Žmogaus smegenys veikia pagal principą, kuris susideda iš dviejų veiklos etapų: galvojimo ir įrodinėjimo. Aiškumo dėlei pavadinkime šiuos smegenų veiklos etapus Galvojančiu ir Įrodinėjančiu. Ką begalvotų Galvojantis, Įrodinėjantis tai būtinai įrodys (L. Orras). Apie ką daugiausiai galvojame, kuo įtikime, tas ir tampa mūsų pasaulėžiūros dalimi, kuri veikia mūsų gyvenimą.
Galvojantis gali galvoti praktiškai apie viską, pvz., kad gyvena krikščioniškame, materialiame, iliuzijų ar kitokiame pasaulyje. Jis gali laikyti save realistu, mistiku, marksistu, budistu, idealistu – pasirinkimo variantų daugybė. Įrodinėjantis veikia paprastesniu principu: ką begalvotų Galvojantis, Įrodinėjantis tai įrodo (patvirtina, randa įrodymų). Pavyzdžiui, feministės visuomet atras įrodymų, kad vyrai eksploatuoja moteris, o nemėgstantys blondinių vyrai visuomet įžvelgs jų “kvailumo“ požymių.
Psichiatrai teigia, kad žmogus net gali susigalvoti sau ligą, priderinęs girdėtus simptomus, arba, atvirkščiai – stebuklingai išgyti, įtikėjus pasveikimu. Taip veikia plačiai žinomas placebo efektas, pvz., jei Galvojantis tvirtai tiki, kad šventas vanduo iš tam tikros vietovės išgydys jo negalias, tai Įrodinėjantis meistriškai diriguos signalams iš įvairių kūno organų ir sistemų, kol organizmas iš tiesų pradės sveikti.
O jei Galvojantis mąsto impulsyviai, su užsidegimu, tai Įrodinėjantis tą mintį taip nuosekliai įrodys, kad tokį žmogų jau bus neįmanoma perkalbėti priešingai. Tuo tarpu jei keičiame savo nuomonę laisvai pasirinkdami naują mąstymo versiją, tai Įrodinėjantis tuoj pat paslaugiai suras naujų patvirtinimų – taip veikia mūsų smegenys, be įrodymų mes negalime kažkuo nepagrįstai tikėti. Kiekvienu atveju Įrodinėjantis įrodo tai, apie ką galvoja Galvojantis.
Tačiau kiek toks galvojimas-įrodinėjimas atitinka realybę? Juk šiandien galime įtikėti vienu, rytoj – visai priešingu dalyku. Todėl ir teigiama, kad yra objektyvi ir subjektyvi realybės. Objektyvi realybė egzistuoja nepriklausomai nuo vertinimų, o subjektyvi visuomet tvirtinama tam momentui suvokiamais ir turimais įrodymais. Taip iš amžiaus į amžių mes vis artėjame prie objektyvios realybės.
Dauguma mūsų objektyviausiais skaitome mokslininkus, tačiau istorija parodo priešingą vaizdą. Kartais mokslininkai taip stipriai laikosi tarpinių subjektyvių rezultatų, kad tokiu būdu nesąmoningai stabdo progresą. Istorijoje tokių pavyzdžių apstu: juk ne kas kitas, o kolegos astronomai apkaltino Galilėjų. Taip pat pradžioje įvyko ir su Einšteino reliatyvumo teorija – dauguma to meto fizikų ją paneigė.
Tuo tarpu pats Einšteinas ilgai negalėjo priimti kvantinės teorijos, nors eksperimentais ji jau buvo įrodyta, ir t.t., ir t.t.. Mokslas prie objektyvios realybės priartėja tuomet, kai kolektyvinis darbas persveria individualius įsitikinimus, kai daugybiniai eksperimentai, atlikti tarpusavyje nesusijusių tyrėjų visame pasaulyje, patvirtina objektyvią tiesą.
Kodėl svarbu tai žinoti? Pirmiausiai tam, kad supratę šį smegenų veikimo principą, nesileistume į negatyvų mąstymą, nes Įrodinėjantis tuoj pat “pasirūpins“ tokių minčių įrodymu, ir tai gali tapti niūria pasaulėžiūra. Be to, šis suvokimas padės suprasti ginčų beprasmiškumą – būtent dėl tokios mūsų smegenų veiklos bet kokiai nuomonei, net jei jos prieštarauja viena kitai, atrandami įrodymai.
Ir dar.. nedarykime skubotų išvadų, neribokime savo mąstymo, nesprauskime minčių į rėmus ir šablonus. Supraskime, kad visą savo gyvenimą mes vystomės, augame dvasiškai, kad nuolat keičiasi pasaulio ir žmogaus pasaulyje suvokimas. Visada turėkime erdvę augimui – tegul vienos žinios tampa laipteliais kitoms žinioms, ir taip be galo.
Kitaip.. dar ir šiandien tvirtai tebetikėtume, kad Žemė laikosi ant banginių ar dramblių 🙂 ..
ruvi 
Labas Ruvi 😉
Beskaitant straipsnį atsiminiau keleta C.Castanedos įžvalgų:
Kovotojas nejaučia sąžinės graužaties dėl to, ką yra padaręs, nes išskirti savo veiksmus kaip niekšingus, bjaurius ar blogus, reiškia suteikti sau nepagrįstą svarbą.
Visa gudrybė priklauso nuo to, ką akcentuojame. Arba mes paverčiame save apgailėtinais arba stipriais. Pastangų įdedama tiek pat.
Nuo pat gimimo žmonės aiškina mums, jog pasaulis yra toks ir toks, viskas sutvarkyta taip ir taip; suprantama, mums nebelieka kito pasirinkimo, kaip pripažinti jog pasaulis toks ir yra.
Kovotojas nejaučia sąžinės graužaties dėl to, ką yra padaręs, nes išskirti savo veiksmus kaip niekšingus, bjaurius ar blogus, reiškia suteikti sau nepagrįstą svarbą.
Visa gudrybė priklauso nuo to, ką akcentuojame. Arba mes paverčiame save apgailėtinais arba stipriais. Pastangų įdedama tiek pat.
PatinkaPatinka
Laba diena, Gedai 🙂
Labai į temą K.Kastanedos įžvalgos. Sutrumpintai: galime padaryti save laimingais arba nelaimingais – darbo apimtis ta pati 😉 .
Arba: kur mūsų mintys, ten mūsų energija.
Ačiū, Gedai! 😀
PatinkaPatinka
Viskas lyg ir žinoma, bet tavo išdėstymas man įvedė aiškumą apie objektyvumą ir subjektyvumą. Ir dėl ginčų ;).
PatinkaPatinka
Labas, Daivute 🙂 ,
Pasidalinau tuo, ką pati supratau 😉 .. Džiaugiuosi, jei ir kitiems tai naudinga 😀 .
PatinkaPatinka
Sveika Vilte,
Galvojantis ir Įrodinėjants labai primena Adlerio mintis apie “gyvenimo silių“ arba “gyvenimo liniją“ (priklauso nuo vertėjo). Neturiu po ranka knygos, bet pabandysiu iš atminties:). Pasak Adlerio žmogaus gyvenimo linija susiformuoja per pirmus penkis gyvenimo metus, tėvų ar juos atstojančių asmenų įtakoje. Iš esmės tai ir yra mūsų Galvojimas (ar mes esame geri ar blogi, nevykėliai ar genijai, aplinkiniai žmonės – geri arba blogi, verti pagarbos ar paniekos)(tai Galvojimas). Ir svarbiausia (bent man) sekanti mintis. Atrodo jog gyvenime žmonės susiduria su labai skirtingomis situacijomis ir įvykiais, darančiais poveikį mūsų asmenybei, bet atrodo iš to kas vyksta su mumis ir aplink mus, mes priimame ir suvokiame tiktai kas atitinka mūsų gyvenimo liniją (tai Įrodinėjims). T.y. gyvenime iš visos neaprėpiamos gausybės, mes matome tik Įrodymus savo Galvojimui.
Aišku tai pernelyg apibendrintas ir sutirštintas vaizdas, bet manau jame yra pakankamai daug tiesos. Jei aklai vadovautis tokia teorija, tai praktiškai neįmanoma išsiveržti iš neigiamo mastymo gniaužtų (ir atidžiau apsidairę kiekvienas matytume nemažai pavyzdžių tai patvirtinančių:(.
Apie objektyvią ir subjektyvią realybę, tai manau, jog objektyvi realybė yra tiek sudėtinga ir kiekvieną akimirką mums pateikia tiek informacijos, kad žmogaus protas nėra ir niekad nebus pajėgus užfiksuoti ir pajusti “visko“ kas vyksta aplink mus (kaip minimum mes negirgime radiobangų, nematome radiacijos ar infraraudonosios spektro dalies ir t.t.). Manau gamta taip surėdė, jog pasąmonė (remdamasi ankstesne patirtimi) atkreipia mūsų dėmesį tik į tai kas einamuoju momentu gali būti pavojinga arba naudinga, o kadangi kiekvieno ankstesnė patirtis kažkiek skirtinga, toje pačioje situacijoje mes matome ir suvokiame skirtingus dalykus (net jei duotuoju arveju mūsų jutimo organai veikia panašiai, nes daltonikas mato pasaulį visai kitaip nei neregys). Taigi mūsų Galvojimas labai įtakoja mūsų Matymą (Įrodymus), o Matymas, savo ruožtu, – Galvojimą. Uždaras ratas iš kurio labai sunku išsiveržti.
Vladas
PatinkaPatinka
Labas, Vladai 🙂 ,
Ne tiek svarbu, kas ir kaip aprašė šį smegenų veiklos principą (aš rėmiausi L. Orro išvadomis), svarbu suprasti, kaip jis veikia, ir apskritai – kad veikia. Juk tai tiesiog naudinga žmogui 🙂 ..
Šiai dienai toks subjektyvumo ir objektyvumo apibrėžimas mane įtikino, visuomet maniau, kad mokslo vystymasis yra labai dinamiškas reikalas, o rezultatai bet kurioje atkarpoje – tarpiniai.
Kartu su mokslu vystosi ir žmogaus galimybės, todėl sunku numatyti, kokie žmonės bus po dešimties ar dvidešimties metų. Turiu omenyje ne tik intelektą, bet ir dvasines savybes. Mūsų laikais augimas spartesnis dėl informacijos srauto, sunku bet įsivaizduoti, kokie atradimai mūsų laukia..
Man asmeniškai įdomiausias yra būtent tas augimas – kaip įdomu, kai sužinai kažką naujo, kai gali kažką pritaikyti gyvenime ir pamatyti, pajusti rezultatus..
Dėkui, Vladai už tavo mintis 🙂 .
PatinkaPatinka
Labas,
Tas straipsnis, kaip pirštu i akį, ar kaip Robin Hudo strėlė 🙂
Dėkui, už šitą teoriją 🙂
Man,labai patiko. Ir tegyvuoja PLACEBO (pozityviaja prasme).Gal reikia persiųsti maisto papildų kūrėjams :),gal kiek atpigintų stebuklingus vaistukus nuo visko 🙂
Ačiū ir už mokslo palaikymą 🙂
PatinkaPatinka
Labas rytas, Myk 🙂 ,
Ši informacija ir man padarė tokį patį įspūdį – tarsi trūkstamos detalės delionėje, be kurių vis kažko trūko.. Todėl labai norėjosi pasidalinti 🙂 .
Dėl mokslo – tai jis kažkaip dirbtinai atskirtas nuo žmogaus augimo, bet juk visos idėjos pirmiausiai gimsta žmonių galvose, o tik paskui vystomos ir realizuojamos. Mintis pirminė, mokslas – žmonių minčių vystymosi regimoji dalis, o dvasinės savybės taip pat žmogaus minčių dalis, tik subtilesnė. Gal kiek persvėrė dabar techninė progreso dalis, bet juk žmonės tai jaučia, dėl to dabar toks didžiulis dvasinių vertybių poreikis.
Mes tiesiog esame ties kažko naujo ir didingo riba – gyventi taip, kaip anksčiau, nebegalime, o kaip gyvensime toliau, dar nežinome, tai dabar nulems ne saujelės žmonių sprendimas, o daugelio žmonių sąmoningumas. Kuo sąmoningesni žmonės, tuo sunkiau jiems kažką primesti.
Gera mintis su Placebo 😉 , o palaikyti gerą sveikatą paprasčiausia jos negadinant 🙂 .
Saulėtos nuotaikos 😀 !
PatinkaPatinka
Ruvi, o kodėl tu galvoji, kad anksčiu mes gyvenome blogai?
PatinkaPatinka
Labas, Matai 🙂 ,
Ne blogai, o kitaip. Nieko vietoje nestovi, todėl lyginti praeitį su dabartimi sunku.. Gal kiek nukrypo žmonės į technokratiją ir materializmą, bet tikrai atsipeikės – nes jau dabar mato, kad tai aklavietė: pjauname šaką, ant kurios (nors ir patogiai) sėdime..
Pokyčiai neišvengiamai gims, nors dabar gali atrodyti, kad nieko nevyksta. Juk gyvename informacinio šuolio laikais, o tai pirmiausiai reiškia pokyčius, nes niekada tiek informacijos nebuvo.
Todėl svarbu dabar išmokti filtruoti tą informacinį srautą, nes kartais deklaruojami visiškai prieštaringi dalykai, kurie klaidina ir nuveda į šoną.
Moraline prasme dabar yra absoliuti tamsa. Anksčiau buvo lengviau gyventi (man asmeniškai), dabar sunkiau, bet įdomiau.
PatinkaPatinka
Būtent – tau, bet manau pasaulyje yra daug žmonių, kurie mėgaujasi dabartimi ir esama situacija, o ateitis jiems tik prieskonis dabarčiai 🙂 ar aš klystu?
PatinkaPatinka
Matai, labas :),
Sutinku, kad daugelis žmonių mėgaujasi dabartine situacija ir jiems ne motais tas informacinis bumas ar kažkoks dvasinis progresas.
Bet.. yra toks kritinės masės dėsnis – pakanka, berods, 7 procentų, kad keistųsi visos žmonijos vertybių sistema. Tai va – nori-nenori, bet teks tai besimėgaujančiai daugumai keistis 😉 .
PatinkaPatinka
Na ne, aš turėjau omenyje, kad jie jau dabar yra laimi. Beje, o tavo manymu, kokie tie pokyčiai turėtų būti?
PatinkaPatinka
Turėjau omenyje – laimingi.
PatinkaPatinka
Pokyčiai vyksta nuolat, tik ne visi tai pastebi, nes tam, kad juos pastebėti, reikia žiūrėti ir į istorinius įvykius.. Žinoma, sunku patikėti, kai šitokia situacija, kad gali būti kitaip.
Toks informacijos kiekis rodo, kad pokyčiai tikrai bus, jie jau vyksta. Tikėti pranašystėmis, kad kažkas pasikeis staiga – kaip žada 2012 metais – naivu, nes nieko staiga nevyksta.
Aš esu optimistė, todėl manau, kad žmonija atsipeikėja palengva (nes informacijos dėka auga sąmoningumas) ir suvokia, kad ateitis – vienybėje. Kaip viskas keisis, sunku numatyti, bet viskas tikrai bus gerai 🙂 , kad ir kaip šiandien tai skamba neįtikėtinai..
PatinkaPatinka
O kodėl tu manai, kad dabar žmonės nėra vienybėje? 🙂
PatinkaPatinka
Vienybė bus tuomet, kai visi (piliečiai, valdžia) darbuosis bendram labui (piliečių, valstybės, planetos), o ne vien asmeniniams interesams. Dar niekuomet Žemėje nebuvo vienybės, visi veikė tik dėl siaurų egoistinių tikslų. Sunku kalbėti apie vienybę, kai vyrauja parazitinis, vartotojiškas gyvenimo būdas.
Gal nelengva šiandien tai įsivaizduoti, bet mes tikrai turėsime eiti link vienybės – jau vien dėl ekologijos.. Tik dėl egoistinių siekių Žemė šiandien taip nuniokota ir toliau negailestingai išnaudojama. Kitos juk nėra..
PatinkaPatinka
Tai didžiausias žmogaus siekis, kad žemė virstu rojumi 🙂
PatinkaPatinka
Juk turi būti kažkokia kryptis, planas.. Tikrai nemanau, kad planas gali būti – tapti sužvėrėjusiais parazitais 😉 ..
Turi būti kažkoks aukštesnis planas 🙂 . Kas tai bus – rojus ar tiesiog tapimas tikru žmogumi, kuris sukurs rojų – matysim 😀 .
PatinkaPatinka
Sveika Vilte,
Sutinku, kad gyvenimas niekada nestovi vietoje, žmogus, žmonija ir santykiai tarp žmonių bei tautų visąlaik kinta, ir, drysčiau spėti, į gerąją pusę. Pasuliui tapus globaliu ir pokyčiai tampa globalūs. Tačiau kiek neįtikėtina mintis jog kažkada (juo labiau, artimiausiu metu)įvyks kažkoks esminis persilaužimas ir kad tai numato kažkoks aukštesnis planas. Visais laikais buvo ir bus visokių žmonių ir laimingų, ir nelaimingų, savanaudžių ir altruistų. Gal tik skirtingomis proporcijomis. Blogis ir nesąžiningumas niekados nebus nugalėtas VISIŠKAI, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas neturi daryti tai kas priklauso nuo jo čia ir dabar, tam kad blogio taptų bent trupiniu mažiau.
Įkelsiu citatą kuri man labai patiko:
„- Tavo gyvenimas nepasidarys banalus ir kvailas, net jei ir žinai, kad tavo kova nebus sėkminga. Daug banaliau Hari, jei kovodamas dėl gėrio ir idealo, manai, kad privalai jį pasiekti. Argi idealai yra tam, kad juos pasiektume? Argi mes, žmonės, gyvename dėl to, kad pašalintume mirtį? Ne, mes gyvename, kad jos bijotume, o paskui vėl mylėtume, ir kaip tik jos dėka trumpas gyvenimas kartais valandėlei taip gražiai sužėruoja.“ (p. 120) Hermann Hesse, Stepių vilkas, Mediasat Group, S.A., 2006.(Lietuvos rytas)
Vladas
PatinkaPatinka
Aukštesnį planą galime pavadinti žmonių kolektyvine sąmone (K.Jungas). Mistikos tame nėra. Tam, kad ji pasikeistų, tereikia kelių procentų žmonijos mąstymo pasikeitimo. Būtent padidėjęs informacinis srautas rodo, kad sąmonės šuolis greitai įvyks. Jokios mistikos..
O žmonija, nežiūrint įvairių paviršutinių netobulumų, visvien vykdo evoliuciją, pajusti tai per vieną gyvenimą nėra paprasta. Nors jei atidžiau pažiūrėsime, tikrai pastebėsime, kad pokyčių ne tik technologijose, bet ir žmonių suvokime žymiai daugiau, nei, tarkim, prieš 50 metų.
Kas įvyks, kai įvyks tas sąmonės šuolis – sunku pasakyti, nes mes visuomet einame į kažką nauja. O žmonių, žinoma, yra visokių – vienus erzina pastovūs pasikeitimai, kiti eina žmonijos priekyje ir diegia tuos pasikeitimus 🙂 .
PatinkaPatinka
Man labai priimtina mintis apie kritinę masę nulemiančią pokyčius(tik įdomu kaip ji taip tiksliai nustatoma (7proc.)galėtų dar būti keli skaičiai po kablelio:)), tačiau Jungo kolektyvinė samonė yra grynai mistinis konstruktas (arba mes skirtingai suvokiame kurie dalykai priklauso realiam ir kurie mistiniam pasauliui). Informacijos kiekio ir technologijų augimas pastarojo šimtmečio eigoje iš tikro yra eksponentinio pobūdžio, tačiau kas gali garantuoti jog jis lems teigiamą samonės šuolį??? O jeigu neigiamą?? Apie pokyčius žmonių suvokime labai sunku objektyviai spręsti. Kartais staiga suprantame, jog labai neteisingai įsivaizdavome kito žmogaus, su kuriuo bendraujame ne vienus metus, pasaulio suvokimą, o ką jau bekalbėti apie žmones prieš 50 metų su kuriais net neteko bendrauti?
Vladas:)
PatinkaPatinka
Ne viskas yra tikra, ką galime pačiupinėti – tai gali būti laikina forma, ir ne viskas, ko negalime pačiupinėti, yra netikra. Sąmonė, pasąmonė – subtilios energijos, bet jos tikrai veikia nepriklausomai nuo to, tikime mes tuo ar ne. Kaip tik apie tai rašysiu artimiausiu metu, nes dalyvavau labai įdomioje diskusijoje šia tema.
Teigiamas ar neigiamas yra žmonių vertinimai. Evoliucija iš to požiūrio taško vien pagal pavadinimą negali būti neigiamas veiksmas. Gali būti atvirkštinis veiksmas – degradacija, bet reikia suprasti, kad tobulėjimo potencialas visada šalia, tereikia jį pasirinkti.
Žmonės patys sau yra didžiausia dovana arba grėsmė – priklausomai nuo pasirinkimo. Blogiausia, kad mes įsivaizduojame, kad viskas vyksta savaime arba kad nieko nesikeičia.
Taigi, kiekvienas savo vietoje darykime viską, ką galime geriausia, tuomet ir bus teigiami pokyčiai. Juk reikia tik kelių procentų žmonijos sąmonės, sąmoningumo augimo.. 🙂
PatinkaPatinka
Vilte, o kaip tu isivaizduoji aukstesne pakopa i kuria mes turetumeme pakilti?
PatinkaPatinka
Manau, kad aukštesnė sąmonė yra orientacija į aukštas ir aukščiausias moralines vertybes, tik tokiu atveju įmanomas harmonijos kūrimas. 🙂
PatinkaPatinka
Bet aš manau, kad pasiekti aukščiausių vertybių neįmanoma. Mano nuomonė, mūsų planeta beribė, kaip ir mūsų protas. Gal aš klystu, bet toks mano dabartinis supratimas.
PatinkaPatinka
Žinoma, Matai, tai, ką gali aprėpti protas, galima pavadinti beribiu..
Kodėl klysti, tiesiog kiekvienas tarpinis suvokimas veda į dar platesnį suvokimą.. Juk jei nemiegame, tai augame visą gyvenimą 🙂 .
Jei man kas prieš kokį penketą metų būtų pasakęs, kad nagrinėsiu tokius klausimus, būčiau nepatikėjusi, ir, ko gero, pusės dabar savo rašomų tekstų nesuprasčiau 🙂 .
Bet kaskart vis atsiveria daugiau ir daugiau, vienas rūpimas klausimas atveria dar kelis naujus, ir taip be galo.. Man tai labai labai įdomu 🙂 ..
PatinkaPatinka
Aš taipat prieš kažkurį laiką, buvau riboto mąstymo žmogus. Dabar tos ribos kaip ir tavosios platesnės 🙂
Man taipat labai įdomu apie tai skaityti ir šnekėtis, net vakar draugui sakau, man patinka filosofija ir psichologija, bet studijuoti nenoriu, nes ten reikia daryti daug to, ko tu nenori 🙂 o gal aš tinginys 😀
PatinkaPatinka
Mūsų laikais tiek informacijos, kad beveik viską, ko reikia žmogui gyvenime, galima išmokti savarankiškai. O filosofija ir psichologija yra tos sritys, kurias reikia jausti, jų neišmokysi..
Tuo labiau kad išmokti galima tik tai, kas įdomu ir aktualu 🙂 .
PatinkaPatinka