Žakas Fresko apie vartojimo spąstus

Ar nesusimąstėte, kodėl taip greitai genda arba susidėvi daiktai? Ar pastebėjote, kad mobiliųjų telefonų, nešiojamų kompiuterių ar kitų mobilių įrenginių akumuliatoriai gana greitai pradeda išsikrauti? Kad spausdintuvas pradeda nebespausdinti, nors ir pakeičiame dažų kasetes?

Ir kad kompiuterio programos yra nuolat atnaujinamos, o kompiuteris nepripažįsta senųjų versijų? Kad dažnai pigiau nusipirkti naują daiktą, nei remontuoti seną? Kad garantijos stambiai buitinei technikai suteikiamos vos keleriems metams, o “amžinos“ keptuvės neretai susidėvi jau po pusmečio?

Ir, keistas sutapimas – daiktai dažniausiai sugenda kaip tik po to, kai už juos sumokamas kreditas. Bet juk šalia viso to (paradoksas!) mes matome senovines rankines spausdinimo mašinėles, kurios iki šiol puikiai veikia, nekalbant jau apie mūsų močiučių virtuvinius ketaus puodus, troškintuvus ir keptuves.

Taip yra todėl, kad masinio vartojimo prekių gamyba yra griežtai kontroliuojama, visais įmanomais būdais skatinant pirkėją pirkti vis naujas prekes. Ir nors teigiama, kad viską reguliuoja laisva rinka, tačiau prekybininkai ir gamintojai paklūsta nebyliam dėsniui: “jei prekė gera – ją greitai nustos gaminti“. Tai reiškia – jei visi norintys įsigis prekę, pagamintą “amžiams“, tuomet tai bus gamintojo biznio pabaiga.

Jei žmonės nustos vartoti, nuolat pirkti vis naujas prekes, sustos visa ekonomika – toks jos dabartinis modelis, kai turtingi tampa vis turtingesni, o vargšai geriausiu atveju turi pinigų tik būtiniausioms prekėms. Specialistai vadina ją “augimo ekonomika“, tačiau jos esmė – ne žmonių poreikių patenkinimas, bet “augimas dėl augimo“.

Tokia ekonomika panaši į piktybinį auglį – ir, deja, visas “civilizuotas“ pasaulis šiandien gyvena su štai tokiu piktybinio auglio lozungu, ar ne tiesa? Bet ar susimąsto kada nors pati “liga“, kad kuo greičiau ji progresuoja – tuo arčiau jos pačios galas?

Dabar žmonės nuo mažens auklėjami vartotojiškais idealais, paskui skatinami kuo daugiau dirbti ir skolintis – kad galėtų pirkti vis naujus daiktus vietoje tų, kurie vis sugenda ar pasidaro “nemadingi“. Na, o turtingiems paruoštas kiek kitoks scenarijus: jiems teigiama, kad jie nebus laimingi, jei nesinaudos stilistų ir dizainerių paslaugomis, jei nepirks paskutinių modelių telefonų, drabužių, automobilių ar kitokių brangių paslaugų ir daiktų, kurie vos ne kas pusmetį “atnaujinami’.

Iš esmės marketologai “išrausė“ tris duobes ant vartotojo kelio: kreditas, reklama ir suplanuotas susidėvėjimas. Dizaino ir inžinierijos mokymo programose tai jau seniai tapo būtinu punktu: būsimieji specialistai savo veikloje turi atsižvelgti į tai, kad būtų gaminamas įmantrus šlamštas su trumpu galiojimo laiku, t.y., su suplanuotu susidėvėjimu.

Kaip nekeista, pirmąja suplanuoto susidėvėjimo auka tapo progreso simbolis – elektros lemputė. Pirmoji Edisono elektrinė lempa, pasirodžiusi prekyboje 1881 metais, buvo apskaičiuota šviesti 1,5 tūkst. valandų, o jau 1924 metais jos veikimo laikas buvo pratęstas iki 2,5 tūkst. valandų! Palyginimui – dabar gaminamoms lemputėms numatytas veikimo  laikas – ne daugiau tūkstančio valandų.

Dar vienas ryškus tikslingo susendinimo pavyzdys – sintetinio audinio neilono išradimas, iš kurio buvo gaminamos itin atsparios moteriškos kojinės. Jos buvo tokios tvirtos, kad jomis galima buvo net tempti automobilį! Tačiau.. neilono formulė buvo pakeista taip, kad dabartinės kojinės neatlaiko stipresnio timptelėjimo ar užkabinimo.

Patiems chemikams tai buvo moralinis išbandymas: kam daryti kažką blogiau, vietoje to, kad gerintų? Bet.. biznis yra biznis. Dar 1928 metais viename iš žurnalų pasirodė perspėjimas: “prekės, kurios nesusidėvi – tai tragedija bizniui“. Taigi, iš vienos pusės – sunkiausios krizės laikotarpiu šalis nekokybiškų prekių dėka pagyvino vartojimą ir palengva išėjo iš krizės, o iš kitos – davė pradžią nesveikai vartotojiškai visuomenei ir ekonomikai.

Nuo to laiko vis plečiama idėja “kaip priversti pirkėją vėl ir vėl sugrįžti į parduotuvę“ – nuo suplanuoto prekių susidėvėjimo iki grynai išorinių, neesminių prekių pakeitimų, kad ankstesni modeliai taptų “nemadingi’.

Taigi, nuo to ir prasidėjo klasikinis marketingas, kurio pagrindas – pirkėjo noras nusipirkti tai, ko jam iš esmės nereikia. Ir tai – tikrų tikriausi vartojimo spąstai.

Mintys iš Žako Fresko paskaitų, vertė ruvi.lt

Geros, šiltos savaitės mums visiems 🙂 !

Reklama

Mūsų paslaptis :)

Nori, atversiu tau paslaptį?

Didelę ir saldžią kaip šokoladas. Tokią, kuri suteikia sparnus ir sušildo.

Paslaptį tavo, mano ir kiekvieno, kam ją pasakysime.

Nori?

Tuomet klausyk.

Greitai tavo gyvenime būtinai nutiks kažkas labai gero 🙂 !

Dabar, po pietų, už posūkio, šeštadienį, arba vakarop, bet tikrai tikrai nutiks.

Galbūt, tau atiteks laimingas bilietas autobuse.. Besišypsantis barista paruoš tau pačią skaniausią kavą.. Netikėtai gausi nuostabų laišką.. Svaiginantis jazminų kvapas apgaubs švelnia stebuklo nuojauta.. Sutiksi seniai matytą artimą draugą.. Mielas šuniukas prabėgdamas pro šalį lyžtels tavo ranką.. Vėjo plaikstomi pernykščiai lapai ant asfalto primins tau jaukų pasivaikščiojimą saulėtą rudens dieną.. Kaimynų vaikas padovanos boružę..

Tai bus tiesiog puiki diena.. arba šviesios akimirkos, kurios sušildys tavo širdį 🙂 .

Atverk mūsų paslaptį visiems, kas dabar yra nusiminęs, gerai?

Ir nusišypsok. Akimis, lūpomis ir širdimi 🙂 ..

Pagal Anos Čiulanovos miniatiūrą, vertė ruvi.lt

Gražaus savaitgalio mums visiems 🙂 !

Sugrąžink save.. sau

Gyvenime visko būna.

Kartais tu esi aukštumoje, o kartais jauti nuosmukį. Kartais tu – energijos šaltinis kitiems, o kartais tiesiog neturi kuo dalintis, todėl jautiesi išsekęs.

Kartais tavo žodžiai ir veiksmai sklandūs ir teisingi, o kartais – darai klaidas vieną po kitos.. Kartai tu pasielgi egoistiškai, o kartais – esi gražiausia besąlygiškos meilės ir gerumo išraiška.

Tokie svyravimai skirtingų žmonių gyvenime – skirtingi.

Mes gyvename vartojimo epochoje. Dauguma žmonių ir į tarpusavio santykius žiūri taip pat: jei yra ką vartoti, jei jiems “skanu“, tuomet ir prisiriša prie vartojimo šaltinio.

Ir jei tokie tave supantys žmonės “pasisotino“ tavimi, “prisiragavo“ – tu tampi jiems neįdomus. Tu lyg ir atsivėrei jiems, buvai nuoširdus – bet tuo pačiu tapai jiems “žmogumi be paslapčių“, o tai reiškia, kad jau (kaip jiems atrodo) esi jiems suprantamas, ištirtas, nuspėjamas.

Štai tokiu momentu, kai tu visą save jiems atidavei – jie, deja, patraukia toliau ieškoti kažko įdomesnio ir naujesnio. Tie, kuriuos laikei draugais, neatsako, nepastebi, o jus sieję ryšiai gęsta.. Karštai mylėję ir mylimi tampa abejingais..

Kai jauti nuopolį, kai jautiesi išsekęs, tau gali atrodyti, kad gyvenimas eina pro šalį, ir viskas, ką galėjai padaryti – jau padarei, tačiau tai, kas svarbiausia gyvenime – taip ir liko neatlikta.

Tokiu atveju tau reikia vėl atkurti vertikalę savyje, atrasti savo Centrą, atrasti Kūrėją savyje, pamatyti savyje tuos svyravimus ir nepastovumus..

Juk kažkada sutikai eiti šiuo keliu.. Reiškia, taip turi būti. Todėl yra taip, kaip yra. Tiesiog priimk tai ir atgauk vidinę ramybę, atgauk savo vidinę jėgą.

Tas, kas eina pažinimo keliu, turi pasitikėti savo vidiniu “Aš“ ir sekti juo, kaip keistai tai iš šalies beatrodytų.. Ir suprasti, kad šalia esantys žmonės ne visada bus bendrakeleiviai ir bendraminčiai.

Galbūt, kitiems tu atrodysi atsiskyrėliu, vienišiumi. Kažkam pasirodysi pernelyg rimtas, užsidaręs ir liūdnas.. Tačiau nesileisk jų bandymams tave “pralinksminti“ ar “išjudinti“.

Dabar laikas susikaupti ir sugrįžti į save. Pajusti savo vidinio pasaulio, savo gyvenimo vertingumą.

Tai laikas, kai iš santykių su žmonėmis reikia sugrįžti į save. Nesivyk to, kas slysta iš rankų, neieškok to, ko jau nėra.

Sugrąžink save sau, susikaupk – tavo Vandenyno bangos dabar sugrįžta..

(Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt)

Yra tokie Ypatingi Žmonės..

Sako, kiekvieno žmogaus gyvenime yra toks Ypatingas Žmogus.

Pavyzdžiui, toks, kuris tarsi visai atitiktinai gali atsisėsti šalia tavęs visuomeniniame transporte, kai jautiesi visiškai prislėgtas, palaužtas ir nusivylęs.

Tuomet, kai viskas aplink blanksta, kai kadaise atrodę tvirti ryšiai trūkinėja kaip plonyčiai siūlai, o visos sugalvotos prasmės atrodo lyg kvailos fantazijos. Ir būtent tokiu momentu toks Ypatingas Žmogus atsisėda šalia tavęs..

Jis tylėdamas žvilgčioja į tave, o paskui pasako kažką labai paprasto, bet kažką, kas tau iki skausmo, iki dėkingos šypsenos dabar taip būtina! Kažką, kas suteikia tau jėgų atsitiesti, atsipeikėti ir pažvelgti į situaciją kiek kitaip.

Ir tu pradedi šypsotis ir net bandai juokauti.. Drovėdamasis dar bandai pridengti rankomis veidą, kad paslėptum savo prislėgtą būseną, kurią taip aiškiai pamatė šis žmogus. Bet dabar tu jauti jo palaikymą, tu žinai, kad tavęs niekas nesmerkia. Ir tau dėl to labai palengvėja..

Šis žmogus išlipa su tavimi vienoje stotelėje. Kartais gali palydėti ir iki namų, bet paskui, kaip ir priklauso visiems, kas daro gerus darbus, skuba toliau su savo reikalais – padėti kitiems, pakliuvusiems į bėdą, prislėgtiems ar nusivylusiems.

Tokį Ypatingą Žmogų galima sutikti ten, kur žmonės išgyvena skausmą, vienatvę ar bėdą – jie sugniuždyti, išsekę iš vidaus, iki kraštų perpildyti kančia. Jie nemato prošvaisčių gyvenime, jie užsidaro savyje.

Ir būtent tuomet į jų gyvenimą ateina jis, tas Ypatingas Žmogus – tarsi dangaus pasiuntinys, tarsi gaivus vėjo gūsis, tarsi saulės spindulys tamsoje:  “Ar galėčiau jums kažkuo padėti?..“

Ir žmonės atsiliepia, pažvelgę į šio žmogaus akis, iš kurių sklinda kažkokia stebuklinga šiluma ir šviesa.. Tiesa, pradžioje dažnokai jie būna nusiteikę priešiškai, bet netrukus atsiveria, pajutę jaukiai apgaubiantį nuoširdumą ir geranoriškumą: “Taip, galite.. padarykite ką nors.. išklausykite.. tik nepalikite manęs vieno!“

Ir tada skausmas iškyla į paviršių.. Žmonės pravirksta, išsipasakoja savo bėdas, savo kančias, glaudžiasi prie to žmogaus. O jis išklauso – jis moka klausytis.. Apkabina juos savo šiltomis, rūpestingomis rankomis ir tyliai sūpuoja, lyg mažus vaikus.. Ir nepaleidžia, kol skausmas nepalieka jų iškankintų širdžių. Kol ramybė tyliai apgaubia jų sąmonę, kol nutyla audringos emocijos.

Šalia šio žmogaus viskas atleidžiama ir paleidžiama: ašaros, silpnybės, neapykanta ir skausmas. Ir visi tie nuopuoliai, kurių žmonės gėdijasi, ir visos klaidos, ir visos nesėkmės..

Nuraminti, išklausyti ir suprasti žmonės vėl atsigauna ir atsitiesia.. Jie vėl pradeda gyventi. Jie vėl tiki gėriu, ir truputį – stebuklais, juk toks žmogus, kuris įkvepia gyventi – tai tarsi dangaus dovana.. Jie vėl tiki savimi ir kartais net tuo, kad ir patys gali tapti tokiais Ypatingais Žmonėmis, kurie neabejingi svetimai kančiai..

