Štai tokia gyvenimo pamoka…

Mano draugė dirba kirpėja. Kartą ji papasakojo įdomią istoriją, kai vieną dieną į kirpyklą atėjo labai sunerimęs senelis su mažute anūke ir paklausė:

– Ar vaikus kerpate?

– Kerpame, – atsakė mano draugė.

– Tuomet apkirpkite, prašau, šitą išdykėlę! Labai prašau! – paprašė senelis ir nutraukė kepuraitę nuo mergaitės galvos.

Mergaitei iš pažiūros – metai treji, ne daugiau. Pasirodo, ji pati sau nusikirpo kirpčiukus ir kasytes. Kaip mokėjo. Kreivai ir šleivai.

– Jos tėvai po valandos sugrįžta! – vos neverkė senelis… – Jie gi daugiau man nepatikės prižiūrėti anūkės… Pataisykite, prašau, jei įmanoma…

Mano draugė pasodino mažąją kirpėją ant aukštos kėdės ir ėmėsi darbo.

– Mažyle, na, kam gi tu taip nukirpai plaukučius? – šypsodamasi paklausė ji mergaitės, – Kas gi tau leido?

Mergaitė griežtai pažiūrėjo į mano draugę ir ramiai išpyškino:

– Aš pati sau leidau!

Štai tokia istorija… Tai mergaitei tuomet buvo treji, o man, kai išgirdau šią istoriją  – 38. Tačiau aš tik visai neseniai išmokau sau kažką leisti. Tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma…

Neklausyti ir neskaityti to, kas man nepriimtina, net jei tai populiaru ar madinga. Nedaryti to, kas mane žemina. Nesistengti atitikti kažkieno lūkesčių ar elgesio šablonų. Daryti tai, prie ko širdis linksta… 

Ir dar daug situacijų mano gyvenime, kai aš, kaip ta maža mergaitė – leidžiu sau… būti savimi ir niekuo daugiau.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Viskas tavyje…

Kodėl mus džiugina saulės šviesa? Todėl, kad ji primena mums mūsų vidinę šviesą.

Kodėl rožės grožis taip džiugina mus? Todėl, kad primena mums mūsų vidinį grožį.

Ramus peizažas primena mums mūsų vidinę ramybę.

Beribiai debesys mus žavi, nes žiūrėdami į juos, mes prisimename savo beribę sielą.

Mes pajuntame vidinę stiprybę, girdėdami išmintingus žodžius, nes jie primena mums tiesą, kurią mes jau žinome.

Tyrumas ir nuoširdumas atveria mūsų širdis, nes mes prisimename savo vidinį tyrumą ir nuoširdumą.

Kodėl mes pravirkstame, kai matome žmonių gerumo apraiškas? Todėl, kad tai primena mūsų meilę visai kūrinijai.

Mus įkvepia muzika, nes primena mums mūsų vidinę harmoniją.

Mes nuolat ieškome ryšio su Kūrėju, nes tai primena mums mūsų tikrąjį “aš“. 

Mumyse tiek nuostabaus…

Bet kodėl taip ieškome išorėje to, kas jau yra mumyse?

Padėka autoriui! Pagal R. E. Nadžemi esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tavo pavasaris

Tai tavo pavasaris. Tikras, juntamas, artimas. Su pirmosiomis gėlėmis, didele šilta saule ir mieguista bite ant palangės. Su aukštu žydru dangumi, su kuklia pirma eilėraščio eilute ir pamiršta knyga kažkur parke.

Pavasaris kiekvienais metais ateina į tavo gyvenimą. Ir kiekvienais metais jis ir vėl tavo, ypatingas. Vėl kitoks, naujas, jaudinantis. Ir norisi prisiminti: koks jis buvo anksčiau? Kai tau buvo penkeri, ir pats svarbiausias įvykis tuomet buvo tavo pirmojo popierinio laivelio paleidimas tirpstančio sniego šaltinėliu šalia kelio. Arba kai tau buvo penkiolika, ir tavo pavasariu tapo pirmasis įsimylėjimas garbanotą kaimynų berniuką ant didelio dviračio su rėmu. 

O apie ką kužda tavo pavasaris dabar? Galbūt, apie pradėtą rašyti tavo pirmąją knygą arba pirmą sukurtą valsą, kurį sugrojai kažkurį saulėtą rytą, tyliai, kol už sienos visi miegojo. Arba apie pirmą pažintį su akvareliniais dažais iš didelės dėžės, apie citrininį pyragą arba naminių agurkų sultis?

Pavasaris – pats nuostabiausias laikas pradėti kažką naujo. Kad pabandytum tai, ko dar niekada nedarei, nors labai norėjai, tačiau galvojai, kad nepavyks. Ir, galbūt, po kokių dešimties metų tu staiga prisiminsi būtent šį pavasarį. Nusišypsosi ir tyliai ištarsi: pavyko.

Padėka autorei! Pagal Viktorijos Dorn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gaivaus pavasario mums visiems 🙂 !

Mintys, citatos, pamąstymai…

* Net jei mintis užrašyta tiksliai ir aiškiai – kiekvienas ją perskaito savaip.

* Kitų žmonių išmintis tiesiog padeda žmogui atverti tai, kas jau yra jame.

* Negatyvioms mintims ne vieta galvoje – naudos jos neatneša, o minta jos mūsų gyvenimo energija… iki išsekimo.

* Negatyvi būsena aktyvuoja negatyvų elgesį.

* Pildami alyvos į ugnį, gaisro neužgesinsime.

* Neįmanoma sulaukti gerų permainų, kurstant neapykantą ir sėjant baimę.

* Pasirinkimas – ne tik tai, ką mes renkamės, bet ir tai, ko atsisakome.

* Minimalizmas – ne daiktų atsisakymas, bet tiesiog optimalus jų kiekis: tiek, kiek reikia būtiniesiems gyvenimo poreikiams (fiziniams, dvasiniams, estetiniams).

* Kaip svarbu gebėti ne tik sakyti “ačiū“, bet ir “ačiū, nereikia“…

* Mūsų mintys mus veda per gyvenimą, o ne kojos.

* Mūsų nepasitenkinimas gyvenimu tolygus kūrybinio potencialo ir unikalių gebėjimų užslopinimui.

* Sunkius laikus visada padėdavo ir padeda įveikti žmoniškumas.

* Užverdami savo širdis, mes atsiribojame ne tik nuo skausmo, bet ir nuo meilės.

* Jei žmonės meluoja, apgaudinėja ar kitaip manipuliuoja kitais – jie įtaria, kad ir kiti taip pat elgiasi.

* Jei klaidą galima ištaisyti – jūs dar nesuklydote.

* Viskas, ką taip mėgsta kontroliuoti žmogus, galiausiai pradeda kontroliuoti jį patį.

* Dvasiškai brandus žmogus stengiasi neužkrauti kitiems to, ką pats sunkiai išgyvena.

* Ten, kur baigiasi kantrybė, prasideda ištvermė.

* Kai matome žmogų bėdoje – tai išbandymas ne tik jam, bet ir mums: padėsime ar nusisuksime?

* Palaikykime vieni kitus sunkiu laiku… Net žvėrys nemedžioja vienas kito bendrų negandų metu.

* Jei artinsimės prie sužeisto gyvūno – jis elgsis nenuspėjamai. Lygiai taip pat elgiasi ir emociškai sužeistas žmogus.

* Kai žmonės veikia išvien bendrai gerovei, nesantaikai ar priešiškumui nėra priežasčių.

* Gebėjimas mylėti besąlygiškai – sąmonės tobulumas.

* Jei siela prašo ramybės – eikite į pasimatymą su gamta…

* Mes kažkokiu stebuklingu būdu atsigauname šalia žmonių, kurie tiki mumis.

* Jei žmogus geras – jam nereikia apie tai visiems pasakoti – apie tai byloja jo geri darbai.

* Gyvenimas visada pasirūpina tais, kas rūpinasi kitais.

* Kūrėjas nekalba nei viena iš mūsų kalbų. Jis kalba artimųjų meile, ramybe, gamtos grožiu, tyru džiaugsmu, šviesia viltimi, stebuklingais netikėtumais, geromis permainomis…

Parengė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Aš sužinojau…

Aš sužinojau, kaip…

Kaip žmonės pasirodo daug geresni, nei tu galėjai įsivaizduoti.

Kaip vienintelė trumpa akimirka sugeba pripildyti visą amžinybę.

Kaip daug Dievo aplinkos alsavime.

Kaip dažnai mes atrandame visai ne ten, kur ieškome.

Kaip didžiausios vertybės slypi pačiuose paprasčiausiuose dalykuose.

Kaip santykiai visada svarbesni, nei savo teisumo įrodymas.

Kaip atstumas nepaverčia artimų žmonių svetimais.

Kaip šviesą galima atrasti ir pačioje gūdžiausioje tamsoje.

Kaip nenuspėjama ir trapi mūsų tikrovė.

Kaip gyvenimas niekam nesuteikia garantijų.

Kaip pats gyvenimas išryškėja viskame, kam tu skiri nors truputį savo dėmesio ir šilumos.

Kaip daug švelnumo gali būti pačioje rūsčiausioje širdyje, ir kaip daug dvasios stiprybės pačiame trapiausiame kūne.

Kaip pažadina gyvenimą ten, kur jo beveik nėra.

Kaip meilė daro stebuklus…

Padėka autorei! Pagal Elenos Kasjan esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Didžiausi stebuklai – tavyje

Vieną dieną tu suprasi, kokią neįtikėtiną jėgą tu turi…

Tavyje – ŠVIESA, ta ryški, jauki, sušildanti SIELOS šviesa, kuri savo jėga negrįžtamai nušluoja viską, kas nereikalinga tavo kelyje.

Vieną dieną tu pabusi ir suprasi, kad tavo TYRUMAS – neturi ribų.

Jis nuginkluoja, apgaubia, atgaivina… Gydo visus, kas prie tavęs prisiliečia. Jis žodžiuose, mintyse, žvilgsnyje ir net kvėpavime…

Vieną dieną tu pajusi MEILĘ.

Tik ne tą – daugelio tuščiomis frazėmis nuvertintą, išdeginančią ugnimi ir skausmu, o MEILĘ vidinę, kuri yra tavyje. Ji užgydo pačias slapčiausias gilumines sielos žaizdas… Tyliai, nepastebimai…

Kartą ir visiems laikams.

Padėka autorei! Pagal A. Hoffman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Stebuklingos akimirkos

Įsivaizduoji, kiekviename iš mūsų slypi pritilęs vaikas… Jis tylutėliai miega sau saldžiu miegu, stebėdamas spalvotus mūsų gyvenimo sapnus, ir pabunda tik tuo atveju, kai ryškių spalvų paletė pradeda blėsti.

Tokiais momentais jis subtiliai kviečia mus į šiltus ir malonius prisiminimus apie nerūpestingą mūsų vaikystės laiką. Mes pradedame daryti juokingas grimasas, mėtyti sniego gniūžtes, lipdyti sniego senį, suptis karuselėje ir juoktis, stebėtis pačiais paprasčiausiais dalykais, džiaugtis ir šypsotis…

Ačiū jam, šiam vaikui, už bilietėlius sugrįžimui į vaikystę, kuriuos jis kartais padovanoja mums, primindamas mums mus pačius…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Būti gerų permainų priežastimi

Kiekvienas iš mūsų eina savo unikaliu keliu. Su savo džiaugsmais ir vargais. Su savita nervų sistemos sandara, su savo skausmo slenksčiu. Vienam kažkas beveik normalu, o kitam lygiai tas pats gali būti nepakeliama.

Mes nežinome, kokį gyvenimo etapą dabar praeina žmogus, ką jam tenka įveikti. Ir tavo žodis, tavo poelgis gali būti arba paskutiniu postūmiu į bedugnę, arba gali padėti jam pakilti ir tęsti savo kelionę su meilės ir vilties kibirkštėle.

Kiekvienas iš mūsų suvaidina kažkokį vaidmenį tų žmonių gyvenime, su kuriais suveda likimas. Nesvarbu, realiai ar virtualiai. Ir mes galime tapti žmogui arba skausmo priežastimi, arba priežastimi džiaugsmui. Iš tiesų energijai nesvarbūs atstumai. Ji akimirksniu pataiko į tikslą, kur žmogus bebūtų.

Tikiu, kad kiekvieną kartą, kai manai, kad svarbu į kažką sureaguoti, verta padaryti pauzę ir pagalvoti. Ką tiesiog dabar tu siunti konkrečiam žmogui – griūtį, baimę, neapykantą, nerimą ar – džiaugsmą, šviesą ir meilę. Tai svarbu dar ir todėl, kad lygiai tą patį tu galiausiai gausi ir pats.

Dabar, kai pasaulyje tiek skausmo, kaip niekada svarbu sustoti ir pagalvoti, ką tu darai šią sekundę. Manau, labai graudu dauginti skausmą. Ir kokia didžiulė privilegija tapti gerų permainų priežastimi kažkieno gyvenime!

Juk Dievas neturi kitų rankų ir kitų širdžių, išskyrus mūsų.

Padėka autorei! Pagal T. G. Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Kokią žinią siunti pasauliui?

Visas žmogaus gyvenimas – visi ištarti žodžiai, visos parašytos eilės, visos sudainuotos dainos, visi išsiųsti laiškai, visos nebylios maldos, visi veiksmai – visa tai iš esmės yra nukreipta į save patį.

Net jei visa tai skirta pasauliui, Kūrėjui, atsitiktinai sutiktiems arba patiems brangiausiems žmonėms, tačiau gilumoje kiekvienas iš šių veiksmų yra adresuotas sau. Visada.

Sau praeityje ir sau būsimam… sau vaikui – visiškai mažam, ir sau suaugusiam – išmintingam senoliui… sau bejėgiui, pasimetusiam gyvenimo chaose, ir sau galingam, kuris lengvai įveikia šį chaosą… sau praradusiam bet kokią viltį, nuleidusiam rankas, ir sau svajotojui, kuris žvelgia į švytintį žvaigždėtą dangų…

Sau visuose laikmečiuose ir erdvėse, visuose tikimybėse ir išmatavimuose, kur jau pabuvota ir kur tik numatoma atsidurti.

Būtent todėl išminčiai visada taip atsargiai renka žodžius, nežarsto nei prakeiksmų, nei palaiminimų.

Todėl kad žino žodžių galią – nuo jų, tarsi nuo mesto į vandenį akmens, neišvengiamai pasklis ratilai, kuriuose galiausiai pats ir atsidursi.

Būtent todėl visiems žinomas principas “ką pasėsi, tą ir pjausi“ taip dažnai tapatinamas santykių su pasauliu kontekste: kokią žinią siunti, toks atsakas atgal ir parskrenda.

Tiksliau, tai net ne atsakas, o paleista strėlė, tavo vidinio pasaulio į išorę išsiskleidimas – dialogo su vidine visata, daugiabalsio tavo aspektų, savybių ir asmenybių choro… o planeta tai erdvė viso to išraiškai ir patirčiai.

Būtent todėl kartais taip reikalingas kitas, kiti, kad jie padėtų aiškiau suvokti svarbią žinią, siunčiamą į pačią savo sielos šerdį.

Būtent todėl kartais būtina ir labai natūralu, kaip kvėpuoti, sustabdyti visus vidinius ginčus ir pabūti tyloje. Patirti maksimalią tuštumą ir tylą – taip tampa įmanomas vidinis dialogas be tarpininkų…

Visas gyvenimas – tai save skelbiantis ir nuolat save išreiškiantis manifestas per ištartus žodžius, atsitiktines frazes, mintis, žvilgsnius, epizodus, momentus, situacijas, žmonių likimų persipynimus… ir rašomas šis manifestas kiekvieną sekundę.

Ir todėl tampa galutinai aišku, kad vienintelis įmanomas būdas harmonizuoti savo gyvenimą, keisti giluminius jo kodus, yra ir išlieka stebėjimo praktika – KAS nesibaigiančia srove teka iš vidaus į išorę.

Stebėjimas, ir po to aiškus, sąmoningas pasirinkimas (tai ir yra laisva valia!) – ką mes tęsiame toliau, o ką stabdome.

Padėka autorei! Pagal K. Messing esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !