Mes neatsiejama Jos dalis

Kai medis nesidžiaugia žmonėmis ypatingu lapų šnarėjimu, kai paukštis netūpia ant ištiesto jam delno, kai mes nustojame suprasti šuns sielą žiūrėdami jam į akis, nesigėrime katės gracija, kerinčia jos prigimtine vidine laisve…

Kai prarandamas ryšys tarp mūsų ir gyvu pasauliu aplink – aš tiksliai žinau, kad nuo tos akimirkos mano viduje prasideda pilna civilizacijos griūtis.

Suprantu, kad ten, miške, vis dar tęsiasi Gyvenimas, išlaisvinęs save nuo mūsų, todėl kad mes liovėmės būti jo dalimi.

Kaip atkurti šį atitrūkimą?

Kaip pradėti gėrėtis gęstančių lauže angliukų šokiu? Kaip pasidžiaugti žuvele, kuri akimirkai iššoka iš vandens? Kaip atskirti miško paukščių balsus? Kaip pajusti kartoką jaunų šakelių kvapą ir citrininį melisos aromatą sode?

Man, kuri jaučiasi lyg vandenynas, paukštis, žolė, pievų gėlė žmogaus kūne, nepakeliama pasilikti betoniniuose žmonių šiltnamiuose.

Jokiais makaronais, kotletais ir gadžetais nepakeisime gaivaus rytinio rūko kvapo, sausos šakelės trakštelėjimo po kojomis, ežiuko šurmuliavimo rudeniniuose lapuose, šiltų minkštų briedžio lūpų, kuris su primerktomis iš malonumo akimis-slyvomis suvalgo nuo delno pasūdytą duonos riekę.

Ar žinote, koks šiurkštus veršiuko liežuvis?  Kokiais “kvepalais“ nuo kenkėjų naudojasi šuo natūralioje gamtoje?

Gamtoje – didinga paslaptis, gebanti išlaisvinti žmogų iš melagingo pranašumo pojūčio. Tai šansas prisiminti, kad kūnas – taip pat iš jos.

Rodos, Laozi pasakė: “Gyventi reikia švelniai“. Ir lanksčiai, kaip gluosnis. 

Ir rūpestingai, kaip šilto ankstyvo ryto dvelksmas. Ir laisvai, kaip lenktyniaujantys su paukščiais debesys…

Padėka autorei! Pagal Evos Grynn esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir harmonijos mums visiems 🙂 !