Metai: 2010

Kaltės jausmas

Psichologų teigimu, tai vienas iš labiausiai asmenybę griaunančių jausmų. Kaltės jausmas – įtampos ir streso priežastis. Ir nors tai plačiai žinoma, pasaulyje yra daugybė jaučiančių kaltę žmonių. Kodėl taip yra? Todėl, kad taip esame pratinami iš mažens, kai vaiko auklėjimo schema yra kaltė-bausmė-atleidimas. Keista, bet kaltės jausmas dažnai asociojuojamas su savotišku gėriu, nuolankumu.

Iš tiesų tai yra neurotinis elgesys, kurį daugelis žmonių priima kaip normalų. Tuo tarpu kai žmogus jaučiasi kaltas, juo lengviau manipuliuoti. Šalia kaltės jausmo visuomet yra bausmės poreikis, kuris arba išprovokuojamas iš šalies, arba pasireiškia depresija, nepasitikėjimu savimi, neadekvatumo jausmu, galiausiai įvairiais fiziniais negalavimais. Išeitis – mokytis adekvačiai vertinti savo klaidas ir neįsivelti į taip įprastą kaltės jausmą ir savigraužą.

Visapusiškam asmenybės vystymuisi labai svarbus praeities patirties suvokimas ir įsisavinimas. Jausdami kaltės jausmą už savo padarytus poelgius, mes nesimokome iš praeities. Savigrauža, gėda ar apmąstymai apie savo netobulumą trukdo keistis ir įvertinti klaidas. Neįmanoma gyventi praeitimi, nuolat graužtis dėl jos, ir tuo pačiu kūrybiškai gyventi dabartyje. Mūsų protas nepajėgus būti dviejuose realybėse iškart ir atspindi tai, į ką sukoncentruotas mūsų dėmesys dabar.

Kiekvienas mūsų poelgis yra įtakotas mūsų tuometinio (jei turime omeny praeities klaidą) ar dabartinio (jei tai dabartis) suvokimo. Mes visada darome pasirinkimą, nulemtą mūsų suvokimo lygmens. Mūsų poelgiai – tai priemonės išreikšti savo būseną ir patenkinti savo poreikius. Jie moko mus pažinti save ir aplinkinius. Jei mes trokštame dalykų, kurie priverčia mus kentėti, tai tos kančios priežasčių suvokimas išmokys mus trokšti tokių dalykų, kurie atneš mums džiaugsmą.

Todėl pasinėrimas į kaltės jausmą yra savo klaidų ignoravimas: vietoje to, kad jas taisytume, mes tarsi mėgaujamės kančia, jausdamiesi kalti. Tai aukos, savanoriško kankinio pozicija. Tai per didelė kaina, todėl turime pažiūrėti tiesiai į savo klaidas ir jų sukeltas problemas ir spręsti jas, imtis konkrečių veiksmų, kad pakeistume situaciją. Atleiskime sau (jei jaučiame kaltę), ir ženkime į dabartį su pozityviomis mintimis ir noru keistis į gera. Augdami džiaugsme, mes augame žymiai greičiau ir efektyviau. Tuo tarpu savigraužoje galime skendėti visą gyvenimą ir nepajudėti nė žingsnio į priekį.

Pažvelkime, kaip nepastebimai įsitraukiame į gyvenimą su kaltės jausmu, kuris pradeda įtakoti mūsų elgesį. Specialistai išskiria šias pagrindines kaltės formas:

Tėvai – vaikai. Tėvai dažnai naudoja kaltės jausmą kaip vaikų kontrolės priemonę. To pasekoje vaikas susikuria elgesio sistemą, skirtą patenkinti visų pirma aplinkinių reikalavimus. Kad išvengtų bausmės ir kaltės jausmo, vaikas kalba ir daro tai, ko iš jo nori kiti, kaskart pagal rezultatus užtvirtindamas sau, kad tik tokiu atveju jis patiks svarbiems jam žmonėms. Taip išugdomas poreikis daryti kitiems gerą įspūdį.

Vaikas – tėvai. Vaikai stebėdami labai greitai mokosi, ir.. savo elgesyje taip pat gali pradėti taikyti manipuliacijos kaltės jausmu modelį. Jis gali sakyti savo tėvams: “ jūs manęs nemylite.., o mano draugo tėvai jam tai leidžia..“ ir pan. Vaikas pastebi, kad tai jam gali padėti pasiekti tai, ko jis nori, todėl gali labai sėkmingai perimti iš savo tėvų tokį manipuliavimą.

Visuomenės įteigiamas kaltės jausmas. Skiepijamas dar mokykloje, kai nesigilindami į problemos priežastis, pedagogai apeliuoja į kaltės jausmą. Visuomenės formuojamas kaltės jausmas priverčia rūpintis tuo, ką kiti pagalvos apie mūsų poelgius. Mes lygiuojamės į kitus, nuolat tariamės ir pasitiksliname, kad tik ko neįskaudintume, ir taip paskęstame savo kaltės ir “netobulumo“ jausme, nes visiems įtikti ir atitikti yra neįmanoma. Galiausiai priimame į savo gyvenimą diktuojamas normas, nes kaltės jausmas darosi per sunkus, ir paprasčiau būti “kaip visi“ – dažnas pasirenkame šį atitikimą, aukodami savo teisę būti savimi.

Religinė kaltė. Dauguma tradicinių religijų teigia, kad žmogus yra nuolat kaltas ir nuodėmingas. Ydinga ir nuodėmės atitaisymo forma – atleidimas per tarpininką ir “bausmės“ už nuodėmę suteikimas, tegul ir maldos forma. Tačiau retas šventikas paneigs, kad mes mokomės iš klaidų, ir tik pilnai jas suvokę. Kaltės jausmas čia visiškai nenaudingas, tereikia noro ištaisyti tas nuodėmes ir klaidas ir jų nekartoti.

Paties žmogaus užsidedamas kaltės jausmas. Mes pradedame kaltinti save, kai pažeidžiame savo ar moralines visuomenės nuostatas, tarsi norėdami (sau pačiam pirmiausia) įrodyti, kad gailimės dėl savo poelgių. Suprasti ir išgyventi savo elgesio pasekmes yra teisinga, bet negalima dėl to nuolat graužtis – savigrauža riboja ir neleidžia gyventi pilnaverčio gyvenimo, ir vietoje klaidų taisymo pasirenkame begalinę graužatį.

Kaltė per meilės jausmą. Labai populiari manipuliavimo forma tarp sutuoktinių ar gyvenimo partnerių. Viena dažniausių frazių: “ Jei tu mane mylėtum..“ , antroji jos pusė dažnai nutylima: “ ..padarytum tai ir tai dėl manęs“. Iš tiesų tai atviras manipuliavimas, kuriuo žmogus kaltinamas, kad nepadarė kažko, ko kitas labai troško. Sukeltu kaltės jausmu partneris tarsi “baudžiamas“. Dažnai tai stengiamasi “pastiprinti“ ir praeities “prasižengimais“.

Pasidavę kaltės jausmui, mes nemokame atleisti ne tik sau, bet ir kitiems. Jei norime gyventi pilnavertį gyvenimą, turime atsikratyti kaltės jausmo. Kaip minėjau aukščiau, jį atsekti nėra paprasta, nes jis turi daug išraiškos formų – nuo liūdesio iki depresijų ir nešiojamo savyje pykčio. Galime peržiūrėti šias dažniausiai pasitaikančias kaltės jausmo formas ir pamatyti, ar neturime kaltės jausmo, įtakojančio mūsų elgesį.

Na, o jei aptiksime, ryžtingai su juo skirkimės, nes jis tikrai niekuo mums nepadeda. Kaltės jausmas padaro mus praeities kaliniais ir neleidžia imtis pozityvių veiksmų dabar. Puosėlėdami kaltės jausmą, mes atsiribojame nuo atsakomybės už savo šiandieninį gyvenimą, ir kaltindami praeitį, paverčiame save auka. Be to, jausdami kaltę, mes tampame lengvai išnaudojami, todėl mumis gali manipuliuoti. Ar tai gali atnešti laimę? Tikrai ne..

Ką jūs apie tai manote?

Vasaros žolynėliai

Tai laikas, kai galime pasirinkti vaistažolių ir prieskoninių daržovių atsargas žiemai. Pačių surinkti žolynai visuomet mielesni – juk žinome, kur juos renkame ir kaip paruošiame. Įvairūs tyrinėjimai patvirtino, kad vaistažolės ir priekoniai yra ypač maistingi ir netgi vertingesni už daugelį auginamų daržovių. Gamtoje auga daugybė žolynėlių, kurių stiebus, lapus, sėklas, šakniastiebius mūsų protėviai naudojo maistui, organizmui stiprinti ir vaistams.

Dažnai nepelnytai juos pamirštame. Augdami natūraliai, miško ar lauko augalai turi daug apsauginių maisto ir mineralinių medžiagų, vitaminų ir baltymų. Todėl ir pasėtoms darželiuose vaistažolėms patariama suteikti kuo natūralesnes augimo sąlygas: neperlaistyti ir netręšti daug papildomai, tada augalas išauga stiprus ir turi daugiau vertingų savybių, nei perdėtai puoselėjamas.

Fitoterapeutai pataria rinkti tik gerai pažįstamas populiarias vaistažoles ir prieskonius, o mažiau pažįstamas ar stipresnio poveikio įsigyti vaistinėje ir dėl jų vartojimo pasikonsultuoti. Natūralus nebūtinai reiškia silpną ar nekenksmingą, kai kurios vaistažolės turi labai stiprų poveikį, todėl mažiau žinomų geriau apskritai nevartoti. Augalų šaknys paprastai renkamos per jaunatį, o antžeminės augalų dalys – per pilnatį.

Kada renkami žolynai? Paprastai ryte, jie turi būti sausi – jei renkame lapus ar žiedus. Jei šaknis – tai iškastos jos švariai nuplaunamos standžiu šepetėliu. Lapai ar žiedai prieš džiovinimą neplaunami. Negalima augalų džiovinti saulėje. Jei norime, kad žolynėliai neturėtų šieno kvapo, prieš džiovinant juos trumpai (ne ilgiau kaip minutę) pakaitinkime orkaitėje. Labai tinka džiovinimui rėtis, kuris pastatomas taip, kad dugnas vėdintųsi.

Galime ir ant patiesto švaraus popieriaus paskleisti džiovinamas žoleles, jas nuolat apversdami. Jei didesnis kiekis – kai iš vienos pusės apdžiūva, ant viršaus klojame kitą popierių ir apverčiame. Apačioje buvusį popierių nuimame, kad išdžiūtų kita pusė. Paprastai paskleistas žoles pakanka pavartyti, ir per kelias dienas jos išdžiūva. Tuomet visiškai išdžiuvusius žalumynus sutriname rankomis ir supilame į stiklainius arba metalines dėžutes.

Jei norime, kad kvapas būtų stipresnis, galime arbatai skirtas žoleles fermentuoti. Tai atliekama gana paprastai: į švariai išplautą sausą stiklainį standžiai prikemšame sausų (neplautų) vaistažolių. Jis turi būti pilnas, uždarome dangteliu. Prikimštą stiklainį apvyniojame šiltai – geriausia vilnoniu dekiu – ir pastatome į šiltą vietą 3 dienoms. Paskui stiklainį atidarome, iškrečiame ant švaraus popieriaus susifermentavusias vaistažoles ir išdžioviname, išdžiuvusias sudedame į stiklainius.

Augalų šaknys džiovinamos panašiai kaip ir lapai, tik prieš tai kruopščiai nuplaunamos ir susmulkinamos 1-2 centimetrų gabaliukais. Patiesiame švarų popierių arba įdedame į rėtį, dažnai vartome, kad nepradėtų pelyti. Jei ilgai ir sunkiai džiūva, galime pabaigti džiovinti orkaitėje. Išdžiuvusius šaknų gabaliukus galime sumalti ir sudėti į stiklainius ar metalinius indelius.

Neprisirinkime žolynų per daug, juos geriausia sunaudoti iki sekančio sezono, nes ilgai laikomos vaistažolės pamažu netenka savo savybių. Visi vaistiniai augalai arbatai naudojami saikingai, be to, jas reikia nuolat kaitalioti. Rinkime tik mėgiamas vaistažoles, tas, kurių kvapas ir skonis mums patinka – tai ženklas, kad jos mums tinka. Jei nėra kitokių nurodymų, rinkime lapus ir žiedus. Kiekvienuose namuose turėtų būti arbatų nuo peršalimo, uždegimų, kosulio ir imunitetą stiprinančių. Jei jų turėsime, šaltuoju periodu būsime saugesni, o ir cheminių vaistų bei įvairių preparatų su natūraliais priedais reikės mažiau.

Dabar liepų žydėjimo metas, todėl būtinai prisirinkime žiemai liepžiedžių – renkame pažiedes su lapeliais – tai puiki priemonė nuo peršalimo. Tam taip pat tinka ir aviečių lapai bei stiebai – jie sumažina karščiavimą, skatina prakaitavimą. Šios arbatos kvapnios ir skanios, todėl patinka daugeliui. Susirgus stiprina organizmą erškėčių žiedai, juodųjų serbentų lapai, petražolių nuoviras, kmynų sėklų antpilas.

Pasirinkime ir raminančių bei pusiausvyrą atstatančių arbatų: kvapniųjų melisų ir mėtų, jonažolių. Valerijono šaknis veiksminga, tačiau daugelio nemėgiama dėl aitraus kvapo. Turėkime ir priešuždegiminių žolelių – ramunėlių (jos taip pat veikia ir raminančiai) bei medetkų žiedų. Nuo kosulio ir peršalimo pagelbėja čiobrelių arbata. Toksinus ir šlakus iš organizmo galime pavalyti kraujažolėmis, liepų žiedais, jonažolėmis ir medetkomis.

Ir, žinoma, nepamirškime vietinių prieskonių, kurie ne tik pagardina maistą, bet ir padaro jį sveikesniu bei praturtina įvairiomis naudingomis medžiagomis bei vitaminais. Visi prieskoniniai augalai gerina virškinimą (ypač kartaus skonio), daugelis jų turi gydomųjų ir organizmą stiprinančių savybių. Būtinai žiemai sudžiovinkime petražolių, krapų, raudonėlio, mairūno, baziliko, gelsvės lapų – tai bus mūsų pačių paruošti, be jokių cheminių priedų prieskoniai.

Kokius žolynus žiemai džiovinate jūs? Gal pasidalinsite, kaip ruošiate žoleles žiemai, gal darote kokius vaistažolių mišinius ar skanias arbatas iš žolelių? Pasidalinkite, bus ne tik įdomu, bet ir naudinga daugeliui 🙂 .

Auksinės mintys

… Gyvenimas labai paprastas: ką mes atiduodame, tai ir gauname. Tik mes patys atsakingi už visus įvykius mūsų gyvenime, kokie jie bebūtų. Kai tik įsileidžiame harmoniją ir balansą į savo sąmonę, visa tai pradeda atsikartoti ir mūsų gyvenime. Mūsų mintys – visa ko pradžia ir mes visada galime jas keisti norima linkme. Mes turime daugybę pasirinkimų, apie ką galvoti, o mūsų pasąmonė pažodžiui priima viską, kuo mes tikime, kaip gyvenimo programą.

…Sveika sąmonė – tai pozityvi sąmonė. Pozityvumas – prigimtinė kiekvieno žmogaus sąmonės būsena. Negatyvios mintys lyg virusas pažeidžia sąmonę ir iškreipia pasaulio suvokimą. Tai lyg liga, nuo kurios reikia būtinai gydytis pozityviu mąstymu, kitaip negatyvios mintys taps mūsų gyvenimo programa ir mūsų realybe. Nuo gerų minčių galvos neskauda, o įtakoti gerų minčių poelgiai atneša džiaugsmą ir pilnatvę.

…Metafizinis požiūris – tai žengimas už fizinės realybės ribų ir priartėjimas prie psichinės fizinio reiškinio priežasties. Žmogaus gyvenime tai reikštų minčių analizę. Jei gyvenime nesiseka, reiškia, žmogus kabinasi už negatyvių ribojančių įsitikinimų. Kad juos pakeistume, turime keisti savo mintis. Į sugniaužtą kumštį jau nieko neįdėsi, todėl jei norime keisti savo gyvenimą, turime atsiverti naujoms pozityvioms mintims ir naujoms galimybėms.

…Kai mes suaugame, mes turime polinkį atkurti emocinę mūsų vaikystės atmosferą. Jeigu mus nuoširdžiai mylėjo vaikystėje, tai ir suaugę mes mylime save ir žmones, ir skleidžiame meilę savo gyvenime. Ir atvirkščiai – jei nepatyrėme vaikystėje šilumos, mes nemokėsime jos dovanoti sau ir aplinkiniams. Kai tai suvokiame, galime mokytis mylėti, tą daryti niekada nevėlu, nes meilė ir gebėjimas mylėti stebuklingai keičia bet kurį gyvenimo tarpsnį.

.. Gausa tai ne tik daiktai ar pinigai, tai sveikata, bendravimas, galimybės, bendradarbiavimas ir džiaugsmas dėl savirealizacijos. Daugeliui su žodžiu “gausa“ siejasi kraštutinumai ar perteklius, bet tai yra klaidingas suvokimas. Žmogus turi gyventi gausoje, jis taip sukurtas, apsižvalgykite aplink, į gamtą – ten niekas nieko nestokoja. Gausos principas byloja: visiems visko užtenka, nes gausa – ne pinigai, o vidinė žmogaus būsena.

… Nepriteklius yra ne tik mąstymo trūkumas ar nesuvokimas, tai yra negatyvi dvasinė būsena, kuri parodo Visatos dėsnių nepaisymą ir savęs žlugdymą. Kertinis gausos energijos pritraukimo principas – pasitikėjimas savimi ir nuolatinis gausos energijos stiprinimas pozityviomis mintimis. Labai svarbus momentas – atsisakyti negatyvių minčių ir pavydo. Taip pat nepamirškime, kad negatyviai nusitekę žmonės šalia labai greitai sumažina mūsų pozityvią gausos energiją..

…Gausos suvokimas prasideda mūsų galvose, mūsų mintyse. Kai tik padarome pasirinkimą gyventi gausoje, mes pajungiame savo vidines jėgas (kurios pritraukia išorines) savo pasirinkimo realizavimui. Būtent gausos pasirinkimas yra kertinis, visa kita yra tik priemonės ir instrumentai. Labai svarbu kaupti, nuolat palaikyti gausos energiją savo mintimis ir įsitikinimais, kad tai taptų jėga.

…Nepamirškime, kad tik asmenybės gali kurti savo gyvenimą, todėl stiprinkime pasitikėjimą savimi, orumą, meilę sau, kitaip visi troškimai kels vidinius prieštaravimus ir neįgaus jėgos realizacijai. Būtinai reikia turėti konkrečius tikslus, jokių “gerai būtų.., jeigu.., kada nors..“. Neturi būti jokios kovos, viską turime pasiekti lengvai, pagal savo įsitikinimus. Mes laisvi, visus apribojimus sau užsidedame patys. Vietoje apribojimų pradėkime mąstyti pozityviai.

…Būkime dėkingi už viską savo gyvenime, net už atrodančias smulkmenas ar kasdieninius dalykus. Dėkingumu išreiškiame pritarimą gyvenimui ir pritraukiame sėkmę ir gausą į savo gyvenimą. Kiekvieną rytą pradėkime nuo pozityvaus nusiteikimo: meilės sau, savo artimiesiems, dėkingumo gyvenimui ir nusiteikimo gerai dienai. Kur mūsų mintys, ten ir mūsų energija, todėl įpraskime fiksuotis į gėrį ir grožį..

.. Mes patys padarome savo gyvenimą sudėtingą, dažnai stengiamės daryti tai, kas neįmanoma.. Užsiemę tais sudėtingumais, dažnai praeiname nepastebėję pasiekiamų dalykų.. O juk reikalingi dalykai yra paprasti, o sudėtingi – nereikalingi..

…Pradinis jėgos taškas – visada dabartiniame momente. Kiekviena mintis kuria mūsų ateitį. Energija – tai gyvenimo procesų palaikymo instrumentas, ji yra neutrali, mes patys savo mintimis suteikiame jai vienokį ar kitokį atspalvį, o kartu ir atitinkamą gyvenimo kryptį.

… Gera nuotaika mūsų širdyse visada yra mūsų rankose. Gyvenimo džiaugsmas yra tame, kad galime nuolat tobulėti. Vidinis grožis yra mūsų mintys: švarios, pozityvios, nuo to priklauso ir išorinis grožis, nes vidus veikia išorę. Suprask ir valdyk savo mintis, tuomet tapsi Kūrėju.. Juokas – greičiausias būdas pajusti savo dvasią, o šypsena – angelo bučinys 🙂 ..

(Mintys iš įvairių paskaitų, parinko ruvi.lt)

Gražaus visiems artėjančio savaitgalio!! 😀

Origami: pakuotės dovanoms

Visada smagu gauti originaliai supakuotą dovanėlę. Origami, popieriaus lankstymo menas, be daugybės nuostabių lankstinių, siūlo patiems pagaminti dovanai pakuotę. Tai tikrai nesunku, tereikia truputį pasipraktikuoti. Galime išlankstyti iš spalvoto popieriaus štai tokias dėžutes:

Čia lengvesnis ir greitesnis būdas:

Ir dovanų dėžučių pavyzdžiai, tereikia įjungti savo vaizduotę, ir galite pasigaminti įvairiausių:

O čia truputį sudėtingesnis, bet labai įdomus variantas:

Kaip matome, visai nesunku, tiesa? 🙂 Toks pačių pagamintas įpakavimas tikrai suteiks šilumos dovanai ir nudžiugins žmogų, kurį norite pasveikinti 😀 . Pabandykite 😉 ..

