Tyra, beribė, amžina…

*Meilė – tai visą Kūriniją palaikanti, kurianti ir vienijanti Jėga. Žmogaus noras mylėti ir būti mylimam – tai gilus vidinis poreikis palaikyti ryšį su šia kuriančia Jėga.

*Kai žmogus besąlygiškai myli – jis tampa Kūrėjo bendražygiu, bendrakūrėju. Besąlygiška meilė susieja jį su Aukštesniąja realybe – per tokį žmogų pasireiškia Kūrėjo meilė Žemėje.

*Tačiau žmonių meilės išraiška gali būti skirtinga, ji priklauso nuo žmonių sąmoningumo ir dvasinio brandumo. Tyra, besąlygiška meilė yra tik ten, kur yra harmonija.

*Mažiausia negatyvumo apraiška – pavydo, įtarumo, egoizmo, pykčio, godumo, savanaudiškumo ir pan. – pradeda ardyti meilę. Kai tik suardoma harmonija – meilė išnyksta. Jos vietą užima kūniškos aistros.

*Tikroji meilė nuolat duoda ir dovanoja, o kūniška – visada tik ima. Kūniška meilė degina ir griauna, o besąlygiška meilė – įkvepia ir atgaivina. Besąlygiška meilė – ištikima, nes tas, kas myli, negali išduoti. Jei yra neištikimybė – tai tik kūniška meilė.

*Kūniška meilė gali trukti metus, du, o kartais ir ilgiau, bet galiausiai nutrūksta. Tokiu atveju meilė sąlygota, nes žmogų myli už kažką: už tai, kad gražus arba turtingas, protingas arba darbštus. Kol žmogus turi tai, už ką jį myli – jį mylės. Kai tik tai praras – meilė pasibaigs.

*Tikroji meilė – be sąlygų, be reikalavimų, be kančios. Ji atneša džiaugsmą ir gėrį. Mylintis žmogus spinduliuoja ypatingą energiją, kurią visi jaučia: jį myli ir žmonės, ir gyvūnai, ir augalai. Nėra žmogaus, kurio nepaveiktų, nesušildytų besąlygiška meilė. Meilės akivaizdoje visas blogis tirpsta.

*Besąlygiška meilė niekada nesibaigia, tai begalinis ir nenutrūkstamas procesas – ji nuolat auga, sklinda ir sugrįžta.. Jei žmogus pusę dienos myli, o pusę nekenčia – tai ne meilė.

*Mylėti palankiose gyvenimo sąlygose gali kiekvienas žmogus, bet išsaugoti meilę, kai prasideda sunkumai, nelaimės ar ligos, gali tik dvasiškai stiprus ir doras žmogus.

*Be meilės žmonėms neįmanoma pažinti vienas kito. Juk pažinimas – tai sąmoningas vidinis ryšys tarp žmonių. Toks ryšys įmanomas tik meilėje. Be meilės žmonės svetimėja. Jei žmogus mato tik kito trūkumus – jis jo nemyli, o todėl negali pilnai pažinti.

*Besąlygiškai mylintis žmogus mato ir tai, kas išoriškai dar neatsivėrė kitame žmoguje ir kitiems yra nematoma. Mylėti žmogų – reiškia matyti visą jo vidinį grožį, gėrį ir didingumą. Atverti tikrąjį žmogaus vidinį grožį gali tik besąlygiška meilė.

*Besąlygiškos meilės pabudimas – tarsi antras gimimas. Kai žmoguje pabunda meilė, jo gyvenimas įgauna naują prasmę: jis pakyla į aukštesniąją gyvenimo gamą, kur daug šviesos, o todėl pradeda aiškiai matyti realybę.

*Meilė atveria galimybę matyti tiesą apie save ir Kūriniją, gyvenimo išmintį ir grožį. Kol meilės šviesa neatveria žmogaus širdies – jo sąmonė miega, o todėl klaidžioja iliuzijose ir negali aiškiai matyti tiesos.

*Į meilę kasdien žvelkime kaip į nuolat augantį švelnų sodinuką, kuris keroja, klesti ir skleidžiasi gražiausiais žiedais. Meilė nėra kažkas statiško – tai begalinis augimo ir plėtimosi procesas.

*Meilė – kurianti Visatos jėga, kiekvieną akimirką nešanti kažką naujo. Joje viskas auga, užgimsta ir atsinaujina, todėl mylintis žmogus kupinas naujų minčių, idėjų ir siekių. Tik mylintis žmogus gali tapti tikru kūrėju – tokiu, kuris kuria visų labui ir gerovei.

*Meilės kelias – vienintelis kelias, kuriuo žmogus gali eiti nieko nesibaimindamas. Meilė švelni, bet galinga: ji ištirpdo visas kliūtis, apsaugo nuo tamsos jėgų ir išveda į šviesą. Tai vienintelė jėga, kurios neįveikia jokie ginklai. Tai turtas, kurio niekas negali pasisavinti. Tai išmintis, kuri niekada neišblėsta..

Reklama

Gimęs zuikiu

Nežinia kur ir nežinia kada, bet tikrai žinoma, kad gyveno kartą zuikis. Pats paprasčiausias, eilinis žvairys, na, gal šiek tiek pastabesnis ir jautresnis, nei kiti zuikiai.

Gyveno jis sau, ir būtų gyvenęs toliau, bet dėl savo pastabumo, o ypač dėl jautrumo, matydamas, kokie rūpesčiai slegia jo gentainių gyvenimą, jis prarado ramybę, dieną ir naktį galvodamas apie sunkią zuikių dalį ir apie tą neteisybę, kurią jie patirdavo iš vilkų, lapių ir kitų žvėrių pusės.

Vieną dieną, klaidžiodamas po mišką, jis meldė Aukščiausiąjį pagalbos, kad išvaduotų jo gentainius nuo tų pavojų, kurie gyvenime juos nuolat persekiojo. Ir, kaip nekeista, Aukščiausias jį išgirdo.

Besimelsdamas jis priėjo trijų takelių kryžkelę ir pamatė didelį akmens luitą, ant kurio buvo parašyta:

“Tiesiai eisi – tapsi stipriu zuikiu ir daug naudos sau ir savo genčiai atneši. Į dešinę pasuksi – vilku pavirsi, bus tau nauda, o broliams savo daug nemalonumų suteiksi. Į kairę eisi – liūtu pavirsi ir didelę naudą sau atrasi, bet savo genčiai daug bėdos atneši.“

Perskaitė visa tai zuikis ir susimąstė:

– Na, kokia nauda iš to, kad aš tapsiu stipriu zuikiu? Zuikis yra zuikis. Bet koks eilinis vilkas ar pusgyvė lapė mane suės, net kauliukų neišpjaudami. Argi verta?

Tarkime, aš pavirsiu vilku. Nematau tame jokių nemalonumų, kuriuos galėčiau suteikti savo gentainiams. Sakyčiau, atvirkščiai. Aš pradėčiau juos ginti nuo lapių ir vilkų. Taip, bet yra baisesnių žvėrių už lapes ir vilkus. Ir kas tada? Ne, neverta.

Reikia būtinai pavirsti liūtu, juk tai visai kitas reikalas. Aš būsiu žvėrių karaliumi, ir tuomet mano genčiai jau tikrai niekas neišdrįs kelti grėsmės. Jau aš tai tikrai tuo pasirūpinsiu. Tegul tik kas nors pabando juos nors pirštu paliesti. O su ta bėda, akivaizdu, čia kažkas pripainiota.

Ir pasuko zuikis į kairę. Ėjo jis, ėjo ir po truputį virto žvėrių karaliumi, bet šių nuostabių pasikeitimų eigoje jis ilgainiui pamiršo visus savo vargšų gentainių rūpesčius.

Ir kai jis pagaliau pilnai pavirto liūtu, tai pamiršo beveik viską: kuo buvo, kuo gyveno ir kaip tapo tuo, kas yra. Bet tai buvo tik pusė bėdos, kita pusė buvo tame, kad jis buvo labai alkanas ir nepamiršo kelio į zuikių buveinę…

Autorius – Orli Bi Dorsi, vertė – ruvi.lt

Visiems saulėto savaitgalio 🙂 !

Praregėjimai (24)

Mes vis dažniau skundžiamės, kad neturime laiko, bet net nesusimąstome, kad didžiulę dalį laiko šiandien atima įvairiausios technologijos: žmones tiesiog užbūrė beribės interneto, kompiuterio, televizijos, ryšio priemonių galimybės..

O juk gerąja prasme visos šios technologijos turėjo tarnauti žmogui ir atlaisvinti laiką: juk su jų pagalba galima greitai surasti reikiamą informaciją, lengvai susisiekti su žmonėmis iš bet kurios pasaulio šalies, pažiūrėti aktualią laidą.. O gavosi priešingai: žmogus pradėjo pats tarnauti visai šiai elektronikai, tiesiog rište prie jos prisirišo!

Ir tas prisirišimas jau dažnai liguistas: kiek žmonių kiekvieną laisvą minutę, o kartais ir ištisą parą neatitraukia akių nuo monitorių, planšetų, televizorių ir nei minutei nepaleidžia iš rankų telefonų..

Gal todėl šeimose pamažu nyksta bendri pietūs arba tiesiog nuoširdūs pokalbiai prie arbatos puodelio? Dabar atėję iš darbų ar mokslų, visi paskubomis kažką suvalgo ir skirstosi į savo kambarius, prie savo kompiuterių. Juk ten – visi interesai: darbo reikalai, susirašinėjimas ir pramogos..

