Tikras stebuklas :) ..

Tai įvyko Švedijoje, televizijos laidos metu. Vienas iš dalyvių papasakojo istoriją iš savo vaikystės, dėl kurios jį iki šiol kankino sąžinė.

– Kai aš buvau mažas, vieną dieną mes su draugu nusprendėme paleisti žiurkėną su parašiutu iš daugiaaukščio namo balkono. Suradome namuose pintinę, pritaisėme parašiutą, pasodinome į ją žiurkėną ir paleidome skristi. Bet atsitiko nenumatytas dalykas: stiprus vėjo gūsis nunešė pintinę kažkur tolyn.. Aš iki šiol negaliu to pamiršti. Kaip aš galėjau taip pasielgti?..

Ir staiga studijoje suskambėjo telefonas.. Skambino moteris, ji paklausė:

– Tai įvyko tokiais-tai metais?

Vyras atsakė teigiamai.

– Vasarą, kai vyko Stokholmo miesto šventė? – pasitikslino moteris.

– Taip, taip, taip! – patvirtino vyras.

– Aš žinau, kas nutiko jūsų žiurkėnui..

– Kas, kas gi jam nutiko?.. – negalėjo patikėti tuo, ką girdi, studijos svečias.

– Mano dukrelė ilgai prašė manęs žiurkėno, – tęsė moteris savo pasakojimą. – Ir vieną kartą aš jai griežtai atsakiau, kad net neprašytų manęs, na, nebent pats Dievas jai jį padovanotų..

Mano duktė su vaikišku nuoširdumu pakėlė rankas į dangų ir paprašė žiurkėno.. Ir mes išėjome į miesto šventę. Staiga dukrelė man sako: “Mamyte, mamyte, man atrodo, kad Dievas išgirdo mano prašymą! Pažiūrėk!“

Ir ką jūs galvojate – tiesiai iš dangaus jai į rankas su parašiutu nusileido žiurkėnas pintinėje 🙂 !..

Pasakojimas iš interneto, vertė ruvi.lt

Visiems šilto ir smagaus savaitgalio 🙂 !

Aplinkinių nuomonė

Ši mergina sukūrė filmuką, kuris parodė, kaip masinės informavimo priemonės iškelia nerealius reikalavimus išvaizdai (tai liečia ir vyrus, ir moteris). Labai iškalbingi ir žiūrovų komentarai, įtakoti tų reikalavimų.

Iš pradžių mes matome simpatišką, bet be makiažo merginą su problematiška oda. “Negaliu žiūrėti į ją“, “Baidyklė“, “Tu atrodai baisiai!“ – štai kokie užrašai pasirodo ekrane.

Paskui mergina pasidažo, ir, rodos, komentarai keičiasi“ “Tu puikiai atrodai“, “Labai miela mergina“, “Makiažas – tiesiog super!“.

Bet netrukus žmonės vėl pradeda kritikuoti merginą ir net pravirkdo ją: “Pernelyg daug makiažo“, “Atrodai dirbtinai“, “Tavo grožis – tikra apgaulė“, “Tu baisi, todėl dažaisi!“ Ir vėl skamba tie žiaurūs žodžiai: “Tu  atrodai baisiai!“. Žmonėms neįtiksi..

Taip, tai socialinė problema – primetami dirbtini tobulumo standartai. Galime paskatinti žmones nepasiduoti tai įtakai, galime patarti nekreipti dėmesio į piktus komentarus..

Bet svarbiausia – visiems mums reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip mes bendraujame su žmonėmis.. Atsisakykime agresijos, puikybės, žeminimo bendravime. Juk piktas žodis gali padaryti neatitaisomą žalą.

Taikykime seną kaip pasaulis taisyklę: “Elkimės su kitais taip, kaip norėtume, kad elgtųsi su mumis“.. Išmokime pamatyti gera kiekviename žmoguje.. Mokykimės bendrauti pozityviai!

Vedos apie žmogaus paskirtį Žemėje

Augant žmonių sąmoningumui, vis daugiau žmonių susimąsto apie savo paskirtį Žemėje. Anksčiau žmonėms pakakdavo nurodymų “iš aukščiau“, primetamų gyvenimo taisyklių ir instrukcijų, tačiau dabar žmonių tai jau netenkina.

Todėl daug nusivylimo esama realybe, kuri vis labiau primena ankštą, kaustantį judesius išaugtą rūbą, todėl kyla vis daugiau egzistencinių klausimų apie gyvenimo prasmę ir žmonijos tikslus.

Kad būtų lengviau atsakyti į šiuos svarbius gyvenimo klausimus, pažvelkime, ką apie tai sako senosios Vedos. Juk tikrosios vertybės niekada nekinta, o pamiršę jas, mes nuklystame nuo tiesos kelio ir pradedame klaidžioti iliuzijose.

Vedos teigia, kad yra trys žmogaus paskirties Žemėje lygmenys, kuriuos realizavęs, žmogus tampa sąmoningu realybės kūrėju ir atlieka savo misiją, o todėl pajunta gyvenimo pilnatvę ir tyrą džiaugsmą.

Pirmasis lygmuo susijęs su mūsų kūnu, su žmogaus lytimi. Vyrai ir moterys turi skirtingą prigimtį ir skirtingą paskirtį gyvenime. Jie papildo vienas kitą skirtingomis savybėmis, ir tai leidžia kurti harmoniją ir evoliucionuoti.

Lytis tai ne tik kūno skirtumai, bet ir tam tikros prigimtinės psichikos ir žmogaus būdo savybės. Todėl Vedose sakoma, kad jei žmogus gimė vyru – būtinai turi vystyti vyriškas savybes, jei moterimi – moteriškas.

Vyriškumas – tai gebėjimas priimti sprendimus ir keisti pasaulį aktyviais veiksmais, tai dvasinė stiprybė, ištvermingumas ir atsakomybė. Moteriškumas – tai jausmų pasaulis: gebėjimas besąlygiškai mylėti, būti bendražyge, įkvėpti, suburti, sutaikyti, paguosti, kurti šiltą namų atmosferą.

Jei vyras ar moteris nevysto ir neišreiškia savo prigimtinių savybių gyvenime – jie eina prieš savo prigimtį, o tai galiausiai neša griūtį ir nusivylimą gyvenimu.

Antrasis žmogaus paskirties Žemėje lygmuo susijęs su profesine veikla. Vedos išskiria keturias šios veiklos kryptis ir teigia, kad žmogus jau gimsta su tam tikrais gebėjimais, kuriuos nuo mažų dienų reikia pastebėti ir vystyti.

Ir tai ne skirstymas į žeminančius žmones luomus, kuriais kadaise buvo pasinaudota siekiant pavergti ir išnaudoti, o kryptys pagal įgimtus žmonių talentus.

Pirmoji profesinės veiklos kryptis – mokslo žmonės. Tai mokytojai, mokslininkai, gydytojai, dvasiniai mokytojai – visi tie, kurių pašaukimas mokyti, ugdyti, lavinti, perduoti žinias.

Ir tos perduodamos žinios turi realiai padėti žmonėms gyvenime, todėl ši misija atliekama labai nuoširdžiai ir atsakingai: gydytojas ne tik išgydo žmones, bet ir moko juos sveikai gyventi, o mokytojas, dėstydamas pamokas, išmoko vaikus ir dorovės, darnos, sutarimo..

Antroji profesinės veiklos sritis – vadovai. Jų pašaukimas – imtis atsakomybės už žmones, suburti juos, nukreipti harmoninga linkme.

