Autorius: Ruvi

Svarbiausi klausimai

Ko gero, kiekvienas žmogus, paklaustas, ar pažįsta save, atsakytų teigiamai. Jis gyvena, jis turi tam tikrą charakterį, jis priima sprendimus, jis kasdien mato save veidrodyje.. Žinoma, pažįsta!

Tačiau kodėl jis toks? Ar tai jis tikrasis? Ar jis pilnai išreiškia save? Kas suformavo ar įtakojo jo pasaulėžiūrą? Ar gali įtakojamas žmogus būti savimi?

Klausimas “ką reiškia būti savimi“ – sudėtingiausias, nes dažniausiai tai siejama su egoizmo apraiškomis. O išdrįsęs būti savimi žmogus paniekinamai apšaukiamas “balta varna“.. Tuo tarpu būti savimi reiškia gyventi pagal savo tikruosius vidinius-dvasinius poreikius ir žmogiškąją prigimtį, t.y., – būti dvasingu žmogumi.

Kiekvienas žmogus turi neribotą vidinį dvasinį potencialą – tai kūrybinė saviraiška, individualūs gabumai ir talentai, o taip pat – įgimtos dorovinės savybės: sąžinės jausmas, vienybės pojūtis, gebėjimas besąlygiškai mylėti.

Šis dvasinis potencialas gali būti vystomas, bet gali būti ir nuslopintas – žmogaus gyvybinė energija tokiu atveju nukreipiama į grynai išorinius, primestus tikslus.

Tam, kad atskirtume tikruosius vidinius-dvasinius poreikius nuo išorinių tikslų, turime suprasti, kad gyvename tam tikroje sistemoje, kuri visiems mums daro poveikį – nuolat mus nukreipia į išskirtinai išorinius tikslus.

Mes taip įsitraukiame į tuos primetamus išorinius tikslus, kad prarandame gebėjimą suprasti savo tikruosius vidinius poreikius. O laikui bėgant pradedame išorinius tikslus laikyti savo tikraisiais poreikiais ir manome, kad jais mes ir išreiškiame save..

Dabartinė gyvenimo sistema iš visų žmonių daro vartotojus, o ne gyvenimo valdytojus, kūrėjus. Mes mąstome kaip vartotojai, gyvename kaip vartotojai (vartotojiškai žiūrime į tarpusavio santykius, į Žemę, į meilę..) ir galvojame, kad išoriniai poreikiai ir jų tenkinimas tai ir esame mes tikrieji.

Pasaulis užkrėstas vartojimo bacila, todėl dauguma žmonių gyvena primestą, o ne savo gyvenimą. Juos skatina parduoti save tikrąjį už teisę naudotis išorinėmis “gėrybėmis“ ir “vertybėmis“ (primetamais elgesio šablonais ir rėmais).

Taip dvasingumas, žmoniškumas palengva keičiamas pinigais, egoizmu ir savanaudiškumu. O žmogus beveik neturi sričių, kur gali veikti pats, savo laisva valia: jis tegali rinktis iš to, kas jam siūloma, bet dažniau yra nukreipiamas ar įpareigojamas atlikti svetimą valią.

Tačiau anksčiau ar vėliau dėl tokio gyvenimo kyla vidiniai prieštaravimai (neatitikimas tarp vidinių ir primetamų poreikių), įtampa, vidinės tuštumos, beprasmybės pojūtis. Toks gyvenimas neteikia džiaugsmo, nes žmogus neišskleidžia savo vidinio dvasinio potencialo.

Kai esame orientuoti į išorę, visada esame įsitempę, nes turime reaguoti į išorinius dirgiklius, kuriais sistema nuolat “aprūpina“: tai negatyvios žinios, konfliktų ir karų kurstymas, spaudimas mokesčiais, kainų kėlimas, nežinia dėl rytojaus ir įstatymai, pagal kuriuos gyventi darosi neįmanoma..

Tai sistemos degradacija, kurios ryškiausias pavyzdys – neadekvačiai aukštos kainos už gyvybiškai svarbias medicinines operacijas arba sunkių ligų gydymą. Tai nužmogėjimo požymis – kai būtina pagalba gyvybės ar mirties akivaizdoje paverčiama tiesioginiu, atviru šantažu pinigais.

Ir toks žmoniškumo nuopolis vyksta todėl, kad žmonės yra nuolat atitraukiami nuo savo vidinio dvasinio potencialo, kurį pamažu pakeitė pinigai.

Tačiau tai negali tęstis iki begalybės, juk gyvename dualiame pasaulyje: šalia įdiegtos žmonių gyvenimo sistemos yra kitas pasaulis – Amžinasis Kūrinijos, arba Visatos Harmonijos pasaulis.

Dabartinė žmonių gyvenimo sistema neatitinka Visatos Harmonijos dėsnių, o dirbtinai sukurtas spaudimas dvasinei žmogaus prigimčiai pagimdė begalinį poreikį ir troškimą gyventi pagal prigimtinius dvasinius poreikius.

Todėl žmonės sugrįžta prie sakralinių dvasinių žinių ir senųjų Mokymų – vis daugiau žmonių užduoda sau svarbiausius gyvenimo klausimus ir atranda prasmę bei gyvenimo džiaugsmą tylioje kasdieninėje tarnystėje – pagelbėjant kenčiančiam, bėdoje atsidūrusiam žmogui ir savo gyvenimu rodant žmoniškumo pavyzdį.

Kiekvieno dvasingo žmogaus doros mintys ir geri darbai pamažu keičia užsistovėjusią, slegiančią visų mūsų realybę – taip veikia harmonijos, pusiausvyros atkūrimo   dėsniai. Ir galiausiai kiekybiniai pokyčiai peraugs į kokybinius pokyčius, kurie neišvengiamai pasireikš visų mūsų gyvenime.

Žemė – visų mūsų bendri Namai. Pradėti pokyčius ir sukurti harmoniją Žemėje gali tik sąmoningi, atsakingi, dori, mylintys ir taikūs žmonės. Viskas, kas reikalinga tokiems pokyčiams, yra kiekviename žmoguje. Tai begalinis, prigimtinis žmogaus dvasinis potencialas.. Tikrasis žmogaus “Aš“.

Ką apie tai manote?

Dvi istorijos

Laužas

Vieną pavakarę Mokytojas su mokiniais sukūrė laužą ir prisėdo prie jo pasikalbėti.

– Dvasinis kelias primena laužą, – pasakė Mokytojas. – Kiekvienas, kuris įžiebia ugnį, turi iškęsti ir nemalonius, karčius dūmus, nuo kurių peršti gerklę ir ašaroja akys. Bet kai liepsna įsidega – dūmai išsisklaido, o liepsna apšviečia viską aplinkui..

– O kas, jei kažkas kitas uždegs mums laužą? – paklausė vienas iš mokinių. – Juk tuomet jis išgelbės mus nuo karčių dūmų?

– Tas, kuris uždegs kitam laužą, bus netikras mokytojas. Jis gali įžiebti ugnį, bet ten, kur jis pats norės ir kada panorės. Ir, jei tik norės, galės bet kurią akimirką jį užgesinti.. O kadangi jis neišmokys savo mokinių uždegti laužą – jie ir toliau gyvens tamsoje..

Meilė – lyg nektaras širdžiai..

Vienas mokinys pasiguodė Mokytojui, kad myli merginą ir siekia jos meilės, bet nesulaukia atsako.

– Nereikalauk meilės, tuomet jos sulauksi, – atsakė Mokytojas.

– Kaip tai?..

– Pasakyk, ką tu darytum, jei į tavo namų duris laužtųsi neprašyti svečiai: belstų, šauktų, reikalautų atidaryti ir kaltintų tave, kad neatidarai?

– Aš.. dar stipriau užrakinčiau duris!

– Būtent. Taip ir meilėje: nesilaužk į kitos širdies duris, nes ji tik dar stipriau užsidarys. Tapk laukiamu svečiu, ir tau atsivers kiekviena širdis. Tiesiog mylėk žmones, tuomet meilė savo švelnumu atrakins net seniai užvertas širdies duris.

Svarbiausia – kad meilė būtų besąlygiška ir nuoširdi. Imk pavyzdį iš gėlės: juk ji nesivaiko bičių, ji tiesiog dovanoja joms nektarą, ir bitės atskrenda pačios. Meilė – tai “nektaras“ kiekvieno žmogaus širdžiai..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Visiems gero savaitgalio! 🙂

Sveikata – tai laimė..

* Klaidinga manyti, kad jūsų sveikata priklauso tik nuo gydytojų. Taip, jie gali išgelbėti gyvybę, gali išgydyti ligą, bet jie tik atves jus prie sveikatos starto linijos, o toliau – kad būtumėte sveiki – turite pasikliauti savimi.

* Sveikata – tai rezervinės organų ir visos mūsų fiziologijos galios. Jos reikalingos normaliam įvairių funkcijų palaikymui – ramybės ar fizinio aktyvumo būsenoje, fizinių ar psichinių krūvių metu, o taip pat – kad nesirgtume, o susirgę – kuo greičiau pasveiktume. Ir šių organizmo galių jokiais vaistais neišgausite. Jas gali vystyti tik pats žmogus fiziniu krūviu, sveika mityba, organizmo grūdinimu, darbu, psichologine pusiausvyra.

* Žmogaus prigimtis yra labai stipri. Būna įgimtos ligos, smulkūs negalavimai, bet dažniausia rimtų ligų priežastis – neteisingas gyvenimo būdas. Dėl jo nyksta organizmo rezervai ir susidaro palanki terpė ligoms.

