Kai gali paskambinti į savo duris…

Mane supras kiekvienas, kas ilgą laiką gyveno vienas: kai ištekėjau, aš pradėjau skambinti į duris. Savo duris. Savo buto duris.

Tas pačias duris, kurias visada atrakindavau raktu nuo pat pirmos dienos, kai persikėliau gyventi į savo butą.

Žinoma, ten buvo skambutis, bet juo beveik niekada niekas nesinaudojo. Mama turėjo atsarginius raktus. O daugiau niekas pas mane neateidavo.

Namuose aš pasirodydavau vėlai vakare. Dirbau redaktore. Grįždavau išvargusi ir krisdavau į lovą. Kokie dar galėjo būti svečiai?

Aš pripratau, kad namie manęs niekas nelaukia. Nebuvo kam atidaryti durų. Nebent katei. Bet ji to nemokėjo.

Atvirai prisipažinsiu, kad aš dėl to visiškai nepergyvenau. Pripratau ir tyliai sau džiaugiausi: kaip gerai, jokių netikėtumų, tylu ir ramu… Ko dar benorėti?

Ir štai aš ištekėjau, ir be visų santuokos privalumų, atvėriau sau dar vieną: skambinti į duris.

Vyras dirbo namuose. Todėl, sugrįžusi namo, aš skambinau. Kartais tai būdavo ir po kelis kartus į dieną.

Tirlinn-tirlinn…Tirlinn-tirlinn.. Tirlinn-tirlinn…

– Kam gi tu atitrauki žmogų nuo darbų? – piktinosi mano mama. – Tu juk turi raktus!

– Tu nesupranti. Tai toks džiaugsmas, kai tau kažkas atidaro duris, – sakiau aš.

Aš sakiau netiesą. Tai nebuvo tik džiaugsmas. Tai buvo tikrų tikriausia laimė. Žinoti, kad už tų durų tavęs dabar kažkas laukia.

Tirlinn-tirlinn…

Girdėti žingsnius, matyti, kaip pasisuka raktas spynoje, spragteli rankena…

Tirlinn-tirlinn…

Matyti džiaugsmą akyse, šypseną, pajusti, kad žmogus džiaugiasi tave matydamas, kad jis ilgėjosi tavęs, net jei tu tik trumpam išėjai duonos nupirkti.

Tirlinn-tirlinn…

Jei jūs ilgą laiką negyvenote vieni, jums sunku bus tai suprasti.

Kartais vyras atidarydavo duris lėtai, ėmė iš mano rankų krepšį, padėdavo nusirengti paltą, apkabindavo ir prisiglausdavo dygiu skruostu. O kartais jis negalėjo atsitraukti nuo darbų, todėl atvėręs duris ženklais man parodydavo, kad labai užsiėmęs, greitai pabučiuodavo mane ir bėgdavo toliau dirbti.

Bet tai nieko nekeitė. Aš elgiausi tarsi ilgai angina sirgęs vaikas, kuriam pagaliau leido valgyti ledus. Ir jis suprato mane, ir, svarbiausia – nei karto nesupyko, nesuirzo ir net nepaklausė:

– Tu ką, raktus pamiršai?

Jis suvokė, kad ne raktuose čia esmė. Taip ir buvo.

Taip ir dabar yra. Ir taip bus.

TODĖL ATEINANČIAIS METAIS AŠ LINKIU JUMS DVIEJŲ DALYKŲ: SVEIKATOS IR KAD JŪSŲ BŪTINAI KAŽKAS LAUKTŲ.

O visa kita jūs patys sau prisisvajosite ir pasieksite 🙂 .

Esu tuo tikra.

Padėka autorei! Pagal Darjos Isačenko istoriją, vertė ruvi.lt

Meilės ir gerumo mums visiems 🙂 !

2 mintys apie „Kai gali paskambinti į savo duris…“

    1. Taip, – nuoširdus bendravimas mums visiems gyvybiškai svarbus ir reikalingas. Net jei žmogus sako, kad jam vienam gerai ar žmogus yra nusivylęs santykiais. Bet širdies gilumoje visi mes ilgimės vienybės, mums visiems reikia meilės, gerumo, šilumos, nuoširdumo 🙂 … Ir pirmiausiai patys turime tai dovanoti aplinkiniams 🙂 .

      Patinka

Komentuoti: Ruvi Atšaukti atsakymą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: