Idealios poros… Kame jų paslaptis?
Galbūt, tame, kad jie nieieškojo vienas kito. Tiesiog kartą susitiko – ir atpažino. Kaip atpažįsta gimtos kalbos žodžius tarp svetimų kalbų. Kaip atpažįsta tą dainą, kurią dainavo vaikystėje, bet pamiršo žodžius – ir staiga vėl ją išgirdo.
Arba tame, kad nesistengė tapti idealiais. Nesižemino, nelaužė savęs, nevaidino “idealios puselės“‘ vaidmens. Tiesiog leido vienas kitam būti – įvairiais, betarpiškais, gyvais. Savimi tikraisiais. Ir pasirodė, kad tame tikrume yra savita tobula geometrija.
O galbūt, paslaptis – tyloje tarp jų? Toje pauzėje, kuri nebaugina, nereikalauja užpildymo, nešaukia “pasakyk ką nors“. Jie gali tylėti valandomis, ir ta tyla pasako daugiau, nei patys gražiausi prisipažinimai meilėje.
Arba tame, kad jie žiūri į vieną pusę. Ne nuolat vienas į kitą, o drauge – į pasaulį, į gyvenimą, į saulėtėkius ir sunkumus. Jie turi bendrą horizontą, bet tuo pačiu – kiekvienas turi savo takelį link jo.
Idealios poros – tai tie, kas: nedalina į “mano“ ir “tavo“, o žino, kad yra “mūsų“. Žino, kad galima ir susikivirčyti, bet dėl to nenustoja mylėti. Žino viens kito silpnybes, bet nenaudoja to kaip poveikio įrankio ir niekam apie tai nepasakoja. Ir po daugelio kartu pragyventų metų mato ir jaučia tą ugnelę, kuri juos sujungė.
Ir, svarbiausia – jie žino, kad nėra “idealių porų“. Jie tiesiog eina susikibę už rankų per gyvenimą ir kartais sustoja, kad paklaustų “Kaip tu? Aš su tavimi“.
Ir tame – visa paslaptis. Ne tame, kad jie neturi problemų, bet tame, kad jie turi vienas kitą. Ne iliuzinėje harmonijoje, bet gebėjime sugrįžti vienas pas kitą po bet kokių audrų.
O gal… idealumas – gebėjime nesureikšminti neidealumo?..
Autorius nežinomas, parengė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
ruvi 