* Organizmas turi galingas apsaugos jėgas – imuninę sistemą, kompensacinius mechanizmus. Ligos atveju jie būtinai suveikia, tik reikia sudaryti sąlygas sveikimui – ramybę ir laiką. O gydytojo patarimai ir vaistai turėtų tik padėti natūraliam sveikimui.

* Imuninė sistema patikimai saugo žmogų, bet tik tuo atveju, jei žmogus ja rūpinasi: teisingai maitinasi, pakankamai juda, kvėpuoja grynu oru, neperkrauna organizmo vaistais, nepatiria nuolatinio streso, neturi žalingų įpročių. O vadinamieji autoimuniniai susirgimai – tai imuniteto per didelio aktyvumo (perkrovimo) rezultatas.

* Gerai sveikatai palaikyti labai svarbi teisinga, subalansuota mityba su būtina kasdienine šviežių daržovių ir vaisių porcija – kad išlaikytume optimalų svorį ir suteiktume organizmui visas reikalingas medžiagas.

* Fizinis aktyvumas – taip pat svarbus sveikatos faktorius. Kiekvienam reikėtų pasimankštinti bent 20-30 minučių per dieną. Tai turi būti mėgiami pratimai: bėgimas, judrūs žaidimai, ėjimas, plaukiojimas ir t.t.. Jei žmogus metų metais mažai judėjo, priaugo svorio – negalima rautis per trumpą laiką grąžinti tai, kas apleista. Fizinė forma atstatoma palaipsniui, pamažu didinant krūvį.

* Svarbi sveikatos sąlyga – mūsų psichikos būsena. Nėra lengva ją valdyti, ypač jei žmogus dažnai patiria stresą. Todėl jei jaučiate įtampą – būtinai ieškokite būdų atgauti dvasinę pusiausvyrą: tai gali būti kvėpavimo ar atsipalaidavimo pratimai, pakankamas poilsis ir miegas, buvimas gamtoje.. O fiziniai pratimai padeda sudeginti adrenalino perteklių.

* Kad būtumėte sveiki – reikalingos nuolatinės asmeninės pastangos, kurių pakeisti niekas negali. Laimei, žmogaus organizmas toks tobulas, kad grąžinti sveikatą galima beveik visada. O rimtos ligos ar senatvės atveju tos pastangos turėtų žymiai išaugti.

* Jei žmonės sveikai gyventų – dauguma jų būtų sveiki. Tuomet gydytojai gydytų tik kritiniais atvejais – suteiktų būtiną pagalbą po nelaimingų atsitikimų, avarijų, lūžių ir pan.

* Pagrindinė šiuolaikinės medicinos bėda tame, kad ji nukreipta į ligas, o ne į sveikatą. Medicina pervertino save ir visiškai nuvertino žmogaus natūralias pasipriešinimo ligai jėgas, kurias turi kiekvienas organizmas.

* Koks gydytojas yra geras? Tas, kuris tobulėja savo profesijoje visą gyvenimą. Tas, kuris išgydo ir moko sveikai gyventi. Kuris mato žmogaus organizmą kaip visumą, sistemą, o ne atskirų organų rinkinį.

* Negalima leisti į mediciną beširdžių žmonių. Mokytojas ir gydytojas – dvi profesijos, kuriose meilė žmonėms yra būtinas bruožas.

* Kas yra liga, jaučia kiekvienas: tai įvairių funkcijų sutrikimai, trukdantys gyventi ir būti laimingais. Gaila, kad sveikatą pradedame vertinti dažniausiai tuomet, kai susergame. O juk sveikata – tai jau yra laimė..

(Mintys iš mokslininko, kardiochirurgo N. Amosovo straipsnių, parinko ir vertė – ruvi.lt)

Gilės paslaptis

Kai gilės subrendo, tėvas ąžuolas iškilmingai joms pranešė:

– Vaikai, atminkite, kad kiekvienoje gilėje yra didelis miškas.

– Kvailystė. Mūsų viduje yra tik gilės branduolys, – nepatikėjo gilės.

– O aš jaučiu, kad manyje yra kažkokia paslaptis, – pasakė viena gilė ir nukrito į žolę.

Netrukus ji pajuto šalia šerno alsavimą.

– Nepražudyk miško, kuris yra manyje! – paprašė gilė.

Šernas sukluso, kriuktelėjo ir paliko ramybėje keistą gilę.

Kitą dieną peliukas surado gilę ir norėjo nutempti ją į savo urvelį.

– Manyje yra miškas, neliesk jo! – šūktelėjo gilė.

Peliukas išsigando ir pabėgo.

Vėliau šalimais skrido kėkštas, pamatė gilę ir pasičiupo ją.

– Nejaugi nori sunaikinti mišką, kuris yra manyje? – paklausė jo gilė.

Iš netikėtumo kėkštas vos neišmetė gilės, bet paskui suėmė ją tvirčiau ir nuskrido tolyn.

Kėkštas atskrido į stepės vidurį ir paragino gilę:

– Trauk greičiau tą mišką iš savęs, jis labai reikalingas stepei!

– Aš kol kas nežinau, kaip tai padaryti. Turiu įminti šią paslaptį, – atsakė gilė.

– Kvailystės, – sumurmėjo kėkštas ir paliko keistą gilę ramybėje.

Gilė pasiliko stepėje ir peržiemojo nedidelėje duobutėje. O pavasarį, gavusi vandens, išleido į žemę pirmąją šaknį.

Paskui iš gilės pasirodė švelnus ūgliukas su dviem lapeliais.. “Tai jau truputį panašu į mišką!“ – apsidžiaugė gilė.

Praėjo daug metų. Stepės viduryje subujojo didelė ąžuolų giria.

O girios pirmtakas, didžiulis vešlus ąžuolas, kasmet aiškino gilėms:

– Vaikai, atminkite, kad kiekvienoje gilėje yra didelis miškas. Ir pamatys tą mišką tik ta gilė, kuri tuo patikės 🙂 !..

(Iš A. Lopatino knygos “Pasakos vaikams ir suaugusiems“, vertė – ruvi.lt)

Saulėto artėjančio savaitgalio 🙂 !

Vaikų akimis :) ..

Vedybos

Kai žmonės myli vienas kitą, jie visą laiką bučiuojasi. O kai nusibosta bučiuotis, tada ir apsiveda.

Kaip žmonės išsirenka vyrą arba žmoną

Reikia, kad žmogus mėgtų tą patį, kaip ir tu. Pavyzdžiui – tu mėgsti futbolą, o žmona rūpinasi, kad namuose rungtynių metu prie televizoriaus būtų užkandėlė.

Koks geriausias amžius vedyboms?

Apie 75 metus. Kai jums tiek metų, galima jau nedirbti ir visą laiką mylėti vienas kitą.

Laimingos šeimos paslaptis

Vyras turi sakyti žmonai, kad ji gražuolė, net jei ryte ji atrodo taip, lyg ją bitės būtų sugėlusios. O moteris turi visada dalintis maistu su vyru, o iš jo maisto neprašyti.

Seneliai

Močiutė – tai moteris, kuri neturi vaikų, todėl myli kitų žmonių vaikus. Senelis – taip pat močiutė, tik vyriškos giminės. Seneliams nereikia nieko daryti, tik vaikščioti į svečius pas anūkus. Jie pagyvenę, todėl negali daug šokinėti ir bėgioti, bet gali daug kalbėtis, žaisti su vaikais ir skaityti jiems knygas. Kiekvienam reikia stengtis turėti senelius, nes tai vieninteliai suaugę žmonės, kurie turi laiko vaikams.

Kalėdų senelis

Keista, kad iki šiol niekas nematė, kaip jis dovanas po egle padeda.. Juk yra paslėptos kameros ir visokiausi spąstai..

Gyvenimo patirtis

Tėvelis, mama, seneliai ir kiti suaugę žmonės turi labai daug gyvenimo patirties, todėl žymiai geriau už vaikus tvarko žaislus.

Kas yra bankas

Iš pradžių atiduodi bankui savo kamuoliuką. Paskui moki jam pinigėlius kiekvieną kartą, kai nori su kamuoliuku pažaisti. O jei nori kažkam kitam duoti su juo pažaisti – taip pat teks bankui mokėti. Ir dar kiekvieną mėnesį turėsi mokėti už tai, kad jis saugo tavo kamuoliuką. Bankui daug daug kartų.., visą laiką mokėti reikia, supranti?

Kam reikalingi drabužiai

Jie reikalingi žmonėms, kad žiemą nesušaltų, o vasarą – kad nebūtų gėda (t.y., pridengti nuogumą).

Apie Raudonkepuraitę

Įdomu, koks bus jos vardas, kai ji nusiims savo raudoną kepuraitę?

Kodėl reikia plauti rankas

Rankas prieš valgį plauname tam, kad neišteptume šakutės ar šaukšto!

(Vaikučių mintys iš interneto, parinko – ruvi.lt)

Visiems smagios juokų dienos! 😀

Praregėjimai (1)

* Kova – tai tik emocinė konstrukcija, stiprinanti vidinius konfliktus. Jei renkamės kovą – tuomet gyvenime ir gauname “kovines“ situacijas. Kovodami tampame griaunamąja jėga: tas, su kuo kovoji – kovoja prieš tave, o tai jau užburtas ratas.. Todėl kova – destruktyvi jėga, nukreipta prieš patį kovojantį. (D. Krišnamurtis)

* Melas galingas kontrolės instrumentas, sėjantis painiavą, nepasitikėjimą, nusivylimą, baimę.. Kaip atpažinti melą? Jis neatsako į iškilusius klausimus ir neatneša ramybės ar palengvėjimo, kurį patiriame, sužinoję tiesą. O galiausiai melas pradeda ne tik slėgti, kelti abejones, bet ir dezorientuoja žmogų – t.y., verčia vadovautis melu gyvenime.

* Gyvenimo tikslas Žemėje – praeiti per melagingas koncepcijas ir primetamus mąstymo šablonus, atpažinti juos ir pakilti virš jų į aukštesnį sąmoningumą, pagrindinių kūrinijos dėsnių suvokimą, o per tai – į tiesos ir harmonijos išraišką gyvenime. Tai ir yra evoliucija. (D. Melchisedekas)

* Žmonių sielos Žemėje nėra izoliuotos viena nuo kitos, jos susietos tarpusavyje ir sudaro sistemas, panašias į žvaigždžių sistemas. Vienos sielos kelias – tai daugelio su ja susietų sielų kelias. Jos gėris – tai ir jų gėris, jos sėkmė – ir jų sėkmė. Štai kodėl vieno žmogaus darbas su savimi (tobulėjimas) yra darbas visos žmonijos labui. Kiekvienas šviesus žmogus kuria geresnę ateitį iškankintai ir pažemintai žmonijai. (B. Duno)

* Visuomenė, kuri nesuteikia žmonėms adekvačių stimulų gyvenimui, yra pasmerkta žlugti. Adekvatūs stimulai turi skatinti žmones savirealizacijai ir kūrybai tiek dvasinėje, tiek materialioje sferoje ir harmoningai sąveikai su Žeme, gamta ir visa gyvybe. Stimulai neturi būti nukreipti į egoistinius tikslus – valdžią, turtus, garbės troškimą. (Ž. Fresko)

* Naujienos daro mus pasyviais. Jos nuolat pasakoja mums apie įvykius, kurių mes negalime paveikti. Kasdieniniai naujienų kartojimai apie tai, ko mes negalime pakeisti, laužo mus iki tol, kol mes nesusidarome pesimistiško, sarkastiško požiūrio į pasaulį. Psichologijoje tai vadinama “išmoktu (įdiegtu) bejėgiškumu“.

* Nėra jokios žmonijos pertekliaus Žemėje problemos. Taip kalba tie, kas nesupranta, jog šiuolaikinė ekonominė-socialine sistema nesugeba patenkinti pagrindinių žmonių poreikių. Paprasčiau suversti kaltę dėl savo savanaudiškumo žmonių pertekliaus problemai, nei imtis atsakomybės už sukurtą chaosą ir planetos griovimą. (Ž. Fresko)

* Kiekvieną kartą, kai turite pasirinkti, būkite atidūs: nesirinkite to, kas patogu, komfortiška, respektabilu, pripažinta visuomenėje, prabangu. Rinkitės tai, kas artima širdžiai. Rinkitės tai, ką norėtumėte padaryti, nežiūrint į nieką. Tai, kas atneša džiaugsmą jums ir kitiems žmonėms. (Ošo)

* Yra laikas, kai pereiname iš vienos būsenos į kitą. Tuomet esama struktūra silpnėja, trūkinėja ryšiai.. Ir nors įprasta tvarka sujaukta (chaosas) – tuo pat metu šalia gimsta kūrybinė jėga, kuri ir įvykdo proveržį į naująją tvarką. Tai labai svarbus laikas, kurį nelengva išgyventi.. (Mudži)

* Brolybė, vienybė yra žmonijos meilės išraiška Kūrėjui. Brolybė – būtina sąlyga gimti meilei tarp žmonių. Tuomet nėra prievartos ar įsakymų, nes žmonių sielose – taika ir harmonija, ir kiekvienas yra laimingas, galėdamas kažką padaryti kitų labui. (B. Duno)

* Buda nebuvo budistas. Jėzus nebuvo krikščionis. Mahometas nebuvo musulmonas. Tai buvo Mokytojai, kurie mokė mylėti. Meilė buvo jų religija. Išmokime mylėti – iš visos širdies, besąlygiškai, visus.. ir mums daugiau nieko nereikės mokytis. (Satja Sai Baba)

(Parinko ir vertė ruvi.lt)

Pasakėlė apie Nuoskaudą

Nuoskauda, toks mažas žvėriukas, iš pažiūros atrodo visai nekaltai. Jei elgiatės su ja teisingai, ji neatneša jokios žalos. Jei nebandote jos prisijaukinti, nuoskauda kuo puikiausiai gyvena laisvėje ir niekam nekenkia.

Tačiau bet kokie bandymai ją užvaldyti baigiasi skausmingai.. Šis žvėriukas mažas ir apsukrus, todėl gali nejučia patekti į kiekvieno žmogaus vidų. Ir žmogus iš karto pradeda jausti nuoskaudą..

