Geriau būti akmeniu, kuris daugeliui neįkandamas, nei minkomu moliu kažkieno rankose. Dar blogiau, kai tokių rankų daug, ir kiekvienos lipdo iš tavęs bet ką, bet tik ne tavo tikrąją esybę.
Kai bando primesti tau svetimą pasaulį, svetimas svajones, svetimus tikslus ir prioritetus. Kai tu savo valia suspaudi savo stipriąsias kosminio mastelio energijas iki mažo oro balionėlio lygio. Kai tu nusprendi, kad nerodyti šių energijų pasauliui bus saugiau ir ramiau.
Tačiau kam saugiau? Akivaizdu, kad ne tau. Tiems, kam tavo vidinės bangos sukelia audrą ir kas negali jų suvaldyti. Kam tavo laisvamaniškumas ir pilnavertiškumas kelia pavojų ir galimybės tave kontroliuoti praradimą.
Tam, kas yra laisvas, kaip ir tu, kas yra betarpiškas, kas jaučia šį pasaulį, kas savyje atspindi šį pasaulį – tavo energijos nekels pavojaus, jos bus jam artimos ir natūralios. Jos skleidžia sąžiningumą, nuoširdumą, meilę, teisingumą ir tiesą.
Ta vidinė jėga visada supurto nedorus ir neprisileidžia jų prie savęs. Ir supurto net neprisiliesdama, vien tik žvilgsniu, suduodama per silpnas vietas, per iliuzijas, per liguistą susireikšminimą, per sielos juodulius ir meilės nebuvimą.
Todėl kad betarpiškai laisvo žmogaus jokios manipuliacijos jau neveikia. Ir neįmanoma nieko iš jo nulipdyti, nes būti kitokiu jis jau niekada negalės.
Padėka autorei! Pagal Anželikos Hoffman esė, vertė ruvi.lt
Meilės ir vidinės stiprybės mums visiems 🙂 !
ruvi 