Tikrasis vadovas rūpinasi žmonėmis, padeda spręsti jų problemas, padeda jiems tobulėti profesijoje. Jie stiprūs dvasiškai, o stiprus visada turi pagelbėti silpnesniam. Jie vadovaujasi meile žmonėms, todėl yra mylimi ir gerbiami žmonių.

Trečioji kryptis – prekeiviai, organizatoriai. Jų paskirtis – be savanaudiškumo, siekiant bendros gerovės, aprūpinti žmones būtinais daiktais ir organizuoti bei įgyvendinti įvairius visų žmonių gyvenimą palengvinančius ar gerinančius gyvenimą projektus.

Ketvirtoji profesinės veiklos sritis – kūrėjai. Tai žmonės, kurie kažką moka sukurti savo rankomis. Jų darbų skalė labai plati – nuo meistrų ir amatininkų darbų iki meninių kūrinių.

Būtent jie pripildo pasaulį nuostabiais savo rankų kūriniais: siuva drabužius ir avalynę, gamina baldus, mezga ir neria rankdarbius, stato namus, tiesia kelius, puoselėja gražius sodus, lipdo ar piešia meno kūrinius..

Kiekvienos profesinės krypties pagrindinė sąlyga – dirbti su meile. Viskas, kas daroma su meile, visiems atneša didžiausią gėrį ir džiaugsmą. Tokia pozicija keičia žmones ir visą pasaulį į gerąją pusę, todėl labai svarbu laiku pastebėti vaiko gabumus ir juos vystyti.

Jei žmogus nukreipiamas dirbti ne tai, kam jis turi talentą – jis bus nelaimingas, nes eis prieš savo įgimtą pašaukimą. Mokslo žmogus nebus prekeiviu, o kūrėjas – geru vadovu..

Mūsų pasaulyje dabar tiek daug įtampos ir dėl to, kad žmonės dirba visai ne tai, ką iš tiesų gali ir nori dirbti, todėl beveik visos profesijos yra iškreiptos, paveiktos savanaudiškumo, puikybės, godumo ar tiesiog neapykanta savo darbui.

Trečiasis žmogaus paskirties Žemėje lygmuo susijęs su svarbiausiu gyvenimo klausimu – kas yra žmogus?  Tai liečia mūsų dvasingumą, mūsų vienybės suvokimą su žmonija ir visa gyvybe planetoje, mūsų sąveiką su visa Kūrinija ir Kūrėju, mūsų visų evoliucinius tikslus.

Kai suvokiame visus tris žmogaus paskirties Žemėje lygmenis, kai atsakome į svarbiausius gyvenimo klausimus, mums atsiveria visai kitoks pasaulio vaizdas: beribis, didingas, įkvepiantis..

Juk esame šios realybės bendrakūrėjai, ir tik primetamas iš išorės siauras savo galimybių suvokimas verčia jaustis mažais ir menkais žmonėmis, nuo kurių mažais kas tepriklauso..

Buskime, atsitieskime, atgaukime orumą ir kurkime savo kasdieniniais darbais nuostabią harmoningą realybę mums visiems.. Mes tai galime 🙂 !

Parengė ruvi.lt

Tėvo laiškas sūnui

Paklausyk, sūnau. Tariu tau šiuos žodžius tuomet, kai tu miegi. Tavo mažytė ranka pakišta po žanduku, o garbanoti šviesūs plaukai prilipę prie drėgnos kaktos.

Aš tyliai įslinkau į tavo kambarį. Prieš kelias minutes, kai sėdėjau bibliotekoje ir skaičiau laikraštį, mane užliejo sunki atgailos banga. Aš atėjau prie tavo lovelės su giliu savo kaltės suvokimu.

Štai apie ką aš galvojau, sūnau. Aš išliejau ant tavęs savo blogą nuotaiką. Aš išplūdau tave, kai tu ruošeisi į mokyklą. Aš išbariau tave, kai tu neišsivalei batų. Aš aprėkiau tave, kai tu kažką iš savo rūbų numetei ant grindų.

Prie pusryčių stalo aš taip pat prie tavęs kabinėjausi – tu išliejai arbatą, tu godžiai kimšai maistą, tu padėjai alkūnes ant stalo, tu pernelyg storai užtepei sviestą ant duonos, o paskui, kai tu nubėgai pažaisti, o aš skubėjau į traukinį, tu nusišypsojai, pamojavai man ranka ir šūktelėjai: “Iki pasimatymo, tėveli!“, o aš suraukiau antakius ir atsakiau: “Nesikūprink!“

Po to, dienos pabaigoje, viskas prasidėjo iš pradžių. Eidamas gatve namo aš pastebėjau, kad tu klūpodamas žaidi su kamuoliukais. Ant tavo kelnių atsirado skylės. Aš pažeminau tave tavo draugų akivaizdoje ir priverčiau eiti namo.

“Kelnės brangiai kainuoja, ir jei tau tektų jas pirkti už savo pinigus, tu būtum žymiai tvarkingesnis“, – tik įsivaizduok, sūnau, kad tai pasakė tavo tėvas!

Atsimeni, kaip tu įėjai po to į biblioteką, kur aš skaičiau? Droviai, su skausmu akyse. Kai aš prabėgomis žvilgtelėjau į tave pro laikraščio kraštą, susierzinęs dėl to, kad man sutrukdei, tu neryžtingai sustojai prie durų.

– Ko tu nori? – grubiai paklausiau aš.

Tu nieko neatsakei, tik puolei man ant kelių, apkabinai ir pabučiavai mane. Tavo rankutės apkabino mane su meile, kurią Kūrėjas įdėjo į tavo širdelę, ir kurios net mano atsainus elgesys negalėjo užgesinti.

Paskui tu nubėgai smulkiais žingsneliais laiptais į viršų. Tai štai, sūnau, netrukus po to laikraštis išslydo man iš rankų, ir mane užvaldė baisus smaugiantis siaubas. Ką su manimi padarė įprotis – įprotis kabinėtis, pamokslauti.

Tai buvo atpildas, tai buvo tai, ką tu, mažas berniukas, pažadinai manyje. Negaliu pasakyti, kad aš nemyliu tavęs. Visa esmė tame, kad aš turiu pernelyg daug lūkesčių tau ir matuoju tave savo pragyventų metų matu.

Tavyje tiek daug nuostabaus, tiek gerumo ir tyrumo. Tavo mažytė širdelė tokia pat didinga, kaip saulėtekis kalnuose. Tai pasireiškė nuoširdžiame tavo polėkyje, kai tu apkabinai mane ir pabučiavai prieš eidamas miegoti. Ir niekas kitas šiandien neturi prasmės, sūnau.

Aš atėjau prie tavo lovelės tamsoje ir sugėdintas lenkiu prieš tave galvą. Tai per maža atgaila. Bet aš žinau, kad tu nesuprastum manęs, jei visa tai pasakyčiau tau ryte, kai atsibusi.

Bet rytoj aš būsiu tikru tėvu. Aš draugausiu su tavimi. Liūdėsiu, kai tu liūdi ir juoksiuosi, kai juokiesi tu. Aš prikąsiu liežuvį, jei kils noras ištarti tau kažką irzlaus.

Aš nuolat sau kartosiu: “Juk jis tik mažas berniukas! Mažas berniukas!“ Juk anksčiau mintyse aš mačiau tavyje suaugusį vyrą. Tačiau dabar, kai aš matau tave, sūnau, susirietusį į kamuoliuką savo lovelėje, aš suprantu, kad tu dar vaikas. Dar vakar tu visai mažytis gulėjai ant savo mamos rankų, padėjęs galvelę ant jos peties.

Aš reikalavau iš tavęs daug. Pernelyg daug.

Pagal U. L. Arnett tekstą, vertė ruvi.lt

Visiems šilto vasariško savaitgalio 🙂 !