Arbata – tai ne šiaip sau užsiėmimas.
Arbata – tai leidimas sau sustoti, mėgautis garuojančio puodelio aromatu ir ramiai gėrėtis supančia aplinka.
Juk jei žmogus tiesiog žiūri į vieną tašką arba susimąstęs žvelgia kažkur į tolį, tai paprastai sukelia įtarimą ir klausimus: “Kažkas atsitiko?“, “Ar gerai jautiesi?“ ir pan..
O žmogus su arbatos puodeliu nekelia jokių įtarimų. Todėl kad – arbata… Ir kelios minutės ramios palaimos, kurios nevalia trikdyti… Net minčių šurmulys palengva nutyla ir prisėda šalia ant suolelio.
O jei puodelyje dar ir kvapnios žolelės, primenančios vasarą, šilumą ir pievos gėlių žydėjimą… Mmmm…
Ir tegul visas pasaulis palauks… Nors ne, tegul pasaulis skuba su savo reikalais, tai aš palauksiu, kol pajusiu, kad vėl esu pasirengusi pasinerti į jo begalinį sūkurį.
O dabar… arbata…
Padėka autorei! Pagal I. Kiričenko esė, vertė ruvi,lt
Gerumo ir tyro džiaugsmo mums visiems 🙂 !
ruvi 
Visiskai pritariu, kad arbatos gerimas gali virsti meditacija! Ir su nostalgija prisimenu tavo zoleliu arbata…
PatinkaPatinka
Labas, Jone :)!
Vis atrandu naujas žoleles ir jų derinius, matyt, organizmas per intuiciją “parodo“ žoleles, kuriose yra organizmui tuo momentu reikalingų medžiagų. Ir net keista kartais – tiesiog tampi abejinga kažkokiai arbatai, be kurios anksčiau neįsivaizdavai savo dienos ir staiga pamėgsti tą, kurios net kvapas anksčiau erzino 😉 ..
Dabar pamėgau erškėtuogių, pušų spyglių, vingiorykštės arbatas, kurioms anksčiau buvau abejinga.
Jaukaus visiems vakaro su mėgiama arbata 🙂 !!
PatinkaPatinka