Meilė neskirsto

Jei rožės galėtų prabilti, argi jos galėtų taip pasakyti: “Mes skleisime savo aromatą tik geriems žmonėms, o jei mus pauostys blogas žmogus, mes nuslėpsime nuo jo aromatą“?

O ar galėtų saulė pasakyti, kad ji šviečia tik išrinktiesiems žmonėms, o visiems kitiems nešviečia? O medis ar galėtų pareikšti, kad nuo šiol jis neteiks pavėsio nevertiems keliautojams?

Visi šie vaizdiniai suteikia mums galimybę geriau suprasti, kas yra besąlygiška meilė…

Pagal Entoni de Mello miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Viskas bus savo laiku…

Būna taip sunku, kad galvoji – Dieve, na, duok nors kokį gerą ženklą…

Todėl kad visai nesupranti, kaip gyventi šį gyvenimą… Ir atrodo, kad taip bus visada.

Tai pats sudėtingiausias dalykas – suprasti tokią akimirką, kad sunkumai praeis.

Darbai atsiras, arba žmogus, kuris tavęs nemyli, pasimirš. Persikelsi į kitą miestą arba, atvirkščiai, apsigyvensi kaimo sodyboje.

Bus ir gerų naujienų – kažkas sukurs šeimą, kažkam gims vaikas, kažkas pasistatys namą.

O kažkas labai pavargs ir sakys, kad jam viskas atsibodo, o kai pailsės, vėl svajos apie naujus darbus.

Kažkas eis gatve ir pasiguos, kad karščiai išsekino. Ir ta pačia gatve eis ir tėvas su vaiku. Ir tėvas nupirks vaikui ledų. Ir vaikas bus laimingas, ir šokinės iš džiaugsmo. Todėl kad vasara ir vaikystė. Todėl kad rytoj atostogos, ir tėtis pavėžins kaime senu motociklu.

Gyvenimas – jis visada toks permainingas…

O žmogui sudėtingiausia išgyventi nežinomybės periodą. Kai jis užduoda klausimus, o atsakymų dar nėra. Kai kažkas pasibaigė, o nauja dar neprasidėjo.

Bet svarbu atsiminti, kad tą pačią akimirką, kai tu atsidusai ir pažvelgei į dangų, štai būtent tą akimirką ir ateina Kūrėjo atsakymas į tavo klausimus. Ir gyvenimas jau pradeda tiesti tau naujus kelius. Ir stato pirmuosius kelrodžius ženklus.

Tiesiog tu dar to negali atsekti…

Neskubėk, viskas bus savo laiku. Tau parodys maršrutus.

Ir į tavo klausimus būtinai ateis atsakymas.

Padėka autorei! Pagal Olgos Demidiuk esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Gerumo banga

Tempiu iš sodo kibirą vynuogių, o už nugaros svarainiai kuprinėje ridinėjasi. Ir staiga girdžiu:

– Vach, kokia gražuolė! Kokia laimė tave matyti!

Žiūriu – priešais vyras eina, akivaizdžiai pietietis. Ne į telefoną žiūri. Į mane žiūri. Į kibirą mano su vynuogėmis. Ir šypsosi.

“Žinome mes jus, kalnų erelius. Jums visos gražuolės“, – pagalvoju, o pačiai – šypsena jau iki ausų…

Užeinu į parduotuvę, žiūriu į veidrodinę vitriną – oho, net žandai nukaito! Išraudau, akys dega, nuo šypsenos duobutės veide – o juk viso labo pro šalį einantis vyras gražuole pavadino. 

Tuoj pat ir nugara išsitiesino, ir plaukai nuo kaktos nubraukti. Pažiūrėjau į pardavėją mėsos skyriuje, o jos akyse – pilkas liūdesys. Ir pykčio kibirkštėlės gynybai. Taip, matyt, pervargo nuo pirkėjų, kad pasirengusi pirmoji pulti. Juolab, peilis po ranka.

– Kaip smagu jus matyti! – pasisveikinu. – Koks gražus jūsų šalikėlis, tiesiog nuostabus…

Ir ką? Na, gal kiek pergyriau jos šalikėlį, bet mano gera nuotaika tiesiog liejosi per kraštus. Reikėjo ja pasidalinti!

Žiūriu – migla išsisklaidė, pykčio kibirkštys užgeso. O vietoje jų šviesa akyse atsirado – švelni tokia, dangaus spalvos.