Žvėriukas pradeda šaukti žmogui: “Aš pakliuvau čia netyčia! Išleisk mane! Čia tamsu, ir man baisu! Paleisk mane!“ Bet žmogus seniai pamiršo žvėrių kalbą. Yra ir tokių, kurie iš karto paleidžia nuoskaudą, kol dar ji maža – tai pats geriausias būdas su ja atsisveikinti.

Bet yra tokių žmonių, kurie nė už ką nenori jos paleisti. Jie iš karto ją pasisavina ir visur su savimi nešiojasi. Nuolat galvoja apie ją, rūpinasi ja.. O jai vis vien nepatinka tūnoti žmoguje!

Ji blaškosi, ieško būdų išeiti, tačiau blogas regėjimas trukdo tai padaryti. Štai toks netikęs žvėriukas. O ir žmogus taip pat.. Visas susigūžė, ir nieku gyvu nuoskaudos nepaleidžia.

O žvėriukas juk alkanas, valgyti nori – ir pradeda po truputį valgyti tai, ką randa. Ir žmogus tai jaučia. Tai ten suskausta, tai čia pradeda mausti.. Bet nepaleidžia žmogus nuoskaudos. Todėl, kad prie jos priprato. O ji valgo ir auga.. Atranda žmoguje kokį skanėstą, pripuola ir pradeda graužti. Todėl ir sakoma: “Nuoskauda graužia.“

Kol galų gale suauga su žmogaus kūnu ir tampa jo dalimi. Žmogus išsenka, pradeda sirguliuoti, o nuoskauda viduje vis auga.. Ir nesupranta žmogus, kad tereikia paleisti nuoskaudą! Ir jai be žmogaus geriau, ir žmogui be jos lengviau..

Moralė: Nuoskauda gali tapti sielos būsena. Ir, tiesą sakant, mes patys ją įsileidžiame.. Todėl kai eilinį kartą norėsite įsižeisti, pagalvokite: ar verta įsileisti nuoskaudą, auginti ją, suaugti su ja, nuolat ją nešiotis savyje, kankintis ir sirgti dėl jos?.. Geriau paleiskite ją į laisvę – lai bėga sau!..

(Autorius nežinomas, vertė – ruvi.lt)

Gražaus visiems savaitgalio! 😀

Žmoniškumas ten, kur nesitiki..

Kaip dažnai turime kažkokias šablonines nuostatas kitų žmonių atžvilgiu.. Tai liečia ir benamius.

Tačiau retas susimąsto, kad sąlygos, atėmusios iš jų namus, labai dažnai būna tiesiog nenumatytos ar netikėtos: artimųjų sunki liga, sužalojimai, gaisrai, nelaimės, kreditai, bedarbystė..

Ne visi turi artimuosius, kurie gali ir nori pagelbėti nelaimėje. Ir kai kurie iš tiesų palūžta, nes praranda pasitikėjimą savimi, gyvenimu ir žmonėmis..

Dar Konfucijus sakė: “ Už tai, kad šalyje yra alkanų, benamių ir nelaimingų žmonių, atsakingas valdovas, nes nesugeba organizuoti oraus savo piliečių gyvenimo.“ Sunku tai paneigti..

Neskubėkime jų smerkti – nei vienas iš jų tikrai nesvajojo tapti benamiu. Bet kartais aplinkybės užgriūva lyg lavina ir visiškai sujaukia gyvenimą. Ir nors jie benamiai, jie – Žmonės: tokie patys, kaip ir visi mes, tik pakliuvę į didelę bėdą.

Galbūt, tai surežisuotas epizodas, bet jis priverčia susimąstyti..

O čia įgarsinimas rusų kalba:

Giminės medis

Mūsų dienomis Giminės medį sudarinėjame dažniausiai tam, kad sužinotume, ar buvo giminėje žmonių, kurie turėjo kažkokius kilmingus titulus. O dar visai neseniai žmonės žinojo, kad giminę reikia žinoti.. iki 7-os kartos – kad atsektų paveldimas dorybes ir ydas, sveikatą ir ligas, talentus ir gabumus.

Anksčiau žmonės suprato, kad nieko atsitiktinio nebūna, kad giminė tai ne tik kraujo ryšys, bet ir perduodamos iš kartos į kartą įvairios savybės. Todėl prieš santuoką jie stengėsi kuo daugiau sužinoti apie būsimą giminę – tuomet galėjo numatyti, koks bus šeimos likimas, kokias savybes gali paveldėti vaikai.

Tai gyvybiškai svarbi informacija, kuri mūsų dienomis visiškai pamiršta – dažnas net apie senelius mažai težino.. Todėl problemos šeimoje ir giminėje dažnai atrodo kaip neišsprendžiami galvosūkiai – žmonės deda daug pastangų, bet rezultatai neigiami: tėvai nesupranta vaikų, o vaikai – tėvų, trūksta nuoširdaus ryšio, kyla konfliktai.

Jei nesuprantame Giminės medžio prasmės – kaip vieningos sistemos ir kartų tęstinumo grandinės – visos pastangos suprasti šeimos ar giminės problemų priežastis bus bergždžios. Pažvelkime, ką apie tai sako senieji Mokymai – Vedos.

Nepamirškime, kad tokias žinias anksčiau turėjo visos tautos – visi atsakingai žiūrėjo į santuoką, visose tautose yra sąvoka “iki septintos kartos“ ir pan., – tai gyvenimo patirtimi ir išmintimi paremtos žinios. Kad geriau suprastume kartų seką, pradėkime nuo savęs – taigi:

Pirmoji karta – tai mes.

Antroji karta – mūsų tėvai. Didžiausią įtaką jie mums padaro savo asmeniniu pavyzdžiu – parodo šeimos santykių modelį (mama – dukrai, tėvas – sūnui), todėl vaikai dažnai nevalingai kopijuoja tėvų elgesį savo šeimoje. Tėvai įtakoja ir vaikų pasaulėžiūrą.

Vaikai paveldi tėvų įpročius, gyvenimo būdą, kalbėjimo manierą, balsą, emocijų išraišką, fizinį panašumą. Paveldimos stipriausios savybės, todėl kiekviena karta vis gabesnė, protingesnė ir imlesnė naujoms vystymosi galimybėms.

Vaikai retai paveldi savo tėvų talentus, bet tėvai gali sudaryti visas sąlygas vaikų talentams išsiskleisti.

Trečioji karta – du seneliai ir dvi močiutės. Iš jų paveldime kūrybingumą, intelektą, iniciatyvumą, santykį su pasauliu ir žmonėmis. Būtent iš trečiosios kartos paveldimi talentai: dažniausiai iš senelio – anūkei, iš močiutės – anūkui.

Ligos taip pat paveldimos iš senelių, bet tėvai nesveiku gyvenimo būdu taip pat gali sudaryti sąlygas žalingiems įpročiams ir ligoms formuotis.

Senelis iš tėvo pusės perduoda anūkams kūrybingumą, aktyvumą, talentus. Močiutė iš tėvo pusės – santykį su pasauliu, materialiomis vertybėmis.

Senelis iš mamos pusės – įtakoja bendravimą ir ryšį su žmonėmis, intelektą, santykius šeimoje. Močiutė iš mamos pusės – intuiciją, emocijas, jausmus. Ji – motinystės ir giminės saugotoja, iš jos paveldimas požiūris į namus, tėvynę, tėviškę.

Labai svarbu, kad seneliai turėtų kuo daugiau dorų savybių, kurias paveldės anūkai. Jei seneliai turi sudėtingą charakterį ir daug ryškių ydų – galimas dalykas, kad anūkai visa tai paveldės.

Ketvirtoji karta – proseneliai, aštuoni protėviai. Iš jų paveldime saugumo ir harmonijos su pasauliu jausmą, grožio suvokimą, estetikos pojūtį, dorovingumą, gebėjimą mylėti.

Penktoji karta – tai giminės “ašis“ – Dorovė ir Sąžinė. Iš penktosios kartos gali būti perduotos didžiausios protėvių dorybės arba didžiausios įsišaknijusios nuodėmės. Per juos perduodamas ryšys su Žeme.

Pagal šią kartą galime spręsti, kokias turime stabilias pozityvias arba negatyvias giminės programas.

Šeštoji karta – 32 protėviai. Iš jų paveldime genetinę harmoniją arba disharmoniją, balansą arba disbalansą, dvasingumą arba tamsioms jėgoms. Ekstremaliose situacijose mus saugo šios kartos protėviai, jie “rodo“ gyvenimo ženklus, pastūmėja atkreipti dėmesį į tai, kas mums svarbu.

Simboliškai šie protėviai siejami su 32 žmogaus dantimis: viršutinis žandikaulis – su tėvo gimine, apatinis – su motinos protėviais. Palyginkite, kur dantys sveikesni – pagal tai galima spręsti apie giminės tyrumą. Nesveiki, anksti sugedę dantys rodo giminės ryšių trapumą.

Septintoji karta – 64 protėviai. Pažeidimai šioje kartoje įtakoja lemtingus įvykius būsimoms kartoms, vidinę prievolę ir programas, kurios suveikia nepriklausomai nuo žmogaus valios.

Kiekvienas doras šios kartos protėvis gali pakeisti mumyse kažką į gera, o nedoras – į bloga. Septintoji karta suteikia arba nuima (tai pasireiškia kaip nevaldomas likimas) protėvių apsaugą. Mūsų laisvė, teisingas pasirinkimas atsakingu momentu taip pat priklauso nuo septintos kartos.

