėra jo jėgos ir energijos tame name, ji kažkur kitur..

Apie ką paprastai byloja griūtis kažkurioje mūsų gyvenimo sferoje? Apie tai, kad mes skiriame jai nepakankamai laiko, arba apie tai, kad darome ne tai, ką reikia daryti, nustumdami į šalį tai, kas būtina.

Betvarkė namuose rodo, kad juose nėra mylinčio šeimininko, užterštas ir ligotas kūnas byloja, kad per mažai rūpi sveikata, problemos santykiuose prasideda tuomet, kai bendraujama paviršutiniškai, kai neskiriama tam dėmesio ir laiko.. Nes mes pripratome būti bet kur, tik ne ten, kur reikia – savo kūne, savo santykiuose, savo širdyje, savo gyvenime.

Kiekvienai reikšmingai gyvenimo sričiai būtinas sąmoningas dalyvavimas, bet dažniausiai gaunasi taip, kad daugiausiai laiko mes skiriame namo fasadui ir teritorijai aplink jį, o namo vidų paliekame be dėmesio. Mes pasiryžę įrenginėti pievas piknikams, statyti suoliukus ir sūpynes su tentais, tverti tvoras ir kabinti ant jų lentelę “Pavyzdingi namai“, kad paskui galėtume kviesti svečius ir linksmintis.

Bet kur gi mums dėtis, kai šventė kieme baigiasi, ir svečiai išsiskirsto? Kur eiti, kai ateina lietaus arba sniego sezonas? Taip jau nutinka, kad anksčiau ar vėliau mums tenka sugrįžti į namus, kuriuos kadaise palikome be dėmesio.

Pažvelkime atidžiau, kas su mumis vyksta: mes puošiame gražiais rūbais kūną, kuriam jau seniai reikia dėmesio ir rūpesčio, mes apsimetame, kad nepastebime metų metais kaupiamo susvetimėjimo ir šaltumo santykiuose, o paskui stebimės, kodėl skiriamės, mes randame laiko darbui, bet neturime laiko savo vaikams ar tėvams, o paskui negalime suprasti, kodėl mums su jais taip “nepasisekė“.

Ir reikalas ne tame, kad kaltintume save ar kitus, bet tame, kad priimtume faktą, kad kiekvienam “namui“ reikalingas šeimininkas. Tiesiog reikia grįžti ten, iš kur kadaise išėjome ir imtis atsakomybės už savo gyvenimą kuo greičiau – niekas, išskyrus mus pačius, negali padaryti mus laimingais, o mūsų namus – jaukia ir šviesia vieta mums ir mūsų artimiems žmonėms.

Galime iki begalybės “tvarkyti kiemą“ – bėgti nuo neišspręstų vidinių konfliktų ir traumų, pasinerti pilnai į darbą arba linksmintis, t.y., daryti bet ką ir viską, kad tik atidėtume pažinties su savimi tikruoju momentą. Bet kuo greičiau mes užsiimsime visų sandėliukų ir kambarių tvarkymu, tuo daugiau erdvės atsilaisvins sąmoningai ir harmoningai savo gyvenimo kūrybai.

Taigi, kur jūs? Kur jūs tiesiog dabar? Sugrįžkite greičiau namo, jau laikas ruoštis lietaus sezonui 😉 .. Kad išgyventume per šalčius, reikia, kad namuose būtų šilta ir jauku 🙂 .

Pagal Dinos Ričards novelę, vertė ruvi.lt