Atitrūkimas nuo savęs-tikrojo pereinamuoju laikotarpiu iš paauglystės į jaunystę yra toks dažnas reiškinys, kad jau tampa taisykle iškreiptų žmogiškų santykių pasaulyje.
Ir niekur nuo to nepasislėpsi. Jaunuolis arba mergina, pritapdami prie visuomenės, privalo užsitraukti kaukę “kaip visi“. Kreivai, šleivai, net jei netinka – tačiau be jos niekaip.
Be to, vaikai ypatingai aštriai pergyvena savo kitoniškumą kolektyve… ir dauguma su tuo susiduria – kaip beveidis kolektyvas žemina tą, kuris prie jų nepritampa.
Todėl kelias į save prasideda nuo savęs. Būtent nuo tos akimirkos, kur žmogus atidėjo savo gyvą nuoširdumą “vėlesniems laikams“ ir pirmą kartą užsidėjo kaukę… ir pasiliko su ja, apsiprato, susitaikė su aplinkinių nuomone, kad tai ir yra jo tikrasis veidas.
Sugrąžinti save sau. Ir tik po to galima vertinti gyvenimo aplinkybes ir kurti ateities planus.
Sugrįžimas į save – tai ne metafora, o žingsnis į tikrąją realybę, kuri atsiveria už tokio gyvenimo posūkio.
Padėka autoriui! Pagal S. Seov tekstą, vertė ruvi.lt
Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !
ruvi 
Nugi, paskatino mažumėlę pasukti makaušę. Reikalas jau kadaise yra tas, kad reikia kažkaip sugrįžti į save arba atrasti ir vėl nepamesti savęs iki to meto kol susilauksime palikuonių idant neuždėtume kaukės savo vaikams bei neprimestume jiems savo (???) mąstymo klišių ir iškreipto suvokimo. Spėju, kad jeigu tokių ir yra tai gal tik vienetai.
PatinkaPatinka
Sveiki, Algirdai!
Tokią svarbią šios temos pusę palietėte – taip, normaliai užauginti vaikus gali tie, kas išdrįso būti savimi, nepasidavė išorinių poveikių šablonams. Nes didelis skirtumas, kaip auklėjamas vaikas – iš jo reikalaujama tik paklusnumo ir tėvų valios vykdymo, ar – sudaromos sąlygos išskleisti vaikui jo prigimtinius gebėjimus, o šeimoje – savitarpio meilės, pagarbos, pagalbos atmosfera. Pritariu jums – ko gero, tokių žmonių kol kas vienetai, bet jie yra, ir, manau, kad jų bus vis daugiau.
PatinkaPatinka
Daugiau yra tokių kurie jau užauginę ar tebeaugindami vaikus pradeda suvokti, kad gyvena ne savo gyvenimus bei pradeda atsikratyti jiems primesto tikrovės suvokimo ir mąstymo klišių. Tokių tikrai yra nemažai, tačiau tas vyksmas visai negreitas, deja. Buvau, žinau. Jau 16 metų praėjo nuo tada kai susimąsčiau, kad čia kažkas ne taip, o šiukšlyno galvoj dar neišsikuopiau.
PatinkaPatinka
Svarbu, kad žmonės praregi ir tai tikrai džiugina. Gal tai negreitas procesas, bet jis vyksta ir įgauna pagreitį, tik tokie žmonės nešaukia apie savo sąmonės ir pasaulėžiūros pokyčius, todėl mes ne viską matome. Pritarsiu, kad sąmonės apsivalymas nėra paprastas, vis “iššoka“ seni elgesio šablonai, bet jei žmogus kryptingas, ypač kai mato pokyčių rezultatus – viskas įmanoma 🙂 …
PatinkaPatinka