Ką daryti su šia informacija – juk tolimųjų protėvių poelgių jau nepakeisime? Tiesiog svarbu tai žinoti ir nekaltinti savęs, pvz., už tai, kad šeimoje auga skirtingo būdo vaikai (geras-blogas), kad sunku kurti harmoningus santykius, augti dvasiškai, nors ir dedame daug pastangų.

Reikia suprasti, kad galime ir turime negatyvias giminės programas stabdyti ir keisti pozityviomis. Kažkas turi tai padaryti, kitaip giminė išsigims – persipildys negatyvios programos (kurios vykdomos iš inercijos) ir giminėje prasidės negatyvūs įvykiai.

Pavyzdžiui – jei giminėje visos moterys šaltos, abejingos ir grubios, tuomet viena iš giminės moterų turi nutraukti ydingo elgesio grandinę ir pradėti elgtis kitaip – mokytis mylėti, atjausti, padėti, suprasti, pasitikėti. Arba – jei suaugote ir manote, kad jūsų tėvai blogi – būkite jiems geru vaiku.

Kiekvienos giminės, šeimos tikslas – mylėti, sukurti gilų dvasinį ryšį, nuoširdžius, harmoningus santykius ir ištaisyti ydingą elgesį šeimoje ir giminėje. Ir kiekvienas nuoširdus, harmoningas poelgis “atitaiso“ ir “išvalo“ visą virtinę giminės klaidų. Tereikia noro ir didelės kantrybės 🙂 ..

Ir – atminkime, kad kiekvienas žmogus savo Giminės medyje yra svarbus, ir kiekvienas gali padaryti gerą įtaką dabarčiai ir ateities kartoms. Formulė paprasta: meilė širdyje – meilė šeimoje, meilė giminėje.. ir – meilė visame pasaulyje 🙂 !

(Mintys iš paskaitų apie Vedas, vertė – ruvi.lt)

Pamokančios istorijos

Neišvystytas meistriškumas

– Aš toks nelaimingas.. Man nieko nesigauna.. Ko gero, aš blogas žmogus.. – skundėsi mokinys Mokytojui.

– Ne, tu nesi blogas. Tau tiesiog reikia mokytis ir vystytis, – atsakė Mokytojas.

– Ir kam gi man mokytis, jei nieko nesigauna?..

– Žinai, bus paprasčiau parodyti tau atsakymą, – šyptelėjo Mokytojas.

Jis padavė mokiniui dūdelę ir paprašė pagroti kokią nors melodiją. Mokinys groti nemokėjo, bet pabandė – garsai gavosi šaižūs, rėžė ausį..

– Matai, kas gaunasi, – pasakė Mokytojas, – o jei tu išmoksi groti dūdele, garsai bus kitokie. Kas gi pasikeis? Juk vėl grosi tu, ir grosi ta pačia dūdele, bet.. Tai jau bus visai kitokie garsai – tai bus Muzika, kuri skleis harmoniją ir džiugins širdį.

Mokinys susimąstė, o Mokytojas tęsė:

– Tavyje yra viskas, ko tau reikia. Kartais tau gali atrodyti, kad nieko nemoki, kad nieko nesigauna.. kol neišlavini savo gabumų. O kai išmoksi harmoningai valdyti savo mintis ir valią, tuomet suprasi, kad tau atrodantys trūkumai – tai tik savybės, kurių tu dar neišvystei ir neišmokai valdyti, todėl dar nepasiekei meistriškumo 🙂 ..

Ir moko, ir mokosi..

Kartą mokinys paklausė Mokytojo:

– Žmonės tokie skirtingi: yra tie, kurie veda, ir yra tie, kurie eina paskui tuos, kurie veda. Kodėl tie, kurie eina paskui vedlius, neina savo keliu?

– Būtent todėl, kad žmonės skirtingi. Sekti kažkuo taip pat yra Kelias, – atsakė Mokytojas.

– Mokytojau, tuomet gaunasi, kad tu vedi, o aš einu paskui tave?

– Galima ir taip pasakyti, bet iš tiesų yra ne visai taip..

– Kaip tai – ne visai taip?.. – nustebo mokinys. – Juk aš atėjau pas tave mokytis, tu mane mokai, atsakai į mano klausimus, nurodai man Kelią – reiškia, tu vedi, o aš einu paskui tave!

– Esmė tame, kad savo klausimais tu skatini mane dar plačiau pažinti pasaulį, – nusišypsojo Mokytojas, – štai ir gaunasi, kad užduodamas man klausimą, tu vedi mane paskui save 🙂 ..

(Autorius nežinomas, vertė – ruvi.lt)

Visiems saulėtos nuotaikos ir gražaus savaitgalio 😀 !