* Du dalykai pripildo sielą vis stiprėjančia nuostaba ir pagarba, kuo dažniau ir ilgiau galvoju apie juos – tai žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės kodeksas manyje. (I.Kantas)
* Vienas iš gražių poelgių privalumų yra tai, kad jie taurina sielą ir rengia ją dar gražesniems darbams. (Ž. Ž. Ruso)
* Moralinės vertybės – ne beprasmiški moralistų išvedžiojimai. Jos todėl ir vadinamos vertybėmis, kad be jų neįmanomas nei tolimesnis visuomenės vystymasis, nei laimingas gyvenimas. (A. Morua)
* Išorinį padorumą visada sąlygoja vidinis gyvenimas. (J. V. Gėtė)
* Suvokimas, kad sėkmė ir laimė priklauso nuo moralaus elgesio, suteikia didelę vidinę jėgą. (D.S. Sommer)
* Kuo silpnesnis moralumas, tuo labiau reikia rūpintis įstatymais. (F. Šileris)
* Nėra vaistų tam, kuriam ydos tapo dorybėmis. (Seneka)
* Moralė – tai mokslas, kuriam labiau reikalingi praktikai, o ne teoretikai. (B. Toišibekovas)
* Net plėšikų gauja turi laikytis kažkokių moralės reikalavimų, kad išliktų; jie gali plėšti visą pasaulį, bet ne vienas kitą. (R. Tagorė)
* Dorybės nauda tokia akivaizdi, kad net nedori žmonės elgiasi dorai dėl naudos. (L. Voverangas)
* Moralė yra pančiai tik tam, kas ja nesivadovauja. Ją reikia praktikuoti, o ne garbinti ar niekinti. (J. Sederbergas)
* Moralinės jėgos negalima sukurti įstatymo paragrafais. (K. Marksas)
* Bet kokia reforma, išskyrus moralinę, yra beprasmiška. (T. Karleilis)
* Blogas poelgis pragaištingas tuo, kad jame glūdi naujų niekšybių užuomazgos. (F. Šileris)
* Mūsų moralinė problema – tai žmogaus abejingumas sau pačiam. (E. Fromas)
* Atjauta – visos moralės pagrindas. (A. Šopenhaueris)
* Yra žmonės, kuriems moralė visada… medžiaga (materija), iš kurios jie niekada nepasisiųs sau drabužio. (Ž. Žuberas)
* Moralė būtų tuščias mokslas, jei negalėtų parodyti žmogui, kad jo didžiausias interesas – tapti doru. (P. A. Golbach)
* Pirmoji turi ateiti meilė, o paskui ją – moralė. Atvirkštinis procesas yra kankinantis. (A. Kamiu)
* Žmogaus moralės ugdymas turi prasidėti ne nuo charakterio taisymo, o nuo mąstymo būdo keitimo ir nuo charakterio stiprinimo. (I.Kantas)
* Patys aukščiausi iš visų įstatymų – užrašyti žmogaus širdyje, ir kuo daugiau žmonių jais vadovaujasi, tuo aukštesnė visuomenės moralė. (L. Leonovas)
* Galvok dorai, ir mintys subrandins gražius poelgius. (L. Tolstojus)
* Taip, nei turtuose, nei valdžioje nėra žmonėms laimės be moralės. (S. Brantas)
* Dorovė yra sąlygota gamtos, todėl ji natūrali. Pagrindinės dorovės principas – elgtis su kitu taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. (I. Kantas)
* Moralė pranašauja arba fiksuoja dorovės lygmenį, kurį turime pasiekti. (P. Valeri)
* Moralė – tai pagrindas ir žmogui ir visuomenei, siekiantiems dvasinio augimo ir harmonijos su savimi, aplinkiniais žmonėmis ir Gamta. (D. S. Sommer)
Tai mokslinė idėja, kurią sukūrė ir ilgamečiais tyrimais bei stebėjimais įrodė filosofijos mokslų daktaras Dario Salas Sommer. Šios mokslinės idėjos formulė tokia: “Patvirtinta, kad moralė yra objektyvi, paremta kvantinės fizikos dėsniais, ir yra nekintamų Gamtos dėsnių visuma, kurių laikymasis padeda vystyti aukščiausią sąmonę, o jų pažeidimas sukelia gyvenimiškų jėgų nuosmukį ir žmogaus degradaciją.“
Moralė, arba žmogaus elgesį reguliuojančios normos nėra vien tik dorybių sąrašas – moralė susieta su subtiliu dvasiniu žmogaus pasauliu, jo orientacija į dvasines vertybes. Savo knygoje “XXI amžiaus moralė“ Dario Salas Sommer teigia, kad pagrindinė visų šiuolaikinių problemų priežastis yra būtent moralės dėsnių nepaisymas. Jei atskiro žmogaus gyvenime tai pasireiškia kaip nesėkmės ar energijos trūkumas, tai visuomenėje moralės nepaisymas galiausiai veda į chaosą ir griūtį.
Kai kurie žmonės mano, kad nėra taip svarbu, kokiu būti – geru ar blogu, kad tai viso labo pasirinkimo klausimas. Moralė apskritai vis dažniau pavadinama atgyvena, senamadišku davatkiškumu. Tačiau autorius įrodė, kad žmogus be moralės, be aukštesnės sąmonės – robotas, aklai einantis per gyvenimą bei apribotas jo smegenyse esančios programos vykdymu.
Kodėl būtent “Moralės fizika“? Pirmiausiai todėl, kad žodis “fizika“ iš graikų kalbos verčiamas “gamta“, tai yra Gamtos Moralės išaiškinimas. Tai nėra kažkokių dirbtinų taisyklių rinkinys, o kuklus autoriaus mėginimas atrasti mokslinį paaiškinimą – kaip sąveikauja Gamta ir žmogus, ir kaip elgtis, kad ta sąveika atneštų visapusišką harmoniją.
Peržvelkime Moralės fizikos koncepciją:
1. Mes gyvename sąmoningoje ir protingoje Visatoje, kurios struktūra – holografinė. Yra tik viena energija, kuri persmelkia kosmosą visuose išmatavimuose ir sukuria pilną gyvenimo vienybę. Tai, kas atsitinka su mažiausia dalelyte, tuo pačiu metu veikia ir visą struktūrą, nes tarp visų Visatos dalių yra neatsiejamas ryšys.
2. Holografijos principas – “kiekviena dalis atspindi visumą“. Tai patvirtina ir atradimai biologijoje: kiekviena ląstelė turi DNR originalo kopiją, kurios pakanka viso kūno klonavimui.
3. Todėl visuma – tai Kūrėjas, visagalė ir visažinė pirminė energija, iš kurios gimsta visos būties formos. Tai dvasinė esybė arba gyvybinė substancija, kuri yra visų energijos formų ir materijos pagrindas.
4. Gamta jautriai reaguoja į bet kokias žmogaus gyvybinės energijos išraiškas ir neišvengiamai sąveikauja su jomis.
5. Mes – hibridinės esybės, kurios evoliucionuodamos įgijo kai kurias savybes, dėl kurių mes skiriamės nuo gyvūnų. Šias savybes mes vadiname žmogiškomis, ir pagal moralės dėsnį mes turime jas maksimaliai vystyti.
6. Kiekvieno žmogaus esmė yra šventa, nes jis turi savyje Dievo kibirkštį ir yra Kūrėjo emanacija.
7. Mes buvome sukurti neišbaigti – tam, kad kiekvienas iš mūsų materialiame pasaulyje asmeniškai vykdytų savo vystymąsi. Reikia mokytis šifruoti savo gyvenimo aplinkybes, kad įgytume išminties ir pasiektume aukščiausių vertybių.