Juk nusivylusiems žmonėms gyvybiškai reikalingas tas, kas bus šalia, kai jie visiškai neteks jėgų.. Kas iškils lyg švyturys tamsoje, kai visas pasaulis nublanks, o ateitis byrės lyg kortų namelis..

Mums visiems labai reikalingas toks Ypatingas Žmogus. Ir tokių žmonių bus žymiai daugiau, jei kiekvienas iš mūsų taps tokiu Ypatingu Žmogumi kitiems ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !

Kantrybės klausimas

Mes iš tikrųjų galime pragyventi visą gyvenimą su žmogumi, kurį mylime. Pasirodo, kad ilga ir laiminga santuoka – tai ne tik gebėjimas mylėti besąlygiškai, bet ir.. kantrybės klausimas.

Taip, įsimylėjimas yra nuostabus, bet tai tik pirmas žingsnis į tikrą, brandžią meilę. Antras svarbus žingsnis – tai artimo žmogaus pasirinkimas ir pasiryžimas būti su juo.

O po to jau galime kartu gyventi ir stebėti, kaip įsimylėjimą keičia meilė, aistrą keičia švelnumas, susižavėjimą – pagarba, žodžius – jausmai, pasitikėjimą – ištikimybė, supratimą – artimumas, rūpestingumą – bendrumas, o šeimos siekius – vienybė.

Tik reikia visa tai pastebėti ir suprasti, kad meilė nuolat keičiasi: ji auga, stiprėja ir bręsta, o kartu stiprėja ir harmoningas ryšys tarp mylinčių žmonių.

Bet.. galima ir skubėti, bėgti per gyvenimą ir nematyti tų pasikeitimų – tikėtis, kad įsimylėjimas tęsis amžinai, reikalauti dovanų, meilės įrodymų ir daugiau romantikos, kaitinti aistras, reikšti pretenzijas, kovoti dėl dėmesio sau, pavydėti, ieškoti “tinkamesnio“ žmogaus ar “didesnės“ meilės.

Tačiau tikra meilė išauga tik iš rūpestingai auginamo įsimylėjimo daigelio, bet kad ji augtų – turime būti kantrūs. Antraip.. galime ir nepamatyti, kas iš to gležno daigelio išaugs..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Saulėto ir šilto savaitgalio mums visiems 🙂 !

Įdomūs eksperimentai

Pirmasis eksperimentas – apie informacijos perdavimą ir iškreipimą. Grupė žmonių (geriau, jei jų daugiau) atsistoja į eilutę, vienas kitam už nugaros. Pirmas dalyvis parodo kažkokį judesį, prašo jį parodyti sekančiam žmogui ir nusisuka. Neįtikėtina, bet su kiekvienu dalyviu judesys galiausiai iškreipiamas taip, kad neturi nieko bendro su pirminiu.

Tokį eksperimentą neretai rodo populiariosios psichologijos paskaitose. O mes vaikystėje žaidėme kiek kitaip – žaidimas vadinosi “sugedęs telefonas“: sakydavome pašnibždomis frazę, kurią stovintis eilutėje turėjo pasakyti sekančiam, tas – kitam ir t.t.. Na, rezultatas, ypač jei būdavo daug vaikų eilutėje, visada stebino – iš pradinės frazės retai kas belikdavo 🙂 .

Eksperimento esmė – akivaizdžiai parodyti, kaip gali būti iškreipiama informacija, ypač jei tai kažkokie seni, net istoriniai faktai, kurie yra daug kartų perpasakojami, subjektyviai interpretuojami, o kartais ir sąmoningai “paredaguojami“.

Kitas eksperimentas – gal daugiau filosofinis, nes patikrinti jį sunku 😉 . Į stiklainį įleidžiamas blusų būrys, stiklainis uždengiamas ir paliekamas kelioms dienoms. Rezultatas – blusos apsipranta su apribojimais, su tuo uždengtu stiklainiu, ir net nuėmus dangtį, jos šokinėja tik iki stiklainio viršaus, tarsi jis būtų uždengtas.

Eksperimentatoriai pabrėžia, kad ir naujoji blusų karta, kuri atsirado jau šiame stiklainyje, net išleista iš stiklainio, šokinėja tik stiklainio formos trajektorija ir nešoka aukščiau “stiklainio dangčio“.

Eksperimento esmė – parodyti, kaip apribojimai susiaurina prigimtines, natūralias galimybes ir išugdo savybes, kurių dėka tie apribojimai laikomi “normaliu“ dalyku. Ir  siūloma pažvelgti į apribojimus mūsų realiame gyvenime – sąmonės, mąstymo, pasaulėžiūros, elgesio, kūrybinio potencialo..

Verta susimąstyti, tiesa 🙂 ?