Kaip manote, ar daug žmonių mūsų laikais gali pasakyti, kad žino savo pašaukimą, kad užsiima mėgiama veikla? Ar daugelis gali būti savimi, išreikšti savo talentus, nuoširdžiai džiaugtis gyvenimu? Kiek žmonių gali bendrauti kūrybingai, geranoriškai, besąlygiškai?
Tokių žmonių yra nedaug. Kodėl? Pirmiausia – todėl, kad esame panardinti į iliuzijas, kurias pradedame laikyti tikrove ir kurios atitraukia žmones nuo jų tikrosios prigimties, kūrybingumo ir gabumų.
Mūsų laikais žmonės skatinami atitikti įvairiausius “gerovės šablonus ir standartus“, ir dauguma tuo ir užsiima. Todėl vietoje savo kūrybinio potencialo, savo unikalumo išskleidimo žmonės tiesiog mėgdžioja vienas kitą, nes “būti kaip visi“ tiesiog paprasčiau.
Tuo tarpu psichologai teigia, kad patys nelaimingiausi žmonės – tie, kurie lygina save su kitais, stengiasi atitikti primetamus standartus ir nuolat jaudinasi dėl kitų nuomonės. O rytuose toks veiksmas prilyginamas išdavystei – lygindami save su kažkuo, mes išduodame savo unikalumą..
Todėl atverti save reikia ne tik drąsos, nes tuoj pat tampama “balta varna“, bet reikia žinoti – kas yra unikalumas ir kaip jį atverti.
Pirmiausia turime suprasti, kad kiekvienas žmogus turi nepakartojamą kūrybinį potencialą – tai gebėjimai, savybės, talentai, kuriuos žmogus gali vystyti ir gerinti nuolat ir neribotai. Ir tai nereiškia “būti geriausiu iš visų“, tai reiškia – būti geriausiu, kokiu kiekvienas konkretus žmogus gali būti.
Maža to – atvertas žmogaus kūrybinis potencialas yra išreiškiamas ne tik toje srityje ar srityse, kurioms žmogus turi gabumų, bet ir kūrybiniu mąstymu visose gyvenimo situacijose: t.y., kai žmogus mąsto laisvai, kūrybiškai, gali priimti savarankiškus, nestandartinius sprendimus ir kažką pagerinti (patobulinti).
Pasinėrusiam į standartus žmogui tai neįveikiama misija – be instrukcijų ir šablonų jis jaučiasi bejėgis, o kiekviena situacija, kuri reikalauja savarankiško (nestandartinio) sprendimo, jį tiesiog sukausto.
Todėl atverdami savo vidinį kūrybingumą mes vaduojamės iš iliuzijų – iš standartizuoto, stereotipinio mąstymo, įtraukiančio į tam tikrus psichologinius “spąstus“, kurie nepastebimai pradeda reguliuoti mūsų gyvenimą.
O svarbiausia – atvėrę save mes pastebime, kad kūrybinė išraiška yra beribė ir įvairiapusiška, ir mes atrandame savyje daugybę gabumų: galime pradėti piešti, groti, kurti eiles, rašyti apsakymus, tapti išradėju, dekoruoti, užsiimti sodininkyste, susidomėti įvairiais mokslais, megzti, lipdyti, konstruoti ir t.t..
Atradęs ir atvėręs save, žmogus pradeda gyventi įdomų, pilnavertį, prasmingą gyvenimą – jis yra žingeidus ir atviras pažinimui, jis nuolat tobulėja ir vis atranda sritis, kur gali save išreikšti, o savo entuziazmu jis įkvepia ir kitus žmones.
Pabudęs kūrybinis potencialas atveria ne tik prigimtinius gabumus, bet ir intuiciją, jautrumą, vienybės pojūtį su visa gyvybe, Visata ir Kūrėju – žmogus pradeda matyti ir skleisti grožį ir harmoniją.
Kaip atverti save? Pirmiausia – žinoti, kad tai įmanoma bet kuriame gyvenimo tarpsnyje ir nenuvertinti, “nenurašyti“ savęs. Kūrybinio potencialo, unikalumo atvėrimas atneša labai daug tikro, tyro džiaugsmo, todėl – verta ir reikia jį atverti kiekvienam.
O tam reikia:
* Palengva atsisakyti įvairiausių kūrybingumą ribojančių elgesio ir mąstymo šablonų, inercijos, stereotipų, pasyvumo.
* Mokytis mąstyti laisvai, nestandartiškai, pasitikėti intuicija ir atminti: genialūs sprendimai visada yra paprasti.
* Skatinti savo žingeidumą – norą mokytis, pažinti, atrasti, išmokti, tobulėti.
* Ieškoti ne išorinės sėkmės, o prasmės – kad mokėtume atskirti prasmingus, dvasingus, bendražmogišką vertę turinčius dalykus nuo iliuzinių, vienadienių ir kenksmingų dalykų.
* Nuolat užduoti sau svarbius gyvenimo klausimus ir ieškoti atsakymų, žvelgiant į realybę (faktus) ir į asmeninę patirtį. Atsižvelgiant į tai, mokytis nustatyti gyvenimo prioritetus ir vertybes.
* Niekada nenuleisti rankų ir neprarasti vilties – tikėjimo savimi ir geriausiu bet kokios situacijos sprendimu.
* Branginti bendravimą su žmonėmis – iš kiekvieno galime kažko pasimokyti, pasidalinti patirtimi ir žiniomis, padėti, įkvėpti ir gauti pagalbą.
* Mokytis besąlygiškai mylėti, atverti širdį – meilė vienija, atveria geriausias žmonių savybes ir gabumus.
* Ne tik svajoti, bet ir stengtis įgyvendinti savo svajones, nelaukti iš kitų to, ką galime patys padaryti.
* Nustoti lyginti save su kitais žmonėmis. Unikalumui netaikomi nei rėmai, nei standartai. Ir jei jau lyginti – tai tik save dabartinį su savimi praeityje 😉 .
Atrasti save, atverti save – svarbiausia žmogaus misija šioje Žemėje. Tik iš kiekvieno žmogaus unikalios kūrybinės saviraiškos gali gimti įvairovės vienybė – begalinė evoliucija, harmoninga sąveika, tobulėjimas visų labui 🙂 .
ruvi 