Autorius: Ruvi

Tavo saugumo salelė…

Kai tavo pasaulis pradeda griūti, tu automatiškai persikeli į pačią stabiliausią jo teritoriją.

Taip ginasi psichika.

Ji anestezuoja tavo skausmą, tavo šoką, tavo stresą tais būdais, kuriuos tu mėgsti arba sugebi geriausiai atlikti, ir kurie tampa ta gelbėjimo valtimi, su kuria tu papuoli į neutralius laikino nereagavimo į realybę vandenis.

Pamenu močiutę su jos didžiuliais skiautinių pledais… buvo laikai, kai ji siuvo juos dieną ir naktį, pavirsdama į tylintį robotą, metodiškai karpantį senus užvalkalus į margaspalves skiautes.

Tai reiškė, kad viskas blogai…

Mano draugas Lioška sunkiais gyvenimo periodais bėgo, kaip Forestas Gampas, bet kokiu oru, matuodamas savo neviltį kilometrais…

Maja, mano miela, geroji draugė Maja… Kai aš ją aptikdavau piešiančią ant grindų, susuktais viršugalvyje į kuodą plaukais, aš suprasdavau, kad ji, kaip ir mano močiutė… turi rimtų problemų.

Kai man pranešė apie sesers netektį, aš padėjau telefono ragelį, paėmiau iš lentynos knygą ir skaičiau ją, neatsitraukdama, iki sekančio ryto.

Nežinau, apie ką ji buvo. Bet žinau, kad tuo metu ji mane apsaugojo. 

Vienas mano pacientas prisipažino, kad visus savo sukrėtimus išgyvena garaže, perrinkdamas instrumentus ir meistraudamas nedidelėmis staklėmis.

Stasas… mano draugas, sunkių periodų metu, kai net stipriausia farmakologija tampa bejėgė – jis tampa savanoriu, padėdamas gulintiems ligoniams, jis dovanoja savo užuojautą bejėgiams, ir tokiu būdu įveikia savo kančią.

O kas tau artima?

Ką tu gali?

Kame turi galimybę pasislėpti, kai sunku?

Pagalvok apie tai dabar.

Nelauk, kol tavo pasaulis susiūbuos… deja, bet patvarių, niekada nesudrumsčiamų pasaulių dar nėra…

Ir todėl taip svarbu turėti tą patikimą salelę, į kurią tu žengsi tą akimirką, kai pagalba dar kelyje, ir apskritai neaišku, ar ji bus.., tokiais atvejais reikia pasikliauti savimi ir savo jėgomis.

Viskas praeina, praeis ir sunkūs periodai.

Tegul kiekvienas turi kur žengti… kad iš pradžių tiesiog išgyventų, o jau po to gydytų savo karčias žaizdas.

Tebūnie taip.

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Saugokime tai…

Iš tiesų mūsų gyvenime ne tiek jau daug tikrų vertybių. Tik tos, kurių dėka mūsų širdyse spinduliuoja Šviesa. Meilė. Artumas. Orumas. Tiesa. Vienybė. Laisvė. Sąžinė.

Ir jei apvalysime gyvenimą nuo visų apnašų, liks tik tos pamatinės vertybės. Tai, kas padeda mums išlikti Žmonėmis. Ir bet kokios, atrodytų, painiausios aplinkybės, galų gale išsprendžiamos, jei vadovaujamės tomis vertybėmis.

Todėl bet kokią, net pačią sudėtingiausią situaciją, mes galime suprasti gana greitai – tiesiog reikia ją pamatyti tokią, kokia ji yra. Pažvelgti tiesiai ir sąžiningai į visas detales – be visų apnašų, melo ir triukšmo.

Tai svarbu, nes ne viskas, kas vyksta su mumis – vyksta dėl kažkokių didingų priežasčių ar neišvengiamų ir būtinų išbandymų. Ne viskas, kas bando mus palaužti, gali padaryti mus stipresniais – kaip taisyklė, tai tikrai bando mus palaužti.

Ir, būkime sąžiningi – ne visada mums duodama tiek sunkumų, kiek mes galime ištverti. Visos tos išmušančios iš pusiausvyros aplinkybės – stresai, baimė, netektys, apgaulė, skausmas, nusivylimas, išdavystės, neviltis… – kiekvienas toks epizodas palieka neišdildomą skaudų pėdsaką mūsų širdyse.

Ir galiausiai tos gyvenimo “pamokos’, iš kurių mes stengiamės pasimokyti ar įgauti patirties, niekada neužgrūdina mūsų ir neparuošia sekančiam smūgiui – mes visada sutrinkame, pasimetame ar jaučiamės bejėgiai prieš kiekvieną sukrėtimą.

Nes mūsų psichika, mūsų organizmas tiesiog nepritaikyti nuolatiniams ir begaliniams išbandymams. Nes jie užgesina mūsų sąmoningumą, mūsų dvasinę prigimtį, mūsų pamatinių gyvenimo vertybių suvokimą. Nuolatiniai sunkumai verčia mus gintis, išgyventi, kovoti, nekęsti, bijoti…

Bet… juk iš tiesų mūsų gyvenime ne tiek jau daug pamatinių vertybių, tiesa?

Tik tos, kurių dėka mes galime mylėti, išreikšti savo gražiausias dvasines savybes, kurti šviesią realybę visų gerovei, būti santarvėje su gamta ir visa gyvybe. Gyventi harmonijoje.

Meilė. Artumas. Orumas. Tiesa. Vienybė. Laisvė. Sąžinė. Tai, kas padeda mums išlikti Žmonėmis.

Saugokime tai.

Pagal nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Gyvenimas – vientisas…

“Gyvenk šia akimirka. Pamiršk praeitį, jis atneša liūdesį, negalvok apie ateitį, jis atneša nerimą, gyvenk šia akimirką, nes tik taip įmanoma būti laimingu“.

Kiekvieną dieną kažkas man būtinai primena šiuos žodžius. Ir tai galima suprasti, juk toks mąstymas dabar madingas, jis mirga antraštėse, jį mėgsta reikšmingai kartoti nuobodžiaujančios namų šeimininkės. Tai patogu, kaip ir patogi vienadienio drugelio psichologija, arba gyvenimo į kreditą psichologija. 

Sakoma: imk dabar savo šviesos trupinį, sočiai nusižiovauk į kunkuliuojančius poreikius ir apie nieką negalvok, juk mokėti tau reikės tik rytoj, o rytojus dar taip toli. Kai aš kalbu su žmonėmis, kurie iškelia šią paprastą mintį kaip vėliavą, aš staiga suvokiu, kad pasaulis sudužo.

Jų naiviose, tikinčiose į mistinį gėrį akyse, pasaulis suskilo ir subyrėjo į nesusijusias tarpusavyje laiko nuolaužas, į smulkmenų mozaiką. Gyvenk dabartimi, nes gyventi praeitimi ar ateitimi taip skaudu…

O gyvenimas, juk jis apjungia viską, jis neturi ribų, jis nedalinamas į laiko atkarpas. Ir aš sakau: gyvenk, mylėk gyvenimą, brangink praeitį, ji tave kažko išmokė, džiaukis dabartimi, joje pulsuoja meilė, tikėk ateitimi, ji priklauso tau, neskaldyk savęs į dienas, priimk būties vientisumą, neuždaryk savo sielos, lyg sužeisto žvėries, nei praeityje, nei ateityje, nei dabartyje.

Ir būk laimingas todėl, kad laimė ne pasirinktoje likimo atkarpoje, ji, kaip ir grožis – žiūrinčiojo akyse.

Padėka autoriui! Pagal Al Kvotiono esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir tyro džiaugsmo mums visiems 🙂 !

Jis jau atėjo…

Mes taip ilgai keliavome, įkvėpti vilties pamatyti Naują Pasaulį, kad net nepastebėjome, jog jis jau atėjo. Jis tiesiog dabar, mūsų akivaizdoje, išskleidžia naujas realybės kryptis ir pateikia savo neįtikėtinas galimybes!

Tačiau pastebėti jį nėra taip jau paprasta. Juk mes neišvydome dar vienos saulės danguje. Negirdime pergalingų trimitų nuo kalnų aukštumų. Mūsų auros nesušvytėjo visomis vaivorykštės spalvomis. Neatsivėrė visiems prieinami laiko ir erdvės portalai.

Tai kur gi mes galime pamatyti šias naujas apraiškas? – paklausite jūs. Esu įsitikinusi, kad žmonėse! Jokios naujos energijos, grožybės ir galimybės neegzistuoja atskirai nuo mūsų. Visa tai vyksta su žmonėmis.

Atverti šias naujas energijas ir galimybes gali tik žmogaus sąmonė. Ir ko mes jau tikrai negalime nepastebėti – tai visiškai naujų žmonių. Jų bendrumas yra ne tautybėje, ne profesijoje, ne socialiniame statuse ar krašte, kuriame jie gyvena. Gali skirtis net jų pasaulėžiūra. Tačiau visiems jiems žymiai svarbesnė yra žmogaus vidinė pilnatvė, nei jo išorinis įvaizdis.

Savo motyvacijose jie vadovaujasi moraliniais ir dvasiniais aspektais, o ne materialių turtų troškimu ar ydingo elgesio šablonais. Jų sąmonė nepriima jokios kovos ir prievartos. Jie klausosi savo širdies balso.

Kiekvienas iš jų jaučiasi ne tik atskira asmenybe, bet ir visos žmonijos dalimi, vieningu organizmu su planeta ir reikšminga visos Kūrinijos dalele.

Jų jautrumas suteikia galimybę jausti vienas kitą bet kokiu atstumu. Suprasti pagal kūno reakcijas bendravime. Pagal vibracijas krūtinėje susitikus žvilgsniams. Pagal vienintelę frazę laiške. Pagal nuostabų, nepaaiškinamą visų gyvų Esybių gilios vienybės jausmą.

Jie sąžiningi ir atviri su pasauliu ir žmonėmis. Jų pagrindinis kriterijus bendravime – nuoširdumas. Jie jau netelpa į siaurus senos realybės šablonus. Jie myli gyvenimą ir spinduliuoja tyrą džiaugsmą. Būtent per šiuos žmonės ir išreiškiamas Naujo Pasaulio atėjimas. 

Jų energija nukreipta į visų vienybę ir sąskambį, kur kiekvienas įpina savo širdies dainą. Ir, žinote – visi technikos pasiekimai jiems padeda! Bendravimas vienu metu, esant tūkstančius kilometrų vienas nuo kito – tai mūsų realybė.

Ir stebuklingi portalai atėjo į mūsų gyvenimą ne burtų pagalba, o prieinamu visiems mobiliuoju ryšiu, internetu ir tiesioginiu video ryšiu tarp miestų ir valstybių. Dėka to mes galime būti taip artimi, kaip niekada anksčiau. Argi tai ne magija?..

Ir, svarbiausia! Kiekvienas žmogus dabar gali pažvelgti naujai į save ir į Realybę. Įsiklausyti į savo Aukščiausią Esybę. Ir taip pat tapti didingų permainų ir transformacijų mūsų planetoje dalyviu.

Sveikas atvykęs, Naujų Žmonių Pasauli! Mes tavęs laukėme! Ir mes džiaugiamės tavimi!

Padėka autorei! Pagal Tatjanos Masiutinos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerovės mums visiems 🙂 !

Ką mes perduodame kitiems?

Visur, kur mes pasirodome, nesvarbu – fiziškai, virtualiai ar mintimis, mes skleidžiame kažkokią energiją.

Ir ji neišvengiamai veikia visus, kas yra tavo “lauke“ ir kas į jį patenka. Kartais ne tik įtakoja, bet gali ir labai ženkliai pakeisti. Dažnai gali išgelbėti ir vienintelis laiku ištartas žodis.

Ir procesas šis yra abipusis. Keisdamiesi tavo įtakoje, pasaulis ir žmonės tą pačią akimirką kažką atiduoda tau – kaip atsaką. Ir žodžiais, ir mintimis, ir emocijomis, net jei tu apie tai nieko nežinai.

O tai, savo ruožtu, keičia tavo “lauką“, ir su tais pakeitimais tu eini toliau per gyvenimą, bendraudamas su savo artimais ir mylimais žmonėmis.

Visi mes esame labai tampriai susieti.

Todėl taip svarbu galvoti, ką mes kalbame, rašome, veikiame. Kokie bus viso to rezultatai: griovimas, baimė, nerimas? Ar harmonija, taika, šviesa, įkvėpimas, padrąsinimas, meilė? Kas bus perduota toliau kitiems?

Tiesiog sustok ir pagalvok. Ką tu tiesiog dabar ruošiesi atiduoti? Tai svarbu.

Todėl, kad lygiai tą patį tu atiduodi tiesiog dabar sau pačiam ir šimtams kitų žmonių.

Padėka autorei! Pagal T. G. Godard esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Jie turi ateitį

Iš tiesų turi prasmę tik ilgalaikiai santykiai, kuomet žmogus, kuris šalia, tampa iš tikrųjų artimas.

Tu žinai visas jo intonacijas, jauti nuotaikas, žinai visas charakterio paslaptis, ir galiausiai žinai, kaip susitaikyti ir ko apskritai iš jo tikėtis.

Visos jo silpnybės ir trūkumai sukelia šypseną ir kažkokią šilumą širdyje. Ir tu gali jam atlaidžiai pasakyti: “tai tik isterija“, “nuleisk garą“, “ką šį kartą iškrėtei?“…

Tu nesistengi padaryti jam įspūdį, bet tampi pačiu savimi, tu žinai, kad myli ne tavo įvaizdį, o būtent tave. Ir todėl tau lengva. Tu nevaidini. Tu gyveni su juo. Ir tau svarbiausia, kad jis būtų laimingas.

Pastovūs santykiai – tai rimta, atsakinga, kartais sudėtinga.., bet jie to verti.

Todėl kad tokie santykiai turi ateitį.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !

Tai jūsų žemiškasis angelas…

Jei yra žmogus, su kuriuo sieloje pasidaro lengviau, branginkite jį.

Jei yra pasaulyje nors vienas žmogus, bendraujant su kuriuo jums šviesiau ir šilčiau, branginkite jį kaip savo lobį, kaip savo gyvenimo resursą.

Jei yra tas, pas ką galima ateiti, kam galima paskambinti, parašyti, pasidalinti savo skausmu, o paskui pasijusti geriau, – jums pasisekė. Jūs turite vaistą nuo gyvenimo sunkumų ir energijos šaltinį. Branginkite šiuos santykius ir šį žmogų.

Dovanokite jam dovanas, dalinkitės tuo, ką turite geriausio, ne tik problemomis. Ir laiminkite jį, kad jis neprapultų, nepaliktų jūsų. Neįkyrėkite jam dėl smulkmenų. Tai tikras eliksyras: jį reikia gerti tik susirgus, ir tik po šaukštelį…

Tai gali būti senas draugas, artimas giminaitis, o ypač laimingiems – sutuoktinis. Pagyvenusi senolė arba pažįstamas gydytojas, – bet kas… Tačiau esminis požymis vienas – jums lengviau po bendravimo, net jei žmogus nieko ypatingo ar protingo nepasako. Jums tiesiog lengviau.

Ir visi reikalai po to pradeda klostytis, o problemos – išsprendžiamos. Nuo jūsų nuėmė dalį sunkumų, išlaisvino protą ir sielą nuo rūpesčių, jums geriau viskas sekasi. Jūs viską įveikiate.

Jei yra toks žmogus, jums labai, labai pasisekė. Bet dauguma tai supranta tuomet, kai praranda tokį žmogų. Nevertina jo. Arba susipyksta ir nutraukia bendravimą. Arba savo prisirišimu ir įkyrumu atstumia tą, kas palengvindavo naštą, bando sėstis jam ant pečių ir prislėgti visu svoriu. Arba tas žmogus palieka šį pasaulį, – visaip gali nutikti.

Ir štai tik tuomet jį pradeda vertinti. Pasirodo, kad niekam neįdomios mūsų problemos. Niekam neįdomūs mūsų pergyvenimai. Neturi žmonės laiko ir jėgų klausytis mūsų istorijų, – nuoširdžiai užjausti ir nuoširdžiai palaikyti. Pasako budinčią frazę ir nusisuka. Jie patys turi daug savų problemų…

Bet visa tai tik paskui supranti. O juk geriau būtų iš pat pradžių branginti ir saugoti tą, kas dalinasi gyvenimo energija ir širdies šiluma. Betarpiškai ir kasdien dalinasi. Kam galima pasakyti ar parašyti ir gauti palaikymą.

Tai mūsų vaistas, mūsų atsarga, mūsų apsauga. Mūsų žemiškasis angelas. Ir jį turi ne visi; daugybė žmonių vienatvėje viską išgyvena ir įveikia. Nėra jų gyvenime tokio žmogaus.

Jei jis yra jūsų gyvenime – saugokite ir branginkite jį. Tai tarsi deguonies atsargos. Bet kaip dažnai tai suprantame tik po to, kai išnyksta tas, su kuriuo pasidaro lengviau sieloje…

Padėka autorei! Pagal Anos Kirjanovos esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vienybės mums visiems 🙂 !