O suburia šeimą kartu dažniausiai du nemalonumai: jei staiga atjungia šviesą arba internetą namuose. Tuomet visi trumpai pasišneka apie šį įvykį, draugiškai pasipiktina, ir – vėl išsiskirsto kas sau..

Štai taip – pasirodo, ne tik laiką prarandame, bet ir bendravimą, nuoširdumą, atvirumą. Tai keisčiausias mūsų laikų paradoksas: mes turime įvairiausias ryšių technologijas, bet prarandame svarbiausią ryšį mūsų gyvenime – bendražmogišką dvasinį ryšį..

************

Kiekvieną akimirką mes turime pasirinkimą – gerinti kiekvieną situaciją, nešti šviesą, taiką ir džiaugsmą aplinkiniams, rūpintis kitais ir besąlygiškai padėti, mylėti gyvenimą, tausoti gamtą ir visą gyvybę ir tiesiog būti harmonijos kūrėjais..

Arba – nešti sumaištį ir griūtį, pykti, reikšti pretenzijas, nekęsti, keršyti, pavydėti, meluoti, apgaudinėti, išnaudoti kitus savo tikslams, būti įtampos ir problemų šaltiniu..

Kasdien užduokime sau paprastą klausimą: “Esu harmonijos kūrėjas ar nešu kančią ir griūtį?“ Šis klausimas gali greitai pakeisti mūsų minčių eigą, o kartu – ir mūsų elgesį, ir aplinkinių žmonių gyvenimą..

Kiekvienas geras darbas, kiekviena dora ir tyra mintis didina gėrį Žemėje ir tuo pačiu nesudaro sąlygų blogiui.. (Vedos)

************

Dvasinė pusiausvyra, džiaugsmas ir kūno sveikata tiesiogiai priklauso nuo žmogaus požiūrio į gamtą ir sąveikos su ja.

Jei žmogus visą laiką vaikšto asfaltu, gyvena betoniniame name ir vietoje paukščių čiulbėjimo girdi automobilių ūžesį, tuomet laikui bėgant jį apima nepaaiškinamas liūdesys ir nuovargis.

Bet žmogus nesupranta – iš kur tas nuovargis ir liūdesys, todėl susitaiko su tuo ir gyvena toliau.. O tereikia jam išvažiuoti į gamtą, pasivaikščioti basomis, prisiglausti prie medžio – ir širdis staiga atsigauna, džiaugsmas sugrįžta!

Tai paaiškinti paprasta: kai mažą vaiką atskiriame nuo motinos – jis liūdi, verkia ir laukia susitikimo su mama. Taip ir Žemės gamta žmogui – yra ne kas kita, bet tikra motina. Nematoma energija visi žmonės su ja susieti ir yra jos palaikomi.

Būtent gamtoje žmogus gali pamatyti Kūrinijos dėsnių veikimą, harmoningą sąveiką ir išmintį, kurią pritaikęs savo gyvenime, jis pats gali tapti harmonijos kūrėju. Tai ne tušti žodžiai, apie tai reikia žinoti ir dažniau bendrauti su gamta..  (A. Savrasovas)

************

Parengė ir vertė ruvi.lt

Žako Fresko apdovanojimas

Šių metų liepos 17 dieną JT Generalinės Asamblėjos salėje Žakui Fresko per jo atstovą buvo įteiktas apdovanojimas už miestų projektavimą.

Kaip džiugu, kad Žako Fresko idėjos sulaukia vis platesnio pripažinimo! Labai tikiuosi, kad sulauksime ir jų įgyvendinimo 🙂 .

Čia filmukas apie šį įvykį, o apačioje – sutrumpintas mano vertimas:

… Viskas prasidėjo 1974 metais, kai Žakas Fresko buvo pakviestas į Lary Kingo pokalbių laidą ir buvo pristatytas plačiajai visuomenei. Tuomet Ž.Fresko jau buvo žinomas kaip socialinis inžinierius, pramonės inžinierius, konstruktorius-išradėjas, daugybės patentų autorius, įvairių įmonių ir mokslinių laboratorijų konsultantas.

Laidos vedėjas tuomet pasakė, kad Žakas Fresko žvelgia pernelyg toli į ateitį, bet daugelis žmonių tam dar nepasiruošę, todėl jo nesupranta. Ž. Fresko atsakė, kad kiekvienas kūrybingas žmogus su tuo susiduria. Bet jam reaguoti į tai nėra kada, nes turi daug svarbių darbų..

Ir iki šiol, pastaruosius 85 metus, Žakas Fresko įkvepia žmones savo kryptingumu ir ryžtingu darbu kuriant geresnę visuomenę. Jis yra Venus Projekto kūrėjas, kuris mokslą ir technologijas sumaniai integruoja į vieningą socialinę-ekonominę sistemą, kurios pagrindinė paskirtis – visų žmonių gyvenimo kokybės gerinimas, o ne pelnas.

Mes pradedame judėti ta linkme, mes pradedame ruoštis šiam progresyviam mąstymui, o Žakas Fresko tapo ta kritine jėga, kuri įtakojo šiuos pokyčius.

Žakas Fresko tiesioginiame eteryje dėkoja už garbingą apdovanojimą ir jo viso gyvenimo darbo įvertinimą. Jo tikslas – nustatyti pagrindines problemas, su kuriomis mes šiandien susiduriame ir pasiūlyti alternatyvas jų sprendimui.

Žakas Fresko padarė išvadą, kad pati visuomenės santvarka sukuria nereikalingas žmonių kančias. O juk jau dabar mes turime visas technines galimybes ir resursus, kurių pagalba galime ženkliai pagerinti dabartines gyvenimo sąlygas.

Šis projektas taip pat siūlo praktines vertybes, kad suteiktų žmonėms geresnį tarpusavio santykių suvokimą ir harmoningos sąveikos su aplinka suvokimą.

Jis siūlo naują socialinę-ekonominę gyvenimo sistemą, kurią jis vadina “Į resursus orientuota ekonomika“. Viena iš svarbiausių jos idėjų – kad visus turimus Žemės resursus mes laikytume visos žmonijos paveldu.

Tam reikalingas išmintingas Žemės resursų valdymas, kurio dėka galime pasiekti aukštą pragyvenimo lygį visai žmonijai. O smulkios reformos dabartinėje visuomenėje tiesiog pratęs visų esamų problemų gyvavimą.

Neseniai sukurta nekomercinė organizacija “Į Resursus orientuota ekonomika“, kuri organizuoja pirmo tokio modernaus miesto statybą. Žakas Fresko kviečia visus norinčius užduoti juos dominančius klausimus šia tema ir prisidėti prie naujojo miesto statybos.

Dabar Žakas Fresko ir jo partnerė Roksana Medouz dirba projekte “The Venus Project“, kuris yra Venus mieste Floridoje. Apie jų veiklą galima plačiau sužinoti tinklapyje thevenusproject.com

Ji kaskart kitokia..

Nedideliame namelyje ant jūros kranto gyveno vienišas vyras.

Jo gyvenimas buvo paprastas, bet laimingas: maisto jis užsiaugindavo, pasigaudavo žuvies, o laisvu laiku ėjo pasivaikščioti jūros krantu.

Jis grožėjosi tolimu horizontu, klausėsi bangų mūšos, o paskui lipo į nedidelę kopą, kur augo daili pušis. Vyras mėgo ją piešti – tokia graži ji jam atrodė..

Bet kartą pradėjo siausti stipri audra: kopą nuplovė didelės bangos, pušį nuvertė, o namelį stipriai apgadino smarkus vėjas ir šėlstanti jūra.

Kai viskas aprimo, vyras atsisėdo ant jūros kranto ir pagalvojo: net jei ir atstatys namą bei pasodins kitą pušį, jis jau niekada nebus toks laimingas, kaip anksčiau.. Viską, kas buvo geriausia jo gyvenime, nusinešė audra..

Bet ėjo laikas, ir gyvenimas pamažu susitvarkė. O vieną dieną vyras susipažino su nuostabia mergina.. Kartu jie praleisdavo daug laiko – mylėjo vienas kitą ir džiaugėsi gyvenimu.

Tačiau kartą mergina dingo iš jo gyvenimo: jos tėvai turėjo išvykti į kitą miestą, ir mergina išvažiavo kartu su jais. Vyras labai skausmingai išgyveno išsiskyrimą – jam atrodė, kad jis jau niekada nebus laimingas ir negalės nieko pamilti..

Nusivylęs ir paniuręs jis klaidžiojo pajūriu, ir pasaulis atrodė jam nemielas. Bet.. netikėtai pamatė išmestą į krantą valtį, kurioje buvo skrynia su daugybe senovinių knygų.

Vyras jomis labai susidomėjo, ir dabar ilgais vakarais skaitė knygas, daug galvojo, ir – vėl pasijuto labai laimingas! Tik štai.. vieną dieną atsirado knygų šeimininkas, ir teko knygas jam sugrąžinti.

Tačiau šį kartą vyras nepasidavė liūdesiui – jam suteikė viltį išmintis, kurią jis perskaitė vienoje iš senovinių knygų: “Mes įsivaizduojame laimę tokią, kokią anksčiau patyrėme, bet ji kaskart ateina vis kitokia“..

Ir jis su džiaugsmu patraukė per gyvenimą.. savo laimės pasitikti 🙂 !

Autorius nežinomas, vertė ruvi.lt

Visiems saulėtos nuotaikos 🙂 !