Meilės jėga

Vienas žmogus labai norėjo įgauti jėgą, kuri padėtų jam viską gyvenime įveikti. Žmogus Kūrėjo prašė tos stiprybės ir jau įsivaizdavo, kaip tampa bebaimis, stiprus ir galingas! Toks… kad nėra jam lygių pasaulyje!

Kūrėjas išgirdo žmogaus prašymą ir sapne pasiuntė jam Angelą, kuris atnešė ilgai lauktą žinią:

– Stiprybė – Meilėje! Kad ją įgautum – keliauk į dykumą, į gūdų mišką ir visada veik tik iš Meilės, iš pačios širdies!

Ryte žmogus pabudo, pasvarstė, bet sapno nesuprato. Tačiau vedamas smalsumo vis gi susiruošė į dykumą: juk reikia pabandyti! Ir vis galvojo: kaip jam meilė galėtų padėti?

Keliauja žmogus per dykumą, aplink nė gyvos dvasios. Saulė aukštai, vandens šaltinio nesimato, karštis kankina, prakaitas liejasi… Nėra jėgų toliau eiti. Ką daryti?..

Kai jau visiškai nepajėgė paeiti, žmogus prisiminė Meilės Jėgą ir pagalvojo: “Daugiau neištversiu, todėl paskutines savo jėgas sukaupsiu tam, kad paskutinį kartą pasiųsčiau pasauliui Meilę ir dėkingumą už tai, kad gyvenau ir mylėjau gyvenimą. Be reikalo užsimaniau tos stiprybės, reikėjo tiesiog džiaugtis gyvenimu, o aš… vis man kažko trūksta.“

Žmogus atsiduso ir paskutinį kartą iš širdies, su Meile padėkojo gyvenimui, dykumai, saulei. Ir… stebuklas: Meilė taip užkaitino jo sielą, kad žmogus jau nebejautė dykumos karščio, o ir jėgos palengva sugrįžo! Žmogus labai nustebo, apsidžiaugė ir dainą užtraukė: Meilę visam pasauliui siuntė. Jis suprato, kad Meilė padėjo jam dykumą įveikti.

Keliaudamas pagaliau tolumoje mišką pamatė. Priėjo, bet nė neįtarė, kad pamiškėje už krūmo vėl pavojus tyko: ten susirangė gyvatė ir taikėsi įgelti. O žmogus eina, dainuoja, ir staiga – kažkas lyg žaibas šalia jo ore šastelėjo: žmogus net susigaudyti nespėjo, tačiau širdis tebeskleidė Meilę. Ir vėl nutiko stebuklas: gyvatė negėlė žmogui, ir jis nukeliavo toliau.

Jis pasijuto dar žvaliau, nes pradėjo suprasti Meilės Jėgą: Meilės ne sau, ne dėl savęs, o kiekvienam sutiktam kelyje. Beeinant mišku sutemo. Baugoka: tai kažkas suūkia, tai virš galvos praskrenda, tai šalia sušnara… O kai priešais pamatė kažkieno akių žiburėlius, apėmė siaubas: “Viskas, galas…“

Bet žmogus vėl prisiminė Meilės Jėgą ir pagalvojo: “ Vis vien nieko neprarasiu, bus kai buvę“, ir pradėjo iš širdies siųsti Meilę miškui ir visiems jo gyventojams… Baimė praėjo, ir žmogus pasijuto lyg namuose, pajuto vienybę su viskuo, kas gyva.

Jis praėjo visą mišką, niekas jo nelietė. O švintant žmogus suprato, kokia galinga Meilės Jėga, kad nėra nieko stipresnio už ją: ji pyktį lyg bumerangą grąžina, jos kalbą net gyvūnai supranta, ir visa Gamta Meilę jaučia ir į ją atliepia…

Žmogus padėkojo Kūrėjui už Jėgą, kurią Jis jam padovanojo ir pasuko namo – su Meile ir džiaugsmu širdyje :)…

(Autorius nežinomas)

Gražaus artėjančio savaitgalio! 🙂

Reklama

Apie organizmo užterštumą

Ligas dažniausiai siejame su nepriklausančiais nuo mūsų dalykais (šaltas oras, infekcijos, paveldimumas ir pan.), tačiau didesnė jų dalis priklauso būtent nuo mūsų organizmo užterštumo. Ir užteršiamas jis palaipsniui, todėl ligos, kurias siejame su žmogaus amžiumi – dažnai tėra ilgai trūkusio organizmo teršimo pasekmės.