Iš vaikystės su kauke?

Nemažai psichologų rašė apie tai, kaip vaikystės patirti išgyvenimai veikia mūsų tolimesnį gyvenimą. Viena iš tokių autorių – kanadietė Liz Burbo – ji parašė knygą “Penkios traumos“. Parašyti paskatino praktika – dirbdama ji pastebėjo, kad didelė dalis žmogaus įsitikinimų susiformuoja vaikystėje, ir dažniausiai įtakoti stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie glūdi pasąmonėje.

Kaltinti savo tėvus beprasmiška, bet jei mes juos kaltiname – tai ženklas, kad nepakankamai vertiname save. Juk pilnaverčiui, pasitikinčiam savimi žmogui nekils net mintis kažką kaltinti dėl savo pilnavertiškumo.. Žmogui nelengva pripažinti savo pyktį ant tėvų, todėl suaugus tas pyktis paprastai perauga į bendravimo ribojimą su tėvais, nenorą su jais bendrauti. Ar tai gali būti išeitis? Tikrai ne.. O ir apsimetinėti ar vaidinti šiltus santykius – taip pat ne išeitis.

Natūrali, harmoninga kiekvienam žmogui būsena – būti savimi. Tačiau augdami mes pradedame pastebėti, kad buvimas savimi sukelia suaugusių žmonių nepasitenkimą. Vaikystėje dažniausiai padarome išvadą, kad būti savimi negerai, neteisinga, kad reikia būti tokiu, kokiu nori mus matyti suaugę žmonės. Tai nemalonus “atradimas“, todėl natūraliai sukelia pykčio protrūkius vaikui.

Ir tokie pykčio protrūkiai gali būti dažni, nes prisitaikyti vaikui tenka nuolat – galiausiai ir suaugusių jie priimami kaip neatsiejama vaikų augimo dalis.. Pykčio (protesto) priepuolius jie vadina “vaikiškomis“, “paauglių“ krizėmis – tai tapo norma, įprastais terminais. Ir.. daugybė būdų, kaip su tuo kovoti.. Suaugusiems tai normalu, o vaikui nenatūralu ir priešiška. L.Burbo teigia, kad jei vaikui leidžiama būti savimi – jis elgsis natūraliai ir niekuomet nesukels jokių “krizių“.

Deja, tokių vaikų beveik nebūna, nes auklėjimo šablonai labai stiprūs ir siejami su atitikimu (stereotipams) ir paklusnumu. Nuo pat kūdikystės vaikai statomi į rėmus, vietoje to, kad harmoningai augtų, kad būtų išmintingai nukreipiami bei vystomi jų charakterio ypatumai, būdo bruožai (juk nė vienas negimsta piktybiškai nusiteikęs), pastebimi talentai ir trūkumai..

Paprastai vaikai išgyvena vystymosi keturis etapus: pirmasis – būties džiaugsmas, buvimas savimi; antrasis – pergyvenimai dėl to, kad būti savimi negalima; trečiasis – krizės periodas, protestas; ketvirtasis – kad išvengtų pergyvenimų, vaikas nusileidžia reikalavimams ir galiausiai pradeda kurti iš savęs asmenybę, kuri atitinka suaugusiųjų reikalavimus.

Daugelis žmonių įklimpsta trečiame etape ir visą gyvenimą yra nusiteikę priešiškai prieš bet ką, kas jį slopina, yra pikti ir kritiški jo atžvilgiu. Na, o trečiame ir ketvirtame etapuose mes sukuriame savyje naujas asmenybes ir kaukes, dažniausiai keletą – jos mums yra lyg apsauga nuo skausmo, kurį patyrėme, išgyvendami antrąjį vaikystės etapą. Tas kaukes užsidedame visada, kai norime apsiginti.

L.Burbo išskiria penkias pagrindines vaikystės traumas: atstūmimo, apleidimo, pažeminimo, išdavystės, neteisingo elgesio. Kiekviena patirta psichologinė trauma turi savo kaukes. Kuo gilesnė vaikystės trauma, tuo didesnę kančią ji sukelia, tuo stipriau (norėdamas apsisaugoti) žmogus suauga su savo nešiojama kauke. Kaip analogiją autorė siūlo pavyzdį su žaizdos užklijavimu maskuojančios spalvos pleistru: jos niekas nemato, nes ji užklijuota, bet kažkam prilietus, ją skauda..

Ir pagrindiniai požymiai, pagal kuriuos galime atpažinti tas mūsų dėvimas kaukes:

1. Kai aktyvuojama atstumtojo trauma, mes dedamės bėglio kaukę. Ši kaukė padeda palikti arba išvengti žmonių ar situacijų, kurie, mūsų manymu, gali mus atstumti. Panikos ir bejėgiškumo baimė skatina tapti nepastebimu, mažiau matomu, užsidaryti savyje, nekalbėti ir nedaryti nieko, kas paskatintų pasijusti atstumtu. Tai nepilnavertiškumo, menkumo, savęs nevertinimo kaukė.

2. Apleistojo trauma verčia dėtis priklausomo kaukę. Ji paverčia mažu vaiku, reikalaujančiu dėmesio – žmogus nuolat skundžiasi, verkšlena, visiems paklūsta, nes netiki, kad gali veikti savarankiškai. Ši kaukė verčia imtis visokių gudrybių ir manipuliacijų, kad žmogaus nepaliktų vieno ir kad jis susilauktų kuo daugiau dėmesio.

3. Kai aktyvuojama pažeminimo trauma, žmogus dedasi mazochisto kaukę. Ji leidžia, paminus save, galvoti tik apie kitus (kad pamiršti savo poreikius), atrodyti geru, visada pasiruošusiu padėti, net tiems, kuriems to nelabai reikia, viršijant savo galimybes.. Tai daroma tam, kad pasijusti naudingu, reikalingu, nuolat užsiėmusiu – taip maskuojama baimė būti pažemintu.

4. Išgyvendami išdavystės traumą, dedamės kontroliuojančio kaukę, kuri paverčia mus įtariais, nepatikliais, skeptiškais, atsargiais, valdingais ir nekantriais. Taip tarsi parodome, kad esame stiprūs ir neleisime savęs kvailinti ar išnaudoti. Ši kaukė verčia gudrauti, meluoti, kad neprarastume stipraus žmogaus reputacijos, todėl visais įmanomais būdais yra demonstruojama “stiprybė“.

5. Jei patiriame neteisingo elgesio traumą, dedamės rigidiško (sustingusio) kaukę. Ji suteikia šaltumą, griežtumą, sausumą. Ši kaukė stumia siekti tobulybės (kad įrodyti ją kitiems), todėl žmogus dažnai patiria pyktį, nekantrumą, kritikuoja save, priekaištauja ir yra sau pabrėžtinai griežtas.

Šios kaukės dedamos kaskart, pajutus nerimą, nesaugumą ar pavojų. Kadangi beveik visas šias vaikystės traumas patiriame, tai ir kaukes nuolat kaitaliojame, priklausomai nuo situacijos: jos nesąmoningai, automatiškai ištraukiamos iš gilių pasąmonės užkaborių. Pagrindinis požymis, kad esame su kauke – elgesys iš baimės: bijome kažko deramai neatlikti, bijome prarasti mylimų žmonių dėmesį ar meilę, neįtikti, nuvilti ir pan…

Liz Burbo teigia, kad ilgai nešiodami kaukes, mes suaugame su jomis, ir mūsų kūnas įgauna dominuojančiai kaukei būdingas formas.. Žinoma, tai jos asmenine praktika paremta teorija, bet tiesos joje yra.. Kiekviena metodika labiausiai tinka ją sukūrusiam žmogui, visi susidomėję ja, turi tai filtruoti savo pojūčiais: tinka ar ne. Kitaip tai bus lyg svetimas nepatogus rūbas.. Visada teisingiau pritaikyti formulę, kuri tinka jums asmeniškai, nes kiekvienas žmogus yra unikalus.

Gerai (jei taip galima pasakyti), kad vienodinimo, šiuo atveju – auklėjimo šablonai lėtai keičiasi, todėl galime atsekti jų dėsningumus ir poveikius. Ir, žinoma, juos taisyti, ir tapti galiausiai Savimi tikruoju bei gyventi savo unikalų, kūrybingą gyvenimą. Prisimenate laimingos visuomenės “formulę“ – iš laimingų žmonių laiminga visuomenė? Labai dažnai tai, kas mums trukdo džiaugtis gyvenimu ir būti laimingais – yra giliai vaikystėje. Tapę suaugusiais, kiekvienas galime tai pakeisti.

Ką sudomino, galite paskaityti L.Burbo knygą “Penkios traumos“. Ką jūs apie tai manote?

Vaikystės nuoskaudos

Pirmieji mokytojai mūsų gyvenime yra mūsų tėvai. Iš jų elgesio ir reakcijų mokomės pažinti gyvenimą. Kokie buvo mūsų tėvai, tokios nuostatos ir įsitikinimai susiformuoja mumyse – tai yra natūralus vystymosi dėsnis. Suaugę mes dažniausiai kopijuojame tai, ką matėme vaikystėje. Dėl mūsų atminties savybės – nustumti nemalonius prisiminimus į pasąmonę – kartais sunku atsekti tų įsitikinimų ar nuostatų priežastis.

Laimė, jei gyvenome darnioje, geranoriškumu grįstoje šeimoje, tuomet ir toliau į gyvenimą nešame tėvų įskiepytą harmoniją. O jei vaikystėje teko matyti barnius, pykčio protrūkius, patirti perdėtą griežtumą ar bausmes – mumyse susiformuoja neigiamas požiūris ne tik į gyvenimą ir žmones, bet ir į patį save. Mes save vertiname tiek, kiek mus vertino tėvai. Mylime mes taip pat tiek ir taip, kaip mus mylėjo mūsų tėvai vaikystėje.

Santykius, buvusius tarp mūsų ir mūsų tėvų, mes, patys to sąmoningai nesuvokdami, atkuriame su savo mylimais žmonėmis, vaikais, draugais, bendradarbiais. Vaikystėje suformuoti įsitikinimai veikia mūsų gyvenimą. Stipriausios neigiamos nuostatos įskiepijamos būtent vaikystėje. Jei suaugę pykstame ant savo tėvų, nemylime ar nepriimame jų – reiškia, mes nemylime ir nepriimame savęs.

Tai labai svarbu suprasti, kitaip sukuriamas užburtas ratas, iš kurio galima išeiti tik vienu būdu: pamatyti ir suvokti vaikystėje suformuotus įsitikinimus, atleisti tėvams ir pradėti kurti gyvenimą taip, kaip mums atrodo geriausia. Kitaip gyvenime nuolat kartosis tos pačios situacijos, tik skirtingais variantais..

Mokslininkai seniai nustatė, kad pozityvūs (deja, rečiau pasitaikantys) ir negatyvūs psichoemociniai poveikiai yra perduodami iš kartos į kartą kaip gyvenimo programos. Jei nesuprantame paveldėjimo mechanizmo, tai gali atrodyti lyg šeimos prakeiksmas. Tačiau paklausinėjus tėvų apie jų pačių vaikystę, galime suprasti, kad mūsų tėvai negalėjo išmokyti mūsų to, ko jų pačių neišmokė. Taigi, mūsų pačių valioje – tęsti tas negatyvias programas ar tapti sąmoningais savo gyvenimo kūrėjais.

Jei kaltinsime savo tėvus, iš užburto rato niekaip neišeisime, o tik tęsime negatyvias programas. Įdomus psichologų pastebėjimas, kad tėvų programas paprastai greičiau perima geri ir paklusnūs vaikai. Gyvendami pagal negatyvius, dažnai užslėptus įsitikinimus, mes visomis kryptimis ardome savo gyvenimą.

Pirmiausiai kenčia sveikata: nuo nervų sistemos ir endokrininių sistemų funkcionavimo pažeidimų iki bendro imuniteto silpnumo. Įsitempę žmonės provokuoja nelaimingus atsitikimus ir avarijas. Kenčia ir šeimos gyvenimas – jei pasąmonė užteršta agresyvumu, ji neišvengiamai bus nukreipta ir prieš šeimos narius. Nukenčia ir sėkmė gyvenime, nes negatyviai nusiteikęs žmogus mato tik bloga, yra kritiškas.

Taigi, verta apie tai pagalvoti – juk tai nuodija gyvenimą. Skirkime laiko ir pagalvokime apie savo neigiamas mintis apie tėvus. Supraskime, kad jie tikrai nedarė kažko piktybiškai, jie tiesiog tęsė tai, ko juos pačius išmokė. Prisiminkime, kokios auklėjimo nuostato buvo jų laikais: juk dažniausiai buvo reikalaujama aklo paklusnumo.. Pasistenkime atleisti tėvams ir priimti juos tokius, kokie jie yra – juk už savo klaidas jie sumokėjo savo gyvenimo kokybe.. Todėl nebauskime jų dar ir savo nemeile..

Luiza Hey, viena iš pozityvaus mąstymo pradininkių, patyrė savo vaikystėje skaudžius išgyvenimus ir sukūrė metodiką, kaip iš jų poveikio išsivaduoti. Ji teigia, kad kol negatyvios mintys apie tėvus ar vaikystės nuoskaudos slypi žmogaus pasąmonėje, jos vienaip ar kitaip tikrai veiks gyvenimą. Dažniausiai tai virsta įsitikinimais: “aš nepakankamai geras, negabus, kaltas, ką kiti pagalvos..“ ir pan. – jie tiesiog trukdo džiaugtis gyvenimu ir pilnai išreikšti save.

L.Hey siūlo į tai tiesiai pažvelgti ir palengva negatyvias nuostatas keisti pozityviomis. Būtinai ieškokime atsakymo į kiekvieną savo klausimą, o jei situacija nemaloni – visomis jėgomis ieškokime sprendimo. Nepalikime jokių užslopintų jausmų ir emocijų, slopinimas gali būti atėjęs kaip įprotis iš vaikystės. Kai esame suaugę, galime pradėti kurti savo gyvenimą taip, kaip norime. Reikia suvokti, kad išeitis – dabartyje, dabar svarbiausia – mūsų pačių pasirinkimas.

Mums nereikės keisti kitų žmonių ar laukti iš jų kažkokio elgesio, vienintelis dalykas, ką teks pakeisti – mūsų pačių mintys. Pavyzdžiui, mintis “mano motina nuolat kontroliuodavo mane, užgniauždavo iniciatyvą ir nieko man neleido, ji ir dabar mane kontroliuoja“, keiskime mintimis “aš esu suaugęs žmogus ir galiu drąsiai elgtis taip, kaip manau reikalinga“. Tai nelengva, ir gal nepavyks iš pirmo karto, bet nuoseklumas tikrai duos rezultatų.

Arba: “ mano tėvas – šaltas žmogus, kuriam aš visiškai nerūpėjau“, galime keisti mintimis: “mano tėvas darė dėl manęs viską, ką mokėjo, jo dėka aš išmokau savarankiškumo“. Mintis “aš bijau pakartoti savo tėvų santykius“ keiskime mintimis: “aš savarankiškai renkuosi savo kelią šiame gyvenime“ ir pan.. Neteisinkime, bet pereikime nuo kaltinimų prie supratimo.

Kitaip.. lyg bumerangą nuolat mėtysime į gyvenimą tas negatyvias ir dažniausiai užslopintas vaikystės nuoskaudas.. Ir jis tikrai sugriš nemaloniais įvykiais ir nesėkmėmis.. O ir aplinkiniams kartinsime gyvenimą, ir mūsų vaikai gali tą bumerangą perimti.. Todėl – atleiskime savo tėvams, palikime nuskaudas, kurias kartais tempiamės visą gyvenimą su savimi lyg sunkią, bet nereikalingą naštą. Suaugę ją galime nusimesti ir kurti naują, savo pačių gyvenimą – tokį, kokį įsivaizduojame geriausią 🙂 .

Epizodas iš Luizos Hey paskaitos ir būtinai parašykite, ką apie tai manote..

Įkvepianti išmintis

Savo pasiimsite sau

Kartą Buda keliaudamas su savo mokiniais priėjo kaimą, kuriame gyveno jo mokymo priešininkai. Gyventojai išpuolė iš savo namų, apsupo Budą su mokiniais ir ėmė juos įžeidinėti. Mokiniai pradėjo ginčytis, bet Buda juos sustabdė:
– Jūs nuvylėte mane. Šie žmonės pikti, jiems atrodo, kad aš jų religijos priešas, todėl natūralu – jie mane plūsta. Bet kodėl pykstate jūs? Kodėl leidžiate savimi manipuliuoti? Pykdami jūs atiduodate jiems savo laisvę ir darotės priklausomi nuo jų.

Gyventojai nesitikėjo tokios Budos reakcijos ir pritilo. Buda kreipėsi į juos:
– Ar jūs viską pasakėte? Jei ne, turėsite progos tai padaryti, kai mes grįždami užsuksime..
Žmonės nustebę paklausė:
– Bet juk mes įžeidėme tave, kodėl tu nepyksti?

– Jūs laisvi žmonės, – atsakė Buda – ir jūs turite teisę išreikšti save. Aš pasirenku nereaguoti į tai, nes aš taip pat esu laisvas žmogus. Niekas negali priversti manęs reaguoti, aš esu savo išraiškų šeimininkas. Mano poelgiai yra įtakoti mano vidinės būsenos, mano širdyje yra taika. O dabar aš norėčiau užduoti jums klausimą.. 
Gyventojai sukluso.

– Kaimyninio kaimo gyventojai sutiko mane su džiaugsmu, – tęsė Buda – ir atnešė gėlių, vaisių ir saldumynų. Aš padėkojau jiems ir atsakiau, kad mes jau pusryčiavome, palaiminau vaišes bei dovanas ir paprašiau neštis jas namo – mes nesinešame su savimi kelionėse maisto. Dabar aš klausiu jūsų: kaip jūs manote, ką jie padarė su vaišėmis?
Vienas žmogus iš kaimo gyventojų atsakė:
– Turbūt, jie pasiėmė jas namo ir išdalino vaisius ir saldumynus savo šeimoms, savo vaikams..

Buda šyptelėjo:
– Taip, būtent.. O dabar pagalvokite, ką jūs darysite su savo įžeidimais ir prakeiksmais? Aš nepriimu jų. Tame kaime aš atsisakiau vaisių ir saldumynų, ir žmonės mielai juos pasidalino, tai atnešė jiems džiaugsmą. O ką galite padaryti jūs?.. Parsinešti namo tą įžeidimų ir prakeiksmų naštą  .. ar gali ji atnešti jums ir jūsų šeimoms džiaugsmo?.. spręskite patys.

Kibiras obuolių   

Vienas žmogus nusipirko savo svajonių namą su gražiu sodu. Ir atsitik tu man taip – šalia gyveno pavydus kaimynas, kuris vis apkartindavo gyvenimą ir sugadindavo nuotaiką savo keistais piktybiškais poelgiais.. Vieną rytą pabudo naujas namo šeimininkas ir su puikia nuotaika išsiruošė į savo gražų sodą. Atvėrė duris – o ten nuožmiojo kaimyno pastatytas pilnutėlis pamazgų kibiras..

Žmogus paėmė kibirą, išpylė pamazgas, švarutėliai išplovė kibirą. Po to jis nuėjo į savo sodą, pririnko pilną kibirą gražiausių prinokusių obuolių ir nuėjo pas keistuolį kaimyną. Išgirdęs skambutį ir pamatęs naująjį kaimyną, šis piktdžiugiškai pagalvojo: “pagaliau aš jį įsiutinau..“ Jis plačiai atidarė duris ir pasiruošė barniui, bet.. nustėro.
Naujasis kaimynas plačiai šypsodamasis pasisveikino ir padavė kibirą puikių kvapnių obuolių:
– Kiekvienas dalinasi tuo, kuo turtingas.. 🙂
 
Stebuklingas receptas kiekvienai dienai 🙂

1. Imame DIENĄ ir gerai nuvalome pavydą, neapykantą, nusivylimą, godumą, užsispyrimą, egoizmą, abejingumą ir visas kitas nereikalingas priemaišas.

2. Į švariai nuvalytą DIENĄ su kaupu iš akies negailėdami pridedame optimizmo, pilną saują džiaugsmo, šaukštelį entuziazmo, keletą grūdelių kantrybės, po žiupsnelį pakantumo ir mandagumo, ir viską švelniai išmaišome.

3. Gautą mišinį gausiai užliejame MEILE..

Paruoštą patiekalą būtinai papuošiame spalvingais gerumo ir dėmesio žiedlapiais. Patiekiame kasdien su šiltų žodžių ir šypsenų garnyru 🙂 .
Valgyti iki soties! 😉 Gero apetito!! 😀

Su šventėmis :)

Ir.. kyla klausimas – o ką mes švenčiame? Tai tiesiog ilgas savaitgalis, ar Jono vardo pagerbimas? Jei taip, tai galima juokauti, kad tai diskriminacija likusių vardų atžvilgiu 🙂 .. O jei švenčiame tradicines Rasas, kiek išlikusių tradicijų šiame šventime ir ką mes žinome apie jas? Dažnam tai tik su paparčio žiedo ieškojimu susiję – kur, kodėl, kam – jei jis nežydi?..

O jei apie tradicijas – Rasa yra vienas iš Rėdos Rato ciklų, atitinkantis gyvenimišką – vestuvių – žmogaus gyvenimo laikotarpį. Rėdos Rato ciklų yra keturi: Užgavėnės, Rasa, Ilgės ir Kalėda. Rasa – atsiradimo, prasidėjimo, pradžios misterija, o kartu ir kosminės dramos kulminacija. Saulės spinduliai vis mažiau šildys žemę, dienos trauksis, naktys ilgės, kol ateis Ilgės. Tai didžiausias gyvybės suvešėjimo, kupos metas. Paparčio žiedo paieškos – simbolinės laimės paieškos.

Visiems besidomintiems lietuvių tradicijomis, siūlau perskaityti A.Patacko ir A.Žarskaus knygą “Virsmų knyga“. Čia labai plačiai atskleidžiamos lietuvių tradicijos ir papročiai, kalbos ypatumai, surinkta graži tautosaka, atskleistos sąsajos su kitomis tautomis. Perskaičius ją supratau, kad apie mūsų tautos tradicijas ir protėvių gyvenimo filosofiją ugdymo ir mokymo įstaigose sužinome labai mažai.

Todėl ir gaunasi, kad švenčiame, kad švęstume.. Smagu yra tie ilgieji savaitgaliai, bet jei tai valstybinė šventė, norėtųsi apie ją daugiau žinoti ir plėsti bei perduoti sekančioms kartoms gražias tradicijas.. Kaip trūksta ir čia valstybinio patriotinio požiūrio.. Belieka stebėti, kad švenčiame tiesiog kalendorinius pavadinimus.. Ta tema pamąstymai iš “Virsmų knygos“:

“Tradicija miršta tada, kai prarandama gyvybingoji jos esmė, ir perduodamos tik formos… Jeigu tradicija neperduodama esminiai, per gyvybingą esmę, tada ji, kaip tas sėklos nesubrandinęs medis, pasmerkta išnykti. Tradicijos išlikimo garantas yra vidinio turinio arba esmės perdavimas. O formas kiekviena karta išaugina savas, panašiai kaip iš sėklos išauga naujas medis.

Jeigu rūpinsimės tik formos išlaikymu, pamiršdami papročių ir apeigų esmes, tradicija neišvengiamai nyks. Amžinos tiesos nepersiduoda mechaniškai ar kopijuojant, bet kiekviename laikmetyje gimsta naujai – jeigu jos išauga iš subrendusio sąmoningumo.

… Nors papročiai ir tradicijos sunyko, tačiau juose glūdėjusios dorovės normos nesikeičia. Šiuolaikiniam bręstančiam, dar neįgijusiam gilesnio dorovinio matmens žmogui jos nepriimtinos arba menkai suprantamos. Tačiau jų pažeidimas vis tiek objektyviai sukelia neigiamus visuomeninius reiškinius… Kiekviename virsme slypi ir žlugimo pavojus (ką regime dabartinės Europos kultūroje), bet kartu ir naujos galimybės.

…Senieji papročiai tebeglūdi ne tik mumyse, bet ir kiekviename indoeuropietiškųjų tautų palikuonyje. Jie yra mūsų praeitis bei tūkstantmetė patirtis, kurią kiekvienas nešiojamės savyje. Tereikia prie jų prisiliesti ir jie atsiveria, atgyja. Mūsų pakitusioje sąmonėje jie turi atlikti virsmą. Tik tada šie praeities prisiminimai, atskleidžiantys gilius gyvenimo dėsningumus, padės mums susivokti šiame esmių praradimo ir visuotinės nedarnos amžiuje.

…Šalia akivaizdaus nuopolio galima pasidžiaugti nors ir nedideliais, bet jau pastebimais gyvenimo pokyčiais, rodančiais, jog atlikusi virsmą sugrįžta senoji dorinė kultūra. Ryškiausi pokyčiai pastebimi gimties virsme (pvz. sąmoningas požiūris į gyvybės pradėjimą ir nėštumą, atgimstantys natūralaus kūdikių žindymo bei auginimo papročiai). Tai rodo dabartinių jaunų žmonių dorinės sąmonės, ant kurios nematomo pagrindo laikosi visa kultūra, brendimą ir jos stiprėjimą.

Šiuolaikinės civilizacijos nesėkmių priežastis – esmių praradimas. “Virsmų knyga“ yra žvilgsnis į lietuvių kalbos žodžiuose, tautos papročiuose bei apeigose glūdinčias esmes, bandymas jas priminti, peršviesti jas asmeninio sąmoningumo šviesa ir iš atgijusios esmės auginti naujas, šių laikų gyvenimo sąlygas bei asmeninį sąmoningumą atitinkančias prasmes. “

Taigi, švęskime sąmoningai, be gaivališko linksminimosi ir šėlimo, po kurių lieka prišiukšlintos aikštės ir tuštuma širdyje.. iki sekančių švenčių.. Esame vienos iš seniausių indoeuropiečių kultūrų palikuonys. Baltų kultūra yra viena iš senųjų žmonijos kultūrų.. Kultūra nėra mokslas, tai pats gyvenimas, todėl pažinkime šią šventą tautos erdvę ir švęskime prasmingai, su džiaugsmu širdyje 🙂 . Su šventėmis! 🙂

Kiekvienas gali piešti. Netikite?

Taip teigė nuostabi kinų tapybos mokytoja viename iš seminarų, kuriame dalyvavau. Pažiūrėjau į tai skeptiškai… kol tapybos pamokėlė neįpusėjo 🙂 .. Atrodė – na kaip čia, juk esame suaugę, jau kaip ir išreiškėme ir žinome visus savo talentus. O piešimui gabių apskritai vienetai.. Pasirodo, būtent toks nusistatymas mus ir riboja. Meną įsivaizduojame kaip nuotraukinį atkartojimą arba kažką abstraktaus, bet “skoningo“ ..

Rytiečių tapybai būdingos tradicinės technikos – mokoma piešti bambuką, įvairias gėles, lapelius, paukščius.. Įvaldę šias tikrai paprastas technikas, pajuntame pasitikėjimą savimi (pasirodo, ir aš galiu!), atsipalaiduojame ir pradedame drąsią saviraišką popieriuje. “Tik nebijokite, drąsiau.. technikos – tik rakteliai saviraiškai“ – vis kartojo kinų tapybos mokytoja.


Ir tikrai – pamokoms pasibaigus, darydavome darbų parodėlę ir stebėdavomės: technika vienoda, o darbai tokie skirtingi.. Ir neįtikėtinas polėkio, saviraiškos laisvės pojūtis – pasijutome lyg talentingi vaikai 🙂 .. Tai lyg savotiška meditacija, nusiraminimas, žvilgsnis į save, kurį vainikuoja kūrybos džiaugsmas. Sunku tai perduoti žodžiais, reikia pabandyti 🙂 .. Žvilgtelėkime į D.Dewberry vadinamo liaudies meno pamokėlę, kurio technika taip pat grįsta senosiomis tradicijomis:

Piešimui būtinai reikia įvairaus storio teptukų, kuriuos pamerkę į kelių spalvų dažus, galime išgauti įvairius atspalvius ir spalvų efektus. Spaudžiant, atleidžiant, užfiksuojant teptukus, galime išgauti įvairias linijas ir kontūrus. Tai tikrai paprasta, tereikia drąsos, o pabandyti pradžiai galime ir su paprastu guašu, pažiūrėkime:


Kaip matome, truputis praktikos, ir piešimo technikos yra lengvai įvaldomos 🙂 . O toliau.. tik leiskime drąsiai pasireikšti savo fantazijai 🙂 .. Siūlau visiems pabandyti – rezultatai tikrai nustebins ir nudžiugins 🙂 ..

Sveikatos faktoriai pagal kinų mediciną

Kinų požiūryje į sveikatą svarbiausias yra saikas visame kame. Ir kraštutinumai, kažko perteklius, ir stoka įtakoja ligą. Labai svarbu, kad bet kokia veikla nesukeltų streso ir įtampos. Todėl pirmasis tradicinės kinų medicinos pamokymas – nusiraminti, atsipalaiduoti. Sveikata yra dinamiškas procesas, priklausomas nuo daugelio faktorių, iš kurių daugiausiai lemia gyvenimo būdas.

Tai, kaip mes gyvename, esame atsipalaidavę ar įsitempę, kaip maitinamės ir mankštinamės, įtakoja mūsų sveikatą. Tačiau neįmanoma visiems vienodai gyventi, daryti tuos pačius pratimus ar vienodai maitintis – visi esame skirtingi ir kiekvienas turi atsirinkti tai, kas jam asmeniškai tinka. Tai atliekama asmeninio stebėjimo ir paieškų būdu, atsižvelgiant į pagrindinius sveikatą įtakojančius faktorius.

Pirmasis iš jų – žmogaus kūno konstitucija. Tai genetinė informacija, paveldėta iš tėvų, priklausanti nuo tėvų sveikatos, amžiaus ir būsenos apvaisinimo metu, motinos būsenos ir sveikatos būklės nėštumo metu. Tai mūsų energijos stiprumas, o platesne prasme – tai, kas įgimta. Kinų gydytojai teigia, kad bet kokią įgimtą kūno konstituciją mes galime pagerinti sveiku ir tvarkingu gyvenimu.

Antrasis sveikatą įtakojantis faktorius – klimatas. Šiandieniniame pasaulyje klimato poveikis nėra toks akivaizdus, kadangi mes esame mažiau susiję su gamta. Tačiau tai turi ir atvirkštinį poveikį: praradę ryšį su gamta, mes pasidarėme mažiau atsparūs. Vienas iš kinų medicinos principų teigia, kad klimatiniai veiksniai paveikia organizmą tik tada, kai jo viduje yra koks nors pusiausvyros sutrikimas. Jei žmogus energetiškai stiprus, klimato poveikis jam negali pakenkti.

Trečiasis faktorius – metų laikai. Jie taip pat labai svarbūs mūsų sveikatai. Kadangi keičiasi klimatas, temperatūra ir dienos ilgumas, turime pakoreguoti savo aktyvumo lygį ir mitybą. Žiemą svarbu eiti anksti miegoti ir vėliau keltis. Nebūnant harmonijoje su žiemos energija, pavasarį galime jausti nuovargį ir silpnumą. Vasarą naudinga anksti keltis, o miegoti eiti vėlai (su tamsa), nes tai jang energijos atsiskleidimo metas ir aktyvesnė veikla yra naudinga. Pavasaris ir ruduo yra pereinamieji sezonai, jų metu sveika anksti gultis ir anksti keltis.

Ketvirtasis sveikatą įtakojantis faktorius – fizinis aktyvumas. Tinkamai atliekami pratimai palaiko pusiausvyrą tarp darbo ir poilsio. Vakaruose žmonės linkę į kraštutinumus: arba sportuoja iki išsekimo, arba nedaro fizinių pratimų apskritai. Fiziniai pratimai turi suteikti energijos ir žvalumo. Jei pratimai sukelia nuovargį ar išsekimą, tai energija išeikvojama. Tai ypač žalinga lytinės brandos metu. Paaugliams tinka lengvi mankštinimosi būdai – važiavimas dviračiu, plaukimas, lengvi pratimai.

Penktasis faktorius – sveika mityba. Valgyti reikia reguliariai, tris kartus per dieną. Šalto klimato sąlygomis būtinas šiltas maistas. Maistas turi būti šviežias, užaugintas jūsų vietovėje. Valgyti reikia lėtai ir ramioje aplinkoje. Maistas turi būti kuo paprasčiau paruoštas, kuo mažiau apdorojamas. Nepamirškime, kad mikrobangų krosnelė išeikvoja maisto energiją bei išgarina skysčius – toks maistas yra netinkamas pastoviam vartojimui. Venkime perdirbto maisto – konservų ir pakelių su cheminiais priedais, taip pat cukraus, rafinuotų grūdų ir įvairių stimuliatorių. Virškinimui gerinti naudojamos žolelių arbatos – pankolių, imbiero, ramunėlių. Labai naudingi švieži daržovės ir vaisiai.

Šeštasis sveikatos faktorius – psichinė ir emocinė sveikata. Vakaruose ilgos darbo valandos, nuolatinis vėlyvas ėjimas miegoti, nereguliarus ar skubotas valgymas, nuolatinis miesto triukšmas ir kasdieniniai stresai – įprastas dalykas. Emocinė ir psichinė įtampa sukelia diskomfortą, trukdo gyventi ir atgauti jėgas. Savo emocinę ir psichinę sveikatą galime pagerinti meditacija – tai vienas iš pripažintų efektyviausių metodų. Jei esame nuolatinėje įtampoje, privalome peržiūrėti savo gyvenimo grafiką ir jį koreguoti.

Septintasis faktorius – netinkamas gydymas. Tai yra didėjanti visuotinė problema, kadangi žmonės savo gyvenimo būdu sukelia organizmo negalavimus ir neskiria pakankamai laiko gydymui. Simptomai gesinami cheminiais vaistais, žmogus nuo to netenka energijos, o pasibaigus gydymui, simptomai vėl pasireiškia, dažnai stipresni, pereinantys į chroniškus susirgimus. Gydymas, organizmo pusiausvyros atstatymas turi būti individualus, kompleksiškas: nuo gyvenimo režimo ir mitybos koregavimo, iki priemonių sveikatos atstatymui parinkimo.

Tai pagrindiniai tradicinės kinų medicinos išskirti sveikatos faktoriai, jų yra ir daugiau. Svarbiausias kinų medicinos principas: profilaktika visada geriau, nei gydymas. Šiandieniniame pasaulyje tai vieni iš naudingiausių įgūdžių: išmokti palaikyti sveikatą ir sustiprėti psichologiškai. Pasirūpinkime, kad visada valgytume stiprinantį sveikatą maistą – tai labai svarbu. Supratę, nuo ko priklauso mūsų sveikata, galime visus sveikatą įtakojančius faktorius reguliuoti ar harmoningai prie jų prisitaikyti.

Džiugu, kad vis daugiau žmonių suvokia, kad sveikata didžiąja dalimi priklauso nuo jų pačių. Su šiuo suvokimu atėjo ir atsakomybė – daugelis šiandien supranta, kad ne vien cheminiais vaistais, kurie kartais būtini kritiniais atvejais, pasiekiama sveikata. Keičiant gyvenimo būdo, mitybos ir mąstymo įpročius, galime žymiai pagerinti savo sveikatą. Vis daugiau žmonių šiandien atsigręžia į senąją išmintį – tarp jų ir į kinų mediciną – nes suprato, kad sveikatą išsaugoti paprasčiau, nei susirgus gydytis 🙂 .