Kartą vienas žmogus susižeidė koją ir dėl to buvo priverstas naudotis ramentais.
Jie labai pagelbėjo žmogui vaikščioti, be to, pasirodo, buvo naudingi dar ir norint kažką pasiekti, pastumti, paremti.
Todėl žmogus išmokė visus savo šeimos narius naudotis ramentais. Taip palengva ramentai tapo įprasta jų šeimos kasdieninio gyvenimo dalimi.
Bėgo laikas, ir žmogus ne tik savo pavyzdžiu, bet ir karštais įtikinėjimais įkvėpė daugybę žmonių pradėti naudotis ramentais. Juk jie tokie patogūs! Jie taip palengvina gyvenimą!
Jis pradėjo gaminti ramentus ir vis plėtė ir tobulino jų gamybą. Dabar jau galima buvo įsigyti įvairiausių ramentų: lengvų, sunkių, spalvotų, raižytų, papuoštų brangakmeniais, sidabrinių ir net auksinių.
Buvo atidarytos mokyklos, kuriose mokė žmones teisingai naudotis ramentais, o įvairių institutų profesoriai tyrinėjo aukščiausius naujojo mokslo aspektus ir perspektyvas.
Be ramentų vaikščiojo labai mažai žmonių – tai skaitėsi kvaila, senamadiška, skandalinga, todėl galiausiai ir jie paklusdavo daugumai.
Kai kurie iš jų bandė įrodyti, kad ramentais reikia naudotis tik esant būtinybei, tačiau tokius žmones tuoj pat nubausdavo – kad nedrumstų kitų ramybės.
Pasikeitė kelios kartos, ir jau visi vaikščiojo su ramentais… Pagaliau mažuma “įrodė“ daugumai ir įtikino ją, kad ramentai gyvenime būtini ir kad žmogus be jų negali paeiti.
O jei kažkas bandydavo prieštarauti, juos kaipmat nutildydavo: “Jūs klystate, tai jūsų fantazijos“, “Mokslas jau patvirtino būtinybę naudotis ramentais“, arba – griežčiau: “Tai provokacija, jūs už tai atsakysite!“
Ir žmogus suabejodavo: jei dauguma taip sako, gal jis tikrai klysta?.. Ir… vėl imdavo į rankas ramentus, ir vėl tapdavo neįgaliu.
Moralė: Įtikinėjimo galia didžiulė, o įtikinėtojai – nuoseklūs ir savanaudiški. Pasitikėkite savimi, klausykite savo širdies balso! Net jei visi aplink kalba priešingai…
Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt
Meilės ir išminties mums visiems 🙂 !
ruvi 
Kažkada seniai galėjo būti taip-nemėgink skristi vis tiek nepavyks.
PatinkaPatinka
Sveiki, Algirdai!
Galėjo ir taip būti, todėl ir nežinome, ką iš tiesų galime…
PatinkaPatinka
Labas Ruvi,
Manau, kad turėtume galėti skristi, bent jau levituoti ore tai tikrai. Spėju, kad tas gali priklausyti nuo to ką valgom (nevalgom) ir nuo proto veiklos. Kuo mažiau minčių ir kuo daugiau įsivaizdavimo tuo geriau, tiktai tai, galbūt, turėtų būti toks lyg ir kuriantis įsivaizdavimas kai vaizduotė sukuria kažką vientisą, tačiau tam kūriniui nesuteikia medžiaginio pavidalo. Viduramžiais ant laužų degindavo, taip vadinamas, raganas, tačiau teko girdėti, jog degindavo ar žudydavo ir tuos suaugusius žmones kurie svėrė mažiau nei 45 kg. Jeigu tai tiesa, man įdomu žinoti kodėl. Kodėl sakoma, jog žmogaus dvasia sklendžia? Kodėl mirusio žmogaus kūnas užkasamas žemėn, o dvasia kyla aukštyn? Jeigu medžiaginis kūnas valdomas sąmonės ir netgi instinktus įmanoma suvaldyti esant norui tai kodėl nebūtų įmanoma sąmonės galia kūno pakelti į orą jeigu jo neperkrautume netinkamu maistu ar netinkamomis mintimis? Yra žinoma, jog kūnas keičiasi valgant tinkamą maistą mažais kiekiais ir atsikratant blogų minčių, yra žinoma, kad kai kurių žmonių aura šviečia, galų gale vaikščiojimas ant vandens nėra jau kažkoks stebuklas, o šamanai sugeba matyti vaizdus už kelių tūkstančių km. realiuoju laiku netgi greičiau nei tuos pačius vaizdus perduotų TV. Juk žmogaus kūnas, ko gero, itin pažangi technologija (sukurta ar nukopijuota matricos valdovų) ir labai gali būti, kad jis net joks nebiologinis, tačiau sąmonė, pasirodo, tokia galinga, jog panorėjus su kūnu galėtų daryti praktiškai bet ką. Ir jokio stebuklo čia nėra nes mes ir esame sąmonė, o ne tas medžiaginis pavidalas kuris pats ir yra sąmonės kūrinys. Štai aš ir jaučiu, kad vaizduotė tai labai gerai kol savo vaizduotės kūriniui nesuteikiame medžiaginio pavidalo. Nesu užtikrintas, bet taip jaučiu. Dar vienas įdomus pastebėjimas. Mūsų galvose ištisai dūzgia daugybė minčių. Tai nenuorama protas, jo darbas. Daugybė išmintingų žmonių pastebėjo tą patį dalyką-mes tampame sąmoningais jeigu sugebame nuraminti protą. Taigi protas ne sąmonė. Protas prie kūno ir jis miršta kartu su kūnu. Tai kaip sąmonė turi ryšį su kūnu ir kaip ji turi poveikį jam? Na, širdis irgi kūno dalis, tiktai širdis neprotauja, ji jaučia. Šit ir jaučiu, kad turėčiau galėti skraidyti nors protas sako… galiu lažintis, kad jums jis sako tą patį ką ir man.
PatinkaPatinka
Sveiki, Algirdai!
Įdomių dalykų iš jūsų komentaro sužinojau, pirmą kartą skaičiau apie žmogaus svorio ir jo gebėjimų ryšį. O kad nuo maisto labai daug priklauso – faktas. Teko bandyti įvairius mitybos būdus, neturiu aiškių išvadų, bet tai, kad šiuolaikinis maistas, visokie pusfabrikačiai, cheminiai priedai, modifikuoti produktai ir t.t.. – nuodas, tai jau neginčijama tiesa. Ir, aišku, tai veikia ne tik kūną, bet ir sąmonę, o tai reiškia, kad ir gyvenimo būdą.
Apie protą – sutinku su jumis pilnai. Kaip rašė vienas klasikas, dabar “vargas dėl proto“. Dabar toks informacinis srautas, kad neįmanoma visko aprėpti ir suvokti: viskas paviršiumi, fonu, bet gi viskas net be mūsų pastangų proto yra fiksuojama, o tai neišvengiamai daro mums įtaką. Žinoma, protas turi būti tik pagalbininkas, o ne šeimininkas ir valdytojas… Bet va tas informacinis triukšmas dažnai ir trukdo tai suprasti. Mūsų gyvenimas vis labiau robotizuojamas, todėl daug kas daroma bėgte, nesąmoningai.
Taip, ir aš manau, kad reikia klausyti savo širdies, ji niekada neklysta. Mūsų jausmai ir pojūčiai pasako daug daugiau nei protas su gausybe žodžių. Vaikai puikiai jaučia gerą žmogų ir piktą, lygiai taip pat ir gyvūnai… Mūsų pirmieji pojūčiai, susidūrus su kažkokia informacija ar žmonėmis yra patys tikriausi, ir tik paskui įsijungia proto vertinimai.
O dėl įvairių gebėjimų, kurie mums atrodo kaip stebuklai, tai jie tiesiog užslopinti, nes nenaudojami – manau, jei pavieniai žmonės kažką tokio neįprasto gali, tai lygiai taip pat gali ir visi, tiesiog to nežino, nepasitiki, nesupranta.
Po truputį grįžtame prie ištakų, prie tiesos, vis daugiau žmonių persisotina vartotojišku gyvenimu, ir tai džiugina. Dalinkimės tuo, ką supratome, ką atradome, tai labai įdomu ir naudinga. Laikykimės ir palaikykime vieni kitus 🙂 !
PatinkaPatinka
Na, apie žmogaus svorio ir jo gebėjimų ryšį aš nerašiau 🙂 Vis tik kažkas tame yra. Žvelgiant į jogus galima matyti kažkokį lyg ir kūno išgryninimą, tai būtų kaip ir tas pats kūnas, tačiau be nieko nereikalingo. Vėlgi, ar įmanoma žmogaus kūnui pakilti į orą? Orą mes suvokiame kaip tuštumą, o juk tai nėra tuštuma. Tai informacinis laukas, bangos, virpesiai, bei kaip ir visa kita, oras yra sąmonė. Yra tokia teorija, jog žmogus gali pereiti kiaurai sieną jeigu savo virpesius suderintų su medžiagos, iš kurios pastatyta siena, virpesiais. Žinant, kad atomuose nėra ar beveik nėra jokios materijos, o vien virpesiai, tai neatrodo keista. Žmogaus kūnas juk irgi susideda iš tų pačių atomų, tai kodėl gi jam nepakilus į orą? Jeigu sutikti su tuo, kad mes galime valyti savo kūnus ir savo mintis tai tuo pačiu turėtų valytis ir erdvė šalia mūsų (oras). Tokiu atveju nematau priežasčių kodėl galėtų nesutapti mūsų kūnų ir erdvės informaciniai laukai bei virpesiai. Nebent elektromagnetinė spinduliuotė trukdytų.
PatinkaPatinka
Labas, Algirdai!
Matyt, aš ne taip supratau 🙂 . Bet kad su viršsvoriu sudėtingiau gyventi, kad maistas turi didelę reikšmę, tai taip pat tiesa. O ir jogų visokių teko matyti – vieni labai liesi, kiti stamboki, pilvoti (Buda taip pat vaizduojamas kaip pilvotas rubuilis), kodėl taip yra, aš nesupratau. Mano suvokimu, ypač ankstesniu (dabar negaliu apie tai aiškios nuomonės) – dvasingas žmogus turėtų būti visame harmoningas… Bet, matyt, arba tokių mažai ir mes jų nematome, nes jie nesiafišuoja, arba tiesiog visus čia veikia kol kas sunkiai suprantami kūno sistemų ir dvasios veikimo bei sąveikos su aplinka dėsniai.
O apie žmogaus gebėjimus – jei vienam kažkas pavyksta, reiškia, gali ir visi kiti. O priežasčių, kodėl nesigauna ar atrodo neįmanoma, gali būti daugybė – tai ir negatyvus informacinis srautas, ir primetamas gyvenimo būdas, elgesio šablonai, ir netikros vertybės, ir jūsų paminėtas elektromagnetinis spinduliavimas… Žmonės formuojami kaip bedvasiai vartotojiškos sistemos dalyviai, todėl kitokių minčių ir nekyla, nes jie kaip paukščiai pakirptais sparnais narvelyje.
Pirmiausiai, aišku, reikėtų sąmonę apsivalyti, proto veiklą pamatyti ir visus išorinius poveikius, išmokti girdėti širdies balsą, o tai jau ne taip ir mažai, juolab kad vis vien tenka reaguoti į išorinius įvykius ir poveikius. Keista čia viskas – iš kur, kodėl vardan ko… klausimai, klausimai, klausimai… Ką gi – ieškom atsakymų 😉 .
PatinkaPatinka