Pastaraisiais metais aš rašau išskirtinai apie meilę.
Apie įvairias jos formas ir išraiškas.
Aš absoliučiai įsitikinusi, kad tai – vienintelė tikra vertybė.
Meilė – tai, ką reikia skleisti ir didinti.
Dabar pasaulyje auga baimės ir neapykantos lygis.
Aš ne iš tų, kas gali užtikrintai pareikšti, kad “visa tai transformacijos“ ir “viskas tik į gera“, man svarbu tos tamsos atsvarai išsaugoti nors nedidelę šviesos salelę, kuri yra mano atsakomybės erdvėje.
Todėl, mielieji, aš ir toliau rašysiu apie meilę.
Ir man dabar svarbu skleisti meilę, nežiūrint į nieką.
Mylėti.
Padėka autorei! Pagal O. Vagner esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 
Galbūt tas baimės ir neapykantos lygis ir auga pas tuos kurie ir anksčiau bijojo ar nekentė, tačiau ne pas visus. Dar jį bandoma dirbtinai auginti per MIP. Sakyčiau yra kaip tik atvirkščiai-meilė plinta. Žmogus įdomi būtybė, jis greitai reaguoja į neigiamus dalykus, tačiau niekaip negali ilgai išlaikyti savo dėmesio ties jais, tenka nusisukti, o kada taip atsitinka, jis atsigręžia į tai kas jį turtina, o ne naikina.
PatinkaPatinka
Labas, Algirdai!
Pilnai pritariu – žmogaus dvasinė prigimtis vis vien ima viršų. Kokia išorinė įtaka bebūtų, bet eidamas prieš savo prigimtį, žmogus tiesiog negali jaustis gerai.Mums lengva (nes tai natūralu), kai harmoningai bendraujame, kai turime bendrus vienijančius tikslus, kai mylime, draugaujame, palaikome vieni kitus 🙂 …
Akivaizdu, kad negatyvumo dabar per kraštus, bet tai turi ir atvirkštinę pusę – persisotinimas skatina atgrasumą, atmetimą. Ir aš sutinku, kad meilė plinta ir auga, nes, kaip jūs rašote – žmonės atsigręžia į tai kas juos turtina, o ne naikina.
PatinkaPatinka