Saulės rezginys

Kartais man kvapą užgniaužia nuo supančio grožio – nes jis atrodo toks neaprėpiamas, o mano širdis – tokia maža. Kaip sakydavo mama – širdis tokia, kaip tavo sugniaužtas kumštelis..

Argi gali ten tilpti viskas, kas priverčia mano širdį virpėti: šiurkštūs saulėgrąžos stiebai, žvaigždžių atspindys naktinės jūros bangose, vanduo iš šulinio, žvyro šiugždėjimas po dviračio ratais, vardai, ištarti garsiai ir pašnibždomis, visos mano mėgiamos dainos, patys šauniausi pasaulyje knygų herojai?..

Bet juk kažkaip telpa. Ir kai aš apie visa tai galvoju – man atrodo, kad ir aš tampu neaprėpiama. Tokia didžiulė, kad galiu įpinti į plaukus žvaigždynus, pabučiuoti jūrą į sūrią kaktą, arba apkabinti – visus ir iš karto.

O mes skundžiamės, kad viskas ne taip, kad reikia sulaukti šviesesnių laikų.. O juk šviesa – ne tame, kad ji tai atsiranda, tai vėl išnyksta. Viskas paprasta, ir tai joks stebuklas, tai fizika: tamsa neturi šaltinio.

Ir jei tamsu – reiškia, kažkas užstoja šviesą. Aptiksi tai, stumtelsi į šoną – ir, žiūrėk, kaip pradės viskas aplink palengva šviesėti.

Žinoma, tu gali prieštarauti – atseit, juk ir saulė tai pateka, tai vėl nusileidžia, ir tu niekaip negali įtakoti šio proceso.

Bet, žinai, tavyje juk visas rezginys saulės vardu pavadintas.. Manau, tai labai daug reiškia 🙂 .

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Apie “paguglinti“

Šiuolaikiniame pasaulyje dauguma mano pokalbių su žmonėmis ir klausimai apie kažką baigiasi pasiūlymu paguglinti. Jei aš klausiu ko nors konkretaus apie kitas šalis, sąvokas arba kažką kitko.

Iš vienos pusės paguglinti – tai teisinga. Galima sužinoti daug įdomaus, savarankiškai susirasti informaciją ir netrukdyti kitų žmonių su savo klausimais.

Bet juk aš dažnai užduodu klausimus tam, kad pabendrautume, aptartume ką nors, arba tiesiog arčiau susipažintume.

O kai man pasiūlo paguglinti.. tai tas pats, lyg man sakytų “atstok“, todėl pokalbyje dažnai pakimba nejauki pauzė. Ir kiek žmonių po pasiūlymo paguglinti tikrai eina tai daryti?

O juk kaip gerai buvo anksčiau.. Galima buvo ilgai kažką aptarinėti, kažką vienas kitam pasakoti, eiti susirasti protingą knygą arba paskambinti išmintingam giminaičiui. Ir taip šilta ant širdies dėl to pasidarydavo… Ilgiuosi tų laikų.

Pagal Aglajos Datešidzės esė, vertė ruvi.lt

Palaukti, kol rūkas išsisklaidys…

Kiekvieno žmogaus gyvenime būna momentai, kai rožė dėl kažkokių priežasčių blanksta, o muzika daugiau nejaudina mūsų, arba geras, švelnus žmogus, su kuriuo gyvename kartu daugelį metų, jau negali nuraminti mūsų širdies.

Nuotaikų kaita būdinga žmogui, kaip šviesos ir šešėlių kaita, kai susikaupia debesys, kurie užgožia saulę, o paskui ir vėl išsisklaido.

Tačiau nuotaikų kaita gali tapti tikra kančia, jei ją išgyvendami mes pradedame galvoti, kad tai rožė kalta, kad nežavi mūsų savo spalva ir kvapais, kad muzika jau ne tokia gera, jei nejaudina mūsų, arba, dar blogiau, kai mes kategoriškai pareiškiame, kad mūsų artimiausias žmogus daugiau jau nėra nei toks geras, nei įdomus.

Tiesą sakant, tai blogiausia, ką mes galime padaryti, išgyvendami nuotaikų kaitą – daryti štai tokius kategoriškus vertinimus ir išvadas. Žinoma, žmonės ir aplinkybės keičiasi, bet mes niekada nesugebėsime adekvačiai vertinti realybės, jei nepripažinsime patys sau, kad mūsų nuotaikų kaita kartais gali užtemdyti gebėjimą aiškiai matyti ir jausti tai, kas vyksta mūsų gyvenime.

Dažniausiai emociniai svyravimai prasideda tuomet, kai kažkas kardinaliai keičiasi mūsų gyvenime, kai reikia atgauti vidinį prasmės pojūtį, kai sunku išsaugoti vidinę pusiausvyrą.

Tai primena pasakojimą apie žmogų, kuris pasistatė namą ant skardžio prie jūros, kad jo namą kartais apgaubtų rytinis rūkas. Tačiau vieną rytą tirštas rūkas nusistovėjo ir nesisklaidė visą mėnesį. Žmogus neteko vilties sulaukti giedrų dienų, paskubomis pardavė namą ir išvažiavo. Bet po savaitės, kai jis išvyko, rūkas išsisklaidė..

Taip ir mūsų gyvenime: kartais dėl kažkokių priežasčių mūsų širdį apgaubia tirštas rūkas, ir neretai visas tolimesnis gyvenimas priklauso nuo to, ar užteks mums tos tylios vidinės drąsos, kad sulauktume dienos, kai rūkas išsisklaidys..

Pagal Marko Nepo esė, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Rugpjūtis..

Rugpjūtį reikia skanauti lėtai, lyg šviežią vasaros gėlių medų.

Įsipilti į mažą perregimą indą, ragauti po mažą lašelį, o pro indo kraštą žiūrėti į saulę..

Dar vis šiltus rugpjūčio vakarus galime prailginti jaukiu pasisėdėjimu prie laužo, pasivaikščiojimais po žvaigždėtu dangumi, ilgais pokalbiais vasarinėje verandoje..

O vasariškas rugpjūčio dienas mes galime sudėti tarp pamėgtos knygos puslapių, tarsi žymeklius, kad paskui prisimintume jų šilumą darganotą lapkritį, pasiėmę šią knygą iš lentynos..

Ir, prašau jūsų, nekartokite ant kiekvieno žingsnio: “Oi.., va, štai jau ir rugpjūtis, jau ir ruduo ateina..“

Na, kur gi jūs taip skubate?

Sustokime pasidžiaugti kiekviena akimirka: gėlių žiedais, nušienautos pievos kvapais, šiltos saulutės spinduliais, smagiu paukščių čiulbėjimu, dosniomis sodo gėrybėmis..

Ragaukime rugpjūtį po mažą lašelį 🙂 .

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Tokia keista vasara…

Keistų metų keista vasara…

Niekada neįsimenu skaičių ir datų, bet šią, turbūt, atsiminsiu…

Ne, aš ne apie pandemiją, režimus, draudimus, bauginimus… Visa tai išorėje, bet man, kaip visada, įdomu tai, kas vyksta mūsų viduje ryšium su tuo, kas vyksta išorėje…

O mano viduje – Salvadoras Dali savo tekančiame laikrodyje ir skraidančiuose sapnuose…

Emocinis siurrealizmas, kuriame viskas neįprasta, keistai nejauku, nesuprantama, todėl dažnai norisi tiesiog pabusti ir atsistoti po šaltu vandeniu, kad sugrąžintų sąmoningumą ir saugumą…

Kiekvieną dieną aš matau panašią būseną savo draugų, artimųjų akyse, ir net daugumos man nepažįstamų praeivių akyse…

Aš matau arba atvirą sąmyšį, arba negrabius bandymus jį užmaskuoti, pakeisti, išjuokti…

Ir kartais gaunasi, kartais…

Mes esame pažeidžiami žmonės, sunkiai įveikiantys neišvengiamus pasikeitimus…

Ir, paradoksas, bet būtent savo pažeidžiamumo pripažinimas sustiprina mus, o ne žaidimai į nenugalimuosius…

Dabar mus palaiko paprasti dalykai, patys paprasčiausi: nuo mėgiamo arbatos puodelio su skania arbata iki saugių savo namų sienų…

Ir mes patys palaikome vienas kitą, nustoję chroniškai kabinėtis prie smulkmenų ar lieti pyktį dėl savo bejėgiškumo…

Mums nelengva, bet išaušta naujas rytas, ir mes žengiame į jį, kad gyventume…

Be sąlygų… Taip, kaip gaunasi…

Ir, galbūt, kada nors, mes nusišypsosime, prisiminę, kad būtent ši keista vasara išliko mūsų širdyse ne tik kaip mūsų išbandymų vasara, bet ir mūsų pabudimo iš ilgo sapno vasara…

Stiprybės mums visiems, vilties, naujos pradžios…

Bet koks gyvenimas, visų pirma, išlieka gyvenimu…

Apkabinu jus, mielieji…

Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Apie neurozę.. ironiškai

Keistas dalykas ta neurozė..

Keisčiausia joje tai, kad kuomet tu kankiniesi, bandydamas nuspėti aplinkinių reakcijas – kad ko nors nepraleistum, nesutrukdytum ar neįžeistum – tu tik dar labiau sukeli kitiems diskomfortą.

O jau kai neurotikas sutinka kitą neurotiką – prasideda tikrų tikriausia proto žaidimų pasiutpolkė. Juk ne juokas – reikia pagalvoti ne tik apie tai, ką kitas neurotikas pagalvos, reikia dar numatyti, ką jis pagalvos apie tai, ką tu pagalvosi ką jis pagalvos!

Mes neretai susiduriame su niūriais žmonėmis, perkreiptais nuo įtampos veidais, aplink kuriuos net oras virpa nuo negatyvumo. Ir jei atvirai, labai jau slogi tokia atmosfera.. Nes mums jauku su ramiais, geraširdiškais, nuoširdžiais žmonėmis. Neurotikai ne tokie..

Jų nuolatinėse paslėptos klastos paieškose jie niekaip negali palikti ramybėje net  to, kas jų neliečia. Jų galvose pasiutusiu greičiu triukšmingai sukasi beprotiška karuselė su poniais ir vienaragiais: kas ką pasakė, kodėl ir ką turėjo omenyje, kokios to pasekmės.., ach, palauk, jis jau išėjo, nors jam, panašu, visai nesvarbu, kokią sumaištį jis paliko mano galvoje. Na, bet nieko! Bus apie ką pagalvot prieš miegą! Ir tema bus pokalbiui su draugais!

Panašu, kad neurozė – tai toks realybės filtras, kuris yra išverstas į išvirkščią pusę. Ir kol sąmoningi, ramūs žmonės sėkmingai atskiria pelus nuo grūdų, neurozės sūkurys įtraukia į neurotiko galvą įvairiausių minčių spiečių, pakeliui sureikšmindamas jas ir išpūsdamas jų prasmę iki neįtikėtinų mastelių.

Beje, o kaip gi kitaip? Jei galva ištisą parą užimta tokiu sekinančiu procesu, kuriam skiriama didžioji dalis proto pastangų, tuomet nori-nenori pradėsi ieškoti pateisinimo, kodėl tam skiriama tiek laiko ir jėgų.

Bet jėgų mes turime ribotą kiekį, mielieji. Todėl neįsileiskite tų įkyrių minčių spiečių!

Įsivaizduokite, kad kiekvieną rytą jūs pabundate su pilna stikline energijos, ir tik nuo jūsų priklauso, ką su ja darysite: palaistysite jūsų su meile užaugintą bonsą, ar išpilsite ant dilgėlių krūmo už kampo.

Autorius, deja, nežinomas, vertė ruvi.lt

Šiltos, vasariškai jaukios savaitės mums visiems 🙂 !

Tarsi krištolinis karoliukas…

Lietinga vasaros diena tarp virtinės saulėtų dienų – tarsi krištolinis karoliukas ant gintarinio siūlo.

Reikalinga diena. Papildanti.

Pabundu išgirdus tyliai barbenantį lietaus šnabždesį. Gerai, jei yra galimybė pasilikti namuose, jaukiai apsisiausti pledu ir klausytis tų stebuklingų, užburiančių garsų.

Paskui atsikeliu iš lovos. Už lango auga medžiai, todėl kambarys skendi paslaptingoje žalioje prieblandoje. Pasijuntu tarsi pasakoje, ir tuo pačiu širdį užlieja šildantis namų jausmas.

Prieinu prie lango, plačiai atveriu jį ir įkvepiu patį gyvenimą – gaivų vėsų orą, kvepiantį lapų kartėliu ir žole.

Stoviu taip ilgai, kol pajuntu lengvą šaltuką, todėl iš spintos išsiimu mėgiamą šalį ir susisupu į jį, lyg į jaukų lizdą.

Aš šiandien – tarsi žmogus-lizdas. Žmogus stebintis ir besiklausantis. Žmogus jaučiantis.

Ir jei lietus prailgs, aš turėsiu pasirinkimą – iškepti pyragą ar paskaityti mėgiamą knygą.

… O vakare danguje nušvis vaivorykštė – lengva, perregima, atsispindinti ką tik praėjusio lietaus lašeliuose.

Pagal A. Sneg esė, vertė ruvi.lt

Jaukaus vasariško savaitgalio mums visiems 🙂 !

Apie išsiskyrimą

Sunkiausia skirtis su tais, kas buvo mums mūsų pačių liudininkais. Mūsų sudėtingo ir skausmingo augimo, mūsų ieškojimų, vilčių ir nuopolių. Mūsų sunkumų, kuriuos stengėmės įveikti ir įveikėme. Pokyčių, per kuriuos ėjome ir praėjome.  Rezultatų, kuriuos mes pasiekėme.

Su tais, kas mus suprato, kas mus stebėjo ir ėjo šalia. Atsiliepdavo. Paremdavo sunkią akimirką. Buvo atspindžiu. Buvo balsu, kuris kartojo: “Laikykis, aš su tavimi. Greitai bus lengviau“.

Sunku skirtis su jais, net jei labai gerai supranti: mūsų keliai išsiskyrė. Mes pasikeitėme. Peraugome vienas kitą ir dabar tiesiog augame į skirtingas puses. Tai gyvenimiška, bet vis vien skaudu. Taip, mūsų bendra patirtis lieka su mumis. Bet be jų – kažkaip ne taip. Lyg kažko trūktų…

Ir reikia laiko, kad paleistume praeitį, kad išmoktume be jų gyventi dabartyje. Reikia laiko ir supratingumo. Todėl kad kiekvienas išsiskyrimas ir atsisveikinimas žeidžia mus labiau, nei tikimės: paliečia kažką tolimo ir jautraus, kai dar nebuvo nei gyvenimo išminties, nei suvokimo, kad gyvenimas, nežiūrint į nieką, tęsis toliau. Kitoks, be jų. Bet tęsis. Ir laimė – kitokia, su kitais – taip pat bus. Nors ir nesitiki.

Reikia kantrybės, tylos ir jautrumo. Meilės. Atsiminimų. Buvimo – su savimi.

Tuomet viskas, kas buvo – išliks, bus išsaugota. Nusės šiltais prisiminimais kažkur tolimoje širdies kertelėje ir jau neskaudins. Žaizda užsitrauks. Praeitis virs patirtimi. Nusiminimas – dėkingumu. Užvertos durys – atvers naujas. Išsiskyrimas – taps pažadu tikėti ir gyventi toliau…

Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Tik reikia sulaukti lietaus…

Yra tokios žuvelės – kai vandens telkinys išsenka, jos užsikasa į dumblą. Ir štai taip kantriai laukia – kada pradės lyti palaimingas lietus. Joms niekas nežada, kad pradės lyti. Ir tūnoti džiūstančiame dumble tamsu ir baisu. Bet jos laukia – sustingusios, kad neeikvotų jėgų. Kad neprarastų energijos. Kad išgyventų ir sulauktų.

Taip ir žmonės, netekę meilės – jie tamsoje ir sąstingyje kažkaip gyvena. Stengiasi lėčiau kvėpuoti, mažiau judėti, mažiau kalbėti – tik darbo reikalais. Tik tiek, kiek būtina. Jie taip pat laukia, nors niekas jiems nežadėjo, kad meilė ateis. Jie ir nesitiki – juk tam taip pat reikia ir jėgų, ir energijos. Tiesiog kažkaip išgyvena. Nes gali pritrūkti oro ir žūti tarp svetimų abejingų žmonių…

Ir taip slenka metai po metų. Ir jėgų vis mažiau, o dumblas – vis sausesnis. Ir amžius, tas nelemtas amžius, vis prisideda… O paskui prapliumpa gausus tropinis lietus. Nepaliaujama srove, vientisa siena liejasi palaimingas vanduo. Ir pripildo telkinį; ir vėl galima plaukioti, išskleidus pelėkus. Vėl galima gyventi. Ir ateina meilė – taip netikėtai, galingu srautu.

Ir žmogus išsiropščia iš duobutės, iš savo mažytės slėptuvės; visai jėgos išseko ir oro trūksta. Bet telkinys pildosi meile. Ir žmogus atgyja – daugybę kartų tai mačiau. Ir vėl gyvena, kvėpuoja pilna krūtine, jis vėl kupinas jėgų ir sumanymų. O šalia jo – kitas žmogus.

Tai viskas, ko reikia gyvenimui – meilės ir kito žmogaus. Lietus vis vien ateis, tiesiog reikia sulaukti. Ir tikėtis – tikėtis vis dėl to reikia, mes juk ne žuvys. Nors ir jos, ko gero, tikisi – ir todėl išgyvena…

Pagal Anos Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Pasaulis – ne visada tavo atspindys

Sakoma: “Pasaulis – tai veidrodis. Tai, ką tu smerki kitame žmoguje – VISADA yra tavyje kaip kažkas iki galo neišspręsto ar nesuvokto.“

Bet, ne – tai ne visada tavo atspindys.

Kartais kitas žmogus tiesiog yra piktas, liūdnas, sutrikęs, arba pats smerkia tave.

Arba meluoja.

Arba pabėga, įskaudinęs tave.

O kartais tu iš tiesų gali pasitikėti savo paties jausmais, savo intuicija, savo nuojauta, savo giliu vidiniu Žinojimu.

Ir kartais esmė ne begaliniuose tobulumo paieškose, bandant suprasti savo projekcijas ir klaidas.

Tiesiog reikia tvirtai laikytis Tiesos, patvirtinant ją savo asmenine gyvenimo patirtimi ir kaskart įgaunant vis daugiau aiškumo, kad pamatytum viską taip, kaip yra iš tiesų.

Ir, beje. Kartais tu tikrai matai savo atspindį, bet negali to aiškiai suvokti.

Kartais tai iš tiesų tavo pyktis, liūdesys, baimė. Tavo paties neteisingas mąstymas. Tavo asmeninė nesuvokta projekcija, kurią tu numetei kitiems.

Todėl kiekvieną gyvenimo akimirką reikia ieškoti Tiesos.

Ir toms paieškoms nėra formulių. Nėra maršrutų žemėlapyje.

Nes Tiesa gyva.

Todėl būk dėmesingas, sąmoningas, atidus.

Nesutik su primityviais atsakymais.

Būk pasirengęs ŽIŪRĖTI.

Plačiai atvertomis tyrinėtojo akimis.

Pagal Dž. Foster esė, vertė ruvi.lt