Autorius: Ruvi

Evoliucijos teorija pagal Vedas

Įvairios šiuolaikinės teorijos teigia, kad pasaulis vystosi ir progresuoja: iš paprastų formų – į sudėtingas, iš mažai išsivysčiusių – į pilnai išsivysčiusias, iš primityvių technologijų – į tobulas. T.y., vyksta progresas, o tai jau savaime yra gėris..

Visai kitokį požiūrį į evoliuciją dėsto seniausias pasaulyje mokymas – Vedos. Pagal jas šis pasaulis jau buvo sukurtas tobulas, nes kūrė jį tobulas Kūrėjas (kūrėjas visada išmintingesnis už savo kūrinį). O tai, ką mes šiandien vadiname progresu, iš tiesų yra.. regresas: iš tobulumo – į nuosmukį. Pasiaiškinkime, kodėl taip yra.

Pasaulinėje mitologijoje, įvairiose mokymuose ir šventraščiuose yra daugybė pasakojimų apie tai, kaip Dievai vaikščiojo po Žemę ir kūrė Rojų Žemėje. Vėliau sekdavo nuopolis: jis įvykdavo todėl, kad Žemės parametrai (išmatavimas) vertė prisitaikyti prie materijos, transformuotis, “įsižeminti“.

Plačiau šiuos procesus paaiškina aprašytas Vedose dėsnis apie keturis ciklus arba jugas (laikotarpius): Satjajugą (arba Aukso amžių), Tretajugą (Sidabro amžių), Dvaparajugą (Bronzos amžių) ir Kalijugą (Geležies amžių).

Kadangi šioje erdvėje laikas cikliškas, todėl prasidėjęs nuosmukis iš tobulumo taško gali vėl pasukti į tobulumą iš karto po to, kai pasiekia degradacijos maksimumą. Tačiau svarbu suprasti, kad tai – ne kažkoks beprasmiškas judėjimas ratu, bet – judėjimas spirale, kai kiekviename cikle įgauta patirtis praplečia sąmoningumą ir “iškelia“ į sekantį ciklą ne tik žmoniją, bet ir Žemę bei visas su ja susietas Visatos sistemas.

Tai ir yra tikroji evoliucija, augimas, vystymasis, turintis įtaką visai Kūrinijai, bet įgautos per naują patirtį savybės visuomet “patikrinamos“ paskutiniuoju ciklu. Tai tarsi egzaminas – žmonijai ir kiekvienam žmogui – leidžiantis toliau tęsti, plėsti patirtį ir kurti naujas galimybes, naujas erdves, išsaugojus dvasingumą (dievišką kibirkštį) pačiose žemiausiose (dualios) sąmonės būsenose, tankiausioje materijoje.

Kaip rodo istorija, ne visada tokie egzaminai buvo išlaikomi – tai matome ir pagal žuvusių (susinaikinusių) civilizacijų paliktus pėdsakus. Pagrindinis požymis, kad įvyksta posūkis į šviesą – tai žmonių “pabudimas“, kai jie pradeda matyti blogį, suprasti, kas yra blogis ir atgaivina amžinas dvasines vertybes. Kad geriau suprastume šių ciklų veikimo principus, pažvelkime į jiems būdingas savybes.

Satjajuga, arba Aukso amžius. Tai aukščiausia gerovė ir tobulumas. Žmonės šiuo laikotarpiu dvasingi, kilnūs, taikūs, kūrybingi, vieningi ir sveiki. Gyvena jie labai ilgai. Yra lygybė, žmonės gyvena harmonijoje vieni su kitais, su gamta, Kūrinija ir Kūrėju: jie yra bendrakūrėjai.

Tretajuga (Sidabro amžius). Čia palaipsniui jau vyksta dvasinis nuosmukis: tamsėja sąmonė, atsiranda ydos, žmonės pradeda skaldytis į įvairias grupes, kovoti tarpusavyje. Trumpėja gyvenimo trukmė, žmonės pradeda sirgti.

Dvaparajuga (Bronzos amžius). Pradeda vyrauti blogis ir ydos, atsiranda klasinis suskirstymas, išnaudojimas. Žmonės kariauja, juos užvaldo valdžios, pelno ir garbės troškimas. Atsiranda vis daugiau ligų ir dar labiau trumpėja amžius.

Ir paskutinis ciklas – Kalijuga (Geležies amžius), kurį aprašysiu plačiau, nes visos būdingos jam savybės dabar – aplink mus kaip ant delno, tereikia apsižvalgyti..

– Vyrauja dvasinis nuopolis, vyksta degradacija;
– Sąmonė užtemusi (užmigusi), todėl žmonės lengvai pasiduoda nuodėmėms ir blogiui;
– Nėra bendrų tikslų, bendros krypties ir prasmės;
– Bujoja melas, susvetimėjimas, priešiškumas ir karai. Klesti technokratija;
– Valdovai apvaginėja savo pavaldinius, dori elgetauja, nusikaltėliai klesti, verslo sėkmė priklauso nuo gebėjimo apgauti;
– Tik turtas laikomas žmogaus kilmės, gero elgesio ir gerų savybių kriterijumi. Teisingumas ir įstatymai priklauso tam, kas turi turtus;
– Žmogus laikomas brachmanu (dvasininku), tik dėl to, kad dėvi šventąją virvelę;
– Neturintis pinigų laikomas nedvasingu, o veidmainystė laikoma privalumu;
– Žemėje daugybė korumpuotų žmonių, o valdžia priklauso stipriausiems. Įžūlumas laikomas teisumu;
– Gyvenimo tikslu tapo pilvo prikimšimas.
– Vyrai ir moterys gyvena kartu tik dėl išorinio potraukio, vyro ir moters savybės vertinamos pagal jų seksualinius sugebėjimus;
– Santuoka tvirtinama tik žodiniu susitarimu;
– Sugebantis manipuliuoti žodžiais laikomas išsilavinusiu, o veidmainystė laikoma privalumu;
– Žmonių santykiuose – agresija, melas, egoizmas, paleistuvystė, pavydas;
– Tikėjimas, teisingumas, tyrumas, gailestingumas, gyvenimo trukmė ir fizinės jėgos mažėja diena iš dienos.

Būtent dėl užtemdytos sąmonės žmogus panyra į visas blogybes ir pamiršta savo tikrąją (aukštesniąją) prigimtį. O su užtemdyta (užmigdyta) sąmone tamsos periodo chaose nelengva pamatyti ir suprasti amžinųjų dėsnių veikimą. Tačiau kaip tik šiame tamsos bujojimo maksimume ir įvyksta lūžis, pabudimas – posūkis į šviesą.

Kodėl? Nes žmogaus prigimtis pradeda priešintis, o iškilęs blogis ne tik aiškiai matomas, bet ir pradeda žmogų spausti, slėgti, kol darosi nepakenčiamas.. Atsiranda gėrio, tiesos, žmoniškumo ir vienybės ilgesys, kurio dėka ir įvyksta esminis virsmas žmonių širdyse, sąmonėje, dvasioje.. Per kančias į žvaigždes: žmogus pradeda skirti tiesą nuo iliuzijų, o tiesa visada išveda į šviesą.

Taigi, tai ką mes šiandien laikome progresu, iš tiesų yra degradacija. Arba paskutinis egzaminas. Arba dugnas, nuo kurio turime atsispirti. Kad pakiltume į šviesą ir pradėtume evoliucionuoti – su nauja patirtimi ir giliu suvokimu apie tai, kas mus griauna, o kas kuria harmoniją 🙂 ..

(Iš paskaitų ir knygų apie Vedas, parengė – ruvi.lt)

Perpildytas indas

Kartą pas išminčių atėjo filosofijos profesorius.

Jis pradėjo kalbėti apie Visatą, Kūrėją, meditacijas ir uždavė daugybę klausimų. Tačiau, nelaukdamas atsakymų, be perstojo kalbėjo toliau.

Išminčius tylėdamas išklausė ir tarė:

– Jūs atrodote pavargęs. Atėjote iš toli, kopėte į aukštą kalną.. Prisėskite, pailsėkite. Leiskite iš pradžių pavaišinti jus arbata.

Profesorius kiek sutriko, bet linktelėjo ir prisėdo prie stalo. Kol kaito arbata, jo galvoje virte virė įvairiausios mintys, jis labai norėjo pasikalbėti..

Išminčius pažvelgė į profesorių ir pasakė:

– Palaukite, neskubėkite. Ką gali žinoti.. Kartais ir arbatos gėrimas gali būti atsakymas į klausimus.

Profesorius pritardamas linktelėjo, bet jau pradėjo abejoti, ar tik ne veltui čia atėjo.

“Koks keistas šis senolis“ – pagalvojo jis. “Kaip arbatos gėrimo metu įmanoma gauti atsakymus į tokius sudėtingus klausimus?..“

Tuo metu išminčius atnešė arbatinuką ir pradėjo pilti arbatą į puodelį. Ir kai puodelis persipildė, jis tebepylė.. Arbata pradėjo lietis per puodelio kraštus į lėktštelę, o paskui ir ant stalo.. o jis tebepylė..

Profesorius sušuko:

– Sustokite, ką jūs darote?! Ar nematote, kad puodelis jau pilnas ir arbata liejasi ant stalo?..

Išminčius atsakė:

– Bet tas pats vyksta ir su jumis.. Jūsų protas taip perpildytas visokiausiomis mintimis, kad jei aš ir atsakysiu jums – jūsų galvoje tiesiog nebus vietos naujoms žinioms. Net kambarys jau persipildė jūsų mintimis. Sugrįžkite namo, išvalykite savo proto “indą“, o tuomet vėl ateikite. Iš pradžių išlaisvinkite nors truputį erdvės savyje..

(Autorius nežinomas, vertimas – ruvi.lt)

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Pažinimo džiaugsmas per bendravimą

Žingeidumas – įgimta žmogaus savybė. O užslopina jį įvairūs šiuolaikiniai standartai, apribojimai, dogmos, ir vietoje žingeidumo, laisvo mąstymo, laisvo apsikeitimo informacija ir kūrybinio bendradarbiavimo atsiranda taisyklės, nuostatos, šablonai, rėmai.

Tuomet ieškome patvirtinimų tam, kas atitinka standartus ir priešinamės tam, kas gali juos sugriauti. Tačiau nėra jokių sustingusių žinių ar galutinių atsakymų. Visata, Kūrėjas ir Kūrinija taip pat nuolat vystosi, keičiasi..

Bet kokia informacija yra daugiasluoksnė: mes galime žiūrėti į ją iš daugybės taškų, pakopų, amžiaus tarpsnių, sąmonės lygmenų, proto ar širdies pozicijų. Prisiminkime, kaip žiūrėjome į pasaulį būdami vaikai ir kaip žiūrime dabar.. Kaip mato pasaulį jaunas žmogus ir senolis išminčius..

Mes galime mokytis visą gyvenimą! Savo akiratį plečiame stebėdami gamtą ir gyvenimą, skaitydami knygas ir bendraudami. Bendravimas – taip pat įgimtas mūsų poreikis. Truputį liūdina, kad bendravimas praranda apsikeitimo informacija, susitarimo, santarvės, bendros kūrybos, naujų atradimų funkciją ir tampa barnių, ginčų ir net konfliktų įrankiu.

Mes svetimėjame, mes vis mažiau bendraujame.. Todėl panagrinėkime bendravimo problemas, nes turime nemažai ribojančių įpročių, kuriuos formuoja šabloninis mąstymas ir kurie trukdo keistis informacija, priimti naują informaciją arba net užgesina norą bendrauti.

Pavyzdžiui – įprotis tapatintis, lygintis su kitais. Įsivaizduokime, kad žmogus kažką pasakoja, o mes, nelaukdami pasakojimo pabaigos, įsiterpiame ir pradedame savo pasakojimą: “O aš.., O man.., Ir aš..“ Pažįstama? Tokį įprotį turi labai daug žmonių, ir jis permuša bet kokį norą dalintis informacija.

Dar vienas nemalonus įprotis – apibendrinti, pritaikyti šablonus. Jie taikomi išgirstai informacijai arba žmogui: bandoma klasifikuoti, daryti apibendrinimus, diagnozuoti, vertinti pagal stereotipus, taikyti šablonus. Šis įprotis bet kokiame pokalbyje sukelia įtampą.

Kitas įprotis – baimė neatitikti kažkieno lūkesčių ar pripažintų standartų. Tai didelis stabdis laisvam mąstymui ir pažinimui. Pokalbyje žmogus bijo išreikšti savo nuomonę arba pritarti tam, kas neatitinka pripažintų autoritetų.

Paplitęs ir įprotis priešintis permainoms. Tokiu atveju žmogus net nesigilindamas į naujos informacijos esmę, kategoriškai neigia ją, nes nauja jam nesuprantama, o todėl nepriimtina. Iš esmės natūralu iš karto nepriimti tai, ko nepažįsti, tačiau kai kategoriškai atmetama viskas, kas nauja – tai tampa ribojančiu įpročiu.

Neretas ir įprotis ginčytis. Toks žmogus pradeda ginčytis beveik visada, ir priežasčių tam gali būti daug: noras pasipuikuoti žiniomis, siauras dogmatinis mąstymas, noras pažeminti, egocentrizmas ar tiesiog nemokėjimas bendrauti.

Ir, keisčiausias – įprotis apgaudinėti save. Kai trūksta patirties arba faktų, žmonės susigalvoja nebūtų savybių kažkokiems reiškiniams ar žmonėms. Jie gyvena iliuzijomis ir jokių naujų minčių į savo pasaulį neįsileidžia.

Labai norėtųsi susigrąžinti, atgaivinti bendravimo džiaugsmą ir pažinimą per bendravimą. Įvairios technikos naujovės ir mūsų šabloninis gyvenimo būdas pamažu tai naikina: bendraujame prabėgomis, paskubomis, atsainiai.

Bet juk mūsų rankose atgaivinti sveiką, prasmingą bendravimą – kai žiūrime į akis kalbėdamiesi, kai atsakome į visus vaikų klausimus, kai išklausome vyresniųjų gyvenimo išminties, žavimės jaunimo kūrybinėmis idėjomis, ieškome bendrų sprendimų, sutarimo, vienybės.. Tuomet ir atgimsta pažinimo džiaugsmas per bendravimą 🙂 .

Juk pažinimo erdvė – beribė.. Ir mes visada turėsime kuo pasidalinti 🙂 .

Mąstymo virusai

Mūsų mąstyme yra daugybė mąstymo (mentalinių) virusų, t.y., sąvokų (dogmų, šablonų, melo), kurios iškraipo mūsų mąstymą, o kartu – mūsų pasaulėžiūrą ir visą mūsų gyvenimą. Užsikrėsti tokiais virusais gali kiekvienas žmogus, bet atpažinti juos nėra lengva.

Nelengva todėl, kad labai daug žmonių negali atskirti teisingos, paremtos faktais arba realia patirtimi informacijos nuo kažkieno nuomonių, prielaidų ar interpretacijų. O jei klaidinga informacija – klaidingos ir išvados, kuriomis žmogus pradeda vadovautis gyvenime.

Tai tarsi virusai kompiuteryje: kompiuteris gali turėti galingą procesorių, talpų kietąjį diską, daug operatyvinės atminties, geriausią sisteminį aprūpinimą, bet jei į sistemą patenka virusas – darniai veikęs kompiuteris tampa neveikiančių pagal paskirtį detalių krūva.

Taip ir su žmogumi: išoriškai jis nepasikeičia – mąsto, kalba, dirba, bet.. išderintai, iškreiptai, neišnaudodamas savo unikalių galimybių. Tuo tarpu teisingai įvertinti, išnagrinėti kažkokį reiškinį ar situaciją, padaryti išvadas ir jas deramai pritaikyti gyvenime galima tik tuomet, kai žmogus remiasi teisinga informacija ir visomis gamtos dovanotomis savybėmis.

Mūsų protas – labai galingas instrumentas, bet paveiktas mentalinių virusų, jis tampa nevaldomas ir pradeda gyventi “savo gyvenimą“, kuris visiškai priklauso nuo išorinių poveikių, o žmogus.. tiesiog keliauja paskui jį, galutinai prarasdamas valią ir gebėjimą laisvai mąstyti.

Šiai dienai yra išskirti keli mąstymo virusų tipai. Pažvelgę atidžiau į gyvenimą, tikrai juos atpažinsime..

Pirmasis tipas – mentalinės šiukšlės, arba tarpusavyje nesusijusios informacijos fragmentai. Iš kur jie atsiranda? Tai gali būti kažkokia nepilna, nesuprasta, nesuvokta, nereikšminga ar primiršta informacija (jos galime “prisigaudyti“ iš radijo, televizijos ir pan.)

Tačiau mūsų mąstymo procesų ypatumas tame, kad protas “priima“ tik vientisą informaciją. Todėl bet kokius atskirus informacijos fragmentus mūsų smegenys apjungia, “sukurdamos“ trūkstamas dalis. Rezultatas – kakofonija mintyse, arba – be perstojo “plepantis“ protas.

Antrasis mąstymo virusų tipas – melas. Jis gali būti tikslingas arba netyčinis (nesąmoningas). Tikslingas melas – savanaudiškos manipuliacijos, siekiant melą pateikti kaip tiesą, iškreipti tikrąsias vertybes, sąmoningai iškreipti realybės suvokimą, suklaidinti.

Netyčinis melas – kai apgautas žmogus meluoja kitiems, įsitikinęs, kad sako tiesą. Abiem atvejais melas daro didžiulę, o kartais ir neatitaisomą žalą žmogaus mąstymui ir visam gyvenimui.

Trečiasis tipas – virusas “įsilaužėlis“. Tai bauginimai, gąsdinimai, kai per baimę žmogus verčiamas elgtis taip, kaip reikia “šeimininkui“, kuris žada “apsaugoti“, “padėti“. Sukeltas baimės jausmas pavergia ir išsekina, jos paveiktas žmogus nesugeba adekvačiai vertinti situaciją.

Čia galima priskirti gąsdinimus “pasaulio pabaigomis“, kurių datos vis kaitaliojamos ir visas kitas išgalvotas grėsmes.

Ketvirtasis tipas – virusas-parazitas. Jo tikslas – sukelti gailestį, pareigos ar kaltės jausmą. Naudojant apgaulę ar atvirą melą, manipuliuojama žmogaus jausmais, kol palaužiama jo valia. Visuomenėje tai įvairūs aferistai ir apgavikai. Jie pradeda veikti nepastebimai, tačiau išsekina kaip tikri parazitai.

Penktasis mąstymo virusų tipas – virusas-pavergėjas. Tai tikras agresorius, kuris pavergia sąmonę. Įdiegiamas per dogmas ir “autoritetų“ nuomones, kurios pateikiamos kaip faktai. Šio mąstymo viruso paveiktas žmogus negali atskirti tiesos nuo melo, negali daryti teisingų išvadų, todėl tampa svetimos valios vykdytoju.

Įveikti tokį virusą labai sunku, nes sąmonė labai kietai užmigdoma ir žmogus visiškai atpranta savarankiškai mąstyti – jis “mąsto“ dogmomis ir svetimomis nuomonėmis. Visuomenėje tai gali būti sektos, įvairios agresyvios ideologijos grupuotės.

Visų mąstymo virusų poveikis vienodas: iškreiptas mąstymas, užtemdyta sąmonė, iliuzinė pasaulėžiūra, neadekvatus realybės suvokimas, valios ir laisvės praradimas, dvasinio potencialo užslopinimas, depresijos, dorovinis nuosmukis, sveikos nuovokos praradimas..

Kaip to išvengti? Suprasti, kad visi šie virusai įneša didžiules paklaidas į mūsų mąstymą, kurie paskui negatyviai veikia mūsų gyvenimą – prasideda nesėkmės, prarandame pasitikėjimą savimi. Jie atitraukia mus nuo svarbiausių dalykų gyvenime – dvasinio augimo, dvasinio potencialo išskleidimo.

Todėl jei gyvenime daug negatyvumo – peržvelkime savo mąstymo eigą, ieškokime mąstymo virusų. Stebėkime gyvenimą: pasekmes ir priežastis, minčių poveikį veiksmams. Visų veiksmų pradžia – mūsų mintyse. Kai mintys tyros, doros, teisingos – tiems virusams tiesiog nėra terpės gyvuoti!

