Tu gali ir nežinoti, bet, galbūt, tavo vidinė šviesa pažadina aušrą sielose, kurios išgyveno tamsią naktį…
Tavo žodžiai, ištarti iš širdies, galėjo tapti inkaru, kuris išgelbėjo kažką nuo nuopolio.
Tavo ramus žvilgsnis buvo tuo nebyliu “aš matau tave“, kurio kažkam taip trūko ilgus metus…
Tavo nuoširdi šypsena nepažįstamajam tapo vilties sėkla, kuri sudygo tamsoje, kaip gėlė per asfaltą.
Tu nematei, kaip: kažkas vėl ir vėl skaitė tavo pranešimą, kad pajustų šilumą; kažkas prisiminė tavo juoką, kaip talismaną nuo vienatvės; kažkas nusprendė nenuleisti rankų, prisiminęs, kad yra tokie žmonės, kaip tu…
Tu – kažkam kaip paslaptinga žvaigždės šviesa, kuri nemato savo šviesos. Tu – kaip vėjas, kuris nežino, kieno bures jis pripildo judėjimui į priekį…
Ir net tomis dienomis, kai tau atrodo, kad tu “tiesiog esi“, tu nepastebi, kad savo kvėpavimu, žvilgsniu, vidine tyla tu keiti šio pasaulio audinį.
Todėl kad ten, kur yra nors vienas šviesos spindulėlis, skilimas tamsos sienoje neišvengiamas.
Šviesk, net jei tu nematai – kam.
Juk patys nuostabiausi stebuklai įvyksta tuomet, kai mes tiesiog esame šviesos šaltiniais kelyje tų, kas pamiršo, kaip uždegti šviesą savyje.
Padėka autoriui ! Pagal O. Elmalah esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir santarvės mums visiems 🙂 !
ruvi 