– Ačiū! – šypsosi man pardavėja. – Ką jums pasiūlyti?

Na, ir pražydo ji, tikra gražuolė! Ir šalikėlis ant jos kaklo į šalikėlį pasidarė panašus, o ne į blankų skudurėlį.

Grįžtu namo, rankose nešdama maistą katinui. O čia kaimynė priešais ateina – pikta, kaip šimtas velnių.

– Jei jau turite katę, tai bent jau maitinkite ją! Ji mano Margiuko maistą vagia, juoda bestija!

Margiukas – tai didžiulis šuo, kuriam mano katė – tarsi vieno kąsnio sumuštinis. O ir  Margio dubuo maistui didesnis už pačią katę su visa jos uodega. Bet kaimynei nieko neįrodysi. Ji dabar už savo Margį pasiruošus ir mane, ir mano katę sutriuškinti.

Jei tai būtų nutikę anksčiau, aš tik pasidžiaugčiau proga papasakoti kaimynei, ką aš galvoju apie ją ir jos šunį. Bet šiandien, na, visai nesinori bartis. Šiandien mano tokia nuotaika – aš pasirengusi kiekvieną sutiktą Margį paglostyti ir pamaitinti.

– Kaip aš džiaugiuosi jus matydama! – pasisveikinu. – Toks geras jūsų šunelis, tiesiog trūksta žodžių. Gal norite – šį mėsos gabaliuką jam atiduosiu. Kaip tik iš parduotuvės einu, ką tik nupirkau.

Žiūriu – ogi piktavališka kaimynės grimasa virsta gana miela šypsena! Akyse – geranoriškumas, balse – draugiškos gaidelės.

– Na, ką jūs, per daug gerai bus mano besočiui. Geriau aš jūsų katytę pavaišinsiu. Kis-kis-kis… Ateik čia, mano gražuole!

Mano katei net akys ant kaktos iššoko! Tokio meilumo iš tos, kuri ją pikčiausiais žodžiais iš kiemo varė – ji nesitikėjo…

O juk viskas prasidėjo nuo to, kad vienas praeivis pasakė kitai praeivei :“Kokia laimė tave matyti!“ Taip, galbūt, ir ne jai pasakė, galbūt, jis tiesiog telefonu kalbėjosi.

Bet, vis vien – jis paskleidė gerumo bangą!

Sakykite kuo daugiau gerų žodžių vieni kitiems! Tiesiog taip, be jokios priežasties.

Ir jūs pamatysite – kas bus 🙂 ..

Padėka autorei! Pagal Irinos Pogdurskajos pasakojimą, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Taip visada būna

Mažas pagerinimas veda į didesnius.

Visada taip būna – išvalai dulkes lentynoje, o paskui pats nepastebi, kaip pradedi generalinę tvarką. Arba imiesi dėlioti tvarkingai kojines stalčiuje – ir visą spintą sutvarkai, viską į vietas sudedi. Geri rezultatai įkvepia, o maži pagerinimai veda į didesnius.

Man skarelę gražią padovanojo, ją reikėjo prie kažko priderinti. Todėl, kad skarelė labai vertinga, artimo žmogaus dovanota. Ir aš paltą tai skarelei nupirkau. Ir net naują lūpdažį. Ir nuotaika pasitaisė, taip visada būna, kai gerumo gyvenime daugėja.

Taip ir žmogui galima padaryti kažkokį mažą gerą darbą – ir nuo to prasidės globaliniai geri pokyčiai. Geras žodis, nuoširdus palaikymas, nedidelė dovanėlė, kuri nudžiugins ar papuoš žmogų ir paskatins keistis.. Ir sutikti gerus žmones, ir puikiai su jais pabendrauti – juk nuotaika gera! 

Todėl maži geri darbai – jie visai ne maži. Jie gali pakeisti gyvenimą į gerąją pusę ir atnešti didelę, didelę laimę… Mažas gėris sušildo mažą širdį šiame dideliame pasaulyje. Ir prasideda geri pokyčiai. Taip visada būna. 

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Viskam savo laikas

Jei tau atrodo, kad tu kažką darai, o pokyčių nėra, tai tau tik taip atrodo.

Juk tam, kad augalas užaugtų, sėkla turi sudygti. Praeis tam tikras laikas, kol augalo stiebas iš akiai nematomos požemio karalystės, kur sėkla bręsta ir keičiasi, prasikals į šviesą ir taps nuostabiu medžiu arba gėle.

Mes dažnai nuvertiname savo veiklą tik todėl, kad tą akimirką, kai mums to norisi, mes nematome rezultato, kurio tikimės. Mums reikia skubiai, čia ir dabar, ir būtent taip, o ne kitaip. Bet – ne… Ir kaip dažnai tai sukelia nusivylimą, nepasitikėjimą savimi, neviltį, ir tu jau nenori tęsti to, kas tau buvo taip svarbu. Todėl taip daug lieka atidėta, neužbaigta, nepasiekta…

Tačiau, žinoma, būna įvairios situacijos. Kartais tu darai tai, kas iš tiesų tau visai nereikalinga – tik todėl, kad tai primetė sociumas arba kažkas įkalbėjo. Arba tie siekiai gali tau pakenkti. Arba tu darai tai neteisingai. Arba bandai daryti tai, kam kol kas neturi nei fizinių, nei emocinių resursų…

Bet dažniausiai – dar ne laikas. Pokyčiai vyksta. Prisimeni: kaip sėklos, kuri bręsta po žeme, stiebas lėtai, bet užtikrintai kalasi į šviesą. O tavyje – per tas nematomas akiai vidines transformacijas, kurios būtinos, kad pasiektumei tai, ką užsibrėžei. Viskas juda ir vystosi savo natūraliu tempu.

Todėl žvelk ramiai ir su pagarba į tai, ką darai, jei tiki tuo, ko sieki. Ir tiesiog toliau daryk tai, ką gali. Ir vieną dieną iš tavo pasėtos sėklos užaugs nuostabi permainų gėlė.

Padėka autorei! Pagal Tatjanos Gromovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir išminties mums visiems 🙂 !

Tavo saugumo salelė…

Kai tavo pasaulis pradeda griūti, tu automatiškai persikeli į pačią stabiliausią jo teritoriją.

Taip ginasi psichika.

Ji anestezuoja tavo skausmą, tavo šoką, tavo stresą tais būdais, kuriuos tu mėgsti arba sugebi geriausiai atlikti, ir kurie tampa ta gelbėjimo valtimi, su kuria tu papuoli į neutralius laikino nereagavimo į realybę vandenis.

Pamenu močiutę su jos didžiuliais skiautinių pledais… buvo laikai, kai ji siuvo juos dieną ir naktį, pavirsdama į tylintį robotą, metodiškai karpantį senus užvalkalus į margaspalves skiautes.

Tai reiškė, kad viskas blogai…

Mano draugas Lioška sunkiais gyvenimo periodais bėgo, kaip Forestas Gampas, bet kokiu oru, matuodamas savo neviltį kilometrais…

Maja, mano miela, geroji draugė Maja… Kai aš ją aptikdavau piešiančią ant grindų, susuktais viršugalvyje į kuodą plaukais, aš suprasdavau, kad ji, kaip ir mano močiutė… turi rimtų problemų.

Kai man pranešė apie sesers netektį, aš padėjau telefono ragelį, paėmiau iš lentynos knygą ir skaičiau ją, neatsitraukdama, iki sekančio ryto.

Nežinau, apie ką ji buvo. Bet žinau, kad tuo metu ji mane apsaugojo. 

Vienas mano pacientas prisipažino, kad visus savo sukrėtimus išgyvena garaže, perrinkdamas instrumentus ir meistraudamas nedidelėmis staklėmis.

Stasas… mano draugas, sunkių periodų metu, kai net stipriausia farmakologija tampa bejėgė – jis tampa savanoriu, padėdamas gulintiems ligoniams, jis dovanoja savo užuojautą bejėgiams, ir tokiu būdu įveikia savo kančią.

O kas tau artima?

Ką tu gali?

Kame turi galimybę pasislėpti, kai sunku?

Pagalvok apie tai dabar.

Nelauk, kol tavo pasaulis susiūbuos… deja, bet patvarių, niekada nesudrumsčiamų pasaulių dar nėra…

Ir todėl taip svarbu turėti tą patikimą salelę, į kurią tu žengsi tą akimirką, kai pagalba dar kelyje, ir apskritai neaišku, ar ji bus.., tokiais atvejais reikia pasikliauti savimi ir savo jėgomis.

Viskas praeina, praeis ir sunkūs periodai.

Tegul kiekvienas turi kur žengti… kad iš pradžių tiesiog išgyventų, o jau po to gydytų savo karčias žaizdas.

Tebūnie taip.

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tiesos Grožis

Apskritai, nušvitimas – tai neįtikėtinai paprasta.

Tiesiog liaujiesi žiūrėti į pasaulį per koncepcijų prizmę ir pradedi matyti ne tai, kaip “turi būti“, kaip tave išmokė – o tai, kaip iš tiesų yra.

Yra posakis: “būkite kaip vaikai“. O kodėl – kaip vaikai?

O todėl, kad vaikai dar nieko nežino apie koncepcijas. Jie nežino, kaip viskas “turi būti“; jie mato pasaulį tokį, koks jis yra.

Žinoma, tokiu atveju subyra daugybė dalykų, kuriuos įpratome skaityti grožiu, – tačiau atgimsta peržengiantis visus apribojimus ir koncepcijas Tiesos Grožis: be rausvų, žydrų ar kitokių spalvotų akinių. Tiesiog – Grožis.

Gal net truputį apmaudu – kad viskas taip paprasta.

Taip, viskas labai paprasta. Ir kuo paprasčiau – tuo nuostabiau…

Pagal nežinomo autoriaus esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

O gal pažvelkime kitaip?

Iš pat ryto galvoje staiga suveikė Puikių Naujienų Agentūra, pritarianti mano vidiniam protestui prieš šiuolaikinius “njusmeikerius“, kurie įsitikinę, kad topinės naujienos turi būti išskirtinai šokiruojančios, bauginančios, kiršinančios atgrasioms priešybių kovoms, sukeliančios pasibodėjimą arba džiaugsmingai skalaujančios kažkieno apatinius baltinius…

O kodėl gi ne naujiena – spalio saulė, staiga pasipuošusi lengva rudens spalvų skrybelaite ir žaismingai žvelgianti į akis kiekvienam, kas tai pastebėjo?

Kodėl ne naujiena romantiškas lietus, į kurį reikia skubėti su ryškiu skėčiu ir fotografuoti šūsnį nuotraukų prisiminimui?

Kodėl ne naujiena štai ta pora sūpynėse ir džiaugsmingai nuskambėjęs moters balsas: “Aš sutinku!“?

Kodėl negalima pasidžiaugti sumaniais mažyliais, kurie pradėjo pirmuosius savo mokslo metus?

Kodėl negalima pasidžiaugti ta vidine šviesa, kurią spinduliuoja tie senoliai, kurie atėjo pasivaikščioti į seną parką?

Kodėl negalima parodyti iki šiol perpildytų knygynų, kad paneigtume niūrius tvirtinimus, jog skaitanti tauta buvome tik kažkada, labai seniai?

Ir kodėl negalima pasiklausyti nuostabaus gatvės saksofono melodijų?

Kodėl negalime atsikelti šiek tiek anksčiau, kad neskubėdami paruoštume pusryčius ir be skubos pažvelgtume į akis savo mylimiems žmonėms, ir pasikalbėtume apie kažką paprasto, bet labai svarbaus?

Kodėl negalima prisiminti pagaliau, kad kiek cinizmo bebūtų pilama ant viso to grožio, kuris yra šiame pasaulyje, jis vis vien niekur nedingo ir nedings?

Ir gal mes patys galėtume pasimokyti įžvelgti nuostabias geras naujienas, kurios sugeba suteikti, o ne atimti viltį, ir nors truputį atkurti pusiausvyrą karčiose gyvenimo aplinkybėse?

Gražaus ryto, mielieji…

Turiu gerą naujieną – gyvenimas tęsiasi… ir mes drauge su juo.

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Saugokime tai…

Iš tiesų mūsų gyvenime ne tiek jau daug tikrų vertybių. Tik tos, kurių dėka mūsų širdyse spinduliuoja Šviesa. Meilė. Artumas. Orumas. Tiesa. Vienybė. Laisvė. Sąžinė.

Ir jei apvalysime gyvenimą nuo visų apnašų, liks tik tos pamatinės vertybės. Tai, kas padeda mums išlikti Žmonėmis. Ir bet kokios, atrodytų, painiausios aplinkybės, galų gale išsprendžiamos, jei vadovaujamės tomis vertybėmis.

Todėl bet kokią, net pačią sudėtingiausią situaciją, mes galime suprasti gana greitai – tiesiog reikia ją pamatyti tokią, kokia ji yra. Pažvelgti tiesiai ir sąžiningai į visas detales – be visų apnašų, melo ir triukšmo.

Tai svarbu, nes ne viskas, kas vyksta su mumis – vyksta dėl kažkokių didingų priežasčių ar neišvengiamų ir būtinų išbandymų. Ne viskas, kas bando mus palaužti, gali padaryti mus stipresniais – kaip taisyklė, tai tikrai bando mus palaužti.

Ir, būkime sąžiningi – ne visada mums duodama tiek sunkumų, kiek mes galime ištverti. Visos tos išmušančios iš pusiausvyros aplinkybės – stresai, baimė, netektys, apgaulė, skausmas, nusivylimas, išdavystės, neviltis… – kiekvienas toks epizodas palieka neišdildomą skaudų pėdsaką mūsų širdyse.

Ir galiausiai tos gyvenimo “pamokos’, iš kurių mes stengiamės pasimokyti ar įgauti patirties, niekada neužgrūdina mūsų ir neparuošia sekančiam smūgiui – mes visada sutrinkame, pasimetame ar jaučiamės bejėgiai prieš kiekvieną sukrėtimą.

Nes mūsų psichika, mūsų organizmas tiesiog nepritaikyti nuolatiniams ir begaliniams išbandymams. Nes jie užgesina mūsų sąmoningumą, mūsų dvasinę prigimtį, mūsų pamatinių gyvenimo vertybių suvokimą. Nuolatiniai sunkumai verčia mus gintis, išgyventi, kovoti, nekęsti, bijoti…

Bet… juk iš tiesų mūsų gyvenime ne tiek jau daug pamatinių vertybių, tiesa?

Tik tos, kurių dėka mes galime mylėti, išreikšti savo gražiausias dvasines savybes, kurti šviesią realybę visų gerovei, būti santarvėje su gamta ir visa gyvybe. Gyventi harmonijoje.

Meilė. Artumas. Orumas. Tiesa. Vienybė. Laisvė. Sąžinė. Tai, kas padeda mums išlikti Žmonėmis.

Saugokime tai.

Pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Gyvenimas – vientisas…

“Gyvenk šia akimirka. Pamiršk praeitį, jis atneša liūdesį, negalvok apie ateitį, jis atneša nerimą, gyvenk šia akimirką, nes tik taip įmanoma būti laimingu“.

Kiekvieną dieną kažkas man būtinai primena šiuos žodžius. Ir tai galima suprasti, juk toks mąstymas dabar madingas, jis mirga antraštėse, jį mėgsta reikšmingai kartoti nuobodžiaujančios namų šeimininkės. Tai patogu, kaip ir patogi vienadienio drugelio psichologija, arba gyvenimo į kreditą psichologija. 

Sakoma: imk dabar savo šviesos trupinį, sočiai nusižiovauk į kunkuliuojančius poreikius ir apie nieką negalvok, juk mokėti tau reikės tik rytoj, o rytojus dar taip toli. Kai aš kalbu su žmonėmis, kurie iškelia šią paprastą mintį kaip vėliavą, aš staiga suvokiu, kad pasaulis sudužo.

Jų naiviose, tikinčiose į mistinį gėrį akyse, pasaulis suskilo ir subyrėjo į nesusijusias tarpusavyje laiko nuolaužas, į smulkmenų mozaiką. Gyvenk dabartimi, nes gyventi praeitimi ar ateitimi taip skaudu…

O gyvenimas, juk jis apjungia viską, jis neturi ribų, jis nedalinamas į laiko atkarpas. Ir aš sakau: gyvenk, mylėk gyvenimą, brangink praeitį, ji tave kažko išmokė, džiaukis dabartimi, joje pulsuoja meilė, tikėk ateitimi, ji priklauso tau, neskaldyk savęs į dienas, priimk būties vientisumą, neuždaryk savo sielos, lyg sužeisto žvėries, nei praeityje, nei ateityje, nei dabartyje.

Ir būk laimingas todėl, kad laimė ne pasirinktoje likimo atkarpoje, ji, kaip ir grožis – žiūrinčiojo akyse.

Padėka autoriui! Pagal Al Kvotiono esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir tyro džiaugsmo mums visiems 🙂 !