Yra tokie Ypatingi Žmonės..

Sako, kiekvieno žmogaus gyvenime yra toks Ypatingas Žmogus.

Pavyzdžiui, toks, kuris tarsi visai atitiktinai gali atsisėsti šalia tavęs visuomeniniame transporte, kai jautiesi visiškai prislėgtas, palaužtas ir nusivylęs.

Tuomet, kai viskas aplink blanksta, kai kadaise atrodę tvirti ryšiai trūkinėja kaip plonyčiai siūlai, o visos sugalvotos prasmės atrodo lyg kvailos fantazijos. Ir būtent tokiu momentu toks Ypatingas Žmogus atsisėda šalia tavęs..

Jis tylėdamas žvilgčioja į tave, o paskui pasako kažką labai paprasto, bet kažką, kas tau iki skausmo, iki dėkingos šypsenos dabar taip būtina! Kažką, kas suteikia tau jėgų atsitiesti, atsipeikėti ir pažvelgti į situaciją kiek kitaip.

Ir tu pradedi šypsotis ir net bandai juokauti.. Drovėdamasis dar bandai pridengti rankomis veidą, kad paslėptum savo prislėgtą būseną, kurią taip aiškiai pamatė šis žmogus. Bet dabar tu jauti jo palaikymą, tu žinai, kad tavęs niekas nesmerkia. Ir tau dėl to labai palengvėja..

Šis žmogus išlipa su tavimi vienoje stotelėje. Kartais gali palydėti ir iki namų, bet paskui, kaip ir priklauso visiems, kas daro gerus darbus, skuba toliau su savo reikalais – padėti kitiems, pakliuvusiems į bėdą, prislėgtiems ar nusivylusiems.

Tokį Ypatingą Žmogų galima sutikti ten, kur žmonės išgyvena skausmą, vienatvę ar bėdą – jie sugniuždyti, išsekę iš vidaus, iki kraštų perpildyti kančia. Jie nemato prošvaisčių gyvenime, jie užsidaro savyje.

Ir būtent tuomet į jų gyvenimą ateina jis, tas Ypatingas Žmogus – tarsi dangaus pasiuntinys, tarsi gaivus vėjo gūsis, tarsi saulės spindulys tamsoje:  “Ar galėčiau jums kažkuo padėti?..“

Ir žmonės atsiliepia, pažvelgę į šio žmogaus akis, iš kurių sklinda kažkokia stebuklinga šiluma ir šviesa.. Tiesa, pradžioje dažnokai jie būna nusiteikę priešiškai, bet netrukus atsiveria, pajutę jaukiai apgaubiantį nuoširdumą ir geranoriškumą: “Taip, galite.. padarykite ką nors.. išklausykite.. tik nepalikite manęs vieno!“

Ir tada skausmas iškyla į paviršių.. Žmonės pravirksta, išsipasakoja savo bėdas, savo kančias, glaudžiasi prie to žmogaus. O jis išklauso – jis moka klausytis.. Apkabina juos savo šiltomis, rūpestingomis rankomis ir tyliai sūpuoja, lyg mažus vaikus.. Ir nepaleidžia, kol skausmas nepalieka jų iškankintų širdžių. Kol ramybė tyliai apgaubia jų sąmonę, kol nutyla audringos emocijos.

Šalia šio žmogaus viskas atleidžiama ir paleidžiama: ašaros, silpnybės, neapykanta ir skausmas. Ir visi tie nuopuoliai, kurių žmonės gėdijasi, ir visos klaidos, ir visos nesėkmės..

Nuraminti, išklausyti ir suprasti žmonės vėl atsigauna ir atsitiesia.. Jie vėl pradeda gyventi. Jie vėl tiki gėriu, ir truputį – stebuklais, juk toks žmogus, kuris įkvepia gyventi – tai tarsi dangaus dovana.. Jie vėl tiki savimi ir kartais net tuo, kad ir patys gali tapti tokiais Ypatingais Žmonėmis, kurie neabejingi svetimai kančiai..

Juk nusivylusiems žmonėms gyvybiškai reikalingas tas, kas bus šalia, kai jie visiškai neteks jėgų.. Kas iškils lyg švyturys tamsoje, kai visas pasaulis nublanks, o ateitis byrės lyg kortų namelis..

Mums visiems labai reikalingas toks Ypatingas Žmogus. Ir tokių žmonių bus žymiai daugiau, jei kiekvienas iš mūsų taps tokiu Ypatingu Žmogumi kitiems ..

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Geros savaitės mums visiems 🙂 !