Kartą vyresnioji duktė paklausė savo tėvo:
– Įdomu, tėti, o kaip jūs augote, kokia buvo jūsų vaikystė be šiandieninių technologijų: be interneto, kompiuterių, kondicionierių, spalvotų televizorių, mobiliųjų telefonų? Juk turėjo būti labai nuobodu?..
Tėvas nusišypsojo, prisiminęs savo vaikystę:
– Taip, dukrele, mes nesėdėjome visą dieną prie kompiuterio, mes visą dieną buvome lauke, gamtoje – važinėjome dviračiais, žaidėme įvairius žaidimus, ir tik vakare grįždavome į namus. Mes nebijojome eiti vieni į mokyklą nuo pat pirmųjų klasių. Mes žaidėme su tikrais draugais, o ne su draugais internete. Rašėme vieni kitiems raštelius ir laiškus ant popieriaus.
Mes gėrėme švarų vandenį iš krano, o ne iš plastikinių butelių. Retai sirgome, o jei ir sunegaluodavome, tėvai mus gydė paprastais vaistais, kurie tada buvo gaminami tiesiog vaistinėje, o imunitetą stiprino liaudies medicinos priemonėmis. Mes buvome liekni, nors kasdien valgėme duoną ir bulves.
Duktė susidomėjusi sukluso…
– Mes mokėjome pasigaminti žaislus patys ir dalinomės su draugais knygomis ir žaislais, – tęsė tėvas. – Tėvai nelepino mūsų daiktais, bet mylėjo mus, todėl išmokė mus branginti dvasines vertybes, o ne materialius daiktus. Jie mokė mus sąžiningumo, pagarbos, darbštumo ir žingeidumo. Mes gerbėme juos, kaip ir visus vyresnius žmones.
Žinai, mes be kvietimo galėjome užsukti pas draugus, ir jų tėvai mus visada kažkuo vaišino. Mes aptarinėjome knygas ir filmus, o herojai, kurių pavyzdžiu norėjome sekti, buvo drąsūs, sąžiningi, visiems padedantys ir visų gerovei veikiantys žmonės. Ir mūsų prisiminimai išliko juodai-baltose nuotraukose, bet jie tokie spalvingi ir mieli širdžiai!
Tėvas pagalvojo ir pridūrė:
– Sutinku, mes neturėjome tų technikos stebuklų, kuriuos turite jūs… Bet mūsų gyvenime buvo daugybė kasdieninių stebuklų, kurie mums atrodė savaime suprantami: mes gyvenome sveikoje sąveikoje su gamta, daug bendravome, dažnai susitikdavome, mylėjome, kūrėme, draugavome!
Mūsų gyvenimas buvo ne virtualus, jis buvo gyvas ir tiesioginis! Ir to nepakeis jokios technologijos. Supranti, dukrele, mūsų vaikystė tiesiog buvo kitokia…
Pagal sutrumpintą nežinomo autoriaus tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !
ruvi 
Labai gerai, tačiau kaip gavosi, kad jūsų vaikų vaikystė jau visiškai kitokia? Tėvai išmokė mus branginti dvasines vertybes, o ką savo vaikams perdavėte patys? Kol augau, mano šeimoje buvo visko-ir dvasinių vertybių diegimo ir… tiek to, nėra ko skelbti to ko nepakeisi, tačiau labai dažnai trūkdavo to ko nėra-laiko. Daug ką tekdavo suvokti skausmingu būdu-savarankiškai. Tada kai augo sparnai ir buvo jūra iki kelių, tai yra, kai man buvo 16-19 metų viskas vertėsi nuo kojų ant galvos (1989-1992 metai). Galvoj buvo vėjai, kvailysčių buvo pridaryta, gerai, kad šunkeliais nenuėjau. Matyt kurios ne kurios vertybės vis tik buvo įdiegtos. Dar vienas labai liūdnas dalykas tas, kad mano seneliai mirė kai aš buvau dar labai mažas. Tai ką parašiau, turbūt, yra viena iš priežasčių kodėl mūsų vaikai kitokie. Tų priežasčių tikrai yra be galo daug. Apie savo laimingą vaikystę geriausia rašyti tiems kurie savo vaikus išauklėjo tokiais pat ar panašiais. Reikėtų tik žavėtis tokiais tėvais.
PatinkaPatinka
Sveiki, Algirdai!
Vaikų auklėjimas – toks įvairiapusis dalykas… Nėra paprasta tiesiai atsakyti, kas lemia ir kodėl. Žinoma, tėvai – pirmiausi ir pagrindiniai vaiko auklėtojai, nuo jų daug kas priklauso, plius genų rinkinukas, kuris gali labai netikėtai išsipakuoti. Toliau – išorinė įtaka: darželiai, mokymo įstaigos, draugai, visuomenė. Technologijos, informacinis laukas – visa tai įtakoja vaikus.
Ir gyvenime mačiau įdomių dalykų: vienoje šeimoje išauga visiškai skirtingi vaikai, nors auklėjami vienodai, arba – iš asocialios šeimos išauga geri žmonės, o iš gerų žmonių – asocialūs… Atvirai pasakysiu – neturiu atsakymų, kodėl taip yra. Bet kad labai daug priklauso nuo tėvų – tai tikrai.
Mano vaikystėje buvo daug tėvų santykių peripetijų, augau pagrinde su tėvu, iš savo patirties galiu tik pasakyti, kad vaikams labai svarbi tėvų meilė, tėvų tarpusavio meilė, darna šeimoje, o tėvų skyrybos sujaukia vaiko psichiką. Iš vaikystės šviesiausias suaugusiojo paveikslas – močiutė (tada vadinome močiutes bobutėmis) – gerumo, besąlygiškos meilės ir išminties įsikūnijimas. Supratau, kad vaikas turi matyti meilės ir geranoriškumo pavyzdį, tuomet tai ir jame “aktyvuoja“ ir jo gerąsias savybes.
Džiaugiuosi, kad mano abu sūnūs užaugo geri žmonės, tačiau pasidalinti, kaip tai įvyko, negaliu, nes tiksliai nežinau, kas tai lemia.
Manau, kiekvienos kartos vaikystė skiriasi nuo ankstesnių kartų vaikystės – dabar tik nelabai jauku nuo to “techno“ pasaulio, kai nuo visų technologijų mažai belieka laiko paprastam žmogiškam šiltam bendravimui.
PatinkaPatinka
Sutinku, kad įvairiapusis ir daug lemiančių veiksnių yra. O būna, kad pats vaikas kažkaip išsiauklėja, beveik savarankiškai. Ne nuo lopšio, aišku, bet būna. Šiuo atveju tikrai labai sunku pasakyti kaip. Turbūt panašiai kaip vieniša mama kai atrodo, kad visi ir viskas prieš ją-ir pagimdo ir užaugina, ir myli, ir išauklėja. Ir dar kaip išauklėja! Gyvybė ir meilė labai galinga jėga. O apie genų įtaką galiu pasakyti, kad juos galima minkyti kaip nori, kad tik noro būtų, aišku, jeigu paliksim kaip yra tada jie kažkiek įtakos turės, bet šiaip, jeigu užtenka valios ir noro tai galima tą genų įtaką sumažinti iki visiško nulio. Bent jau aš taip manau.
PatinkaPatinka
Taip, meilė galinga jėga, vaikai ją jaučia, jos nesuvaidinsi vien žodžiais. Dėl genų – tai, ko gero, man paslaptingiausia sritis, daug įdomių dalykų pastebėjau… Kai matai tam tikrus bruožus ar elgesį kažkurio giminaičio, kurio vaikas net nematė, bet tiksliai atkartoja. Tie genų pasireiškimai gerai matomi daugiavaikėse šeimose, kur vaikai gali būti labai skirtingo būdo ir charakterio, nors auklėjami vienodai. Ko gero, sąmoningas suaugęs žmogus tikrai gali kažkokius genų pasireiškimus suvaldyti, nors, manau, tai nėra lengva, jei tai negatyvi išraiška.
PatinkaPatinka