Autorius: Ruvi

O jūs taip pat…?

Apie geras ir blogas mintis

Kartą susitiko dvi mintys: gera ir bloga. Nusprendė jos išbandyti – kuri turi didesnę įtaką žmogui. Blogoji mintis pirmoji ėmėsi veiksmų ir įslinko į vieno jaunuolio sąmonę. Rezultatų ilgai laukti neteko – jauną žmogų apniko ydos: jis pradėjo gerti, palaidai gyventi, nenoriai dirbo, o pyktis tiesiog perpildė jį…

Blogoji mintis džiūgavo dėl galimos pergalės ir vis stūmė jaunuolį į blogio pinkles, kol šis galutinai susipainiojo. Jis buvo visiškoje neviltyje ir nežinojo, kaip jam toliau gyventi. Dabar atėjo gerosios minties eilė veikti, ir ji nusprendė jam pagelbėti: nuramino, padėjo viską suprasti ir pasiūlė išeitį iš sunkios padėties. Jaunuolis pradėjo kitokį gyvenimą ir atgavo gyvenimo džiaugsmą :)!

Blogoji mintis supyko dėl savo pralaimėjimo ir pasirinko naują auką – jauną moterį. Netrukus ji pasidarė irzli: pradėjo pykti dėl smulkmenų ir savo prastą nuotaiką skleisti aplinkiniams. Moteris bandė vyti šalin blogas mintis, bet jos buvo atkaklios ir įkyrios, todėl ji darėsi vis dirglesnė. O blogoji mintis toliau dirbo savo juodą darbą ir šnabždėjo moteriai, kad blogą nuotaiką kompensuotų maistu ir gailesčiu sau…

Labai greitai moteris pasikeitė neatpažįstamai: nuo persivalgymo nutuko, o dėl niūrių minčių puolė į melancholiją ir depresiją. Blogoji mintis džiūgavo ir, siekdama pergalės, darė vis didesnį spaudimą moteriai. Ši vos nepražuvo, tačiau atėjo gerosios minties eilė veikti.

Gera mintis pajuto, kaip sunku jaunai moteriai, ir ją paguodė. Ji priminė, kad moteris yra puiki, išmintinga ir talentinga, tiesiog tai pamiršo, nes pasinėrė į skubėjimą ir niūrumą. Moteris sukluso, atsitiesė, nusišypsojo ir apsikabino gerą mintį, todėl bloga mintis jau nebegalėjo jos paveikti.

Taip išprašyta blogoji mintis įsižeidė ir su didžiuliu uolumu ėmė atakuoti vyresnio amžiaus žmogų. Ji tikėjosi greitos pergalės, bet niekaip negalėjo jo užvaldyti. Kaskart, kai ji prisiartindavo, žmogus vijo ją šalin ir kvietėsi geras, šviesias mintis.

Sutrikusi bloga mintis paklausė: “Kodėl neįsileidi manęs, žmogau?“ Šis atsakė: “Mano sąmonėje tau nėra vietos, nes gyvenimo patirtis išmokė, kad aš galiu būti laimingas tik su geromis mintimis. Todėl jomis aš ir gyvenu, o tau nenoriu švaistyti savo brangaus gyvenimo laiko.“

Teko blogai minčiai pripažinti, kad gera mintis stipresnė… Nuo to laiko ji kiek atokiau laikosi nuo geros minties. Bloga mintis suprato, kad sėja blogį, kuris pražudo ne tik žmogų, bet ir ją pačią. Tuo tarpu gera mintis žmogų stiprina, skatina gėriui, o tuo pačiu ir pati auga…

Klajoja vieniša bloga mintis po pasaulį ir tebeieško žmonių su prasta nuotaika, bet jau neteikia jai džiaugsmo šis juodas darbas… Ir vis dažniau kirba iš kažkur vis ateinanti mintis: “Hmm… o gal… imti ir tapti man… gera mintimi…?“ 🙂

O jūs taip pat…?

– O jūs taip pat koja įjungiate kompiuterį?
– O jūs taip pat vaikystėje važinėjote nuo kalno ant maišelio arba linoleumo?
– O jūs taip pat vaikystėje turėjote pirštines ant gumos?
– O pas jus namuose taip pat yra maišelis su maišeliais?
– O jūs taip pat nulaižote jogurto dangtelį?
– O jums taip pat kepurė kutena kaktą?
– O jūs taip pat vaikystėje, parėję iš parduotuvės, parnešdavote nuvalgytą batoną?
– O jūs taip pat vaikystėje statėte palapines kambaryje iš kėdžių ir antklodžių?
– O jūs taip pat vaikystėje įlįsdavote į antklodės užvalkalą?
– O jūs taip pat, kai nespėjate sukabinti rūbus į spintą, numetate juos ant kėdės?
– O jūs taip pat, kai naktį užgesinate šviesą kambaryje, pasišviečiate mobiliuoju iki lovos?
– O jūs taip pat kažkada žengėte plytelėmis taip, kad neužliptumėte ant siūlių?
– O jūs taip pat, jei matote uždarytas duris, vis vien truktelėjate už rankenos?
– O jūs taip pat skaitote tik trumpas citatas?
– O jūs taip pat dešimtis kartų perskaitote malonias žinutes?
– O jūs taip pat, kai jums rašo žinutes, kartais atsakote garsiai?
– O jūs taip pat skaitydami šį tekstą, šypsotės, atpažindami save…? 🙂

(autorius nežinomas)

Gerų ir šviesių minčių, smagaus artėjančio savaitgalio visiems! 🙂

Kodėl reikia valyti organizmą

* Šiuolaikinėje padidinto toksiškumo aplinkoje, artėdamas prie savo keturiasdešimtmečio, žmogus dažnai jau yra ligonis – trečdalį jo kūno svorio sudaro toksinai, kuriuos organizmas paslepia inertiškuose kūno audiniuose, daugiausia riebaliniame sluoksnyje.

* Jūs turite suprasti, kad visos su amžiumi įgytos ligos yra ne kas kita, kaip chroniškos intoksikacijos rezultatas, kuri skirtingiems žmonėms pasireiškia skirtingai.

* Atminkite, kad kulinariniai-estetiniai ir sotumo klausimai neturi nieko bendra su žmogaus sveikata. Pats geriausias maisto tinkamumo rodiklis yra jo gedimas, t.y., – valgo jį bakterijos, ar ne. Jei maistas, kaip pavyzdžiui, „aukščiausios rūšies“ kvietiniai miltai, rafinuotas cukrus ar valyti ryžiai gali metų metais stovėti maišuose – tai geriausias rodiklis, kad šis maistas netinkamas žmogui. Patikimiausias maisto tinkamumo valgymui rodiklis – kuo greičiau jis genda, tuo labiau tinka vartojimui būdamas šviežias.

