Svarbiausia – būti Žmogumi

* Kiekvienas žmogus nori būti laimingas, sveikas ir sėkmingas. Kiekvienas žmogus nori, kad jo vaikai būtų laimingesni už jį. Ir nuo to dažnai prasideda tėvų ir vaikų problemos..

* Visi mes atėjome į šį pasaulį augti dvasiškai ir vystytis kaip Žmonės. Deja, tėvai ne visada supranta, kad vaikai turi vystytis ir kad jiems reikalingas palaikymas.

* Jei tėvai suteiktų palaikymą savo vaikams – viskas būtų kitaip. Dabar gi vaikai dažniausiai auginami naudojant prievartą – tėvai reikalauja to, kas vaikui nereikalinga, nes nori to, ko nepasiekė patys arba kas jiems asmeniškai atrodo gėris.

* Tėvams reikėtų dažniau savęs paklausti: ar tikrai jiems reikalinga tai, ko jie reikalauja iš vaiko, ir – ar tikrai vaikui to reikia?

* Vaikas jaučiasi kaltas, jei negali padaryti tai, ko reikalauja iš jo tėvai. Su kaltės jausmu jis jaučiasi blogas ir nuolat stengiasi užsitarnauti gero vaiko vardą.

* Kai vaikas nuolat verčiamas kažką daryti, jis atpranta savarankiškai mąstyti ir praranda iniciatyvą. Galiausiai vaikas taip pripranta prie komandų, kad be jų jau negali gyventi.

* Kai auklėjime naudojama prievarta, slopinama vaiko laisva valia ir pasirinkimo laisvė – o tai tas pats, kas gyventi be oro.. Toks slopinimas automatiškai įjungia vidinį protestą.

* Protestas negali būti ilgai slopinamas, todėl prasiveržia aktyvia forma – tokiu atveju tėvai pavadina vaiką blogu žmogumi. Tai palieka tokį gilų antspaudą, kad kartais žmogus visą gyvenimą stengiasi nuo jo apsivalyti..

* Vyresnioji karta dažnai sako, kad jaunimas ir vaikai blogi. Tačiau taip nėra: reikia žiūrėti į save, nes suaugusieji – lyg šaknys, o jaunoji karta – nauji vaisiai, kuriuos maitina tos šaknys.

* Didžiausi mokytojai gyvenime – mūsų artimieji, ypač mūsų vaikai, nes viskas, kas vyksta su jais, skaudina arba džiugina mus labiausiai.

* Žmonių gyvenime dabar labai daug streso. Todėl žmonės neramūs, vis blaškosi, bėga, kovoja su gyvenimu.. O juk kovoti su gyvenimu – reiškia jo nekęsti.

* Gyvenimas visada grąžina žmonėms tai, kas jam siunčiama – tai dėsnis – ir tuo pačiu suteikia progą savo klaidas ištaisyti. Klaidas reikia taisyti, o ne kaltinti save.

* Dvasiniai dėsniai veikia materialų pasaulį. Jei nesilaikome šių dėsnių – kenčiame, nes negalime jų nei pakeisti, nei pažeidinėti be pasekmių.

* Šeimoje moteris – dvasinio pasaulio kūrėja, vyras – materialaus kūrėjas.

* Tas, kuris moka būti Žmogumi (žmonišku, o ne geru ar blogu) – yra harmoningas: jo gyvenime pusiausvyra, laimė, sveikata, sėkmė.

* Jei tėvai yra Žmonės (žmoniški, o ne geri ar blogi) – tuomet ir jų vaikams žmoniškumas yra savaime suprantamas dalykas.

* Vaikas – tėvų suma. Viskas, ką turi tėvai, išreiškia ir vaikas. Vaikas – tėvų veidrodinis atspindys. Tai, kas vyksta su tėvais, visada turi poveikį vaikui. Kai tėvai gerina savo gyvenimą ir gyvena darniai, jie gerina ir savo vaiko dvasinę būseną.

* Svarbiausia – tai, kas žmonių širdyje, o ne tai, ką demonstruojame bendraudami. Mes galime vaidinti mandagumą, gražų bendravimą, o širdyje nešiotis pyktį..

* Visos problemos ir negatyvumas – dėl meilės trūkumo. Viską gyvenime turime daryti tik iš meilės, o ne iš pykčio ar baimės.

* Tarnauti žmonijai – pirmiausiai reiškia būti Žmogumi.

* Nėra pasaulyje stebuklų. Vienintelis stebuklas – kasdieninis dvasinis darbas. Ir didelė laimė, kad jis niekada nesibaigia! Visiems linkiu būtent tokios laimės!

Mintys iš Luule Viilma paskaitos, visa paskaita čia.

Visuomenė ir šeima

Gyvenimas nuolat juda į priekį, keičiasi, todėl keičiasi ir vaikų auklėjimo principai. Senųjų auklėjimo principų pagrindas – besąlygiškas paklusnumas ir totalinė kontrolė: “aš tave išlaikau, todėl turi paklusti“, “suaugęs visada teisus“, mane taip auklėjo, ir aš taip auklėsiu“, “su vaikais vien problemos“ ir pan..

Šios atgyvenusios nuostatos palengva keičiasi, ir tėvai jau supranta, kad su vaikais reikia elgtis pagarbiai, nes jie, kaip ir visi žmonės, turi lygias su visais teises. Svarbiausia, ką turi suteikti tėvai savo vaikui – besąlygiška meilė, saugumas, palaikymas, sąlygos augimui ir saviraiškai – visa tai nulemia tolimesnį vaiko gyvenimą.

Tačiau socialiniai procesai taip pat veikia šeimą: ji, kaip mikropasaulis, atkartoja visuomenėje priimtus stereotipus. Todėl šiuolaikiniai tėvai pirmiausiai siekia finansinio stabilumo ir statuso visuomenėje, kuris suteiktų tą stabilumą. Dauguma šeimų taip įtrauktos į socialinį gyvenimą, kad bendravimui ir laisvalaikiui su artimaisiais nelieka nei jėgų, nei laiko..

Žmonės tampa darboholikais ne iš didelės meilės savo darbui, o todėl, kad bijo prarasti savo darbo vietą. Socialinė nelygybė, visuomenės moralinis nuosmukis, nerimas dėl rytojaus, priklausomybė nuo išorinių pokyčių – pastovaus streso fono priežastis, kuris jau taip pat tapo šiuolaikinio gyvenimo “norma“.

Todėl vaikai kartais gali augti aplinkoje, kur netrūksta materialių daiktų, kelionių, pramogų, tačiau.. labai trūksta nuoširdumo ir teigiamų emocijų, o bendravimas šeimoje – paviršutiniškas, skubotas, formalus ( “ar valgei“, “kokį pažymį gavai“, “atsisėsk tiesiai“, “plauk rankas“ ir t.t.)

Paviršutiniškumas ir formalumas – tiesus kelias į susvetimėjimą ir emocinį šaltumą. Todėl – sustokime ir būtinai atraskime laiko savo vaikams. Tegul tai bus laikas tik jiems – kai nuoširdžiai bendrausite, žaisite ir aptarsite viską, kas jam rūpi. Vaikui labai svarbu žinoti, kad yra mylimas, palaikomas ir kad gali pasitikėti savo tėvais.

O kad nepasiklystume informacinėje gausoje, senuose auklėjimo stereotipuose ir kartais primetamuose klaidinguose šablonuose ar “naujovėse“ iš visuomenės, atminkime kelis paprastus dalykus:

* Vaikas – toks pat žmogus, kaip ir suaugęs, tik dar mažas ir labai smalsus. Gerbkime jį, niekada nežeminkime.

* Mylėkime savo vaiką tokį, koks jis yra. Vadovaukimės meile auklėjime – tuomet niekada nesuklysime.

* Kartais įsivaizduokime save vaiko vietoje, pamatykime save vaikuose – tai padės juos suprasti ir atrasti daugybę atsakymų auklėjimo klausimuose.

* Bendraujant su vaikais labai svarbu suteikti vaikui pasirinkimą ir galimybę aptarti jam rūpimą klausimą aiškiai ir suprantamai.

* Visada kantriai paaiškinkime vaikams – kodėl prašome jų pasielgti vienaip, o ne kitaip. Sąžiningumas – pasitikėjimo pagrindas.

* Jei matome, kad kažkas ne taip su mūsų vaikais, atsakymų pirmiausiai ieškokime savyje – savo ir sutuoktinio elgesyje.

* Būkime lankstūs: jei nepavyksta su vaiku susitarti vienu būdu – bandykime kitą. Visada ieškokime taikaus būdo sutarti.

* Skatinkime už pasiekimus – žodžiais, gestais, prisilietimu. Švelniai nukreipkime, bet visada suteikime galimybę vaikui pačiam spręsti. Venkime negatyvaus kritiškumo.

* Mokykimės suprasti psichologinius vaiko amžiaus ypatumus. Aukime kartu su savo vaikais :).

* Visuomet atminkime, kad mes esame suaugę ir esame atsakingi už vaiko auklėjimą. Nenurašykime savo klaidų ar aplaidumo “nesuvaldomam“ vaikui.

* Vaikai, kaip ir suaugę – klysta.. Būkime atlaidūs ir kantrūs.

Visi mes veikiame vieni kitus: dideli procesai veikia mažus, o maži – didelius. Visuomenė veikia šeimos gyvenimą, bet ir šeima veikia visuomenę. Kuo daugiau bus darnių, gražiai auklėjančių savo vaikučius (o iš esmės – formuojančių geresnę ateitį) šeimų – tuo greičiau keisis ir visa visuomenė.

Nuoširdžiausi sveikinimai ir linkėjimai visiems, pradėjusiems naujuosius mokslo metus! 🙂