8. Mūsų gyvenimo tikslas – individualios sąmonės evoliucija ir išskirtinai žmogiškų savybių, kuriomis mes skiriamės nuo gyvūnų, vystymas. Tačiau šis tikslas pamirštas, besivejant visus įmanomus juslinius malonumus.
9. Mes nuolat kuriame, nes mūsų psichinė energija, kurią įtakoja mūsų mintys, jausmai ir poelgiai, spinduliuoja biofotonų (gyvų ląstelių skleidžiama energija) impulsus į aplinką ir veikia Gamtą, o ji atsakydama veikia mus.
10. Skleisdama biofotonus, kiekviena žmogaus ląstelė veikia Gamtą, ir kaip atsaką gauna energiją, kuri atstato kosminę pusiausvyrą.
11. Jei žmogus spinduliuoja konstruktyvumą, harmoniją ir pozityvumą, tai po sąveikos su Gamta jis gauna kažką panašaus, pagal tapatumo principą.
12. Jei žmogaus energetinis spinduliavimas griaunantis, grubus, nešantis destrukciją arba nusikalstamas, tuomet ir gamtinei pusiausvyrai atstatyti prireiks tokios pat negatyvios reakcijos. Tai bus sąžiningas atpildas už moralės pažeidimą.
13. Kosmosas holografiškai susietas, ir žmogus, to nesuvokdamas, pastoviai sąveikauja su Gamta. Tarp jų nuolat vyksta nenutrūkstama energijų apykaita pagal anksčiau aprašytą dėsnį.
14. Motina-Gamta neišvengiamai yra veikiama mūsų fotoniniu spinduliavimu, jis sklinda Visatoje žmogaus minties greičiu.
15. Nepriklausomai nuo to, tikime mes ar ne, mes gausime paskatinimą arba bausmę, atitinkančius mūsų spinduliavimo kokybę. Ką mes begalvotume, mes būtinai sumokėsime už nuodėmes ir būsime apdovanoti už nuopelnus.
16. “Ką pasėsi, tą ir pjausi“. Žmogus gaus atpildą už blogą poelgį, nepriklausomai nuo to, kokios buvo to veiksmo pradinės paskatos (mintys).
Taigi, viskas paprasta: žmogus tarsi “užsėja“ savo aplinką savo spinduliuojamais biofotonais, kurie turi visą informaciją apie jį. Na, o Gamta nešališkai “registruoja“ šių spinduliavimų kokybę – jai visai nesvarbi išorinė žmogaus “pakuotė“, jo diplomai ir regalijos – svarbios tik jo mintys, žodžiai ir veiksmai. Visa tai “užrašoma“ ir “įjungiamas“ kompensacinis mechanizmas, kuris anksčiau ar vėliau atstato tvarką, o harmonijos ar disharmonijos šaltinis gauna tai, ką pasėjo.
Šios mokslinės idėjos autorius mano, kad dabar vykdoma globali amoralumo agresija prieš žmogiškus moralės principus. Pakanka atidžiau pažiūrėti į visuomenės problemas, pasaulines problemas, ir aiškiai pamatysime veiksmus, kurie prieštarauja ne tik Gamtos, harmoningos sąveikos dėsniams, bet ir elementariai logikai. Tai liečia pirmiausiai finansines sistemas, valdžios santykį su visuomene, propaguojamą gyvenimo būdą. Jei norime jas išspręsti, turime pradėti vystyti žmogaus dvasines vertybes, pradėti gyventi žmogiškai, moraliai.
Moralės fizika parodo, kad veikti destruktyviai, būti negatyviu yra nuostolinga, net pavojinga, o veikti pagal gėrio principus – naudinga visiems. Šių dėsnių suvokimas turi būti ne tik žmonių gyvenimo, bet ir ekonominių santykių pagrindas. Tai daug žadančios išvados, ir galime pasidžiaugti, kad Moralės bei Gamtos dėsnių sąveika tapo mokslininkų nagrinėjama sritis. Progresas 🙂 !
Keliauninke, kiek dienų tu Kelyje? Kas žino? Kiek išbandymų tau teko patirti? Tavo rūbai suplyšo, batai susidėvėjo, tavo kūnas žaizdotas… Tik tavo akyse išliko ugnis ir tikslo siekis.
Susitikimai su žmonėmis retai atnešdavo tau džiaugsmą. Dažniausiai tu susiduri su supratimo stoka. Kažkas, pastebėjęs tave dar iš tolo, nuleisdavo akis ir greitai pasitraukdavo į šalį, skubėdamas savo reikalais.
Tavo buvimas ardė jo dvasinę ramybę, trikdė jo vientisumą. Jis geras šeimynykštis ir patikimas savo valstybės pilietis. Jis klesti. Kam jam “papildomas“ nerimas ir jaudulys? Jis turi pakankamai savo rūpesčių.
Atsitikdavo ir priešingai – tave supo minia, ir tu oriai pakeldavai pajuokas ir patyčias. Kartais kažkas net mesdavo į tave akmenį ir purvą. Bet tu nepasidavei įniršiui ir tęsei savo Kelionę.
Buvo ir tokių, kurie sutikdavo tave su džiaugsmu ir kvietė į savo namus. Pamaitinę ir sušildę tave, jie susidomėję klausinėjo apie Tavo Kelią. O paskui siūlė pasilikti, žadėdami visas įmanomas “gėrybes“. Ir būdavo nuoširdžiai nustebinti tavo atsisakymu.
O tavo pakeleiviai, kas jiems nutiko? Iš pradžių jie žavėjosi tavimi ir prašė pasiimti juos kartu, prisiekinėjo ištikimybę ir ištvermę, o iškilus pirmosioms kliūtims, palikdavo.
Kiti pradėdavo maištauti ir tapdavo priešais. Juk tu nepateisinai jų vilčių ir iliuzijų. Kelias pasirodė ilgesnis ir sunkesnis, nei jie tikėjosi, o tikslas pradėjo jiems atrodyti kaip tavo prasimanymas.
O kažkas tiesiog sustodavo, sėsdavosi Kelio pakraštyje ir atsisakydavo eiti toliau. Jo jėgos išseko, jis daugiau netikėjo nei tavimi, nei savimi. Ir nenorėjo suprasti, kad Valia ir Siekis gali suteikti naujų jėgų.
Bet ypatingai buvo gaila tų, kurie įveikę su tavimi ne vieną išbandymą, staiga pasiduodavo eilinio “svetingo“ šeimininko įkalbinėjimams ir pasilikdavo jo prabangiuose ir turtinguose namuose, pamindami draugystę ir kilnų tikslą.
Buvo tavo Kelyje ir išdavikas. Jis pabėgo, kai tu vos nenugarmėjai į bedugnę ir taip tikėjaisi jo pagalbos, jis išsigando, kad gali pražūti kartu su tavimi.
Bet tu nenusivylei, o didvyriškai sukaupęs visą savo Valią ir Jėgą, vis dėlto užlipai ant kalno atbrailos ir pratęsei savo Kelionę. O išdavikas? Jis pasiklydo kalnuose ir įkrito į tarpeklį. Ir nebuvo šalia nieko, kas galėtų ištiesti jam patikimą ir draugišką ranką. Sužeistas kritimo ir negalėdamas pasikelti ant kojų, jis ilgai gulėjo tamsoje, kol jo nesudraskė laukiniai žvėrys.
Tu pavargai eidamas savo Keliu. Palankiomis oro sąlygomis tu lengvai nustatydavai kryptį. Dieną tau padėdavo Saulė, o naktį Rytinė Žvaigždė. Tačiau kaip išsilaikyti Kelyje nepalankiu oru? Dabar naktis, bet tu žinai, kad greitai išauš, ir debesys išsisklaidys, ir sužėrės neapsakomai nuostabia šviesa Rytinė Žvaigždė. Brėkštanti aušra paskelbs rytą ir pirmieji Saulės spinduliai nuspalvins dangų rubino spalva.
Ir patekės Nauja Saulė, ir prasidės Nauja Diena, ir viskas aplink pasikeis. Išnyks niūrūs šešėliai, primenantys mitines pasakų pabaisas, tik ir telaukiančias, kad tu išklystum iš tako ir tykojančias užpulti. Visos šios tamsos iliuzijos palengva ištirps Saulės spinduliuose. Ir takelis, kuriuo tu dabar eini apčiuopomis, daugiau pasikliaudamas savo intuicija, sužibės milijardais rasos lašelių, ir neatrodys toks jau siauras, kaip tu manei, ir išves tave į Kelią.
Ir prisipildys pasaulis naujais garsais: paukščių čiulbėjimu, lapų ir žolynų šnaresiu, miško upelio čiurlenimu. Virpėdamas iš nuostabos, tu sustosi prie šaltinio, atsigersi gyvojo vandens ir apiplausi savo žaizdas, laimindamas prasidedančią Dieną, Kūrėją, ir kupiną harmonijos bei grožio Pasaulį.
Bet dabar naktis, ir prieš aušrą tamsa pati juodžiausia. Žiūrėk: kažkas blykstelėjo priešakyje. Ugnis? Tu įgauni jėgų ir paspartini žingsnį. Kas ten šviečia tankioje miško gūdumoje? Galbūt, ten žmonės, židinys?..
Židinys… Žodis iš gilios senovės. Nuo senų laikų židinys šildė, maitino, vienijo žmones. Ne tik artimi žmonės, bet ir kiekvienas keliaujantis rasdavo prie jo vietą ir gerą žodį. Ir net jei už lango liūtis, pūga, vėtra ar tiesiog niūri lietaus dulksna, čia, prie židinio, šilta ir saugu. Jaukiai spragsint degančioms malkoms, mezgasi neskubus nuoširdus pokalbis. Auksiniai liepsnos liežuvėliai traukia žvilgsnį, užburia, žadina vaizduotę, sušildo širdis, kviečia atvirumui. Ir štai, kažkas išpasakoja savo slapčiausią svajonę arba užslopintą skausmą. Ir visuomet atsiras pašnekovas, kuris išklausys ir padrąsins.
Mano mielas Keliauninke, kiek kartų Kelyje tu svajojai apie Židinį? Tu žinai, kad nesi vienišas savo ieškojimuose. Gali būti, kad kažkur netoliese skinasi takelį į Šviesą kitas Keliauninkas, ir jūsų takeliai persipins, jūs susitiksite ir tęsite Kelionę kartu. Kaip būtų nuostabu! Gali būti, kad jūs susitiksite prie Židinio, ir iš karto atpažinsite vienas kitą iš geraširdiškos šypsenos ir spindinčių vidine ugnimi akių, iš negausių, bet reikšmingų žodžių… Ir šviesus susitikimo džiaugsmas nušvies jūsų pavargusius veidus.
Židinys… Kaip norisi tikėti, kad čia gyvena draugai, ir tu pagaliau galėsi ne tik sušilti, nuprausti savo pavargusį kūną, numalšinti alkį, susitvarkyti savo rūbus, bet ir gauti palaikymą savo ieškojimuose. Norisi tikėti, kad yra žmonės, kurie kursto degantį Židinį dieną ir naktį, kurie laukia pavargusių keliauninkų, kad nušviestų jiems tolimesnį Kelią, sušildytų jų išvargintas širdis, apsaugotų nuo pavojų, o gal ir palydėtų iki sekančio Židinio jų nelengvame Kelyje.
Mano mielas Keliauninke, tu įveiki skausmą, ir tavo žingsnis darosi vis tvirtesnis, o širdis džiaugsmingai suspurda krūtinėje. Tuojau prasiskirs medžiai, ir tu prieisi namus. Durys atsilapos, ir tu pajusi šilumos ir meilės dvelksmą.
Ir, nupurtęs savo rūbus, šiek tiek prisimerkęs nuo neįprastai ryškios šviesos, tu žengsi prie Židinio…
Autorius – N. V. Ivachnenko, vertė ruvi.lt
Šviesaus ir gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂
Dažniausiai tai suprantame kaip pasitikrinimą pas gydytoją. O kaip yra iš tiesų? Profilaktika (gr. prophylaktikos – apsauginis) – tai saugančių nuo ligų priemonių visuma. Tai reiškia, kad jų yra daug, tarp jų ir apsilankymas pas gydytoją, ir nuo jų visų taikymo priklauso mūsų sveikata. Šiuolaikiniai žmonės dėl civilizacijos vystymosi ir proto technokratizavimo palaipsniui pamiršo apie tai, kad sveikatą galima ir reikia palaikyti.
Tokį požiūrį lemia ir gyvenimo tempas – žmogui “nėra kada“ sirgti, “nėra laiko“ palaikyti sveikatą, o tuo labiau ieškoti ligos priežasčių, juk išgerti tabletę greičiau ir paprasčiau. Kartais skubame slopinti simptomus, nes sirgti “neapsimoka“, o ir baugu, nes bijome prarasti darbo vietą. Medikamentai tapo dominuojantys gydyme, o mes apgaudinėjame save, kad ligas galime išsigydyti tik vaistais, nepridėję jokių aktyvių pastangų pasveikimui.
Žinoma, medicininiai preparatai labai svarbūs kaip greitosios, o kartais ir neatidėliotinos pagalbos priemonės. Tačiau remtis į medikamentinį gydymą kaip į panacėją yra pražūtinga – tai įrodo vis didėjantis ligų kiekis: jos tampa sudėtingos, kompleksinės, chroniškos. Pripratintas prie nuolatinio vaistų vartojimo organizmas nusilpsta ir nesugeba natūraliai susidoroti su negalavimais – jis pasidaro priklausomas nuo išorinės pagalbos.
Todėl susidaro įspūdis, kad žmogus neatsakingas už savo sveikatą, kad jis serga tarsi savaime, be priežasties. Tačiau kiekviena liga turi priežastį: tai visada nukrypimas nuo optimalių fizinių, psichinių ar dvasinių būsenų. O liga išgydoma tik pašalinus jos priežastį – pakeitus viską, kas yra neteisinga, kas atvedė į ligą. Jei gydomės kompleksiškai ir išmokstame gyventi sveikai, liga traukiasi.
Nemažai žmonių jau keičia savo požiūrį į sveikatą, ligų gydymą ir sveikimo periodu ieško papildomų sveikatą stiprinančių priemonių. Jų tradicinė medicina siūlo labai daug: dietologija, valeologija (mokslas apie teisingą gyvenimo būdą ir tam tikrus fizinius ir psichinius dėsnius, kurių nežinodami galime turėti sveikatos sutrikimų), fizioterapija, fitoterapija, psichoterapija, masažai, gydomasis kvėpavimas ir gimnastikos, vandens procedūros, organizmo valymas ir t.t..
Taip pat nepamirškime, kad svarbiausi sveikatos palaikymo faktoriai yra visiems prieinami – tai grynas oras, vanduo, sveikas maistas, judėjimas, pozityvus mąstymas.. Galiausiai nekenkimas sau žalingais įpročiais, apie tai yra taiklus posakis: “Net tai, kas gerai – gerai su saiku, o viskas, kas kenkia – kenkia nuo pirmo gurkšnio“. Dauguma žmonių žino apie sveikatos profilaktiką, bet retas viską atlieka, todėl visiškai sveikų žmonių yra nedaug.
