Laimės laiškas

Sveiki, aš – Laimė 🙂 .

Jei jūs skaitote šį laišką, reiškia, aš pas jus jau atėjau. Ir dabar – nesupykite – pradėsiu bambėti, nes yra dėl ko. Supraskite, susikaupė…

Man labai daug metų – aš pati nepamenu, kiek. Matyt, aš buvau visada. Todėl sukaupiau daugybę įžvalgų apie žmoniją. Niekada nebandėte įsivaizduoti savęs mano vietoje? Būtų labai naudinga…

Štai visi kartoja: “laimė, laimė“. Blaškosi, svajoja apie mane. O aš, beje, niekur nesislepiu! Ir nepabėgu. Aš visuomet esu šalia ir laukiu, kol mane pastebės. Bet kaip mane gali pastebėti, jei daugelis net neįsivaizduoja, kaip aš atrodau? Kaip įdomu: ieško nežinodami – ko.

Dažniausiai manęs nepastebi, nes visi mane savaip įsivaizduoja. Kažkam aš pyragėlis su kremu, kažkam – bendravimas su gamta, kitiems – pasaulinė šlovė, o kai kam laimė, kai kitam bėda. Yra ir tokių.

Beje, pastovios gyvenamosios vietos aš neturiu, aš keliauju po pasaulį ir ieškau prieglobsčio. Su džiaugsmu pas kažką įsikurčiau, beldžiuosi į visas duris, bet ne visuomet mane įsileidžia. Štai Nelaimę visi iškart atpažįsta, o manęs – kažkodėl ne.

Žinau, kad daugelis manęs patys ieško, ir kartais susitinkame akis į akį, bet… dažniausiai praeina pro šalį nepastebėdami. Ar neatpažindami? O gal tiesiog ieško ne ten? Pavyzdžiui, daug kas ieško laimės Santuokoje. Arba Darbe. Tačiau tuomet gaunasi, kad jei atims iš jūsų Santuoką arba Darbą, aš išnyksiu kartu su jais. O jūs tapsite nelaimingi, o tai neteisinga! Laimė – natūrali žmogaus būsena, nepamirškite šito.

Štai vieni žmonės sėdi, praeitį narplioja: “ten buvo laimingi laikai“. O jei prisimintų, kaip jie tuomet elgėsi, paaiškėtų, kad tai netiesa. Juk jie ir tais laimingais laikais vis kažkuo nepatenkinti buvo, vis jiems kažko iki laimės trūko. Tik prabėgus metams suprato, kad ir aš ten buvau! Bet vėlu, todėl prisiminimais guodžiasi.

O kiti žmonės vis svajoja, ko jiems iki pilnos laimės trūksta. Kam buto, kam automobilio, kam milijono dolerių, kam idealios meilės. Štai ką aš jums pasakysiu: žmogui visuomet kažko trūksta! Duok jam nedelsiant viską ko jis prašo, o jis savaitę-kitą pasidžiaugs, paskui pripras ir vėl pradės kažko norėti – ko, jo manymu, iki pilnos laimės trūksta.

Sunku man su jumis! Kiek jūs visokių niekų apie mane prikūrėte! “Laimė būti žmonėms reikalingu“ – lyg ir gražiai pasakyta, bet yra tame neteisybės. Reikalingi žmonėms, o sau? Taip ir išdalinsite save po kruopelę, o laimės nepažinsite: rūpintis kitais yra gerai, bet ir savęs pamiršti nedera. Juk kuomet jumyse Laimė, tuomet viskas aplink jus laimės šviesa nušvinta. Įsivaizduojate, kiek žmonių tuomet manimi galite apdovanoti?..

Arba štai: “mano vaikai – mano laimė“. Išaugo vaikučiai, šeimas sukūrė, savo lizdelius susivijo, o mamytė vis pas juos, kišasi, įsižeidžia, kad jai mažai, nepakankamai dėmesio skiria. Kodėl? O tik todėl, kad su vaikais išėjau ir aš, juk ji pati iš pat pradžių mus susiejo. Štai ir jaučiasi blogai be savo laimės. Todėl aš jums primenu: jūsų laimė turi būti nuo nieko nepriklausoma.

Ir baikit, žmonės, sakyti: “nebūtų laimės, bet nelaimė padėjo“. Kodėl jums būtinai reikia gerokai trinktelėti, kad jūs susimąstytumėte: laimė buvo, tačiau jūs jos nepastebėjote?

Nepykite, kad bambu, aš juk perspėjau, kad susikaupė… Jūs tiesiog išgirskite, ką jums jūsų Laimė sako, gal kažką naudingo įsidėmėsite.

Kad jūs žinotumėte, kaip dažnai aš stoviu šalia kai žmogus išeina, ir negaliu sulaikyti ašarų. Juk tik tuomet dažnas supranta, kad buvo jo gyvenime Laimė, tačiau jis jos nepastebėjo, nevertino, nematė.

O štai kopia žmogus į kalną, į pačią viršūnę, pūškuoja, pirštus iki kraujo nusimuša. Ir kam visa tai? Kad atsistotų ant viršūnės ir pajustų laimę, t.y., mane. Laiminga akimirka!Sielos polėkis! Bet juk po to jam vis vien teks eiti toliau. Nusileisti, kad vėl užkoptų. Amžinas bėgimas paskui laimę. Žmonės nesupranta: kol jie kopia, aš jiems už nugaros, kuprinėje esu. Arba kišenėje. Arba tiesiog šalia skrendu ir šnabždu: “sustok, bičiuli, apsižvalgyk, štai aš, tavo Laimė!“ Tačiau mane mažai kas girdi.

Aš jums atversiu svarbiausią paslaptį: manęs nėra praeityje – tai tik gražūs paveikslėliai, nėra manęs ir ateityje – tai tik saldžios svajonės. Aš visada dabartyje. Kiekviena jūsų akimirka – Laimė. Žinoma, jei jūs nepasinėrę į praeitį ar ateitį. Praeities paprastai gailisi, o dėl ateities nerimauja. O ten, kur apgailestavimai ar nerimas, aš negaliu gyventi – mes nesuderinami, ir nieko čia nepadarysi!

Štai ką aš jums pasakysiu: jei jūs skaitote mano laišką, jūs matote. Argi tai ne laimė? Kvėpuoti, vaikščioti, mylėti, matyti, jausti – visa tai Laimė! Krenta rudeniniai lapai – grožis, laimė! Sninga – šviesu, švaru, laimė! O jau kai uogų, grybų derlius, ir dar upelyje galima išsimaudyti – tai tiesiog žavesys!

Vieno jūsų prašau: nelaikykite manęs, nestverkite už sparnų. Aš judu, aš skraidau, ir jei iš manęs atimsite polėkį, aš tiesiog pavirsiu prisiminimu. Kaip tas sudžiuvęs lapelis iš tolimos praeities knygoje. Jis, žinoma, džiugina sielą, bet kada visa tai buvo! Verčiau prisiminkite: “laimingi valandų neskaičiuoja“. O kodėl? Ogi todėl, kad jiems kiekviena akimirka – laimė, kam jiems į tą laikrodį žiūrėti? Visada yra tik ši laimės akimirka!

Kreipiuosi į jus, žmonės. Įleiskite mane, pavargau keliauti po pasaulį be draugijos. Gyvenkime pagal įstatymą: “Žmogus – savo Laimės šeimininkas!“ Aš tik apie tai svajoju: ateiti pas jus. Jūs tiesiog nors akimirkai sustokite, sustabdykite savo amžiną bėgimą, apsižvalgykite – ir iš karto mane pamatysite! 🙂

(Autorius – Elfika, vertė ruvi.lt)

Gražaus ir saulėto visiems artėjančio savaitgalio!! 🙂