Kelias į Tiesą

Dvasinio augimo kelyje dažnas sutinka netikėtą kliūtį, kuri vietoje to, kad išlaisvintų, neretai pristabdo ir uoliausią ieškotoją. Ta kliūtis – Tiesa. Paradoksalu, bet taip yra todėl, kad mūsų gyvenime labai daug melo, iš kurio auga gausybė mitų ir iliuzijų, kuriais mes tikime ir vadovaujamės.

Bet koks skleidžiamas melas ar tiesos iškraipymas turi konkretų tikslą – suklaidinti. Kai melo daug, surasti tiesą pasidaro ir sunku, ir baugoka. Apie tai yra alegorinis pasakojimas: ilgai ieškojęs tiesos ir pagaliau ją atradęs, jaunuolis tikėjosi išvysti nepaprastą grožį, tačiau nustėro, išvydęs pabaisą.. Pasirodo, kai gyveni mele, tiesa atrodo baisi..

Todėl beveik visuose dvasiniuose mokymuose tiesos ieškotojas prilyginamas kariui arba kovotojui. Taip tarsi pabrėžiamos būtinos savybės: drąsa, atkaklumas, stiprybė – tiesai atrasti, o atradus nepabūgti ne tik pažiūrėti į tiesą, bet ir jos dėka atpažinti melą.

Be to, ją atradęs kovotojas turi sugebėti gyventi tiesoje – tai taip pat nelengvas išbandymas. Kaip toje pasakoje: eiti per tamsų mišką (melą) į šviesą (tiesą) neatsigręžiant – kaip beviliotų ir bešauktų, kitaip.. per amžius juo klaidžios.

Labai svarbu suprasti, kad būtent tiesos paieškos ir atveda žmogų prie esmių esmės: sąmoningumo, gyvenimo dėsnių ir evoliucijos supratimo, savo ir žmonijos tikslų suvokimo. Kito kelio tiesiog nėra.

O ir vieno kelio į tiesą taip pat nėra, nes kiekvienas klaidinamas skirtingai, todėl turi silpnesnį ar stipresnį tiesos pojūtį ir poreikį. Melas ne tik nukreipia žmogų klystkeliais, bet ir sukurpia klaidingą pasaulėžiūrą. Apie tai sakoma: kuo daugiau melo ir kuo toliau nuo tiesos, tuo daugiau skirtingų nuomonių.

Juk daugeliu dalykų tikime ir vadovaujamės tik todėl, kad mums taip kažkas pasako, nors kartais aiškiai matome, kad tai melas. Būtent melas verčia rinktis iliuzinius kelius ir suvienodėjimą vietoje savęs pažinimo ir saviraiškos. Nes taip paprasčiau, taip daro dauguma.

Iliuzinis kelias visada lengvas: tereikia pasirinkti autoritetą, kuris “suteiks“ gyvenimui formą ir modelį. Tačiau toks kelias padaro žmogų bevaliu, nemąstančiu ir neatsakingu: juk jei kas ne taip – kaltas autoritetas. Ir nelaimingu – nes negalima būti laimingu laukiant malonių ir instrukcijų iš išorės.

Melo dabar taip daug, kad atradęs tiesą žmogus dažnai pasijunta svetimas melo liūne. Pažvelkime kad ir į alkoholio vartojimą – juk šiai dienai įrodyta ir viešai paskelbta, kad tai narkotinė medžiaga, kuri žaloja sveikatą ir nuo kurios vystosi priklausomybė.

Tačiau žmonės tebevartoja alkoholį, nes apie jį skleidžiama daug melo (“saikingumas“, “naudingumas“, “geri“ gėrimai ir t.t.). O nustojęs vartoti alkoholį blaivus žmogus iš tiesų pasijunta svetimas visuomenėje, kurioje yra svaiginimosi kultas – štai ryškus gyvenimo tiesoje tarp melo pavyzdys..

Mes galime gyventi apsimetinėdami, kad mums nesvarbios tiesos paieškos, ir kad pilnai apsipratome su melu ir su savo kaukėmis. Tačiau gyvenimas melu niekuomet nesuteiks nei laimės, nei gyvenimo pilnatvės. O kiekvienas žingsnis, žengtas link tiesos, visuomet ugdys mūsų dvasingumą.

Todėl, kad tiesa yra pati realybė: juk mes nesiginčijame dėl to, kad, pavyzdžiui, yra diena ir naktis, nes jos tiesiog yra. Tiesos įrodinėti nereikia – ji akivaizdi, todėl paprasta.

O štai melui reikia daug žodžių ir sudėtingų manipuliacijų – kad palaikyti tai, kas netikra. Melas klaidina ir skaldo, tiesa – dovanoja išmintį ir vienija.

Kelias į tiesą gali būti nelengvas, bet jis net sunkiose situacijose galiausiai išveda į šviesą. Tuo tarpu laikinas melo triumfas – spąstai, ruošiantys neišvengiamą nuopolį.

Tik tiesa išlaisvina žmogų iš iliuzijų ir melo. Ir tik pradžioje ji atrodo bauginanti, nes ištraukia iš įprasto tingaus komforto ir nurodo klaidas, kviečia keistis, tobulėti, pradėti drąsiai gyventi tiesoje bei skleisti savo vidinę šviesą.