Iš atviro lango kvepia pieva, kaimu, vaikyste.
Žvilgtelėjau – sukasi auksinių drugelių pulkelis. Ne, tai ne drugeliai – tai lapai krenta. Tai vėsus rugpjūčio vėjas siūbuoja medžius. Kelios akimirkos – ir jis jau pritilo vijoklių tankmėje, pajudino paskutinius raganės žiedų varpelius ir prigulė ant sausos žolės.
Vis dar atrodo, kad dar spėsiu pasidžiaugti vasara, įkvėpti gaivaus pajūrio oro ir kažką sužinoti apie save ir pasaulį. O vasara jau atsineša rudenį – kišenėse ir kuprinėse ant pečių, kelionėse, žmonių žvilgsniuose ir širdyse.
Atpažįstu, atpažįstu jį, kai sulėtinu greitį, kad pasimėgaučiau tikrove, kai vis mažiau norisi sulaikyti, o vis daugiau – apkabinti, kai žodžių reikia vis mažiau, kad nesudrumsčiau tylos.
Rožė ant mano stalo žydi trečią kartą per vasarą, štai jau pilnai išsiskleidė, beveik nužydėjo, bet iš jos sklinda tokia švelni šviesa, kokią galima pamatyti tik mylinčių senolių akyse.
Vakar pamačiau tokias akis. Žilas, nedidelio ūgio žmogus lėtai vaikštinėjo su savo pakeleive, šlubčiodamas ir vis sustodamas pailsėti. Tačiau visas jis – šypsena ir šviesa.
– Aš mažai ką galiu pasiūlyti gyvenimui, tik savo meilę ir dėkingumą už tai, kad vaikštau, kvėpuoju, matau. Dar Spinoza sakė: nori, kad gyvenimas tau šypsotųsi – padovanok jam savo šypseną.
Mūsų žvilgsniai akimirkai susitiko, ir aš nuėjau toliau su ta gyvenimo šypsena, galvodama apie tai, kad pakeliui į rudenį yra ši vasaros diena, tam, kad mes oda ir širdimi pajustume šilumą, priimtume ją kaip dovaną, atsispindėtume kažkieno akyse, pamatytume Dievą kitame žmoguje ir išreikštume savo žmoniškumą.
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 