Autorius: Ruvi

Viena iš sunkiausių žmogaus užduočių visais laikais, o ypač permainų, sukrėtimų ir pasaulio mutacijų laikais – išsaugoti savo gyvą, jautrią, atvirą pasauliui širdį.

Širdį, kuri sugeba praleisti per save visą stichinę gyvenimo tėkmę, tarsi elektros srovę. Net jeigu ši širdis patyrė daug skausmo. Net jei ji visa randuota nuo sužeidimų. Net jeigu perpildyta nusivylimų kartėliu… Tačiau nepaisant tų visų “jeigu“, kurių daugybė kiekvieno gyvenime… tik ji, iš esmės, ir veda mus į priekį.

Tik ji. Gyvas nervinis audinys, kurio aukščiausia paskirtis – jautriai reaguoti į išorinius aplinkos pasikeitimus, ir, nepalūžtant, neatsiribojant – išsaugoti ryšį su viskuo, kas vyksta gyvenime.

Ypatingai dabar. Kai realybė – vientisa netikrumo ir neapibrėžtumo teritorija, kurios forma tirpsta ir kiekvieną sekundę yra keičiama, kiekvienas gali atlikti tą mažą, bet kartu tokį svarbų ir didingą darbą žmonijos ateities gerovei.

Tai mūsų asmeninis indėlis į harmonijos kūrimą, tarnystė visų labui, sielos malda, gyvenimo misija, kelrodis į šviesą – galima įvairiai tai pavadinti, tačiau esmė išlieka viena: kas bevyktų aplink, kiek chaoso, neteisybės, griūties ir nelaimių beiškentėtų šis pasaulis – dėkime visas pastangas, kad išsaugotume savo širdį atvirą, jautrią, mylinčią ir užjaučiančią.

Todėl kad būtent ji palaiko mūsų gyvybę. Todėl kad būtent joje – mūsų žmoniškumas. 

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems ) !

Tą rytą Mokytojas pradėjo paskaitą neįprastai: pasisveikinęs priėjo prie lentos ir užrašė ant jos vieną didelį skaičių – vienetą.

Paskui pažiūrėjo į studentus ir paaiškino:

– Tai jūsų žmoniškumas. Pati svarbiausia mūsų visų savybė gyvenime.

Po to šalia vieneto Mokytojas užrašė nulį, paskui dar vieną nulį, ir pasakė:

– Tai jūsų pasiekimai, kurie kartu su žmoniškumu padidina jūsų patirtį dešimtis ir šimtus kartų, atverdami jūsų talentus ir gebėjimus…

Ir Mokytojas toliau rašė nulius šalia vieneto, įvardindamas juos: tai meilė, geraširdiškumas, įkvėpimas, kūrybingumas, darbštumas, atsakomybė…

Ir staiga jis ištrynė tą vienetą, kurį užrašė prieš nulius… Ir ant lentos pasiliko nieko nereiškiančių nulių virtinė…

Mokytojas paaiškino:

– Jei jumyse nebus žmoniškumo, tuomet visa kita – praranda ir prasmę, ir reikšmingumą…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Meilė auga tik meilėje.

Meilei būtina meilės erdvė – tai pats svarbiausias dalykas, ką reikėtų suprasti.

Tik meilės erdvėje užgimsta meilė. Jai reikalinga tam tikrų vibracijų aplinka.

Jei motina myli, jei tėvas myli ne tik vaiką, jei jie myli vienas kitą, tuomet namuose yra meilės atmosfera, kurioje klesti meilė.

Tuomet ir vaikas pradeda elgtis kaip mylintis žmogus, ir jis niekada nepaklaus: “Kas yra meilė?“

Jis žinos tai nuo pat gimimo, ir tai taps jo gyvenimo pagrindu.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !

Šie žmonės ateina į mūsų gyvenimą tamsiausiu ir niūriausiu laikotarpiu. Kai papuolame į sudėtingas aplinkybes ir nerandame sprendimų… Kai apima beviltiškumas ir liūdesys.

Tačiau jie retai pasilieka su mumis ilgam, todėl didelė laimė – juos sutikti. Jie tiesiog atlieka tai, ką reikia, ir pasitraukia. Dažniausiai taip, bet tai gali būti ir artimi žmonės. Tačiau mes visą gyvenimą prisimename juos su didžiausiu dėkingumu… Juk jie mus išgelbėjo!

Jų pagalba gali būti įvairi, tačiau visada – būtent tokia, kokios tuo metu reikia žmogui. Jie tikrų tikriausi gelbėtojai!

Pavyzdžiui, gali būti žmonės-šaltiniai. Jie įkvepia ir pripildo energija. Kai jūs jau nuleidžiate rankas, pavargote ar netekote vilties – ateina toks žmogus. Nuo jo sklinda kažkokia ypatinga vidinė jėga ir stiprybė.

Ir jis tiesiog kalbasi su jumis, o jūs tuo metu jau pajuntate įkvėpimą. Jis sako: “Tu viską įveiksi! Tu gali, juk tu gabus! Tiesiog pradėk, ir pamatysi, kaip puikiai viskas gausis!“

Galbūt, jis kažkaip kitaip kalba, bet esmė būtent tokia. Ir po bendravimo su juo jūs tarsi lėktuvas, kuris pasiruošęs skrydžiui. Kaip paukštis, kuris prisiminė, kad turi sparnus ir gali skraidyti!..

O dar yra žmonės-atrama. Jie pasirodo itin sunkiu metu, kai jūs jau netenkate jėgų nuo užgriuvusių išbandymų. Jie atsistoja šalia, kad atsiremtumėte, jie padeda nešti sunkią naštą. Besąlygiškai padeda materialiai. Palaiko, padeda spręsti problemas.

Nes jūs sutrikę ir pasimetę. O jie tampa jums atrama tuo metu. Nuveža jūs kažkur, skambina, kad sutvarkytų reikalus, padeda su dokumentais, nuperka maisto – ir visos bėdos palaipsniui traukiasi.

Yra ir žmonės-atgaiva – tai kritiniu metu sutikti žmonės, kurie padeda atsigauti ir užgydyti sielos žaizdas. Vien pokalbis su šiuo jautriu ir geru žmogumi suteikia jums dvasinių jėgų.

Jie išklauso, padeda suprasti situaciją, gali geranoriškai pasiūlyti veiksmingų patarimų. Padeda sugrąžinti dvasinę ramybę, gyvenimo džiaugsmą, o kartais – ir sugrąžinti į gyvenimą.

Pagalba žmonėms gali būti įvairi. Kartais reikia nedidelio postūmio, palaikymo ar tiesiog gero žodžio – ir žmogus atsigauna. O kartais reikia rimtos pagalbos, kad žmogus atsitiestų po patirtų sunkumų.

Todėl žmonės, kurie padeda kitiems – tikri dangaus pasiuntiniai, angelai, arba kitaip tariant – tiesiog šviesūs, geros širdies Žmonės. Mes visada juos prisimename su dėkingumu, o patyrę, koks reikšmingas buvo jų palaikymas – ir patys ištiesiame pagalbos ranką pakliuvusiems į bėdą.

Būkime geri vieni kitiems…

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Vasaros rytas – saulėtas ir lėtas, net truputį tingokas…

Atsikeli, pasirąžydama basomis prieini prie lango, atveri jį, o ten… – neįtikėtina gausa, ten visko tiek daug: saulės, dangaus, žalumos, garsų, spalvų, kvapų… ir paties gyvenimo!

Ir taip norisi įdėti savo šiltas tyro džiaugsmo natas į visą šitą skambantį margumyną, ir kad viskas susilietų į nuostabią vienybę – ir tai, kas vyksta už lango, ir tai, kas dabar mano širdyje… o ten – vasara!

Visai netoliese yra ramunių laukas, o kažkur virš geltonuojančių rapsų laukų dūzgia darbščios nepailstančios bitutės, ir 21 amžiuje, kaip ir visais laikais, gamina medų pagal savo senus receptus. Tikrą, saulėtą!

… O aš einu į virtuvę, užverdu arbatą vietoje kavos ir pasiekiu iš lentynos stiklainėlį su kvapniu auksiniu medumi… Ir dėkoju gyvenimui už vasaros gausą, už jos stebuklus…

Ir – keliauju į gamtą 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės ir tyro džiaugsmo mums visiems 🙂 !

“Ir po nederliaus metų reikia sėti“ – šie Senekos žodžiai tapo man atramos tašku sunkiais išorinių kataklizmų momentais.

Juk kas gali tau padėti, kai derlius – blogas? Prakeiksmai? Blaškymasis po lauką? Siaubingi ateities paveikslai? Ne. Tu tiesiog eini – ir vėl užsėji lauką.

Darai tai, kas svarbu ir tai, kas priklauso tik nuo tavęs, o ne nuo likimo posūkių. Vėl sakai šiltus žodžius vaikams. Apkabini mylimą žmogų. Vėl kalbiesi su žmonėmis apie jų gyvenimą, skausmą ir džiaugsmą. Ruoši maistą – beje, niekas netrukdo tai daryti ir dainuojant.

Žiūri į beribį žvaigždėtą dangų, kuris, savo ruožtu, jau matė milijonus sukrėtimų mūsų mažoje planetoje… Laikaisi duoto žodžio draugams arba mylimiems žmonėms, prieš kuriuos jauti atsakomybę.

Įkvėpi tirpstančio sniego kvapą ir prisimeni – o juk šiandien pavasaris… Arba tiesiog sustoji keletui minučių prie ekrano, kur pasakoja apie gyvenimą Žemės planetoje – pingvinus Antarktidoje ar apie Galapagus.

Mes nežinome, kiek ilgai tęsis sunkūs laikai. Nežinome, ar sudygs daigai iš mūsų pasodintų sėklų.

Tačiau kas mums belieka? Tiesiog sėti – kartu su savo artimaisiais. Todėl kad tik tuomet ir išlieka viltis ir šansas geresniems laikams, ir išlieka prasmė. Juk jei nepasėjome sėklų – tuomet visos mūsų viltys išties beprasmės.

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Meilės, santarvės ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Jei atsargiai išvyniosime savo didelį, bet jau truputį išdraikytą įvairaus sunkumo sukrėtimų gyvenimą, tuomet po juo atrasime dar vieną – mažytį ir švelnų…

Ir jį turi kiekvienas, kokį jis nenugalimą didvyrį bevaidintų, besigindamas nuo tų visų sukrėtimų.

Tai štai, būtent jame, tame mažame ir švelniame gyvenime, saugoma viskas, kas tyriausia, trapiausia, ir kame nėra jokio cinizmo, bet tuo pačiu saugoma ir pati didžiausia drąsa, kuri padeda išsaugoti žmoniškumą ir pasitikėjimą tuomet, kai netenkame bet kokių stabilumo garantijų ir stabilios laimės.

Mes atsitrenkiame vienas į kitą savo išoriniais kiautais, bet viduje išliekame mažytės patiklios planetos gyventojais, kurioje lyg vaikai džiaugiamės smulkmenomis, svajojame apie gėrį, lopome savo tikrovės plėštines žaizdas, atleidžiame, laukiame, susitaikome su tuo, ko negalime pakeisti ir mylime.

Šis mažas trapus gyvenimas palaiko mus žiaurių susidūrimų su likimu metu, karčių nusivylimų akimirkose, pulsuojančio beviltiškumo priepuoliuose…

Ir tai būtent jis dabar verda kavą jaukioje virtuvėje, vaikštinėja su šunimi parke, apkabina artimus žmones, ruošiasi į teatrą, kepa blynus, kalba apie tai, kas svarbiausia, pasitinka stotyje, bučiuoja vaiką, padrąsina ligonį, juokiasi iš geranoriško pokšto, dainuoja duše ir nesiliauja tikėti, kad gyvybė ir šviesa daug svarbesnė už kažkam patogią tamsą.

Ir net jei mes pamiršime jį, mielieji, jis neįsižeis ir ateis priminti apie save.

Prieis tyliai ir atsargiai sušnibždės į ausį: “Mes tai įveiksime“…

Tikėkite juo.

Padėka autorei! Pagal Lilios Grad esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !