Tokia beribė gyvenimo išraiška…

Gana ilgai aš gyvenau su slapta viltimi, kad vieną kartą aš sugebėsiu pasiekti kažką, kas bus galutinai išbaigta: santykiai, veikla, pasaulėžiūra…

Pasieksiu kažką absoliutaus, kas man tikrai tinka ir ko jau negalima bus nei pakeisti, nei sugriauti… Buvau tikra, kad tai įmanoma.

Nenorėjau skirtis su savo vaikišku tikėjimu stebuklais, kurių niekas negali atimti. Galbūt, todėl, kad dažnai prarasdavau tai, ką mylėjau, ir po gabalėlį rinkau tai, ką norėjau sukurti.

Ir šis tikėjimas buvo tarsi žemėlapyje įsegta vėliavėlė, liudijanti, kad yra galutinis tikslas, vieta, kur galima apsistoti, atsikvėpti, nusimesti sunkią kelioninę kuprinę.

Bet dabar supratau, kad yra kitaip. Todėl nesiekiu išbaigtumo, greičiau, net vengiu jo. Nesiekiu galutinių tikslų, būsenų, santykių ar vietų.

Tiesiog atsirado kažkoks ypatingas tyras džiaugsmas dėl to, kad laike ir erdvėje nėra manęs išbaigtos, ir kol aš gyvenu, viskas nuolat keičiasi…

O tai reiškia, kad daug kas įmanoma, kol aš tęsiu savo kelionę. Net tai, apie ką aš anksčiau net nesvajojau 🙂 .

Pagal Olios Majer esė, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems  🙂 !

Paskirtis

Žmogus, atskirtas nuo pačio savęs, nuo kitų jį supančių žmonių ir nuo Aukščiausios Dvasinės Jėgos, kuri yra paties Kūrėjo dalelė žmoguje – yra nuolatiniame savo gyvenimo būdo ir savo atsiradimo šiame pasaulyje pateisinimo režime.

Nes jam reikia žinoti, kad viskas vyksta ne šiaip sau. Reikia įrodyti sau, žmonėms ir pasauliui savo asmeninį reikšmingumą ir svarbumą.

O dvasiškai vientisas, suprantantis savo vidinę prigimtį ir atsisakęs amžinų išorinių misijų ir vaidmenų paieškų žmogus – nusiramina. Jis pradeda jausti savo vidinę energiją, jis perkelia žvilgsnį nuo išorės Į save ir pradeda IŠ savo vidaus žiūrėti į išorinį pasaulį.

Tokioje būsenoje energija palaipsniui pradeda reikštis žmogaus veiksmuose, ir ne todėl, kad yra kažkoks didingas tikslas, kurį reikia pasiekti, o todėl, kad energija natūraliai nukreipia jo veiksmus, kurie savaime atveda į tikslą.

Tai reiškia, kad pakanka vien tik savo dėmesio ir savęs matymo fokuso perkėlimo – ir tai jau pilnai keičia žmogaus požiūrį į tai, ką ir kodėl jis privalo daryti, o ko – ne, ir ar teisingai jis supranta sąvokos “Paskirtis“ esmę.

Daugeliui sunku priimti tą faktą, kad žmogaus gyvenimo misijos mastelis gali pasirodyti ne toks didingas, kaip žmogus tikėjosi. Bet iš tiesų nėra ir niekada nebuvo didingos ar menkos misijos, svarbių ar mažiau svarbių veiksmų. Didingumas sureikšminamas, jei žiūrime tik iš sociumo pozicijos.

Bet tam, kad išsaugotume balansą pasaulyje, svarbus kiekvienas veiksmas, kuris nukreipiamas į to balanso išsaugojimą. Tame ir yra pati giliausia frazės “Jei nori išgelbėti pasaulį – pradėk nuo savęs “ esmė. Jei kiekvienas žmogus pradės nuo savęs – šis pasaulis pasikeis.

Bet jei žmogus laukia, kol kažkoks jo pasiekimas suteiks ateityje jo gyvenimui reikšmingumo – deja, bet gyvenimas taip ir praeis laukime. Nes svarbi kiekviena sąmoninga minutė ir mintis, kiekvienas sąmoningas žodis ir veiksmas. Ir reikšminga yra tai, ar jūs žiūrite į pasaulį iš savo širdies pozicijos, ar iš išorinio pasaulio įtakos jums pozicijos.

Paskirtis –  tai ir yra kiekvieno sąmoningo žmogaus gyvos, veržlios vidinės energijos išraiškos kelias, o ne galutinis šio kelio tikslas. Todėl žmonės taip dažnai jaučia tuštumą, kai pasiekia savo tikslų.

Nes šiose iliuzinėse lenktynėse dėl savo reikšmingumo žmonės net nepastebi, kad pakeliui iššvaisto didžiausią vertybę savyje – gyvenimą kuriančią energiją, ir atitolsta dar labiau nuo savęs tikrojo, nei buvo savo kelio pradžioje.

Pagal A. Hoffmann esė, vertė ruvi.lt

Meilės, gerumo ir pavasariškai šiltos savaitės mums visiems 🙂 !

Tai ir yra tikra meilė..

Meilė – tai kuomet jūs einate basomis vandenyno pakrante, dūžtant bangoms. Taip vienas rašytojas parašė.

Melsvos bangos su balta puta, mėlynas dangus ir skaisti saulė. Jūs susikibę rankomis, einate lėtai, mėgaudamiesi kiekviena akimirka. Ir lengvas vėjelis kedena jūsų plaukus. Smėlyje lieka pėdos, o bangos jas nuplauna. Ir nėra ribos tarp dangaus ir vandenyno. Nėra ribų tarp jūsų ir mylimo žmogaus. Ir jo ranka jūsų rankoje. Arba jos ranka… Jūsų kalboms nėra pabaigos. Bučiuojate vienas kitą… Kažkur groja smuikas… Tai meilė. Galbūt.

Meilė – tai kuomet jūs einate šalta ir pilka gatve. Ir vienas stumia vežimėlį, kuriame miega mažylis. O kitas neša krepšį su produktais, o kita ranka veda už rankos antrą vaiką. Vyresniojo vaiko kalboms nėra pabaigos. Klausia visko ir prašo ledų arba “kinderio“. Ir vis taiko įlipti į balą. O mažylis vežimėlyje tiesiog garsiai pravirksta. Laikas keisti sauskelnes. Šaltas vėjas pučia tiesiai į veidą. Krenta šlapias sniegas. O mintys – jos apie paskolą ir apie darbą. Apie pinigus, kurių trūksta.

Bet jūs einate visi drauge. Ir stengiatės nesusierzinti ir nebarti vaikų. Ir keičiatės kartais: vežimėliu, krepšiu, vaiku. Kad leistumėte kitam atsikvėpti. Ir kartais šypsotės vienas kitam ir vaikams. Atsakote į vaiko klausimus, o jaunėliui pataisote kepuraitę, kad į ausytes nepripustų. Ir klausiate: “tu nesušalai?“. Ne tik vaikų klausiate, bet ir vienas kito. O paskui perkate visiems ledų ir nešatės namo.

Pasivaikščiojimas baigėsi ir reikia virti pietus. Ir skalbimo daug. Reikia viską padaryti, sutvarkyti, paruošti, papietauti, pamaitinti vaikus, išplauti indus… O paskui visi gaus ledų. O vandenynas – na, ką gi, ir prie jo visi kada nors nuvažiuos. Kai bus pinigų ir atostogos. Ir visi sėdi ant sofos, žiūri gražų vaikišką filmą, susiglaudę ir apsikabinę…

Tai meilė. Tai ir yra tikra meilė.

Pagal Annos Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio, pavasarinės nuotaikos mums visiems 🙂  !

Mus išmokė laužyti save

Aš aptikau spąstus, į kuriuos papuola visi žmonės, kurie nusprendžia keisti save. Tie spąstai guli pačiame paviršiuje, bet taip gudriai užmaskuoti, kad pro juos niekas iš mūsų nepraeis – būtinai įkliūsime ir susipainiosime.

Pati idėja “pakeisti save“ arba “pakeisti savo gyvenimą“ veda mus tiesiu taikymu į tuos spąstus. Nes praleidžiama labai svarbi grandis, be kurios visos pastangos nueis vėjais, o mes galime atsidurti dar blogesnėje situacijoje, nei buvome. Todėl kad norėdami pakeisti save arba gyvenimą, mes pamirštame pagalvoti apie tai, kaip mes sąveikaujame su savimi arba su pasauliu. O nuo to, kaip mes tai darome, ir priklauso, kas gi bus toliau.

Esmė tame, kad daugumai iš mūsų pagrindinis sąveikos su savimi būdas – prievarta. Nuo pat vaikystės mus mokė, kad reikia save laužyti, kad pasiektume pageidaujamą rezultatą. Valia, griežta disciplina, ir jokių nuolaidžiavimų! Ir ką mes tokiam žmogui bepasiūlytume saviugdai, jis visuomet taikys prievartą.

Joga? Aš taip išsekinsiu save joga, ignoruodamas organizmo signalus, kad paskui savaitę negalėsiu atgauti jėgų.

Reikia išsikelti tikslus ir jų siekti? Nusivarysiu iki ligų, kovodamas vienu metu už penkių tikslų realizaciją.

Vaikus reikia auklėti gerumu? Rodysiu savo meilumą iki isterijų ir tuo pat metu išliesiu savo asmeninius lūkesčius ir susierzinimą ant vaikų.

Prievarta kaip sąveikos būdas – tai nuolatinė kova su savimi ir su kitais. Mes tampame panašūs į žmogų, kuris mokosi daugybės dalykų, mokėdamas tik viena: kalti vinis. Jis ir plaktuku gali kalti, ir mikroskopu, ir knyga, ir keptuve. Todėl kad nieko, išskyrus vinių kalimą, jis nežino. O jei kažkas nesigaus, jis pradės kalti “vinis“ į save…

Yra ir paklusnumas – dar vienas iš prievartos ties savimi būdų. Paklusnumo esmė tame, jog svarbiausia gyvenime – uolus instrukcijų vykdymas. Tai paveldėtas iš vaikystės paklusnumas, tik vietoje tėvų dabar – viršininkai, guru, psichologai, politikai, žurnalistai…

Tarkim, psichologo žodžiai apie tai, kaip svarbu bendravime išreikšti savo jausmus, paklusniojo bus priimti kaip įsakymas vykdyti – ne “svarbu išreikšti“, o “visada išreikšti“. Ir, ignoruodamas savo vidinius prieštaravimus, jis uoliai puola su visais aiškintis santykius.

Bet paklusnumas nesuteikia vidinės stiprybės, todėl žmogus pasineria į depresiją, negailestingai griaudamas ir save, ir savo santykius. Jis kaltina ir baudžia save už nesėkmes: “Man juk pasakė, kaip reikia teisingai, o aš nesugebėjau!..“

Ir kaip retai mumyse pasireiškia kitoks sąveikos su savimi būdas – dėmesingumas. Kai tu atidžiai stebi save, aptinki savo stipriąsias ir silpnąsias puses ir mokaisi su jomis apsieiti. Mokaisi save palaikyti, o ne “nuvaryti“. Rūpestingai, neskubėdamas ir gaudydamas save už rankos, jei tik įprasti seni būdai – prievarta ar paklusnumas – staiga iššoka į paviršių.

Ir, beje: kai tampi dėmesingas, neretai išnyksta ir noras save keisti…

Pagal Iljos Latypovo tekstą, vertė ruvi.lt

Stiprybės!..

Aš noriu palinkėti kiekvienam šios Žemės gyventojui stiprybės.

Stiprybės atsisveikinti su tais, kas bent kartą skaudžiai išdavė.

Stiprybės niekuomet nesižvalgyti atgal ir sąžiningai pripažinti, kad kai kurios viltys, net ir labai didžiulės – dūžta.

Stiprybės nesirausti savo prisiminimuose, kurie kaskart skaudina ir žeidžia, atiduodant savo energiją tam, kas kažkada sugniuždė ir sutrypė tavo sielą.

Stiprybės padaryti teisingą pasirinkimą, neslepiant baugščiai, lyg strutis, galvos į smėlį, ir ignoruojant tau Visatos siunčiamus ženklus.

Stiprybės pažvelgti labiausiai bauginančiai tiesai į akis, o paskui nesigailėti savęs, bet džiaugtis, kad pavyko laiku atpažinti tai, kas griauna tave.

Stiprybės mylėti visa širdimi tuos, kas myli tave, ir neužverti savo širdies, kad neįsileistum abejingumo ar neapykantos.

Stiprybės pakilti suklupus, keltis po kiekvieno nuopolio ir išlaukti, kada vėl ataugs išrauti arba nulaužti sparnai už tavo nugaros.

Stiprybės šypsotis šiame gyvenime pro ašaras ir būti pasiryžus vėl ir vėl kurti laimę net sudaužytoje į šipulius širdyje.

Stiprybės mylėti vis labiau, kaskart išreiškiant vis daugiau švelnumo.

Stiprybės gyventi.

Pagal Alinos Jermolaevos esė, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir gražaus artėjančio pavasario mums visiems 🙂 !

Patarėjai

Labai įdomu stebėti, kaip vieni žmonės dalina globėjiškus patarimus kitiems. Nieko iš esmės apie tuos kitus nežinodami. Globėjiškus, atlaidžiai-išdidžius ir lengvai užnuodytus patarimus dalina. O paskui gauna atsaką. Kuris laužo visą konstrukciją…

Aš mačiau, kaip viename renginyje moteris atsitiktinai išgirdo, kad kita moteris turi suaugusį sūnų, kuris gyvena kartu su ja. Nors jam jau trisdešimt metų. Moteris priėjo ir pareiškė savo nuomonę. “Aš psichologė, – pasakė ji. – Labai blogai, kad sūnus gyvena su jumis. Taip jis nieko gyvenime nepasieks. Ir niekada nesukurs šeimos. Tai nenormalu, kai trisdešimtmetis vyrukas gyvena su mamyte. Jis turi gyventi atskirai! Tegul ima paskolą ir kuria savo gyvenimą savarankiškai!“

Geraširdiškoji suaugusio nevykėlio motina iš pradžių sutriko, o paskui paklausė, ką gi jai dabar daryti? Ir kodėl sūnus turėtų imti paskolą, jei ji, mama, visai netrukdo sūnui ir jo žmonai. Ir anūkams visai netrukdo. Ji gyvena antrame namo aukšte, o sūnus su šeima trečiame. O pirmame aukšte svetainėje jie visi vakarais susirenka. Sūnus šitą namą pastatė, tai kam jam paskola? Jei aš trukdau, aš galiu išvažiuoti į savo butą. Bet juk sūnus liūdės. Ir martelė. Ir anūkai. Kam sūnui ta paskola reikalinga, ir kodėl jis turėtų dar kartą vesti?

Labai įdomu buvo stebėti patarėjos reakciją. Jai tikrai pasidarė bloga. Todėl kad savo globėjišku patarimu ji slapta norėjo pažeminti šią kukliai apsirengusią geraširdišką moterį. Kaip ir kitą moterį su paprastu palteliu norėjo pažeminti ponia-patarėja. Ir patarė nusipirkti šiltesnį ir padoresnį paltą, nes šis kažkoks panešiotas. Chi-Chi. Taip, būtent “chi-chi“, nes moteris su “panešiotu“ paltu pradėjo teisintis ir aiškinti, kad kailinių ji nenešioja humaniškais sumetimais. O paltas jos – iš paskutinės žinomų mados namų kolekcijos. Ir tikrai, geriau gal šiltesnį reikėtų įsigyti. Tokį, kaip jūsų.

Prieš dalinant globėjišku tonu patarimus, reikėtų daugiau sužinoti apie žmogų. Ir apskritai, neverta kitų žmonių skaityti kvailesniais ir žemesniais už save. Nes štai vienoje parodoje prie garsaus dailininko, turinčio šimtus tūkstančių prenumeratorių internete, priėjo toks fotografas. Nufotografavo jį: čik-čik, netikėtai. Ir globėjiškai pasakė, paplojęs dailininkui per petį: atseit, džiaukis! “Tu man pasirodei faktūriškas. Aš tavo nuotraukas rytoj savo Instagrame publikuosiu, turiu ten net penkis tūkstančius prenumeratorių. Prabusi įžymus!“ Taip pasakė ir nuėjo, labai savimi patenkintas. Todėl kad nusileido iš savo aukštumų ir padarė didelę malonę…

Bet nereikia šitų malonių ir neprašytų žeminančių patarimų. Todėl kad viskas gali pasirodyti kitaip, visai kitaip. Ir tas, kas iš aukšto dalina patarimus, gali nusmukti daug žemiau, nei tas, kam tas patarimas skirtas. Ir tai atrodo juokingai ir apgailėtinai. Taip sakant, chi-chi…

Pagal Annos Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Gerumas

Šiandien mes esame turtingi – turime daug visokių reikalingų ir nelabai reikalingų daiktų, o dar labiau tikimės visko turėti rytoj.

Tai, žinoma, džiugu.

Tik nelabai linksma, kad mes, užhipnotizuoti šito turėjimo, neretai pamirštame, jog kiekvienas įsigytas daiktas užima tam tikrą vietą ne tik ant žemės ar parketo, bet ir žmogaus širdyje.

Patogiai įsikūręs, jis sugeba išstumti iš tos nedidelės širdies daug ką: meilę teisybei, sąžiningumą, dorumą, gailestingumą, užuojautą, kilnumą, dosnumą, mandagumą, orumą, grožio troškimą, svajonę…

Trumpai tariant, daiktas grasina išstumti GERUMĄ – ne sofistinį gerumą, bet tą didelį ir platų jausmą, kurį mūsų tėvai ir protėviai dėjo kertiniu akmeniu tarpusavio santykiams.

Kaip tik toks žmogaus gerumas, tegul ir keistokas, bet natūralus ir be reklamos, mane domina jau seniai.

Ir imponuoja tie žmonės, kurie jo nesidrovi kaip kokios senienos ar silpnumo apraiškos.

O juk būti geram kartais reikia kur kas daugiau drąsos negu būti blogam…

Mintys iš rašytojo Jono Mikelinsko kūrybos

Būkime geri vieni kitiems 🙂 ..

Saulėto ir pavasariškai šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !