Tikras turtas

Jei vos užėję į namus jūs pajutote uogų pyrago aromatą; jei išgirdote skambų jus pasitinkantį balsą, atsklindantį iš kambarių; pastebėjote paprastas, bet mielas užuolaidas ant langų, o jūsų kojas švelniai palietė minkšta katės nugarėlė…

Tuomet žinokite – šiuose namuose gyvena jauki laimė, kruopščiai namiškių  surinkta po dalelytę į vieną visumą. Ir kiekviena smulkmena-brangenybė šildo, džiugina širdį..

Ir visai nebūtina puošti namus paauksuotais lipdiniais, pirkti prabangius šviestuvus ar marmurinę kriauklę.

Tikras turtas – tai žavus paprastumas…

Aviečių pyragas su cukraus pudra, savo rankomis pasiūta prijuostė su kišene ir nėriniuotais kraštais, lininė staltiesė ant pietų stalo, močiutės servizas, jaukus bendravimas ir ramunių puokštė gerai nuotaikai…

Pagal Anos Čiulanovos novelę, vertė ruvi.lt

Saulėtos nuotaikos ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Reklama

Mylintis žmogus negali būti žiūrovu

Erichas Fromas daug pasvarstymų apie meilę parašė; daug pamokymų tiems, kas turi mokytis mylėti. O tai paminėjo tik kartą. O tai ir yra svarbiausias meilės požymis. Nebūti žiūrovu.

“Tegul žmogus pats sprendžia savo problemas, kapstosi iš nemalonumų, siekia sėkmės, tvarkosi su įpročiais, pasveiksta, įveikia, pagerina savo emocinę būseną, ištaiso elgesį, tampa harmoningu“. Tai teisinga.

Tik po to jūs, žiūrovai, kam jam būsite reikalingi? Kai jis viską pats pasieks ir su viskuo pats susitvarkys.

Tas, kuris sėdi parteryje, traškina kukurūzų spragėsius ir susidomėjęs stebi jūsų šuolius ir pastangas, iš tiesų jūsų nemyli.

Tas, kuris stebi jūsų asmeninę dramą arba tragediją iš žiūrovų salės, jūsų iš tiesų nemyli. Net jei susigraudina labai liūdnuose epizoduose. Arba nusisuka – kai baisu.

Tas, kuris spokso į tai, kaip mes kaunamės su priešu arenoje – vargiai ar myli mus visa širdimi.

Todėl žiūrovai – pašaliniai žmonės. Ir nereikia stebėtis, kad mes išsivaikštome į skirtingas puses tuoj po dramos ar tragedijos.

Ačiū už aplodismentus. Už dėmesį. Už pastabas. Bet toliau mes viską įveiksime patys. Mes išmokome įveikti.

Ateikite vėl į mus pasižiūrėti, – taip mes jiems pasakysime. Ir nepamirškite bilietų įsigyti. Juk žiūrovai visada ateina su bilietais.

O tie, kas mus myli – jie visada su mumis. Ir melodramoje, ir komedijoje, ir trileryje, – jie visada su mumis ir už mus.

Todėl kad mylintys žmonės nebūna žiūrovais. Niekada.

Pagal Anos Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt

Pripildykime gyvenimą.. gyvenimu

Svarbiausia, mano požiūriu, visų ieškančių priešnuodžio nuo savo nelaimių klaida – tai mintis apie tai, kad reikia atrasti kažkokią išskirtinę išmintį, teoriją, praktiką, kuri iškels į nematytas aukštumas ir atneš reikiamus rezultatus…

O tai yra visiškai ne taip, mielieji…

Todėl kad galima paaukoti dešimtmečius, o kartais ir visą gyvenimą, studijuojant nesibaigiančius ir beveik visada vienas kitam prieštaraujančius mokymus, bet laikas praeis, o tu taip ir liksi sėdėti ant griuvėsių, nežinodamas, ko griebtis…