Kodėl? Matyt, trūksta sąmoningumo – nes savo gyvenimo būdu vis dar aliname sveikatą, o susirūpiname ja tik tuomet, kai susergame. Galime sakyti – kam ta profilaktika reikalinga, jei nieko neskauda, jei jaučiuosi gerai? Tačiau kai skauda, kai žmogus suserga, jis jau yra gydomas, ir profilaktiką daryti vėlu. Ji ir atliekama tam, kad nesirgtume – tam ir laikomės sveikos gyvensenos principų.
Kartais matome ir, rodos, prieštaringą vaizdą – iš pažiūros sveiki, fiziškai stiprūs žmonės suserga sunkia liga ar netikėtai išeina iš gyvenimo. Kodėl taip nutinka? Esmė tame, kad sveikata – labai plati ir kompleksinė sąvoka. Tai nėra tik stiprus kūnas ar neturėjimas žalingų įpročių. Dar Hipokratas sakė: gera sveikata parodo, kad žmogus pasiekė harmonijos būseną tiek su savo vidumi, tiek ir su savo aplinka, nes viskas, kas veikia protą, veikia ir kūną.
Svarbiausia, kad sveikas žmogus ne tik žino, kas yra sveikata, ne tik tai supranta, bet ir gyvena pagal savo supratimą, nes žinoti ir suprasti – skirtingi dalykai. Žinoma, jo ne tik kūnas sveikas, bet ir gera emocinė bei psichinė būsena. Jis gyvena visapusiškai sveikai: nekenkia organizmui, sveikai maitinasi, sportuoja, turi mėgiamą veiklą, laikosi optimalaus darbo ir poilsio režimo, išsimiega, turi pozityvų požiūrį į gyvenimą ir t.t..
Ar tai įmanoma? Taip, tereikia pajusti atsakomybę už savo sveikatą. O pradėti galime nuo svarbiausių klausimų: ar norime būti sveiki, kas mums trukdo būti sveikais? Ir prisiminkime, kad ligos lengviau išvengti, nei ją gydyti. Nei Gamtos dėsnių, nei savęs neapgausime – būti sveiki galime tik sveikai gyvendami.
Kartą tėvas pakvietė sūnų pažiūrėti, kaip auga ryžiai jų lauke. Beeinant sūnus pastebėjo, kad vieni ryžių stiebai tiesūs, o kiti nulinkę iki pat žemės.
– Tėvai, – paklausė jis, – turbūt, šie ryžiai tiesūs todėl, kad jie stiprūs, o štai šie nulinkę, nes silpni?
Tėvas nuskynė skirtingus ryžių stiebus, ir, rodydamas juos sūnui, paaiškino:
– Pažiūrėk, sūnau, šis iš pažiūros silpnas stiebas iš tiesų yra subrendęs, tai grūdai jį lenkia, ir tik tokie ryžiai tinkami maistui. O štai šis ištįsęs stiebas – tiesiog nesubrendęs ir bejėgis. Taip yra ir gyvenime – nebrandūs, neturintys išminties žmonės stengiasi save išaukštinti ir parodyti. O štai išmintingi žmonės tarsi šie subrendę ryžiai – gyvena tyliai, oriai ir nesipuikuoja savo pasiekimais, nors būtent jie atneša naudą kitiems. Ir už jų kuklumą juos myli ir gerbia.
Stiklinė vandens
Kartą pas Mokytoją atėjo mokinys, kuris tvirtino, kad pasiekė visišką ramybę, kad jo niekas jau nebegali išmušti iš pusiausvyros, ir kad jis pasiekė nušvitimą. Mokytojas paprašė papasakoti smulkiau apie mokinio pasiekimus ir pakvietė jį kartu papietauti.
Įdėmiai išklausęs pasakojimo, Mokytojas staiga pakėlė stiklinę vandens ir.. išpylė ją tiesiai pašnekovui į veidą. Tai buvo taip netikėta, kad sukėlė ūmią mokinio reakciją ir piktų žodžių laviną. Mokytojas ramiai jo išklausė ir pasakė:
– Matai, kaip tau dar toli iki nušvitimo.. Tavo įtūžis tebuvo prisnūdęs, o aš jį lengvai pažadinau stikline vandens..
Moralė: mūsų gyvenime daug tokių “vandens stiklinių“, kurios netikėtai išryškina tai, kas iš tiesų yra mumyse.
Mėgstamiausias nelabojo instrumentas
Labai labai seniai nelabasis nusprendė išparduoti savo veiklos instrumentus. Jis įvertino juos ir tvarkingai sudėliojo visuotinei apžvalgai. Tai bent kolekcija susidarė! Čia kabėjo blizgantis Pavydo kardas, o šalia puikavosi Pykčio kūjis. Lentynoje gulėjo Godumo ir Norų lankai, o šalia buvo paskleistos apnuodytos Geidulio ir Keršto strėlės. Stovėjo išrikiuoti ir Baimės, Išdidumo bei Neapykantos pabūklai.
O pačioje gražiausioje lentynoje, atskirai nuo visų instrumentų, gulėjo mažas, nušiuręs, neišvaizdus medinis pleištelis, ant kurio buvo užkabinta kortelė su užrašu “Nusiminimas“. Keista, bet jis buvo aukščiausiai įvertintas ir kainavo tiek, kiek visi instrumentai kartu paėmus.
Vieną praeivį nustebino toks kainų skirtumas, ir jis paklausė nelabojo, kodėl jis taip aukštai vertiną tokį neišvaizdų pleištelį. Nelabasis švelniai paglostė savo brangiausią instrumentą ir atsakė:
– Aš tikrai vertinu jį labiau už kitus, nes tai vienintelis instrumentas mano arsenale, kuriuo galiu visada pasikliauti, net jei visi kiti pasirodo neveiksmingi. Jei tik šį pleištą įkalu į žmogaus mintis, jis dažnai atveria duris ir visiems kitiems mano instrumentams. Patikėkite, nėra nieko pražūtingesnio už nusiminimą!
Vaikų laimė
Ėjo keliu išminčius ir pamatė žmogų, kuris keliavo gerokai palinkęs, slegiamas savo sunkiai pakeliamos naštos.
– Kodėl pasmerkei save tokioms kančioms? – paklausė išminčius.
– Aš kankinuosi dėl savo vaikų ir anūkų laimės, – atsakė žmogus. – Mano prosenelis visą gyvenimą kankinosi dėl senelio laimės, senelis kankinosi dėl mano tėvo laimės, tėvas kankinosi dėl mano laimės, o aš taip pat kentėsiu visą gyvenimą – kad tik mano vaikai ir anūkai būtų laimingi..
– O ar buvo kažkas laimingas tavo šeimoje? – vėl paklausė išminčius.
– Ne, bet mano vaikai ir anūkai būtinai bus laimingi!.. – atsakė nelaimingas žmogus.
– Neraštingas neišmokys skaityti, o kurmis neišauklės erelio! – pasakė išminčius, – išmok pirmiausiai pats būti laimingas, tuomet ir suprasi, kaip padaryti laimingais savo vaikus ir anūkus!
Apie žmonas
Susitiko du draugai. Vienas skundžiasi:
– Mano žmona tokia apsileidusi, tokia netvarkinga! Aš jai nuolat tai sakau, bet su kiekvienais metais viskas eina tik blogyn..
Antrasis atsako:
– O mano žmona tokia išmintinga, tokia puiki šeimininkė! Ir kuo toliau, tuo geresnė! Aš jai taip pat nuolat tai sakau..
* Bendraudami mes ne tik keičiamės informacija, bet ir darome poveikį vieni kitiems. Bendraudami mes geriau pažįstame save ir kitus žmones – per reakcijas į situacijas ir jų sprendimo būdus. Mes veikiame vieni kitus ir padedame aktyvuoti paslėptus pasąmonės resursus.
* Bendravimas su kitu žmogumi – visuomet prisilietimas prie kito vidinio pasaulio. Ir po kiekvieno tokio prisilietimo mes daugiau-mažiau, bet pasikeičiame, tampame kitokie.
* Psichologų apskaičiavimais, žodinė informacija bendravime sudaro apie 10%, kūno kalba (poza, judesiai, mimika, kvėpavimas) – apie 50%, balsas (intonacija, tembras, ritmas) apie 40%. Tačiau visa tai galime pavadinti išraiškos instrumentais. Svarbiausi – sąmoningi ir subtilūs pasąmoniniai impulsai, kuriais žmonės veikia vieni kitus.
* Mes negalime gyventi be bendravimo. Jis mums reikalingas kaip oras, vanduo ar maistas. Būtent sąveikos su kitais dėka mes įgauname vientisumą ir tikslingumą. Galime teigti, kad mes esame šioje Žemėje vieni dėl kitų. Mes tarsi pasaulio pažinimo sąjungininkai.
* Kad bendrautume harmoningai, turime aiškiai suvokti – ko tikimės iš bendravimo, ką galime duoti ar gauti (dėmesį, gerus santykius, pagalbą, susitarimą, ir t.t.). Toks suvokimas padeda sėkmingai bendrauti bei augti ir vystytis dvasiškai. Sąmoningi, tobulėjantys žmonės padeda padaryti pasaulį šviesesnį ir geresnį.
* Visi mes skirtingi. Kiekvienas žmogus gyvena savo pasaulyje su savais įsitikinimais. Todėl, jei norime efektingai sąveikauti su žmonėmis, turime gerbti kito žmogaus pasaulį. Jei negerbiame, tai sėkmingo bendravimo nebus, viskas pasibaigs banaliu aiškinimusi: kas teisus, o kas – ne. Tai ne tik neproduktyvu, bet ir kai kuriais atvejais pavojinga.
* Nesėkmingas bendravimas – tai tik atsakomasis ryšys. Mes visada gauname tokias reakcijas ir atsakymus, kokius impulsus patys siunčiame. Linkėkime kitiems to, ko palinkėtume sau.
* Geranoriškumas – viena iš svarbiausių sėkmingo bendravimo sąlygų. Juk visi norime, kad su mumis bendrautų nuoširdžiai ir draugiškai, tačiau kiek patys padarome, kad būtų būtent taip? Todėl darykime iš savo pusės viską, kad bendravimas būtų geranoriškas.
* Svarbus ir lankstumas. Jei bendravimas neduoda gerų rezultatų, pagalvokime, ką galime padaryti kitaip.
* Nepamirškime dėmesingumo, atidumo ir įsiklausymo į tai, ką kalba pašnekovas. Juk taip dažnai neįsigilinę, ar ne taip supratę, puolame emocingai atsakyti, susikivirčijame, o po kurio laiko pamatome, kad galėjome apsieiti ir be konfliktų.
* Harmoningas bendravimas įmanomas, jei yra supratimas. Kuo daugiau kito žmogaus vidinis pasaulis sutampa su mūsų, tuo didesnis savitarpio supratimas.
* Iš gausybės galimų signalų mūsų protas pastebi tik tuos, kurie atitinka tai, ką mes norime pamatyti. Kitaip tariant – mes matome žmonėse tai, ką tikimės pamatyti. Patys mes taip pat atitinkame kažkieno lūkesčius.
* Būkime atidūs frazėms, kurios “užkabina“ pokalbyje – tai gali būti tema, su kuria mums reikia padirbėti. Tas pats liečia ir siekį kažką žūtbūt įrodyti kitam – tai reiškia, kad tai norime įrodyti (patvirtinti) pirmiausiai sau.
* Jei bendravimą įsivaizduosime kaip savanaudišką manipuliavimą, tuomet sumažinsime žmonių kiekį, su kuriais bendrausime efektyviai. Maža to, mes nuolat jaudinsimės, ar nedaro mums įtakos kiti.
* Jei po bendravimo jaučiame džiaugsmą, o nuotaika pakylėta – reiškia, bendravimas yra sėkmingas.
* Visi mes gyvename vieningoje energetinėje-informacinėje erdvėje ir esame susieti. Kai visi tai suvoksime, mes nustosime kenkti vieni kitiems ir Gamtai.
* Siūlau pasižiūrėti į bendravimą kaip į bendrą kelionę. Tai tarsi kelionė į kitą realybę. Kokie grįšime iš tos kelionės – išmintingesni, geresni, stipresni, ar netekę paskutinių jėgų? Viskas priklauso tik nuo mūsų 🙂 ..
Tai 1971 metų režisieriaus F. Sobolevo filmas, kuriame autorius per eksperimentus ir žaidimus parodo, kaip grupė daro įtaką atskiram žmogui. Eksperimentus parengė ir atliko psichologijos mokslų kandidatė V. Muchina. Kadangi filmas rusiškas, nesuprantantiems kalbos trumpai perteiksiu esmę. Filmas unikalus tuo, kad aktualus ir šiandien – jis kviečia pažiūrėti į save iš šalies ir suprasti įtakų mechanizmą.
Kaip teigia filmo autorius, mes žinome daug ką, labai daug, tačiau nepažįstame.. savęs. Gal pažiūrėję filmą susimąstysime – ką mes žinome apie save, savo psichologiją, ir kaip mus veikia bei įtakoja kiti žmonės.
Pirmasis eksperimentas – apie mūsų atmintį, sugebėjimą atpasakoti matytą situaciją ir tai, kaip kiti žmonės įtakoja mūsų įspūdžius. Lektorių “netikėtai“ užpuola ginkluoti “plėšikai“ ir išsiveda iš auditorijos. Visi matė tą patį vaizdą, tačiau pasakojimai visų skiriasi: ir plėšikų skaičius skirtingas, ir jų apranga, pasakojimai apie kaukes, ir kokiu būdu išvedė lektorių. Situacijos netikėtumas sukėlė emocinį šoką, ir žmonės tiesiog sukuria tai, ko neįsidėmėjo. Žinoma, tuos atpasakojimus įtakoja ir kitų dalyvių pasakojimai.
Mes dažnai nepasitikime savo suvokimu, savo asmenine patirtimi, todėl esame linkę “pasitikrinti“ savo suvokimą, elgesį ir nuomonę su kitų žmonių suvokimu, elgesiu ir nuomone. Sekančiam eksperimentui žmonės skirstomi į grupes, jiems rodoma ta pati nuotrauka. Vienai grupei pasakoma, kad tai labai pavojingas nusikaltėlis ir prašoma jį apibūdinti, nupiešti jo psichologinį paveikslą. Žinoma, apibūdinimai neigiami: šaltas žvilgsnis, piktas žmogus, nepatikimas, įžūlus, sadistas, daug geriantis, su būdinga tik nusikaltėliui nosimi ir randais..
Kitai grupei rodoma ta pati nuotrauka, tik pasakoma, kad tai – labai žymus mokslininkas. Apibūdinimai kardinaliai priešingi: protingas ir skvarbus žvilgsnis, geranoriškas ir darbštus žmogus, patikimas, linksmas, mėgstantis savo darbą, mylintis vaikus, charizmatiškas, geros akys ir aristokratiška kakta..
Išvada – tam tikrose situacijose, esant informacijos trūkumui, mes nevalingai “atrandame“ tai, ko iš mūsų laukia kiti žmonės. Šio eksperimento dalyviai viename žmoguje pamatė ir nusikaltėlį, ir mokslininką – mes matome tai, ką norime matyti. Tai psichologinė nuostata – nesąmoningas nusiteikimas, pasirengimas kažką suvokti tam tikru būdu, tačiau mes įsitikinę, kad tai mūsų nuomonė.
Kai kuriuos psichologinius dėsningumus puikiai parodo vaikai. Dabar eksperimentatorė susitaria su trimis vaikais, kad įvardins rodomas piramides tik kaip baltas, net jei rodys vieną juodą. Į šią grupelę kviečiami vis kiti vaikai, ir išaiškėja, kad ne visi vaikai pasiduoda trijulės įtakai ir teisingai įvardina piramidžių spalvas.
Kai vaikų paklausia – kodėl jie neteisingai įvardina spalvas, nors mato kitaip, jie atsako, kad sekė kitų vaikų pavyzdžiu. Sekantis eksperimentas-žaidimas su vaikais – košė, cukrus ir druska. Grupei vaikų duodama saldi košė, o vienam iš grupės – sūri. Prašoma apibūdinti skonį. Neįtikėtina, bet kai kurie vaikai pasiduoda grupės įtakai, ir sūrią košę pavadina saldžia.
Tačiau yra vaikų, kurie neabejodami atsako, kokia iš tiesų yra košė. Tai savarankiškas, nepriklausomas elgesys, orientuotas į asmeninius įspūdžius. Taip elgtis natūralu, o štai jei aplinkinių nuomonė svarbesnė nei asmeniniai pojūčiai, tuomet elgesys yra įteigtas, konformistinis. Vaikai nori būti kaip visi – juk per žaidimus, mėgdžiojimą vyksta asmenybės vystymasis, visuomenės normų ir taisyklių įsisavinimas, socializacijos procesas. Bet ar tik vaikams tai svarbu?
Toliau – eksperimentas su studentais. Su grupe sutariama, kad bus rodomos skirtingų žmonių nuotraukos, tačiau jie teigs, kad 1 ir 4 nuotraukose – tas pats žmogus. Į grupę pakviečiama pirmoji mergina, ji kategoriškai teigia, kad nuotraukose – skirtingi žmonės. Tačiau dauguma susitarusių dalyvių išsako vieningą nuomonę, ją “pagrindžia“ ir “argumentuoja“, ir ši kolektyvinė nuomonė daro spaudimą.
Mergina pradeda abejoti, bando įžvelgti grupės argumentus apie apšvietimo skirtumus, vienodas raukšles, apgamus.. bet laikosi savo nuomonės. Vėliau ji prisipažįsta psichologei, kad nustebo, kai pirmasis ir antrasis dalyviai pasakė, kad tai vieno žmogaus nuotraukos, tačiau kai tai ėmė tvirtinti kiti, ji sutriko. Kadangi ji piešia, ir dėl to veido skirtumus matau geriau nei kiti, todėl laikėsi savo nuomonės. Tačiau jai buvo sunku apginti savo poziciją dėl grupės spaudimo.
Kitas eksperimento dalyvis – vaikinas. Jam taip pat pasiūlytos skirtingos pagyvenusių žmonių nuotraukos. Nežiūrint to, kad yra ir moterų nuotraukų, grupė teigia, kad moteris – tai persirengęs vyras iš kitos nuotraukos, todėl 2 ir 4 nuotraukose – tas pats žmogus.Neįtikėtina, bet dalyvis keičia savo nuomonę ir.. sutinka su grupe! Todėl psichologė pakartoja eksperimentą su skirtingų spalvų piramidėmis. Šį kartą vaikinas įvardina skirtingas spalvas, o paklaustas – kodėl tuomet dėl nuotraukų jis sutiko su absurdiška daugumos nuomone, atsakė, kad pasidavė įtakai.
Tačiau kitas vaikinas sutiko su grupe, kuri teigė, kad abi piramidės baltos ir.. pritarė jai (nors akivaizdu – viena balta, kita juoda). Paklaustas psichologės – kodėl taip pasielgė, jis atsakė, kad pakluso daugumai, bijojo pasakyti kitaip nei visi, bijojo pasirodyti kvailas prieš draugus.. Net matydamas akivaizdžius faktus, jis neišdrįso nepritarti grupei.
Vaikinas teigė, kad iki paskutinio grupės dalyvio pasisakymo jis negalėjo patikėti, kad jie kalba rimtai, tačiau nedrįso nesutikti, nes buvo nejauku ir prieš grupę, ir prieš filmavimo komandą. Eksperimente su nuotraukomis jis net ieškojo patvirtinančių draugų nuomonę argumentų, nes norėjo juos palaikyti. Tačiau širdies gilumoje jiems nepritarė, bet pasakyti to neišdrįso. Dėl to pasijuto nejaukiai, pasijuto menkas. O su piramidėmis net pagalvojo, kad tai kažkoks matematinis kuriozas, kurio jis nesupranta..
Žinoma, teigia filmo autoriai, juodą pavadina baltu tik gal vienas iš tūkstančio, tačiau nepasiduoti grupės spaudimui sugeba retas – ypač jei nuo mūsų nuomonės niekas nepasikeis, jei tai nėra labai reikšminga. O jei tai principinga, jei tai liečia žmogaus įsitikinimus?
Todėl vaikams pasiūlomas paskutinis eksperimentas – jei tire bus šaudoma į kairįjį taikinį, pataikymo atveju iškris rublis, kurį vaikas išleis savo nuožiūra. O pataikymas į dešinį taikinį atneš rublį, kuris bus išleistas bendroms klasės reikmėms. Prieš šaunant vaikas matys, kur šaudė jo klasės draugai – tam reikalui užsidegs švieselės taikiniuose.
Jas, žinoma, reguliuos psichologai – kad vaikai apsispręstų, matydami rezultatus (savo ar klasės naudai). Net vaikų klasės vadovė sutinka, kad tai sudėtinga užduotis (moraline prasme). Visų nuostabai, dauguma vaikų padarė pasirinkimą klasės naudai – tokias štai savybes skiepijo tuo laikmečiu mokykla..
Autoriai šiuo filmu kvietė pažiūrėti į save iš šalies. Jie tikėjosi, kad pamatę save kituose, žmonės susimąstys ir jų sekantis žingsnis, sekantis poelgis bus sąmoningesnis, labiau apgalvotas ir principingas. Pridurčiau: visi mes esame bendruomeniški, tačiau esame ir unikalūs, visi mes darome įtaką vieni kitiems, todėl darykime gerą įtaką 🙂 .
* Į savo problemas mes įpratome žiūrėti iš arti, o į svetimas, kaip taisyklė, iš toli. Todėl savos atrodo didelės, o kitų – ne tokios reikšmingos.
* Dažniausiai, kai prieš mus iškyla kažkokia nedidelė problema, mes nekreipiame į ją dėmesio, sakydami, kad tai smulkmena. O kai ji išauga tiek, kad jau negalima jos ignoruoti, mes puolame spręsti ją tais metodais, kurie tiktų sprendimui pačioje pradžioje. Palyginimui – jei jūs pūsite į mažą liepsnelę, tai jūs ją lengvai užpūsite. O jei liepsna tapo didelė, ir jūs į ją pūsite, tai ją padarysite dar stipresne. Todėl būkite atidūs smulkioms problemoms, spręskite jas, kol jos mažos.
* Žmonės kenčia nuo to, kad nežino, kaip teisingai veikti. Ne taip svarbu daryti daug įvairių darbų. Žymiai svarbiau atlikti reikalingus veiksmus reikiamu laiku. Pavyzdžiui, suplyšo jūsų drabužis, ir reikia jį skubiai sulopyti. Tačiau jūs tingite atrasti tinkamos spalvos audinį ir iškerpate skiautę iš kitos drabužio vietos. O paskui pasirodo, kad iškirpta skylė taip pat matosi. Tai skubėjimo rezultatas, bandymas bet kaip išspręsti problemą, vietoje to, kad įdėti triūso ir rasti tinkamą sprendimą.
* Spręsti iškilusias problemas reikėtų išmintingai, o ne stengtis padaryti viską kaip galima greičiau, be apmąstymų ir pasiruošimo. Jei viską kruopščiai apgalvosite, sudarysite aiškų planą, tuomet pamatysite, kad ir nedidelis veiksmas duos norimą rezultatą.
* Visi jūs esate sutikę žmonių, kurie turi aukštą intelektą, bet nepasižymi išmintimi. Tai reiškia – jie turi žinias, bet nepadarė jų savo gyvenimo dalimi. Įsivaizduokite, kad jūs įsigijote labai daug gerų instrumentų televizoriaus remontui, tačiau nežinote, kaip su jais elgtis. Jūs paslėpsite juos į dėžę, bet naudos iš jų neturėsite, nors galvosite, kad gerai juos turėti. Tačiau jums tai tebus nenaudingų instrumentų krūva… Taikykite žinias, mokykitės jas panaudoti!
* Pagalvokite ir apie tai, kaip daug pasiekė žmonija materialumo vystymo kelyje per paskutinius du-tris šimtmečius. Bet ar tapo žmonės laimingesni už savo protėvius? Greičiau atvirkščiai, pas mus žymiai daugiau problemų, nors ir sugalvota daugybė pagalbinių techninių prietaisų, kurie, atrodytų, leidžia sutaupyti laiką. Bet mažai kas gali leisti sau atsipalaiduoti. Gyvenimo tempas vis greitėja, mes siekiame išspręsti daugybę problemų iš karto, ir tuo pačiu netenkame dvasinio komforto.
* Geriau zylė rankoje, nei lakštingala miške. Džiaukitės tuo, ką turite. Žmonės išsiugdė neteisingą tendenciją: mes nevertiname to, ką turime, bet žvalgomės į tai ir norime to, ką turi kiti. Rezultatas – menkumo, skurdumo jausmo kultivavimas.
* Mokykimės būti ramiais ir išmintingais. Kai jūs ramūs ir išmintingi, jūsų veiksmai atitinka situaciją, ir jos neapjuodina neigiamos emocijos. Mes nepakankamai įvertiname pykčio jėgą. Apimtas pykčio protas negali adekvačiai suprasti ir vertinti realybę. Rezultatas – klaidos, ir visas gyvenimas – klaidų taisymas. Veiksmas, kurį įtakoja pyktis, liudija apie tai, kad jūs praradote savikontrolę ir negalite aiškiai mąstyti ir matyti. Tai ypač pavojingas kelias.
* Nesuvaldytas protas neturi išminties ir susikaupimo. Be išminties ir susikaupimo nėra ramybės. O argi gali būti laimė neramiam žmogui? Jei išvalysite savo protą, savo dvasią, tai viskas nuostabiai pasikeis. Tačiau turime valyti savo vidų, o ne keisti išorines sąlygas. Deja, dažnai darome atvirkščiai: pavyzdžiui, jūs matote veidrodyje savo išteptą veidą. Jei pulsite valyti veidrodį, tai veidas dėl to nepasidarys švarus. O jei nusiprausite, tai ir atvaizdas veidrodyje bus švarus. Taip ir mes – susidūrę su problema, pažvelkime pirmiausiai į save, o ne pulkime keisti išorines sąlygas.
* Visomis išgalėmis stenkitės padėti kitiems. Jei negalite suteikti džiaugsmo, tai bent jau nekenkite. Tai vienas svarbiausių budistų pamokymų. Jūs turite tapti žmogumi, kuris nekenkia kitiems – jei nesėjate blogio, tai daugybė žmonių neišgyvena jūsų galimo blogo elgesio pasekmių.
* Kenkdami kitam, jūs netiesiogiai kenkiate sau. Padėdami kitam, jūs netiesiogiai padedate sau. Būkite išmintingi ir padėkite kitiems. Jei kenkiate kitam, jūs prisipildote neigiamomis energijomis, kurių pasekmes būtinai pajusite. Ir, priešingai – padėdami kitiems, jūs pildotės gėriu, kuris grynina jūsų dvasią ir atneša gerus rezultatus. Todėl būkite geri ir nuoširdūs su visais, visur ir visada, ir džiaukitės gyvenimu 🙂 .
(Pagal Geše Džampa Tinlėjaus knygą “Budistų pamokymai“, parengė ir vertė ruvi.lt)
Nuo mūsų reakcijos į problemas priklauso jų sprendimas – juk galime jas ignoruoti arba pripažinti, įvertinti arba vengti, sureikšminti arba nuvertinti.. Visi esame skirtingi, todėl pradinė reakcija gali būti įvairi, tačiau po jos turėtų žengti sprendimas: kad problema būtų išspręsta, ją reikia spręsti.. Jei problema išlieka, tai reiškia, kad ji nesprendžiama arba neteisingai interpretuojama.
Stabdanti sprendimus reakcija gali būti dvejopa:
* Ignoravimas. Tai sąmoningas nenoras pamatyti problemą, atsisakant ją pripažinti arba spręsti. Tokiu atveju nuo sprendimų kartais bėgama į kažkokią kitą veiklą – kad įspūdžiai užgožtų problemą ir leistų bent trumpam užsimiršti.
* Išankstinis nusistatymas, kad problema neišsprendžiama, arba jos sureikšminimas. Tokiu atveju pasirenkama aukos pozicija, verkšlenama, skundžiamasi, ieškoma pritarimo savo nusiteikimui.
Žinoma, su tokiomis reakcijomis sunku, o kartais ir neįmanoma prieiti prie konkrečių sprendimų. Sakoma, kad yra dviejų rūšių problemos: sugalvotos ir išsprendžiamos. Bet kokiu atveju – turime suprasti, kad problemos mūsų gyvenime yra pasekmė, o jų sprendimas – veiksmai, nukreipti į objektyvių problemos atsiradimo priežasčių pašalinimą.
Todėl ir yra teiginys: jei yra problema, yra ir sprendimas. Kaip jį atrasti? Pirmiausiai – pereiti nuo reakcijų į problemą prie sprendimo paieškos, o nuo aukos pozicijos – į gyvenimo šeimininko vaidmenį.
Būdų surasti problemų sprendimus yra tikrai daug, čia pasidalinsiu tais, kurie yra išbandyti ir siūlomi daugelio psichologijos populiarintojų:
* Įvardinti problemą – pusė darbo. Jei sunku pamatyti sprendimus, bandykime užrašyti problemos esmę ir jos galimus sprendimus – taip aiškiau pamatysime, ko iš tiesų norime, ką galime padaryti, ir kas trukdo tai padaryti.
* Vienas iš paprastesnių būdų – sužinoti, kaip tokias pačias problemas sprendė kiti žmonės. Žmonijos patirtis didžiulė, kažkas jau tai išgyveno ir išsprendė – tereikia susirinkti informaciją. Nustebsite, kad rasite kelis variantus, iš kurių galėsite pasirinkti priimtiniausią ir tinkamiausią.
* Nesvarstykime – “aš nesugebėsiu, tai neįmanoma“ – abejonės stabdo veiksmus, ir problema iš nedidelės gali tapti didele. Geriau suklysti, nei nieko nedaryti. Aktyvumas sprendimuose – būtinas, todėl geriau galvokime – ką daryti ir kaip.
* Imkimės atsakomybės už situaciją – tai dažnai būna stiprus postūmis sprendimų paieškoms. Svarbiausia – veikti, ir atsakomybės prisiėmimas gali būti svarbus motyvuojantis žingsnis link sprendimų.
* Jei problema didelė, skaidykime jos sprendimą į etapus ir veikime pagal principą: nuo paprasto į sudėtingą. Tokiu būdu mažais žingsneliais galime įveikti didelius darbus.
* Kreipkimės į draugus – paprastai jie noriai dalinasi patirtimi. Jei ji netiks, vis vien gausime taip reikalingą palaikymą ir šilumą. Kreipkimės į specialistą – kartais tai būtina. Problema gali būti sureikšminta, o nešališkas požiūris kartais parodo netikėtą ir lengvą sprendimą, kurio patys per emocijas nematome.
* Jei negalime išspręsti problemos (būna ir taip), tuomet keiskime požiūrį į ją. Kartais toks pakeitimas padeda pamatyti problemą kitaip ir suprasti jos reikšmingumą mums.
Beje, jei žvilgtelėsite į praeitį – nustebsite pamatę, kad daugelį savo problemų mes išsprendžiame! Tik.. kažkodėl atmintyje lieka ne sprendimai, o būtent nemaloni reakcija į iškilusius sunkumus. Kai išsprendžiame problemą, ji tampa ne tik gyvenimo epizodu, bet ir vertinga patirtimi – ar susimąstėte apie tai?
Spręsdami problemas mes įgyjame žinių, naujas galimybes ir suvokiame dvasinius dėsnius – tai skatina tobulėjimą, daro žmogų patyrusiu ir naudingu. Galiausiai – mes išmokstame nekartoti to, kas atneša skaudžias pasekmes. Ir tuomet atveriame kelią augimui: nuo protingo žmogaus, kuris sprendžia problemas – į išmintingą žmogų, kuris gyvena taip, kad problemų gyvenime nekiltų 🙂 ..
Problema – plati sąvoka, apimanti tai, kas reikalauja sprendimo. Mūsų gyvenime tai gali būti sunkumai, kliūtys, ligos, nemalonumai – viskas, kas trukdo normaliam gyvenimui ir sveikam funkcionavimui. Problemoms nepriskiriami smulkūs nesusipratimai ar nuotaikų kaita, nepriskiriami ir katastrofiniai įvykiai. Problemos gali būti akivaizdžios ir nesunkiai išsprendžiamos, bet gali būti ir giluminės, paslėptos, sunkiau įveikiamos.
Problemos neatsiranda savaime, lygiai kaip ir savaime neišnyksta. Tam, kad jų pasitaikytų kuo mažiau, turėtume žinoti jų atsiradimo priežastis ir būtinai jas spręsti. Kitaip, kaip teigė M. Scott Peck – neišspręstos problemos išlieka ir tampa amžina kliūtimi dvasiniam tobulėjimui, o taip pat pastoviu nemalonumų ir blogų emocijų šaltiniu.
Juk, iš esmės, visas žmogaus gyvenimas – asmeninių pasirinkimų ir sprendimų virtinė. Vieni pasirinkimai yra pozityvūs, vedantys į augimą ir tobulėjimą, kiti – negatyvūs arba klaidingi, vedantys į problemas. Pavyzdžiui, tai gali būti probleminis mąstymas – polinkis mąstyti negatyviomis kategorijomis, matyti trūkumus, konstatuoti ir kritikuoti, jaustis auka, baimintis, turėti ribojančius įsitikinumus, neturėti motyvų ir t.t..
Galime turėti ir probleminių vaizdinių-šablonų, kuriuos susikūrėme ir kuriais vadovaujamės gyvenime. Jie gali liesti neigiamą gyvenimo scenarijų (gyvenimas-kova, gyvenimas-konkurencija, gyvenimas-nuobodybė..), negatyvų savęs įsivaizdavimą (negabus, negražus, netalentingas, vidutinybė..), gyvenimo partnerio vaizdinį (jis padarys mane laimingu, arba, atvirkščiai – visi jie niekšai..).
Problemas kuria ir problematiškas gyvenimo būdas – chaotiškas, neorganizuotas ar nesveikas (žalingi įpročiai, neteisinga mityba, be režimo ir pan.), gali būti ir probleminė aplinka, kuri daro įtaką (alkoholikai tėvai ar giminaičiai, smurtas, spaudimas, patyčios, skurdas..), elgesys (ambicingumas, kerštingumas, noras atkreipti dėmesį, tingumas..).
Didelę įtaką mūsų gyvenimui daro ir kūno problemos – tai gali būti įtempta būsena, traumos ir ligos, bendras arba specifinis kūno silpnumas, netreniruotas kūnas. Specialistų teigimu, labai svarbu atskirti – kurias problemas sukeliame ir galime išspręsti patys, o kokios problemos išorinės ar mažai nuo mūsų priklausančios. Jei išmokstame tai atskirti, tuomet turime raktus daugelio problemų sprendimui.
Kad būtų paprasčiau, skirkime jas į išorines (supantys žmonės, aplinkos poveikis, visuomenė), ir vidines, mūsų pačių įtakotas (mintys, elgesys, dvasinės ir psichologinės savybės). Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad išorinių įtakų yra daugiau, tačiau didesnė dalis problemų gyvenime yra mūsų pačių įtakotos, santykis maždaug 35 procentai išorinių faktorių prieš 65 procentus vidinių, mūsų pačių įtakotų.
Pirmiausiai visuomet sprendžiamos akivaizdžios ir lengvai įveikiamos problemos – taip įgyjamas pasitikėjimas savimi, nes greitai pamatome rezultatus. Ir tik po to galime imtis senesnių, giluminių problemų, kurioms spręsti gali prireikti ir specialisto pagalbos. Na, o išorinės problemos dažniausiai sprendžiamos pasirenkant – kaip reaguosime, kiek dalyvausime, kaip bendrausime.
Efektyviausiai problemą sprendžiame tuomet, kai suprantame, kad ji yra, išsiaiškiname jos priežastis ir aktyviai ieškome optimalių būdų ją išspręsti. O problemų sprendimą apsunkina negatyvios nuostatos – nenoras pamatyti problemą ar galimybę ją išspręsti, taip pat nemokėjimas ar tingėjimas savarankiškai veikti.
Pabaigai dar kelios psichiatro M. Scott Peck mintys: “ …kilusioms intelektualinėms, socialinėms ar dvasinėms problemoms išspręsti daugelis žmonių paprasčiausiai neskiria laiko… Nuostata vengti spręsti problemą ar tikėtis, kad ji išnyks savaime, gali tapti dar viena problema… Žinau, kad ir aš, ir bet kuris kitas žmogus, jei jis nėra protiškai atsilikęs, gali išspręsti visas problemas, jei bus pasirengęs skirti tam laiko“.
Beje, tiesiogiai išverstas graikiškas žodis “problema“ reiškia uždavinį. Jaučiate, kaip pasikeistų mūsų požiūris, jei sakytume ne “problema“, o “uždavinys“? Ir kaip keičiasi iš karto prasmė – akivaizdu, kad problema yra lyg nuosprendis, kažko negero konstatavimas, o štai uždavinys kviečia į priekį ieškoti sprendimų variantų, tiesa? 🙂
ruvi 