Ir, žinoma – profilaktika.. Tikrinkime informaciją, pajuskime, pamatykime jos poveikį mūsų gyvenimui – tiesa visada atneša aiškumą, vidinę stiprybę ir harmoniją. O vidinė harmonija būtinai atsispindi išoriniame gyvenime 🙂 ..

Dramblys ant grandinės

“Kai buvau mažas, aš labai mėgau cirką, ir labiausiai cirke man patiko laukiniai gyvūnai. Mane ypač žavėjo dramblys – visų vaikų numylėtinis.

Pasirodymų metu šis didžiulis laukinis gyvūnas visiems demonstravo savo neįtikėtiną jėgą, dydį ir svorį. Bet tuoj po pasirodymo ir iki pat sekančio išėjimo į sceną dramblys visą laiką buvo pririštas prie grandinės, kurios vienas galas buvo pritvirtintas prie jo kojos, o kitas – prie įsmeigto į žemę kuolelio.

Tai buvo nedidelis medžio kuolelis, kelis centimetrus įsmeigtas į žemę. Ir nors grandinė buvo stora ir tvirta, tačiau man buvo akivaizdu, kad toks stiprus gyvūnas, kuris gali išrauti medį su šaknimis, galėtų lengvai ištraukti tą kuolelį ir pabėgti.

Kas jį laiko? Kodėl jis nepabėga?

Cirko dramblys nepabėgo todėl, kad nuo vaikystės buvo pririštas prie tokio kuolelio. Kad išsilaisvintų, drambliukas traukė jį iš visų jėgų, tačiau nežiūrint visų jo pastangų, jam tai nepavykdavo, nes tuo metu kuolelis jam buvo neįveikiamas.

Vakare jis krisdavo iš nuovargio, o ryte bandė vėl ir vėl.. Kol vieną lemtingą drambliukui dieną jis pasidavė likimui ir pripažino savo bejėgiškumą.

Šis didelis ir galingas dramblys nepabėga iš cirko, nes galvoja, kad negali to padaryti. Jo atmintyje išliko tas vaikystėje patirtas bejėgiškumo jausmas. Blogiausia, kad jis nė karto nesuabejojo tais prisiminimais, todėl niekuomet daugiau nebandė ištrūkti.

Mes visi truputį panašūs į tą cirko dramblį: šiame pasaulyje esame pririšti prie šimtų “kuolelių“, ribojančių mūsų laisvę. Mes gyvename galvodami, kad “negalime“ daryti daugybės dalykų tik todėl, kad kažkada, labai seniai, kai buvome maži, mes bandėme kažką padaryti, bet tuo metu mums tai nepavyko.

Tuomet mes pasielgėme kaip šis dramblys – “įsirašėme“ į savo atmintį nuostatą: “Negalėjau, negaliu ir niekada negalėsiu“. Mes išaugome su tokia nuostata, todėl daugiau nei karto nepabandėme ištraukti kuolelio..

Kartais, girdėdami grandinės žvangesį, mes pažvelgiame į kuolelį ir galvojame: “Negaliu ir negalėsiu niekada“..“

Autorius – Chorche Bukaj, vertė – ruvi.lt

Visiems gero artėjančio savaitgalio 🙂 !

Overtono langas

Kažkas iš klasikų sakė, kad žmogų sunku apgauti, bet įtikinti žmogų, kad jį apgavo – dar sunkiau. “Overtono langas“ – mūsų laikais plačiai taikoma manipuliavimo technika, kuri pavadinta jos sumanytojo – Dž. P. Overtono vardu.

Kaip teigė šios technologijos autorius – jos pagalba galima įdiegti į visuomenės sąmonę bet kokią, kad ir pačią absurdiškiausią idėją. Ir tai ne primityvus “smegenų plovimas“, o subtili ir gerai veikianti technologija.

Susipažinti su ja reikia kiekvienam – ne tik tam, kad nagrinėtume jos moralinę pusę, bet tam, kad suprastume – kaip mumis manipuliuoja, ir kodėl be pasipriešinimo, o kartais net su džiaugsmu, priimame absurdiškiausias idėjas, kaip savaime suprantamas..

“Overtono langas“ itin efektyvus todėl, kad diegiamas nuosekliai, palengva – daromas nepastebimas sisteminis poveikis nuo pradžių iki pat idėjos įgyvendinimo. T.y., nuo stadijos “neįmanoma“ iki stadijos “aktuali politika“ – kai idėja įskiepijama į masių sąmonę ir įtvirtinama įstatymais.

Pažvelkime, kaip veikia ši technologija.

Nulinė stadija. Ji dar vadinama stadija “tai neįmanoma“, kai vyrauja iškeliamos idėjos neigimas dėl akivaizdaus prieštaravimo moralei, kai visiems matomas jos absurdiškumas. Todėl kyla natūralus pasipriešinimas. Šios stadijos tikslas – pradėti kelti norimą temą į viešumą ir iš kategorijos “tai neįmanoma“ pervesti ją į radikalių idėjų kategoriją.

Stadija “Kaip tai drąsu!“ Čia būtinai primenama žodžio laisvė, leidžianti kalbėti bet kokia tema. Pradedama remtis mokslu – juk mokslas tyrinėja įvairias sritis, todėl surandamas “autoritetingas“ mokslinis patvirtinimas siūlomai idėjai.

Prasideda diskusijos “remiantis moksliniais tyrimais“ – o tai jau kitas “lygis“ – respektabilus ir daugeliui priimtinas. Ir čia “Overtono langas“ šiek tiek prasiveria: juk kai siūloma idėja nagrinėjama “moksliškai“ – keičiamas ir požiūris į ją, o kartu garantuojamas perėjimas iš visiško neigimo į pozityvesnę poziciją.

Šalia mokslinių diskusijų būtinai turi atsirasti ir “būrelis radikalų“, aršių siūlomos idėjos šalininkų – kad dar labiau prasiplėstų diskusijų ratas. Jie reikalingi ir tam, kad būtų atsvara priešininkų stovyklos radikalams, kurie siūlo susidoroti su naujos idėjos šalininkais.

Rezultatas – apie nepriimtiną idėją vis plačiau diskutuojama, ir ji pereina iš vienareikšmiškai “juodos“ į “pilką“.

Stadija “O kodėl gi ne?“ Šioje stadijoje siūloma idėja pervedama iš radikalių kategorijos į įmanomų kategoriją. Tęsiamos “mokslinės“ diskusijos, cituojami mokslininkai ir moksliniai tyrimai. Kiekvienas, išdrįsęs prieštarauti, apšaukiamas neišprususiu, atsilikusiu, dviveidžiu.

Labai svarbus momentas – siūlomai idėjai sugalvojamas gražus pavadinimas: sukuriamas eufemizmas (t.y., vietoje bauginančio ar grubaus žodžio pradedamas naudoti švelnesnis, neutralesnis).

Tokio naujo pavadinimo tikslas – nukreipti dėmesį nuo idėjos absurdiškumo, jos esmės (atskirti žodį nuo formos) ir suteikti jai nebūtų gerų savybių, “humanizuoti“ ir tuo pačiu paruošti pagrindą jos pripažinimui ir įteisinimui.

Stadija “Taip ir turi būti“. Po to, kai paruošiamas pagrindas siūlomos idėjos įteisinimui, atsiranda galimybė dar plačiau atverti “Overtono langą“ – pervesti idėją iš įmanomų kategorijos į racionalių kategoriją.

Šiame etape siūlomai idėjai dirbtinai sukuriamas “mūšio laukas“. Priešininkai – būtinai radikaliai nusiteikę vienas kito atžvilgiu. Žmonės, kurie natūraliai priešinasi absurdiškai idėjai, taip pat priskiriami “radikaliems“ priešininkams.

Specialiai provokuojami ir rodomi agresyvūs, nestabilių emocijų idėjos priešininkai – kad sukurtų psichopatų įspūdį. O siūlomos idėjos šalininkai tokios kovos fone kviečia “blaiviai mąstyti“, “remtis mokslu“, “nebūti atsilikusiais ir agresyviais“.

Na, o “mokslininkai“ ir žurnalistai šiame etape aktyviai diegia mintis apie siūlomos idėjos “normalumą“. Dabar idėja pereina iš racionaliųjų kategorijos į populiariąją kategoriją.

Stadija “Gražioje šviesoje“. Kad siūloma idėja dar labiau išpopuliarėtų, ji susiejama su istorinėmis, mitologinėmis arba įžymiomis šiuolaikinėmis asmenybėmis. Ji masiškai aptarinėjama, aprašoma, rodoma televizijoje, filmuose, videoklipuose, dainų tekstuose.

Ir tuo momentu, kai visi apsipranta su ta idėja ir visos kalbos apie ją atsibosta – pasirodo paruoštas “specialistas“, kuris pasiūlo legalizuoti, įteisinti idėją. Legalizacijos pateisinimui jai suteikiamas nebūtos “doros“ savybės.

Stadija “Mes esame valdžia“. Šis etapas pradedamas tuomet, kai idėja išpopuliarinta ir ją jau galima pervesti iš populiarios kategorijos į aktualios politikos kategoriją.

Prasideda įstatyminės bazės ruošimas. Suaktyvėja tam paruošta grupė valdžioje. Publikuojamos socialinės apklausos, tariamai patvirtinančios pritarimą idėjos legalizavimui. Viešai pasisako politikai.

Visuomenei diegiama dogma “Šią idėją draudžiama drausti“. Aktyvuojama tolerancijos tema. “Overtono langas“ atsiveria pilnai, šiame paskutiniame etape visuomenė jau pilnai palaužta, nors sveikos nuovokos žmonės niekada nesutiks su absurdiškos idėjos įteisinimu.

Rezultatas pasiektas. O priimti įstatymai, kurie griauna žmonių moralės normas, neišvengiamai pasieks ir mokyklas, ir vaikų darželius. O tai reiškia.. kad sekanti karta užaugs demoralizuota, be moralinių nuostatų.

Iš esmės labai liūdna skaityti apie tokius “išradėjus“ ir jų taikomas technologijas. Tačiau kai pažvelgi į mūsų gyvenimą – pamatai, kiek absurdiškų idėjų pagal jas buvo ir tebėra skiepijama.

Kartais tiesa būna labai karti. Bet tik žinodami ją, galime atpažinti įvairias manipuliacijas ir nepasiduoti joms. Tik Tiesa mus visus išlaisvins 🙂 !

(Iš knygų ir paskaitų apie manipuliacijas žmonių sąmone, parengė ruvi.lt)

Nešantys Šviesą..

Šie žmonės gali būti minioje, bet jie – ne minios dalis..

Šie žmonės gyvena Sistemoje, bet Sistema negyvena juose..

Jie gyvena tarp paprastų žmonių, bet kartu yra ir paprasti, ir nepaprasti.

Jie yra tarp “vidutinių statistinių vienetų“, išmokytų laikytis minios programų, bet nepaklūsta toms programoms.

Jie laisvi nuo stereotipų ir primestų netikrų vertybių.

Jie vertina savo laisvę, jie vis labiau išsilaisvina nuo iliuzijų, jie brangina savo unikalumą, todėl pirmiausiai įsiklauso į save, o ne į svetimas nuomones.

Pirmiausiai jie klausosi savo vidinio balso šnabždesio. Tai – pagrindinis orientyras jų Kelyje.

Jūs galite sakyti jiems tūkstančius žodžių, duoti tūkstančius patarimų, bet jei tai nesiderins su jų vidiniu balsu – atsakydami jie tik nusišypsos ir nueis toliau savo Keliu.

Iš pažiūros tai paprasti, niekuo neišsiskiriantys žmonės..

Bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Tačiau tereikia prieiti arčiau, ir kažkas priverčia iš pradžių suklusti.. o paskui jus užlieja neapsakoma ramybė..

Vien buvimas šalia tokių žmonių pripildo jus energija ir nepažįstama jėga, paskui kurią norisi sekti..

Kažkas kardinaliai skiria šiuos žmones nuo kitų..

Jų atviras, tiesus žvilgsnis persmelkia kiaurai, tarsi rentgenas..

Jie žino, ko nori.

Jie žino, kaip to pasiekti. Ir jie pasiekia viską. Ir tai ne egoizmo klausimas, ar visuotino pripažinimo, liaupsių ir apdovanojimo klausimas.

Jie nori palikti po savęs prasmingą ir naudingą pėdsaką.

Jie nori parodyti kitiems, kad kiekvienas žmogus gali labai daug.

Jie nori parodyti, kad galima gyventi kitaip – vieningai ir harmoningai.

Jie nori padėti kitiems žmonėms vystyti jų gabumus, ir – atverti akis, atverti širdis..

Jie žino, kad kiekviename žmoguje slypi neįtikėtinos, Gamtos dovanotos galimybės..

Mes jaučiame jų jėgą. Jėgą, kuri slypi už žodžių – žmogiškos esmės jėgą. Unikalumo, atviros ir spinduliuojančios širdies jėgą.

Ir jei jūs dar nesutikote tokių žmonių – būtinai atpažinsite juos, kai susitiksite 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Gero savaitgalio visiems 🙂 !

Žvilgsnis į ateitį

Jei vienu žodžiu reikėtų apibūdinti mūsų dienų gyvenimą, ko gero, geriausiai tiktų žodis “krizė“. Ir nelengva įžvelgti šviesą tunelio gale, kai gyvename lyg ant ugnikalnio, krečiami vis naujų konfliktų, ekonominių svyravimų ir nežinios dėl rytojaus.

Kodėl taip yra ir kodėl didžiulis būrys visokiausių specialistų nesugeba rasti sprendimų? Pasirodo, esmė – sistemoje, kurioje mes visi gyvename. Ji griūva, nors.. jos niekas negriauna, nes – paradoksas – griovimo mechanizmai jau yra pačioje sistemoje.

Ekonomistas, filosofas, visuomenės veikėjas ir rašytojas Jeremy Rifkin – vienas iš šiuolaikinių mokslininkų, kuris prognozuoja greitą kapitalizmo griūtį. Tokią išvadą jis padarė tyrinėdamas ekonomikos ir socialines problemas, ekologiją, etiką.

Griūtis visada skausminga, tačiau mokslininkas įsitikinęs, kad dabartinę ekonominę paradigmą, kurios griaunantis pagrindas – konkurencija, pakeis sistema, kurioje aukščiau visko bus bendradarbiavimas.

Tai ne tik įmanoma, bet logiškai neišvengiama: žlugus senajai sistemai, žmonija turi žengti sekantį žingsnį savo evoliucijoje. Kas gi laukia mūsų po dabartinės sistemos griūties?

Tai naujos idėjos, tikslai ir užduotys. Prioritetas – žinios, informacija. Išsilavinimas bus laisvai visiems prieinamas ir kiekvienas galės dalintis žiniomis su kitais.

Visų šalių moksleiviai ir studentai galės vienu metu lankyti virtualias paskaitas ir ne tik mokytis įvairių dalykų ir specialybių, bet ir keistis idėjomis, kurti, bendradarbiauti.

Vyraus kitoks, mums dar neįprastas, pagarbus požiūris į žmogų, į jo galimybių ir talentų vystymą. Bus įgyvendinami svarbiausi mūsų poreikiai – bendrauti, bendradarbiauti, kurti visų labui.

Daug ginčų sukėlė J. Rifkin tvirtinimas, kad ateityje nebus reklamos.. Juk gamins tik reikalingas, kokybiškas prekes, todėl kiekvienas sąmoningai, be poveikio pasirinks tai, kas jam tikrai reikalinga.

Užgimstanti ekonominė sistema bus skaidri – visi galės matyti resursų paskirstymą, informaciją apie prekių gamybą ir galės dalyvauti įvairiausių klausimų sprendimuose. Paklausą tirs pagal poreikius: visuomenės apklausas, rekomendacijas ir patarimus.

Iš pagrindų pasikeis ir energetinė sistema – ji bus decentralizuota. Kiekvienas namų ūkis, kiekviena patalpa turės autonominį elektros aprūpinimą iš atsinaujinančių energijos resursų. Perteklius galės būti perskirstytas bendroms reikmėms.

Žinoma, tai bus kitokie, ekologiški energijos ištekliai, kurie jau dabar yra, tačiau dėl didelės kainos ar dėl monopolistų veiksmų dar neprieinami visiems.

Efektyvesnis ir produktyvesnis Žemės resursų panaudojimas ir perėjimas prie atsinaujinančių energijos resursų – kertiniai gimstančios ekonomikos paradigmos bruožai.

Bus plačiau taikomas ir internetinis ryšys – galėsime matyti resursų paskirstymo, valdymo ir ekonomikos procesus, įvairius projektus ir prekes. Turėsime įvairių palengvinančių gyvenimą valdymo programų namuose, automobiliuose, buityje.

Kapitalizmas privertė mus visus bijoti, užsidaryti, slėptis, saugotis.. Naujoje sistemoje mes tapsime atviresni pasauliui ir nuoširdesni, išmoksime dalintis, padėti, rūpintis bendrais reikalais – juk esame socialiausios būtybės Žemėje 🙂 .

Svarbiausia – tai, kad rinkos santykių pabaiga padarys mus visus laimingais! Mokslininkas teigia, kad visuomenėje, kur bus patenkinti svarbiausi žmogaus poreikiai, o prekės visiems prieinamos, o vėliau ir nemokamos – mes galėsime pagaliau atrasti balansą tarp nepritekliaus ir pertekliaus.

Mes išsigydysime nuo godumo, egoizmo, kaupimo ir išmoksime dalintis. Ir nors mums nuolat teigė, kad žmogų motyvuoja tik noras praturtėti, mes pamatysime, kad žmogus labiausiai ilgisi paprasčiausio bendravimo – be ambicijų, pykčio ir įtampos.

Iš tiesų mes norime vienytis, bendradarbiauti, mylėti ir draugauti – juk visa tai daro mus laimingais.. Turime įvertinti savo praeitį, padaryti išvadas, atsisakyti visko, kas mus visus skaudina ir drąsiai žengti į ateitį.

Ir tada baigsime pagaliau kovoti ir griauti. Pradėsime vienytis ir kurti – tuomet prasidės augimas, vystymasis, klestėjimas – kaip didelėje ir draugiškoje šeimoje: visų labui 🙂 .

(Pagal Jeremy Rifkin knygą, parinko ir vertė – ruvi.lt)

Deimantas

“..Kol tu neprisilieti prie Mokymo,
kalnai – tai kalnai, o upės – tai upės.
Kai pradedi mokytis,
kalnai – jau nebe kalnai, o upės – jau ne upės.
Bet po to, kai pasieki nušvitimą,
kalnai – tai vėl kalnai, o upės – vėl upės..“

Mokytojas papasakojo apie tai, kaip vaikystėje jis pamatė deimantą ir pagalvojo: “Koks gražus akmenėlis!“

Paauglystėje jis sužinojo, kad deimantas yra brangakmenis.

Tapęs jaunuoliu jis sužinojo, kad deimantas yra kiečiausias natūralus mineralas.

O tapęs Mokytoju ir įgijęs išmintį, jis vėl pamatė, kad deimantas tėra paprastas akmuo..

Kiekvieną kartą, kai plėtėsi jo sąmonė, deimantas atsiverdavo jam vis iš naujos, dar nematytos pusės.

Mokytojas baigė savo pasakojimą, o mokinys negalėjo nuslėpti savo nuostabos:

– Nejaugi vaikas ir išminčius lygūs?? O jei taip, tai kam tuomet reikia mokytis ir semtis gyvenimo išminties?..

Mokytojas nusišypsojo ir atsakė:

– Ne, vaikas ir išminčius negali būti lygūs.. Vaikas nevertina deimanto, nes nežino jo vertės. Išminčius gi nevertina deimanto, nes žino jo vertę – jis žino, kad nei laimės, nei meilės ar išminties už jį nenusipirksi..

(Pagal S. Šepel alegoriją, vertė ruvi.lt)

Visiems gero artėjančio savaitgalio 🙂 !