Deja, aš mačiau ir tebematau daugybę tokių guru-atsiskyrėlių pavyzdžių, kurie vis bando visiems atleisti arba atrasti kaltus, ar atskirti dvasią nuo kūno, ar patirti “emocinį pirmapradiškumą“, arba pabūti nirvanoje, ar pagiedoti mantras lotoso pozoje, ar įteigti sau mintį apie gebėjimą valdyti pasaulį, ar levituoti, ar regresuoti į praeitą gyvenimą, arba nušlifuoti save iki “geriausios versijos“, ar išvalyti čakras, arba užsiimti dar kažkuo nuolatos ir be galo, išskyrus vieną –

REALŲ GYVENIMĄ…

O juk svarbus būtent jis, ir mūsų buvimas jame, o ne būdai nuo jo pabėgti…

Mes visi anksčiau ar vėliau pradedame suvokti, kad vertinga TAI, KĄ MES IŠ TIESŲ DAROME, o ne tai, kam be galo teoriškai ruošiamės…

Nereikalingi šiame gyvenime diplomai… Reikalingas sąmoningumas ir konkretūs darbai…

Nereikia mokytis mylėti – reikia mylėti gyvą žmogų… Reikia būti su juo, jausti jį, rūpintis juo, palaikyti jį, suprasti jį ir suteikti jam tiek laimės, kiek tik įmanoma… Ir su dėkingumu priimti visa tai iš jo… Praktiškai, o ne teoriškai…

Nereikia mokytis atleisti – tiesiog nereikia skaudinti kitų…

Ir nereikia kankintis nuoskaudose – reikia atleisti, arba išbraukti žmogų iš pasitikėjimo sąrašo, ir eiti toliau…

Nereikia atsiskirti nuo visų tam, kad augtume dvasiškai, nes žinios, nepritaikytos realybėje – negyvos žinios…

Nepakanka skaityti, klausyti, mokytis, atlikti praktikas – reikia TAIKYTI jas kiekvieną dieną savo asmeniniame gyvenime…

Nereikia bėgti iš ten, kur tu nieko nepadarei..

Ir nereikia galvoti, kad sugebėsi kažką padaryti per atstumą… nesugebėsi…

Sugrįžk ir padaryk bent kažką… Ir tuomet, kai tas “kažkas“ taps sistema, o ne vienkartiniai bandymai priešokomis, tuomet bus ir rezultatai…

Nereikia sklandyti virš gyvenimo, REIKIA NUSILEISTI ANT ŽEMĖS IR GYVENTI PAPRASTĄ ŽMOGIŠKĄ GYVENIMĄ… Tame ir yra visa išmintis, mielieji, o ne tuščiose iliuzijose, kad yra super-žmonės, kurie vienu rankos mostu pavers visus laimingais nugalėtojais…

Stebuklų nėra, esame mes… Bet mes galime labai daug…

Ir jei yra pasaulyje nors vienas žmogus, kurį mes sušildėme savo širdies šiluma, tuomet viskas jau įgauna prasmę…

Tame ir yra visa paslaptis…

Neieškokite išskirtinių mokymų – dovanokite laimę tiems, ką mylite…

Pagal Lilios Grad novelę, vertė ruvi.lt

Gražios, šiltos savaitės mums visiems 🙂 !

Meilės išraiška

Kaip gražiai mes bekalbėtume apie tyrą ir besąlygišką meilę, bet išreikšti ją, o tiksliau – padaryti regima ir juntama – mes galime tik savo kasdieniais darbais.

Jie gali būti visai maži ir labai paprasti: nusišypsoti, apkabinti, paskambinti, padrąsinti, suprasti, pasidžiaugti pasiekimais, pabūti kartu, išklausyti arba pasiūlyti pagalbą, kad žmogus pasijustų geriau.. Priimti žmogų tokį, koks jis yra, matyti jo geriausias savybes.

Ir nepamiršti, kad meilė – tai abipusis ryšys, sąveika ir vienybė, todėl reikia mokėti priimti ir kitų žmonių meilės išraišką: branginti kitų rūpestį, pastebėti jų gerus darbus, gebėti paprašyti pagalbos ir su dėkingumu ją priimti. Bendrauti su žmonėmis geranoriškai, nuoširdžiai ir atvirai.

Juk kartais mums reikia taip nedaug: prisilietimo, šypsenos, gero žodžio, apkabinimo, širdies šilumos, palaikymo. Taip mažai kartais reikia, kad žmonės pasijustų laimingi..

Bet kartais reikia ir didelių darbų, ir didelės kantrybės, ir net pasiaukojimo vardan meilės.. Bet jei mylime tyrai ir besąlygiškai – meilė suteikia stiprybės, palengvina kančią, įprasmina pasiaukojimą.

Mylėkime vieni kitus – meilė gyva ir tikra, kai ji yra juntama ir regima. Meilės negali būti ten, kur kiekvienas – tik už save.

Meilės išraiška – ne vien gražūs žodžiai, tai pirmiausiai mūsų darbai ir veiksmai. Maži, paprasti, kasdieniniai, vienijantys..

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂  !

Išrinktieji

Kartais man įdomu stebėti žmonių norą tapti Išrinktaisiais. Kitokiais. Išskirtiniais. Nepanašiais. Ir būtinai pačiais-pačiais.

Tokiais, kad tas kitoniškumas atitiktų taip jų nekenčiamos minios moralę. Bet kartu ir tokiais neįtikėtinai daug pasiekusiais, kad peržengtų visiems žinomas ribas visuomenėje kažkokiais neištirtais, bet pritrenkiančiais gebėjimais, tokiais, kaip telepatija, aiškiaregystė, pranašavimai ir t.t.., nes tai madinga ir aktyviai propaguojama.

Tie, kurie jaunesni ir dar neišsiaiškino su prioritetais, renkasi paprastesnį “patį-patį“ išskirtinumą – pavyzdžiui: “pats gražiausias“, “pats stipriausias“, “pats turtingiausias/sėkmingiausias“. Ir pradeda naiviai tuo tikėti.

Tai juokinga ir graudu. Galiausiai visa tai susiveda į paprastos tiesos suvokimą: žmogus nori tik to, ko neturi.

O tie, kas pradeda įrodinėti savo išskirtinumą, yra dvigubai juokingi, nes žmogus bando kažką įrodinėti tais atvejais, kai: arba jis pats netiki tuo, ką sako, todėl bando tai įrodyti pirmiausiai sau, arba kai jam svarbu tuo įtikinti kitus žmones. Ir tai jau tiesioginė priklausomybė nuo tos pačios jo nekenčiamos minios, kuriai jis ir įrodinėja savo kitoniškumą.

Tačiau tokie ne visi, yra ir kitokie. Gražūs, stiprūs žmonės. Nuostabūs, nepakartojami. Tokie, kaip ir visi kiti, bet kurie suprato paprastą dalyką: kad būtum nepanašus į nieką – nereikia būti išrinktuoju, reikia būti savimi. Todėl, kad kiekvienas žmogus neįtikėtinas ir įvairiapusiškas. Unikalus.

Tokie nieko neįrodinėja, jie tiesog gyvena ir puošia savimi šį pasaulį. Tokie neieško gerbėjų ir pasekėjų, kurie liaupsintų jų neįvertintą genialumą, draugai patys pas juos ateina. Draugai, bendraminčiai arba tiesiog atsitiktiniai praeiviai, kurie ieško atsakymų į klausimus.

Tokie žmonės labai ryškiai šviečia. Visur, o ne mažame tamsiame internetinio puslapio kampelyje. Tokie žmonės sudega greičiau… Bet yra juose kažkas, kas leidžia atgimti lyg feniksui.

Pagal Al Kvotiono novelę, vertė ruvi.lt

Širdį šildo paprastumas..

Ir vis dėl to šildo širdį paprastumas.

