Taip dažnai būna…

Vieną dieną tas, kas pasielgė su jumis blogai, prašys jūsų pagalbos.

Gyvenimas – jis kaip filmas arba kaip romanas. Jame yra savo siužetas ir logika. Po kulminacijos seka atomazga. Ir visi poelgiai turi pasekmes.

Sąmoningas kenkimas kažkam – taip pat turi pasekmes. Ir po tam tikro laiko tarpo tas, kas kenkė, žemino, šmeižė ir tyčiojosi iš kito žmogaus, gali pats atsidurti jo vietoje. O pati didžiausia bausmė tam, kas kenkė – priimti pagalbą iš to, kam jis kenkė.

Toks daugelio romanų ir filmų siužetas. Gyvenime taip pat taip dažnai nutinka. Vieną dieną tas, kas jums kenkė, gali tapti priklausomas nuo jūsų.

Anyta tyčiojosi iš marčios, o paskui paseno ir apako. Ir niekam nereikalinga buvo, net sūnui, kurį keikė ir nedavė ramiai gyventi. Marti pasiėmė atostogas savo sąskaita, sumokėjo už operaciją ir slaugė anytą ligoninėje – juk ji negalėjo savimi pasirūpinti. Regėjimas sugrįžo.

Arba viršininkas tyčiojosi iš pavaldinio, kaip tik įmanė. Būtent tyčiojosi. Net nemalonu pasakoti detaliau. O vėliau tas pavaldinys, vienintelis iš visų, aplankė viršininką ligoninėje – tas patyrė insultą. Ir dar kelis kartus aplankė, atnešė vaisių ir tiesiog pabuvo, pasikalbėjo. Nors viršininką atleido, jokios naudos iš tų vizitų nebuvo. Bet juk reikia ligonius lankyti.

Direktorius atleido merginą nesąžiningai ir niekšingai; o po dešimties metų atėjo į jos sukurtą įmonę įsidarbinti valytoju. Jis viską prarado, nuskurdo, susirgo ir prašė jį įdarbinti. Mergina padėjo jam ir su darbu, ir su gydymu. Ji tiesiog negalėjo kitaip pasielgti.

Arba štai – nusigyvenęs girtuoklis prašė pinigų gatvėje iš vieno žmogaus. O tas pažino seržantą, kuris kariuomenėje iš jo tyčiojosi. Bet pinigų jam davė; ir paklausė, kuo galėtų jam padėti, ir savo mašina pavežėjo jį iki namų – girtuoklis dar turėjo namus. Ir nepradėjo džiūgauti: “Cha-cha! Taip tau ir reikia! Tai gyvenimas tave nubaudė! Tai tau antausis ir akmuo į nugarą!“

Kilniaširdžiai žmonės niekada taip nepasakys, matydami pažeminimą ir nelaimes tų, kas jiems kadaise pakenkė. Jie išties pagalbos ranką. O jei negali padėti – nebadys pirštais ir nesišaipys. Nukreips žvilgsnį į šalį, kad dar labiau nepažemintų…

O tiems, kas tyčiojasi ir šmeižia, vertėtų priminti – gali būti, kad teks priimti pagalbą iš tų, ką jie skriaudžia. Taip dažnai būna. Labai dažnai. Kaip kine…

Pagal Annos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Pasitikėjimas

Emocinio atsivėrimo su pliuso ženklu mes kažkodėl baiminamės labiau, nei su minuso ženklu…

Kitaip tariant, švelnumą mes išreiškiame sunkiau, nei pyktį…

Tylūs ir paprasti žodžiai skamba rečiau, nei garsi kritika…

Įsižeisti lengviau, nei paklausti…

Kodėl?…

Tikrai ne todėl, kad mes blogi, ar bejausmiai…

Bet todėl, kad beveik kiekvienas iš mūsų turi pažeisto pasitikėjimo patirtį, kuri vėliau automatiškai persijungia į savisaugos režimą net ir tuomet, kai mums nieko negresia…

Štai kodėl pasitikėjimas – svarbiausia vertybė artimų žmonių santykiuose, mielieji…

Vertybė, kuriai reikalinga ne restauracija, o Nepažeidžiamumas…

Restauruotas pasitikėjimas, kaip įskilęs puodelis, kurį suklijavo, bet štai gerti iš jo vargu ar įmanoma…

Ir joks užkulisinis gyvenimas nevertas to, ką mes dėl jo aukojame…

Ir net atsisveikinti su tiesa širdyje visada geriau, nei pasilikti, bet su melu…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Pabandyk…

Kažkam tu būtinai pasirodysi laiku. Net jei apie tai nežinai. Vienas trumpas susitikimas su tavimi gali pakreipti kažkieno dieną pozityvia linkme. Įžiebti šviesą, o kartais – ir gyvenimą.

Kažkam labai svarbu išgirsti tai, ką gali pasakyti būtent tu. Išgirsti tavo patirtį, tavo požiūrius, tavo mintis, tavo viltis. Jis netaikys to savo gyvenime tiesiogiai – juk ne tame esmė, – bet, įkvėptas tavo drąsos būti atviru su kitais, jis galės tapti atviru pats su savimi. O tai jau labai daug.

Kažkas tikrai ieško to, kuo tu gali pasidalinti. Ieško, ir, galbūt, neranda, nes tu abejoji. Laikai visa tai savyje, neatveri durų. Ant jų visada kabo užrašas: “Uždaryta“. Tu gali neatverti plačiai durų, bet vis gi išdrįsk pasidalinti tuo, ką laikai savyje: daug kam reikalingas tavo pavyzdys.

Tai, ką tu gali pasakyti, padaryti, pasiūlyti, galbūt, reikalinga ne visiems, bet padaryk tai, pasakyk, pasiūlyk. Pabandyk.

Kartais šis žingsnis atrodo lyg šuolis per bedugnę, bet galiausiai tampa tiltu, kuris sujungia su tais, su kuo pakeliui. Ir be tavęs jūs nesusitiksite.

Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Ramaus ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Be žodžių…

“Aš tave taip myliu, mama“ – pasakiau savo mamai pusryčiaudama, kai buvau paauglė. “Ir aš, – šypsojosi atsakydama mama, – o gal galėtum vakare, prieš man sugrįžtant iš darbo, nuskusti bulvių, tuomet aš pajusčiau tavo meilę be jokių žodžių?..“

“Kaip aš myliu savo katiną!“ – sakiau glostydama jo minkštą, pūkuotą kailį. “O gal tuomet pakeisi jam kraiką? Ir išplausi jo maisto dubenėlį?“ – paklausė tėvas.

Tada klausiausi savo tėvų, ir stebėjausi: juk aš kalbu apie meilę!!! Kuo čia dėtas kažkoks kraikas, dubenėliai ir nelemtos bulvės?!

Dabar suprantu: taip, gražūs žodžiai, eilės, prisipažinimai – labai svarbūs. Bet jei gyvenime mes nematome tų žodžių išraiškos – jie tampa tuščiu garsu. Kiekviena diena mums suteikia daugybę galimybių išreikšti savo meilę… Ir kai mylime, mes darome tai nesusimąstydami ir nuoširdžiai.

…Tyliai, ant pirštų galiukų, užeiname į miegamąjį, kad nepažadintume mylimo žmogaus, atsargiai pataisome pagalvę, išimame telefoną iš rankų, kad neprikeltų koks nors skambutis, paskui apkamšome antklodes vaikams… Išmokstame meistriškai paruošti rytais kavą, o vaikams pusryčiams žaismingai išdėliojame laivelį iš blynelių ir sūrio ant lėkštučių…

Mes valandų valandas klausome draugų atviravimų, kai jiems reikalingas palaikymas ar tiesiog buvimas drauge. Mes sugalvojame netikėtas mielas dovanėles, nudžiuginame ir padrąsiname artimus žmones, sukuriame pozityvią nuotaiką…

Surengiame šeimos iškylą į gamtą, arba visi drauge ruošiame savaitgalio pietus. Aplankome tėvus, padedame jiems surinkti rudens derlių. Paskambiname svetur gyvenantiems draugams. Padedame vienišam seneliui kaimynystėje. Nesusimąstydami skubame į pagalbą, atiduodame paskutinius pinigus vaistams…

Tai labai labai svarbu – gebėti pasakyti “myliu“ be žodžių… Išreikšti veiksmais savo meilę. Ir tai ne brangios dovanos ar prabangios puotos. Meilės išraiška – tai viskas, kas mus suvienija, įkvepia ir palaiko: dėmesys, geranoriškumas, šypsenos, rūpestis, apkabinimai, padrąsinimas, pagalba…

Dabar aš supratau: meilė gyvuoja ir auga nuolat palaikoma. Ir tegul tai atrodo labai paprasta ir kasdieniška – nuskustos bulvės, pakeistas kraikas katinui, pokalbis su draugu, skambutis tėvams, žaidimai su vaikais, išplautos lėkštės, pagalba kaimynui…

Tačiau tai – daugiau nei žodžiai, tai – meilė, tapusi regima…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Išklausyti… Suprasti… Mylėti…

Prisiminkite situaciją, kai jūs nebuvote išklausytas.

Kai į jūsų prislėgtą būseną gavote tokį atsaką: “Na, nieko baisaus, argi tai problemos? Rankos-kojos yra, nėra čia ko liūdėti! Gyvenimas puikus!“

Arba kai pasidalinote savo pergyvenimais: “Nežinau, ką daryti..“, jums patarė: “Eik, prasiblaškyk, pasilinksmink! Negalvok apie nemalonumus, viskas bus gerai!“

O kai netekote kantrybės, jus pagėdino: “Ko čia nerviniesi? Ko raudi dėl niekų? Nekelk balso!“

Arba kai guodėtės: “Man taip baisu..“, o jums atsakė: “Nėra čia ko bijoti! Tu gi ne mažas vaikas!“

Ir… vietoje palengvėjimo, kad jūs ne vieni, pajutote gumulą gerklėje ir vis augančią vidinę įtampą. Ir dar – neviltį, kaltę, liūdesį, gėdą… Ir supratote, kad nėra prasmės net pradėti kalbą apie savo jausmus ir pojūčius, nes niekam tai neįdomu.

O kaip norėtųsi, kad kažkas pasakytų: “Aš suprantu tave. Matau, kad tau liūdna… baugu…tu sutrikęs… Tau nelengva. Aš šalia…“

Būti išklausytam – tai, ko gero, vienas iš esminių dalykų santykiuose su žmonėmis.

Tai labai svarbu – gebėti išklausyti, išgirsti ir suprasti kitą žmogų… Sukurti jaukią pasitikėjimo erdvę, kur jūsų jausmai išreiškiami ir priimami.

Būtent tai yra harmoningų santykių pagrindas, ir tai, kas suteikia jums galimybę vystyti savo gyvenimą pozityvia santarvės linkme. Kad tai įgyvendintume, turime mokytis kalbėtis apie savo jausmus ir būsenas.

Išklausyti… Išgirsti… Suprasti… Mylėti….

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Ruduo įpusėjo…

Visą naktį lijo kaip iš kibiro. Lijo taip, lyg kažkas būtų sumanęs nuplauti visas šio miesto spalvas.

Žalia, raudona, geltona – skęsta po kojomis, tiesiog dabar, akimirksniu, pavirsdamos pernykščiais lapais.

Ruduo įpusėjo.

Pasaulis keičia optiką ir tampa monochrominiu.

Gyvenimas palengva persikelia iš išorės į vidų. Sušildome asmeninę erdvę, skirstome šilumos atsargas ilgai žiemai, pravedame vidinių resursų inventorizaciją…

Visos didelės ir dosnios vasaros prasmės pasiekė aukščiausią koncentraciją ir dabar padėtos atsargai, tarsi mėlynių uogienė, kad ilgais vakarais galėtume po šaukštelį papildyti savo džiaugsmą.

Paskaičiuokite savo paūgėjusius viščiukus, surinkite išmėtytus akmenis, darykite viską, kas reikalinga, žiema būna labai ilga.

Saugokite tuos, kurie šalia. Branginkite tuos, kurie toli. Visiems drauge šilčiau…

Pagal Elenos Kasjan esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Stebuklingas gyvenimo devizas

Aš pažįstu moterį, kuri mums susitikus, visuomet sako: “Gyventi pasiruošusi!“…

O juk jos gyvenimas būtų nepakeliama našta daugeliui iš mūsų, mielieji…

Ne, ji nesaldina gyvenimo išgalvotomis emocijomis ir nesišypso per jėgą…

Tiesiog kartą ji aiškiai suprato, kad lengviau jai pasidaro ne tuomet, kai ji bijo, bėga, blaškosi ir skundžiasi, bet tuomet, kai gyvena, nesuteikdama padidinto reikšmingumo savo skausmui, ir visoms negandoms, nežinia iš kur ateinančioms…

Na, taip… sveikata nekokia… problemos keičia viena kitą… kartais ir baugu, ir neramu…

Bet…

Štai langas blankus, reikia išplauti… šuns maistas baigėsi, reikia nueiti į parduotuvę… draugės gimimo diena, numegsiu jai šaliką… knyga nauja išleista, noriu perskaityti… ruduo toks gaivus, smagu pasivaikščioti…

Gyventi pasiruošusi…

Visada…

Ir gyvena…

Ir atskiria sveiką rūpestį savimi nuo kankinančios koncentracijos į kiekvieną savo baimę ir į kiekvieną savo kūno dilgtelėjimą…

Neieško stebuklingų piliulių… ir apskritai neieško jokios magijos, nes žino, kad pagrindinė pusiausvyros paslaptis, ir ji tai tvirtai žino, yra gebėjime priimti gyvenimą ir save pačią tokiais, kokie jie yra…

Ne geresniais, ir ne blogesniais…

“Gyventi pasiruošusi!“, sako ji man ir vėl, ir aš priimu jos devizą…

Prisijunkite 🙂 !..

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Pabudimas

Kai pabus jūsų sąmoningumas, susiaurės jūsų draugų ratas. Jūs pastebėsite, kad įprasti pokalbiai su draugais ir pažįstamais kažkaip nesiriša. Lyg ir viskas taip, kaip buvo, bet kažkodėl tai jau neįdomu.

Todėl, kad jūs jau negalėsite palaikyti negatyvių pokalbių ir apkalbų: viskas blogai, visi aplink blogi, vyras nervina ir žmona dėl visko kalta. Jūs liausitės žaisti tuos veidmainiškus žaidimus ir tapsite nepatogiu žmogumi savo draugams, nes būsite gyvu priekaištu, nuolat primenančiu jiems, kad karalius – nuogas.

Jums pasidarys sunku dirbti nemėgiamą darbą ir dirbti kažką, kas neturi prasmės. Jūs arba pakeisite požiūrį į savo veiklą, arba kardinaliai ją keisite. Ir jei darbe jus laikė būtinybė, baimė ar įprotis, tuomet tai kaipmat išlįs į paviršių, ir jums teks kažką su tuo daryti.

Jūsų santykiai pradės braškėti per siūles. Nes dauguma santykių – tai ne pilnavertė dviejų žmonių sąjunga, o abipusių priklausomybių ir kompensacijų kamuolys. Jūs pajusite vienatvę. Todėl, kad nutrūks visi nereikalingi ir netikri ryšiai, kurie buvo grįsti egoizmu, savanaudiškumu ir tuštybe.

Jūs daugiau negalėsite meluoti nei sau, nei kitiems. Tiesiog fiziškai negalėsite (kaip Buratinas, kuriam meluojant augo nosis), dabar jūs visa savo esybe jausite apgaulę ir melą – žodžiuose, mintyse ir veiksmuose. Ir tai bus nemalonus pojūtis, tarsi katės nagų įdrėskimai jūsų sieloje. Ir ne, tai neatsijungia.

Jūs staiga pamatysite, kad aplink labai daug kančios. Ir jei anksčiau jūs buvote labai užsiėmę išskirtinai savo pergyvenimais – tai dabar jūs užjausite šalia jūsų kenčiančius žmones. Ir jūs būsite pasirengę padėti kiekvienam, visiems, ir bet kurią akimirką, kaip sugebėsite – nes kitaip jūs tiesiog negalėsite.

Jūs pajusite gėdą. Už savo žodžius ir poelgius praeityje, nes pažvelgsite tiesai į akis ir pripažinsite, kad klydote ir žeidėte kitus, ir esate už tai atsakingi. Kai tik tai pripažinsite – gėda praeis, o jos vietą pagaliau užims vidinė ramybė.

Jūs pradėsite mažiau kalbėti. Nes atkris viskas, ką jūs kalbėjote iš baimės, pavydo, egoizmo ar pykčio. Ir negalėsite daugiau rašyti smerkiančių ar įžeidžiančių komentarų internete, nes jums to jau nebereikės. Jūs suprasite, kad tyla – tai tikrai auksas.

Jūsų pasaulio vaizdinys sugrius. Ir jūs suvoksite, kad yra ne tik jūsų – vienintelė teisingiausia – nuomonė, ir – visos kitos nuomonės, bet – yra objektyvi realybė ir begalė galimybių žmonijai vystytis ir tobulinti šį pasaulį. O visi apribojimai – tėra išgalvotos ir primestos iliuzijos.

Jums teks imtis atsakomybės už savo gyvenimą. Jūs suprasite, kad nėra prasmės laukti gelbėtojų ar lyderių, kad daug kas gyvenime priklauso nuo mūsų pačių. Ir ta atsakomybė nebus jums našta – atvirkščiai, jūs pajusite palengvėjimą, nes pradėsite valdyti savo gyvenimą.

Štai taip, diena po dienos, viskas, kas netikra, primesta, dirbtina, veidmainiška, pradės byrėti, atverdami kelią vidinėms dvasinėms vertybėms. Tuomet viskas, kas tikra – pradės ryškėti, augti, skleistis ir stiprėti. Ir šis procesas – ne visada malonus ir darnus.

Dažniausiai tai skausminga metų metais kauptų įpročių ir iliuzijų griūtis. Bet kuomet jūs išsilaisvinsite iš kaustančių šablonų nuolaužų, jūs aiškiai suvoksite – tai buvo verta patirti.

Pagal E. Bodynos tekstą, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Spinduliuoti Gyvenimą…

Yra žmonės, kurie į aplinką spinduliuoja kažkokią nenusakomą ramybę ir palaimą – taip veikia jų gestai, žvilgsniai, jų šviesios ir tyros sielos nebylus prisilietimas.

Jie spinduliuoja Gyvenimą…

Ir jis paliečia kitus žmones tyliai-tyliai, tarsi šiltas pavasario dvelksmas, kuris prasiskverbia per senas sienas ir uždarytus, sustingusius per žiemą langus, jis atgaivina širdis, kurios, atrodytų, jau sustabarėjo ir atbuko – taip ilgai jas sekino kančia, baimė, vienatvė.

Koks galingas sielos poveikis kitai sielai! Ir dažnai to neįtaria nei tas, kuris daro poveikį, nei tas, kuris patiria tą poveikį…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Ramaus ir jaukaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Geri žmonės taip pat kartais klysta

Jei tavo praeityje įvyko kažkas, už ką tu niekaip negali sau atleisti.. Jei praėjo daug laiko, o tu dar vis jautiesi kaltas, ir jauti, kad šis poelgis daro tave “blogu“ arba “nelabai geru“, ir tai nesikeičia, nes poelgis – tavo..

Jei tokia istorija nutiko tavo gyvenime – pažvelk į savo praeitį. Galbūt, tarp to įvykio ir dabartinio momento jau praėjo daug laiko. Laiko, per kurį tu atlikai daug kitokių veiksmų, nepanašių į tą, blogąjį, dėl kurio tau gėda. Tu padarei daug gerų darbų – ir tai taip pat buvo tavo poelgiai.

Mes negalime atsukti laiko atgal ir visko ištaisyti. Bet mes galime sau pasakyti: “Taip, aš suklydau, tai buvo blogas poelgis, ir aš apgailestauju, kad taip pasielgiau. Aš pasimokiau iš šios patirties. Aš daugiau nekaltinu savęs ir paleidžiu save iš kaltės jausmo kalėjimo. Dėl to įvykio aš nesu blogas žmogus – aš būnu visoks, bet visada stengiuosi daryti teisingas išvadas. Aš gyvenu toliau, aš keičiuosi.“

Mes negalime pakeisti praeities. Mes negalime pakeisti to, kas jau įvyko. Bet kaip mes pritaikysime savo patirtį ateityje – tai jau mūsų pasirinkimas ir mūsų atsakomybė. Todėl svarbu yra tai, ką mes darome jau po to, kai suklydome.

Vienas poelgis – tai dar ne visas gyvenimas. Viskas tavo rankose. Dažnai kartojama frazė: “žmonės nesikeičia“ – netiesa.

Geri žmonės taip pat kartais suklysta. Ir kiekvienas poelgis turi savo priežastis.

Bet dabar aš pasakysiu trumpai: gyvenk toliau, prašau. Atleisk sau. Ir leisk sau keistis.

Pagal Aleksandros Sneg esė, vertė ruvi.lt