O kadangi ir mityba, ir psichinė žmonių būsena, ir ekologija šiuo metu yra itin nepalankios – ligų vis daugėja, o serga, deja, vis jaunesni žmonės ir net vaikai. Organizmo užterštumo požymiai: dažnas nuovargis, periodiški galvos skausmai, silpnumas, prakaitavimas, miego sutrikimai, nemalonus burnos kvapas, vidurių užkietėjimas ar pūtimas, viduriavimas, apnašos ant liežuvio, dantenų ligos, bėrimai, alergijos, kraujospūdžio svyravimai ir t.t..

Kokios pagrindinės organizmo užterštumo priežastys? Jų yra ne taip jau mažai:

* Nesubalansuota, neteisinga mityba, nekokybiškas maistas;
* Žalingi įpročiai;
* Psichoemociniai sutrikimai;
* Rūgščių-šarmų balanso sutrikimai;
* Deguonies trūkumas;
* Vandens trūkumas;
* Judėjimo trūkumas;
* Ekologija;
* Gausus medikamentų vartojimas.

Visi šie poveikiai negatyviai veikia organizmą: sutrinka virškinimas, medžiagų apykaita bei baltymų, fermentų ir kitų organizmo reguliatorių funkcijos; šlakų sankaupos sutrikdo deguonies tiekimą ląstelėms, silpnėja imunitetas; prastėja vitaminų ir mikroelementų įsisavinimas (net jei jų gaunama pakankamai).. Organizmo užterštumas yra daugelio ligų priežastis.

Makrobiotika (mokslas apie žmogaus amžiaus prailginimą) teigia, kad yra tam tikri organizmo užterštumo etapai, kuriuos žinodami galime ne tik suprasti įvairių ligų atsiradimo priežastis, bet ir jas ištaisyti bei neutralizuoti.

Peržvelkime juos:

Pirmasis etapas. Išoriškai sveikas žmogus jaučia tik bendrą nuovargį, greitai pavargsta – ir tai liudija apie prasidedantį nervinių kanalų užterštumą, kuris gali išsivystyti į kaklo osteochondrozę. Mažai judantys žmonės šiuos požymius pajunta anksčiau.

Antrasis etapas. Prie nuovargio prisideda periodiški galvos, sąnarių ir raumenų skausmai. Tai signalizuoja apie tai, kad žmogus valgo maistą, kuris jam netinka, pvz., per daug cukraus arba valgo netinkamai apdorotą maistą.

Trečiasis etapas. Jam būdingas alerginių reakcijų atsiradimas – tai natūralus užteršto organizmo siekis išsivalyti nuo šlakų. Alergenas šiuo atveju sustiprina organizmo apsivalymo reakciją. Organizme atsiranda gleivės, išskyros, prasideda įvairūs odos bėrimai.

Ketvirtasis etapas. Prasideda ligos, susijusios su jungiamojo organų audinio deformacija – reumatas, poliartritas. Sąnariai ir raumenys kaupia šlapimo rūgštį. Kraujagyslės kietėja, ant sienelių kaupiasi cholesterinas (širdies ir kraujagyslių sistemos ligos).

Šeštasis etapas. Prasideda sunkios ligos formos dėl susikaupusių žarnyno šlakų ir nervinių kanalų užterštumo (parezė, paralyžiai, Parkinsono liga ir pan.)

Septintasis etapas. Paskutinė organizmo užterštumo stadija su organų ir audinių irimu, piktybiniais augliais, nes neveikia organizmo apsauginės ir kompensacinės sistemos.

Ką daryti, jei organizmas užterštas ir jau juntame tam tikrus simptomus? Visuose etapuose pirmiausiai reikia sureguliuoti mitybą, atsisakyti žalingų įpročių ir peržiūrėti savo gyvenimo būdą. Net ir susirgus tai yra ta sveikimo dalis, kurios už ligonį negali padaryti joks gydytojas.

Kelias į gerą sveikatą arba pasveikimą yra vienas – organizmo išvalymas ir sugrįžimas į sveiką mitybą ir gyvenseną. Visiems linkiu geros sveikatos! 🙂

Išmintis

Jei jūs teisingame kelyje (Ošo)

Labai paprasta atpažinti, kad esate teisingame kelyje: jūsų vidinė įtampa pradeda mažėti ir nykti, jūs darotės vis ramesnis ir vis mažiau pažeidžiamas, jūs pradedate atrasti grožį ten, kur niekuomet jo neįžvelgdavote.

Patys mažiausi dalykai pradeda įgyti reikšmę. Jūs tampate vis tyresnis – visai kaip vaikas, bėgantis paskui drugelį arba renkantis akmenukus prie jūros kranto.

Jūs pajuntate, kad gyvenimas – ne problema, o dovana: kaip palaima ir palaiminimas.

Jei esate teisingame kelyje – aptiksite vis daugiau tokių įrodymų. O jei nuklydote nuo savo kelio – viskas vyks atvirkščiai.

Nepraraskite ryšio su savo gyvybės šaltiniu!

Žmonės, kurie prarado ryšį su amžinu gyvybės šaltiniu savyje, yra panašūs į medį, praradusį ryšį su savo šaknimis.

Tokie medžiai nelapoja ir nežydi. Jie meta lapus, o nauji jau neatauga. Gyvybės syvai nustoja tekėti kamienu, todėl energija senka. Gyvybė palieka tokį medį. Jis pamažu nyksta.

Ir tada medis pradeda filosofuoti egzistenciniais klausimais ir imasi tvirtinti, kad gyvenime nėra spalvų, nėra gėlių ir kvapų, nėra nei paukščių.

Medis gali net pareikšti, kad taip buvo visada, o protėviai tiesiog klydo dėl spalvų, gėlių ir kvapų – visa tai tėra jų vaizduotė.

“Taip buvo visada, jokio pavasario nebuvo, žmonės viską išsigalvojo. Tai jų fantazijos apie gėles, džiaugsmą, paukščius ir šviesą. Iš tiesų viso šito nėra. Viskas – migla, atsitiktinumas.. viskas beprasmiška.“ Štai ką tegali pasakyti toks medis.

Bet juk tiesa ne tame, ką sako šis medis, bet tame, kad jis prarado ryšį su savo šaknimis..

Vaikai – pats nuostabiausias stebuklas Žemėje (Selma Lagerfeld)

Pasirodo, vaikai – tai pats nuostabiausias stebuklas Žemėje.

Tik pagalvokite, kad pasaulyje yra maži žmogučiai, kurie kiekvienam ištiesia savo rankutes ir apie kiekvieną galvoja, kad jis puikus ir geras.

Žmogučiai, kuriems nesvarbu, gražus tavo veidas ar ne, jie visus pasiryžę su džiaugsmu pabučiuoti, myli visokį – seną ir jauną, turtuolį ir vargšą :)!

Saulėtos visiems nuotaikos ir puikaus artėjančio savaitgalio! 😀

Svarbiausia – būti Žmogumi

* Kiekvienas žmogus nori būti laimingas, sveikas ir sėkmingas. Kiekvienas žmogus nori, kad jo vaikai būtų laimingesni už jį. Ir nuo to dažnai prasideda tėvų ir vaikų problemos..

* Visi mes atėjome į šį pasaulį augti dvasiškai ir vystytis kaip Žmonės. Deja, tėvai ne visada supranta, kad vaikai turi vystytis ir kad jiems reikalingas palaikymas.

* Jei tėvai suteiktų palaikymą savo vaikams – viskas būtų kitaip. Dabar gi vaikai dažniausiai auginami naudojant prievartą – tėvai reikalauja to, kas vaikui nereikalinga, nes nori to, ko nepasiekė patys arba kas jiems asmeniškai atrodo gėris.

* Tėvams reikėtų dažniau savęs paklausti: ar tikrai jiems reikalinga tai, ko jie reikalauja iš vaiko, ir – ar tikrai vaikui to reikia?

* Vaikas jaučiasi kaltas, jei negali padaryti tai, ko reikalauja iš jo tėvai. Su kaltės jausmu jis jaučiasi blogas ir nuolat stengiasi užsitarnauti gero vaiko vardą.

* Kai vaikas nuolat verčiamas kažką daryti, jis atpranta savarankiškai mąstyti ir praranda iniciatyvą. Galiausiai vaikas taip pripranta prie komandų, kad be jų jau negali gyventi.

* Kai auklėjime naudojama prievarta, slopinama vaiko laisva valia ir pasirinkimo laisvė – o tai tas pats, kas gyventi be oro.. Toks slopinimas automatiškai įjungia vidinį protestą.

* Protestas negali būti ilgai slopinamas, todėl prasiveržia aktyvia forma – tokiu atveju tėvai pavadina vaiką blogu žmogumi. Tai palieka tokį gilų antspaudą, kad kartais žmogus visą gyvenimą stengiasi nuo jo apsivalyti..

* Vyresnioji karta dažnai sako, kad jaunimas ir vaikai blogi. Tačiau taip nėra: reikia žiūrėti į save, nes suaugusieji – lyg šaknys, o jaunoji karta – nauji vaisiai, kuriuos maitina tos šaknys.

* Didžiausi mokytojai gyvenime – mūsų artimieji, ypač mūsų vaikai, nes viskas, kas vyksta su jais, skaudina arba džiugina mus labiausiai.

* Žmonių gyvenime dabar labai daug streso. Todėl žmonės neramūs, vis blaškosi, bėga, kovoja su gyvenimu.. O juk kovoti su gyvenimu – reiškia jo nekęsti.

* Gyvenimas visada grąžina žmonėms tai, kas jam siunčiama – tai dėsnis – ir tuo pačiu suteikia progą savo klaidas ištaisyti. Klaidas reikia taisyti, o ne kaltinti save.

* Dvasiniai dėsniai veikia materialų pasaulį. Jei nesilaikome šių dėsnių – kenčiame, nes negalime jų nei pakeisti, nei pažeidinėti be pasekmių.

* Šeimoje moteris – dvasinio pasaulio kūrėja, vyras – materialaus kūrėjas.

* Tas, kuris moka būti Žmogumi (žmonišku, o ne geru ar blogu) – yra harmoningas: jo gyvenime pusiausvyra, laimė, sveikata, sėkmė.

* Jei tėvai yra Žmonės (žmoniški, o ne geri ar blogi) – tuomet ir jų vaikams žmoniškumas yra savaime suprantamas dalykas.

* Vaikas – tėvų suma. Viskas, ką turi tėvai, išreiškia ir vaikas. Vaikas – tėvų veidrodinis atspindys. Tai, kas vyksta su tėvais, visada turi poveikį vaikui. Kai tėvai gerina savo gyvenimą ir gyvena darniai, jie gerina ir savo vaiko dvasinę būseną.

* Svarbiausia – tai, kas žmonių širdyje, o ne tai, ką demonstruojame bendraudami. Mes galime vaidinti mandagumą, gražų bendravimą, o širdyje nešiotis pyktį..

* Visos problemos ir negatyvumas – dėl meilės trūkumo. Viską gyvenime turime daryti tik iš meilės, o ne iš pykčio ar baimės.

* Tarnauti žmonijai – pirmiausiai reiškia būti Žmogumi.

* Nėra pasaulyje stebuklų. Vienintelis stebuklas – kasdieninis dvasinis darbas. Ir didelė laimė, kad jis niekada nesibaigia! Visiems linkiu būtent tokios laimės!

Mintys iš Luule Viilma paskaitos, visa paskaita čia.

Visuomenė ir šeima

Gyvenimas nuolat juda į priekį, keičiasi, todėl keičiasi ir vaikų auklėjimo principai. Senųjų auklėjimo principų pagrindas – besąlygiškas paklusnumas ir totalinė kontrolė: “aš tave išlaikau, todėl turi paklusti“, “suaugęs visada teisus“, mane taip auklėjo, ir aš taip auklėsiu“, “su vaikais vien problemos“ ir pan..

Šios atgyvenusios nuostatos palengva keičiasi, ir tėvai jau supranta, kad su vaikais reikia elgtis pagarbiai, nes jie, kaip ir visi žmonės, turi lygias su visais teises. Svarbiausia, ką turi suteikti tėvai savo vaikui – besąlygiška meilė, saugumas, palaikymas, sąlygos augimui ir saviraiškai – visa tai nulemia tolimesnį vaiko gyvenimą.

Tačiau socialiniai procesai taip pat veikia šeimą: ji, kaip mikropasaulis, atkartoja visuomenėje priimtus stereotipus. Todėl šiuolaikiniai tėvai pirmiausiai siekia finansinio stabilumo ir statuso visuomenėje, kuris suteiktų tą stabilumą. Dauguma šeimų taip įtrauktos į socialinį gyvenimą, kad bendravimui ir laisvalaikiui su artimaisiais nelieka nei jėgų, nei laiko..

Žmonės tampa darboholikais ne iš didelės meilės savo darbui, o todėl, kad bijo prarasti savo darbo vietą. Socialinė nelygybė, visuomenės moralinis nuosmukis, nerimas dėl rytojaus, priklausomybė nuo išorinių pokyčių – pastovaus streso fono priežastis, kuris jau taip pat tapo šiuolaikinio gyvenimo “norma“.

Todėl vaikai kartais gali augti aplinkoje, kur netrūksta materialių daiktų, kelionių, pramogų, tačiau.. labai trūksta nuoširdumo ir teigiamų emocijų, o bendravimas šeimoje – paviršutiniškas, skubotas, formalus ( “ar valgei“, “kokį pažymį gavai“, “atsisėsk tiesiai“, “plauk rankas“ ir t.t.)

Paviršutiniškumas ir formalumas – tiesus kelias į susvetimėjimą ir emocinį šaltumą. Todėl – sustokime ir būtinai atraskime laiko savo vaikams. Tegul tai bus laikas tik jiems – kai nuoširdžiai bendrausite, žaisite ir aptarsite viską, kas jam rūpi. Vaikui labai svarbu žinoti, kad yra mylimas, palaikomas ir kad gali pasitikėti savo tėvais.

O kad nepasiklystume informacinėje gausoje, senuose auklėjimo stereotipuose ir kartais primetamuose klaidinguose šablonuose ar “naujovėse“ iš visuomenės, atminkime kelis paprastus dalykus:

* Vaikas – toks pat žmogus, kaip ir suaugęs, tik dar mažas ir labai smalsus. Gerbkime jį, niekada nežeminkime.

* Mylėkime savo vaiką tokį, koks jis yra. Vadovaukimės meile auklėjime – tuomet niekada nesuklysime.

* Kartais įsivaizduokime save vaiko vietoje, pamatykime save vaikuose – tai padės juos suprasti ir atrasti daugybę atsakymų auklėjimo klausimuose.

* Bendraujant su vaikais labai svarbu suteikti vaikui pasirinkimą ir galimybę aptarti jam rūpimą klausimą aiškiai ir suprantamai.

* Visada kantriai paaiškinkime vaikams – kodėl prašome jų pasielgti vienaip, o ne kitaip. Sąžiningumas – pasitikėjimo pagrindas.

* Jei matome, kad kažkas ne taip su mūsų vaikais, atsakymų pirmiausiai ieškokime savyje – savo ir sutuoktinio elgesyje.

* Būkime lankstūs: jei nepavyksta su vaiku susitarti vienu būdu – bandykime kitą. Visada ieškokime taikaus būdo sutarti.

* Skatinkime už pasiekimus – žodžiais, gestais, prisilietimu. Švelniai nukreipkime, bet visada suteikime galimybę vaikui pačiam spręsti. Venkime negatyvaus kritiškumo.

* Mokykimės suprasti psichologinius vaiko amžiaus ypatumus. Aukime kartu su savo vaikais :).

* Visuomet atminkime, kad mes esame suaugę ir esame atsakingi už vaiko auklėjimą. Nenurašykime savo klaidų ar aplaidumo “nesuvaldomam“ vaikui.

* Vaikai, kaip ir suaugę – klysta.. Būkime atlaidūs ir kantrūs.

Visi mes veikiame vieni kitus: dideli procesai veikia mažus, o maži – didelius. Visuomenė veikia šeimos gyvenimą, bet ir šeima veikia visuomenę. Kuo daugiau bus darnių, gražiai auklėjančių savo vaikučius (o iš esmės – formuojančių geresnę ateitį) šeimų – tuo greičiau keisis ir visa visuomenė.

Nuoširdžiausi sveikinimai ir linkėjimai visiems, pradėjusiems naujuosius mokslo metus! 🙂