Metai: 2013

Gyvenimo upė

Įsivaizduokite akimirkai gyvenimo upę ir jos tėkmę.

Taigi – gyvenimo tėkmė kunkuliuoja ir verda, suveja sūkurį arba nurimsta. Tai audra, tai štilis, tai šalta, tai karšta, tai seklu, tai potvynis… Šioje mirgančioje tėkmėje susimaišo viskas: žmonės, darbai, metai, orai, linksmybės, siaubas, skausmas, juokas, sėkmė, pastangos… Ir būdamas joje – nesvarbu, kurioje vietoje – nuolat blaškaisi, net jei to nepastebi.

Gyvenimo tėkmė panaši į upę, o tai reiškia, kad yra ir krantai. Ji turi pradžią ir pabaigą. O kur esu aš? Pačioje tėkmėje ar ant kranto, upės pradžioje ar pabaigoje, blaškausi ar ramiai plaukiu? O jei pakilčiau virš jos – gal galėčiau aiškiau viską matyti?

O dabar įsivaizduokite, kad pridėjęs visas savo pastangas, žmogus išlipa į krantą. Nuo tėkmės šėlsmo jis vis dar sutrikęs. Jis žiūri į ramų krantą, į kunkuliuojančią upę, ir suvokia, kad yra ir kitoks gyvenimas – be nuolatinės kovos su vėjo malūnais. Kad nebūtina taip blaškytis.

Netoliese jis pamato gelbėjimosi ratus su taisyklėmis: kaip išsigelbėti, kaip išplaukti, kaip nenuskęsti… Jį apima didelis noras padėti nelaimingiems – jis meta tuos ratus į upę ir šaukia: “Gelbėkitės!..“

Bet žmogus pamato, kad per ginčus, riksmus, skundus ir aimanas jo niekas negirdi… Jis pastebi, kad upėje jau yra daugybė tokių gelbėjimosi ratų, bet žmonės stumia juos nuo savęs šaukdami: “Tai ne pinigai“, “Tai ne degtinė“, “Tai ne linksmybės“, “Tai ne…“

Kiti, pažiūrėję į ratą, netiki, kad jis gali pagelbėti. Žmonės ir toliau blaškosi, barasi, skęsta… ir skaito tai gyvenimu. Jie net neįtaria, kad blaškydamiesi išsilaiko paviršiuje tik todėl, kad lipa kitiems ant pečių… Jie nemato, kad plaukia tiesiai į aistrų jūrą, iš kurios vargiai besugrįš…

Rūpestis antraeiliais dalykais ir gyvenimo smulkmenomis užtemdė svarbiausius dalykus: “Koks mano gyvenimo tikslas?“, “Kurlink mane neša?“, “Kas aš esu?“, “Ką aš veikiu?“, “Kur aš?“, “Su kuo aš?“, “Kas teisinga ir svarbu?“…

Ir staiga žmogus pamato, kad maža žmonių grupelė sumeistravo pakabinamą tiltą ir padeda žmonėms išlipti iš kunkuliuojančios tėkmės. Jie veikia draugiškai ir vieningai, o išgelbėtieji, nors ir išvarginti tėkmės, kiek atsipeikėję taip pat jungiasi į grupės darbą. Ir visų jų gyvenimas keičiasi…

O Jūs (tik sąžiningai ;)) – kurioje gyvenimo upės vietoje esate dabar?

(Autorius nežinomas)

Visiems jaukaus ir šilto artėjančio savaitgalio! 🙂

Žmogaus vidinio pasaulio ekologija

* Moralė – subtilesnė sąvoka, nei dorovė, nes susieta ne tik su dorovine sistema, bet ir su dvasiniu žmogaus pasauliu ir orientacija į vidines vertybes.

* Raktas į žmonijos išlikimą – žmogaus vidinio pasaulio evoliucija: dvasinis žmogaus pasaulis turi tapti pagrindinė vertybė. Be šios evoliucijos žmonija neturi ateities.

* Šiandien mes gyvename pasaulyje, kur žmogaus intelektui suteikiama pernelyg didelė reikšmė – manoma, kad kuo protingesni bus žmonės, tuo geresnis taps ir pasaulis. Tačiau šiuolaikinės žmonijos būsena nepatvirtino šios teorijos: badas, karai, skurdas, depresija, nerimas dėl pinigų, stresas, korupcija, nepagydomos ligos auga proporcingai su augančiu žmonių intelekto lygiu.

* Žmonės pasidarė panašūs į galvojančias bejausmes mašinas, galinčias atlikti objektyvią analizę – tarsi kompiuteriai pagal įdiegtą programą. Dvasinės vertybės jau seniai nustumtos į antrą planą dėl nesuvaldomo materialinio turto siekio.

* Žmonės rūpinasi išorinio pasaulio ekologija, bet nemoka apsivalyti nuo aistrų, instinktų ir nuo įdiegtos informacijos, kuri valdo jų impulsus.

* Visos mus pasiekiančios žinios yra fragmentinės, mūsų protas fragmentinis, mūsų “aš“ sudarytas ir begalybės fragmentų, o realybės suvokimas apribotas. Mes gerai valdome mūsų mažą erdvę, bet nežinome, kas yra už jos ribų.

* Žmonės nesupranta vienas kito, nes kiekvienas gina savo mažytę teritoriją, izoliuotą nuo realybės visumos, kuri atrodo nepasiekiama. O gal ši “realybės visuma“ yra rezervuota tik dievams arba aukštesnėms kitų planetų civilizacijoms?

* Iš tikrųjų ji yra pasiekiama mums visiems bet kurią akimirką – todėl, kad esame jos sudėtinė dalis. Reikia suprasti, kad dėl tam tikrų žmogaus mąstymo funkcinių pažeidimų mes suvokiame tik mažą realybės dalį.

* Yra keli faktoriai, nulemiantys mūsų gebėjimus protauti:

– Nepakankamas sąmoningumas – “užtemdantis“, “užmigdantis“ protą ir neleidžiantis teisingai matyti realybę;
– Neteisinga švietimo sistema, kurios pagrindas – įsiminimas: kai žmogaus “aš“ yra pasyvus, nes moko “iš išorės“, o ne per suvokimą “iš vidaus“.
– Nuolatinis sublimuotas (išaukštintas, iškeltas) suvokimas, pvz., per reklamą;
– Įdiegtas į protą implantas – t.y., informacija, kuri priimama be svarstymų ir analizės;
– Autonominė proto informacija, kuri pavaldi ne mums, o šaltiniui, iš kurio ji buvo nukreipta.

* Šito supaprastinto išvardinimo pakanka, kad suprastume: ne mes galvojame, o mumis galvoja. Tokiu atveju žmogus lyg papūga operuoja tik ta informacija, kuri “kolonizavo“ jo protą. Kitaip tariant – nėra aukščiausio sąmoningumo, ir ši savybė nėra įgimta, ji turi būti išvystyta.

* Aukščiausio sąmoningumo išvystymas – svarbiausia užduotis, kurią turi įvykdyti žmogus, kad galėtų šiandien išspręsti ir savo kasdienines, ir globalines problemas.

* Tik išvystę aukščiausią sąmoningumą, mes galime: vystytis įgyvendindami teisingumą ir lygybę; teisingai valdyti planetos resursus; draugystės ir bendradarbiavimo pagalba suvienyti visas šalis ir kultūras; paskelbti taiką visame pasaulyje.

* Žmonėms reikalingi išmintingi, aukšto sąmoningumo lyderiai, o ne enciklopedinių žinių kaupikliai; lyderiai, kurie vadovaujasi aukščiausia morale ir dvasinėmis vertybėmis.

* Gyvenimas jau įrodė, kad moralės pažeidimai sukelia chaosą, griūtį ir gimdo energiją, kuri disonuoja su gamtos tvarka bei harmonija, ir tuo pačiu kenkia ir žmogui.

* Valstybės turi remtis morale, turi vystyti žmonių sąmoningumą, kad jie aiškiai suprastų: Moralė – tai gamtos dėsnių visuma, juos gerbti ir jų laikytis turi visi: tuomet gyvenimas bus prasmingas ir sėkmingas visiems ir visapusiškai.

Mintys iš Dario Salas Sommer knygos “XXI amžiaus moralė”.

Išmintis

Meilė (Ošo)

Meilė – pirmasis patvirtinimas, kad gyvenimas turi prasmę.

Žmonės, kurie sako, kad gyvenimas beprasmiškas – nepažino meilės. Taip sakydami jie tiesiog patvirtina, kad jų gyvenime nepakanka meilės…

Atsakymas – akyse (B. Grebenščikovas)

Pažiūrėkite man į akis. Tas, kas žiūri iš mano akių į jus – Tas pats, Kas žiūri iš jūsų akių į mane.

Ir Tas, kas žiūri iš visų žmonių akių – visa tai yra vienas Dievas. Mes visi gimėme su šituo žinojimu.

Tačiau mes darome viską, ką tik galime, kad tai pamirštume, nes su šiuo žinojimu labai nepatogu apgaudinėti ir prekiauti.

Bet šis žinojimas yra – ir jį turi visi žmonės…

Paradoksas

Įsivaizduokite, kad medžiai yra Wi-Fi skleidėjai – tuomet mes pasodintume tiek daug medžių, kad jie galėtų išgelbėti planetą!

Kaip gaila, kad jie gamina tik deguonį, kuriuo mes visi kvėpuojame…

Jei nežinai… (Č. Palanik)

Jei tu nežinai – ko nori, tai galų gale pasiliksi su tuo, ko tikrai nenori!

Sąmonės liga (A. Archipova)

Kur nukreipta sąmonė – tuo užpildyta ir žmogaus galva, ir visas gyvenimas.

Mas-media sukurpė naują žmonių rūšį – “homo-medium“: tai žmogus, išvargintas nesibaigiančiais reginiais – lyg neišsiblaivantis alkoholikas.

Tai žmogus, turintis dvasiškai pakrikusią nervų sistemą, kuri negali nubrėžti ribų išorinei informacijai ir negali jos filtruoti, todėl priima ją “nesuvirškintą“ – be kritikos, be skirstymo – pajungdamas tik žemesnę mechaninę atmintį…

Suvokimo ir supratimo lygis tokiu atveju itin žemas… Kūrybinės jėgos nusilpusios… Ir kažkuriuo momentu įvyksta aštrus sąmonės apnuodijimas, kuris reikalauja gydymo…

O kas, jeigu..?

Niekas, net Kūrėjas nežino – “kaip būtų, jeigu“… Nes visada yra taip, kaip yra, o ne taip, “kaip būtų, jeigu“…

Laimė

Nesivaikyk laimės… ji visada yra tavyje!

Visiems gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Apie gyvenimo energijos balansą

Šiuolaikinėje visuomenėje labai daug žmonių skundžiasi chronišku nuovargiu. Tai reiškia, kad žmonėms trūksta gyvenimiškos energijos, kuri yra visų gyvenimo procesų palaikymo jėga. Kur gi ji dingsta? Pirmiausia – kiekvienas iš mūsų yra energetinės sistemos dalis, todėl mus veikia aplinkos energija.

Veikia mus ir tai, ką valgome – mūsų kasdieninis maistas. Poveikį gyvenimo energijai turi ir žmonių žalingi įpročiai bei gyvenimo būdas. Kaip išsaugoti, arba, tiksliau – palaikyti gyvenimo energijos balansą?

Pasirodo, yra pamatiniai dėsniai-taisyklės, kurie nurodo energijos praradimo būdus. Juos galime atrasti visuose dvasiniuose mokymuose. Peržvelkime juos:

Darykite tai, kas tikslinga ne tik kitiems, bet ir jums. Gyvenimo energija – visada apykaita, atpildas. Mūsų veiklos rezultatas turėtų būti dėkingumas arba orumo jausmas. Jei kiti žmonės suvers ant jūsų pečių savo rūpesčius, jūs niekada nejausite nei džiaugsmo dėl atliekamo darbo, nei įkvėpimo kitiems darbams. Kokia prasmė daryti tai, kas neatneša jums nė mažiausio džiaugsmo?..

Nieko nedarykite neprašomas. Kartais, vedini pačių geriausių ketinimų, stengiamės padaryti įtaką kitų žmonių pasirinkimams, mąstymui ar veiksmams. Ir – vietoje dėkingumo tokie veiksmai, kaip taisyklė, sulaukia tik smerkimo. Neįmanoma išmokyti kažko kitų žmonių prieš jų valią. Kiekvienas eina savo keliu.

Jei pažadėjote – tesėkite. Neatsakingai dalindami pažadus, ne tik netenkate energijos (teisindamiesi ar vengdami susitikimo su tuo, kam pažadėjote), bet ir sulaukiate negatyvios aplinkinių reakcijos ir jų siunčiamos negatyvios energijos.

Jei jūsų kažko prašo – neatsisakykite. Kai jūsų kažko prašo (nepainiokite su įnoriais), tai reiškia, kad kaip atsaką gausite dėkingumo energiją, kuri leis pasijusti naudingu, reikalingu (o tai yra žmogaus orumo energijos šaltinis).

Neskleiskite informacijos, kol ji netapo jūsų gyvenimo dalimi. Negalima kitiems patarti kažką, ko neišbandėte patys. Žmonių pasitikėjimo ir pagarbos sulauksite tik tokiu atveju, jei jūsų žodžiai bus paremti asmenine patirtimi.

Neužstrikite. Neprisiriškite, neužsikabinkite – tai stabdo vystymąsi. Jei trypčiojate vietoje – nėra energijos apykaitos, nėra ir gyvenimo energijos.

Tikslas turi būti lyg žiburys, o ne inkaras. Tikslas – tai veiklos kryptis, bet ne užbrėžta riba, kurią pasiekę pajusite tuštumą. Geriausi tikslai – beribiai, pavyzdžiui: saviugda, tobulėjimas, profesionalumas.. Tokių tikslų tarpiniai pasiekimai įkvepia veikti toliau, praplečia žmogaus galimybes.

Gyvenkite šia akimirka, bet ne vakarykšte diena ar rytdiena. Šios dienos energija turi būti skirta ir paskirstyta būtent šiai dienai. Klaidžiojimas praeityje ar ateityje atima, išsklaido arba sumažina energiją.

Atsisakykite teisimo ir kritikos. Įprotis būti teisuolio pozicijoje ar kritikuoti – žemo savęs vertinimo požymis. Be to, teisdami ar kritikuodami ne tik švaistote savo energiją, bet ir sukeliate neigiamą grįžtamąją reakciją.

Nenuleiskite rankų. Kritinėje situacijoje mokykitės susikaupti, ieškoti sprendimų ir eiti į priekį – vietoje to, kad eikvotumėte savo energiją neigiamoms emocijoms ir pergyvenimams.

Kalbėkite tik tuomet, kai žmonės pasiryžę jūsų klausytis. Nepirškite savęs žmonėms – rezultatas bus neigiamas, o energijos ginčams išnaudosite labai daug.

Visuomet klauskite leidimo. Gerbkite kitų erdvę, laiką, intelektualią ar fizinę nuosavybę. Priešingu atveju turėsite skirti energiją pasiteisinimams ar konfliktams.

Taigi, viskas paprasta: geri, pozityvūs, prasmingi darbai įkvepia, o tai reiškia – ne tik palaiko mūsų energijos balansą, bet ir yra gyvenimo energijos generatoriai :). O išeikvojame savo energiją kažkam negatyviam, nereikalingam, nereikšmingam, tuščiam.. Ar sutinkate?

Skaitome gyvenimo ženklus

Mūsų gyvenimą veikia ne tik išorinės sąlygos – jame atsispindi ir mūsų vidinis pasaulis. Todėl mistikos gyvenimo ženkluose tikrai nėra: juos galime pavadinti tiltu, jungiančiu dvasinį žmogaus pasaulį ir formų pasaulį. Arba galime pasakyti taip: ką sėjame, tą ir pjauname, tik.. ne visada susiejame šiuos du veiksmus.

Gyvenimo ženklų stebėjimas ir jų nešama žinia gali būti didelė paspirtis savęs pažinimo procese. Tai padeda suprasti giluminius sąmonės ir pasąmonės procesus ir tai, kaip jie veikia mūsų elgesį ir gyvenimą. Išmokti skaityti gyvenimo ženklus – ne tik naudinga, bet ir labai įdomu!

Svarbiausi ženklai – tai ženklai-atspindys, kurie parodo žmogaus vidinį pasaulį. Pavyzdžiui, jei žmogus įsitikinęs, kad žmonės blogi, tuomet savo aplinkoje jis pastebės būtent blogus žmones – ir tai tik dar labiau stiprins tokį jo įsitikinimą. Juk įsitikinimai – didelė mus valdanti jėga, kurios poveikį ne visada suvokiame.

Juos galima palyginti su magnetu, pritraukiančiu į mūsų gyvenimą tai, kas atitinka gilius įsitikinimus. Arba su spalvotu stiklu, kuris praleidžia tik tam tikrą spalvą. Įsitikinimai – subjektyvus dalykas, todėl skirtingi žmonės gali žiūrėti į tą patį reiškinį skirtingai..

Todėl šie ženklai ypač vertingi savęs pažinime. Čia taip pat galime priskirti ir mūsų vertinimus apie kitus žmones – labai dažnai tai yra ženklas-atspindys mums patiems apie tai, kaip vertiname save, arba – ką turime savyje, bet nenorime pripažinti.

Gyvenimo ženklai-sutapimai. Visi mes žinome, kad atsitiktinų sutapimų tiesiog nėra! Viskas, kas atrodo mums kaip sutapimai (sėkmingi arba ne) – yra tarsi kelrodis, nurodantis arba teisingą kryptį, arba “trukdantis“ pasiekti kažką, kas mums nereikalinga. Tai gali būti ir “atsitiktinės“ mintys, kurios pačiu laiku atneša svarbius problemų sprendimus.

Ženklai-įspėjimai ne visada praneša apie pavojų ar svarbius įvykius, bet dažniau tiesiog atkreipia dėmesį: “būk atidus“, “įsiklausyk“, “neskubėk“, ir pan. Pvz., jei kažkas trukdo laiku išvykti (nerandate rakto, neužsiveda automobilis..) , gali būti, kad kažką pamiršote (svarbų dokumentą arba.. įjungtą lygintuvą). Tokiu atveju verta sustoti ir pagalvoti.

Gyvenimo ženklai per kitus žmones. Kiekvienas gyvenime esantis ar sutiktas žmogus yra jame dėl tam tikrų priežasčių: kartais jie atsako į mums rūpimą klausimą, o kartais per bendravimą parodo mūsų savybes, kurių nematome. Bet.. dažnai praleidžiame tokius ženklus, nes gilinamės tik į savo mintis ir reakcijas, negirdėdami kitų. Mokykimės klausytis, ką sako kiti žmonės – galime netikėtai daug išgirsti ir suprasti.

Ženklai per dažnai kartojamas frazes ir priežodžius – tai gali būti vertinga informacija apie mūsų vidinę būseną ar sveikatą, pvz,: “neverta apie tai kalbėti“ (gali reikšti, kad būtinai apie kažką reikia pakalbėti), “mirtinai pavargau“ (rimtas signalas apie sveikatą), ir pan. Keiksmažodžiai, grubūs priežodžiai – vidinė agresija, disharmonija.

Ligos – ženklas, kad organizme ar apskritai gyvenime yra disbalansas. Tai visada verčiantis sustoti ir susimąstyti apie savo gyvenimą ženklas. Signalas kažką skubiai keisti.

Nelaimingi atsitikimai paprastai smarkiai keičia įprastą gyvenimo būdą. Kad suprastume jų rodomą ženklą, turėtume prisiminti savo mintis ir būseną prieš nelaimingą atsitikimą. Svarbu ir tai, kas ir kaip stipriai buvo sužeista, nes kiekviena kūno dalis simbolizuoja tam tikrą gyvenimo sritį – apie tai parašyta ne viena knyga.

Beje, kai kurie nelaimingi gyvenimo ženklai gali būti žmogaus asmeninės patirties rezultatas. Pavyzdžiui, jei žmogus pakliuvo į avariją, tai automobilis jam bus pavojaus ženklas.

Patys nuostabiausi – vadinamieji ženklai “iš aukščiau“, arba dieviškos apraiškos ženklai. Juos siejame su savo Angelais – sargais, Globėjais. Atpažįstame pagal tyrą, švelnią, įkvepiančią energiją, gerumo ir meilės bangą – palaimą. Jie labai svarbūs žmogui: tai patvirtinimas, kad gyvenimas eina teisinga linkme.

Gyvenimo ženklų yra ir daugiau: jie visada aplink mus, tereikia dėmesingumo juos pamatyti. Ženklai gali būti ne tik regimi, bet ir kaip pojūčiai, kvapai, sapnai.. Kai susiduriame su svarbiu gyvenimo ženklu – dažniausiai į jį atkreipiame dėmesį, ir jo prasmė būna aiški.

Jei abejojame – neskubėkime interpretuoti, pasikliaukime intuicija: pirmas atėjęs į galvą paaiškinimas bus teisingas. Elkimės teisingai, klausykime savo širdies – tuomet ir gyvenimo ženklai bus įkvepiantys :).

Meilės jėga

Vienas žmogus labai norėjo įgauti jėgą, kuri padėtų jam viską gyvenime įveikti. Žmogus Kūrėjo prašė tos stiprybės ir jau įsivaizdavo, kaip tampa bebaimis, stiprus ir galingas! Toks… kad nėra jam lygių pasaulyje!

Kūrėjas išgirdo žmogaus prašymą ir sapne pasiuntė jam Angelą, kuris atnešė ilgai lauktą žinią:

– Stiprybė – Meilėje! Kad ją įgautum – keliauk į dykumą, į gūdų mišką ir visada veik tik iš Meilės, iš pačios širdies!

Ryte žmogus pabudo, pasvarstė, bet sapno nesuprato. Tačiau vedamas smalsumo vis gi susiruošė į dykumą: juk reikia pabandyti! Ir vis galvojo: kaip jam meilė galėtų padėti?

Keliauja žmogus per dykumą, aplink nė gyvos dvasios. Saulė aukštai, vandens šaltinio nesimato, karštis kankina, prakaitas liejasi… Nėra jėgų toliau eiti. Ką daryti?..

Kai jau visiškai nepajėgė paeiti, žmogus prisiminė Meilės Jėgą ir pagalvojo: “Daugiau neištversiu, todėl paskutines savo jėgas sukaupsiu tam, kad paskutinį kartą pasiųsčiau pasauliui Meilę ir dėkingumą už tai, kad gyvenau ir mylėjau gyvenimą. Be reikalo užsimaniau tos stiprybės, reikėjo tiesiog džiaugtis gyvenimu, o aš… vis man kažko trūksta.“

Žmogus atsiduso ir paskutinį kartą iš širdies, su Meile padėkojo gyvenimui, dykumai, saulei. Ir… stebuklas: Meilė taip užkaitino jo sielą, kad žmogus jau nebejautė dykumos karščio, o ir jėgos palengva sugrįžo! Žmogus labai nustebo, apsidžiaugė ir dainą užtraukė: Meilę visam pasauliui siuntė. Jis suprato, kad Meilė padėjo jam dykumą įveikti.

Keliaudamas pagaliau tolumoje mišką pamatė. Priėjo, bet nė neįtarė, kad pamiškėje už krūmo vėl pavojus tyko: ten susirangė gyvatė ir taikėsi įgelti. O žmogus eina, dainuoja, ir staiga – kažkas lyg žaibas šalia jo ore šastelėjo: žmogus net susigaudyti nespėjo, tačiau širdis tebeskleidė Meilę. Ir vėl nutiko stebuklas: gyvatė negėlė žmogui, ir jis nukeliavo toliau.

Jis pasijuto dar žvaliau, nes pradėjo suprasti Meilės Jėgą: Meilės ne sau, ne dėl savęs, o kiekvienam sutiktam kelyje. Beeinant mišku sutemo. Baugoka: tai kažkas suūkia, tai virš galvos praskrenda, tai šalia sušnara… O kai priešais pamatė kažkieno akių žiburėlius, apėmė siaubas: “Viskas, galas…“

Bet žmogus vėl prisiminė Meilės Jėgą ir pagalvojo: “ Vis vien nieko neprarasiu, bus kai buvę“, ir pradėjo iš širdies siųsti Meilę miškui ir visiems jo gyventojams… Baimė praėjo, ir žmogus pasijuto lyg namuose, pajuto vienybę su viskuo, kas gyva.

Jis praėjo visą mišką, niekas jo nelietė. O švintant žmogus suprato, kokia galinga Meilės Jėga, kad nėra nieko stipresnio už ją: ji pyktį lyg bumerangą grąžina, jos kalbą net gyvūnai supranta, ir visa Gamta Meilę jaučia ir į ją atliepia…

Žmogus padėkojo Kūrėjui už Jėgą, kurią Jis jam padovanojo ir pasuko namo – su Meile ir džiaugsmu širdyje :)…

(Autorius nežinomas)

Gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Apie organizmo užterštumą

Ligas dažniausiai siejame su nepriklausančiais nuo mūsų dalykais (šaltas oras, infekcijos, paveldimumas ir pan.), tačiau didesnė jų dalis priklauso būtent nuo mūsų organizmo užterštumo. Ir užteršiamas jis palaipsniui, todėl ligos, kurias siejame su žmogaus amžiumi – dažnai tėra ilgai trūkusio organizmo teršimo pasekmės.

O kadangi ir mityba, ir psichinė žmonių būsena, ir ekologija šiuo metu yra itin nepalankios – ligų vis daugėja, o serga, deja, vis jaunesni žmonės ir net vaikai. Organizmo užterštumo požymiai: dažnas nuovargis, periodiški galvos skausmai, silpnumas, prakaitavimas, miego sutrikimai, nemalonus burnos kvapas, vidurių užkietėjimas ar pūtimas, viduriavimas, apnašos ant liežuvio, dantenų ligos, bėrimai, alergijos, kraujospūdžio svyravimai ir t.t..

Kokios pagrindinės organizmo užterštumo priežastys? Jų yra ne taip jau mažai:

* Nesubalansuota, neteisinga mityba, nekokybiškas maistas;
* Žalingi įpročiai;
* Psichoemociniai sutrikimai;
* Rūgščių-šarmų balanso sutrikimai;
* Deguonies trūkumas;
* Vandens trūkumas;
* Judėjimo trūkumas;
* Ekologija;
* Gausus medikamentų vartojimas.

Visi šie poveikiai negatyviai veikia organizmą: sutrinka virškinimas, medžiagų apykaita bei baltymų, fermentų ir kitų organizmo reguliatorių funkcijos; šlakų sankaupos sutrikdo deguonies tiekimą ląstelėms, silpnėja imunitetas; prastėja vitaminų ir mikroelementų įsisavinimas (net jei jų gaunama pakankamai).. Organizmo užterštumas yra daugelio ligų priežastis.

Makrobiotika (mokslas apie žmogaus amžiaus prailginimą) teigia, kad yra tam tikri organizmo užterštumo etapai, kuriuos žinodami galime ne tik suprasti įvairių ligų atsiradimo priežastis, bet ir jas ištaisyti bei neutralizuoti.

Peržvelkime juos:

Pirmasis etapas. Išoriškai sveikas žmogus jaučia tik bendrą nuovargį, greitai pavargsta – ir tai liudija apie prasidedantį nervinių kanalų užterštumą, kuris gali išsivystyti į kaklo osteochondrozę. Mažai judantys žmonės šiuos požymius pajunta anksčiau.

Antrasis etapas. Prie nuovargio prisideda periodiški galvos, sąnarių ir raumenų skausmai. Tai signalizuoja apie tai, kad žmogus valgo maistą, kuris jam netinka, pvz., per daug cukraus arba valgo netinkamai apdorotą maistą.

Trečiasis etapas. Jam būdingas alerginių reakcijų atsiradimas – tai natūralus užteršto organizmo siekis išsivalyti nuo šlakų. Alergenas šiuo atveju sustiprina organizmo apsivalymo reakciją. Organizme atsiranda gleivės, išskyros, prasideda įvairūs odos bėrimai.

Ketvirtasis etapas. Prasideda ligos, susijusios su jungiamojo organų audinio deformacija – reumatas, poliartritas. Sąnariai ir raumenys kaupia šlapimo rūgštį. Kraujagyslės kietėja, ant sienelių kaupiasi cholesterinas (širdies ir kraujagyslių sistemos ligos).

Šeštasis etapas. Prasideda sunkios ligos formos dėl susikaupusių žarnyno šlakų ir nervinių kanalų užterštumo (parezė, paralyžiai, Parkinsono liga ir pan.)

Septintasis etapas. Paskutinė organizmo užterštumo stadija su organų ir audinių irimu, piktybiniais augliais, nes neveikia organizmo apsauginės ir kompensacinės sistemos.

Ką daryti, jei organizmas užterštas ir jau juntame tam tikrus simptomus? Visuose etapuose pirmiausiai reikia sureguliuoti mitybą, atsisakyti žalingų įpročių ir peržiūrėti savo gyvenimo būdą. Net ir susirgus tai yra ta sveikimo dalis, kurios už ligonį negali padaryti joks gydytojas.

Kelias į gerą sveikatą arba pasveikimą yra vienas – organizmo išvalymas ir sugrįžimas į sveiką mitybą ir gyvenseną. Visiems linkiu geros sveikatos! 🙂

Išmintis

Jei jūs teisingame kelyje (Ošo)

Labai paprasta atpažinti, kad esate teisingame kelyje: jūsų vidinė įtampa pradeda mažėti ir nykti, jūs darotės vis ramesnis ir vis mažiau pažeidžiamas, jūs pradedate atrasti grožį ten, kur niekuomet jo neįžvelgdavote.

Patys mažiausi dalykai pradeda įgyti reikšmę. Jūs tampate vis tyresnis – visai kaip vaikas, bėgantis paskui drugelį arba renkantis akmenukus prie jūros kranto.

Jūs pajuntate, kad gyvenimas – ne problema, o dovana: kaip palaima ir palaiminimas.

Jei esate teisingame kelyje – aptiksite vis daugiau tokių įrodymų. O jei nuklydote nuo savo kelio – viskas vyks atvirkščiai.

Nepraraskite ryšio su savo gyvybės šaltiniu!

Žmonės, kurie prarado ryšį su amžinu gyvybės šaltiniu savyje, yra panašūs į medį, praradusį ryšį su savo šaknimis.

Tokie medžiai nelapoja ir nežydi. Jie meta lapus, o nauji jau neatauga. Gyvybės syvai nustoja tekėti kamienu, todėl energija senka. Gyvybė palieka tokį medį. Jis pamažu nyksta.

Ir tada medis pradeda filosofuoti egzistenciniais klausimais ir imasi tvirtinti, kad gyvenime nėra spalvų, nėra gėlių ir kvapų, nėra nei paukščių.

Medis gali net pareikšti, kad taip buvo visada, o protėviai tiesiog klydo dėl spalvų, gėlių ir kvapų – visa tai tėra jų vaizduotė.

“Taip buvo visada, jokio pavasario nebuvo, žmonės viską išsigalvojo. Tai jų fantazijos apie gėles, džiaugsmą, paukščius ir šviesą. Iš tiesų viso šito nėra. Viskas – migla, atsitiktinumas.. viskas beprasmiška.“ Štai ką tegali pasakyti toks medis.

Bet juk tiesa ne tame, ką sako šis medis, bet tame, kad jis prarado ryšį su savo šaknimis..

Vaikai – pats nuostabiausias stebuklas Žemėje (Selma Lagerfeld)

Pasirodo, vaikai – tai pats nuostabiausias stebuklas Žemėje.

Tik pagalvokite, kad pasaulyje yra maži žmogučiai, kurie kiekvienam ištiesia savo rankutes ir apie kiekvieną galvoja, kad jis puikus ir geras.

Žmogučiai, kuriems nesvarbu, gražus tavo veidas ar ne, jie visus pasiryžę su džiaugsmu pabučiuoti, myli visokį – seną ir jauną, turtuolį ir vargšą :)!

Saulėtos visiems nuotaikos ir puikaus artėjančio savaitgalio! 😀

Svarbiausia – būti Žmogumi

* Kiekvienas žmogus nori būti laimingas, sveikas ir sėkmingas. Kiekvienas žmogus nori, kad jo vaikai būtų laimingesni už jį. Ir nuo to dažnai prasideda tėvų ir vaikų problemos..

* Visi mes atėjome į šį pasaulį augti dvasiškai ir vystytis kaip Žmonės. Deja, tėvai ne visada supranta, kad vaikai turi vystytis ir kad jiems reikalingas palaikymas.

* Jei tėvai suteiktų palaikymą savo vaikams – viskas būtų kitaip. Dabar gi vaikai dažniausiai auginami naudojant prievartą – tėvai reikalauja to, kas vaikui nereikalinga, nes nori to, ko nepasiekė patys arba kas jiems asmeniškai atrodo gėris.

* Tėvams reikėtų dažniau savęs paklausti: ar tikrai jiems reikalinga tai, ko jie reikalauja iš vaiko, ir – ar tikrai vaikui to reikia?

* Vaikas jaučiasi kaltas, jei negali padaryti tai, ko reikalauja iš jo tėvai. Su kaltės jausmu jis jaučiasi blogas ir nuolat stengiasi užsitarnauti gero vaiko vardą.

* Kai vaikas nuolat verčiamas kažką daryti, jis atpranta savarankiškai mąstyti ir praranda iniciatyvą. Galiausiai vaikas taip pripranta prie komandų, kad be jų jau negali gyventi.

* Kai auklėjime naudojama prievarta, slopinama vaiko laisva valia ir pasirinkimo laisvė – o tai tas pats, kas gyventi be oro.. Toks slopinimas automatiškai įjungia vidinį protestą.

* Protestas negali būti ilgai slopinamas, todėl prasiveržia aktyvia forma – tokiu atveju tėvai pavadina vaiką blogu žmogumi. Tai palieka tokį gilų antspaudą, kad kartais žmogus visą gyvenimą stengiasi nuo jo apsivalyti..

* Vyresnioji karta dažnai sako, kad jaunimas ir vaikai blogi. Tačiau taip nėra: reikia žiūrėti į save, nes suaugusieji – lyg šaknys, o jaunoji karta – nauji vaisiai, kuriuos maitina tos šaknys.

* Didžiausi mokytojai gyvenime – mūsų artimieji, ypač mūsų vaikai, nes viskas, kas vyksta su jais, skaudina arba džiugina mus labiausiai.

* Žmonių gyvenime dabar labai daug streso. Todėl žmonės neramūs, vis blaškosi, bėga, kovoja su gyvenimu.. O juk kovoti su gyvenimu – reiškia jo nekęsti.

* Gyvenimas visada grąžina žmonėms tai, kas jam siunčiama – tai dėsnis – ir tuo pačiu suteikia progą savo klaidas ištaisyti. Klaidas reikia taisyti, o ne kaltinti save.

* Dvasiniai dėsniai veikia materialų pasaulį. Jei nesilaikome šių dėsnių – kenčiame, nes negalime jų nei pakeisti, nei pažeidinėti be pasekmių.

* Šeimoje moteris – dvasinio pasaulio kūrėja, vyras – materialaus kūrėjas.

* Tas, kuris moka būti Žmogumi (žmonišku, o ne geru ar blogu) – yra harmoningas: jo gyvenime pusiausvyra, laimė, sveikata, sėkmė.

* Jei tėvai yra Žmonės (žmoniški, o ne geri ar blogi) – tuomet ir jų vaikams žmoniškumas yra savaime suprantamas dalykas.

* Vaikas – tėvų suma. Viskas, ką turi tėvai, išreiškia ir vaikas. Vaikas – tėvų veidrodinis atspindys. Tai, kas vyksta su tėvais, visada turi poveikį vaikui. Kai tėvai gerina savo gyvenimą ir gyvena darniai, jie gerina ir savo vaiko dvasinę būseną.

* Svarbiausia – tai, kas žmonių širdyje, o ne tai, ką demonstruojame bendraudami. Mes galime vaidinti mandagumą, gražų bendravimą, o širdyje nešiotis pyktį..

* Visos problemos ir negatyvumas – dėl meilės trūkumo. Viską gyvenime turime daryti tik iš meilės, o ne iš pykčio ar baimės.

* Tarnauti žmonijai – pirmiausiai reiškia būti Žmogumi.

* Nėra pasaulyje stebuklų. Vienintelis stebuklas – kasdieninis dvasinis darbas. Ir didelė laimė, kad jis niekada nesibaigia! Visiems linkiu būtent tokios laimės!

Mintys iš Luule Viilma paskaitos, visa paskaita čia.