Nėra ir negali būti nei vienos priežasties, dėl kurios sveika siela galėtų sutikti apriboti savo laisvę: mūsų laisvė – tai neatsiejama prigimtinė mūsų dvasios savybė.
Nėra ir negali būti nei vienos priežasties, dėl kurios sveika dvasia galėtų sutikti apriboti savo vystymosi galimybę: mūsų tobulėjimas – tai neatsiejamas prigimtinis mūsų sąmonės siekis.
Ir jei tik mes leidžiame kažkam spręsti, kur ir kaip mums kurti savo gyvenimą – mes jau pralaimime, nes pasirenkame griūties kelią.
Jokios primetamos “vertybės“, jokie svetimi “išskirtiniai interesai“ negali ir neturi trukdyti nei vieno žmogaus vystymosi.
Ir jei tai vyksta – tai tamsos vertybės ir interesai, tai tiesus kelias į griūtį ir degradaciją, todėl sutikti eiti tokiu keliu – labai naivu ir neperspektyvu.
Padėka autoriui! Pagal En Merkar esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
ruvi 
Dvasia gali laisvai rinktis iš visų įmanomų galimybių įskaitant ir būti apribota. Jeigu mes suvokiame esantys šiame itin tankiame išmatavime su visais jo apribojimais tai jau sveikstame arba pradedame atsibusti. Kai atsibusime, to ką mes penkiais pojūčiais jaučiame kaip esantį, neliks (nes, iš tikrųjų, to net nėra) , liks tik tai kas visada yra, galite tą vadinti pirmine ar pirmaprade tikrove ar dar kitaip. Sakyčiau, kad mes esame dvasia, o dvasia tai viskas kas yra, visos įmanomos galimybės. Ko gero, esmė suvokime.
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Sveiki, Algirdai!
Pritariu jums, kad esmė suvokime, sąmoningume. Ir taip, yra laisvė rinktis – net apribojimus. Ir jei turime tokią galimybę, turime žinoti ir pradinį sumanymą ir to sumanymo taisykles. Nežinantis, neišmanantis sumanymo taisyklių neišvengiamai tampa manipuliatorių auka, o bet koks sumanymas – chaosu. Ir jei yra dvi ar kelios sumanymo veikėjų pusės – visos jos turėtų viena kitos atžvilgiu būti sąžiningos ir garbingos. Todėl pritariu autoriui, kad kiekvienas žmogus turi prigimtines dvasines savybes, kurių niekam nevalia savavališkai riboti.
PatinkaPatinka
Jeigu kalbėtume apie žmogų, tai žmogus netgi labai apribotas. Iš tiesų tai net ne žmogus, o dvasia mananti, jog ji yra žmogus. Sakyčiau, kad žmogus tai lyg koks konstruktas skirtas savitai bendrosios sąmonės išraiškai įkalinti, tai yra, mums. Tas, aišku, priklauso nuo to kaip mes save suvokiame, ar kaip kūną kuris numirs ir supus, ar kaip dvasią-savitą bendrosios sąmonės išraišką. Jeigu renkamės kūną-ką gi, na o jeigu manome esantys savita sąmonės dalelė tai klausimas kurių galų turėtume rinktis begales apribojimų šiame itin tankiame išmatavime bei patirti kančią ir galbūt netgi sukelti kančią kitiems?
PatinkaPatinka
Tikrai svarbu, kaip save suvokiame, ar neįtakotas tas suvokimas. Svarbu, ar klausome savo pojūčių, ar įvertiname savo patirtį, ar ja vadovaujamės. Psichologijoje ir ezoterikoje daugybė versijų, teorijų, paaiškinimų, interpretavimų apie mūsų tikrovę ir būsenas. Daugiausia tai informacija, kurios negalime pasitikrinti būtent dėl tų variantų daugybės ar abstraktumo (kad kažkas vyko prieš tūkstančius metų, kad yra realybės išmatavimai ir kad jų yra daug, painiojamės tarp sielos, dvasios, sąmonės ir psichikos apibrėžimų, galiausiai sunkiai suvokiame savo ryšį su gamta, visa gyvybe ir Kūrėju ir t.t…)
Dažniausiai pasirenkame atsakymus, kurie duoda paaiškinimus tam tikroje gyvenimo situacijoje ar tam tikrame gyvenimo laikotarpyje. Ne faktas, kad jie bus teisingi. Todėl ir sakoma, kad tiesa “išlukštenama“ būtent atmetimo visko, kas netikra, keliu, ir tiesa išgryninama iki visiško paprastumo, kai tiesos nereikia įrodinėti, nes ji akivaizdi, todėl jos negalima paneigti.
Aš supratau, kad tiksliausi orientyrai – mūsų jausmai ir pojūčiai. Kiekvienas žmogus reaguoja vienodai į gėrį (jaučia harmoningus, šviesius jausmus) ir – į blogį (jaučia baimę, nerimą, skausmą). Turbūt, iš čia posakis “nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum patirti“. Ryšys su savo jausmais ir pojūčiais tikrai supaprastina tiesos paieškas.
Ir – gamta… Stebėti gamtą, gyventi jos ritmu, vadovautis “sodininko išmintimi“ – kai žmogus jaučia vienybę su visa gyvybe, saugo ir puoselėja ją, “sodina sodus“ tiesiogine ir perkeltine prasme ne tik savo ir kitų žmonių gyvenimui, bet ir ateities kartoms.
Nėra lengva trumpai atsakyti, galbūt, aš taip pat klystu, bet šiuo metu yra taip. Toks štai dabar mano suvokimas, ir aš gerbiu kitų žmonių prasmės ir tiesos paieškas, todėl – dalinkimės savo atradimais ir suvokimais, tai ne tik įdomu, bet ir naudinga. Dėkoju, Algirdai 🙂 !
PatinkaPatinka
“…Nėra lengva trumpai atsakyti, galbūt, aš taip pat klystu, bet šiuo metu yra taip. Toks štai dabar mano suvokimas, ir aš gerbiu kitų žmonių prasmės ir tiesos paieškas… .“ Man patinka jūsų požiūris nes ir mano toks pats 🙂 Va, taip vadinamiems, mokslininkams toks požiūris tikrai netinka, jiems reikia užtikrintumo. O kuo neužtikrintumas blogai? Neužtikrintumas pavojingas moksliniams laipsniams, aukštoms pareigoms, privilegijoms ir t.t. Neužtikrintumas atviras visoms galimybėms, visiems įmanomiems požiūriams, neužtikrintumas reiškia, kad vienu aptariamu klausimu gali būti 25 arba daugiau skirtingų nuomonių ir jos visos gali būti teisingos! Įdėsiu citatą iš savo kažkada rašyto straipsnio: “Mokslininkų požiūris į visatą bei įvairius reiškinius jau kurį laiką, gal dirbtinai, padarytas lyg koks nepajudinamas stulpas. Niekas nedrįskite jo ginčyti ir matykite bei suvokite pasaulį tik taip kaip jį mato ir suvokia mokslininkai arba būsite apšauktas mokslo neigėju. Tai, kad viena iš mokslo paskirčių, moksliniu būdu paneigti prieš tai teisinga laikytą teoriją, jiems jau, dažnai, nerūpi. Mokslas tampa susitarimo reikalu. Galų gale, kiek mes, iš tiesų, galime pasitikėti sumaterialėjusiu mokslu kuris neigia buvimą to ko negali pamatyti ar išmatuoti? Sąmonė yra materijos ir gyvybės visatoje pagrindas bei esmė, o šiuolaikinis mokslas netgi atsisako pripažinti jos buvimą!“ Kai kas gali pasakyti, jog mokslininkai atsisako pilnai pažinti tą ką tyrinėja, o aš sakyčiau, kad visų pirma jie atsisako pažinti save. “Pažink save“ -tai filosofinė nuostata įrėžta ant Apolono šventyklos. Beje, kai sakome pažink save, ką turime mintyje? Manding, pažink savo kūną ir pažink save tai nėra tas pats. Juk jeigu kūnas yra mano, tai kas esu aš?
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Dėl mokslo – pilnai pritariu, tai tiesiog dabartinės sistemos dalis, kur viską lemia pinigai, Ž.Fresko apie tai rašė ir pasakojo. Laisvam kūrybingam žmogui ten nėra vietos, todėl tiek sustabarėjusių teorijų ir šablonų, kurie stabdo tobulėjimą.
Bet visais laikais yra drąsių laisvamanių, kurie nesitenkina tais nepajudinamais atsakymais ir savarankiškai tyrinėja pasaulį – ne tik materiją, bet ir dvasinius, dorovinius klausimus, kurie ir padeda atsakyti į tą pagrindinį klausimą – “Kas aš esu?“ Jie kaip ta pro asfaltą prasikalanti gėlė – ne tik įveikia kliūtis augimui, bet ir išreiškia savo kūrybinę prigimtį.Tokie žmonės labai atviri, žingeidūs, jie tyliai kukliai vykdo evoliuciją visų gerovei.
PatinkaPatinka
Jūs rašėte, jog svarbu ar neįtakotas suvokimas. Na, jis nėra jau toks visiškai neįtakotas. Vargu ar kas galėtų sakyti, kad viską apmąstė bei suvokė pats. Pavyzdžiui aš daug ką suvokiau savarankiškai, bet daug kas susijungė į platesnį matymą tada kai pasidomėjau ką apie tuos pačius dalykus mano kiti. Man kaskart vis labiau ir labiau pasitvirtina mintis, kad labai svarbu išlikti atviram bet kokiam požiūriu, kad ir koks keistas ar net nepriimtinas jis atrodytų nes kažkada vėliau vis tiek atsirinksiu kas man tinka. Dar vienas dalykas tas, kad mes kiekvienas kažkiek įtakojame kitų suvokimą, gal ne tiek įtakojame kiek suteikiame postūmį apmąstyti tą galimybę ar mintį kuri iki tol nebuvo apmąstyta. Na, o mano kalba šnekant, tai viena savita sąmonės išraiška turi įtakos kitoms savitoms sąmonės išraiškoms, o jos visos yra bendrosios sąmonės dalis:) Štai taip, laisva valia ir be jokių apribojimų panaudojamos kūrybinės galios savo pačių vystymuisi ir tobulėjimui arba kaip sakoma straipsnyje-tai neatsiejamas prigimtinis mūsų sąmonės siekis.
PatinkaPaspaudė "Patinka": 1 person
Sveiki, Algirdai!
Pamenu, kokį vidinį pasipriešinimą man sukėlė Žako Fresko mintis, kad mus formuoja aplinka. Bet vėliau supratau, kad taip ir yra – mūsų prigimtines savybes “aktyvuoja“ (arba ne) tėvai, visa mūsų aplinka… O kai daroma negatyvi įtaka, žmogus pradeda reikšti kažkokias nebūdingas jam savybes, tai vyksta dėl to, kad prigimtis vis vien bando pasireikšti, ir prasideda vidiniai prieštaravimai… Aš visuomet už gerą įtaką 🙂 ! Gera įtaka tik sustiprina ir atskleidžia žmogaus šviesias prigimtines žmogaus savybes.
Ir pasikeitimas informacija – labai svarbus ir įdomus, tik reikia sąmoningumo, kad atskirtume pelus nuo grūdų. Aš pastebėjau, kad su šviesiais, gerais žmonėmis labai smagu bendrauti, nes pokalbis vystosi laisvai, tarsi papildydamas jau išsakytas mintis. Tokiame bendravime nėra ginčų, tik savitarpio supratimas ir harmonija, ir tarsi savaime atsiveria kažkokie neatsakyti klausimai, ir nežinai, kur tas toks pokalbis nuves, ką atvers … Tai labai įkvepia 🙂 !
PatinkaPatinka