* Maistoholikai – tai ne alkani, o priklausomi nuo maisto intoksikacijos, sergantys žmonės. A. Eretas rašė: „Kuo daugiau žmogus sukaupia toksinų, tuo daugiau jis turi valgyti, kad sustabdytų eliminavimą“, nes toksinų šalinimo pradžia jam sukelia nemalonią savijautą – maisto abstinenciją – ir jam iš karto norisi valgyti, kad atsikratytų nemalonios savijautos. Dabar jūs suprantate, kad nutukęs žmogus – tai ne žmogus su pavojingomis medicininėmis komplikacijomis, tai maisto toksikomanas su aiškiai išreikšta maisto abstinencija.

* Toksinų perteklių išmintingas organizmas „veža į sąvartyną už miesto“ – tai yra, atideda inertiniuose, periferiniuose audiniuose, kurių pažeidimas negresia tiesiogiai mirtimi. Šie audiniai – tai riebalinis audinys, esantis po oda ir pilvo srityje išilgai stuburo. Išoriškai tai didelis pilvas pas vyrus ir riebalų sluoksnis mažajame dubenyje ir ant klubų pas moteris; taip pat druskų toksinų sankaupos kaulų jungiamajame bei judėjimo aparatuose.

* Dabartinė moksliniu pagrindu nustatyta maistinė kalorija – grynai fizinis, bet ne biologinis rodiklis. Kalorija – tai fizinės šilumos kiekis, būtinas vieno decilitro vandens pašildymui iki 1 laipsnio pagal Celsijų. Toks kalorinis prilyginimas pasmerkia žmogų jo sulyginimui su vandens puodu, kurio temperatūra palaikoma iš produktų išskiriama šiluma – tai ganėtinai kvaila.

* Žmogaus organizmas – nuostabus mechanizmas, kuris saugo nuo nuodų svarbiausius organus – širdį ir smegenis. Kokiu būdu? Pagrindinis kelias, kuriuo organizmas pašalina nuodingus produktus – toksinus, yra jų neutralizavimas kepenyse, bei po to sekantis pašalinimas per inkstus. Tirpstantys vandenyje toksinai šalinami inkstų pagalba, o riebaliniai – tulžimi, per žarnyną ir toliau jau per tiesiąją žarną. Kitų medžiagų pašalinimo iš organizmo mechanizmai yra plaučiai ir oda.

* Tačiau užmirštama atkreipti dėmesį į tai, kad dar prieš šimtą metų, kai aplinkos užterštumas toli gražu nesiekė dabartinio lygio, vėžys, kaip ir širdies kraujagyslių ligos, buvo retenybė, o dabar pagal mirtingumą užima trečiąją vietą.

* Išvada? Jei jūs nenorite patekti į tipišką liūdną statistiką, turite pridėti sąmoningų pastangų tam, kad išvalytumėte organizmą nuo pastoviai besikaupiančių toksinų, kurie dar vadinami „šlakais“. Vienok šis pavadinimas turi techninį atspalvį, ir todėl neatspindi tragiškų pasekmių, susijusių su šlakų pažeistais gyvybiškai svarbiais organais. Organizmas – tai ne paprastas puodas, į kurį kraunami kažkokie neutralūs šlakai – organizmas šių šlakų yra mirtinai pažeidžiamas. Todėl čia teisingiau būtų sakyti apie chronišką maisto, buities ir pramonės intoksikaciją.

* Radikaliausias ir efektyviausias valymo nuo chroniškų toksinų būdas – gydomasis badavimas. Kokios ligos gydomos badavimu? Atsakymas paprastas – visos jau egzistuojančios, o taip pat ir visos būsimos. Jei liga negydoma badavimu, tai ji negydoma niekuo.

* Kodėl? Todėl, kad badavimo metu mes leidžiame organizmui pačiam tapti chirurgu ir pasirinktinai pašalinti ligos šaltinio audinius ir ląsteles. Organizmui prieinama aukščiausioji išmintis, galimybė atpažinti ligų šaltinių ląsteles ir audinius, bei juos sunaikinti. Mes turime tik suteikti jam šią galimybę ir įvesti į šią būseną.

* Gydomojo badavimo metu toksinai šalinami iš organizmo visais turimais kanalais. Toksinai skirstomi į dvi rūšis: tirpstantys vandenyje ir tirpstantys riebaluose, todėl ir jų šalinimo būdai skirtingi. Inkstai, seilių liaukos, plaučiai ir virškinimo traktas šalina tirpstančius vandenyje nuodus. Tirpstančius riebaluose nuodus organizmui pašalinti gerokai sunkiau, šį darbą vykdo kepenys per tulžį ir oda.

* Atrodytų paprasta: jūs nustojate valgyti ir pradedate naudoti tik distiliuotą ar šulinio vandenį, tačiau jokiu būdu negalima gerti iš čiaupo, virinto, ar filtruoto vandens, kuris iš tiesų ne toks jau ir filtruotas, kaip jūs galvojate. Žinoma, geriausia gerti gyvą vandenį, iš žemės – šulinio, šaltinio, versmės.

* Badavimas iki trijų dienų nėra išvalantis, bet yra gera iškrova. Badavimo iki trijų dienų metu organizmas tik praranda svorį – vandens, druskų ir gliukogeno atsargų sąskaita, kurį, beje, jis greitai papildo. Badavimo iki trijų dienų teigiamas poveikis yra poilsis, iškrova, virškinamojo trakto išvalymas – kas irgi yra ganėtinai svarbu.

* Pirmas tris dienas savijauta keisis, priklausomai nuo to – pirmą kartą badaujate, ar ne. Pirmą kartą viskas sunku, tame tarpe ir pradėti badauti. Pirmą kartą iš tiesų labai norėsis valgyti, o arčiau į vakarą gali kilti drebulys ar net nedidelė temperatūra. Jeigu jūs badaujate ne pirmą kartą, tai badavimo pradžia bus neskausminga. Jūs lengvai nustosite valgyti ir lengvai įeisite į badavimo būseną, tačiau su intoksikacijos pradžia lengvumo būsena praeina, ir net patyrę badautojai pasijunta prasčiau.

* Kaip reikia elgtis badavimo metu? Pagal savijautą. Badaujant kraujo indai yra veikiami toksinų. Tai keičia organizmo reakcijas badaujant. Pavyzdžiui, iš lovos keltis reikia lėtai, nes širdies-kraujagyslių sistema reaguoja sulėtintai, ir gali svaigti galva. Ypač atsargiai reikia stotis atsitūpus. Badaujant sunku ir dirbti – nebent lengvą darbą.

* Miegas yra vienas iš svarbiausių badavimo indikatorių. Kuo daugiau kraujyje nuodų, tuo blogesnis miegas. Vienas iš svarbiausių rodiklių, sakančių, kad reikia tuoj pat baigti badavimą, yra miego praradimas. Jei jūs negalite kiaurą naktį sumerkti akių – reiškia, būtina baigti badavimą. Badavimas labai rimtas procesas ir jame jokiu būdu negalima perlenkti lazdos. Geriau nebaigti badavimo ir vėliau jį pakartoti, nei perkrauti organizmą per dideliu toksinų kiekiu.

* Badaujant jokiu būdu negalima kaitintis pirtyje. Ir po badavimo į pirtį negalima eiti tol, kol neatsistato skysčių-druskų pusiausvyra organizme. O ji atstatoma ne anksčiau, kaip po 10 dienų, pradėjus „išėjimą“ iš badavimo – net jeigu jūs badavote tik savaitę.

* Akių žėrėjimas ir liežuvis be apnašų – tikrieji organizmo apsivalymo požymiai. Juntamas ir lengvumas, žvalumas, proto aiškumas, skonio receptorių jautrumas. Taip yra todėl, kad organizme neliko jokių nuodų.

* Badavimas, kaip ligų gydymo bei organizmo valymo būdas ir kaip sąmoningas masinis judėjimas, atsirado Amerikoje ir Vokietijoje dar 19 šimtmečio pabaigoje. Beje, Amerikoje ir Vokietijoje tuo užsiimdavo ir medikai. Pagrindiniai darbai apie gydomąjį badavimą parašyti būtent licencijuotų daktarų, dar iki tol, kol jie suprato, kad pastoviai gydyti ligonius, išrašant jiems vaistus, gerokai paprasčiau ir labiau apsimoka, nei gydyti badavimu, rizikuojant likti be darbo.

(pagal prof. A. Stolešnikovo knygą “Kaip sugrįžti į gyvenimą“)

Menas ilgai gyventi

Luidži Kornaro – vis plačiau cituojamas sveikos mitybos klasikas, gyvenęs Italijoje 1464-1566 metais. Remdamasis asmenine patirtimi, jis parašė knygą “Menas ilgai gyventi“, kuri sudaryta iš keturių skyrių-pokalbių. Unikalu ne tik tai, kad knyga buvo pildoma kelis dešimtmečius, bet ir tai, kad prieš keletą šimtmečių rašytos mintys aktualios ir šiandien.

Parašyti knygą pastūmėjo asmeninė patirtis: apie keturiasdešimtuosius savo gyvenimo metus autorius tapo paliegusiu bejėgiu. Priežastis – pernelyg gausi mityba ir netvarkingas gyvenimas. Laimei, pasitaikė išmintingas gydytojas, kuris vietoje gydymo vaistais pasiūlė iš esmės pakeisti mitybą ir gyvenimo būdą. Pagrindinės sąlygos – blaivybė, saikingumas maiste ir sveika gyvensena. Ligonio nuostabai, laikydamasis šių rekomendacijų, po metų jis visiškai pasveiko.

Įkvėptas pasveikimo, L. Kornaro ėmė stebėti savo organizmo reakcijas į maistą ir jo kiekį. Bandymų keliu jis nustatė savo optimalų maisto kiekį – 12 uncijų (340 g) sauso maisto ir 14 uncijų (397 g) šviežių vynuogių sulčių, kurios 15 amžiuje buvo geriamos Italijoje ir kaip gira – tik pradėjusios rūgti. Beje, ilgą laiką būtent vynuogių sultys buvo vadinamos vynu, o alkoholis iš vynuogių – senu vynu.

Knygoje dažniausiai autoriaus kartojami žodžiai – blaivybė ir saikas. Autorius neviršydavo savo nusistatytos maisto ribos, nes net nuo nedidelių nukrypimų jis pradėdavo prasčiau jaustis. Stebėjo ir įvairių produktų poveikį organizmui bei tvirtino, kad tai turėtų daryti kiekvienas žmogus. Jis paneigė tuo metu paskleistą mitą, kad viskas, kas skanu – yra sveika.

Polinkis mėgautis maistu neišvengiamai veda į persivalgymus ir iš to sekančius sveikatos sutrikimus. Tai, kas iš tiesų sveika, nesukelia jokių nemalonių pojūčių. Maistas turi būti skanus, tačiau skonis nėra naudingumo rodiklis. Jei valgome sveikai ir saikingai, tuomet mėgaujamės sveikata – o tai žymiai svarbiau, nei mėgavimasis maistu.

L. Kornaro juokavo, kad norintys daug valgyti turėtų paskirstyti savo norą – valgyti nedaug, nes nedidelis maisto kiekis prailgina gyvenimą: o jei gyvens ilgai, tai ir galės daug pavalgyti, nes gyvens ilgai 🙂 .. Taigi, sveika mityba – ne tik tinkantys (bandymų keliu atrinkti) produktai konkrečiam žmogui, bet ir optimalaus maisto kiekio nustatymas pagal kūno konstituciją ir fizinį krūvį.

Yra ir kitų negatyviai veikiančių sveikatą faktorių. Anot autoriaus, tai pernelyg karštas, šaltas ir užterštas oras; nuovargis (poilsio trūkumas); melancholija, nerimas, liūdesys; neapykanta ir kitos stiprios emocijos. Bet jei žmogus gyvena sveikai, tuomet jis lengviau išgyvena stresines situacijas ar nelaimingus atsitikimus.

Labai svarbūs ir mūsų įpročiai – laikui bėgant jie tampa mūsų antrąja prigimtimi ir verčia kartoti ne tik gerus, bet ir blogus veiksmus. Jie būna tokie stiprūs, kad dažnai jokie protingi argumentai negali jų pakeisti. Tai ypač liečia saikingumą maiste: besaikis valgymas ir girtavimas gimdo nepasotinamą alkį, kuris ir jaunus žmones paverčia išdribusiais seniais.

Gamta mus moko tenkintis mažu: tiek, kiek pakanka gyvybės palaikymui ir reikalingai veiklai. O blaivybė yra mūsų visų prigimtinė būsena. Disciplinuota, sveika gyvensena – sveikatos pagrindas ir vienintelė tikroji, natūralioji medicina. Sveikai gyvendamas, žmogus užkerta kelią ligos priežasčiai atsirasti.

Sveikas žmogus – laimingas ir naudingas sau, šeimai ir visuomenei. Tik sveikata gali dovanoti ilgą ir laimingą gyvenimą, nes išgrynina jausmus ir suvokimą, pripildo kūną jėga, sielą – laisve ir harmonija, protą – aiškumu. Sveikata – didžiausia brangenybė, viršijanti visas materialias gėrybes: ligoniui jų nereikia, jis trokšta tik sveikatos.

Dažnai žmonės teisina savo ydingą gyvenseną ir nurodo žmones, kurie gyvena nesveikai, bet vis dar atrodo sveiki. Tačiau tai rizikingas kelias, o ilgaamžių tarp nesveikai gyvenančių – vienetai, o ir tie gyvena nuolatinėje ligų baimėje: toks gyvenimas anksčiau ar vėliau sudarys sąlygas ligai.

Tuo tarpu sveikas žmogus yra žvalus ir energingas. Jam nekelia nerimo sveikata, todėl jis džiaugiasi gyvenimu. Jis sveikas, todėl niekam nėra našta. Jo ilgaamžiškumas – prasmingas, jis veiklus, džiaugiasi augančia šeimyna, bendravimu su vaikais ir anūkais.

Visi mes – žmonės – apdovanoti mąstymu, o tai reiškia – mes turime būti visų savo veiksmų šeimininkai. Ir svarbiausia – mes turime išmokti matyti visa ko priežastis, t.y., susieti savo gyvenimo būdą ir mitybą su savo sveikata.

O skeptikus L. Kornaro kvietė nors kelias savaites ryžtis laikytis sveikos gyvensenos principų – kad įsitikintų jų neginčijamais privalumais. Jis juokavo, kad pergyveno visus jį jaunystėje gydžiusius gydytojus :). Ir svarbiausia – paliko mums savo gyvenimišką patirtį ir išmintį..

Vidinės šviesos negalima užgesinti

* Mūsų laikai – didžiojo nubudimo, visų paslapčių ir senosios išminties atvėrimo metas. Visaapimanti – tinkamiausias žodis įvardinti atsiveriančią epochą. Dėka to žmonės atvers savo širdis besąlygiškai Meilei – sau ir visam supančiam pasauliui. Visi mes kolektyviniame lygmenyje esame tokiame etape, kuriame nėra kelio atgal, ir kiekvienas sprendžia – kokiu keliu jam pasukti.

* Kiekvienas mūsų pasirinkimas veda arba į sąmonės plėtimą, arba į apribojimą. Vidinės šviesos negalima užgesinti, tačiau ją galima ignoruoti. Todėl paklauskite savęs: “Mano pasirinkimai, mano atsakomosios reakcijos veda į harmoniją ar į disharmoniją?“ Dvasiniu aspektu atsakymas paprastas: viskas, kas atitolina mus nuo besąlygiškos meilės ir tyro džiaugsmo – veda į disharmoniją.

* Aukštesnė sąmonė nereikalauja, kad jūs skustumėte plikai galvą arba nešiotumėte keistus apdarus. Tai pirmiausia mokėjimas atpažinti Tiesą, kuris gimsta iš ramaus ir laisvo nuo emocijų stebėjimo. Vidinė ramybė ateina tuomet, kai išmokstame pamatyti iliuziją, bet nepasiduodame jos poveikiui.

* Aukštesnioji sąmonė – tai sąmonės būsena, kurioje materija jau nesulaiko jūsų, nors jūs ir toliau dalyvaujate dualaus pasaulio gyvenime. Tai tiltas į aukštesnius dvasinius lygmenis ir gyvenimas Taikoje, Meilėje ir Džiaugsme, o ne prisirišime prie dramatiškų emocijų, ambicijų kovos ar ego poreikių.

* Žmonės pernelyg pasikliauna kažkokiais išoriniais autoritetais ar mokytojais – tai, galimai, labai protinga, jei kalba eina apie automobilio remontą. Tačiau ne visai išmintinga, jei kalbame apie gyvenimiškai svarbių sprendimų priėmimą. Kuo dažniau jūs naudositės savo patikimiausiu padėjėju – širdimi (vietoje proto, kuris funkcionuoja kaip kompiuteris) – tuo reikšmingesnė bus jūsų patirtis.

* Jei jūs manote, kad jums reikalinga pagalba, tuomet jūs jaučiatės bejėgis, ir jumis lengva manipuliuoti. Jei manote, kad atsakymų reikia ieškoti išorėje, tuomet atsidursite nelaisvėje tų, kas pasiskelbs gelbėtojais. Nevystydami vidinio ryšio su savimi, galite tapti valdomi išorinių aplinkybių. Išorinės aplinkybės dažnai yra kitų žmonių ego poreikių išraiška. Išmokite pasitikėti savimi, tuomet jūs tapsite dvasiškai stiprus. Kiekvienas iš jūsų – sau Mokytojas, kiekvienas – pats sau guru!

* Nei vienas į šią Žemę atėjęs dvasinis Mokytojas nesirengė kurti dogmatinių mokymų, jie tiesiog skleidė visuotinę Tiesą – kaip kelrodį. Tai pasekėjai sukūrė dogmas, kurie tėra apribota Tiesos interpretacija. Tikrasis Mokytojas padeda jums stiprinti pasitikėjimą savo dvasinėmis jėgomis ir atveria jūsų vidinę išmintį. Jis džiaugiasi jūsų vystymusi, gerbia jūsų laisvę ir įkvepia pirmiausiai savo pavyzdžiu, o ne tik gražiomis kalbomis.

* Pranašystės ir prognozės – tik žodžiai. Jie dažniausiai kuriami tam, kad intriguotų, keltų stiprias dramatiškas emocijas, baugintų. Tai neturi nieko bendra nei dvasingumu, nei su harmonija, nei su meile. Atminkite, evoliucija yra judėjimas į priekį – į harmoniją, kuri yra Tiesa, Meilė, Šviesa. Evoliucionuodami turime atsisakyti visko, kas neharmoninga, ir kartais tai skausminga. Tačiau mes evoliucionuojame – ir tai turi įkvėpti, o ne bauginti.

* Sąmoningas bendrakūrėjas gali pasiūlyti pasauliui žymiai daugiau, nei snaudžiantis jėgos šaltinis. Sąmoningi sprendimai skiriasi nuo padarytų verčiant ar dėl kažkokių aplinkybių. Sąmoningas sprendimas kyla iš tyros meilės – jis besąlygiškas ir tarnauja didžiai Vienybei. Tyra, besąlygiška Meilė mūsų širdyje – tai paprastas mūsų universalaus ryšio su visa būtimi suvokimas.

* Jūsų misija šioje Žemėje turi tapti jūsų dalimi, jūsų išraiška, o ne kažkuo išoriniu. Jūs turite būti ryški Šviesa, skleisti aukštus šviesos dažnius, kad įkvėptumėte žmones. Mylėkite, klausykite, švieskite, įkvėpkite vieni kitus!

(pagal Šri Ram Kaa ir Kira Raa knygą “2012: mes turime pasirinkimą!“)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio :)!

Istorija apie plaktuką

Į negatyvumą paprastai įsitraukiame labai greitai ir nepastebimai. O kai pradedame žiūrėti į viską per negatyvumo prizmę, tuomet bet kokioje gyvenimo situacijoje matome tik blogąsias puses. Panašiai kaip požiūryje į pusę stiklinės vandens: pro negatyvumo akinius aiškiai matysime, kad tai tik pusiau tuščia stiklinė. O ir bet kokia mintis, atėjusi į galvą, tuoj pat bus kruopščiai nuspalvinta visais negatyvumo atspalviais.

Netikite? O gal atrodo, kad negatyvumas nėra toks jau blogas? Tuomet paskaitykime mokslininko-psichologo ir psichiatro P. Vaclaviko pasakojimą apie žmogų, kuris norėjo pasiskolinti plaktuką pas kaimyną. Taigi:

Istorija apie plaktuką

Sumanė žmogus pakabinti paveikslą. Jis turi vinių, bet neturi plaktuko. Ir mūsų herojus nusprendžia pasiskolinti plaktuką pas kaimyną, tačiau vėliau jį apninka abejonės: “O jeigu kaimynas nenorės duoti man savo plaktuką? Jis taip nenoriai man atsakė, kai vakar su juo pasisveikinau. Žinoma, gal jis paprasčiausiai skubėjo. Arba… jis tyčia apsimetė, kad labai skuba, o iš tikrųjų tenorėjo išvengti pokalbio, nes manęs nemėgsta.

Įdomu, kodėl jis manęs nemėgsta? Aš visuomet su juo mandagus. Nesuprantu, ką jis prieš mane turi, akivaizdu, kad čia kažkas ne taip. Jei kažkam prireiktų bet kokio mano instrumento, aš paskolinčiau be jokių kalbų. Kodėl jis nenori paskolinti man savo plaktuką, aš jį suvalgysiu, ar ką? Ir apskritai nesuprantu, kaip galima atsakyti žmonėms tokiose smulkmenose?

Va tokie žmonės ir nuodija mūsų gyvenimą… Galbūt, jis nusprendė, kad jei jau jis turi plaktuką, o aš – ne, tai aš esu jo rankose? Gerai, tuoj aš jam praplausiu smegenis!“ Mūsų herojus pašoka, įniršęs lekia prie kaimyno buto ir skambina į duris. Nieko neįtariantis kaimynas atidaro duris, ir nespėjęs nė pasisveikinti, išgirsta įniršusio kaimyno riksmą: “Pasprink tu savo plaktuku, kretine!“…

Štai tokia istorija, kuri parodo – kaip žaibiškai viską iškraipo negatyvumo akiniai. Todėl nesuaukime su tais akiniais ir turėkime omenyje, kad jie “prilimpa“ labai greitai, o nusiimti juos jau yra šiek tiek sunkiau.. Bet įmanoma :)!

Tik prisiminkime, kad į negatyvumą nepastebimai įsitraukiame, kai:

– nuolat žiūrime ar skaitome visokias tragedijas, siaubus, kriminalus, blogas naujienas, o paskui dar ir aptarinėjame tai su draugais ir artimaisiais;

– matome žmonėse tik blogas puses, juos apkalbinėjame ir rezgame intrigas;

– idealizuojame praeitį, charakteringas priežodis: “va anksčiau tai viskas buvo geriau…“;

– bendraudami įtarinėjame, reikalaujame, reiškiame pretenzijas ar turime nepagrįstų lūkesčių;

– esame linkę dramatizuoti ir pergyventi; ir t.t..

Pasakojimas apie plaktuką labai vaizdingai parodo, kaip toli nuveda negatyvumas. O juk žmogus tik plaktuką norėjo pasiskolinti.. Ir būtų taikiai pasiskolinęs, jei ne tos negatyvios mintys. Todėl.. sustokime kaskart, kai kils noras matyti žmones ar situaciją per negatyvumo prizmę. Tiesiog.. būkime visuomet pozityvūs! 🙂

Renkamės pozityvumą! :)

Pozityvumas kiekvienam iš mūsų siejasi su tuo, kas gerai ir teisinga. Svarbiausia pozityvumo idėja – kad gyvenimas yra nuolatinis dvasinis augimas, tobulėjimas ir vystymasis savo ir visų labui. Tuo remdamasis žmogus siekia žinių, mokosi valdyti savo gyvenimą ir bendradarbiauti, geba kurti gerą gyvenimo perspektyvą bei tikslus, kurie motyvuoja jo veiksmus.

Yra du galimi žmogaus vystymosi keliai:

1) Per pozityvumą – kai žmogus remiasi savo stipriosiomis dvasinėmis savybėmis ir vysto jas. Jis sugeba realiai matyti pasaulį, suvokia savo galimybes ir poreikius, pasitiki savimi. Konstruktyvus, ieškantis sprendimų ir būdų pagerinti situaciją ar santykius. Sąmoningai atsisako to, kas negatyviai veikia gyvenimą, todėl pozityvių savybių daugėja, o negatyvių mažėja. Jis gerina ir harmonizuoja savo ir aplinkinių gyvenimą. Deja, tokių žmonių kol kas yra mažuma.

2) Per negatyvumą – su negatyviu nusistatymu, neigimu, prieštaravimais, polinkiu dramatiškiems pergyvenimams. Toks žmogus mato neigiamas gyvenimo puses, kovoja ir su jomis, ir su savo neigiamomis savybėmis. Paradoksalu, bet tokioje kovoje pozityvių savybių ne tik neprisideda, bet ir mažėja. Paaiškinti tai paprasta: kova yra gyvenimas įtampoje, todėl sunku išlaikyti pozityvias savybes, o tuo labiau – jas vystyti. Negatyvumas yra destruktyvus elgesys, nes daro žmogų ir jo aplinką nelaimingus. Dar vienas paradoksas – tokių žmonių yra dauguma.

Žmogus pats sprendžia, kaip jam vystytis – per pozityvumą ar per negatyvumą. Abu keliai mus moko, tačiau jie labai skirtingi. Negatyvumas mus riboja, vysto nepasitikėjimą savimi, neveiklumą. Pozityvumas, atvirkščiai – teikia pasitikėjimą savimi ir gyvenimišką energiją, motyvuoja, o reikalui esant – mobilizuoja. Pozityvumo kelyje taip pat pasitaiko sunkumų, tačiau žmogus yra nusiteikęs juos išspręsti, o ne burnoti dėl jų ar be galo kentėti.

Kartais pasimetame pozityvumo apibrėžimuose ir tuo pačiu – jo pritaikymu mūsų gyvenime. Tai nėra kažkas, kas gerai tik vienam žmogui, juolab tas “gerai“ gali net kenkti kitiems. Pozityvu – reiškia gerai ir teisingai; vienam ir visiems. Pozityviosios psichologijos dėka žmonės keičia savo gyvenimą į gerąją pusę. Bet.. pasirodo, dėl klaidingo pozityvumo suvokimo galime nuklysti nuo pasirinkto kelio ir nepasiekti trokštamo rezultato.

Dažniausiai mus klaidina ir atitraukia nuo pozityvumo:

– Nepagrįstas optimizmas. Pasireiškia teigimu, kad “viskas gerai“, nors realybėje gali būti visiškai priešingai. Tai savęs apgaudinėjimas, situacijos ignoravimas arba sprendimo vengimas. Pvz., žmogus vartoja alkoholį, rūko, nes įsitikinęs, kad jam tai nekenkia. Arba nesiima reguliuoti sudėtingų santykių, tikėdamasis, kad viskas išsispręs savaime gerai, ir t.t.. Išskirtinis tokio “optimizmo“ bruožas – melas, nenoras matyti realybės. Tai neadekvatus elgesys, kuris visada duoda neigiamus rezultatus.

– Egoizmas. Dažnas reiškinys, kai pasitelkęs pozityvų mąstymą, žmogus nukreipia jį į išskirtinį rūpestį savo persona. Jis visaip puoselėja save mylimą, neatsižvelgdamas į aplinkinius – jie įdomūs tik tiek, kiek gali būti jam naudingi. Jis “daro ką nori“ suprasdamas kaip aukščiausią pozityvumą – tai liečia visus jo įsivaizduojamus malonumus ir patogumus. Tokio žmogaus egoizmas auga kaip ant mielių, tačiau su pozityvumu jis neturi nieko bendra.

– Konkurencija. Arba lyderystė, grįsta rungtyniavimu, manipuliacijomis, siekimu tapti geriausiu iš visų. Beprasmiška sekinanti kova, kuri jei ir teikia džiaugsmą, tai trumpalaikį, nes visuomet atsiras geresnių.. O noras pirmauti veda į priklausomybę nuo kitų nuomonės. Pozityvumo esmė – ne rungtyniauti (nes visi esame skirtingi), o kiekvienam vystyti savo geriausias asmenines savybes, tapti lyderiu savo gyvenime ir geriausia savo paties “versija“. Tuomet esame iniciatyvūs ir galime kūrybingai bendradarbiauti savo ir visų labui.

Taigi, būkime atidūs, puoselėkime tikrąjį pozityvumą. Psichologas M. Selingmanas teigia, kad šiuolaikinės psichologijos paradigma turi būti pakeista: iš negatyvumo – į pozityvumą. Tuomet žmonės vystys kūrybinį potencialą, unikalias savybes, sveiką gyvenseną – tai būtinai pakeis ir žmones, ir visą visuomenę. Pozityviosios psichologijos kūrėjai žengė labai svarbų žingsnį – parodė žmonėms, kad jie patys gali imtis savo laimingo gyvenimo kūrimo, o ne pasikliauti “piktu“ likimu, geradėjais ar atsitiktinumais :).

Mes įsimylėjome! :)

Mylėti – tai veiksmažodis

Kaip gi mylėti kažką, jei nemyli? Jei neišreiški meilės?
Mielas bičiuli, meilė ne tik jausmas. “Mylėti“ – tai veiksmažodis, kuris reiškia veiksmą.
Meilė-jausmas yra meilės-veiksmo vaisius.
Tai mylėkite! Branginkite. Palaikykite. Pasitikėkite. Padėkite. Tikėkite. Rūpinkitės. Aukokitės.
Na kaip, ar jūs pasirengę veiksmingai mylėti? 🙂

Mano grožis

Kai Narcizas žuvo iš meilės sau, miško nimfos pastebėjo, kad upelio vanduo pasidarė sūrus.
– Ko tu verki? – paklausė upelio nimfos.
– Aš verkiu dėl Narcizo, – atsakė upelis.
– Nenuostabu, – pasakė nimfos, – juk tu vienintelis, kuris matė jo grožį iš taip arti.
– O ar jis buvo gražus? – paklausė upelis.
– Kam gi geriau tai žinoti, jei ne tau? – nustebo nimfos, – juk ant tavo kranto, pasilenkęs ties tavo vandenimis, jis praleisdavo ištisas valandas…
Upelis ilgai tylėjo, o galiausiai pravirkęs prisipažino:
– Aš verkiu dėl Narcizo, nors niekada nesupratau, koks jis nuostabus… Aš verkiu, nes kaskart, kai jis palinkdavo ties mano vandenimis, jo akių gilumoje atsispindėdavo… mano grožis…

Motyvuojančios mintys 🙂

Žmogus turi skleisti vidinę šviesą, o ne atspindėti išorinę.

Pažink 7 Pasaulio stebuklus: matyti, girdėti, jausti, kalbėti, galvoti, džiaugtis, mylėti!

Galima būti visada teisiu… O galima – laimingu!

Jei dovanoji su meile, tai užteks ir žiupsnelio…

Jei jums pasakė, kad jūsų traukinys jau nuvažiavo, tai prisiminkite, kad yra ir kitų transporto priemonių.

Jei jums reikia surasti žmogų, kuris padarys jus laimingu – pažiūrėkite į veidrodį.

Mąstykite galva, o ne visuomenės nuomone.

Jei tu būsi kaip visi, tai kas bus toks, kaip tu?

Juoda gyvenimo juosta dažnai tampa pakilimo juosta.

Kiekvieną minutę, kai jūs pykstate, jūs prarandate 60 sekundžių laimės, kurių jau negrąžinsite!

Kad žiūrėtum į pasaulį iš savo varpinės, pirmiausiai reikia pastatyti šventyklą savo sieloje…

Pajusti meilę ir neišreikšti jos – tas pats, kaip paruošti dovaną ir jos nepadovanoti.

Kuo žmogus išmintingesnis ir geresnis, tuo daugiau gero jis mato žmonėse.

Mes įsimylėjome! 🙂

– Taip, – griežtai apibendrino Protas, – mes įsimylėjome. Puiku, ir kam aš už tai turiu padėkoti?
– Žinoma, mums, – pasakė Akys, – mes pirmos ją pamatėme!
– Cha, – nesutiko Ausys, – bet būtent per mus jis išgirdo jos švelnų balsą!
– Na ir kvaili jūs, visa esmė feromonuose, ar kaip ten juos, – šniurkštelėjo Nosis, – šiuolaikinė chemija įrodė, kad būtent per kvapą…
– Užtat mes pirmos ją palietėme! – nedavė pabaigti sakinio Rankos.
– O jei ne mes, jis net negalėtų prie jos prieiti, – išdidžiai tarė Kojos.
– Na, o tu ką tuo metu veikei? – kreipėsi Protas į Širdį.
Širdis nuraudo:
– O aš… aš… taip sutrikau… pasimečiau…
Ir Protas nusišypsojo… 🙂

Saulėto ir gražaus visiems artėjančio savaitgalio! 🙂

Apie alkoholikų žaidimus

Amerikiečių psichiatras-psichoanalitikas Erik’as Bern’as savo knygoje „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ aprašė ir alkoholikų gyvenimo žaidimus. Žaidimu jis įvardina elgesį, kuriuo siekiama gauti kažkokios naudos sau, paprasčiau tariant – manipuliacijas. Alkoholiko žaidime centrinė figūra yra pats alkoholikas. Jo žaidime dalyvauja personažai, palaikantys arba trukdantys palaikyti pražūtingą priklausomybę.

Visi personažai yra vienodai reikšmingi, nes kiekvienas savaip padeda žaisti alkoholikui savo žaidimą: vieni prieštaraudami sustiprina jo „pasiryžimą“ toliau gerti, kiti savo gerumu ar naivumu jį palaiko. Šiuos alkoholiko žaidimo personažus E. Bern’as pavadino „persekiotoju“, „gelbėtoju“, „naivuoliu“ ir „tiekėju“. Žvilgtelėkime, kokius vaidmenis kiekvienas atlieka.

Persekiotojas. Tai žmogus iš artimo geriančiojo žmonių rato, su kuriuo sieja giminystės ryšiai, gali būti ir viršininkas darbe (žmona, vyras, motina, tėvas, artimas giminaitis, tiesioginis viršininkas). Toks žmogus neleidžia alkoholikui ramiai gyventi: atima ir net išpila alkoholinius gėrimus, užrakina geriantįjį namie, grasina ir visais įmanomais būdais trukdo jam svaigintis. Giminaitis persekiotojo vaidmenyje yra įsitikinęs, kad tik „geležine ranka“ ir represijomis galima pažaboti silpnavalį girtuoklį.

Gelbėtojas. Priešingai, nei persekiotojas, įsitikinęs, kad tik geruoju galima įveikti geriančiojo žalingą įprotį. Žmona šiame vaidmenyje būtinai nubėgs nupirks mineralinio vandens ir visomis išgalėmis slaugys pagiringą vyrą: rūpestingai paguldys, apklos, duos tablečių, o prireikus iškvies ir gydytoją. Gelbėtojas apsaugos nuo nereikalingų pagiringam „ligoniui“ telefoninių pokalbių ir susitars su viršininku dėl laisvadienių, jei alkoholiko pagirios užsitęs. Taip pat skambins į visus įmanomus medicininius centrus, tarsis dėl antialkoholinio gydymo, ieškos visos įmanomos pagalbos.

Naivusis. Patiklus, nuolat tiki visais melagingais alkoholiko pažadais. Tai gali būti motina, duodanti pinigus sūnui, kuris prisiekinėja negersiantis, o vakare girtas vos parsliūkina namo. Šiame vaidmenyje gali būti ir gydytojas, nepajutęs ryte medicininės apžiūros metu savo paciento pagirių kvapo ir naiviai tikintis, kad alkoholizmo gydymas sėkmingas.

Tiekėjas. Dažniausiai tai sugėrovas, kuris ne tik išklauso visus alkoholiko skundus gyvenimu ir užjaučia, bet ir įpila stikliuką arba nuperka butelį. Tiekėjas – viena iš reikšmingiausių figūrų alkoholiko gyvenime – pats geriausias jam žmogus, kurį jis beatodairiškai gina, liaupsina ir gerbia.

Alkoholiko žaidimo prasmė – nežiūrint į visas kliūtis, tęsti savo įprastą gyvenimą. Žaidimo esmė – manipuliuoti aplinkiniais, kad galėtų toliau gerti. Sergantys alkoholizmu visada šitame žaidime laimi, nes yra stebėtinai kryptingi ir atkaklūs. Žaidimo personažai, ypač jei tai giminės, atvirkščiai – pralaimi. Maža to, šiame žaidime jie gali prarasti ir sveikatą, todėl jiems labai svarbu suprasti, kad tai manipuliacijos.

Išeitis – nustoti žaisti alkoholiko žaidimus ir neįsitraukti į juos. Reikia duoti alkoholikui galimybę pačiam išspręsti savo problemas su alkoholiu, ir tik po jo paties sprendimų nuspręsti – kaip ir kiek jam padėti. Alkoholikas, savo ruožtu, taip pat turi nutraukti savo žaidimus, jei nori atsisakyti savo žalingo įpročio. Nustoti manipuliuoti ir pažiūrėti tiesiai į problemą – vienintelis būdas ją išspręsti. Būkite atidūs, neleiskite žaisti savo gyvenimu.

(Parengė ir vertė ruvi.lt)

Alkoholio poveikis žmogaus psichikai

Mokslininkai atliko daug tyrimų ieškodami žmogaus charakterio bruožų, atvedančių į alkoholizmą. Buvo siekiama atrasti taip vadinamą „alkoholinę asmenybę“ – specifinius charakterio bruožus ar žmonių psichologinius tipus, kuriems lemta tapti alkoholikais. Tačiau duomenų, patvirtinančių specifinį alkoholinį tipą, nerasta. Net alkoholikų vaikai turi tik polinkį į alkoholizmą, bet ne paveldėtą ligą – alkoholizmą. Tačiau patvirtinta, kad alkoholikų vaikai, pradėję vartoti alkoholį, paskutines ligos stadijas pasiekia greičiau.

Buvo ištirtos įvairios žmonių grupės. Pasirodo, alkoholikais tampa cholerikai ir flegmatikai, sangvinikai ir melancholikai. Patvirtinta, kad priklausomi nuo alkoholio tampa išsilavinę ir mažai išsilavinę, talentingi ir nelabai, turtingi ir pasiturintys, psichiškai sveiki žmonės ir psichiniai ligoniai, vyrai ir moterys ir t.t.. Atrasti ir alkoholizmą skatinantys faktoriai: vartoti alkoholį pradedama dėl socialinio programavimo, dėl alkoholio prieinamumo ir didelio alkoholio vartojimo paplitimo.

Medicininiais tyrimais patvirtintas dar vienas dėsningumas: tipinis (vienodas) alkoholio poveikis asmenybei, kokia ji bebūtų. Alkoholio vartojimas padaro vienodą poveikį ir charakteriui, ir sveikatai, o vėliau ir išvaizdai. Atrodytų, pradžioje visiškai skirtingi alkoholį vartojantys žmonės laikui bėgant vis labiau supanašėja. Šis procesas vadinamas asmenybės niveliavimu (skirtumų pašalinimu, suvienodinimu).

Galiausiai tai pasibaigia standartine asmenybės degradacija pagal alkoholinę stadiją. Svarbus atradimas buvo tai, kad vartojantiems alkoholį žmonėms būdingos tam tikros psichologinės ypatybės, ir tuo remiantis įrodyta, kad alkoholis visus žmones veikia vienodai.

Peržvelkime pagrindinius vartojančio alkoholį žmogaus psichologinius ypatumus:

1. Neadekvatus požiūris į alkoholį ir į alkoholizmą. Jis atsiranda dėl socialinio programavimo, žinių trūkumo ir daugybės klaidinančių mitų, kurie sklando visuomenėje. Be to, priklausomas žmogus yra linkęs pateisinti savo priklausomybę. Toks požiūris išreiškiamas trim variantais:

a) anognozija – pilnas priklausomybės neigimas. Tai sunkiausias atvejis, nes net kai aplinkiniams akivaizdu, kad žmogus yra alkoholikas, jis pats tai aršiai neigia. Su tokiu požiūriu pasveikti nuo alkoholizmo neįmanoma, nes tam, kad žmogus pasveiktų, jis turi pripažinti, kad turi priklausomybę – jis turi būti sąžiningas pirmiausiai su savimi.

b) lengvabūdiškas požiūris – tai nepakankamas įvertinimas, nes alkoholio vartojimo pasekmės išryškėja ne iš karto. Toks požiūris būdingas daugumai vartojančių alkoholį žmonių. Kartais pripažįstama, kad būna problemų su alkoholiu, bet alkoholio neatsisakoma: bandoma gerti silpnesnius gėrimus, kontroliuoti dozę, daryti pertraukas. Tokiu būdu bandoma sau įrodyti, kad situacija valdoma.

c) demonstratyvus pervertinimas – tai retas atvejis, kai alkoholikas demonstratyviai pareiškia, kad jis yra alkoholikas, bet jo liga tokia sunki, kad pasveikti neįmanoma. Tai gali būti susiję su blogos savijautos baime, dažniau – demonstratyvi priedanga, kad galėtų netrukdomas toliau gerti.

2. Egocentrizmas. Alkoholikai savo elgesiu primena išlepintus vaikus – jie elgiasi taip, tarsi jų interesai būtų svarbiausi už viską. Jie įsitikinę, kad puikiai valdo savo gyvenimą ir kad niekas neturi teisės trukdyti gyventi taip, kaip jie nori. Pagrindinis jų noras – vartoti alkoholį tada ir tiek, kiek ir kada jie nori. Alkoholikai neperneša jokių prieštaravimų ir yra nepakantūs menkiausiam psichologiniam diskomfortui. Psichologai tai vadina žema frustracine tolerancija. Visas problemas alkoholikai sprendžia butelio pagalba ir nesupranta tų, kurie nesielgia taip pat ar nepritaria tam.

3. Nenuoseklumas ir asmenybės susidvejinimas. Alkoholikas lengvai meluoja, žada ir pamiršta, išgėręs kuria didingus planus, o po kelių valandų pagirių būsenoje jau viską neigia ir jaučiasi menkysta. Alkoholiko savęs vertinimas priklauso nuo to, kada jis išgėrė. Apsvaigęs jis vienoks, pagiringas – visiškai kitoks. Toks nenuoseklumas veda į asmenybės susidvejinimą. Šių būsenų geriantysis nesuvokia ir nesuriša tarpusavyje, tačiau aplinkiniams tai akivaizdu.

4. Inertiškumas. Alkoholikai nesusimąstydami plaukia pasroviui paskui savo priklausomybę metų metais, diena iš sienos. Jie nedaro jokių išvadų, nors daugelio organizmas jau neperneša alkoholio, ir organizmas jau siunčia akivaizdžius signalus. Net jei pastebi, kad tarsi savaime „atsiranda“ įvairios ligos, su savo priklausomybe to nesusieja ir gerti nenustoja. Dažniausiai guodžiasi žodžiais, kad „kai tik panorės, galės nustoti gerti“, bet taip ir lieka gyventi su šia iliuzija. Alkoholio vartojimo inertiškumas toks stiprus, kad nustoti gerti alkoholikui atrodo baisu – jis tiesiog neįsivaizduoja kitokio gyvenimo.

Verčiančios susimąstyti išvados, tiesa? Alkoholis suvienodina, atbukina ir sumenkina bet kokį žmogų. O problemos su alkoholiu sprendžiamos tik visišku alkoholio atsisakymu.

(Pagal gydytojo narkologo V. A. Melnikovo darbus, vertė ruvi.lt)