Rytas kaime, kai su pirmaisiais gaidžiais išbėgi ant medinio slenksčio, įsibėgėjus įpuoli į tirštą rūką, surenki į širdį mažyčius rasos kristalus, kuriuose atsispindi laimė..

Karšti, kvapnūs ir paprastučiai pusryčiai. Įsipili į puodelį žolelių arbatos, valgai pačios keptą duoną, pasiskanindama aviečių uogiene.

Kasdienybė, pripildyta jaukiais namų rūpesčiais. Lygini baltinius ir maudaisi lygintuvo garų kamuoliuose. Gamini pietus ir stebi, kaip nusispalvina auksu svogūnai keptuvėje.

O po ūkio darbų mėgaujiesi namų tvarka ir švara. Atsisėdi su knyga rankose, kuo plačiau atveri langą, kvėpuoji gaiviu oru, skaitai nuostabias istorijas.

Laimė – akimirkose. Gaudai jas, ragauji visa širdimi, stebi ir užsirašai. Nešiokis su savimi užrašų knygelę, būtinai nešiokis. Kad nepraleistum kasdienybės stebuklų, kad neatitrauktų “svarbūs dideli“ tikslai.

Ir vis dėl to šildo širdį paprastumas. Ir galiausiai visi prie jo ateisime.

Bet dauguma gyvenime siekia ne paprastumo, bet svetimų, didelių ir iliuzinių aukštumų. Kopia į jas, laukia, kad va kai tik pasieks pačią viršūnę, tuomet ten ir prasidės naujas gyvenimas.

Pasiekia. Bet pamato ne naują gyvenimą, o savo – tokį įprastą ir mielą. Bet pamato iš kito aukščio. Ir nori dar didesnes aukštumas pasiekti, bet kalnų liga neleidžia, o gyvenimas vis vien nuo tų iliuzinių aukštumų nuleidžia.

Nuleidžia ir atveda į mažas gyvenvietes, kur grožis – širdies gerume, kur vertybė – šiltuose namuose, kur esi mylimas ir laukiamas.

Ir gyvena ten geri, tyri žmonės. Ir tikslai jų – maži, kasdieniški – pečių užkurti, ūkio darbus nudirbti, maistą pagaminti, namus sutvarkyti.

Laimingi jie. Protas ramus, širdis meilės ir džiaugsmo kupina. Savo gebėjimus kiekvienas nuo mažens supranta. Ištisos kartos įvairius amatus vysto, kuria, tobulina..

Šildo širdį paprastumas. Šildo.

Pagal Anos Čiulanovos novelę, vertė ruvi.lt

Gražaus, šilto, saulėto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Mūsų paslaptis :)

Nori, atversiu tau paslaptį?

Didelę ir saldžią kaip šokoladas. Tokią, kuri suteikia sparnus ir sušildo.

Paslaptį tavo, mano ir kiekvieno, kam ją pasakysime.

Nori?

Tuomet klausyk.

Greitai tavo gyvenime būtinai nutiks kažkas labai gero 🙂 !

Dabar, po pietų, už posūkio, šeštadienį, arba vakarop, bet tikrai tikrai nutiks.

Galbūt, tau atiteks laimingas bilietas autobuse.. Besišypsantis barista paruoš tau pačią skaniausią kavą.. Netikėtai gausi nuostabų laišką.. Svaiginantis jazminų kvapas apgaubs švelnia stebuklo nuojauta.. Sutiksi seniai matytą artimą draugą.. Mielas šuniukas prabėgdamas pro šalį lyžtels tavo ranką.. Vėjo plaikstomi pernykščiai lapai ant asfalto primins tau jaukų pasivaikščiojimą saulėtą rudens dieną.. Kaimynų vaikas padovanos boružę..

Tai bus tiesiog puiki diena.. arba šviesios akimirkos, kurios sušildys tavo širdį 🙂 .

Atverk mūsų paslaptį visiems, kas dabar yra nusiminęs, gerai?

Ir nusišypsok. Akimis, lūpomis ir širdimi 🙂 ..

Pagal Anos Čiulanovos miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !