Su savu žmogumi ir perpildytame vagone jauku ir gerai. Net labai gerai: galima prisiglausti prie savo žmogaus ir jį apkabinti. O tilpti galima dviese ant vienos kėdės – ir nieko, vietos pilnai pakanka. Tai, kas vyksta aplink, ne taip jau ir svarbu…
O su nuostabiu, geru, respektabiliu, bet ne mūsų žmogumi, net prabangiame “ultra-incluzive“ viešbutyje sunku gyventi viename numeryje. Visi šio žmogaus įpročiai mus slegia ir erzina. Įprotis keltis vos prašvitus arba vėlai gultis. Knarkimas erzina, net jei jis tylutėliai knarkia, šitas žmogus.
Įprotis garsiai skalauti burną po dantų valymo erzina. Įprotis sėdėti ant sofos ne taip, kaip reikia. Ištiesia kojas ir trukdo mums. Ir dar kalba be perstojo. Arba tyli, kaip kelmas…
Niekur nuo jo nesidėsi, nuo šito žmogaus, net dideliame numeryje. Jis nuolat painiojasi po kojomis ir šmėžuoja prieš akis. Ir ilgam užima vonios kambarį.. Ankšta ir nejauku.
Net jei einame drauge vandenyno pakrante, ne mūsų žmogus įsigudrina mus užkliudyti arba eina ne mūsų tempu. Nepatogu su juo vaikštinėti. Laukti jo arba žingsniuoti pernelyg greitai, kad neatsiliktume…
Turbūt, ne mūsų žmogus jaučiasi lygiai taip pat: jam ankšta, nepatogu ir slogu. Bet jis taip pat elgiasi mandagiai ir neišsiduoda… Ir laukia, kada kankinimas ankštu bendrabūviu pasibaigs, net jei mes prabangiausiame kurorte kartu atostogaujame.
Arba kartu dirbame viename kabinete. Arba kartu važiuojame vagone. Nesvarbu; bet koks priverstinis buvimas kartu mus slegia, jei šalia – ne mūsų žmogus.
Ir bet kokio nepatogaus buvimo kartu mes net nepastebime, jei žmogus – savas. O mes – jam savi. Štai taip ir važiuotume visą gyvenimą drauge, prisiglaudę vienas prie kito.
Arba gyventume kartu; kol traukinys atvažiuos į galinę stotelę. Ilgai-ilgai… Tai pagrindinis savo žmogaus požymis: mums neankšta drauge. Ir niekas neerzina, neapsunkina.
O jei tai prasidėjo – susierzinimas, reiškia, kažkas ne taip. Mes tolstame vienas nuo kito, kai buvimas kartu apsunkina, o ne gelbėja nuo pasaulio sunkumų. Mes nustojame būti “savais“, ir pirmas požymis – susierzinimas ir suvaržymas.
Viešbutyje ar vagone – nesvarbu. Bet taip prasideda atitolimas ir susvetimėjimas. Tai pagrindinis požymis ir signalas.
Pagal A.V. Kirjanovos novelę, vertė ruvi.lt
Geros savaitės mums visiems 🙂 !
ruvi 