Mėnuo: balandžio 2022

Netikėtas pašnekovas

Įprastas kasdienybės ritmas parveda po darbo dienos į pusšimčio kvadratinių metrų karaliją. Dar pakankamai šviesu, nes jau trečioji vasario diena, o už lango balti apklotai, lyg tikrą lietuvišką žiemą.

Netikėtai ant palangės, už laiko pakandžiotų dieninių užuolaidų, pastebiu kažką kukliai raudonuojant. O!, tai mūsų mažasis kaktusėlis, tas žaliasis dygliuotasis ežiukas, prakalbo pirmuoju šių metų savo žiedeliu.

Vat ir turiu pašnekovą, tokį mielą, netikėtą, kuris ne ką didesnis už savąjį žiedelį. Galiu žvelgti į jį draugišku žvilgsniu, kalbinti mintimis…bet pala, pirmiausia reikia juk jam atsigaivinti, vandenėlio, nes per savo apsileidimą seniai begirdžiau. Pakeliu užuolaidą, įpilu į jo kiemelį vandenėlio.

Dabar jau galim ir toliau bendrauti. Jis visada išklauso, visada supranta. O jo kalbėjimas, tai nuostabusis pirmas šįmet žiedelis, kalbantis savo gražiąja ryškiąja spalva, žiedlapių gracija, piestelių lieknumu. Tame daug pasakoma, tyliai, bet daug… Jis tylės ir tada, kai jam skaudės, o aš tuomet to gal visai jame net neįtarsiu.

Kaip gera, kartais turėti tokį pašnekovą, ypač kai jis prakalba taip netikėtai, toje kasdienybės ritmo nuobodumoje.

2022.02.03, autorius – Algirdas Markevičius

Padėka autoriui!

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

Tavo vidinė jėga

Geriau būti akmeniu, kuris daugeliui neįkandamas, nei minkomu moliu kažkieno rankose. Dar blogiau, kai tokių rankų daug, ir kiekvienos lipdo iš tavęs bet ką, bet tik ne tavo tikrąją esybę.

Kai bando primesti tau svetimą pasaulį, svetimas svajones, svetimus tikslus ir prioritetus. Kai tu savo valia suspaudi savo stipriąsias kosminio mastelio energijas iki mažo oro balionėlio lygio. Kai tu nusprendi, kad nerodyti šių energijų pasauliui bus saugiau ir ramiau.

Tačiau kam saugiau? Akivaizdu, kad ne tau. Tiems, kam tavo vidinės bangos sukelia audrą ir kas negali jų suvaldyti. Kam tavo laisvamaniškumas ir pilnavertiškumas kelia pavojų ir galimybės tave kontroliuoti praradimą.

Tam, kas yra laisvas, kaip ir tu, kas yra betarpiškas, kas jaučia šį pasaulį, kas savyje atspindi šį pasaulį – tavo energijos nekels pavojaus, jos bus jam artimos ir natūralios. Jos skleidžia sąžiningumą, nuoširdumą, meilę, teisingumą ir tiesą.

Ta vidinė jėga visada supurto nedorus ir neprisileidžia jų prie savęs. Ir supurto net neprisiliesdama, vien tik žvilgsniu, suduodama per silpnas vietas, per iliuzijas, per liguistą susireikšminimą, per sielos juodulius ir meilės nebuvimą.

Todėl kad betarpiškai laisvo žmogaus jokios manipuliacijos jau neveikia. Ir neįmanoma nieko iš jo nulipdyti, nes būti kitokiu jis jau niekada negalės.

Padėka autorei! Pagal Anželikos Hoffman esė, vertė ruvi.lt

Meilės ir vidinės stiprybės mums visiems 🙂 !

Iš rankų į rankas

Džiaugsmą iš delno į delną – kaip Amžinąją Ugnį mes perduodame vienas kitam.

O rankos tokios skirtingos: jaunos, stiprios, truputį pavargusios, švelnios, tvirtos, ryžtingos, mažos, juodos nuo suodžių, išmintingos dėl amžiaus, šiurkščios nuo darbų, drąsios dėl žinojimo “kodėl ir vardan ko“.

Ir kažkas dalinasi pavasario rieškučiomis, perduoda vienas kitam pasakojimus apie atitirpstančios gimtinės žemės kvapą. 

O kažkas atneša ištroškusiems galimybę numalšinti vilties ir tikėjimo ateitimi troškulį – šviesia, draugiška, galinga, ir būtinai-būtinai netolima – ir tik tokia ateitimi.

Štai vienas perduoda iš delno į delną didžiulį džiaugsmą dėl įvykdyto žygdarbio.

O kitas perduoda iš rankų į rankas patį gyvenimą, ir maitina iš rankos, kaip patį artimiausią ir labai-labai brangų, meilės ir rūpesčio išsiilgusį žmogų.

Tokios skirtingos, bet labai reikalingos, laiku ateinančios į pagalbą mūsų rankos.

O štai gauta iš kažkieno rankų gerosios vilties paukštelė. Ji gieda, nežiūrint į nieką, atgaivina viską aplinkui žvalumu ir neįtikėtinu įkvėpimu. Ir net pačioje juodžiausioje tamsoje ir gūdžių laikų migloje, skamba būsimų permainų ir labai laukiamų įvykių giesmė. Giedok, paukštele balsingoji! Giedok mums visiems! Giedok savo šviesią nuojautą. Giedok ir piešk gėrio jėgų triumfo kontūrus.

Mes perduodame džiaugsmą iš delno į delną.

Šiltu žodžiu, taika širdyje, apkabinimu per atstumą, reikalingomis žiniomis, savalaike išmintimi, meile visiems laikams.

Ir nenutrūksta ši gyva grandinėlė. Įveikia neįmanomas ribas. Įeina į netikėtumų erdvę, tačiau neišnyksta iš akių, bet šviečia dar ryškiau, dar stipriau, dar plačiau. Virsta amžinybe.

…Kaip Amžinąją Ugnį perduodame pasaulį vienas kitam.

Padėka autorei! Pagal Ninos Sumire esė, vertė ruvi.lt

Meilės, taikos ir gerosios vilties mums visiems 🙂 !

Pasaka apie angelus

Žiemą angelai visada pasibeldžia, prieš įeidami pro langą. Jie kruopščiai valosi kojas ant palangės, kabina paltą ant lango rankenos ir pastato aulinukus po radiatoriumi.

Angelai mėgsta sėdėti šalimais ant sofos, juokauti, šypsotis, valgyti sausainius arba džiuvėsėlius ir žiūrėti knygų paveiksliukus. O tu tuo metu, jei jau visai neturi ką veikti, gali sulopyti jų vilnones kojinaites.  

Angelų kojinaičių užkulniai taip pat sudyla. Jie tau ačiū nepasakys. Tiesiog plačiai nusišypsos, maudamiesi sulopytas kojinaites. O paskui demonstruos tau sulopytą užkulnį, žaismingai šokinėdami ant vienos kojos ir šypsodamiesi.

Angelai ateina vakarais, pučia į sušalusius pirštus ir labai džiaugiasi dideliu puodeliu karštos arbatos – o kaip gi, juk jiems visą dieną teko lipdyti snaiges rytojaus pūgai… Ir kartais tu užsnūsti trumpam, pabundi – o jų jau nėra. Langas rūpestingai uždarytas, vandens bala nuo atitirpusių aulinukų kruopščiai išvalyta, švarūs puodeliai surikiuoti šalia kriauklės, o visos knygos stovi lentynose. Nieko nuostabaus – juk jie angelai…

O vasarą dar įdomiau. Juk vasarą tiek darbų! Išpurtyti debesis nuo dulkių, atverti akis pienėms, o svarbiausia – nuspalvinti drugelius. Drugelius spalvina tik patys mažiausi angelai. Tai jiems tarsi spalvinimo knygelės. Angelai spalvina drugelius miniatiūriniais teptukais, o drugeliai tyliai juokiasi – juk teptukai kutena…

Vasarą vos praveri langą – o angelai jau čia. Atsisėda ant palangės, paduoda tau ramunes ir laimingą keturlapį dobilą, mataruoja kojomis ir glosto žvirblius, pasisodinę juos sau ant kelių. Žvirbliai prisimerkia, ir, rodos, tuoj-tuoj pradės murkti…

Angelai padeda žolei augti, trukteldami želmenėlius į viršų, pirštais atveria sustingusius pumpurus, kad lapai greičiau išvystų šviesą, ir barsto žiedadulkes į gėles. Dar vakar mačiau, kaip šalimais praskrido juokingas angelas, visas aplipęs žiedadulkėmis. Jis čiaudėjo taip, kad net strazdanos ant jo veido šokinėjo…

Dabar lyja. Langas atviras. Ant stogo priešais sėdi pasišiaušusi varna. O šalia stovi labai rimtas angelas su lietpalčiu ir guminiais batais ir laiko virš jos lietsargį. Iš čia man nelabai gerai matosi, bet man atrodo, kad varna šypsosi…

Padėka autorei! Pagal Evos Orlovskajos pasaką, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !